Administracinė byla Nr. eA-4908-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01447-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. X. (W. X.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje pagal pareiškėjo V. X. (W. X.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2017 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. (15/5-4) 11U-460 (00507) (toliau – ir sprendimas).
2. Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamu sprendimu nuspręsta panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2017 m. rugsėjo 10 d. (toliau – ir leidimas). Pareiškėjas į Lietuvą atvyko dar 2005 m., 2007 m. įsteigė (duomenys neskelbtini) (toliau – ir bendrovė), iki 2015 m. buvo vienintelis šios bendrovės akcininkas, nuo 2015 m. iki dabar turi 50 proc. bendrovės akcijų (likę 50 proc. priklauso 2014 m. į Lietuvos Respubliką atvykusiai laikinai gyventi ir dirbti jo sutuoktinei). Bendrovė turi viešojo maitinimo įstaigą (kavinę/restoraną/barą) (duomenys neskelbtini). Pagal galiojančią neterminuotą 2013 m. spalio 22 d. darbo sutartį Nr. 3 pareiškėjas dirba bendrovės direktoriumi.
3. Pareiškėjas nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog jis kreipėsi dėl leidimo, siekdamas legalizuoti savo buvimą Europos Sąjungoje, bet ne užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo teigimu, iš šios išvados akivaizdu, jog Migracijos departamentas vertina, kad bendrovė yra fiktyvi, t. y. įsteigta tik jam siekiant gauti leidimą. Tačiau tai, kad bendrovė dirba nuolat ir realiai, patvirtina jo pateikti įrodymai. Apie tai, kad bendrovė realiai veikia, gali paliudyti (duomenys neskelbtini) dirbantys darbuotojai.
4. Nors Migracijos departamentas sprendime nurodė, kad nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. bendrovėje nėra dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, tačiau skundo padavimo teismui metu bendrovėje jau dirbo trys Lietuvos Respublikos piliečiai, su kuriais darbo sutartys sudarytos dar 2017 m. kovo 31 d., t. y. prieš sprendimo priėmimą ir prieš tai, kai pareiškėjas sužinojo apie tokio sprendimo priėmimą (pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) duomenis jie drausti nuo 2017 m. balandžio 3 d., tačiau tik dėl to, kad tuo metu buvo sistemos gedimai ir nepavyko duomenų perduoti anksčiau). Be to, dėl leidimo pareiškėjas kreipėsi 2015 m. (2015 m. rugsėjo 10 d. išduotas leidimas), o trijų darbuotojų, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas, bendrovėje nėra tik nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. Todėl konstatuoti, kad kreipimosi dėl leidimo išdavimo metu pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, nėra jokio pagrindo.
5. Pareiškėjo teigimu, sąlygos dėl ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių darbo bendrovėje įgyvendinimas nepriklausė vien tik nuo jo valios. Specifinis darbo grafikas (iš esmės naktinis darbas) buvo kliūtis surandant ir įdarbinant asmenis bendrovėje. Šiuo metu bendrovė yra įdarbinusi tris darbuotojus – buhalterę, administratorę ir vadybininkę, kaip to reikalauja Įstatymas, tačiau bendrovei vis dar reikalingi darbuotojai – padavėjai (barmenai), kurių rasti nuo 2016 m. spalio mėn. nepavyksta.
6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti.
7. Atsakovas nurodė, kad Migracijos departamento Kontrolės skyrius, esant įtarimų, jog pareiškėjas yra atvykęs kitu negu deklaruota tikslu, patikrino bendrovės duomenis VSDFV informacinėje sistemoje ir nustatė, kad bendrovėje nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. nėra dirbančių Lietuvos Respublikos piliečių ir nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, t. y. bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyto reikalavimo, kad joje turi dirbti ne mažiau kaip trys darbuotojai Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Įvertinęs šias aplinkybes, Migracijos departamento Kontrolės skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, priėmė sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą.
8. Migracijos departamentui kilo pagrįstų įtarimų dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų pagrindų buvimo, t. y., kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė, norėdamas gauti leidimą, neatitinka tikrovės. Patikrinus duomenis VSDFV informacinėje sistemoje apie bendrovėje dirbančius asmenis, buvo nustatyta, kad nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. bendrovėje dirba tik pareiškėjas ir kita bendrovės akcininkė – D. N. (užsienietė, turinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotą teisėtos veiklos pagrindu). Todėl iš esmės pasikeitė aplinkybės, dėl kurių pareiškėjas prašė išduoti leidimą, dėl ko jis privalėjo apie tai pranešti Migracijos departamentui ir kreiptis dėl leidimo išdavimo kitu pagrindu. Todėl, vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 5 dalimi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms leidimo išdavimo pagrindą, pareiškėjas privalėjo gauti naują leidimą.
9. Įvertinęs surinktų duomenų visumą bei faktą, kad pareiškėjas iš esmės pasikeitus aplinkybėms, lėmusioms leidimo išdavimą, nesikreipė dėl leidimo išdavimo kitu pagrindu, Migracijos departamentas sprendime konstatavo, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą, pateikė gyvenimiškos realybės ir faktinės situacijos neatitinkančius duomenis apie darbuotojų darbą bendrovėje ir pagrindinį jo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslą užsiimti teisėta veikla bendrovėje, atitinkančioje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.
10. Nors, VSDFV informacinės sistemos duomenimis, 2017 m. balandžio 3 d. bendrovėje buvo įdarbinti trys Lietuvos Respublikos piliečiai, tačiau tai, Migracijos departamento teigimu, nepaneigia fakto, kad bendrovė laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. iki 2017 m. balandžio 3 d. neatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintų reikalavimų. Informacija apie šių asmenų įdarbinimą VSDFV informacinėje sistemoje 2017 m. balandžio 12 d. neatsispindėjo, todėl Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, jos nevertino. Laikotarpis, kurį bendrovėje nebuvo įdarbintas reikalaujamas skaičius darbuotojų, truko ne keletą dienų, o daugiau nei šešis mėnesius. Todėl, įvertinus laikotarpio, kurį pareiškėjas neatitinka šių reikalavimų, trukmę, atsakovo nuomone, sprendimas atitinka ir teisingumo bei protingumo principus.
11. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas teismui su skundu pateikė daugiau duomenų, nei turėjo Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą, ir skunde teismui rėmėsi Migracijos departamento neištirtais duomenimis. Tačiau sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką yra vertinamas pagal tuos dokumentus ir informaciją, kurią Migracijos departamentas turėjo iki priimant ginčijamą sprendimą.

II.

12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – panaikino Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2017 m. balandžio 13 d. sprendimo Nr. (15/5-4) 11U-460 (00507) dalį, kuria pripažinta, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, dėl ko buvo panaikintas pareiškėjo leidimas ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.
13. Teismas nustatė, kad Juridinių asmenų registre 2007 m. gegužės 11 d. įregistruotoje bendrovėje, kurios akcininkas ir vadovas yra pareiškėjas, laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. iki 2017 m. balandžio 3 d. nebuvo įdarbinti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Šios aplinkybės pareiškėjas neginčijo. Todėl teismas konstatavo, kad laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. iki 2017 m. balandžio 3 d. bendrovėje, kurios akcininkas yra pareiškėjas, nebuvo įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Todėl nustačius, kad bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, atsakovas turėjo teisinį pagrindą, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą.
14. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas, vertindamas pateiktos informacijos turinį, teigė, kad aplinkybė, jog nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. bendrovėje nebuvo įdarbinti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, sudarė pagrindą pripažinti, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo pakeitimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie darbuotojų darbą bendrovėje ir pagrindinį pareiškėjo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslą. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ši aplinkybė, atsižvelgiant į byloje surinktų įrodymų ir teismo posėdyje apklaustų liudytojų parodymų visumą, nėra pakankama išvadai, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie darbuotojų darbą bendrovėje ir pagrindinį jo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslą.
15. Nustatytos faktinės aplinkybės ir ištirti rašytiniai įrodymai, teismo vertinimu, sudaro pagrindą pripažinti, kad pareiškėjas užsiėmė ir ketino toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, o ne siekė formaliai gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Todėl Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjas, 2015 m. liepos 7 d. kreipdamasis dėl leidimo pakeitimo, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie darbuotojų darbą bendrovėje ir pagrindinį jo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslą, nėra pagrįsta. Todėl konstatuoti, kad byloje nustatytas vienas iš Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytų alternatyvių pagrindų, kuriems esant atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nėra pagrindo.
16. Apibendrindamas teismas pažymėjo, kad nors Migracijos departamentas skundžiamame sprendime nepagrįstai vadovavosi Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, tačiau nustačius, kad bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. nagrinėjamu atveju yra Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintas pagrindas, darytina išvada, jog naikinti sprendimą nėra pagrindo.

III.

17. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą – panaikinti šio sprendimo dalį, kuria palikta galioti Migracijos departamento sprendimo dalis dėl leidimo panaikinimo Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu.
18. Pareiškėjo teigimu, kadangi leidimas jam buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas turėjo atlikti patikrinimą pagal tvarką, reglamentuotą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintame Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiam išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos apraše (toliau – ir Aprašas).
19. Pareiškėjas pabrėžia, kad jis reikalavimo, jog bendrovėje turi dirbti trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, neatitiko laikinai, tiek Migracijos departamento sprendimo priėmimo metu, tiek bylos nagrinėjimo metu šis reikalavimas buvo įgyvendintas ir yra įgyvendinamas iki šiol. Bendrovėje darbuotojai buvo įdarbinti nuo 2017 m. balandžio 1 d. (2017 m. kovo 31 d. su jais buvo pasirašytos darbo sutartys ir visi jie dirba bendrovėje iki šiol), t. y. iki Migracijos departamento sprendimo priėmimo ir pareiškėjo sužinojimo apie tokį priimtą jo atžvilgiu sprendimą. Todėl vieno iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų neįgyvendinimas, jį vertinant kitų aplinkybių kontekste, nesudarė pagrindo panaikinti leidimą. Be to, pareiškėjas atitinka ir Įstatymo 45 straipsnio 1  dalies 1 punkto redakciją, įsigaliojusią nuo 2017 m. sausio 1 d.
20. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.
21. Atsakovas pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi ne Įstatymo redakcija, galiojančia nuo 2017 m. sausio 1 d., o Įstatymo redakcija, galiojusia iki 2017 m. sausio 1 d. Todėl (duomenys neskelbtini) turėjo būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką turėjo dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Taigi Migracijos departamentas pagristai vadovavosi Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto redakcija, galiojusia iki 2017 m. sausio 1 d., ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

22. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje atsakovui pateikė 2015 m. liepos 7 d. (I t., b. l. 93-100). Migracijos valdyba 2015 m. rugsėjo 10 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2017 m. rugsėjo 10 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 (toliau – ir Įstatymo pakeitimo įstatymas) 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 4 dalį, šio įstatymo 1 straipsnio 3 ir 4 dalis ir 2, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28 straipsnius, įsigalioja 2017 m. sausio 1 d. Tačiau šio įstatymo 29 straipsnio 2 dalis nustato, kad užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nagrinėjamam ginčui taikytinos Įstatymo nuostatos, galiojusios iki 2017 m. sausio 1 d.
23. Leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintu pagrindu, t. y. kai užsienietis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Taigi, šiai įstatymo nuostatai konkretizuoti skirtas to paties Įstatymo 45 straipsnis (straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2014 m. spalio 7 d.), apibrėžiantis sąlygas, kurioms esant užsieniečiui, užsiimančiam ir ketinančiam toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, gali būti išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Tarp tokių sąlygų: kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau nei pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau nei trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau nei 28 000 Eur, iš kurių ne mažiau nei 14 000 Eur – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė nei 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo (45 str. 1 d. 1 p.).
24. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, be kita ko, buvo panaikintas vadovaujantis ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, numatančiu, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Apeliantas būtent šį leidimo panaikinimo pagrindą nagrinėjamu atveju ir ginčija, nes pirmosios instancijos teismas atsakovo sprendimo dalį, kuria pripažinta, kad pareiškėjas W. X., norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas), panaikino. Šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies atsakovas neapskundė, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jos nepasisakys.
25. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas 2017 m. balandžio 12 d. patikrinęs duomenis apie (duomenys neskelbtini) įdarbintus asmenis Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje, nustatė, jog nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. bendrovėje nėra visą darbo laiką dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių (t. I, b. l. 165). Pareiškėjas šios faktinės aplinkybės neginčija, tačiau tvirtina, kad tokie darbuotojai vėl buvo įdarbinti nuo 2017 m. balandžio 1 d. (2017 m. kovo 31 d. su jais buvo pasirašytos darbo sutartys ir visi jie dirba bendrovėje iki šiol), t. y. iki Migracijos departamento sprendimo priėmimo ir pareiškėjo sužinojimo apie tokį priimtą jo atžvilgiu sprendimą. Todėl, jo manymu, vieno iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų neįgyvendinimas, jį vertinant kitų aplinkybių kontekste, nesudarė pagrindo panaikinti leidimą.
26. Atsakydama į šį apelianto argumentą, teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinti reikalavimai yra imperatyvūs. Tam, kad asmuo gautų (ir išlaikytų) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jis turi atitikti šioje normoje įtvirtintų reikalavimų visumą. Tai, kad pareiškėjas po 6 mėnesių vėl priėmė tris darbuotojus (A. Ž., J. Š. ir A. V., kuri prieš tai buvo atleista 2016 m. gegužės 6 d.) į (duomenys neskelbtini), nepanaikina Įstatyme įtvirtinto reikalavimo, kad  įmonėje turi būti įsteigtos ne mažiau nei trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką turi dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.
27. Apeliantas teigia, kad Migracijos departamentas turėjo atlikti patikrinimą pagal tvarką, reglamentuotą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtintame Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo 188 punkte. Šiuo klausimu pažymėtina, kad atsakovas Sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priėmė ne įmonės fiktyvumo ar asmenų įdarbinimo fiktyvumo pagrindu, o nustačius, kad įmonė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų, nes įmonėje nuo 2016 m. rugsėjo 30 d. nedirbo Įstatyme nustatytas Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių skaičius, tad apelianto argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Apeliaciniame skunde nurodytos administracinės bylos Nr. eA-4049-624/2017 faktinės aplinkybės yra visiškai kitokios nei aptartos nagrinėjamoje byloje, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartyje padarytos išvados nagrinėjamai bylai netaikytinos.
28. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės normų taikymo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovas pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu, yra teisinga.
29. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, todėl jie atmestini, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. X. (W. X.) apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Arūnas Drivonas

                                                                                    Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

                                                                                                  Skirgailė Žalimienė