Administracinė byla Nr. I-219-519/2010

                                                                                      Procesinio sprendimo kategorija: 16.5; 74; 

 

                                                                                                                                           

 

ŠIAULIŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. balandžio 19 d.

Šiauliai

 

 

            Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjas Gražvydas Poškus,

sekretoriaujant Vilmai Šarauskienei,

dalyvaujant pareiškėjams R. B., P. B., A. J.,

nedalyvaujant atsakovo  Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovui,

nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovui,

nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų R. B., P. B., A. J. pateiktus skundus atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims: Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos – dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

            Teismas, išnagrinėjęs bylą, 

n u s t a t ė:

Pareiškėjas R. B. 2010 m. kovo 8 d. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 262,69 Lt už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2007-07-01. Pareiškėjas P. B. 2010 m. kovo 8 d. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 4792,43 Lt už laikotarpį nuo 2007-02-01 iki 2008-12-31. Pareiškėjas A. J. 2010 m. kovo 15 d. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 2789,19 Lt už laikotarpį nuo 2007-01-01 iki 2008-12-31.

Pareiškėjas R. B. teismo posėdžio metu nurodė, jog atsisako savo reikalavimo ir prašo bylą pagal jos skundą nutraukti bei pateikė raštišką prašymą, kuriame nurodė, jog skundo atsisakymo teisinės pasekmės jam yra išaiškintos (b.l.61).

            Pareiškėjai P. B. ir A. J. teismui pateiktuose skunduose ir paaiškinimuose teismo posėdžio metu nurodė, kad atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau tekste – ir Šiaulių apskrities VPK), apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, nepagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalį, nes tai apsunkina teisės į priemokas ir priedus įgyvendinimo galimybę, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pareiškėjų nuomone, Valstybės tarnybos įstatymu, Vidaus tarnybos statutu yra nustatytas reguliavimas, sudarantis prielaidas neišmokėti jiems visų priklausančių priemokų už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis ar kitokiomis darbo sąlygomis, nukrypstančiomis nuo įprastinio darbo režimo, už papildomų užduočių vykdymą. Teigė, kad skirtingai nuo Darbo kodekso, Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis (redakcija galiojo iki 2009 m. sausio 1 d.) apribojo galimų priemokų ir priedų sumą iki 70 procentų pareiginės algos. Pareiškėjai savo prašymo reikalavimą grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika administracinėse bylose bei Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatomis.  

            Atsakovo Šiaulių  apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai, teismo šaukimu.

Atsakovas teismui pateiktu atsiliepimu (b.l.39-41) prašė pareiškėjų skundus atmesti kaip nepagrįstus. Nurodė, kad vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi statutiniams valstybės tarnautojams Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai, išskyrus šio įstatymo nustatytą darbo apmokėjimo tvarką. Teigė, kad šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pasak atsakovo, įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Atsakovo teigimu, Šiaulių apskrities VPK vadovavosi  tuo laikotarpiu galiojusių teisės aktų nuostatomis ir jas tinkamai taikė. Atsakovas sutinka su pareiškėjų nuomone dėl trejų metų senaties termino, todėl prašo šioje byloje taikyti senaties terminą ir jį skaičiuoti nuo pareiškėjų kreipimosi į teismą dienos.

            Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai, teismo šaukimu. Atsiliepimo į pareiškėjų pateiktus skundus teismui nepateikė (b.l. 38).

            Trečiojo suinteresuoto asmens Policijos departamento prie VRM atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo laiką ir vietą pranešta tinkamai, teismo šaukimu. Teismui pateiktu atsiliepimu į pareiškėjų skundus prašo juos atmesti kaip nepagrįstus (b.l.47-49). Pažymėjo, kad Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 d. nuostatos statutiniams valstybės tarnautojams taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai, išskyrus šio įstatymo nustatytą darbo apmokėjimo tvarką. Taip pat nurodė, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pabrėžė, kad įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Atsakovo nuomone, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus ,,Darbo užmokestis“ nuostatos, kurias taikė atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas apskaičiuodamas ir mokėdamas atlyginimą pareigūnams, prieštaravo Konstitucijai, tačiau, atstovo teigimu, prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento. Tokius argumentus atstovas grindė vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A⁵-264/2003. Atstovo nuomone, kol nustatyta tvarka nėra nustatyta ir pripažinta, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata, jog pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatos yra teisėtos ir valstybės institucijos privalo vykdyti įstatymo reikalavimus mokant priedus ir priemokas valstybės pareigūnams. Todėl, atstovo manymu, nėra pagrindo konstatuoti, jog atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, skaičiuodamas ir išmokėdamas darbo užmokestį pareiškėjams, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

            Pareiškėjų P. B. ir A. J. skundai tenkintini dalinai, o administracinė byla dalyje pagal R. B. skundą nutaruktina, pareiškėjui atsisakius savo skundo reikalvimų (ABTĮ 101 str. 1 d. 3p.).

Pagal byloje esančią medžiagą nustatyta, kad pareiškėjai dirba Šiaulių apskrities VPK. Kaip matyti iš atsakovo Šiaulių apskrities VPK parengtų pažymų (b.l.15-18) pareiškėjams neišmokėta priedų ir priemokų dalis viršijanti 70 procentų pareiginės algos jų skunduose nurodytu laikotarpiu. Ginčo dėl nesumokėto darbo užmokesčio sumos dydžio tarp proceso šalių nėra.

Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau tekste – ir Įstatymas) VI skyriaus (23-26 straipsnių) nuostatos, kurios, remiantis šio įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, yra taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2002-07-01 iki 2007-10-01, buvo numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga; priedai, priemokos. Šioje redakcijoje buvo nustatytas valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas – priedų ir priemokų suma negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007-10-01 galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomi šio Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 (už tarnybos stažą) ir 5 (vienkartinis) punktuose nustatyti priedai. Taigi pagal Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą į valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumą, kuri negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos, nebebuvo įskaitomas priedas už tarnybos stažą (Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 punktas (202 m. balandžio 23 d. redakcija) ir nebebuvo įskaitomas pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas (Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2007 m. birželio 7 d. redakcija), tačiau nuostata, kad valstybės tarnautojams mokamų kitų priedų ir priemokų bendras dydis (suma) negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, išliko. Nuo 2009-01-01 į darbo užmokestį, apibrėžtą Įstatymo 23 straipsnyje, buvo įtrauktas 4 punktas, t.y. apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimas, o 23 straipsnio 2 dalies nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomas šis priedas bei 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius ,,Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai ,,Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Be to, Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, vienos ar kelių darbo užmokesčio sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose (2003 m. balandžio 29 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Konstitucinis Teismas vertindamas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą kartu su Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytu teisiniu reguliavimu konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokomos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą priedų ir priemokų ribą. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad nei Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnyje, nei kituose šio įstatymo VI skyriaus ,,Darbo užmokestis“, kuriame nustatyta valstybės tarnautojų darbo apmokėjimo tvarka taikoma ir statutiniams valstybės tarnautojams, straipsniuose (jų dalyse) nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Toks Konstitucinio Teismo vertinimas reiškia, kad paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Už nurodytus darbus, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą, galėjo būti kompensuojama papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimu, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimu ar kitokiais kompensavimo būdais. To nepadarius, t.y. atsakovui tinkamai nekompensavus už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, atsakovas iki šiol nėra tinkamai atsiskaitęs su pareiškėju. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principams.

Konstitucinis Teismas, 2004-12-13 nutarime analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė pagal Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai, per kuriuos administraciniuose teismuose turi būti ginčijami administraciniai aktai, veiksmai arba neveikimas, ir nereglamentuojamas terminas, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Toks terminas nenustatytas ir Valstybės tarnybos įstatyme. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas nereglametuoja termino, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti Darbo kodekse. Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis nustato bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Pažymėtina, kad Darbo kodekso 297 straipsnio 1 dalis, kuri nustato sutrumpintą (1 mėnesio) ieškinio senaties terminą ginčams dėl darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimo, šios kategorijos bylose yra netaikytina, nes valstybės tarnautojo tarnyba dėl savo specifikos – nebuvimas darbo sutarties ir dvišalio susitarimo dėl darbo apmokėjimo sąlygų – nepatenka į Darbo kodekso 120 straipsnio 3 dalies reguliavimo sferą. Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėjų reikalavimui dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimo į teismą dienos, t.y. pareiškėjui P. B. nuo 2010 m. kovo 8 d. ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, jam priteistina nesumokėto darbo užmokesčio dalis už laikotarpį nuo 2007 m. kovo 8 d. ir 2008 m. gruodžio 31 d., kadangi skundą teismui jis pateikė 2010 m. kovo 8 d. , o pareiškėjui A. J. nuo 2010 m. kovo 15 d. ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, jam priteistina nesumokėto darbo užmokesčio dalis už laikotarpį nuo 2007 m. kovo 15 d. ir 2008 m. gruodžio 31 d., kadangi skundą teismui jis pateikė 2010 m. kovo 15 d.

Pareiškėjai teismui pateiktu skundu reikalavo solidariai priteisti iš atsakovų Šiaulių apskrities VPK ir Lietuvos valstybės darbo užmokesčio nepriemoką, tačiau teismas esant pareiškėjų sutikimui pakeitė proceso šalis, nes pareiškėjai tarnybos teisiniais santykiais ginčo laikotarpiu buvo (ir yra) tiesiogiai susiję su Šiaulių apskrities vyriausiuoju policijos komisariatu, t.y. subjektu (pareiškėjų darbdaviu), privalančiu mokėti pareiškėjams darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, sprendžiančiu pareigūnų priėmimo į valstybės tarnybą bei atleidimo iš jos klausimus, tvirtinančiu pareigybių aprašymus, todėl bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovas yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Valstybė galėtų būti tinkamas atsakovas byloje, jeigu pareiškėjai, formuluodami savo reikalavimus, prašytų atlyginti žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijos (jos pareigūnų) veiksmais, tuo tarpu pareiškėjai prašo priteisti jiems neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, todėl atsakovas yra tiesioginis pareiškėjų darbdavys, t.y. Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, ir šiuo atveju pareiškėjams priteistina darbo užmokesčio nepriemoka iš Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Teismo nuomone, pareiškėjo R. B. pateiktas prašymas dėl bylos nutraukimo tenkintinas, nes  jis neprieštarauja įstatymui ir atitinka pareiškėjui suteiktas procesines teises (ABTĮ 52str.), taip pat nėra duomenų, kad pateiktas prašymas kaip nors pažeistų pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, todėl jis tenkintinas ir byla dalyje pagal pareiškėjo R. B. skundą, nutrauktina (ABTĮ 101 str. 1 d. 3 p.).

Atsižvelgdamas į aukščiau išdėstytas aplinkybes ir nurodytas teisės normas, teismas konstatuoja, kad atsakovo Šiaulių apskrities VPK sprendimai dėl ne viso darbo užmokesčio išmokėjimo laikytini neįvykdytais atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį. Išdėstytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu laikytina, kad pareiškėjų skundas pagrįstas ir tenkintinas.

            Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ABTĮ 85-87 str., 88 str. 1 d. 2 p., 101 str. 1 d. 3 p.,

 

n u s p r e n d ž i a :

           

Pareiškėjo P. B. skundą tenkinti iš dalies ir priteisti jam iš Šiaulių apskrities VPK nesumokėtą darbo užmokesčio dalį – 4703,57 Lt (keturis tūkstančius septynis šimtus tris litus ir 57 centus) už laikotarpį nuo 2007-03-08 iki 2008-12-31.

Pareiškėjo A. J. skundą tenkinti iš dalies ir priteisti jam iš Šiaulių apskrities VPK nesumokėtą darbo užmokesčio dalį – 2601,29 Lt (du tūkstančius šešis šimtus vieną litą ir 29 centus) už laikotarpį nuo 2007-03-15 iki 2008-12-31.

Bylą dalyje dėl pareiškėjo R. B. reikalavimo nutraukti jam atsisakius skundo.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Šiaulių apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.

 

 

Teisėjas                                                                                                                  Gražvydas Poškus

 

Nuorašas tikras: