Civilinė byla Nr. 2S-964-619/2013

Teisminio proceso Nr.2-68-3-05844-2013-6

Procesinio sprendimo kategorija: 118.3; 122.4.

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. gegužės 31 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėja Andrutė Kalinauskienė, teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo apeliantų T. Č., R. Č. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 15 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovų T. Č., R. Č. ieškinį dėl neteisėto kredito sutarties nutraukimo atsakovui „DnB bankas“, AB

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,                    

n u s t a t ė:

ieškovai ieškiniu (b.l. 1-8) prašė pripažinti vienašališką 2007-01-16 kreditavimo sutarties Nr. K-2400-2007-27 su vėlesniais pakeitimais ir papildymais nutraukimą, atliktą atsakovo  neteisėtu ir negaliojančiu bei taikyti byloje laikinąsias apsaugos priemones, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad kreipėsi į banką su prašymu pakeisti Kredito sutartį, atidedant mokėjimus, tačiau bankas į tai nereagavo. Ieškovams nepadengus įsiskolinimų pagal Kredito sutartį, bankas informavo ieškovus, kad iki 2012 m. balandžio 2 d. neįvykdžius įsipareigojimų bankui, bankas sekančią dieną, einančią po aukščiau minėto termino pasibaigimo dienos, nutraukia Kredito sutartį ir pradeda vykdyti priverstinį skolos išieškojimą. Ieškovai nesutinka su vienašališku kredito sutarties nutraukimu, nutraukimą laiko neteisėtu ir nepagrįstu. Nurodė, kad papildomai jokio pranešimo apie tai, kad kredito sutartis nutraukiama konkrečią datą, bankas nėra atsiuntęs. Šiuo atveju ieškovai tik preziumuoja, kad kredito sutartis yra laikoma nutraukta nuo 2013-04-03 d. Taip pat nėra nurodoma, kokiu konkrečiu sutarties punktu yra grindžiamas sutarties nutraukimas. Kredito bendrosios sutarties punktas 43 negalioja nuo jo sudarymo dienos, todėl bankas negalėjo juo remtis nutraukdamas sutartį, tačiau turėjo vadovautis CK nustatyta sutarties nutraukimo procedūra, CK 6.209 str. normomis. Ieškovų tvirtinimu, bankas nutraukdamas sutartį pažeidė imperatyvias įstatymų nuostatas. Taip pat bankas pažeidė bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareigą, turėjo atitinkamai pakeisti Kredito sutarties vykdymo sąlygas. Bankas pažeidė jo veiklai keliamus aukštus atidumo, rūpestingumo standartus. 

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. kovo 15 d. nutartimi (b.l. 11-12) atsisakė priimti ieškovų ieškinį CPK 137 str. 2 d. 4 p. pagrindu. Nurodė, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrius 2012 m. balandžio 18 d. nutartimi Nr. 413/2012 areštavo įkeistą nekilnojamąjį daiktą, kurio įsigijimui buvo sudaryta Sutartis ir įspėjo skolininkus, kad negrąžinus skolos per vieną mėnesį nuo nutarties įteikimo dienos, įkeistas daiktas bus parduotas iš varžytynių arba perduotas administruoti kreditoriui. Teismas, priimdamas 2012 m. balandžio 18 d. nutartį, pasisakė dėl Sutarties nutraukimo pagrįstumo. Minėta nutartis apeliacine  tvarka palikta nepakeista Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 5 d. nutartimi. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas, atlikęs kreditavimo sutarties sąlygų sąžiningumo bei nutraukimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolę, pripažino, kad sutarties nutraukimą reglamentuojanti sąlyga, suteikianti teisę bankui, jeigu kredito gavėjas negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti grąžinti prieš terminą visą paimtą kreditą, palūkanas bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, yra negaliojanti ab inito (CK 6.188 str. 7 d.). Taip pat teismas sprendė kreditavimo sutarties vienašališko nutraukimo teisėtumo klausimą pagal CK 6.209 str. ir 6.217 str. nuostatas ir nustatė, kad buvo pagrindas vienašališkai prieš terminą nutraukti kreditavimo sutartį, taip pat teismas pasisakė ir dėl banko bendradarbiavimo (b.l.108). Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo nutartyje yra ištirtos visos aplinkybės, kuriomis remiasi ieškovai. Taigi, kilęs tarp šalių ginčas, įvertinus teismui pateikto ieškinio dalyką ir pagrindą yra išspręstas, dėl jo yra priimti įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai.

Apeliantai T. Č., R. Č. atskiruoju skundu (b.l. 16-17) prašo panaikinti Vilniaus miesto  apylinkės teismo 2013-03-15 nutartį ir perduoti klausimą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo arba išspręsti klausimą iš esmės. Su minėtais teismo motyvais nesutinka. Nurodė, kad hipotekos ir įkeitimo teisiniai santykiai yra nagrinėjami  ypatingosios teisenos tvarka (CPK XXXVI skyrius). Jeigu konkrečioje byloje kyla ginčas susijęs su pagrindine prievole – įsiskolinimo atsiradimo pagrindu, jo dydžiu, šie klausimai nėra nagrinėjami byloje dėl hipotekos ar įkeitimo, toks ginčas yra nagrinėtinas CPK nustatyta ieškinio teisenos tvarka. Tai patvirtina ir kasacinio teismo praktika. Todėl teismas nepagrįstai atsisakė priimti ieškovų ieškinį, bei tokiu būdu užkirto kelią ieškovams savo teises ginti įstatymų nustatyta tvarka.

Atskirasis skundas atmestinas.

Apeliacinis procesas yra bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio (atskirojo) skundo apibrėžtų ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek ir faktine prasme (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus galioja taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

CPK 5 str. 1 d. nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatyme nustatyta tvarka kreiptis į teismą tam, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymu saugomas interesas. Teismas, spręsdamas ieškinio (pareiškimo) priėmimo klausimą, privalo ex officio išsiaiškinti, ar yra asmens teisės kreiptis į teismą prielaidos ir tinkamo įgyvendinimo sąlygos. Be to, teismas, spręsdamas klausimą dėl ieškinio (pareiškimo) priėmimo, turi išsiaiškinti, ar dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu nėra įsiteisėjusio teismo sprendimo, ar nėra įsiteisėjusios teismo nutarties dėl ieškovo atsisakymo ieškinio ar patvirtintos taikos sutarties, taip pat ar teismo žinioje nėra bylos dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (CPK 137 str. 2 d. 4, 5 p.). Taip įstatymų leidėjas apsaugo, kad dėl vieno ir to paties ginčo nebūtų priimta kelių teismo sprendimų.

CPK 137 str. 2 d. 4 p. nustato, kad teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Ieškinio atsisakymas priimti šiuo pagrindu reiškia, kad byla yra užbaigta ir tapatūs reikalavimai teisme pakartotinai negali būti nagrinėjami. Kasacinio teismo nutartyse ne kartą yra nurodyta, kad ieškinių tapatumas nustatomas pagal tris kriterijus: 1) ginčo šalis; 2) ieškinio dalyką; 3) ieškinio pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-29 nutartis c. b. Nr. 3K-3-476/2010).

Nagrinėjamu atveju apeliantai pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismui ieškinį (b.l. 1-8) kuriuo prašė pripažinti atsakovo atliktą vienašališką 2007-01-16 kredito sutarties Nr. K-2400-2007-27 su visais pakeitimais ir papildymais nutraukimą neteisėtu. Ieškinį motyvavo tuo, kad kreipėsi į banką su prašymu pakeisti Kredito sutartį, atidedant mokėjimus, tačiau bankas į tai nereagavo. Ieškovams nepadengus įsiskolinimų pagal Kredito sutartį, bankas informavo ieškovus, kad iki 2012 m. balandžio 2 d. neįvykdžius įsipareigojimų bankui, bankas sekančią dieną, einančią po aukščiau minėto termino pasibaigimo dienos, nutraukia Kredito sutartį ir pradeda vykdyti priverstinį skolos išieškojimą. Ieškovai nesutinka su vienašališku kredito sutarties nutraukimu, nutraukimą laiko neteisėtu ir nepagrįstu. Nurodė, kad papildomai jokio pranešimo apie tai, kad kredito sutartis nutraukiama konkrečią datą, bankas nėra atsiuntęs. Šiuo atveju ieškovai tik preziumuoja, kad kredito sutartis yra laikoma nutraukta nuo 2013-04-03 d. Taip pat nėra nurodoma, kokiu konkrečiu sutarties punktu yra grindžiamas sutarties nutraukimas. Kredito bendrosios sutarties punktas 43 negalioja nuo jo sudarymo dienos, todėl bankas negalėjo juo remtis nutraukdamas sutartį, tačiau turėjo vadovautis CK nustatyta sutarties nutraukimo procedūra, CK 6.209 str. normomis. Ieškovų tvirtinimu, bankas nutraukdamas sutartį pažeidė imperatyvias įstatymų nuostatas. Taip pat bankas pažeidė bendradarbiavimo ir kooperavimosi pareigą, turėjo atitinkamai pakeisti Kredito sutarties vykdymo sąlygas. Bankas pažeidė jo veiklai keliamus aukštus atidumo, rūpestingumo standartus.

Apeliantai skunde nurodo, kad jų byloje yra kilęs ginčas, susijęs su pagrindine prievole, šie klausimai byloje dėl hipotekos ar įkeitimo nėra nagrinėjami, todėl šalių ginčas yra nagrinėtinas CPK nustatyta ieškinio teisena. Su šiais apeliantų argumentais nesutiktina.

Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje, aiškinant bylų dėl hipotekos teisinių santykių nagrinėjimo ypatumus, konstatuota, kad tuo atveju, kai konkrečioje byloje kyla ginčas, susijęs su pagrindine prievole – skolos atsiradimo pagrindu, jos dydžiu ir kt., šie klausimai byloje dėl hipotekos ar įkeitimo nenagrinėjami (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 29 d. nutartį civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. AB „Lithun“, bylos Nr. 3K-3-523/2005; 2008 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. U., bylos Nr. 3K-3-103/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartį civilinėje byloje AB bankas „Snoras“ v. G. A., bylos Nr. 3K-3-536/2009). Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pasisakyta dėl hipotekos teisėjo jurisdikcinės veiklos ginčo teisenos ir specialiosios hipotekos bylų teisenos atribojimo aspektu. Šių išaiškinimų esmė yra ta, kad hipotekos teisėjas tik patikrina, ar egzistuoja visos CK, CPK ir (ar) kituose teisės aktuose nustatytos sąlygos hipotekos įregistravimui, įkeitimui, priverstiniam išieškojimui iš įkeisto turto ir kt., bet nesprendžia ginčų dėl teisės, nagrinėtinų ginčo teisenos tvarka (CPK 542 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad, atlikdamas procesinius veiksmus, susijusius su hipotekos procedūra, hipotekos teisėjas turi atlikti teisinį tyrimą, siekdamas išsiaiškinti, ar atitinkamą procedūrą jam priklauso atlikti, taip pat ar pateikti jai vykdyti būtini dokumentai. Hipotekos bylą nagrinėjantis teisėjas privalo vadovautis bendraisiais teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, turi pareigą ir teisę veikti ex officio, kai to reikalauja viešojo intereso apsauga. Tais atvejais, kai ginčo šalių sudaryta sutartis kvalifikuojama kaip kylanti iš vartojimo teisinių santykių, bylą nagrinėjantis teismas visais atvejais sutarties sąlygas ex officio turi įvertinti pagal CK 6.188 straipsnyje įtvirtintus sąžiningumo kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje V. S. ir N. S. v. UAB „Abuva“, bylos Nr. 3K-3-141/2006; 2008 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje 791-oji daugiabučio namo savininkų bendrija ir Č. K. v. AB „Grigiškės“, bylos Nr. 3K-3-211/2008). Teismo pareiga ex officio įvertinti vartojimo sutarties sąlygas sąžiningumo aspektu turi būti vykdoma visuotinai nepriklausomai nuo to, kokioje teisminėje procedūroje teisėjas priima su tokių sąlygų vertinimu susijusius procesinius sprendimus. 

Iš vieningos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad ginčas tarp ieškovų ir atsakovo dėl priverstinio skolos išieškojimo buvo išnagrinėtas 2012-04-18 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo nutartimi, kuri įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismui 2012-12-05 palikus galioti minėtą nutartį (civilinė byla Nr.2S-1880-565/2012). Byloje dalyvavo tos pačios šalys. Nustatyta, kad minėtoje civilinėje byloje pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo buvo įvertintos šalių sudarytos kreditavimo sutarties 46.1 p., 48.1 p. nuostatų teisėtumas, vienašališko sutarties nutraukimo teisėtumas remiantis CK 6.209 str. ir 6.217 str. pagrindais. Teismas konstatavo, kad atsakovas turėjo pagrindą nutraukti šalių sudarytą sutartį prieš terminą vienašališkai, įvertino ir banko veiksmus, pažymėdamas, kad atsakovas bendradarbiavo su apeliantais ir siekė jiems palengvinti įsipareigojimų vykdymą pagal kreditavimo sutartį – 2009-11-25 susitarimu buvo pakeistos kreditavimo sutarties sąlygos, tačiau ir po to apeliantai netinkamai vykdė įsipareigojimus pagal kredito sutartį. Taigi, įvertinus apeliantų pareikšto ieškinio faktinį pagrindą ir dalyką šioje byloje, konstatuotina, kad civilinėje byloje Nr. 2S-1880-565/2012 iš esmės buvo pasisakyta dėl tų pačių reikalavimų. Ieškovai ieškinyje kreditavimo sutarties nutraukimo negrindžia kitais faktiniais pagrindais (netinkamai nustatytu skolos dydžiu ir kt.). Esant nurodytam, apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl civilinių bylų tapatumo, todėl pirmosios instancijos teismas konstatavęs bylų tapatumą, pagrįstai ir motyvuotai atsisakė priimti ieškinį.

Darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinio proceso normas, reglamentuojančias ieškinio tapatumo klausimą, todėl atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą apylinkės teismo nutartį.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK  337 str. 1 p., teismas

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 15 d. nutartį palikti nepakeistą. 

Teisėja                                                                                       Andrutė Kalinauskienė