Administracinė byla Nr. A-101-575/2026

 Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00480-2023-6

                Procesinio sprendimo kategorija 7.3.1

 (S)

.

.

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2026 m. sausio 7 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. Z. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. Z. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos bei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. 

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

1.       Pareiškėja V. Z. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus (toliau – ir Panevėžio skyrius) 2023 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. VPE_SP1E-63195 (toliau – ir Panevėžio skyriaus sprendimas) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2023 m. rugpjūčio 4 d. sprendimą Nr. (18.2E) I-9517 (toliau – ir VSDFV sprendimas). Pareiškėja taip pat prašė įpareigoti Panevėžio skyrių naujinti V. Z. socialinio draudimo senatvės pensijos bazinę dalį, įskaitant į prilyginamąjį stažą darbo laiką inžinieriaus mechaniko kvalifikacijai įgyti Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institute nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. liepos 2 d. su atostogomis nuo 1982 m. liepos 3 d. iki 1982 m. rugsėjo 14 d., darbo laiką AAS „BTA Baltic Insurance Company“, išmokėti skolą – socialinio draudimo senatvės pensiją nuo 2019 m. sausio 1 d. su 5 proc. bankinėmis mokėjimo palūkanomis iki šiandienos.

2.       Pareiškėja skunde nurodė, kad Panevėžio skyriaus sprendimas ir VSDFV sprendimas yra nepagrįsti, nes įskaitant į socialinio draudimo stažo darbo laiką turėjo būti įskaičiuotas mokymosi Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institute laikotarpis nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. liepos 2 d. su atostogomis nuo 1982 m. liepos 3 d. iki 1982 m. rugsėjo 14 d. Pareiškėja laikotarpiu nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. liepos 2 d. atlikinėjo darbo praktiką už kurią buvo mokama, ir nuo sumokėto atlyginimo buvo mokami valstybinio socialinio draudimo įnašai, su atostogomis nuo 1982 m. liepos 3 d. iki 1982 m. rugsėjo 14 d., bet šie laikotarpiai nėra įskaityti į pensijų socialinio draudimo stažą. Be to, atostogų metu, laikotarpiu nuo 1982 m. liepos 3 d. iki 1982 m. rugsėjo 14 d., taip pat buvo mokami atostoginiai, nuo kurių buvo mokami valstybinio socialinio draudimo įnašai. Į pensijų socialinio draudimo stažą taip pat turi būti įskaitytas darbo laikas AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filiale Lietuvoje nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. iki 2023 m. birželio 29 d.

3.       Atsakovas Panevėžio skyrius atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4.       Panevėžio skyrius nurodė, kad pareiškėja teisę į socialinio draudimo senatvės pensiją įgijo 2022 m. rugsėjo 1 d. Prašymą skirti socialinio draudimo senatvės pensiją pareiškėja pateikė 2022 m. rugpjūčio 9 d., kartu pateikdama Kauno technologijos universiteto 2022 m. balandžio 27 d. pažymą Nr. DV32-168, kuria patvirtinama, jog pareiškėja nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. liepos 2 d. studijavo Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institute ir įgijo inžinieriaus mechaniko kvalifikaciją.

5.       Panevėžio skyriaus sprendimu pareiškėjai nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. buvo paskirta 473,76 Eur dydžio socialinio draudimo senatvės pensija, neįskaitant mokymosi Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institute laikotarpio. Prie šio sprendimo pateiktame socialinio draudimo senatvės pensijos apskaičiavime nurodyta, kad laikotarpis nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. liepos 2 d. neįskaitytas į pensijų socialinio draudimo stažą.

6.       Panevėžio skyrius sprendimą grindė tuo, kad studijos aukštojoje mokykloje nelaikytinos mokymusi kvalifikacijos įgijimo kursuose, kurių laikotarpiai teisės aktuose numatytais atvejais gali būti įskaitomi į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą.

7.       Panevėžio skyrius nurodė, kad pareiškėja dirbti pradėjo 1982 m. rugsėjo 15 d. metalo dirbinių gamybiniame susivienijime „Nemunas“. Duomenų apie ankstesnius pareiškėjos darbo laikotarpius byloje nėra, todėl, atsakovo vertinimu, nėra teisinio pagrindo į pensijų socialinio draudimo stažą įskaityti atostogų laikotarpio nuo 1982 m. liepos 3 d. iki 1982 m. rugsėjo 14 d.

8.       Atsakovas taip pat pažymėjo, kad ginčo laikotarpiu pareiškėja nesimokė aspirantūroje, doktorantūroje, klinikinėje ordinatūroje (rezidentūroje) ar internatūroje, o byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėja studijų laikotarpiu ar iki 1982 m. rugsėjo 15 d. dirbo. Dėl šių priežasčių nurodyti laikotarpiai, atsakovo vertinimu, pagrįstai nebuvo vertinti skaičiuojant pareiškėjos pensijų socialinio draudimo stažą.

9.       Panevėžio skyrius nustatė, kad pareiškėja per 2022 metus papildomai įgijo 1,0000 metų pensijų socialinio draudimo stažo ir 1,87 pensijos apskaitos vienetus, dirbdama AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filiale Lietuvoje. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, Panevėžio skyrius perskaičiavo (atnaujino) pareiškėjos senatvės pensijos dydį ir sprendimu nuo 2023 m. sausio 1 d. nustatė mokėti 538,36 Eur dydžio socialinio draudimo senatvės pensiją.

10.       Panevėžio skyriaus sprendimu nebuvo iš naujo sprendžiamas klausimas dėl pensijų socialinio draudimo stažo, įgyto iki 2021 m. gruodžio 31 d., kadangi galiojęs teisinis reguliavimas tokios pareigos nenumatė.

11.       Nesutikdama su šiuo sprendimu, pareiškėja kreipėsi į VSDFV su skundais, prašydama perskaičiuoti jai socialinio draudimo senatvės pensiją ir į pensijų socialinio draudimo stažą įskaityti darbo metalo dirbinių gamybiniame susivienijime „Nemunas“ laikotarpį nuo 1982 m. liepos 3 d. iki 1982 m. rugsėjo 14 d., taip pat studijų Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institute laikotarpį nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. liepos 2 d.

12.       VSDFV, įvertinusi pareiškėjos skunduose nurodytus motyvus, nustatė, kad pareiškėja iš esmės prašo išspręsti tą patį klausimą, dėl kurio VSDFV jau buvo pasisakiusi 2023 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. (18.2E) I-3268, todėl pareiškėjos skundus paliko nenagrinėtus. Tuo pačiu VSDFV patikrino Panevėžio skyriaus sprendimą ir konstatavo, kad pareiškėjos senatvės pensijos dydžio perskaičiavimas buvo atliktas teisingai.

13.       Atsakovas VSDFV atsiliepime į skundą prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

14.       Atsakovas VSDFV nurodė, kad ginčijamas VSDFV sprendimas buvo priimtas privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, išnagrinėjus 2023 m. liepos 24 d. ir 2023 m. rugpjūčio 4 d. gautus pareiškėjos 2023 m. liepos 17 d. skundus, kuriuose ji nesutiko su Panevėžio skyriaus sprendimu dėl senatvės pensijos dydžio perskaičiavimo nuo 2023 m. sausio 1 d.

15.       VSDFV pažymėjo, kad skundų dalyje dėl studijų Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institute laikotarpio nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. liepos 2 d. ir atostogų laikotarpio nuo 1982 m. liepos 3 d. iki 1982 m. rugsėjo 14 d. neįskaitymo į pensijų socialinio draudimo stažą buvo nustatyta, jog analogiškas reikalavimas jau buvo išnagrinėtas VSDFV 2023 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. (18.2E) I-3268.

16.       Kadangi pareiškėja 2023 m. liepos 17 d. skunduose nenurodė jokių naujų aplinkybių ar papildomų argumentų, galinčių lemti kitokį šio klausimo sprendimą, VSDFV pagrįstai atsisakė šią skundų dalį nagrinėti kaip pakartotinę.

17.       VSDFV taip pat nurodė, kad Panevėžio skyriaus sprendimu nuo 2023 m. sausio 1 d. pareiškėjos senatvės pensijos dydis buvo perskaičiuotas tik atsižvelgiant į per 2022 metus papildomai įgytą stažą ir pensijos apskaitos vienetus, neperžiūrint iki 2021 m. gruodžio 31 d. įgyto stažo, kadangi tokio peržiūrėjimo galiojęs teisinis reguliavimas nenumatė.

18.       Atsižvelgdama į tai, VSDFV konstatavo, kad Panevėžio skyriaus sprendimas dėl pareiškėjos senatvės pensijos dydžio perskaičiavimo yra teisėtas ir pagrįstas.

19.       VSDFV, pasisakydama dėl pareiškėjos reikalavimų įrašyti į Socialinio draudimo registrą laikotarpius nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. liepos 2 d. bei nuo 1982 m. liepos 3 d. iki 1982 m. rugsėjo 14 d., taip pat su šiais laikotarpiais susijusias draudžiamosioms pajamoms prilyginamas pajamų sumas ir valstybinio socialinio draudimo įmokas, nurodė, kad, nesant teisinio pagrindo šiuos laikotarpius įskaityti į pensijų socialinio draudimo stažą, nėra ir teisinio pagrindo minėtų duomenų įrašyti į Registrą.

 

II.

 

20.       Regionų administracinis teismas 2024 m. gegužės 22 d. sprendimu pareiškėjos skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir jos Panevėžio skyriui dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmetė kaip nepagrįstą.

21.       Teismas nustatė šias reikšmingas bylos aplinkybes:

21.1.                      Pareiškėja teisę į socialinio draudimo senatvės pensiją įgijo 2022 m. rugsėjo 1 d.

21.2.                      Prašymą skirti socialinio draudimo senatvės pensiją pareiškėja pateikė 2022 m. rugpjūčio 9 d. Kartu su prašymu buvo pateikta Kauno technologijos universiteto 2022 m. balandžio 27 d. pažyma Nr. DV32-168, kuria patvirtinama, jog pareiškėja nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. liepos 2 d. studijavo Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institute ir įgijo inžinieriaus mechaniko kvalifikaciją.

21.3.                      Panevėžio skyriaus 2022 m. rugsėjo 13 d. sprendimu Nr. VPE_SP1E-125978 pareiškėjai nuo 2022 m. rugsėjo 1 d. buvo paskirta 473,76 Eur dydžio socialinio draudimo senatvės pensija, neįskaitant mokymosi Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institute laikotarpio.

21.4.                      Pareiškėja apskundė Panevėžio skyriaus 2022 m. rugsėjo 13 d. sprendimą Nr. VPE_SP1E-125978 VSDFV. Pareiškėjos skundas buvo atmestas VSDFV 2023 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. (18.2E) I-3268.

21.5.                      Šiame sprendime VSDFV nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo (redakcija, galiojusia iki 2023 m. liepos 1 d.; toliau – Pensijų įstatymas) 10 straipsnio 7 dalimi ir Pensijų įstatymo 2 priedo 2.4 papunkčiu, pareiškėjos stažui neprilyginamas mokymosi laikotarpis nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. liepos 2 d. Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institute, kadangi stažui prilyginamas tik iki 1994 m. gruodžio 31 d. buvęs mokymosi laikas aspirantūroje, doktorantūroje, klinikinėje ordinatūroje (rezidentūroje) ir internatūroje, o tokių duomenų pareiškėja nepateikė.

21.6.                      VSDFV taip pat nustatė, kad pareiškėja dirbti pradėjo 1982 m. rugsėjo 15 d. metalo dirbinių gamybiniame susivienijime „Nemunas“, o duomenų apie ankstesnius jos darbo laikotarpius nėra, todėl laikotarpio nuo 1982 m. liepos 3 d. iki 1982 m. rugsėjo 14 d. įskaityti į pensijų socialinio draudimo stažą nėra teisinio pagrindo.

21.7.                      Pareiškėja, nesutikdama su VSDFV sprendimu, pateikė skundą teismui. Administracinė byla Nr. I2-1496-776/2024 Regionų administraciniame teisme buvo išnagrinėta, tačiau galutinis procesinis sprendimas dar neįsiteisėjęs.

21.8.                      Panevėžio skyrius 2023 metais nustatė, kad pareiškėja per 2022 metus papildomai įgijo 1,0000 metų pensijų socialinio draudimo stažo ir 1,87 pensijos apskaitos vienetus, dirbdama AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filiale Lietuvoje. Atsižvelgdamas į tai, Panevėžio skyrius perskaičiavo (atnaujino) pareiškėjos senatvės pensijos dydį ir sprendimu nuo 2023 m. sausio 1 d. nustatė mokėti pareiškėjai 538,36 Eur dydžio socialinio draudimo senatvės pensiją. Šiuo sprendimu nebuvo iš naujo sprendžiamas klausimas dėl pensijų socialinio draudimo stažo, įgyto iki 2021 m. gruodžio 31 d., kadangi galiojęs reglamentavimas tokios pareigos nenumatė. 

21.9.                      Pareiškėja, nesutikdama su Panevėžio skyriaus sprendimu, kuriuo nuo 2023 m. sausio 1 d. buvo atnaujintas jos senatvės pensijos dydis, kreipėsi į VSDFV su skundais, prašydama perskaičiuoti jai socialinio draudimo senatvės pensiją ir į pensijų socialinio draudimo stažą įskaityti darbo metalo dirbinių gamybiniame susivienijime „Nemunas“ laikotarpį nuo 1982 m. liepos 3 d. iki 1982 m. rugsėjo 14 d., taip pat studijų Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institute laikotarpį nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. liepos 2 d. VSDFV, įvertinusi pareiškėjos skunduose nurodytus motyvus, nustatė, kad pareiškėja prašo iš esmės to paties dalyko, dėl kurio VSDFV jau buvo pasisakiusi 2023 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. (18.2E) I-3268, todėl sprendimu pareiškėjos skundus paliko nenagrinėtus.

22.       Teismas nurodė, kad prie Panevėžio skyriaus 2022 m. rugsėjo 13 d. sprendimo Nr. VPE_SP1E-125978 pateiktame socialinio draudimo senatvės pensijos apskaičiavime pažymėta, jog laikotarpis nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. liepos 2 d. neįskaitytas į pensijų socialinio draudimo stažą.

23.       Teismas taip pat rėmėsi VSDFV 2023 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. (18.2E) I-3268, kuriame nurodyta, kad, vadovaujantis Pensijų įstatymo 10 straipsnio 7 dalimi ir Pensijų įstatymo 2 priedo 2.4 papunkčiu, pareiškėjos stažui neprilyginamas mokymosi laikotarpis nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. liepos 2 d. Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institute, kadangi stažui prilyginamas tik iki 1994 m. gruodžio 31 d. buvęs mokymosi laikas aspirantūroje, doktorantūroje, klinikinėje ordinatūroje (rezidentūroje) ir internatūroje, o tokių duomenų pareiškėja nepateikė.

24.       Teismas pažymėjo ir tai, kad pareiškėja dirbti pradėjo 1982 m. rugsėjo 15 d. metalo dirbinių gamybiniame susivienijime „Nemunas“, o duomenų apie ankstesnius jos darbo laikotarpius nėra, todėl laikotarpio nuo 1982 m. liepos 3 d. iki 1982 m. rugsėjo 14 d. įskaityti į pensijų socialinio draudimo stažą nėra teisinio pagrindo.

25.       Teismas nustatė, kad pareiškėja, skųsdama Panevėžio skyriaus sprendimą, tiek VSDFV, tiek teismui iš esmės nurodė tuos pačius argumentus dėl pensijų socialinio draudimo stažo perskaičiavimo, kurie jau buvo įvertinti VSDFV 2023 m. kovo 20 d. sprendime Nr. (18.2E) I-3268, ir nepateikė naujų aplinkybių ar duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio VSDFV sprendimo pagrįstumu.

26.       Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino, kad VSDFV, atsisakydama nagrinėti pareiškėjos 2023 m. liepos 24 d. ir 2023 m. rugpjūčio 4 d. skundus kaip pakartotinius dėl to paties klausimo (studijų, su jomis susijusios praktikos ir atostogų laikotarpių įskaitymo į stažą), nepažeidė taikytino teisinio reguliavimo.

27.       Teismas nurodė, kad pareiškėjos argumentas dėl darbo laikotarpio AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filiale Lietuvoje nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. iki 2023 m. birželio 29 d. įskaitymo į pensijų socialinio draudimo stažą yra nepagrįstas, nes šis laikotarpis pareiškėjai jau buvo įskaitytas.

28.       Teismas nurodė, kad pareiškėjos teiginys, jog Panevėžio skyriaus sprendime į jos socialinio draudimo stažo darbo laiką turėjo būti įskaičiuotas jos mokymosi Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institute laikotarpis nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. liepos 2 d. su atostogomis nuo 1982 m. liepos 3 d. iki 1982 m. rugsėjo 14 d., darbo praktikos laikotarpis nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. liepos 2 d., atostogų laikotarpis nuo 1982 m. liepos 3 d. iki 1982 m. rugsėjo 14 d., atmestinas, nes Panevėžio skyriaus sprendime buvo sprendžiama tik dėl pareiškėjos per 2022 metus papildomai įgyto 1,0000 metų stažo ir 1,87 pensijos apskaitos vienetų skaičiaus (darbas AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filiale Lietuvoje), tai yra kiti pareiškėjos darbo laikotarpiai pakartotinai nebuvo vertinami.

29.       Kiti pareiškėjos ir atsakovų argumentai teismo buvo įvertinti kaip pertekliniai ir neturintys teisinės reikšmės šio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nenagrinėtini. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir ginčo klausimą reglamentuojančias teisės normas, teismas konstatavo, kad Panevėžio skyriaus sprendimas ir VSDFV sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, todėl nėra pagrindo jų panaikinti pareiškėjos skunde nurodytais argumentais.

30.       Teismui konstatavus, kad Panevėžio skyriaus sprendimas ir VSDFV sprendimas yra teisėti ir pagrįsti, buvo atmestas ir išvestinis pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Panevėžio skyrių atlikti atitinkamus veiksmus.

 

III.

 

31.       Pareiškėja V. Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjos skundą. Pareiškėja taip pat prašo panaikinti Panevėžio skyriaus sprendimą ir VSDFV sprendimą bei įpareigoti Panevėžio skyrių perskaičiuoti jos socialinio draudimo senatvės pensiją.

32.       Apeliaciniame skunde nurodoma, kad perskaičiuojant pensiją turėtų būti įskaitytas laikotarpis nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. rugsėjo 14 d., taip pat AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filiale Lietuvoje įgytas darbo laikotarpis. Be to, pareiškėja prašo išmokėti susidariusią socialinio draudimo senatvės pensijos skolą nuo 2022 m. rugsėjo 1 d., priteisiant 5 procentų dydžio metines palūkanas.

33.       Pareiškėja nurodo tokius apeliacinio skundo argumentus:

33.1.                      Panevėžio skyrius, priimdamas sprendimą, neįvertino pareiškėjos pateiktų dokumentų, kurie, pareiškėjos vertinimu, patvirtina, jog ginčo laikotarpiu ji ne tik studijavo, bet ir dirbo kaip tarnautoja Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institute. Pareiškėjos teigimu, dėl to nepagrįstai sumažintas jos pensijų socialinio draudimo stažas ir apskaičiuota mažesnė socialinio draudimo senatvės pensija.

33.2.                      Atsakovai neatsižvelgė į iki 1990 m. kovo 11 d. galiojusį reglamentavimą, kuris, pareiškėjos vertinimu, numatė, jog visi kvalifikacijos įgijimo laikotarpiai buvo apmokami, prilygo darbo pajamoms ir nuo jų buvo mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos.

33.3.                      Panevėžio skyrius, priimdamas sprendimą, pažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, objektyvumo, pagarbos žmogui, valdžios institucijų tarnavimo žmonėms ir teisinės valstybės principus.

33.4.                      Atsakovai nesilaikė teisės aktų, nustatančių, kad asmens kasmetinių atostogų laikotarpis įskaičiuojamas į darbo stažą, ir neatsižvelgė į aktualią teismų praktiką.

33.5.                      Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir jos pateiktus įrodymus dėl darbo ginčo laikotarpiu, todėl nepagrįstai padarė išvadą, jog pareiškėjos mokymosi Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institute laikotarpis ir atostogų laikotarpis nuo 1982 m. liepos 3 d. iki 1982 m. rugsėjo 14 d. neįtrauktini į pensijų socialinio draudimo stažą.

34.       Atsakovas VSDFV atsiliepime prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodoma, kad pareiškėja apeliaciniame skunde nepateikė argumentų, kurie leistų daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ar taikė materialinės teisės normas arba neištyrė administracinėje byloje esančių įrodymų.

35.       Atsakovas Panevėžio skyrius atsiliepime prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, nurodydamas iš esmės tuos pačius argumentus, kurie buvo pateikti atsiliepime pirmosios instancijos teismui.

36.       Pareiškėja apeliacinės instancijos teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose iš esmės pakartoja apeliaciniame skunde nurodytus argumentus ir papildomai akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, jos vertinimu, pažeidė nuosavybės neliečiamumo, teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo, teisės viršenybės, nešališkumo ir pagarbos žmogui principus.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

37.       Byloje kilo ginčas dėl pareiškėjos mokymosi aukštojoje mokykloje ir su šiuo mokymosi laikotarpiu susijusių praktikos bei atostogų laikotarpių prilyginimo pensijų socialinio draudimo stažui, taip pat dėl atsakovų pareigos šiuos laikotarpius vertinti pakartotinai, pareiškėjai nepateikus naujų teisiškai reikšmingų aplinkybių.

38.       Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė, konstatavęs, kad atsakovai nepažeidė taikytino teisinio reguliavimo ir pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos reikalavimus. Teismas nurodė, jog pareiškėjos mokymosi Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institute laikotarpis nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. liepos 2 d., taip pat su juo susiję praktikos ir atostogų laikotarpiai nuo 1982 m. liepos 3 d. iki 1982 m. rugsėjo 14 d., pagal Pensijų įstatymo 10 straipsnio 7 dalį ir 2 priedo 2.4 papunktį nepriskiriami pensijų socialinio draudimo stažui, kadangi stažui prilyginamas tik iki 1994 m. gruodžio 31 d. buvęs mokymosi laikas aspirantūroje, doktorantūroje, klinikinėje ordinatūroje (rezidentūroje) ar internatūroje, o tokių aplinkybių pareiškėja neįrodė. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja darbo santykius pradėjo tik nuo 1982 m. rugsėjo 15 d., todėl laikotarpis nuo 1982 m. liepos 3 d. iki 1982 m. rugsėjo 14 d. negali būti laikomas atostogų laikotarpiu, įskaitomu į stažą, nes atostogų laikotarpio įskaitymas siejamas su darbo santykių egzistavimu. Be to, teismas pažymėjo, kad VSDFV 2023 m. kovo 20 d. sprendimu jau buvo iš esmės išnagrinėtas pareiškėjos keliamas klausimas dėl ginčo laikotarpių įskaitymo į stažą, o pareiškėja nepateikė jokių naujų duomenų ar aplinkybių, leidžiančių abejoti šio sprendimo pagrįstumu, todėl VSDFV, vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 25.5 punktu, pagrįstai atsisakė nagrinėti pakartotinius pareiškėjos skundus. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjos argumentai dėl darbo laikotarpio AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filiale Lietuvoje neturi teisinės reikšmės ginčui, kadangi šis laikotarpis jau buvo įskaitytas į pareiškėjos pensijų socialinio draudimo stažą, o ginčijamu Panevėžio skyriaus sprendimu buvo sprendžiamas tik per 2022 metus papildomai įgyto stažo ir pensijos apskaitos vienetų įvertinimo klausimas, neperžiūrint iki 2021 m. gruodžio 31 d. apskaičiuoto stažo.

39.       Apeliaciniame skunde pareiškėja iš esmės ginčija pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ginčo laikotarpis nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. liepos 2 d. vertintinas kaip mokymosi laikotarpis, nepatenkantis į pensijų socialinio draudimo stažą, ir teigia, jog teismas neįvertino šio laikotarpio teisinės kvalifikacijos, t. y. neanalizavo, ar pagal tuo metu galiojusį reglamentavimą šis laikotarpis galėjo būti laikomas darbo ar tarnybos laikotarpiu, už kurį buvo mokamos socialinio draudimo įmokos, o ne vien studijomis Pensijų įstatymo prasme. Pareiškėja taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritarė atsakovų pozicijai dėl pakartotinių skundų nenagrinėjimo, neįvertinęs, ar ginčijami vėlesni sprendimai dėl pensijos perskaičiavimo sudarė savarankišką administracinio sprendimo teisėtumo patikros objektą. Be to, apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas apsiribojo konstatavimu dėl naujų duomenų nebuvimo, tačiau neanalizavo pareiškėjos pateiktų dokumentų teisinės reikšmės.

40.       Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat nenustatyta sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą nagrinėja apeliacine tvarka, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

41.       Dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų teismas pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

42.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. birželio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-735-442/2025, priimtoje nagrinėjant ginčą tarp tų pačių šalių, išnagrinėjo pareiškėjos socialinio draudimo senatvės pensijos apskaičiavimo klausimus. Šioje nutartyje teismas konstatavo, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. liepos 2 d. mokėsi Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institute dienine studijų forma ir šiuo laikotarpiu įgijo inžinieriaus mechaniko kvalifikaciją. Taip pat nustatyta, jog pareiškėja nepateikė jokių faktinių duomenų apie darbą ar tarnybą minėtu laikotarpiu, o jos darbo knygelėje nėra įrašų apie darbo santykius iki 1982 m. rugsėjo 15 d., kai ji pradėjo dirbti metalo dirbinių gamybiniame susivienijime „Nemunas“. Teismas taip pat nustatė, kad iki šios datos neegzistavo darbo santykiai, kurie galėtų sudaryti pagrindą kasmetinėms atostogoms, todėl laikotarpis nuo 1982 m. liepos 3 d. iki 1982 m. rugsėjo 14 d. negali būti laikomas nei darbo, nei su darbu susijusių atostogų laikotarpiu. Šios faktinės aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniu sprendimu, pagal ABTĮ 57 straipsnio 2 dalį yra privalomos nagrinėjant šią bylą ir negali būti peržiūrimos ar vertinamos iš naujo. Todėl apeliacinio skundo argumentai, kuriais siekiama ginčo laikotarpį kvalifikuoti kaip darbą ar tarnybą, iš esmės yra nukreipti į prejudicinių faktų paneigimą, o ne į taikytinų teisės normų aiškinimą, ir dėl to negali būti laikomi teisiškai reikšmingais.

43.       Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikė laikotarpį nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. liepos 2 d. tik mokymosi laikotarpiu ir neįvertino, ar pagal tuo metu galiojusį reglamentavimą šis laikotarpis galėjo būti laikomas darbu ar tarnyba, už kurią buvo mokamos socialinio draudimo įmokos.

44.       Dėl šių argumentų teismas papildomai pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 12 dalį pensijų socialinio draudimo stažas – tai laikas, per kurį buvo mokamos arba turėjo būti mokamos pensijų socialinio draudimo įmokos, taip pat įstatyme aiškiai ir baigtiniu būdu nurodyti stažui prilyginami laikotarpiai. Šio įstatymo 2 priedo 2.4 papunktyje nustatyta, kad iki 1994 m. gruodžio 31 d. stažui prilyginamas tik mokymosi laikas aspirantūroje, doktorantūroje, klinikinėje ordinatūroje (rezidentūroje) ir internatūroje. Kiti mokymosi laikotarpiai, įskaitant mokymąsi aukštosios mokyklos dieniniame skyriuje siekiant įgyti kvalifikaciją, teisės normose nėra pripažįstami stažui prilyginamais laikotarpiais.

45.       Byloje nustatyta, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 1977 m. rugsėjo 1 d. iki 1982 m. liepos 2 d. studijavo Kauno Antano Sniečkaus politechnikos institute dieniniame skyriuje ir šiuo laikotarpiu nebuvo nei aspirantė, nei doktorantė, nei rezidentė ar internė. Šios aplinkybės patvirtintos Kauno technologijos universiteto pažyma ir nebuvo ginčijamos nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde. Todėl vien šio laikotarpio kvalifikavimas kaip mokymosi aukštojoje mokykloje savaime paneigia galimybę jį laikyti pensijų socialinio draudimo stažui prilyginamu laikotarpiu.

46.       Apeliacinio skundo teiginiai, jog studijų metu pareiškėja atliko praktiką, už kurią buvo mokamas atlyginimas ir nuo jo galėjo būti mokamos socialinio draudimo įmokos, vertintini kaip nepagrįsti įrodymais. Byloje nėra pateikta jokių dokumentų, patvirtinančių darbo teisinių santykių buvimą, t. y. darbo sutarties, įrašų darbo knygelėje, duomenų apie konkrečius darbdavius, priskaičiuotą darbo užmokestį ar faktiškai sumokėtas valstybinio socialinio draudimo įmokas. Vien subjektyvus pareiškėjos teiginys apie apmokamą praktiką negali būti laikomas pakankamu įrodymu, patvirtinančiu, kad ginčijamu laikotarpiu buvo dirbama pagal darbo santykius reglamentuojančius teisės aktus, ar kad buvo atsiradusi pareiga mokėti socialinio draudimo įmokas.

47.       Pažymėtina ir tai, kad pagal teismų praktiką socialinio draudimo stažo įskaitymas grindžiamas ne faktiniu veiklos pobūdžiu ar jos intensyvumu, bet teisinių santykių kvalifikavimu pagal galiojusį teisinį reguliavimą. Studijų metu atliekama praktika, net jeigu už ją buvo mokamos tam tikros išmokos, savaime nereiškia darbo santykių ar pensijų socialinio draudimo įmokų mokėjimo pareigos atsiradimo, jeigu tokia pareiga nebuvo aiškiai nustatyta įstatyme.

48.       Analogiškai nepagrįstas ir pareiškėjos reikalavimas įskaityti laikotarpį nuo 1982 m. liepos 3 d. iki 1982 m. rugsėjo 14 d. kaip atostogas po studijų pabaigos. Byloje nustatyta, kad pareiškėja darbo santykius metalo dirbinių gamybiniame susivienijime „Nemunas“ pradėjo tik nuo 1982 m. rugsėjo 15 d., o jokių duomenų, jog iki šios datos ji būtų dirbusi ar turėjusi teisę į kasmetines atostogas, nėra. Atostogų laikotarpis, nesiejamas su galiojančiais darbo santykiais, negali būti laikomas nei darbu, nei pensijų socialinio draudimo stažui prilyginamu laikotarpiu Pensijų įstatymo prasme.

49.       Iš pareiškėjos apeliacinio skundo matyti, kad jo argumentai iš esmės grindžiami ne teisės normų aiškinimu ar naujų reikšmingų faktinių aplinkybių nurodymu, o siekiu ginčijamą laikotarpį perinterpretuoti socialinio teisingumo ar faktinio darbo pojūčio kategorijomis. Tačiau toks argumentavimas negali paneigti aiškaus ir nuosekliai taikomo teisinio reguliavimo.

50.       Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritarė atsakovų sprendimams atsisakyti nagrinėti pareiškėjos pakartotinius skundus, neįvertinęs, ar vėlesni sprendimai dėl pensijos perskaičiavimo nesudarė savarankiško administracinio sprendimo teisėtumo patikros objekto. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjos pakartotiniai skundai buvo susiję su tuo pačiu klausimu – ginčo laikotarpių įskaitymu į pensijų socialinio draudimo stažą – kuris jau buvo išnagrinėtas iš esmės VSDFV 2023 m. kovo 20 d. sprendimu. Šio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas patvirtinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. birželio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-735-442/2025. Pareiškėja nepateikė jokių naujų faktinių duomenų ar teisinių argumentų, galinčių kelti abejonių šio sprendimo pagrįstumu, todėl atsakovai teisėtai taikė Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių 25.5 punktą. Be to, vėlesni sprendimai dėl pensijos dydžio naujinimo buvo priimti tik įvertinus per atitinkamus metus papildomai įgytą stažą ir pensijos apskaitos vienetus, neperžiūrint iki tol apskaičiuoto stažo, todėl jie nesudarė savarankiško pagrindo iš naujo spręsti dėl ginčo laikotarpių.

51.       Apeliantė taip pat remiasi teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo, nuosavybės apsaugos ir kitais bendraisiais teisės principais. Teisėjų kolegija pažymi, kad bendrųjų teisės principų taikymas negali paneigti aiškaus ir imperatyvaus materialinės teisės normų turinio. Kadangi nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpiai nepatenka į Pensijų įstatyme nustatytas stažui prilyginamas kategorijas, šių principų taikymas negali sukurti pareiškėjai teisių, kurių nenumato įstatymas. Todėl apeliacinio skundo argumentai, grindžiami bendraisiais teisės principais, taip pat nesudaro pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

52.       Atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamai bylai reikšmingos faktinės ir teisinės aplinkybės jau buvo išsamiai įvertintos ir konstatuotos įsiteisėjusioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. birželio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-735-442/2025, taip pat į tai, kad apeliacinio skundo argumentai iš esmės kartoja anksčiau išnagrinėtus ir atmestus teiginius bei nepateikia jokių naujų duomenų ar teisinių argumentų, galinčių paneigti pirmosios instancijos teismo išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 22 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

 

nutaria:

 

Pareiškėjos V. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

 

Teisėjai                Arūnas Dirvonas

 

 

                Ričardas Piličiauskas

 

 

                Veslava Ruskan