Civilinė byla Nr. 3K-3-66/2014                                                                   

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-18305-2011-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 113.6.1.3; 114.8.2; 121.19.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 7 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Sigito Gurevičiaus (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas), Janinos Stripeikienės ir Dalios Vasarienės,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo T. J. (T. J.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 23 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. K. ieškinį atsakovui T. J. dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiamas ginčas dėl civilinės atsakomybės daikto bendraturčiui taikymo tuo pagrindu, kad jis trukdo kitam bendraturčiui naudotis šiam priklausančia bendro daikto dalimi.

              Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo 29 717,81 Lt nuostolių atlyginimo. Ieškovė nurodė, kad 2009 m. vasario 23 d. iš Lietuvos valstybės įsigijo 4800/6711 dalis buto, esančio (duomenys neskelbtini); 1911/6711 dalys šio buto priklauso atsakovui, kuris pažeidžia ieškovės, kaip buto bendraturtės, teises valdyti jai priklausantį turtą ir juo naudotis: iki šiol nėra perdavęs ieškovei buto raktų, neįsileidžia jos į butą, vengia su ieškove bendrauti, nepaiso jos bandymų susitarti dėl naudojimosi butu tvarkos nustatymo. Ieškovės teigimu, dėl tokių atsakovo veiksmų ji patyrė nuostolių: nors nesinaudojo jai priklausančia buto dalimi, turėjo sumokėti mokesčius už butui patiektą šilumą, suteiktas eksploatavimo, administravimo ir komunalines paslaugas – 10 349,46 Lt; neturėdama gyvenamosios vietos, nuo 2008 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. liepos 31 d. turėjo nuomotis butą, už kurio nuomą sumokėjo 14 850 Lt, o negalėdama išnuomoti jai priklausančios nuosavybės, be kita ko, negavo 4500 Lt pajamų.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų (nutarčių) esmė

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2012 m. spalio 24 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovo 25 199,46 Lt nuostolių atlyginimo; kitą ieškinio dalį atmetė.

Teismas, remdamasis byloje pateiktais įrodymais – procesiniais dokumentais, šalių paaiškinimais, civilinės bylos Nr. 2-61-734/2012, kurioje ieškovė pareiškusi atsakovui ieškinį dėl savininko teisių gynimo, duomenimis, ieškovės atsakovui siųstu raštu dėl trukdymo naudotis butu ir dėl to kylančių padarinių, sprendė, kad bendraturčiai nesutaria dėl naudojimosi jiems bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiu turtu; nustatė, jog nesutarimų kilo dėl to, kad atsakovas neperduoda ieškovei buto raktų, neįsileidžia į vidų, todėl ji negali butu naudotis. Atsakovo argumentą, kad pareiga perduoti ginčo buto raktus tenka antstoliui, teismas vertino kaip neprotingą ir nepaneigiantį trukdymo naudotis nuosavybe fakto, nes antstolis, turtą paveldėjus valstybei, buto rakto gali neturėti. Atsakovas, vykdydamas bendraturčiams tenkančią pareigą bendradarbiauti, ieškoti abiem šalims priimtino sprendimo būdo, turėjo galimybę įsileisti ieškovę į butą ir susitarti dėl spynos pakeitimo. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad atsakovo elgesys, trukdant ieškovei naudotis jai priklausančia buto dalimi, neatitiko CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos laikytis tokio elgesio taisyklių, kad kitam asmeniui nebūtų padaryta žalos, todėl pripažino atsakovo veiksmus neteisėtais.

Spręsdamas dėl atlygintinų nuostolių už sumokėtą nuomos mokestį priteisimo, teismas, remdamasis nuomos sutartimi, nuomos mokesčio mokėjimo kvitais, nuomotojos N. A. 2011 m. lapkričio 3 d. pareiškimu, nustatė, kad nuo 2008 m. vasario 1 d. iki 2011 m. rugpjūčio 1 d. ieškovė (duomenys neskelbtini) nuomojosi butą ir mokėjo kas mėnesį 450 Lt nuomos mokesčio. Nors ieškovė turi butą (duomenys neskelbtini), tačiau nuo 2004 m. gegužės 3 d. iki 2011 m. rugpjūčio          1 d. dirbo Vilniaus teritorinėje muitinėje, tai reiškia, kad jeigu atsakovas nebūtų atlikęs neteisėtų veiksmų (netrukdęs ieškovei naudotis jai priklausančia buto dalimi), ji nebūtų turėjusi nuomos išlaidų (CK 6.247 straipsnis). Atsižvelgdamas į tai, teismas priteisė ieškovei iš atsakovo 14 850 Lt jos sumokėto nuomos mokesčio.

Pasisakydamas dėl ieškovės reikalavimo atlyginti sumokėtus mokesčius už butui suteiktas šildymo ir kitas paslaugas, teismas nustatė, kad Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. spalio 7 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-9382-534/2010, priteista UAB „Šilėja“ iš ieškovės 898,57 Lt skolos už suteiktas eksploatacines, administravimo ir komunalines paslaugas,          5 proc. dydžio procesinės palūkanos ir 45 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Ieškovė skolą sumokėjo. Po šio sprendimo priėmimo UAB „Šilėja“ 2011 m. liepos 12 d. raštu informavo ieškovę, kad ji skolinga bendrovei dar 937,70 Lt. Ieškovė 2011 m. spalio 31 d. sumokėjo UAB „Šilėja“ 150 Lt; bendrovė sutiko, kad likusią skolos dalį ieškovė sumokėtų dalimis per keletą mėnesių.

Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 15 d. sprendimu už akių, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-10499-235/2011, iš dalies tenkino UAB „Vilniaus energija“ reikalavimus ir priteisė jai iš ieškovės 3917,78 Lt skolos už šilumos energiją už laikotarpį nuo 2009 m. balandžio   1 d. iki 2011 m. sausio 31 d., 5 proc. dydžio procesines palūkanas ir 123,05 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Priteistos skolos grąžinimas ieškovei išdėstytas. Už laikotarpį nuo 2011 m. vasario 1 d. ieškovė UAB „Vilniaus energija“ skolinga 1421,28 Lt, kuriuos ji 2011 m. spalio 7 d. paprastuoju neprotestuotinu vekseliu įsipareigojo sumokėti pagal 2011 m. spalio 7 d. prašyme dėl skolos grąžinimo tvarkos ir terminų nurodytą skolos grąžinimo grafiką. 2011 m. spalio 31 d. ieškovė bendrovei sumokėjo 1721,20 Lt; vėliau sumokėjo pagal pateiktas sąskaitas: UAB „Vilniaus energija“ – 2239,03 Lt; UAB „Šilėja“ – 471,10 Lt; UAB „Vilniaus vandenys“– 464 Lt. Remdamasis šiomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad ieškovei dėl atsakovo kaltės negalint naudotis jai priklausančia buto dalimi, bet turint įstatyme nustatytą pareigą nuosavybės teise priklausantį daiktą išlaikyti ir ją vykdant, ieškovei iš atsakovo priteistinas 10 349,46 Lt nuostolių, turėtų dėl sumokėtų mokesčių, atlyginimas.

Teismas atmetė ieškovės reikalavimą priteisti 4500 Lt negautų pajamų, jai neįrodžius, kad turėjo galimybę išnuomoti butą, ypač atsižvelgiant į tai, jog nenustatyta naudojimosi butu tvarka.               Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės ir atsakovo apeliacinius skundus, 2013 m. balandžio 23 d. nutartimi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. spalio 24 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Pasisakydama dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų, kad nėra jo civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, teisėjų kolegija pažymėjo, jog ieškinys grindžiamas tuo, kad atsakovas trukdo ieškovei patekti į jai nuosavybės teise priklausančią buto dalį. Byloje pateikti dokumentai – atsakovo 2009 m. balandžio 10 d. pareiškimas policijai, ieškovės 2009 m. gruodžio         9 d. raštas atsakovui, civilinės bylos Nr. 2-242-734/2013 pagal ieškovės ieškinį atsakovui dėl savininko teisių gynimo inicijavimas – patvirtina, kad šalys ne tik nesutaria dėl ieškovės įsikėlimo į butą sąlygų ir tvarkos, tačiau atsakovas apskritai neigia ieškovės nuosavybės teises į buto dalį, siekė pradėti ikiteisminį tyrimą ieškovei dėl jos neva neteisėto bandymo patekti į butą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į buto dalies įgijimo aplinkybes (įgyta iš valstybės), sprendė, kad labiau tikėtina, jog antstolis, parduodamas iš varžytynių Lietuvos valstybei priklausiusią buto dalį, kuria ji de facto nesinaudojo ir neturėjo nuo jos raktų (CPK 185 straipsnis), negalėjo jų perduoti ieškovei. Taigi, vienintelis teisėtas būdas patekti į ginčo butą, nesugadinant atsakovo turto, yra pasinaudojimas buto raktais, kuriuos turi atsakovas. Atsakovas pripažįsta, kad nedavė ieškovei buto raktų (CPK 187 straipsnis). Teisėjų kolegijos nuomone, tokie atsakovo veiksmai, kuriais sąmoningai trukdoma ieškovei teisėtu būdu patekti į ginčo butą, nebendradarbiaujama su ieškove, neatitinka protingumo, sąžiningumo ir rūpestingumo kriterijų, todėl pripažintini neteisėtais (CK 6.246 straipsnis). Atsakovo nesutikimas su tokiu jo elgesio vertinimu nereikšmingas, nereiškia bylą nagrinėjusio pirmosios instancijos teismo šališkumo.

Pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad iš atsakovo priteistinas ieškovei nuostolių, turėtų dėl sumokėtų mokesčių, atlyginimas, teisėjų kolegija nurodė, jog atsakovas buvo įtrauktas į bylų, kuriose buvo sprendžiami mokesčių priteisimo iš ieškovės klausimai, nagrinėjimą, todėl atsakovo argumentai, kad jis negalėjo nurodytose bylose pasinaudoti savo teisių gynybos priemonėmis, atmestini kaip nepagrįsti; be to, atsakovo sutikimas ar nesutikimas su tuo, jog jis privalo atsiskaityti už visas aptartas paslaugas, suteiktas butui, neturi reikšmės, nes nustatyta, kad atsakovas neteisėtai trukdo ieškovei naudotis jai priklausančia buto dalimi.

Teisėjų kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą priteisti nuostolių už sumokėtą nuomos mokestį atlyginimą; nurodė, jog ieškovė už įsigytą buto dalį atsiskaitė jau 2008 m. rugsėjo 16 d., tačiau dėl to, kad atsakovas skundė antstolio, vykdžiusio varžytynes, veiksmus, varžytynių aktas buvo patvirtintas tik 2009 m. vasario 23 d.; tikėtina, jog jeigu nebūtų buvę neteisėtų atsakovo veiksmų, ieškovė ginčo buto dalimi būtų galėjusi pradėti naudotis jau nuo 2008 m. lapkričio 1 d.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Kasaciniu skundo atsakovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 23 d. nutartį ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. spalio 24 d. sprendimą bei grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Dėl CK 6.398 straipsnio taikymo vykdymo procese, 6.263 straipsnio 1 dalies netinkamo taikymo. Kasatoriaus teigimu, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai sprendė, kad aplinkybė, jog kasatorius neperdavė ieškovei buto raktų, patvirtina jo neteisėtus veiksmus, o kasatoriaus argumentą, kad tai turėjo padaryti antstolis arba buvęs buto savininkas, atmetė kaip nerimtą, neprotingą. Nors vykdymo procesą reglamentuojančiose proceso teisės normose nedetalizuotos antstolio pareigos, pardavus iš varžytynių butą, tačiau tokiu atveju turi būti vadovaujamasi CK 6.392–6.401 straipsniais, kuriuose aptartas nekilnojamojo daikto pirkimas–pardavimas. CK 6.398 straipsnyje nustatyta, kad nekilnojamojo daikto perdavimas ir jo priėmimas turi būti įformintas pardavėjo ir pirkėjo pasirašytu priėmimo–perdavimo aktu arba kitokiu sutartyje nurodytu dokumentu (1 dalis); jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis, pardavėjo prievolė perduoti nekilnojamąjį daiktą laikoma įvykdyta nuo daikto perdavimo pirkėjui ir atitinkamo dokumento apie jo perdavimą pasirašymo (2 dalis). Jeigu viena sutarties šalis vengia pasirašyti sutartyje nurodytą perdavimo dokumentą, laikoma, kad pirkėjas atsisako priimti, o pardavėjas atsisako perduoti daiktą (3 dalis); aplinkybė, jog pirkėjas priėmė pirkimo–pardavimo sutarties sąlygų neatitinkantį nekilnojamąjį daiktą, nėra pagrindas atleisti pardavėją nuo atsakomybės už netinkamą sutarties įvykdymą net ir tais atvejais, kai toks neatitikimas buvo aptartas nekilnojamojo daikto perdavimo dokumente (4 dalis). Kasatoriaus nuomone, toks teisinis reglamentavimas sudaro pagrindą daryti išvadą, kad, pasirašius priėmimo–perdavimo aktą, pirkėjui turi būti perduodami visi daiktai ir dokumentai, kurie reikalingi pirkėjui netrukdomai valdyti ir naudotis įsigytu nekilnojamuoju daiktu. Rimtas ir protingas žmogus prie tokių daiktų, be kita ko, priskirtų raktus ir neprašytų jų iš bendraturčio. Šiuo atveju valstybei, kaip ginčo buto dalies paveldėtojai, ir antstoliui, pardavusiam šią buto dalį, teko pareiga perduoti ginčo buto raktus ieškovei, o bylą nagrinėję teismai nepagrįstai ją perkėlė kasatoriui. Be to, ieškovė, elgdamasi protingai, turėdama nuosavybės teisę patvirtinančius argumentus, galėjo kreiptis į durų atidarymo paslaugą teikiančią įmonę, atidaryti duris, pakeisti spyną ir raktą įteikti kasatoriui.

2. Dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyto absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo. Kasatoriaus nuomone, bylą nagrinėję teismai turėjo svarstyti, ar Lietuvos valstybė ir antstolis neturėjo būti įtraukti į šią bylą trečiaisiais asmenimis, nes jų teisėms ir pareigoms priimtas procesinis sprendimas gali turėti įtakos, arba atsakovais, nes jie savo neveikimu padarė žalą ieškovei; be to, priteisė iš kasatoriaus ieškovei nuostolių, kuriuos sudaro mokesčiai už ieškovės buto daliai suteiktas šildymo ir komunalines paslaugas, atlyginimą, tačiau neatsižvelgė į tai, jog kasatorius nedalyvavo civilinėse bylose Nr. 2-9382-534/2010, Nr. 2-10499-235/2011, kuriose buvo sprendžiama dėl nurodytų mokesčių dydžio ir ieškovės prievolių juos atlyginti, šios bylos nepridėtos prie nagrinėjamos bylos, taip pat nesudarė jokių susitarimų su paslaugas teikiančiomis bendrovėmis, nežino, ar šie mokesčiai priteisti tik už ieškovei ar ir už kasatoriui priklausančią buto dalį, taip pažeistos kasatoriaus teisės į teisminę gynybą. Kasatoriaus teigimu, jis privalo mokėti tik už jam priklausančią buto dalį ir paslaugų tiekėjai turi inicijuoti teismo procesus prieš jį, jei jis tokios pareigos neatlieka. Ieškovės pareiga atsiskaityti už jai priklausančiai buto daliai teikiamas paslaugas negali būti perkeliami kasatoriui, nes jis kita buto dalimi nesinaudoja, to nepaneigia aplinkybė, kad kasatorius neperdavė ieškovei buto rakto.

3. Dėl CK 6.246–6.249 straipsnių, CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimų. Klausimas, ar yra ginčo buto valdymų pažeidimų, nagrinėjamas civilinėje byloje Nr. 2-242-743-2013, t. y. ši byla turi prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje, nes turtinės žalos atlyginimas (civilinės atsakomybės taikymas) galimas tik nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas: kasatoriaus neteisėtus veiksmus, žalą, jų priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Šioje byloje buvo nustatinėjama žala ir jos bei kasatoriaus neteisėtų veiksmų priežastinis ryšys, o kasatoriaus veiksmų neteisėtumas ir kaltė yra nustatinėjama civilinėje byloje Nr. 2-242-734-2013, todėl, kasatoriaus nuomone, sprendimas šioje byloje galėtų būti priimtas tik įsiteisėjus sprendimui civilinėje byloje Nr. 2-242-734-2013. Nenustačius valdymo teisės pažeidimo fakto ir jo atsiradimo momento, negali būti priteisiamas žalos atlyginimas, kildinamas iš kasatoriaus veiksmų neteisėtumo. Dėl to, kasatoriaus nuomone, teismas turėjo sustabdyti šią bylą iki įsiteisės teismo procesinis sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-242-734-2013, tačiau to nepadarė, taip pažeidė CK 6.246–6.249 straipsnių, CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punkto normas. Kasatorius taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad turto (ginčo buto dalies) pardavimo iš varžytynių aktas patvirtintas teisėjo rezoliucija 2009 m. kovo 1 d., todėl tik nuo šios dienos ieškovei atsirado teisė keltis į įsigytą buto dalį, tačiau buto nuomos išlaidų atlyginimas jai priteistas už laikotarpį nuo 2008 m. lapkričio 1 d. Be to, kasatoriaus teigimu, byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė ginčo laikotarpiu gyveno ir dirbo (duomenys neskelbtini).

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti ir skundžiamus teismų procesinius sprendimus palikti nepakeistus, paskirti kasatoriui 10 000 Lt baudą už piktnaudžiavimą procesu, 5000 Lt įpareigojant sumokėti ieškovei. Atsiliepimas grindžiamas tokiais teisiniais argumentais:

1. Dėl CK 6.398 straipsnio taikymo vykdymo procese, 6.263 straipsnio 1 dalies taikymo. Ieškovės teigimu, šios bylos dalykas – ne tai, kuris asmuo turi pareigą perduoti raktus nuo buto, o kas trukdo ieškovei patekti į butą ir juo naudotis. Kasatorius neįleidžia ieškovės į ginčo butą ir nesuteikia jai galimybės pasidaryti buto raktų, tvirtindamas, kad neturi tokios pareigos. Bendraturčiai, naudodamiesi jiems priklausančia bendrosios nuosavybės teise, turi pareigą netrukdyti kitiems bendraturčiams naudotis jiems priklausančia daikto dalimi. Kasatorius ir ieškovė yra ginčo buto bendraturčiai. Tai, ieškovės nuomone, reiškia, kad kasatorius turi pareigą netrukdyti jai naudotis ieškovei priklausančia buto dalimi, įleisti į ją, leisti pakeisti spyną, pasidaryti rakto kopiją ir pan.

2. Dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų buvimo. Ieškovės nuomone, nėra pagrindo įtraukti į šią civilinę bylą Lietuvos valstybės ar antstolio, nes jiems nepareikšta jokių reikalavimų ir šis sprendimas neturės įtakos jų teisėms ar pareigoms. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, kasatorius buvo įtrauktas į civilinių bylų Nr. 2-9382-534/2010 ir Nr. 2-10499-235/2011 nagrinėjimą atsakovu ir trečiuoju asmeniu; nurodytose bylose priimti sprendimai pridėti prie šios bylos.

3. Dėl CK 6.246–6.249 straipsnių, CPK 296 straipsnio 1 dalies 4 punkto pažeidimų. Ieškovės nuomone, ši byla neturėjo būti stabdoma iki bus priimtas procesinis sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-242-734-2013, nes šioje byloje sprendžiama dėl nuostolių, padarytų dėl trukdymo naudotis daiktu, priteisimo, o nurodytoje byloje – dėl daikto valdymo pažeidimų ir naudojimosi daiktu tvarkos nustatymo. Nėra aplinkybių, dėl kurių būtų galima spręsti, kad kasatoriaus civilinės atsakomybės sąlygos negalėjo būti nustatomos šioje byloje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad turi būti motyvuotai konstatuojama, jog byla
negali būti nagrinėjama ir turi būti stabdoma dėl to, kad kitoje byloje (kitose bylose) bus nustatyti faktai, kurių bylą nagrinėjantis teismas neturi ir negali nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Medžiotojų klubas „Pašušvys“ v. Šiaulių apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-74/2005).

Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, kodėl ieškovei išlaidų nuomai atlyginimas iš kasatoriaus priteistinas nuo 2008 m. lapkričio 1 d.: ieškovė už įsigyto buto dalį sumokėjo jau 2008 m. rugsėjo 16 d. ir tik dėl kasatoriaus skundo dėl varžytynes organizavusio antstolio veiksmų, kuris pripažintas nepagrįstu, varžytynių aktas patvirtintas tik 2009 m. vasario 23 d. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė nuo 2004 m. gegužės 3 d. iki 2011 m. rugpjūčio 1 d. dirbo Vilniaus teritorinėje muitinėje ir turėjo nuomos išlaidų, todėl nepagrįsti kasatoriaus argumentai, jog byloje neįrodyta, kad ieškovė nurodytu laikotarpiu gyveno ir dirbo (duomenys neskelbtini).

4. Dėl piktnaudžiavimo procesu. Ieškovės nuomone, kasatorius, pateikdamas kasacinį skundą ir nurodydamas tikrovės neatitinkančias aplinkybes, piktnaudžiauja procesu (CPK 7 straipsnio 2 dalis). Teisminiai procesai tęsiasi jau penkeri metai ir visus juos kasatorius yra pralaimėjęs, ieškovė negali naudotis jai priklausančia buto dalimi. Dėl to, kasatorės teigimu, kasatoriui už piktnaudžiavimą procesu skirtina 10 000 Lt bauda, 5000 Lt paskiriant ieškovei.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Ši nuostata reiškia, kad kasacinis teismas iš naujo nenustatinėja faktinių aplinkybių, o vadovaujasi teismų jau nustatytomis bylos aplinkybėmis. Dispozityvumo principas civiliniame procese lemia, kad ginčo dalyką byloje nustato šalys. Kasacijos paskirtis – aiškinti teisę, sprendžiant tuos teisės klausimus, kurie nurodyti kasaciniame skunde kaip kasacijos pagrindai (CPK 353 straipsnio 1 dalis), bei vertinant atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus. Pažymėtina, kad ne kiekvienas kasaciniame skunde nurodytas argumentas ar teisės norma sudaro kasacijos nagrinėjimo dalyką, o tik tie (tos), kurie (kurios) suformuluoti kaip kasacijos pagrindai CPK 346 straipsnio prasme.

Dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų

Kasatoriaus nuomone, bylą nagrinėję teismai turėjo svarstyti, ar Lietuvos valstybė ir antstolis neturėjo būti įtraukti į bylą trečiaisiais asmenimis arba atsakovais, nes jie savo neveikimu padarė žalos ieškovei (neperdavė rakto nuo buto), todėl priimti procesiniai sprendimai gali turėti įtakos jų teisėms ir pareigoms. Su šiuo kasacinio skundo argumentu nėra pagrindo sutikti.

Bylą nagrinėjusių teismų nustatyta, kad ieškovė ginčo buto dalį įsigijo iš varžytynių. Tai patvirtina 2009 m. vasario 23 d. turto pardavimo iš varžytynių aktas, kuris teisėjo patvirtintas         2009 m. kovo 31 d. Šiame akte nurodyta, kad jis yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas. Turto pardavimo iš varžytynių aktas, kaip nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas, įstatymų nustatyta tvarka nenuginčytas. Taigi, ieškovė yra ginčo buto dalies savininkė, o kartu su kasatoriumi – ginčo buto bendraturčiai, kurie naudojasi šiuo butu bendrosios dalinės nuosavybės teise. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kai yra nesutarimas, valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismo tvarka pagal bet kurio iš bendraturčių ieškinį. Nagrinėjamu atveju ieškovė, kaip bendraturtė, pareiškė ieškinį kitam bendraturčiui – kasatoriui – dėl jai padarytos žalos atlyginimo. Tai reiškia, kad byloje kilo dviejų bendraturčių ginčas, todėl nėra pagrindo spręsti, kad šio ginčo išsprendimo padariniai gali turėti įtakos Lietuvos valstybės ar antstolio teisėms ar pareigoms. Dėl to teismams nebuvo teisinio pagrindo įtraukti jų į bylą dalyvaujančiais asmenimis (CPK 37 straipsnis) ir jų neįtraukimas į bylą nesudaro CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyto absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo.

Dėl bylos sustabdymo

Kasatorius nurodo, kad klausimas, ar yra buto valdymo pažeidimų, t. y. kasatoriaus veiksmų neteisėtumo ir jo kaltės, nagrinėjamas civilinėje byloje Nr. 2-242-734-2013, kuri turi prejudicinę galią nagrinėjamai bylai, nes turtinės žalos atlyginimas (civilinės atsakomybės taikymas) galimas tik nustačius visas civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą, jų priežastinį ryšį ir kaltę. Dėl šių priežasčių nagrinėjama byla turi (turėjo) būti sustabdyta iki įsiteisės teismo procesinis sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-242-734-2013. Nurodytoje byloje ieškovė pareiškė ieškinį kasatoriui, kuriuo prašė: 1) įpareigoti kasatorių perduoti ieškovei raktus nuo ginčo buto; 2) nustatyti naudojimosi butu tvarką; 3) iškeldinti kasatorių ar kitus asmenis iš ieškovei prašomų priskirti patalpų; 4) įpareigoti kasatorių pašalinti bet kokius kliudymus ieškovei naudotis jai paskirtomis ir bendrojo naudojimo patalpomis. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. vasario 5 d. sprendimu šiuos reikalavimus tenkino. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus apygardos teismas 2013 m. lapkričio 4 d. nutartimi šį pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Pagal CPK 331 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismo sprendimas ar nutartis įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos. Įsiteisėjęs teismo sprendimas ar nutartis yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (CPK 18 straipsnis). Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra procesinių pagrindų sustabdyti nagrinėjamą bylą, nes kasatoriaus nurodyta byla išnagrinėta iš esmės ir joje priimti procesiniai sprendimai įsiteisėję.

Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti, reglamentuoja CPK 182 straipsnis. Jo 2 punkte nustatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad teismo sprendimo prejudicinė galia reiškia, jog įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytų faktų ir teisinių santykių šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys ir jų teisių perėmėjai nebegali ginčyti kitose bylose (CPK 279 straipsnio 4 dalis); šioje teisės normoje įtvirtinta įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata  (išspręstos bylos) galia. Aiškindamas nurodytas proceso teisės normas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs tokias esmines teismų praktikos nuostatas: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB bankas Hansabankas v. R. N., bylos Nr. 3K-7-173/2010; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros vyriausiasis prokuroras ir kt. v. UAB „Naigeda“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-306/2010; 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Šiaulių miesto savivaldybės administracija v. VĮ Valstybės turto fondas, bylos Nr. 3K-3-38/2012; kt.).

Teismo sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-242-734-2013, kasatorius įpareigotas pašalinti ginčo buto valdymo pažeidimus, perduoti ieškovei raktus nuo buto; nuspręsta, kad ieškovė į butą turi būti įkeldinta. Taigi, iš esmės konstatuota, kad kasatorius, kaip bendraturtis, nebendradarbiavo su ieškove. Kadangi įsiteisėjusiu teismo sprendimu kasatorius įpareigotas perduoti ieškovei raktus nuo ginčo buto, tai teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su raktų perdavimu.

Dėl civilinės atsakomybės sąlygų ir dydžio

Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo. Nuosavybės teisė savo turiniu yra plačiausia daiktinė teisė, suteikianti savininkui ir tik jam galimybę, įgyvendinant visišką savininko viešpatavimą turto atžvilgiu, nustatyti jam priklausančio turto naudojimo būdą ir kryptį bei drausti arba leisti kitiems asmenims naudoti turtą. Nuosavybės teisės koncepcija išplėtota Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje, nurodant, kad pagal Konstituciją savininkas turi teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymu, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kuriuo būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Nuosavybės teisė suteikia plačiausias galias savininkui disponuoti turtu, tačiau, nepaisant to, ir nuosavybės teisė turi ribas bei gali būti ribojama. Niekas negali naudotis savo nuosavybe tokiu būdu, kuris pažeistų kito asmens lygią teisę naudotis savo nuosavybe. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad nuosavybės santykių subjektai paprastai turi ne tik tam tikras teises, bet ir pareigas. Teisių ir pareigų derinimas tiesiogiai išplaukia iš Konstitucijos 28 straipsnyje nustatytos normos: įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucinio Teismo 1997 m. balandžio 8 d. nutarimas). Nuosavybės teisės įgyvendinimas suponuoja tam tikras savininko pareigas, nes nuosavybė turi ir tam tikrą socialinę funkciją. Taigi, savininkui yra pripažįstamos ne tik galimybės apsaugoti savo teises bei interesus, bet ir juos įgyvendinant tenka pareiga atsižvelgti į visuomenės poreikius, susilaikyti nuo veiksmų, kuriais būtų pažeistos kitų asmenų teisės ar visuomenės interesai.

Nuosavybės teisės įgyvendinimo ribos priklauso nuo to, ar daiktas priklauso vienam asmeniui, ar keliems asmenims vienu metu, t. y. nuosavybė yra asmeninė ar bendroji. Nagrinėjamoje byloje šalys yra nekilnojamojo daikto bendraturtės. Esant tokiai situacijai pagal CK 4.72 straipsnio 1 dalį laikoma, kad bendras daiktas valdomas, naudojamas ir juo disponuojama bendrosios dalinės nuosavybės teise. Bendrosios nuosavybės teisė traktuotina kaip savininko teisių apribojimas, kai savininko teisės ribojamos ne trečiųjų asmenų, bet kitų to paties nuosavybės teisės objekto savininkų. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės ypatumas – savininkų daugetas lemia, kad, be santykių su trečiaisiais asmenimis, susiklosto ir vidiniai bendraturčių teisiniai santykiai, kitaip tariant, jie turi įvairių teisių ir pareigų vienas kitam. Pagrindinė bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo taisyklė, taikoma bendraturčių vidiniams santykiams, kuri kartu yra ir pagrindinis specifinis bendrosios dalinės nuosavybės teisės požymis bei esminė sąlyga bendro objekto valdymui, naudojimui, disponavimui, įtvirtinta CK 4.75 straipsnio 1 dalyje: bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. Kasacinis teismas CK 4.75 straipsnio nuostatą aiškina kaip bendraturčių pareigą, šiems įgyvendinant valdymo, naudojimo ir disponavimo teises, išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto likimo, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio visoms šalims sprendimo būdo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. rugsėjo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. E. G., bylos Nr. 3K-3-780/2003; 2006 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. K. v. N. K., bylos Nr. 3K-3-536/2006; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. A. v. D. Š., bylos Nr. 3K-3-576/2006). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes, konstatuoja, kad CK 4.75 straipsnio  nuostatos apima ir bendraturčių pareigą valdant bendrą daiktą bendradarbiauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. M. D. v. R. T., bylos Nr. 3K-3-233/2010).

Bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo klausimai turi būti sprendžiami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintu nuosavybės neliečiamumo principu. Pažymėtina, kad nuosavybės neliečiamumas įstatymų leidėjo apibrėžtas ir kaip civilinių santykių teisinio reglamentavimo principas (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), o CK 4.93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublika garantuoja visiems savininkams vienodą teisių apsaugą. Taigi, nagrinėjant konkrečių asmenų civilinį ginčą dėl naudojimosi bendrąja daline nuosavybe esančiu turtu, aiškinti civilinės teisės normas dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo ir jas taikyti privalu taip, kad nebūtų pažeidžiamos šių asmenų konstitucinės teisės į nuosavybę, tačiau būtina atsižvelgti ir į tai, jog šis principas, kaip ir kiti tiek konstituciniai, tiek civilinės teisės principai, nėra absoliutus ir ginant vieno asmens nuosavybės teises taikytinas taip, kad nebūtų pažeidžiamos kitų asmenų nuosavybės teisės. Be to, nuosavybės neliečiamumo principas turi būti taikomas derinant jį su kitais civilinės teisės principais, įtvirtintais CK 1.2 straipsnio 1 dalyje: civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, teisinio apibrėžtumo, neleistinumo piktnaudžiauti teise, visokeriopos civilinių teisių teisinės gynybos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje         T. C. v. A. S., bylos Nr. 3K-3-272/2007).

Minėta, kad civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, padarytą žalą, jų priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Kasatorius nurodo, kad bylą nagrinėję teismai pažeidė nurodytas materialiąsias teisės normas, tačiau šių teiginių, išskyrus argumentus dėl ieškovei iš kasatoriaus priteisto išlaidų nuomai atlyginimo, išsamiau nepagrindžia. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasatoriaus neteisėti veiksmai, neleidžiant ieškovei naudotis ginčo buto dalimi, ir jo kaltė nustatyti tiek šioje, tiek civilinėje byloje Nr. 2-242-734/2013, kurios procesiniai sprendimai įsiteisėję ir teismui yra privalomi. Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė priteisti iš kasatoriaus patirtus nuostolius, atsiradusius dėl jai tenkančios prievolės išlaikyti ieškovei priklausančią buto dalį ir žalą, patirtą dėl to, kad ieškovė turėjo priverstinai nuomotis kitą butą. Teismai sprendė, kad tiek buto išlaikymo, tiek nuomos išlaidos ieškovei atlygintinos ir priteisė jai iš kasatoriaus atitinkamai 10 367,81 Lt ir 14 850 Lt. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl šių teismų išvadų pagrįstumo, atkreipia dėmesį į tai, kad, ieškovei priteisiant iš kasatoriaus išlaidų už jai tenkančios buto dalies išlaikymą ir už kito buto nuomą atlyginimą, galėjo būti pažeista ginčo šalių interesų pusiausvyra, t. y. kyla abejonių, ar toks sprendimas atitinka ginčo šalių pareigą veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, ar teismai, aiškindami ir taikydami įstatymus, jais vadovavosi (CPK 1.5 straipsnio 1, 5 dalys); ar yra visų ieškovės turėtų išlaidų ir kasatoriaus neteisėtų veiksmų priežastinis ryšys. Bylos duomenimis, ieškovė, negalėdama naudotis jau priklausančia ginčo buto dalimi, buvo priversta nuomoti kitą butą ir už jį mokėti nuomos mokestį. Teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad ieškovės išlaidos nuomai (tiesioginiai nuostoliai) patirtos dėl kasatoriaus neteisėtų veiksmų. Minėta, kad kasacinis teismas CK 4.75 straipsnio nuostatą aiškina kaip bendraturčių pareigą išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto likimo, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio visoms šalims sprendimo būdo. Negalima teisinė situacija, kurioje bendraturtis galėtų atsisakyti saugoti savo nuosavybę, rūpintis jos tinkama priežiūra ir protingu naudojimu. Dėl šių aplinkybių šiuo konkrečiu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad, tenkinant ieškovės reikalavimą priteisti 10 367,81 Lt už jai tenkančios ginčo buto dalies išlaikymą, būtų pažeistas ginčo šalių interesų pusiausvyros principas: ieškovė neturėtų pareigos išlaikyti savo nuosavybę ir jai būtų kompensuotos kito buto nuomai skirtos išlaidos. Atsižvelgiant į tai, teismų procesinių sprendimų dalys, kuriomis ieškovei priteistas iš kasatoriaus 10 367,81 Lt jai priklausančios buto dalies išlaikymo išlaidų atlyginimas, naikintinos ir ši ieškinio dalis atmestina (CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Kasatorius, ginčydamas ieškovei priteistą išlaidų, turėtų buto nuomai, atlyginimą, nurodo, kad neteisingai nustatytas momentas, nuo kurio šis atlyginimas galėtų būti priteisiamas, taip pat neišsiaiškinta, ar ieškovė dirbo (duomenys neskelbtini). Bylos duomenimis, ieškovė nuo 2004 m. gegužės 3 d. iki 2011 m. rugpjūčio 1 d. dirbo Vilniaus teritorinėje muitinėje. Byloje taip pat pateikta buto nuomos sutartis, iš kurios turinio matyti, kad ieškovė butą nuomojosi nuo 2008 m. vasario 1 d. ir mokėjo po 450 Lt per mėnesį. Palikdamas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria priteista ieškovei iš kasatoriaus 14 850 Lt (nuostolių, turėtų dėl buto nuomos, atlyginimas), apeliacinės  instancijos teismas nurodė, kad išlaidų nuomai ieškovė patyrė dėl neteisėtų kasatoriaus veiksmų. Ieškovė už įsigytą buto dalį atsiskaitė dar 2008 m. rugsėjo 16 d., tačiau, kasatoriui be pagrindo skundžiant antstolio, vykdžiusio varžytynes, veiksmus, varžytynių aktas buvo patvirtintas tik 2009 m. kovo 31 d. Dėl to nuostolių, turėtų dėl kito buto nuomos, apskaičiavimo pradžios momentas – 2008 m. lapkričio 1 d.  – vertintinas pagrįstu, nes tikėtina, kad, nesant kasatoriaus neteisėtų veiksmų, ieškovė šią dieną būtų galėjusi faktiškai naudotis jai priklausančia buto dalimi. Teisėjų kolegija sutinka su šiais apeliacinės instancijos teismo motyvais, todėl plačiau šiuo klausimu nepasisako. Atmetus ieškovės reikalavimus priteisti nuostolius už jai priklausančios buto dalies išlaikymą, teisėjų kolegija nepasisako dėl kasacinio skundo argumentų, susijusių su šios žalos dydžio apskaičiavimo pagrįstumu.

Kadangi kasacinis skundas iš dalies tenkintinas, tai nėra pagrindo daryti išvados, kad kasatorius piktnaudžiauja procesu, ir spręsti dėl CPK 95 straipsnyje įtvirtintų piktnaudžiavimo procesinėmis teisėmis padarinių taikymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasacinis teismas, pakeitęs apeliacinės instancijos teismo nutartį, atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų, šalių turėtų pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme, paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

Atsižvelgiant į kasaciniame teisme kasatoriaus pareikštų ir patenkintų reikalavimų dalį bei pirmosios instancijos teisme ieškovės pareikšto reikalavimo dydį, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teisme patenkinta apytiksliai 50 proc. ieškovės reikalavimo, todėl jai priteistinas iš kasatoriaus 125 Lt žyminio mokesčio atlyginimas.

Apeliacinės instancijos teisme ir kasaciniame teisme kasatorius buvo atleistas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. CPK 96 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, o atsakovas atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, tai bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, neatleisto nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, proporcingai atmestai jo ieškinio reikalavimų daliai. Atsižvelgiant į tai, taip pat į kasatoriaus apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme reikštus reikalavimus ir patenkintą jų dalį (41 proc.), darytina išvada, kad iš ieškovės priteistina valstybei už kasatoriaus apeliacinio skundo padavimą 309,96 Lt, už kasacinio skundo padavimą 309,96 Lt žyminio mokesčio.

Ieškovė prašo priteisti jai atstovavimo išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimą. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Taigi, nors kasatorius atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų valstybei mokėjimo, iš jo gali būti priteisiamas ieškovės turėtų atstovavimo išlaidų atlyginimas, proporcingai tenkintų jos reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis). Kasaciniame teisme ieškovei atstovavo advokatas Tomas Narkus; už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą ieškovė sumokėjo 2178 Lt (jų sumokėjimą patvirtinantys įrodymai pridėti). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo 8.14 punktą, į kasaciniame teisme patenkintų reikalavimų dalį, sprendžia, kad ieškovės prašymas tenkintinas iš dalies ir jai priteistinas iš kasatoriaus 1285,02 Lt advokato pagalbai apmokėti turėtų išlaidų atlyginimas (CPK 98 straipsnio 1, 2 dalys).

Kasacinis teismas turėjo 42,41 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 5 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Atsižvelgiant į tai, kad kasaciniame teisme patenkinta 41 proc. kasatoriaus reikalavimo, o kasatorius atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų valstybei mokėjimo, iš ieškovės priteistina valstybei       17,39 Lt (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. balandžio 23 d. nutartį pakeisti ir jos rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Panaikinti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. spalio 24 d. sprendimo dalį, kuria priteista ieškovei A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo T. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 10 367,81 Lt (dešimt tūkstančių trys šimtai šešiasdešimt septyni litai 81 ct) išlaidų buto nuomai atlyginimo, ir šią ieškinio dalį atmesti.

„Pakeisti Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. spalio 24 d. sprendimo dalį, kuria priteista ieškovei A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo T. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 211,97 Lt (du šimtai vienuolika litų 97 ct) žyminio mokesčio, ir priteisti ieškovei A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo T. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 125 (vieną šimtą dvidešimt penkis) Lt žyminio mokesčio.

Kitą Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. spalio 24 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš ieškovės A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 309,96 Lt (tris šimtus devynis litus 96 ct) žyminio mokesčio“.

Priteisti ieškovei A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovo T. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1285,02 Lt (vieną tūkstantį du šimtus aštuoniasdešimt penkis litus 2 ct) atstovavimo išlaidų, turėtų kasaciniame teisme, atlyginimą.

Priteisti valstybei iš ieškovės A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) 327,35 Lt (tris šimtus dvidešimt septynis litus 35 ct) su bylos nagrinėjimu kasaciniame teisme susijusių išlaidų atlyginimo. Priteista suma mokėtina į išieškotojo Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                        Sigitas Gurevičius

Janina Stripeikienė

Dalia Vasarienė