Civilinė byla Nr. 2A-312-790/2019

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00794-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos        : 2.6.10.2.1; 2.6.10.2.4.1; 3.4.3.2.2.3 

                                                                      (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 30 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Dalios Kačinskienės ir Kazio Kailiūno, 

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. Z. ir E. D. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Elektrėnų švara“, atstovaujamos bankroto administratoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Kirkiliavas“, ieškinį atsakovams E. D., V. Ž., A. Z. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Elektrėnų švara“, atstovaujama bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Kirkiliavas“, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti A. Z. faktiniu UAB „Elektrėnų švara“ vadovu; priteisti iš V. Ž. ir A. Z. solidariai 27 049,69 Eur žalos atlyginimo; priteisti iš E. D. ir A. Z. solidariai 73 666,88 Eur žalos atlyginimo. Ieškovė, atsižvelgusi į tai, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu BUAB „Elektrėnų švara“ naudai iš UAB „Statybų kodas“ priteista 22 887,85 Eur, šia suma sumažino ieškinio reikalavimų bendrą sumą ir prašė priteisti 77 828,72 Eur žalai atlyginti.

2.       Ieškovė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. kovo 18 d. nutartimi UAB „Elektrėnų švara“ iškėlė bankroto bylą, nutartis įsiteisėjo 2015 m. kovo 30 d., bankroto administratore paskirta UAB „Kirkiliavas“. 2016 m. vasario 18 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi BUAB „Elektrėnų švara“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Įmonė buvo įregistruota 2002 m. sausio 22 d.; nuo 2002 m. sausio 22 d. iki 2013 m. gruodžio 9 d. jos vadovas buvo V. Ž., nuo 2013 m. gruodžio 9 d. iki bankroto bylos iškėlimo –  E. D.. UAB „Elektrėnų švara“ akcininkas nuo 2002 m. sausio 22 d. iki 2006 m. birželio 7 d. buvo UAB „Komunalinių įmonių kombinatas“, nuo 2006 m. birželio 7 d. vienintelis akcininkas yra A. Z..

3.       Iš 2011 m. sausio 1 d. – gruodžio 31 d. UAB „Elektrėnų švara“ balanso duomenų matyti, kad įmonės turtas siekė 31 153,56 Eur (107 567 Lt), mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė
46 356 Eur (160 058 Lt); pagal 2012 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. balansą turtas siekė 
23 958,82 Eur (82 725 Lt), mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 63 069,39 Eur (217 766 Lt); remiantis 2013 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. balansu turto vertė buvo 29 671,86 Eur (102 451 Lt), mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 83 231 Eur (287 380 Lt).

4.       2013 m. gruodžio 12 d. keičiantis UAB „Elektrėnų švara“ vadovams, nebuvo pasirašytas dokumentų priėmimo–perdavimo aktas; nuo 2014 m. gegužės 30 d. išėjus iš darbo įmonės buhalterei L. L., UAB „Elektrėnų švara“ buhalteriniai dokumentai iš viso nebuvo tvarkomi. Iškėlus bankroto bylą, bankroto administratorei buvo perduota dalis įmonės dokumentų, neperduoti kasos dokumentai už 2011, 2012 ir 2013 metus; avansinės apyskaitos dokumentai už 2011 – 2014 metus bei sutartys.

5.       Remiantis įmonės pateiktais balansais bei 2015 m. birželio 2 d. buvusio BUAB „Elektrėnų švara“ vadovo V. Ž. paaiškinimu, kuriame nurodyta „darbuotojams nebuvo lėšų mokėti atlyginimus nuo 2011 metų“ matyti, kad jau nuo 2011 metų BUAB „Elektrėnų švara“ buvo nemoki ir įmonės vadovas apie tokią padėtį žinojo, nebuvo atsiskaitoma su kreditoriais. Jau tuomet įmonei turėjo būti keliama bankroto byla. Atsakovas V. Ž., nesikreipdamas dėl bankroto bylos iškėlimo, elgėsi neteisėtai, kadangi augo skola valstybės biudžetui, nebuvo atsiskaitoma su darbuotojais.

6.       BUAB „Elektrėnų švara“ direktoriumi tapus E. D., nebuvo pasirašytas dokumentų priėmimo–perdavimo aktas, turtas nebuvo perimtas. Nors E. D. teigė, kad buvo apgautas dėl įmonės finansinės padėties, nežinojo, jog įmonė jam pradėjus vadovauti jau buvo nemoki, tačiau šią aplinkybę paneigia 2014 m. sausio 27 d. akcininkų susirinkimo protokolas, kuriam pirmininkavo E. D., kuriame prie einamųjų klausimų nurodytas įmonės vadovo klausimas: „ką daryti su skolomis?“. Taigi nors įmonės vadovas E. D. žinojo, jog įmonė yra nemoki, tačiau bankroto bylos BUAB „Elektrėnų švarai“ neiniciavo. Be to, atsakovas E. D. kaip įmonės vadovas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.9301 straipsnyje įtvirtintą finansinių atsiskaitymų eiliškumą, kadangi neatsiskaičius su valstybės biudžetu ir darbuotojais, vykdė mokėjimus įmonėms.

7.       Nors UAB „Elektrėnų švara“ buvo nemoki nuo 2011 metų, įmonės veikla buvo toliau tęsiama. Kiekvienais metais padėtis blogėjo, augo skolos, didėjo nuostoliai. Apie tokią padėtį žinojo ir UAB „Elektrėnų švara“ vienintelis akcininkas A. Z.. Tai patvirtina 2012 m. balandžio 25 d. A. Z. pasirašytas akcininkų susirinkimo protokolas, kuriame nurodyta, kad nuostolis 25 140,47 Eur (86 805 Lt) perkeliamas į kitus ūkinius metus. Pagal 2013 m. balandžio 25 d. protokolą nuostolis siekė 49 048,60 Eur (169 355 Lt), o pagal 2014 m. balandžio 30 d. protokolą nuostolis siekė 63 497,16 Eur (219 243 Lt). Taigi UAB „Elektrėnų švara“ akcininkas žinojo, kad įmonė dirbo nuostolingai, tačiau nuostolius perkėlinėjo į sekančius metus, vietoje to, kad jie būtų mažinami ar keliama bankroto byla.

8.       Remiantis E. D. teigimu, faktiniu įmonės vadovu buvo A. Z.. Įmonė, atstovaujama V. Ž., 2008 m. sausio 7 d. buvo sudariusi panaudos sutartį su UAB „Lentvario komunalinis ūkis“ , kuriam vadovavo A. Z.. Minėta panaudos sutartimi neatlygintinai buvo perduotas automobilis; analogiškos panaudos sutartys buvo sudarytos ir 2009 m. balandžio 20 d. bei 2010 m. rugsėjo 1 d. Taigi automobiliai buvo akcininko žinioje, faktiškai įmonei vadovavo akcininkas ir žinojo apie jos nemokumą, tačiau nesiėmė veiksmų kelti bankroto bylą. Tokiais veiksmais buvo didinamos skolos kreditoriams, neatsiskaitoma su darbuotojais, valstybe. Aplinkybė, kad dokumentus BUAB „Elektrėnų švara“ vardu pasirašinėjo tuo metu įmonę valdę direktoriai, nepaneigia akcininko A. Z. civilinės atsakomybės.

9.       Iškėlus UAB „Elektrėnų švara“ bankroto bylą, bankroto administratorės UAB „Kirkiliavas“ įgaliotas asmuo perėmė UAB „Elektrėnų švara“ priklausiusius automobilius. Kadangi automobiliai negalėjo būti eksploatuojami, jie buvo priduoti į metalo laužą, už juos gauta 469,50 Eur suma. UAB „Elektrėnų švara“ valdant direktoriui V. Ž. ir akcininkui A. Z. iki 2013 m. gruodžio 11 d. įmonei padaryta 27 049,68 Eur žala (27 519,18 Eur – 469,50 Eur). Tuo metu, kai UAB „Elektrėnų švara“ vadovo pareigas užėmė E. D., kartu su akcininku A. Z. įmonei padaryta žala sudaro 73 666,88 Eur.

II.        Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10.       Vilniaus apygardos teismas 2018 m. liepos 12 d. sprendimu pripažino atsakovą A. Z. faktiniu UAB „Elektrėnų švara“ vadovu laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 9 d. iki nutarties, kuria iškelta bankroto byla, įsiteisėjimo; priteisė ieškovei BUAB „Elektrėnų švara“ iš atsakovo V. Ž. ir subsidiariai iš atsakovo A. Z. 17 967,80 Eur žalai atlyginti; priteisė ieškovei BUAB „Elektrėnų švara“ iš atsakovo A. Z. 29 372,44 Eur žalai atlyginti; priteisė ieškovei BUAB „Elektrėnų švara“ solidariai iš atsakovų A. Z. ir E. D. 27 451,50 Eur žalai atlyginti; priteisė ieškovei BUAB „Elektrėnų švara“ iš atsakovų V. Ž., E. D. ir A. Z. lygiomis dalimis 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovo V. Ž. 539 Eur, iš atsakovo E. D. 412 Eur, iš atsakovo A. Z. 1 293 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei; priteisė iš ieškovės BUAB „Elektrėnų švara“, atstovaujamos bankroto administratorės UAB „Kirkiliavas“, administravimo išlaidų 413,42 Eur atlyginti valstybei antrinės pagalbos išlaidas; priteisė iš atsakovų V. Ž., E. D. ir A. Z. lygiomis dalimis 22,33 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei.

11.       Teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog V. Ž. vadovavimo laikotarpiu akcininkas A. Z. buvo faktinis įmonės vadovas. Teismas darė išvadą, kad akcininko atlikti atskiri veiksmai yra nepakankami konstatuoti, jog atsakovas A. Z. kaip akcininkas laikotarpiu, kai įmonei de jure (teisiškai) vadovavo V. Ž., būtų atlikęs bendrovėje veiksmus, susijusius su jos veiklos organizavimu ir sprendimų priėmimu, kurie galėtų lemti išvadą, kad jis iš tiesų buvo įmonės vadovas ir atliko bendrovės vadovui būdingus veiksmus. Teismas konstatavo, kad pavienio akcininko patvarkymo (2011 m. sausio 20 d. sprendimo) negalima vertinti kaip nuolatinių veiksmų, kurių pagrindu jis užėmė de facto (faktiškai) vadovo statusą.

12.       Teismas nenustatė, kad atsakovo A. Z. kaip vienintelio akcininko veiksmų pobūdis lemtų įmonės veiklos organizavimą ir sprendimų priėmimą, kurie būdingi įmonės vadovui ir kurie būtų darę esminę įtaką įmonės valdymui. Taip pat nenustatė, kad de jure vadovas V. Ž. nebūtų savarankiškai priiminėjęs atitinkamų sprendimų ar jis būtų vykdęs atsakovo A. Z. nurodymus.

13.       Teismas, įvertinęs, kad atsakovas E. D. pradėjo vadovauti įmonei įtikintas akcininko A. Z., kuris buvo gerai pažįstamas su jo tėvu A. D., kad, atsakovo E. D. paaiškinimais, jo vadovavimo įmonėje laikotarpiu faktiniu vadovu buvo akcininkas A. Z., kad dokumentų ir turto priėmimo–perdavimo aktas su buvusiu vadovu V. Ž. nebuvo pasirašytas ir jokie duomenys bei turtas atsakovui E. D. nebuvo perduoti, kad į siekį perimti dokumentus bei turtą akcininkas A. Z. nereagavo, kad akcininkas žinojo sunkią įmonės finansinę padėtį, nepaisant to, 2013 m. gruodžio 9 d. vienintelio akcininko sprendimu paskyrė atsakovą E. D. direktoriumi bei V. Ž. atleido iš vadovo pareigų bei paskyrė jį paslaugų vadovu, nors turėjo pareigą inicijuoti įmonei bankrotą, sprendė, kad įmonės turtas buvo akcininko A. Z. žinioje, kuris kontroliavo visą įmonės veiklą, o atsakovas E. D. tik formaliai vadovavo įmonei. Todėl teismas pripažino akcininką faktiniu įmonės vadovu, turinčiu pareigą atsakyti už įmonei padarytą žalą.

14.       Teismas padarė išvadą, kad atsakovo A. Z. veiksmai, susiję su bendrovės veiklos organizavimu (2013 m. gruodžio 9 d. sprendimas dėl inventorizacijos sudarymo, 2014 m. sausio 27 d. protokolas), bendrovės lėšų panaudojimo praktika, paskolų įmonei suteikimu (2013 m. suteikė asmeninę paskolą 21 395 Lt (6 396,42 Eur); 2012 m. balandžio ir rugpjūčio mėn. UAB „Lentvario komunalinis ūkis“ (vadovas A. Z.) suteikė paskolą 5 754,22 Lt (1 666,54 Eur); žemės ūkio bendrovė „Žaizdras“, kurios direktoriumi buvo A. Z., suteikė viso paskolų 8 896,09 Eur sumai; UAB „Almode“, kurios direktoriumi buvo A. Z., paskolino 868,86 Eur), patvirtina, kad atsakovas A. Z. buvo faktiniu įmonės vadovu. 

15.       Teismas pripažino, kad byloje įrodyta, jog atsakovas E. D. veikė UAB „Elektrėnų švara“ vardu, nes jis 2014 m. sausio 22 d. išleido įsakymą dėl inventorizacijos komisijos sudarymo, 2014 m. sausio 24 d. įsakymą dėl ritualinių paslaugų veiklos sustabdymo, įsakymus dėl kasmetinių atostogų, atleidimo iš darbo ir pan. Teismo vertinimu, šios aplinkybės nepaneigia, kad akcininko A. Z. priimti sprendimai, jų pobūdis, nebuvo susiję su įmonės veiklos organizavimu, o atsakovo E. D. atlikti veiksmai, veikiant įmonės vardu, tik tokių sprendimų vykdymas, nes tuo metu jis teisiškai vadovavo bendrovei. Teismas darė išvadą, kad atsakovas A. Z. nurodytu laikotarpiu buvo de facto direktorius.

16.       Teismas, vadovaudamasis Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-5730-560/2015, kuria BUAB „Elektrėnų švara“ bankrotas pripažintas tyčiniu, nustatė, kad UAB „Elektrėnų švara“ vadovams ir akcininkui jau nuo 2011 metų buvo žinoma apie bendrovės itin sudėtingą finansinę padėtį, vėliau ir nemokumą, negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais, tačiau šie asmenys beveik keturis metus nevykdė įstatyme numatytos pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad tyčinio bankroto byloje dalyvavo tos pačios šalys, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 straipsniu, sprendė, kad nutartimi dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu nustatytos aplinkybės turi prejudicinę galią, taigi nereikia įrodinėti aplinkybių, kad nuo 2011 metų BUAB „Elektrėnų švara“ buvo nemoki ir vadovai bei akcininkas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

17.       Teismas, įvertinęs įmonės 2011 m. gegužės 31 d. balanso duomenis, nustatė, kad įmonė nevykdė įsipareigojimų ir pradelsti įmonės įsipareigojimai viršijo į jos balansą įrašyto turto vertę, 2011 metais įmonė neatsiskaitė su darbuotojais, buvęs vadovas V. Ž. pripažino, kad įmonė neturėjo lėšų įmonės veiklai bei atsiskaityti su darbuotojais, be to, nustatė, kad socialinio draudimo skola valstybės biudžetui nuo 2011 m. rugsėjo 25 d. (1 030,24 Eur) augo, atitinkamai 2011 m. spalio 19 d. sudarė 2 875,31 Eur, todėl konstatavo, kad vėliausiai nuo 2011 m. gruodžio 31 d. buvo atsiradusi pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.

18.       Teismas nustatė, kad laikotarpiu iki 2013 m. gruodžio 9 d. įmonei vadovavo atsakovas V. Ž., todėl jam, kaip valdymo organui, pažeidus nustatytą pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, taikoma civilinė atsakomybė. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartyje nustatytu prejudiciniu faktu, kad akcininkas A. Z. nuo 2011 metų žinojo apie sudėtingą finansinę padėtį, vėliau ir nemokumą, negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais, tačiau nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, sprendė, kad nesikreipdamas į teismą jis pažeidė akcininko pareigą nepiktnaudžiauti ribota atsakomybe (CK 2.50 straipsnio 3 dalis), todėl šiuo laikotarpiu jo atsakomybė yra subsidiari.

19.       Teismas, nustatęs, kad atsakovas A. Z. nuo 2013 m. gruodžio 9 d. iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo buvo bendrovės faktinis vadovas, darė išvadą, kad būtent jis atsakingas už padarytą žalą kreditoriams CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu.

20.       Teismas, konstatavęs, kad atsakovas A. Z. atliko juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas, pripažino jį faktiniu bendrovės vadovu, tačiau sprendė, kad esant paskirtam de jure vadovui, įstatymuose nustatytų pareigų (tiek imperatyvių, tiek fiduciarinių) privalo laikytis abu įmonės vadovai, t. y. šiuo atveju tiek atsakovas A. Z., tiek E. D..

21.       Teismas nustatė, kad atsakovas E. D. 2013 m. gruodžio 9 d. pradėjo eiti direktoriaus pareigas, tačiau jis negalėjo žinoti realios finansinės įmonės situacijos ir disponuoti Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 2 dalyje numatytais duomenimis, nes byloje nėra ginčo, jog jam nebuvo perduotas įmonės turtas. Pripažinus faktiniu vadovu akcininką, atsakovas E. D. negalėjo žinoti tikrosios finansinės padėties bei disponuoti visa įmonės dokumentacija.

22.       Teismas vertino, kad 2014 m. sausio 27 d. protokolas, kuriame atsakovas E. D. kelia klausimą „Ką darom su skolomis“ nėra pakankama aplinkybė daryti išvadą, kad jis žinojo realią įmonės finansinę padėtį. Tačiau, atsižvelgęs į E. D. įstatyme numatytą pareigą parengti ir teikti finansinius duomenis Juridinių asmenų registrui, teismas sprendė, kad jis turėjo pareigą parengti įmonės balansą ir kitus finansinius duomenis už 2013 metus ir juos pateikti Juridinių asmenų registrui, todėl nustačius, kad akcininkas A. Z. 2014 m. balandžio 30 d. vienintelio akcininko sprendimu patvirtino metines finansines ataskaitas už 2013 metus, faktiškai nuo šio momento E. D. kaip paskirtas teisiškai įmonės vadovas žinojo apie įmonės finansinę padėtį. Teismas pažymėjo, kad 2014 m. balandžio 30 d. vienintelio akcininko sprendime akcininkas patvirtino, jog įmonės nuostolis (219 243 Lt) perkeliamas į kitus ūkinius metus. Teismas darė išvadą, kad E. D. disponavo įmonės finansiniais duomenimis bei galėjo spręsti įmonės nemokumo klausimą ir turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, nes parengti finansinius duomenis yra vadovo pareiga. Atsižvelgęs į šią aplinkybę, teismas sprendė, kad nuo 2014 m. balandžio 30 d. atsakovas E. D. pažeidė pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, todėl CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu yra solidariai atsakingas su atsakovu A. Z. už įmonei ir jos kreditoriams padarytą žalą.

23.       Įvertinęs, kad ieškovė pripažino faktą dėl duomenų perdavimo bei neįrodinėjo, kokie kiti konkretūs duomenys jai nebuvo perduoti, bei neįrodė, kad dėl konkrečių jai neperduotų dokumentų įmonei padaryta žala, teismas nenustatė atsakovo E. D. ir/ar kitų valdymo organų neteisėtų veiksmų ar pažeidimo įvykdant nurodytą pareigą, taip pat nenustatė, kad ieškovė dėl to būtų patyrusi žalą.

24.       Teismas nurodė, kad atsakovą E. D. paskyrus įmonės direktoriumi, jis ėmėsi veiksmų tam, kad būtų galima keisti iš esmės neveikiančios įmonės padėtį, nes gavusi pinigų vykdant statybos rangos darbus, ieškovė UAB „Elektrėnų švara“ atsiskaitė su kreditoriais, nors, kaip nustatyta nutartyje pripažinti bankrotą tyčiniu, pažeidžiant atsiskaitymų eiliškumą, numatytą CK 6.9301 straipsnyje. Teismas sprendė, kad atsakovas E. D. siekė atkurti bendrovės mokumą. Teismas atkreipė dėmesį, kad vadovas negali ir neprivalo užtikrinti, kad bendrovė veiktų pelningai, nes kartais dėl nuo jo nepriklausančių aplinkybių tai objektyviai neįmanoma, vadovas tik privalo organizuoti bendrovės veiklą taip, kad ši veikla atitiktų protingo verslininko standartą.

25.       Teismas, remdamasis liudytojo A. D. paaiškinimais, darė išvadą, kad būtent dėl akcininko A. Z. valdomų kitų įmonių neatsiskaitymo su UAB „Statybų kodas“ užsakovas laiku neatsiskaitinėjo su UAB „Elektrėnų švara“. Nustatęs, kad šiame etape A. Z. faktiškai vadovavo įmonės veiklai bei valdė turtą, formaliai vadovo pareigas atliekantis atsakovas E. D. atsiskaitymo su kreditoriais klausimų įmonėje negalėjo spręsti, jo vardu veikė akcininkas, todėl pasirinkti atsiskaitymo su kreditoriais organizavimo tvarkos jis negalėjo, nes E. D. iš esmės dirbo statybose, kad įmonės turtinė padėtis pagerėtų, tačiau to padaryti buvo neįmanoma, kadangi įmonė buvo nemoki, daug metų ją nerūpestingai ir nuostolingai valdė V. Ž. ir apie tai žinojo akcininkas.

26.       Teismas, nustatęs, kad iki 2013 m. gruodžio 9 d. bendrovės vadovas V. Ž. turėjo pareigą vėliausiai nuo 2011 m. gruodžio 31 d. kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, bei nustatęs nesąžiningus įmonės ir jos kreditorių atžvilgiu akcininko veiksmus, sprendė, kad V. Ž. ir A. Z. atsakomybė subsidiari. Teismas konstatavo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai, BUAB „Elektrėnų švara“ kreditorinių įsiskolinimų lentelė, patvirtina, kad už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 31 d. iki 2013 m. gruodžio 9 d. bendras išaugęs įmonės skolų dydis sudarė 23 642,48 Eur, kuri priteistina iš atsakovo V. Ž. ir subsidiariai iš atsakovo A. Z..

27.       Teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 9 d. iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo faktinis bendrovės vadovas buvo atsakovas A. Z., įmonė ir jos kreditoriai šiuo laikotarpiu patyrė 74 768,34 Eur žalos. Dalį žalos dydžio – 38 647,95 Eur, kuri susidarė iki 2014 m. balandžio 30 d., turi pareigą atlyginti atsakovas A. Z., o kitą dalį žalos, t. y. 36 120,39 Eur (susidariusi po 2014 m. balandžio 30 d. akcininko sprendimo, kai atsakovui E. D. atsirado pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo), turi atlyginti solidariai atsakovai A. Z. ir E. D..

28.       Teismas, atsižvelgęs į ieškovės ieškinio reikalavimo patikslinimą, kuriuo pradinė ieškinio reikalavimo suma sumažinta 22 887,86 Eur suma, proporcingai mažino pirmame etape patirtą žalą 24 procentais ir priteisė 17 967,80 Eur sumą už šį laikotarpį iš atsakovo V. Ž. ir subsidiariai iš atsakovo A. Z.. Už antrą laikotarpį paskaičiuotą 74 768,34 Eur žalos dydį teismas taip pat proporcingai sumažino 24 procentais iki 56 823,94 Eur ir 29 372,44 Eur žalos priteisė iš atsakovo A. Z., o 27 451,50 Eur žalos atlyginimą priteisė solidariai iš atsakovų A. Z. ir E. D..

III.        Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

29.       Atsakovas A. Z. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 12 d. sprendimo dalį, kuria atsakovas A. Z. buvo pripažintas faktiniu bendrovės vadovu laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 9 d. iki nutarties, kuria iškelta bankroto byla, įsiteisėjimo; ieškovei iš atsakovo A. Z. buvo priteista subsidiariai 17 967,80 Eur žalai atlyginti; ieškovei iš atsakovo A. Z. buvo priteista 29 372,44 Eur žalai atlyginti; ieškovei iš atsakovo A. Z. buvo solidariai priteista 27 451,50 Eur žalai atlyginti, bei, atsižvelgiant į tai, priimti naują sprendimą kitų atsakovų atžvilgiu; iš naujo perskirstyti šalių pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas; priteisti iš ieškovės atsakovo A. Z. naudai apeliacinės instancijos teisme patirtas 6 050 Eur bylinėjimosi išlaidas.

30.       Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

30.1.                      Visais bendrovės dokumentais disponavo, juos perdavė ir (ar) turėjo perduoti bendrovės direktoriai, o ne bendrovės akcininkas, todėl šių veiksmų atlikimui atsakovas A. Z. neturėjo įtakos.

30.2.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad akcininkas A. Z. buvo faktinis bendrovės vadovas nuo 2013 m. gruodžio 9 d. Ši išvada padaryta remiantis vien tik bylos baigtimi suinteresuoto atsakovo E. D. parodymais, taip pat bylos baigtimi suinteresuoto liudytojo A. D. antriniais parodymais. Atsakovo A. Z. kaip akcininko priimti sprendimai nepagrįstai priskirti direktoriaus kompetencijai. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad vienintelio akcininko galimybės priimti strateginius įmonės veiklos sprendimus ir duoti privalomus nurodymus bendrovės valdymo organams yra pakankamas pagrindas pripažinti jį faktiniu vadovu. Bendrovės vadovas atlieka kasdienės juridinio asmens veiklos organizavimo veiksmus, o dalyvis ir (ar) dalyvių susirinkimas priima su ilgalaike įmonės veiklos perspektyva susijusius, nekasdienius sprendimus. Būtent pastariesiems turėjo būti priskirti atsakovo A. Z. veiksmai.

30.3.                      Ieškovė į bylą bendrovės akcininką A. Z. įtraukė atsakovu ir prašė jį pripažinti faktiniu bendrovės vadovu neturėdamas objektyvių ir pagrįstų pagrindų. Atsakovas A. Z. neturėjo jokių priėjimų prie įmonės finansų, todėl jis negali būti laikomas faktiniu bendrovės vadovu, kadangi, nevaldant įmonės finansų, iš esmės negali būti vykdomos bendrovės vadovo funkcijos.

30.4.                      Liudytojas A. D., duodamas parodymus, atskleidė labai smulkias bendrovės veiklos detales, kurias galėjo sužinoti tik iš savo sūnaus E. D., o tai taip pat paneigia bet kokias interpretacijas, jog E. D. buvo tik formalus bendrovės vadovas. Bendrovės veiklos pirminiai dokumentai (sąskaitos faktūros, sutartys, įsakymai ir kt.) patvirtina, kad E. D. vadovavo bendrovė kasdieninei veiklai. E. D. pateikti rašytiniai paaiškinimai, atsiliepimai į kitas inicijuotas bylas patvirtina, jog jis buvo faktinis įmonės vadovas. Buvusi bendrovės buhalterė L. L. civilinėje byloje dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu nurodė, kad direktorius E. D. buvo realus įmonės vadovas, kuris valdė visus įmonės finansus ir tik jis priiminėjo su finansais susijusius sprendimus.

30.5.                      Pirmosios instancijos teismas išsamiai nevertino E. D. parodymų, o tik rėmėsi keliais jo deklaratyviais teiginiais. Tačiau byloje yra nustatyta, kad E. D. tapus direktoriumi iki tol bendrovės vykdyta ritualinių paslaugų veikla buvo sustabdyta ir bendrovė iš esmės vykdė tik statybų veiklą. Atsakovas E. D. iš pradžių teigė, kad jam tapus direktoriumi nebuvo perduotas įmonės turtas ir dokumentai, tačiau vėliau nurodė, kad jam buvo perduoti bendrovės dokumentai, tačiau teigė, kad jie buvo netvarkingi. 

30.6.                      Atsakovas A. Z. nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad būtent dėl akcininko valdomų kitų įmonių neatsiskaitymo su UAB „Statybų kodas“ užsakovas laiku neatsiskaitinėjo su UAB „Elektrėnų švara“, nes tokia išvada grindžiama tik bylos baigtimi suinteresuoto liudytojo A. D. pakeistų antrinių parodymų pagrindu, kurie neatitinka tikrovės, nes atsakovo valdomos įmonės neturėjo jokių verslo santykių su UAB „Statybų kodas“.

30.7.                      Byloje nebuvo įrodyti atsakovo neteisėti veiksmai ir (ar) žinojimas apie įmonės nemokumą. Teismo išvados, kad atsakovas A. Z. apie įmonės nemokumą sužinojo vėliausiai nuo 2011 m. gruodžio 31 d. yra deklaratyvios. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad atsakovas apie įmonės nemokumą sužinojo vėliausiai nuo 2011 m. gruodžio 31 d. remdamasis tik Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartimi, tačiau toks prejudicinis faktas nustatytas nebuvo. 

30.8.                      Byloje neįrodyta, kada konkrečiai bendrovė tapo nemoki. Atsakovas pažymi, kad nei nagrinėjamoje byloje dėl žalos atlyginimo, nei civilinėje byloje, kurioje bendrovės bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, nei bendrovės bankroto byloje nebuvo nustatytas tikslus bendrovės tapimo nemokia momentas, kadangi šiai aplinkybei konstatuoti iš esmės buvo vertinti tik bendrovės balanso duomenys, tačiau neįvertinti pradelsti įsipareigojimai. 

30.9.                      Atsakovas, būdamas bendrovės akcininku, neturėjo teorinės galimybės nustatyti jos mokumą/nemokumą. Akcininkas, 2012 m. balandžio 5 d., 2013 m. balandžio 25 d. ir 2014 m. balandžio 30 d. sprendimais patvirtinęs metines finansines ataskaitas, neturėjo objektyvios galimybės šių duomenų pagrindu spręsti dėl bendrovės mokumo ar nemokumo. Pirminiais apskaitos dokumentais, sutartimis, įmonės veiklos vykdymo einamaisiais dokumentais, kurie pagal kasacinio teismo praktiką turi būti vertinami, sprendžiant klausimą dėl įmonės mokumo/nemokumo, A. Z. nedisponavo, nes tokiais dokumentais disponuoja ir už juos atsako įmonės direktorius ir buhalteris.

30.10.                      Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovo bendrovės padarytą              27 944,63 Eur žalą UAB „Ledranga“. Ši skola kildinama iš Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 30 d. preliminaraus sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1852-424/2014, tačiau atsakovas apie šią bylą sužinojo tik tada, kai buvo inicijuota civilinė byla dėl žalos atlyginimo, todėl dėl bendrovės 27 944,63 Eur skolos UAB „Ledranga“ atsakingu asmeniu gali būti pripažintas tik E. D., kuris ne tik vykdė verslo santykius su UAB „Ledranga“, tačiau byloje buvo įtrauktas trečiuoju asmeniu.

30.11.                      Pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė ieškovės pareiškimu sumažintą ieškinio reikalavimo sumą. Toks sumažintos ieškinio reikalavimo sumos paskirstymas yra neteisingas ir nepagrįstas, kadangi ieškovės pareiškime minimų Širvintų rajono apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-340-522/2016 ir Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-158-533/2017 turinys atskleidžia, jog šiais procesiniais sprendimais iš UAB „Statybų kodas“ bendrovei priteista 22 887,86 Eur skola susidarė 2014 m. rugpjūčio mėn., kai įmonei vadovavo E. D., todėl atitinkamai šia suma turėjo būti mažinama ne abiejų etapų, o tik antrojo etapo metu (kai bendrovei vadovavo E. D.) bendrovei padaryta žala.

31.       Atsakovas E. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 12 d. sprendimo dalį, kuria jis buvo pripažintas solidariai atsakingu už ieškovės BUAB „Elektrėnų švara“ 27 451,50 Eur nuostolius ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovės BUAB „Elektrėnų švara“ ieškinį E. D. atžvilgiu atmesti; priteisti iš ieškovės BUAB „Elektrėnų švara“ valstybės naudai bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose, ir pripažinti šias išlaidas bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidomis, kurios apmokamos ĮBĮ 36 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka.

32.       Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

32.1.                      Pripažinus, kad nuo 2013 m. gruodžio 9 d. faktiniu bendrovės vadovu buvo A. Z., formaliam vadovui (E. D.) už kilusią žalą atsakomybės taikyti nebuvo pagrindo. Byloje nustatyta aplinkybė, kad nuo 2013 m. gruodžio 9 d. visus strateginius sprendimus priimdavo faktinis vadovas, o E. D. tik vykdydavo akcininko nurodymus. Tai savaime šalina atsakovo, kaip formalaus vadovo, atsakomybę.

32.2.                      Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė, kad E. D. eiti vadovo pareigas sutiko įkalbėtas tėvo, pats sprendimų nepriimdavo, o vykdydavo akcininko nurodymus ir buvo jo kontroliuojamas. Tai reiškia, kad tarp A. Z. ir E. D. buvo faktiškai susiklostę pavaldumo santykiai. Byloje pripažinta, kad E. D. buvo atsakingas už vieną iš bendrovės sričių (statybas), bet ne už visą įmonės veiklą. Vadovui priskirtinas pareigas, susijusias su visos įmonės valdymu, atsakovas vykdė tik formaliai (pasirašydavo reikiamus dokumentus), tačiau įmonės turto nevaldė, jo neskirstė ir su turtu susijusių sprendimų nepriiminėjo. Atsakovas neturėjo galios įmonėje priimti sprendimo dėl bankroto bylos inicijavimo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, E. D. neveikimo, nesant kontroliuojančio asmens nurodymo, negalima laikyti neteisėtu. Atsakovas, prieš pradėdamas dirbti bendrovės direktoriumi, vadovavimo patirties neturėjo, dirbo kūrybinį darbą. Prieš pradėdamas dirbti atsakovas žinojo, kad pačiam sprendimų priimti nereikės, iš esmės reikės tik vykdyti įmonės savininko ir faktinio vadovo (A. Z.) nurodymus (dėl šios priežasties jam nebuvo perduoti bendrovės dokumentai).

32.3.                      Atsakovas nesutinka, kad 2014 m. balandžio 30 d. patvirtinus metines ataskaitas jam turėjo tapti žinoma, kad įmonė yra nemoki. Remiantis ĮBĮ 8 straipsnio 2 dalimi, finansinių ataskaitų rinkiniai yra tik dalis duomenų, iš kurių sprendžiama apie įmonės mokumą/nemokumą. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog vien iš finansinių ataskaitų duomenų atsakovas turėjo suprasti apie tai, kad jis privalo įmonei kelti bankroto bylą.

32.4.                      Jeigu pritarus pirmosios instancijos teismo išvadai, kad už žalą, kilusią laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki bankroto bylos iškėlimo, turi atsakyti faktinis ir formalus vadovas solidariai, tokiu atveju reiktų pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo tenkančią žalą, kadangi bankroto administratoriaus susigrąžinta iš skolininko UAB „Statybų kodas“ 22 887,86 Eur suma turėtų būti mažinama būtent laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki bankroto bylos iškėlimo padaryta žala. 

33.       Atsiliepime į atsakovo A. Z. apeliacinį skundą ieškovė BUAB „Elektrėnų švara“ prašo jį atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

33.1.                      Atsakovą E. D. paskyrus bendrovės direktoriumi jam buvo perduotas įmonės anspaudas ir generatorius nuo prisijungimo prie bendrovės bankinių sąskaitų. Bendrovės dokumentų ir turto atsakovui E. D. niekas neperdavė ir jis jais nedisponavo. Dalis turto buvo vienintelio akcininko A. Z. vadovaujamos įmonės žinioje. Teiginys, kad A. Z. neturėjo jokios esminės įtakos valdant bendrovės dokumentus ir turtą bei juos perduodant bankroto administratoriui yra visiškai nepagrįstas.

33.2.                      Atsakovas E. D. teismo posėdžio metu pripažino, kad dirbdamas bendrovės direktoriumi savarankiškai daugumos sprendimų nepriiminėjo, o tik vykdė atsakovo A. Z. ir savo tėvo A. D. nurodymus. Savarankiškumą E. D. turėjo tik statybų sektoriuje ir iš esmės dirbo kaip statybų vadovas.

33.3.                      Aplinkybė, kad bendrovės direktorius E. D. atliko formalius bendrovės direktoriaus pareigas atitinkančius veiksmus ir kai kuriuos faktinius bendrovės direktoriaus pareigas atitinkančius veiksmus, nepaneigia teismo nustatytos faktinės aplinkybės, kad atsakovas A. Z. buvo bendrovės faktinis vadovas tam tikrą laikotarpį, kadangi tuo metu jis priėmė bendrovei svarbiausius sprendimus ir nuo jo sprendimų priklausė bendrovės veikla. Operacijos, atliekamos su bankų sąskaitomis, iš esmės yra formalus veiksmas ir faktiškai yra svarbu, kas priima sprendimus dėl šių operacijų atlikimo. Todėl teiginys, kad A. Z. negali būti laikomas faktiniu bendrovės vadovu, nes neturėjo priėjimo prie bendrovės banko sąskaitų, yra nepagrįstas. Nurodymas atlikti bendrovės turto inventorizaciją, darbuotojo skyrimas dirbti tam tikrose pareigose, bendrovės lėšų panaudojimo praktika, rūpinimasis bendrovės apyvartinėmis lėšomis yra bendrovės vadovo, o ne akcininko kompetencijos sritis. Visos UAB „Elektrėnų švara“ pasiskolintos lėšos priklausė su bendrovės vieninteliu akcininku susijusioms bendrovėms (A. Z. buvo šių bendrovių vadovas) arba jam asmeniškai. Skolintis lėšas iš trečiųjų asmenų ar iš bendrovės akcininko nėra neteisėta, tačiau žinant kaip lėšas skirstė atsakovas A. Z. tarp jam priklausančių ir (ar) jo vadovaujamų bendrovių yra akivaizdu, kad jis jose turėjo absoliučią vadovavimo galią.

33.4.                      Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, kad bendrovė neatsiskaitinėjo su darbuotojais nuo 2008 m. gruodžio 31 d., su valstybės biudžetinėmis įstaigomis nuo 2011 m. rugsėjo 25 d., kad vienintelis bendrovės akcininkas A. Z. savo sprendimais 2013 m., 2014 m. perkėlinėjo didžiulius bendrovės patiriamus nuostolius į sekančius metus, kad pagal bendrovės metinių balansų duomenis įmonės finansinė padėtis kiekvienais metais blogėjo, kad bendrovės darbuotoja (buhalterė) inicijavo bendrovės bankroto procesą, teigti, kad bendrovė nebuvo nemoki, yra neatsakinga.

33.5.                      Nepagrįstas atsakovo A. Z. argumentas, kad jis neturėjo teorinės galimybės nustatyti bendrovės mokumo/nemokumo. Atsižvelgiant į tai, kad A. Z. buvo vienintelis bendrovės akcininkas, akivaizdu, kad jis galėjo be didelių pastangų disponuoti visais bendrovės dokumentais. Byloje nustatytos aplinkybės, kad spręsdamas kitus bendrovės valdymo klausimus A. Z. šį bendrovės valdymo instrumentą (vienintelio akcininko sprendimą) sėkmingai naudojo.

33.6.                      Nesutinka su atsakovo teiginiais dėl to, kad skundžiamu sprendimu iš atsakovo A. Z. priteista bendrovei padaryta 27 944,63 Eur žala dėl susidariusio įsiskolinimo UAB „Ledranga“. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas žalą iš kaltų dėl jos atsiradimo asmenų, neišskyrė žalos kilimo šaltinių ir neskirstė žalos pagal tai, iš kokių sandorių ji yra kilusi. 

33.7.                      Ieškovė nusprendė sumažinti ieškinio reikalavimą, gavusi dalį lėšų bankroto proceso eigoje. Minėtą sumą (22 887,86 Eur) BUAB „Elektrėnų švara“ atgavo inicijavusi procesą bankroto proceso metu, todėl nėra svarbu, iš kokio ir kada sudaryto ar įvykdyto sandorio šios lėšos kilo ir neteisinga mažinti tik tą dalį bendrovei padarytos žalos, kuri buvo padaryta užginčytu sandoriu.

34.       Atsiliepime į atsakovo E. D. apeliacinį skundą ieškovė BUAB „Elektrėnų švara“ prašo jį atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

34.1.                      Atsakovas E. D. turėjo pareigą inicijuoti bendrovės bankroto procedūrą. Jis turėjo visas galimybes išsiaiškinti bendrovės finansinę situaciją nuo 2014 m. balandžio 30 d., kai vienintelis bendrovės akcininkas patvirtino metines finansines ataskaitas už 2013 metus, ir inicijuoti bendrovei bankroto procedūrą ar spręsti klausimą dėl bendrovės mokumo atstatymo.

34.2.                      Nepagrįstas atsakovo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog jis buvo formalus bendrovės vadovas. Skundžiamame sprendime išsamiai išaiškina, kad bendrovę nuo 2013 m. gruodžio 9 d. iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo valdė akcininkas atsakovas A. Z., o E. D. buvo formalus bendrovės vadovas. Nuo 2014 m. balandžio 30 d. apeliantas E. D., kaip ir atsakovas A. Z., turėjo visas galimybes išsiaiškinti bendrovės finansinę situaciją ir, nesant galimybės atstatyti bendrovės mokumą, inicijuoti bankroto procesą.

34.3.                      Dėl 22 887,86 Eur sumos, gautos bankroto byloje, paskirstymo ieškovė remiasi tais pačiais argumentais, kuriuos nurodė atsiliepime į atsakovo A. Z. apeliacinį skundą.  

35.       Atsiliepime į atsakovo A. Z. apeliacinį skundą atsakovas E. D. prašo jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

35.1.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. Z. nuo 2013 m. gruodžio 9 d. pripažino faktiniu bendrovės vadovu, kadangi šios išvados yra pagrįstos byloje surinktų įrodymų visuma, o ne tik E. D. ir jo tėvo A. D. parodymais, kaip teigiama A. Z. apeliaciniame skunde.

35.2.                      Ginčydamas pirmosios instancijos teismo išvadą dėl buvimo faktiniu vadovu, atsakovas A. Z. nepateikė naujų aplinkybių, o iš esmės rėmėsi argumentais, anksčiau išdėstytais jo procesiniuose dokumentuose bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. 

35.3.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad E. D., eidamas direktoriaus pareigas, pats savarankiškai sprendimų nepriiminėjo ir tik vykdė akcininko nurodymus, tuo tarpu esminę įtaką įmonės valdymui darė būtent A. Z..

35.4.                      Tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas pripažintų solidarią E. D. atsakomybę, tai skirstant žalą kiekvienam skirtingų asmenų vadovavimo laikotarpiui, turi būti atsižvelgta į tai, kad bankroto administratoriaus iš UAB „Statybų kodas“ atgauta suma, kuria buvo sumažinta bendra žalos suma, UAB „Statybų kodas“ turėjo būti sumokėta 2014 m. rugsėjo 6 d., t. y. tuo laikotarpiu, kai už bendrovei padarytą žalą E. D. ir A. Z. atsako solidariai. Taigi, šiuo atveju sutiktina su A. Z. apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šia suma sumažino bendrą žalos sumą.

36.       Atsiliepime į atsakovo E. D. apeliacinį skundą atsakovas A. Z. prašo jį atmesti ir priteisti iš ieškovės BUAB „Elektrėnų švara“, atstovaujamos bankroto administratorės UAB „Kirkiliavas“, administravimui skirtų lėšų apeliacinės instancijos teisme patirtas papildomas 968 Eur bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimo paruošimą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais:

36.1.                      Atsakovas E. D. buvo tiek formalus, tiek realus bendrovės vadovas, nes pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino atsakovą A. Z. faktiniu vadovu, iš esmės pasirėmęs tik paties atsakovo E. D. teiginiais ir jo tėvo A. D. antriniais parodymais, nors byloje esantys objektyvūs duomenys leidžia daryti priešingą išvadą.

36.2.                      Ieškovė, prašydama pripažinti atsakovą faktiniu bendrovės vadovu, iš esmės rėmėsi tik bylos baigtimi suinteresuoto asmens paaiškinimu bei trijų panaudos sutarčių, sudarytų dalyvaujant atsakovui A. Z. kaip kitos įmonės UAB „Lentvario komunalinis ūkis“ direktoriui, sudarymo faktu, tačiau tokie argumentai nepatvirtino, kad atsakovas A. Z. viršijo savo kaip akcininko kompetenciją ir sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas.

36.3.                      Atsakovo vertinimu, ieškovė į bylą nepateikė reikšmingų ir objektyvių įrodymų, kurie pagrįstų, kad atsakovas buvo faktinis bendrovės vadovas. Atsakovas, nors ir turėdamas ribotas galimybes, pateikė į bylą visumą objektyvių ir įvairiapusių įrodymų, patvirtinančių, jog bendrovės formalūs direktoriai buvo ir faktiniai vadovai, o jis neatliko jokių vadovui priskirtinų funkcijų.

36.4.                      Aplinkybę, kad E. D. atliko savo kaip direktoriaus funkcijas, patvirtina kartu su atsakovo atsiliepimu į ieškinį ir tripliku į bylą pateikti duomenys, kurie buvo administratoriaus žinioje ir kurie leido daryti išvadą, kad pats administratorius žinojo, jog bendrovės direktorius E. D. realiai atliko vadovo funkcijas.

36.5.                      Atsakovas E. D. buvo realus bendrovės vadovas, todėl civilinė atsakomybė dėl jo vadovavimo metu žalos padarymo bendrovei turėtų būti taikoma būtent jam. Nepagrįsti ir atmestini atsakovo E. D. apeliacinio skundo argumentai, kad jo atžvilgiu civilinė atsakomybė visai neturėtų būti taikoma.

37.       Atsakovas A. Z. pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, prašydamas prijungti juos prie bylos, patenkinti jo apeliacinį skundą, atsiliepimą į atsakovo E. D. apeliacinį skundą, iš ieškovės BUAB „Elektrėnų švara“, atstovaujamos bankroto administratorės UAB „Kirkiliavas“, administravimui skirtų lėšų papildomai priteisti 1 089 Eur bylinėjimosi išlaidų už papildomų rašytinių paaiškinimų paruošimą. Atsakovas teikia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-456-378/2018, nurodydamas, kad tai yra naujausia kasacinio teismo praktika tokio pobūdžio civilinėse bylose, kuri reikšminga nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių atžvilgiu. 

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.        Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

38.       Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas teisėjų kolegija nenustatė. Atsižvelgiant į tai, byla nagrinėjama neperžengiant atsakovų apeliacinių skundų ribų.

Dėl atsakovo A. Z. papildomų rašytinių paaiškinimų priėmimo

39.       Kaip minėta, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas, be absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimo, sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Šie apeliacinio skundo elementai suformuluojami pačiame apeliaciniame skunde (CPK 306 straipsnis), kuris paduodamas per įstatyme nustatytą trisdešimties dienų terminą nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos (CPK 307 straipsnio 1 dalis). Pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui ir apeliacinį skundą priėmus, jo faktinis ir teisinis pagrindai jau nebegali būti tikslinami ar pildomi, apeliacinis procesas vyksta pagal paduotame apeliaciniame skunde suformuluotą faktinį ir teisinį pagrindą (CPK 323 straipsnis).

40.       Teisėjų kolegija, susipažinusi su atsakovo A. Z. papildomų rašytinių paaiškinimų turiniu, nustatė, kad juose atsakovas pateikia papildomų pirmosios instancijos teismo sprendimo neteisėtumą pagrindžiančių argumentų, papildomai vertina bylos duomenis ir pan. Tai reiškia, kad atsakovas papildomais rašytiniais paaiškinimais siekia papildyti apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atsisako priimti šiuos atsakovo papildomus rašytinius paaiškinimus.

Dėl ginčo esmės 

41.       BUAB „Elektrėnų švara“ bankroto administratorius, gindamas kreditorių teises, byloje pareiškė ieškinį bendrovės akcininkui A. Z. ir buvusiems bendrovės vadovams V. Ž. ir E. D. dėl pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą nesilaikymu padarytos turtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškinio reikalavimus, konstatavo bendrovės nemokumo susidarymo momentą (2011 m. gruodžio 31 d.) ir priteisė iš buvusio bendrovės vadovo V. Ž. jo vadovavimo laikotarpiu (iki 2013 m. gruodžio 9 d.) padidėjusią bendrovės skolų sumą subsidiariai su bendrovės akcininku A. Z.. Taip pat pirmosios instancijos teismas priteisė iš vienintelio akcininko A. Z. nuo 2013 m. gruodžio 9 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. padidėjusią bendrovės skolų sumą ir solidariai iš bendrovės akcininko A. Z. ir buvusio bendrovės vadovo E. D. priteisė nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki bankroto bylos iškėlimo padidėjusią bendrovės skolų sumą. Pirmosios instancijos teismas padarytos žalos sumą sumažino 22 887,86 Eur suma, kuri BUAB „Elektrėnų švara“ naudai buvo priteista ir išieškota iš bendrovės skolininko bei kuria ieškovė sumažino savo ieškinio reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas, apskaičiavęs, kad žala dėl šios priežasties sumažėjo 24 procentais, šia dalimi proporcingai sumažino visas iš atsakovų priteistinas žalos atlyginimo sumas.

42.       Su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka bendrovės akcininkas A. Z. ir buvęs bendrovės vadovas E. D.. Teisėjų kolegija, apibendrindama apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskiria šiuos klausimus, į kuriuos būtina atsakyti vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą pagal apeliaciniuose skunduose suformuluotus faktinius ir teisinius pagrindus: 1) ar pirmosios instancijos teismas nustatė teisingą UAB „Elektrėnų švara“ nemokumo momentą; 2) ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo bendrovės akcininko A. Z. pareigą inicijuoti bankroto bylos iškėlimą ir nustatė teisingą šios pareigos atsiradimo momentą; 3) ar bendrovės akcininkas A. Z. skundžiamu sprendimu pagrįstai buvo pripažintas faktiniu bendrovės vadovu nuo 2013 m. gruodžio 9 d.; 4) ar skundžiamame sprendime pagrįstai konstatuota buvusiam bendrovės vadovui E. D. nuo 2014 m. balandžio 30 d. kilusi pareiga inicijuoti bankroto bylą; 5) ar į žalos atlyginimo sumą pagrįstai įskaičiuota 27 944,63 Eur suma; 6) ar pirmosios instancijos teismas teisingai paskirstė ieškovės sumažintus ieškinio reikalavimus.

Dėl bendrovės nemokumo momento

43.       ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis (2008 m. gegužės 22 d. įstatymo Nr. X-1557 redakcija, galiojanti nuo 2008 m. liepos 1 d.), apibrėžia, kad įmonės nemokumas – būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. ĮBĮ 4 straipsnio 1–3, 5 punktai nustato, kad šio įstatymo 5 straipsnyje išvardinti asmenys gali pareikšti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų, laiku nemoka už gautas prekes, atliktus darbus (paslaugas), negrąžina kreditų ir nevykdo kitų sandoriais prisiimtų turtinių įsipareigojimų, laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų ir (arba) priteistų sumų, neturi turto ar pajamų, iš kurių galėjo būti išieškomos skolos, ir dėl šios priežasties antstolis grąžino kreditoriui vykdomuosius dokumentus. ĮBĮ 4 straipsnio 4 punkto redakcijoje, galiojusioje iki 2016 m. sausio 1 d., buvo numatyta galimybė pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ir tais atvejais, kai įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų.

44.       Pagal ĮBĮ nuostatas, galiojusias iki 2016 m. sausio 1 d., pareigą inicijuoti bankroto bylą, įmonei esant nemokiai, turėjo įmonės vadovas ir jos dalyviai. ĮBĮ 5 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtinta, kad pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei pateikti teismui turi teisę: 1) kreditorius (kreditoriai); 2) savininkas (savininkai); 3) įmonės vadovas. Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje buvo nustatyta, kad įmonės vadovas ar kitas asmuo (asmenys), įmonėje turintis teisę priimti atitinkamą sprendimą, privalo padengti žalą, kurią kreditoriai patyrė dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.

45.       Kasacinio teismo ne kartą išaiškinta, kad pavėluotas bankroto bylos iškėlimas gali pažeisti tiek esamų įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Jeigu laiku nesikreipiama dėl bankroto bylos iškėlimo, tai nepasinaudojama palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis, nes dėl bankroto bylos iškėlimo draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles skaičiavimas, negali būti nustatoma priverstinė hipoteka (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-567/2014). Žala kreditoriams dėl vėlavimo inicijuoti bankroto bylą atsiranda, nes dėl išaugusių įmonės skolų sumažėja jų galimybė gauti didesnę dalį savo reikalavimo patenkinimo, t. y. jų patiriama žala yra išvestinė iš įmonės patirtos žalos (jau minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis).

46.       Kaip ne kartą pažymėta kasacinio teismo praktikoje, sprendžiant, ar įmonės vadovas pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl vadovaujamos įmonės bankroto bylos iškėlimo, būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas sąlygas tokiai pareigai atsirasti, šios bylos atveju – įmonės nemokumo fakto atsiradimą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-416-469/2015). Įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes.

47.       Naujausioje kasacinio teismo praktikoje teisinio nemokumo būsena aiškinama plačiau, negu pažodžiui yra įtvirtinta ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje. Juridinio asmens nemokumo aiškinama kaip reiškianti, kad juridinis asmuo yra susidūręs su ilgalaikiais rimtais finansiniais sunkumais, užkertančiais kelią vykdyti įprastą ūkinę komercinę ar kitą įstatuose apibrėžtą veiklą ir reikalaujančiais kraštutinių priemonių taikymo priverstinai nutraukiant tokio asmens veiklą ir likviduojant jį per bankroto procedūrų vykdymą. Juridinio asmens finansiniai sunkumai bendriausia prasme aiškinami kaip reiškiantys prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą, t. y. negalėjimą nustatytais ar pateisinamai uždelstais terminais vykdyti savo įsipareigojimų kreditoriams. Būtinasis negalėjimo vykdyti įsipareigojimų, kaip nemokumo būsenos požymio, elementas – sistemiškumas. Pažymėtina, kad rimtiems finansiniams sunkumams, kaip nemokumo būsenos pagrindui, konstatuoti nepakanka nustatyti pavienių ir (ar) atsitiktinių įsipareigojimų kreditoriams nevykdymo atvejų – turi būti nustatytas tokių atvejų pakartotinumas, tęstinumas ir pastovumas. Sprendžiant klausimą dėl juridinio asmens mokumo reikėtų papildomai įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su vertinamo (mokumo aspektu) juridinio asmens vykdomos veiklos pobūdžiu, retrospektyvomis, perspektyvomis ir pan. Be to, įvertintini ne tik paties juridinio asmens įsipareigojimai kreditoriams (įsipareigojimų vykdymo eiliškumas, struktūra, pokytis ir pan.), bet ir skolininkų (debitoriniai) įsipareigojimai vertinamajam juridiniam asmeniui, t. y. tokių įsipareigojimų dydis, struktūra, santykis su pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, galimybės gauti šių įsipareigojimų patenkinimą ir kt. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimas dėl juridinio asmens mokumo ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies prasme spręstinas, sistemiškai vertinant visus nurodytus kriterijus ir sietinas su rimtais finansiniais sunkumais, kuriuos atspindi tokie požymiai: 1) juridinis asmuo nebevykdo įstatuose apibrėžtos veiklos arba vykdoma veikla ilguoju periodu kuria tik nuostolius ir nėra perspektyvų atkurti įprastos veiklos vykdymą ir stabilizuoti padėtį; 2) juridinis asmuo sistemiškai nevykdo savo įsipareigojimų kreditoriams; 3) juridinis asmuo neturi turto, kuris būtų pakankamas kreditorių finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-105-684/2019).

48.       Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas vertino, kad aplinkybės, jog UAB „Elektrėnų švara“ nuo 2011 m. buvo nemoki ir vadovai bei akcininkas turėjo pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, yra prejudiciniai faktai, nustatyti teismo nutartyje pripažinti bankrotą tyčiniu, todėl jų nereikia įrodinėti.

49.       Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). Kasacinis teismas, aiškindamas šią proceso normą, yra išaiškinęs, kad prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37-916/2019, 22 punktas ir kt.).

50.       Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. vasario 18 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-478-157/2016 UAB „Elektrėnų švara“ bankrotas pripažintas tyčiniu kaip atitinkantis ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytus požymius (atsiskaitymai iki bankroto bylos iškėlimo buvo vykdomi pažeidžiant CK 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą ir nebuvo vykdomas šio ar kitų įstatymų reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo, kai įmonės darbuotojui (darbuotojams) ilgiau kaip 3 mėnesius iš eilės nemokamas darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos). Matyti, kad byloje dėl bankroto pripažinimo tyčiniu dalyvavo ir nagrinėjamos bylos šalys. Iš Lietuvos apeliacinio teismo nutarties turinio matyti, kad teismas, be kita ko, nurodė, jog „<…> UAB „Elektrėnų švara“ vadovams ir akcininkui jau nuo 2011 m. buvo žinoma apie bendrovės itin sudėtingą finansinę padėtį, vėliau ir nemokumą, negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais, iš kurių ir pirmosios eilės (darbuotojai), – tačiau šie asmenys beveik keturis metus nevykdė įstatymuose numatytos pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo“.

51.       Teisėjų kolegija pastebi, kad byloje dėl bankroto pripažinimo tyčiniu įrodinėjimo dalyku buvo ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatytų tyčinio bankroto požymių nustatymas. Tam buvo aktualu įvertinti, ar buvo vykdomas įstatymo reikalavimas dėl privalomo įmonės bankroto bylos inicijavimo. Lietuvos apeliacinis teismas byloje dėl bankroto pripažinimo tyčiniu išsamiai analizavo šias įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes – bendrovės veiklos duomenis, įrodymus apie pradelstus įsipareigojimus (tarp jų darbuotojams). Lietuvos apeliacinis teismas nustatė, kad 2011 metais bendrovės finansinė padėtis buvo itin sudėtinga, kad apie tai nuo 2011 m. žinojo bendrovės vadovai ir akcininkai, tačiau jie beveik keturis metus nevykdė pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai aplinkybes dėl UAB „Elektrėnų švara“ nemokumo ir vadovų bei akcininko pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, pripažino prejudiciniais faktais, nustatytais teismo nutartyje pripažinti bankrotą tyčiniu.

52.       Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, nustatydamas tikslų bendrovės nemokumo momentą, vertino, kad bendrovė buvo nemoki vėliausiai nuo 2011 m. gruodžio 31 d. Teisėjų kolegija, sistemiškai įvertinusi byloje surinktus įrodymus, neturi pagrindo su šia aplinkybe nesutikti. Šiai išvadai pagrįsti teisėjų kolegija pateikia išsamų byloje surinktų įrodymų apie įmonės veiklą įvertinimą.

53.       Iš įmonės darbuotojos vyr. buhalterės L. L. atsiliepime į ieškinį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nurodytų aplinkybių matyti, kad pagrindinės bendrovės veiklos sritys buvo ritualinių paslaugų teikimas, aplinkos tvarkymas ir nepavojingų atliekų rinkimas. Nuo 2010 m. spalio mėn. įmonė kaip subrangovas vykdė gaisro likvidavimo darbus rangovui UAB „Irdaiva“ Žaizdrių kaime, Trakų rajone, dėl to buvo priimti nauji darbuotojai, įmonėje 2011 metais iš viso dirbo 17 darbuotojų. Tačiau įmonė pradėjo dirbti nuostolingai, nes 2011 m. buvo sustabdyti gaisro padarinių likvidavimo darbai. 2012–2013 m. įmonė nesėkmingai dalyvavo viešųjų pirkimų konkursuose. 2018 m. vasario 26 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas A. Z. nurodė, kad bendrovės finansinė padėtis pradėjo blogėti, kai apie 2011 m. Elektrėnų savivaldybės taryba priėmė sprendimą perimti miesto tvarkymo darbus, kuriuos anksčiau vykdė UAB „Elektrėnų švara“. Aplinkybės, kad įmonės finansinė padėtis 2011 m. smarkiai pablogėjo, matomos iš 2010–2011 metų balansų. Antai, iš 2010 m. balanso matyti, kad bendrovė turėjo turto už 157 704 Lt, mokėtinų sumų ir įsipareigojimų už 122 631 Lt ir gavo 759 Lt pelno. Tačiau 2011 m. įmonė patyrė itin didelį (lyginant su kapitalu ir turimu turtu) nuostolį, sudarantį net 86 805 Lt. Tuo būdu nuosavas kapitalas pasiekė neigiamą reikšmę (– 52 491 Lt). Turimo turto vertė sumažėjo iki 107 567 Lt (iš kurio net 59 886 Lt sudarė trumpalaikis turtas). Tuo tarpu itin ženkliai išaugo mokėtinų sumų ir įsipareigojimų – jie sudarė net 160 058 Lt. Bylos medžiaga patvirtina, kad nuo 2011 m. nebuvo mokamas darbo užmokestis darbuotojams (1 t., b. l. 53). Apie tai, kad nuo 2011 m. nebuvo lėšų darbuotojams mokėti atlyginimą, patvirtino ir tuometinis bendrovės vadovas V. Ž. 2013 m. birželio 2 d. paaiškinime. Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje pripažinti bankrotą tyčiniu nurodytos aplinkybės, kad 2011 m. rugsėjo 25 d. bendrovė turėjo skolą valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, sudarančią 1 030,24 Eur, kuri nuolat augo (2011 m. spalio 19 d. sudarė 2 875,31 Eur). Šioje teismo nutartyje nurodytos ir tos aplinkybės, kad bendrovė nebuvo atsiskaičiusi su dar 2008 m. gruodžio 31 d. atleista darbuotoja J. B. ir liko jai skolinga 1 199,62 Eur, taip pat bendrovė neatsiskaitė su 2011 m. atleistais kitais darbuotojais B. M. ir A. J.. 2011 m. birželio 1 d. vienintelio akcininko A. Z. sprendimu dėl blogos finansinės padėties 50 proc. buvo sumažintas direktoriaus darbo užmokestis už 2011 m. gegužės mėn. Iš BUAB „Elektrėnų švara“ patikslintos kreditorinių įsiskolinimų lentelės (5 t., b. l. 44–49) matoma, kad 2011 m. buvo pradelsti įsipareigojimai UAB „Subtilija“, UAB „Būsto pasaulis“, UAB „Omnitel“, Valstybinei mokesčių inspekcijai, UAB „Elektrėnų komunalinis ūkis“ ir kt.   

54.       Dėl nurodytų aplinkybių teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad bendrovės patiriami finansiniai sunkumai įgavo ilgalaikį, rimtą ir sisteminį pobūdį jau 2011 m. pabaigoje. Nėra pagrindo spręsti, kad bendrovės turimas turtas, kurio didesnioji dalis buvo trumpalaikis turtas, ypač atsižvelgiant į 2011 m. patirto nuostolio dydį, būtų pakankamas šiems finansiniams sunkumams spręsti, t. y. įvykdyti pradelstus įsipareigojimus ir toliau tinkamai vykdyti einamuosius įsipareigojimus. Jokių prielaidų, kad bendrovė galėtų atstatyti pelningą veiklą taip pat nebuvo. Šią aplinkybę patvirtina duomenys apie tolesnę bendrovės finansinę padėtį. Nors bylos duomenys rodo, kad bendrovė ir toliau iki 2014 m. pradžios vykdė kitą savo veiklos rūšį (teikė ritualines paslaugas), o 2013 m. pabaigoje ėmė vystyti veiklą statybų srityje, taip pat bendrovei buvo suteikiama tikra finansinė pagalba paskolomis (kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, 2012 m. balandžio ir rugpjūčio mėn. UAB „Lentvario komunalinis ūkis“ suteikė 1 666,54 Eur paskolą, žemės ūkio bendrovė „Žaizdras“ suteikė 8 896,09 Eur paskolų, UAB „Almode“ suteikė 868,86 Eur paskolą, A. Z. suteikė 6 396,42 Eur paskolą), šios priemonės neatstatė bendrovės mokumo, bet, priešingai, dėl veiklos tęsimo bendrovei kilo dar didesni finansiniai sunkumai. Iš bylos duomenų matoma, kad jau 2012 m. pradžioje bendrovės finansinė padėtis tapo kritinė, buvo nemokamas darbo užmokestis darbuotojams ir formavosi pradelsti įsiskolinimai daugumai kreditorių. Iš 2012 m. balanso duomenų matoma, kad šiais metais bendrovė patyrė itin didelį 169 355 Lt nuostolį, daugiau nei dvigubai viršijantį balanse apskaityto turto vertę (neigiama nuosavo kapitalo vertė pasiekė – 135 041 Lt). Atitinkamai turto vertė dar labiau sumažėjo (iki 82 725 Lt), o per vienerius metus mokėtinų sumų ir trumpalaikių įsipareigojimų suma išaugo net iki 217 766 Lt. 2013 m. balanse užfiksuoti dar blogesni finansiniai rodikliai.

55.       Dėl išdėstytų argumentų visumos teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad bendrovė buvo nemoki vėliausiai nuo 2011 m. gruodžio 31 d., o priešingus atsakovo A. Z. argumentus atmeta kaip neatitinkančius byloje surinktų įrodymų visumos.

Dėl akcininko pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą ir jos atsiradimo momento

56.       Bendrovės vadovas turi įstatyme nustatytas pareigas organizuoti bendrovės turto apskaitą, stebėti bendrovės finansinę padėtį (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnis, 14 straipsnio 2 dalis, 21 straipsnis, ABĮ 37 straipsnio 12 dalies 2 punktas) ir, jei bendrovė turi mokumo sunkumų, privalo atitinkamai veikti. Vadinasi, bendrovei pasiekus nemokumo būseną ir esant požymiams, nustatytiems ĮBĮ 4 straipsnyje, bendrovės vadovas turėjo pareigą nedelsdamas veikti, kad mokumas būtų atstatytas (pvz., prašyti akcininką padengti nuostolius papildomais įnašais ar pan.) arba inicijuoti bankroto bylos iškėlimą. To nepadaręs, bendrovės vadovas veikė neteisėtai ir turi atlyginti kreditorių patirtus nuostolius. Buvęs bendrovės vadovas V. Ž. savo civilinės atsakomybės neneigia.

57.       Kaip minėta, pagal ĮBĮ nuostatas, galiojusias iki 2016 m. sausio 1 d., pareigą inicijuoti bankroto bylą, įmonei esant nemokiai, turėjo ne tik bendrovės vadovai, bet ir jos dalyviai. Aiškindamas šias teisės normas akcininkų civilinės atsakomybės aspektu kasacinis teismas yra nurodęs, kad pareiga sužinoti apie nemokumą vadovui ir akcininkams atsiranda skirtingais momentais. Pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą visų pirma kyla vadovui, o ne akcininkui, nes vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017 20 punktas). Todėl kasacinio teismo praktikoje laikomasi aiškinimo, kad turi būti nustatyta, kada vadovas ir kada akcininkai sužinojo (turėjo sužinoti) apie įmonės nemokumo faktą, ir tik tokį momentą nustačius galima spręsti, kurie atsakovai ir kada pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Jei bus nustatyta, kad įmonės vadovas sužinojo apie nemokumą anksčiau už akcininką, tokiu atveju akcininko atsakomybė galima už trumpesnį laikotarpį nei vadovo. Šis neteisėtų veiksmų atlikimo (neveikimo) momentas laikytinas atskaitos tašku, nuo kurio turėtų būti pradėti skaičiuoti ieškovei padaryti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-300-611/2016).

58.       Vis dėlto, negali būti atmetama galimybė, kad bendrovės vadovo ir akcininko pareigos inicijuoti bankroto bylą momentas sutampa. Kasacinis teismas, aiškindamas nuostatas dėl akcininko pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momento, nurodė, kad darytinas skirtumas tarp atvejo, kai akcininkas faktiškai žino apie bendrovės finansinę padėtį – aktyviai dalyvavo įmonės veikloje kaip de facto vadovas ar darbuotojas (ar dėl kitų priežasčių), ir tarp atvejo, kai akcininkas aktyviai nedalyvauja bendrovės veikloje, nežino apie jos veiklą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-421/2018 48 punktas, 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017 23 punktas). 

59.       Pastebėtina, kad atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai akcininko pareigą inicijuoti bankroto bylos iškėlimą susiaurina tik iki atvejo, kai akcininkas veikė kaip de facto vadovas. Kaip minėta, ĮBĮ nuostatos, galiojusios iki 2016 m. sausio 1 d., pareigą inicijuoti bankroto bylą, įmonei esant nemokiai, nustatė ne tik bendrovės vadovams, bet ir jos dalyviams. Ši bendrovės dalyvių pareiga nei įstatyme, nei teismų praktikoje, priešingai, nei teigia atsakovas, nėra siejama vien tik su situacija, kai dalyvis yra de facto bendrovės vadovas.

60.       Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrįstų argumentų spręsti, jog bendrovės akcininkas A. Z. faktiškai apie 2011 m. pabaigoje susiformavusį bendrovės nemokumą sužinojo vėliau, nei bendrovės vadovas V. Ž.. Kaip jau buvo minėta, Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu buvo nustatytas prejudicinis faktas, kad UAB „Elektrėnų švara“ vadovams ir akcininkui apie bendrovės itin sudėtingą finansinę padėtį jau buvo žinoma nuo 2011 m. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tokią išvadą patvirtina ir įvairūs nagrinėjamoje byloje surinkti duomenys. A. Z. ilgą laiką buvo vienasmenis bendrovės dalyvis, jis nebuvo pasyviu akcininku, buvo įsitraukęs į bendrovės veiklą ir ja domėjosi, apie tai liudija jo sprendimas dėl blogos finansinės padėties 50 proc. sumažinti direktoriaus darbo užmokestį už 2011 m. gegužės mėn. Duodamas paaiškinimus pirmosios instancijos teismui A. Z. nurodė, kad siekė bendrovės padėties pagerinimo, kreipėsi į Elektrėnų savivaldybės vadovus dėl galimybės teikti aplinkos tvarkymo paslaugas (paaiškinimai 2018 m. vasario 26 d. posėdžio metu). Be to, jis pats asmeniškai ir jo vadovaujamos įmonės teikė finansinę paramą bendrovei (žr. šios nutarties 54 punktą), jis kasmet tvirtino bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus. Vyr. buhalterės L. L. atsiliepime į ieškinį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nurodytos aplinkybės, kad jos darbo UAB „Elektrėnų švara“ metu vadovui V. Ž. ir akcininkui A. Z. visa finansinė įmonės informacija buvo teikiama periodiškai (kas mėnesį), ji informuodavo apie susidariusias skolas darbuotojams, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, Valstybinei mokesčių inspekcijai ir tiekėjams (informacija buvo teikiama žodžiu, raštu ir elektroniniu paštu).

61.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad nežiūrint tos aplinkybės, jog A. Z. skundžiamu sprendimu nebuvo pripažintas faktiniu bendrovės vadovu, kai jai vadovavo V. Ž., tačiau iš aptartų faktinių aplinkybių matyti, kad A. Z. aktyviai domėjosi įmonės veikla, jam periodiškai buvo teikiama finansinė informacija, taigi jis žinojo apie itin sudėtingą finansinę padėtį, todėl jam pareiga inicijuoti bankroto bylą kilo tuo pat metu, kaip ir vadovui V. Ž.. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nustatė tą patį bendrovės vadovo ir akcininko pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo momentą.

Dėl A. Z. pripažinimo faktiniu bendrovės vadovu nuo 2013 m. gruodžio 9 d.

62.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad dispozityvumo principas, įtvirtintas CPK 13 straipsnyje, reiškia, kad tik asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Ieškinio elementus privaloma nurodyti kiekviename ieškinyje, nes jie individualizuoja kiekvieną konkretų civilinį ginčą. Ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės (lot. causa petendi), kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (lot. causa actiones; causa petendi). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014).

63.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ieškinio dalykas – tai materialinis teisinis reikalavimas, ieškovo pasirinktas pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008). Nurodant ieškinio dalyką kiekviename ieškinyje turėtų būti aiškiai nurodyta asmens teisė arba įstatymų saugomas interesas, kuriuos, į teismą besikreipiančio asmens nuomone, reikėtų ginti. Be to, ieškinyje būtina nurodyti asmens pageidaujamą ir teismo prašomą pritaikyti pažeistos teisės gynimo būdą (CK 1.138 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014).

64.       Nagrinėjamu atveju ieškovė byloje suformulavo materialiuosius ieškinio reikalavimus priteisti žalos atlyginimą ir pripažinti A. Z. faktiniu UAB „Elektrėnų švara“ vadovu. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas ieškinio reikalavimus, be kita ko, pripažino A. Z. faktiniu bendrovės vadovu laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 9 d. iki nutarties, kuria iškelta bankroto byla, įsiteisėjimo.

65.       Teisėjų kolegija mano, kad ieškovės suformuluotas prašymas pripažinti atsakovą A. Z. faktiniu bendrovės vadovu neturėtų būti laikomas savarankišku materialiuoju ieškinio reikalavimu. Teisėjų kolegija pažymi, kad akcininko pripažinimas ar nepripažinimas bendrovės faktiniu vadovu pats savaime nesukuria savarankiškų teisinių padarinių ir nepadeda apginti galimai pažeistų teisių, todėl neatitinka nei vieno iš CK 1.138 straipsnyje numatytų pažeistos teisės gynimo būdų. Iš ieškinio turinio galima spręsti, kad ieškovė prašo pripažinti A. Z. faktiniu bendrovės vadovu ne siekdama savarankiškų teisinių pasekmių, bet grįsdama kitą ieškinio reikalavimą priteisti žalos atlyginimą. Todėl toks ieškinyje suformuluotas reikalavimas pirmosios instancijos teismo neturėjo būti vertinamas kaip savarankiškas materialaus pobūdžio reikalavimas, o turėjo būti kvalifikuojamas kaip kito ieškinio reikalavimo dėl žalos atlyginimo priteisimo faktinis pagrindas, atitinkamai teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje dėl šio reikalavimo neturėjo būti priimamas atskiras teismo patvarkymas.

66.       Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, atsakovo A. Z. pareiga inicijuoti bankroto bylą kilo dar 2011 m. pabaigoje tuo pagrindu, kad jis, būdamas akcininku, faktiškai žinojo apie bendrovės nemokumą. Ši jo pareiga išliko visą laikotarpį iki pat bankroto bylos iškėlimo, nes bendrovės mokumas nebuvo atstatytas, bet, priešingai, bendrovės finansinė padėtis nuo 2011 m. pabaigos tik blogėjo (žr. šios nutarties 54 punktą). Apie tolydžio blogėjančią bendrovės finansinę padėtį jam neabejotinai buvo žinoma, nes jis bei jo vadovaujamos bendrovės teikė finansinę paramą, jis, kaip akcininkas, tvirtino finansinės atskaitomybės dokumentus, sprendė dėl nuostolių perkėlimo į kitus finansinius metus ir kt. Todėl nepriklausomai nuo to, ar A. Z. būtų pripažįstamas faktiniu bendrovės vadovu nuo 2013 m. gruodžio 9 d. iki nutarties, kuria iškelta bankroto byla, įsiteisėjimo ar ne, jam kyla civilinė atsakomybė už kreditorių patirtus nuostolius kaip asmeniui, laiku neinicijavusiam bankroto bylos iškėlimo ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu. Vadinasi, A. Z. civilinės atsakomybės aspektu neturi esminės teisinės reikšmės įvertinimas, ar jis iš tiesų buvo faktiniu bendrovės vadovu nuo 2013 m. gruodžio 9 d. iki nutarties, kuria iškelta bankroto byla, įsiteisėjimo. 

67.       Kita vertus, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada pripažinti A. Z. faktiniu bendrovės vadovu nuo 2013 m. gruodžio 9 d. iki nutarties, kuria iškelta bankroto byla, įsiteisėjimo. Kasacinis teismas savo praktikoje yra įtvirtinęs teisės aiškinimo taisyklę, kad civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013). Kasacinio teismo praktikoje įtvirtinta, kad faktiniu įmonės vadovu pripažįstamas tas asmuo, kuris atlieka juridinio asmens vadovui priskirtas funkcijas ir priima vadovui pagal kompetenciją priskirtus valdingus sprendimus, nepriklausomai nuo jo einamų formalių pareigų įmonėje ir nepriklausomai nuo jo buvimo ar ne įmonės dalyviu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-611/2017, 26 punktas).  

68.       Asmens, oficialiai nepaskirto bendrovės vadovu, pripažinimo faktiniu bendrovės vadovu kriterijai yra: 1) vadovavimo funkcijos vykdymas (taip pat ir privalomų instrukcijų formaliai paskirtiems valdymo organams davimas); 2) vadovavimas yra nuolatinio pobūdžio – asmuo sistemingai atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus būdingi juridinio asmens vadovui. Taigi ieškovas, siekdamas pagrįsti atsakovo, kaip de facto vadovo statusą, turi įrodyti, kad tas asmuo sistemingai atliko bendrovės vadovui būdingus veiksmus. Tokių veiksmų nustatymas yra fakto klausimas ir jis yra vertinamas individualiai kiekvienos konkrečios bylos atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-313/2018).

69.       Byloje surinktų įrodymų visuma nepatvirtina, kad atsakovas A. Z. nuo 2013 m. gruodžio 9 d. sistemingai ir nuolat vykdė bendrovės vadovui būdingas funkcijas. Byloje nustatyta, kad A. Z. buvo sutaręs su savo pažįstamu A. D. (E. D. tėvu), kad pastarasis, tuo metu dirbęs statybų bendrovėje UAB „Irdaiva“, padės jam plėtoti verslą statybų srityje, o A. D. bus perleista dalis UAB „Elektrėnų švara“ akcijų (žr., pvz., A. Z. 2015 m. rugsėjo 24 d. atsiliepimą į ieškinį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu). Būtent A. D. pasiūlymu atsakovas A. Z. kaip bendrovės akcininkas 2013 m. gruodžio 9 d. sprendimu paskyrė E. D. bendrovės direktoriumi. Tačiau bylos duomenys nepatvirtina, kad E. D. buvo tik formalus bendrovės vadovas, o bendrovei faktiškai vadovavo akcininkas. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad naujajam bendrovės vadovui buvo perduotas bendrovės antspaudas, buvo suteikti prisijungimo prie bankinių sistemų duomenys. E. D. vadovavimo metu bendrovė atsisakė laidojimo paslaugų veiklos ir vykdė tik statybų veiklą. E. D. kaip bendrovės vadovas šioje veiklos srityje turėjo savarankiškumą, atstovavo bendrovę santykiuose su trečiaisiais asmenimis. Antai, jis priėmė rangos darbams vykdyti reikalingus darbuotojus, sprendė dėl darbo užmokesčio jiems mokėjimo. Jis atstovavo bendrovę teisiniuose santykiuose su kitais asmenimis, pvz., veikė bendrovės vardu rangos santykiuose su UAB „Gabista“ (pasirašė atliktų darbų aktą, PVM sąskaitą faktūrą ir kt., 2 t., b. l. 171–172, 4 t., b. l. 150–155 ), UAB „Ledranga“ (pvz., sprendė su šia bendrove kilusius nesutarimus, 4 t., b. l. 96–141). Iš vyr. buhalterės L. L. atsiliepime į ieškinį dėl bankroto pripažinimo tyčiniu nurodytų aplinkybių matyti, kad E. D. priimdavo visus finansinius sprendimus. Kad E. D. pats priimdavo finansinius sprendimus, patvirtina ir jo paaiškinimai teismo posėdyje, kad būtent jo sprendimu vyr. buhalterei buvo išmokamas ne tik einamasis darbo užmokestis, bet ir dengiamas įsiskolinimas. Nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl E. D. kaip vadovo veiksmų privalomus nurodymus būtų davęs akcininkas A. Z. ar kad E. D. nebūtų buvę prieinami bendrovės finansiniai dokumentai. Tai, kad E. D., jo paties paaiškinimais, nebuvo patyręs vadovas, nesidomėjo bendrovės finansine padėtimi, nereiškia, kad yra pagrindas faktiniu bendrovės vadovu pripažinti bendrovės akcininką A. Z..

70.       Pirmosios instancijos teismas, A. Z. pripažinęs bendrovės faktiniu vadovu nuo 2013 m. gruodžio 9 d., rėmėsi aplinkybėmis, kad tam tikri jo atlikti veiksmai buvo nebūdingi akcininkui, o buvo susiję su bendrovės veiklos organizavimu (sprendimai dėl inventorizacijos sudarymo, buvusio direktoriaus V. Ž. įdarbinimo, paskolų bendrovei suteikimo, ritualinių paslaugų teikimo nutraukimo). Tačiau teisėjų kolegija vertina, kad tokių veiksmų atlikimas nėra pakankamas pripažinti A. Z. faktiniu bendrovės vadovu. Dėl sprendimo nutraukti ritualinių paslaugų teikimą pasakytina, kad toks sprendimas laikytinas vienu svarbiausių, su ilgalaike įmonės veiklos perspektyva susijusiu, nekasdieniniu sprendimu, kuris kasacinėje jurisprudencijoje priskiriamas būtent dalyvių, o ne vadovų kompetencijai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2009). Todėl sprendimas nutraukti vieną iš bendrovės veiklos sričių neįrodo akcininko veikimo kaip faktinio bendrovės vadovo. Tuo tarpu A. Z. sprendimai dėl pavedimo bendrovės vadovui atlikti inventorizaciją, paskirti buvusį direktorių į kitas pareigas, nors ir yra būdingi vadovavimo funkcijai, tačiau nebuvo sistemingi ir nuolatiniai. Aplinkybė dėl akcininko ar jo valdomų kitų įmonių paramos bendrovei paskolomis rodo, kad akcininkas žinojo sunkią bendrovės finansinę padėtį, tačiau paramos teikimas negali būti pripažįstamas faktinio vadovavimo bendrovei veiksmu.  

71.       Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas be pakankamo pagrindo A. Z. pripažino bendrovės faktiniu vadovu nuo 2013 m. gruodžio 9 d. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, A. Z. civilinės atsakomybės aspektu ši išvada neturi esminės teisinės reikšmės, kadangi, kaip minėta, A. Z. civilinė atsakomybė už kreditorių patirtus nuostolius kyla ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalies pagrindu kaip bendrovės vienasmeniam dalyviui, laiku neinicijavusiam bankroto bylos iškėlimo.

Dėl E. D. nuo 2014 m. balandžio 30 d. kilusios pareigos inicijuoti bankroto bylą

72.       Dalyvaujantys byloje asmenys neginčija skundžiamojo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria buvo atmesti ieškovės reikalavimai priteisti žalos atlyginimą iš atsakovo E. D. dėl bankroto bylos neinicijavimo laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 9 d. iki 2014 m. balandžio 30 d. Pirmosios instancijos teismas tokį sprendimą motyvavo tuo, kad bendrovės vadovu 2013 m. gruodžio 9 d. tapęs E. D. galėjo nežinoti realios finansinės situacijos, o apie įmonės finansinę padėtį ir įmonės nemokumo faktą sužinojo 2014 m. balandžio 30 d., kadangi jis, kaip vadovas, turėjo parengti metines finansines ataskaitas už 2013 m. ir jas pateikti Juridinių asmenų registrui.

73.       E. D. apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi priteisti iš jo žalos atlyginimą dėl nevykdytos pareigos inicijuoti bankroto bylą nuo 2014 m. balandžio 30 d., teigdamas, kad buvo statytinis, atsakė tik už vieną bendrovės veiklos sritį (statybinę veiklą), o vadovui priskirtas funkcijas vykdė tik formaliai, įmonės turto nevaldė, su turtu susijusių sprendimų nepriiminėjo, vykdė A. Z. nurodymus.

74.       Teisėjų kolegija pažymi, kad tokių E. D. argumentų nepagrįstumą patvirtina šios teismo nutarties motyvai, išdėstyti sprendžiant dėl A. Z. pripažinimo bendrovės faktiniu vadovu nuo 2013 m. gruodžio 9 d. Pabrėžtina, kad E. D. tapus bendrovės vadovu jam  kilo įvairios įstatymuose nustatytos pareigos, susiję su bendrovės turto apskaitos organizavimu, bendrovės finansinės padėties stebėjimu, tarp jų ir pareiga bendrovei pasiekus nemokumo būseną nedelsiant veikti, kad mokumas būtų atstatytas arba inicijuoti bankroto bylos iškėlimą. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad kadangi E. D. turėjo pareigą parengti ir teikti įmonės balansą ir kitus finansinius duomenis Juridinių asmenų registrui, jis vėliausiai nuo 2014 m. balandžio 30 d., kai akcininkas patvirtino 2013 metų finansinius dokumentus, sužinojo ar privalėjo sužinoti apie bendrovės nemokumą. To nepadaręs, atsakovas veikė neteisėtai ir turi atlyginti kreditorių patirtus nuostolius.

75.       E. D. akcentuoja, kad jis vykdė pareigas formaliai, prieš pradėdamas dirbti bendrovės direktoriumi, vadovavimo patirties neturėjo, dirbo kūrybinį darbą. Tokie atsakovo argumentai galėtų būti svarbūs kaltės kaip civilinės atsakomybės sąlygos nustatymui. Pagal CK 6.248 straipsnį laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Kasacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad už fiduciarinių pareigų pažeidimą ir bylose, kuriose dėl vadovo veiksmų teisėtumo sprendžiama taikant verslo sprendimų priėmimo taisyklę, valdymo organų narių (vadovo) atsakomybė kyla ir taikoma tik esant dideliam neatsargumui arba tyčiai. Tačiau už įstatymuose nustatytų imperatyviųjų teisės normų pažeidimą (pvz., nustatytos pareigos laiku inicijuoti bankroto bylą pažeidimą) vadovui civilinė atsakomybė atsiranda esant paprastam neatsargumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-7-177-701/2017 45 punktas). Žala padaroma paprasto neatsargumo forma, kai atsakovo veiksmai neatitinka tam tikro rūpestingumo standarto, reglamentuoto įstatyme, kurio tikslas apsaugoti kitus asmenis nuo tos konkrečios žalos, arba neatitinka rūpestingo žmogaus elgesio standarto, kuris protingai tikėtinas įvertinus aplinkybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pakankamai akivaizdu, kad atsakovas, tapęs bendrovės vadovu, tačiau nesidomėjęs bendrovės finansine padėtimi ir tuo, ar bendrovė nėra nemoki bei ar savo veikla nesukelia nuostolių kreditoriams, nukrypo nuo rūpestingo vadovo standarto ir veikė nepateisinamai aplaidžiai. Tokio atsakovo neveikimo negali pateisinti jo nurodyti argumentai dėl nepatyrimo, kitų asmenų įtakos, nes būtent pats vadovas, prieš sutikdamas eiti vadovo pareigas, turėtų įvertinti savo turimą patirtį, žinias ir apsispręsti, ar jis bus pajėgus tinkamai įvykdyti bendrovės vadovui įstatymuose nustatytas pareigas.

76.       Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš E. D. žalos atlyginimą dėl nevykdytos pareigos inicijuoti bankroto bylą nuo 2014 m. balandžio 30 d., nes jo veiksmuose nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos.   

Dėl 27 944,63 Eur sumos įskaičiavimo į žalos atlyginimo sumą

77.       Atsakovas A. Z. nesutinka, kad iš jo kaip žalos atlyginimas buvo priteista 27 944,63 Eur suma, kuri kildinama iš Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 30 d. preliminaraus sprendimo. Tokie argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

78.       Kasacinio teismo išaiškinta, kad svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). 

79.       Nagrinėjamu atveju ieškovė pateikė į bylą išsamius duomenis apie bendrovės įsiskolinimų didėjimą laikotarpiu, kai bendrovė buvo nemoki. Tarp šių duomenų yra informacija, kad Trakų rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 30 d. preliminaraus sprendimo pagrindu UAB „Ledranga“ iš bendrovės yra priteista 27 944,63 Eur skolos suma, susidariusi pagal 2013 m. gruodžio 9 d. subrangos sutartį, lokalines sąmatas, atliktų darbų aktus, PVM sąskaitas faktūras. Šio dydžio UAB „Ledranga“ reikalavimas yra patvirtintas bendrovės bankroto byloje Vilniaus apygardos teismo 2015 m. liepos 31 d. nutartimi.

80.       Nors atsakovas A. Z. nesutinka su minėtos skolos įtraukimu į žalos sumą remdamasis tuo, kad už jos susiformavimą atsakingas bendrovės vadovas E. D., kad vadovas nereiškė prieštaravimų dėl šios sumos priteisimo, kad jis, A. Z., nežinojo apie vykstantį teismo procesą dėl šios skolos priteisimo iš bendrovės, šie argumentai nepaneigia priežastinio atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos ryšio. Esminė aplinkybė A. Z. civilinės atsakomybės aspektu yra ta, kad minėta skola susiformavo laikotarpiu, kai jis nevykdė tenkančios pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Vadinasi, ši skolos suma susijusi priežastiniu ryšiu su atsakovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimu. Sprendžiant dėl priežastinio ryšio buvimo nėra reikalaujama, kad pareigą inicijuoti bankroto bylą pažeidęs asmuo būtų žinojęs apie kiekvieną bendrovės nemokumo laikotarpiu naujai susiformavusią skolą. Nagrinėjamu atveju atsakovas A. Z., bendrovei esant nemokiai nesikreipęs dėl bankroto bylos iškėlimo, pritaręs bendrovės veiklos tęsimui, priėmęs strateginį sprendimą vystyti bendrovės veiklą statybų srityje, turi būti laikomas atsakingu už šios veiklos metu kilusius neigiamus finansinius padarinius kreditoriams.

Dėl sumažintų ieškinio reikalavimų

81.       Apeliacinius skundus padavę asmenys iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatyto žalos, pasireiškusios išaugusia bendrovės skolų suma, dydžio. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio 31 d. iki 2013 m. gruodžio 9 d. šiame etape bendras išaugęs skolų dydis sudarė ir įmonė bei jos kreditoriai patyrė 23 642,48 Eur žalą. Teismas sprendė, kad yra pagrindas šią žalos atlyginimo sumą priteisti iš atsakovo V. Ž. ir subsidiariai iš atsakovo A. Z.. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad nuo 2013 m. gruodžio 9 d. iki teismo nutarties iškelti bendrovei bankroto bylą įsiteisėjimo įmonė ir jos kreditoriai patyrė 74 768,34 Eur žalos. Teismas konstatavo, kad šios žalos sumos dalis – 38 647,95 Eur – susidarė iki 2014 m. balandžio 30 d. ir ji turėtų būti priteista iš atsakovo A. Z., o likusi žalos suma (36 120,39 Eur) solidariai iš atsakovų A. Z. ir E. D..   

82.       Nustatyta, kad ieškovė 2018 m. sausio 25 d. pateikė teismui pareiškimą dėl ieškinio reikalavimų sumažinimo 22 887,85 Eur suma. Iš šio pareiškimo turinio matyti, kad ieškovė sumažino ieškinio reikalavimus, nes įsiteisėjo teismo sprendimas, kuriuo iš UAB „Statybų kodas“ bendrovės naudai buvo priteista nurodyta skolos suma. Ieškovė nurodė, kad išsiieškojusi šiuo sprendimu priteistas lėšas turi galimybę iš dalies patenkinti savo kreditorių reikalavimus.   

83.       Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad ieškovė sumažino ieškinio reikalavimus,  padarytos žalos sumą sumažino 22 887,86 Eur ir, apskaičiavęs, kad bendra padarytos žalos suma sumažėjo 24 procentais, šia dalimi proporcingai sumažino visas iš atsakovų priteistinas žalos atlyginimo sumas.

84.       Su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliacinius skundus padavę asmenys nesutinka, nurodydami, kad sumažintos ieškinio reikalavimo sumos paskirstymas yra neteisingas ir nepagrįstas, kadangi teismų procesiniais sprendimais iš UAB „Statybų kodas“ bendrovei priteista 22 887,86 Eur skola susidarė 2014 m. rugpjūčio mėn., kai įmonei vadovo E. D., todėl atitinkamai šia suma turėjo būti mažinama ne abiejų etapų, o tik antrojo etapo metu (kai bendrovei vadovavo E. D.) bendrovei padaryta žala.

85.       Teisėjų kolegija tokiems atsakovų argumentams pritaria. Kasacinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad tuomet, kai bendrovei, kuri yra faktiškai nemoki, skirtingais laikotarpiais vadovavo skirtingi vadovai, kurie padarė žalos laiku neinicijuodami bankroto bylos, tai kiekvienas jų privalo individualiai atsakyti už savo veiksmais padarytą žalą, jų atsakomybė turi būti atribota ir individualizuota (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594-686/2015). Padarytą žalą individualizuoja bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kurios liks nepadengtos, atskirais vadovavimo bendrovei laikotarpiais. Skaičiuojant bendrą atitinkamu laikotarpiu išaugusią skolų sumą, turi būti atsižvelgiama į bendrovės veiklos rezultatą šiuo laikotarpiu, t. y. ne tik į tai, kiek išaugo bendra skolų suma, bet ir kokia apimtimi skolos sumažėjo. Todėl tuo atveju, kai nustatoma, kad konkrečiu įmonės veiklos laikotarpiu bendrovė iš savo veiklos gavo įplaukų, o ne tik didino bendrą skolų dydį, siekiant tinkamai individualizuoti civilinę atsakomybę šios įplaukos turi būti priskiriamos būtent to laikotarpio bendrovės veiklos rezultatams.

86.       Byloje nėra ginčo, kad UAB „Statybų kodas“ bendrovei priteista 22 887,86 Eur skola susidarė po 2014 m. balandžio 30 d., todėl ieškovei sumažinus ieškinio reikalavimus, nurodyta suma turi būti mažinamas po 2014 m. balandžio 30 d. bendrovei ir kreditoriams padarytos 36 120,39 Eur žalos dydis ir solidariai iš atsakovų A. Z. ir E. D. turėtų būti priteisiamas 13 232,53 Eur žalos atlyginimas. Kitais bendrovės veiklos etapais padarytos žalos dydis neturėtų būti mažinamas.

Dėl kitų pirmosios instancijos teismo sprendimo aspektų ir procesinės bylos baigties

87.       CPK 313 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas dėl apelianto negali priimti blogesnio, negu yra skundžiamas, sprendimo ar nutarties, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių.

88.       Solidarioji civilinė atsakomybė atsiranda iš įstatymo arba prievolės dalykui esant nedaliam (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Pagal bendrą civilinės atsakomybės taisyklę skolininkų daugeto atveju prievolė yra dalinė (CK 6.5 straipsnis), bet deliktinės atsakomybės atveju nustatytos išimtys: CK 6.6 straipsnio 3 dalis bei CK 6.279 straipsnio 1 dalis įtvirtina solidariosios skolininkų pareigos prezumpciją, jeigu prievolė susijusi su kelių asmenų veiksmais padarytos žalos atlyginimu. Toks reguliavimas užtikrina nukentėjusio asmens intereso veiksmingai įgyvendinti teisę į žalos atlyginimą apsaugą. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad solidarioji atsakomybė taikoma, kai pagal neteisėtus veiksmus ir kilusią žalą saistančio priežastinio ryšio pobūdį nustatomas bendrininkavimas siaurąja prasme. Vienas iš tokių atvejų – objektyvusis bendrininkavimas, kai pažeidėjų veiksmų bendrumas nėra akivaizdžiai išreikštas. Jokio susitarimo sukelti žalą ar dalyvauti atliekant neteisėtus veiksmus nėra. Vis dėlto kiekvienas iš pažeidėjų prisideda prie žalos atsiradimo iš esmės – be jo žala (visa apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015).

89.       Nagrinėjamu atveju galima konstatuoti bendrovės akcininko ir atitinkamais nemokios bendrovės laikotarpiais jai vadovavusių vadovų objektyvųjį bendrininkavimą, kadangi jie, nors ir neveikė turėdami bendrą tikslą, tačiau kiekvieno iš jų neveikimas (bankroto bylos neinicijavimas) iš esmės prisidėjo prie žalos atsiradimo. Jokio protingo pagrindo priskirti atskiras žalos dalis atsakovui A. Z. ir V. Ž. (pastarojo vadovavimo laikotarpiu) bei A. Z. ir E. D. (pastarojo vadovavimo laikotarpiu) nėra. Dėl šių priežasčių minėtų asmenų atsakomybė už minėtais bendrovės veiklos etapais padarytą žalą turėtų būti solidari. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 30 d. padarytą žalą priteisė solidariai iš A. Z. ir E. D., tačiau neteisingai įvertino, kad atsakovo V. Ž. ir A. Z. atsakomybė už laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 31 d. iki 2013 m. gruodžio 9 d. padarytą žalą yra subsidiari. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi CK 2.50 straipsnyje įtvirtinta subsidiarios atsakomybės taisykle, tačiau ji taikytina tik bendrovės ir jos dalyvio teisiniams santykiams. Tuo tarpu sprendžiant dėl dalyvio ir bendrovės vadovo bendrais veiksmais padarytos žalos atlyginimo taikytinos solidarios ar dalinės atsakomybės taisyklės.

90.       Vis dėlto apeliacinės instancijos teismas šiuo konkrečiu atveju negali pakeisti sprendimo ir nustatyti, kad atsakovai žalą atlygina solidariai, nes tai reikštų apeliacinį skundą padavusio atsakovo A. Z. teisinės padėties pabloginimą – subsidiari prievolės rūšis yra palankesnė asmeniui nei solidarioji.

91.       Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė atsakovų veiksmuose visas civilinės atsakomybės sąlygas ir priteisė bendrovei ir jos kreditoriams padarytos žalos atlyginimą. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovės suformuluotą prašymą pripažinti atsakovą A. Z. faktiniu bendrovės vadovu laikė savarankišku materialiuoju ieškinio reikalavimu ir teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje dėl šio reikalavimo priėmė atskirą patvarkymą, taip pat be pakankamo pagrindo A. Z. pripažino bendrovės faktiniu vadovu nuo 2013 m. gruodžio 9 d. Be to, pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai individualizavo kilusią žalą ir nepagrįstai bendrovei priteista 22 887,86 Eur skolos suma sumažino visais bendrovės veiklos etapais padarytos žalos dydį.

92.       Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti keičiamas, iš teismo sprendimo rezoliucinės dalies pašalinant patvarkymą dėl A. Z. pripažinimo bendrovės faktiniu vadovu ir priteisiant iš atsakovo V. Ž. ir subsidiariai iš atsakovo A. Z. 23 642,48 Eur žalos, padarytos nuo 2011 m. gruodžio 31 d. iki 2013 m. gruodžio 9 d., atlyginimo, priteisiant iš atsakovo A. Z. 38 647,95 Eur žalos, padarytos nuo 2013 m. gruodžio 9 d. iki 2014 m. balandžio 30 d., atlyginimo ir priteisiant solidariai iš atsakovo E. D. ir A. Z. 13 232,53 Eur žalos, padarytos nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki teismo nutarties iškelti bendrovei bankroto bylą įsiteisėjimo.

93.       Tačiau teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, proporcingai mažindamas žalos atlyginimą, pritaikė per didelį žalos atlyginimo mažinimo procentą, dėl šios priežasties priteisė mažesnę bendrą žalos atlyginimo sumą (74 791,74 Eur), nei turėjo priteisti pagal jo paties nustatytą padarytos žalos sumą (75 522,96 Eur). Dėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo klaidos ieškovė apeliacinio skundo nepadavė. Todėl teisėjų kolegija, siekdama nepabloginti apeliacinį skundą padavusio A. Z. teisinės padėties iš jo priteistiną bendrą žalos atlyginimo sumą mažina 731,22 Eur suma iki pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistos žalos atlyginimo sumos (74 791,74 Eur), atitinkamai sumažindama iš atsakovo A. Z. priteistiną žalos, padarytos nuo 2013 m. gruodžio 9 d. iki 2014 m. balandžio 30 d., atlyginimo sumą nuo 38 647,95 Eur iki 37 916,73 Eur.   

Dėl bylinėjimosi išlaidų

94.       Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, turi būti perskirstytos bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

95.       Ieškovė, sumažinusi ieškinio reikalavimus, prašė priteisti iš atsakovų 77 828,72 Eur žalos atlyginimo. Šia nutartimi pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, patenkinami ieškovės reikalavimai dėl 74 791,74 Eur žalos atlyginimo priteisimo, sudarantys 96,1 proc. nuo bendros ieškinio reikalavimų sumos. Ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų, todėl jai priteistina 961 Eur šių išlaidų dalis.

96.       Iš V. Ž. ir A. Z. priteisiama 23 642,48 Eur suma sudaro 31,61 proc. patenkintų reikalavimų sumos. Ši ieškovės patirtų išlaidų dalis, sudaranti 303,77 Eur, lygiomis dalimis priteistina iš V. Ž. ir A. Z.. Iš A. Z. priteisiama 37 916,73 Eur suma sudaro 50,70 proc. patenkintų reikalavimų sumos. Ši ieškovės patirtų išlaidų dalis, sudaranti 487,23 Eur, priteistina iš A. Z.. Iš E. D. ir A. Z. priteisiama 13 232,53 Eur suma sudaro 17,69 proc. patenkintų reikalavimų sumos. Todėl ši ieškovės patirtų išlaidų dalis, sudaranti 170 Eur, priteistina lygiomis dalimis iš E. D. ir A. Z.. Atlikus aritmetinius veiksmus, iš A. Z. priteisiama 724,11 Eur, iš V. Ž. 151,88 Eur, iš E. D. 85 Eur ieškovės pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

97.       Atsakovas A. Z. pirmosios instancijos teisme patyrė 12 473 Eur atstovavimo išlaidų. Teismas, įvertinęs advokato suteiktų teisinių paslaugų mastą ir pobūdį, bylos sudėtingumą, sprendžia, kad pagrįsta ir racionali, neviršijanti rekomenduojamų dydžių gali būti pripažinta 5 000 Eur dalis šių išlaidų (atsiliepimo į ieškinį, tripliko rengimas, užklausų įvairioms institucijoms rengimas, prašymų teismui rengimas, atstovavimas teismo posėdžiuose). Kadangi netenkinta 3,9 proc. ieškinio reikalavimų dalis, atsakovui iš ieškovės priteistina 195 Eur bylinėjimosi išlaidų suma. Įskaičius priešpriešinius vienarūšius reikalavimus dėl bylinėjimosi išlaidų, ieškovei iš A. Z. priteistina 529,11 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

98.       Kadangi E. D. atžvilgiu patenkinta dalis reikalavimų, sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš ieškovės valstybei priteisti dalį antrinės teisinės pagalbos, teiktos šiam atsakovui, išlaidų.

99.       Už patenkintą reikalavimų dalį mokėtinas žyminis mokestis sudaro 1 796 Eur (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Šis žyminis mokestis (nuo jo mokėjimo ieškovė atleista) priteistinas iš atsakovų šios nutarties 96 punkte nurodytomis proporcijomis. Tuo būdu valstybei iš atsakovo V. Ž. priteistina 284 Eur, iš E. D. 158 Eur, iš A. Z. 1 354 Eur žyminio mokesčio. Tomis pačiomis dalimis iš atsakovų priteistinos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos. Valstybė patyrė 22,33 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, jų dalis, tenkanti patenkintiems ieškinio reikalavimams, sudaro 21,46 Eur. Iš atsakovo V. Ž. priteistina 3,42 Eur, iš A. Z. priteistina 14,30 Eur šių išlaidų valstybei. Iš atsakovo E. D. šios išlaidos nepriteistinos, nes jų suma mažesnė, nei minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (1,9 Eur) (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

100.       Kadangi atsakovo A. Z. apeliacinis skundas iš esmės nėra patenkinamas (nepriklausomai nuo to, kad iš teismo sprendimo šalinamas patvarkymas dėl A. Z. pripažinimo bendrovės faktiniu vadovu, tačiau iš jo priteisiamas žalos atlyginimas), jo prašymas iš ieškovės priteisti apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas netenkinamas. Atitinkamai, kadangi ieškovė turėjo bylinėjimosi išlaidų dėl atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą surašymo, ieškovei iš atsakovo A. Z. priteisiamos šios išlaidos. Pagal kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktus įrodymus ieškovė patyrė 2 000 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Ši suma viršija maksimalų rekomenduojamą priteisti už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą dydį, apskaičiuotą pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 papunktį, kuris yra 1 163,76 Eur (895,2×1,3). Todėl ieškovei iš atsakovo priteistina suma mažintina iki maksimalaus rekomenduojamo dydžio.

101.       Kadangi atsakovo E. D. apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas ir iš jo pirmosios instancijos teismo sprendimu priteista žalos atlyginimo suma sumažinama vietoje 27 451,50 Eur sumos priteisiant 13 232,53 Eur (žalos dydis sumažinamas 51,80 proc.), valstybei iš ieškovės priteistina ši dalis antrinės teisinės pagalbos išlaidų už antrinės teisinės pagalbos teikimą. Pagal pateiktą pažymą šios išlaidos sudaro 361,79 Eur, todėl valstybei iš ieškovės priteisiama 187,41 Eur. Nors ieškovė nurodo patyrusi išlaidų dėl atsiliepimo į atsakovo E. D. apeliacinį skundą surašymą ir prašo jas priteisti, tačiau teismui nėra pateikti šių išlaidų realų turėjimą patvirtinantys dokumentai (pateikta tik 2018 m. rugpjūčio 20 d. preliminari teisinių paslaugų atlikimo ataskaita ir prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2018 m. liepos 12 d. sprendimą pakeisti, jo rezoliucinę dalį išdėstant taip:

„Ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Elektrėnų švara“ ieškinį iš dalies patenkinti.

Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Elektrėnų švara“ iš atsakovo V. Ž. ir subsidiariai iš atsakovo A. Z. 23 642,48 Eur žalos atlyginimo.

Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Elektrėnų švara“ iš atsakovo A. Z. 37 916,73 Eur žalos atlyginimo.

Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Elektrėnų švara“ solidariai iš atsakovų E. D. ir A. Z. 13 232,53 Eur žalos atlyginimo.

Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Elektrėnų švara“ iš atsakovo V. Ž. 151,88 Eur, iš atsakovo E. D. 85 Eur, iš atsakovo A. Z. 529,11 Eur pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš atsakovo V. Ž. 284 Eur žyminio mokesčio ir 3,42 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų, iš atsakovo E. D. 158 Eur žyminio mokesčio, iš atsakovo A. Z. 1 354 Eur žyminio mokesčio ir 14,30 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.

Priteisti iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Elektrėnų švara“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Kirkiliavas“, administravimo išlaidų 413,42 Eur atlyginti valstybei antrinės pagalbos išlaidas.

Kitą ieškinio dalį atmesti.“.

Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Elektrėnų švara“ iš atsakovo A. Z. 1 163,76 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Elektrėnų švara“, atstovaujamos bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Kirkiliavas“, administravimo išlaidų 187,41 Eur atlyginti valstybei antrinės pagalbos išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                                         Marius Bajoras

Dalia Kačinskienė

Kazys Kailiūnas