Civilinė byla Nr. 2-1678/2014

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01331-2014-0

Procesinio sprendimo kategorija: 110.1.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 18 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Višinskienė teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo bankrutavusios akcinės bendrovės „flyLAL-Lithuanian Airlines“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 25 d. nutarties, kuria buvo atmestas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje Nr. 2-4917-567/2014 pagal ieškovo bankrutavusios akcinės bendrovės „flyLAL-Lithuanian Airlines“ ieškinį atsakovui valstybinei įmonei Lietuvos oro uostai (iki reorganizavimo –valstybinė įmonė Tarptautinis Vilniaus oro uostas) dėl nepagrįsto praturtėjimo, ir

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje kilo dėl atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumo.

Ieškovas bankrutavusi akcinė bendrovė (toliau – ir BAB) „flyLAL-Lithuanian Airlines“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo valstybinės įmonės (toliau – ir VĮ) Lietuvos oro uostai pastarojo be teisinio pagrindo gautą 28 289 000 Lt sumą ir 7 072 250 Lt palūkanų.

Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovui, kaip ieškovo BAB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ kreditoriui, balsuoti, priimant bet kokius sprendimus ieškovo bankroto procese. Ieškovas nurodė, kad atsakovas ieškovo bankroto byloje turi 20 819 028 Lt dydžio kreditorinį reikalavimą. Patenkinus ieškinį, būtų konstatuota, kad ieškovo atsakovui sumokėtų rinkliavų suma yra per didelė, todėl atsakovas jokių reikalavimų ieškovui dėl nesumokėtų rinkliavų objektyviai neturėtų. Tokia situacija, kai ieškovo bankroto byloje dalyvauja ir sprendimus priiminėja asmuo, kuris realiai galbūt tokios teisės net neturi, yra ydinga. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovas ir toliau netrukdomai dalyvaus ieškovo bankroto byloje ir joje balsuodamas galės priiminėti ieškovo bankroto bylai esminės svarbos turinčius sprendimus, todėl ieškovui palankus teismo spendimas nagrinėjamoje civilinėje byloje netektų prasmės.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014 m. birželio 25 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.

Teismas nustatė, kad BAB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ nenurodė faktų ir aplinkybių, patvirtinančių, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas. Teismo vertinimu, tai, kad ieškovas pareiškė ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo, savaime nereiškia, jog yra teisinis pagrindas uždrausti atsakovui įgyvendinti kreditoriaus teises BAB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ bankroto byloje. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju, pritaikius ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones, būtų pažeista šalių interesų pusiausvyra, teisėti atsakovo, kaip kreditoriaus bankroto byloje, interesai, ekonomiškumo, teisingumo ir proporcingumo principai. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis atsakovo teisės bankroto byloje būtų suvaržytos labiau nei reikėtų galimam ieškovui palankiam teismo sprendimui nagrinėjamoje byloje įvykdyti. Teismo vertinimu, ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra neadekvačios byloje pareikštiems reikalavimams, neatitinkančios materialinio reikalavimo esmės ir nesusijusios su būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimu.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas BAB „flyLAL-Lithuanian Airlines“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartį ir tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Ieškinio visiškas ar dalinis patenkinimas reikštų, kad ieškovas ne tik neskolingas atsakovui, tačiau dar ir yra jam permokėjęs. Dėl šios priežasties konstatuotina, kad atsakovas ieškovo bankroto byloje dalyvauja ir priiminėja sprendimus visiškai nepagrįstai, kadangi realiai neturi reikalavimo ieškovui. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovui palankus teismo sprendimas nesukels siekiamo rezultato.
2. Ieškovo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės yra akivaizdžiai susijusios su ieškovo ieškinio reikalavimais, nes jų tenkinimas ar dalinis tenkinimas, be kita ko, reikštų, kad atsakovas nėra ieškovo kreditorius. Lietuvos apeliacinis teismas yra nurodęs, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-665/2014).
3. Ta aplinkybė, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės kažkiek varžys atsakovo teises, nėra pagrindas atsisakyti jas taikyti ir savaime nereiškia laikinųjų apsaugos priemonių neproporcingumo. Prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės realiai minimaliai varžytų atsakovo teises, ypač atsižvelgus į tai, kad būtų apribotos atsakovo teisės, kurių galbūt jis net neturi.

Atsakovas VĮ Lietuvos oro uostai atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartį palikti nepakeistą, o atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Ieškovas nenurodo, kaip konkrečiai atsakovo (ieškovo kreditoriaus) teisių įgyvendinimas bankroto byloje apsunkins teismo sprendimo nagrinėjamoje civilinėje byloje įgyvendinimą.
2. Ieškovo prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė neatitinka ekonomiškumo, proporcingumo, interesų pusiausvyros ir teisingumo principų. Šia priemone iš esmės būtų trikdomas būtinųjų bankroto procedūrų vykdymas, eliminuojamas kreditoriaus dalyvavimas svarbiausiose bankroto bylos procedūrose, nepagrįstai suvaržomos jo teisės. Ieškovas prašo teismo apriboti visas atsakovo kaip kreditoriaus teises, o ne tik tas, kurios susijusios su sprendimais dėl ieškovo pareikšto ieškinio šioje civilinėje byloje. Tokio ieškovo prašymo patenkinimas reikštų, kad teismas a priori pripažįsta, jog atsakovas nėra ieškovo kreditorius ir nusprendžia, kad bankroto bylą nagrinėjančio teismo nutartis, kuria patvirtintas atsakovo kreditorinis reikalavimas, yra neteisėta, nors civilinę bylą nagrinėjantis teismas nėra apeliacinė instancija bankroto bylą nagrinėjančio teismo procesiniams sprendimams peržiūrėti.
3. Teismui pritaikius laikinąją apsaugos priemonę, o paskui atmetus ieškovo ieškinį, atsakovo, kaip kreditoriaus, teisės būtų neįgyvendintos ir nebegalėtų būti atkurtos. Atsakovo nuomone, ieškinio padavimo tikslas yra ne paties ieškinio reikalavimų patenkinimas, o laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas – t. y. vieno iš kreditorių pašalinimas iš bankroto bylos proceso.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė ir civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.

Ieškovo įsitikinimu, jo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės – draudimas atsakovui balsuoti, priimant bet kokius sprendimus ieškovo bankroto procese, – yra proporcingos ir susijusios su ieškinio reikalavimais, nes visiškas ar dalinis ieškinio patenkinimas reikštų, kad atsakovas ieškovo bankroto byloje dalyvauja ir priiminėja sprendimus visiškai nepagrįstai. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šią bylą apeliacine tvarka, ieškovo argumentų nepripažįsta pagrįstais.

Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Pagal savo tikslą laikinosios apsaugos priemonės gali būti kelių rūšių: 1) konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 1–10 punktai); 2) teisinius santykius laikinai sureguliuojančios laikinosios apsaugos priemonės, sudarančios sąlygas užtikrinti asmenų teisių apsaugą, ginčo teisinių santykių normalų funkcionavimą, kol nėra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 11 punktas); 3) prevencinės priemonės, užkertančios kelią žalai ar kitiems neigiamiems padariniams atsirasti (pvz., CPK 145 straipsnio 1 dalies 6, 12 punktai).

Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kuriam jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas – suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą, todėl asmeniui, kuris teismui teikia tokį prašymą, tenka pareiga pagrįsti tokių priemonių taikymo būtinumą. Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi atidžiai tirti ir vertinti pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes, kuriomis pastarasis grindžia tokių priemonių taikymo būtinybę, spręsti, ar šis prašymas atitinka jų tikslus, ar tai nėra tik įtakos kitai šaliai priemonė. Vien tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo prieš kitą šalį ir savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Be to, tiek kreipimasis į teismą, tiek pareikštų reikalavimų pobūdis ir mastas iš esmės priklauso nuo paties pareiškėjo valios. Deklaratyvūs teiginiai dėl grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti taip pat nesudaro pagrindo varžyti kito asmens teises. Kuo prašomos taikyti konkrečios laikinosios apsaugos priemonės yra labiau varžančio pobūdžio, tuo svaresni argumentai turi pagrįsti jų taikymą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1329/2014).

Nagrinėjamoje byloje ieškovas, prašydamas pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, iš esmės nurodo tik tai, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovui galbūt palankus teismo sprendimas nesukels ieškovo siekiamo rezultato. Tačiau ieškovas konkrečiai nepaaiškina, kokio siekiamo rezultato ieškovas negaus ir kaip konkrečiai jo siekiamo rezultato paneigimą nulemia laikinųjų apsaugos priemonių nepritaikymas. Kitaip tariant, kaip teisingai nurodo ir atsakovas, ieškovas nepaaiškina, kaip konkrečiai atsakovo, kaip kreditoriaus, kurio reikalavimas sudaro šiek tiek daugiau nei 15 procentų nuo visų reikalavimų sumos, teisių įgyvendinimas bankroto byloje apsunkins nagrinėjamoje civilinėje byloje priimto ieškovui palankaus sprendimo įvykdymą. Ieškovas nenurodė argumentų ir nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovas galėtų imtis kažkokių veiksmų, kuriais, pavyzdžiui, sumažintų savo finansines galimybes atsiskaityti su ieškovu ar kitaip padarytų šioje civilinėje byloje priimto palankaus ieškovui sprendimo įvykdymą nebeįmanomu. Be to, ieškovas nepateikė jokių pagrįstų argumentų ir įrodymų, leidžiančių teismui nustatyti priežastinį ryšį tarp ieškovo prašomos pritaikyti laikinosios apsaugos priemonės ir teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo, t. y. kad tik pritaikius šią laikinąją apsaugos priemonę, galbūt palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas nagrinėjamoje civilinėje byloje nebus apsunkintas ir netaps neįmanomu.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovas, remdamasis tuo, kad atsakovas galbūt net neturi kreditorinio reikalavimo į ieškovą ir tuo pagrindu reikalaudamas uždrausti atsakovui balsuoti bankroto byloje, nes dalyvavimas tokio asmens bankroto byloje, ieškovo nuomone, ydingas, faktiškai nenurodo jokių kitų argumentų, pagrindžiančių būtinybę teismui imtis priemonių, sureguliuojančių šiuo metu esančią teisinę situaciją. Pažymėtina, kad situacija, jei ieškinys nebūtų patenkintas arba būtų patenkintas tik iš dalies, o visą bylos nagrinėjimo laiką kreditoriui būtų uždrausta balsuoti, t. y. įgyvendinti teises, kylančias iš Vilniaus apygardos teismo 2009 m. liepos 2 d. nutartimi patvirtinto atsakovo kreditorinio reikalavimo, yra ne mažiau ydinga nei ieškovo nurodoma situacija, kai ieškinys būtų patenkintas ir paaiškėtų, kad atsakovas nebeturi reikalavimo teisės. Be to, ieškovas nėra nurodęs jokių teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti, kad patenkinus ieškovo pareikštą reikalavimą dėl konkrečių sumų priteisimo iš atsakovo, atsakovo patvirtintas kreditorinis reikalavimas bus anuliuotas. Nesant jokių kitų objektyvių argumentų, apeliacinės instancijos teismas šiuo atveju neturi pagrindo takyti laikinąsias pasaugos priemones. Pažymėtina ir tai, kad ieškovo cituojama Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-665/2014, kurioje be kita ko, buvo išaiškinta, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ir į laikiną ginčo situacijos teisinį sureguliavimą, nagrinėjamu atveju negali būti besąlygiškai taikoma, kadangi iš esmės skiriasi cituojamos bylos faktinės aplinkybės. Minėtoje byloje atsakovas buvo įpareigotas nutraukti tolimesnį jau nutrauktos sutarties vykdymą, siekiant užtikrinti operatyvų ir sklandų ieškovo ir pacientų transporto priemonių patekimą į ieškovo teritoriją, tokiu būdu užtikrinant viešąjį interesą – asmenų teisę į tinkamą sveikatos priežiūrą.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su ieškovo argumentu, kad jo prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės minimaliai varžytų atsakovo teises. Visų pirma, ta aplinkybė, kad ieškovas mano, jog atsakovas apskritai neturi reikalavimo teisės į ieškovą, nereiškia, kad uždraudimas atsakovui balsuoti ieškovo bankroto byloje minimaliai varžytų jo teises ir nepažeistų jo interesų. Nurodytas ieškovo argumentas yra susijęs ne su realiu prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės varžančio pobūdžio proporcingumo įvertinimu šiuo momentu, o su ieškovo abejonėmis dėl teisingo kreditorinių reikalavimų patvirtinimo bankroto byloje.

Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo ir proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, jog būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, o teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą. Taigi laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios, kad nė vienai iš šalių nesuteiktų nepagrįsto pranašumo ir nevaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau negu būtina tikslui pasiekti. Proporcingumo principo taikymas sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1268/2014).

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad draudimas atsakovui balsuoti ieškovo bankroto byloje neatitinka pareikšto materialinio reikalavimo esmės ir nėra susijęs su sprendimo šioje byloje įvykdymo galimybės užtikrinimu, taigi vien todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios laikinosios apsaugos priemonės negali būti laikomos proporcingomis ir teisingomis. Be to, draudimas balsuoti bankroto byloje atimtų iš atsakovo galimybę dalyvauti svarbiausių bankroto proceso metu kylančių klausimų sprendime, o tai reiškia būtų iš esmės apribotos atsakovo galimybės rūpintis jo kreditorinio reikalavimo įvykdymo užtikrinimu, taigi būtų pažeistas šalių interesų pusiausvyros principas, paneigtas atsakovo teisėtas interesas.

Remdamasis išdėstytomis faktinėmis ir teisinėmis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo keisti arba naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. birželio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                       Dalia Višinskienė