Civilinė byla Nr. e2A-1672-577/2019
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-22255-2018-6
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
2.6.10.2.4.1; 2.6.16.10; 3.2.4.11; 3.3.1.18.1
VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. gruodžio 10 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jadvygos Mardosevič (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jūros Marijos Strumskienės ir Neringos Švedienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Prime Leasing“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 4 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Prime Leasing“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „ AV3“ dėl nuostolių atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. ieškovė UAB „Prime Leasing“ kreipėsi į teismą dokumentinio proceso tvarka ir prašė išieškoti iš atsakovės UAB „AV3“ 12 990,42 Eur nuostolių atlyginimą, 6 procentų dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2013 m. spalio 16 d. su atsakove sudarė Finansinio lizingo sutartį Nr. PL-20131016-1 (toliau ir – Sutartis), pagal kurią išpirko automobilį BMW X6 bei 60 mėnesių laikotarpiui perdavė jį valdyti ir naudotis atsakovei, o pastaroji įsipareigojo atlikti Sutartyje numatytus mokėjimus ir vykdyti kitus įsipareigojimus. Atsakovei nemokant nuomos mokesčio, 2017 m. birželio 27 d. ieškovė vienašališkai nutraukė Sutartį ir pareikalavo atsakovės grąžinti automobilį iki 2017 m. birželio 30 d. Atsakovė atvežusi automobilį remontuoti į UAB „Krasta auto Vilnius“ ten jį paliko, su ieškove dokumento dėl automobilio grąžinimo nepasirašė. Nustačiusi automobilio apgadinimus, informaciją ieškovė pateikė „Ergo Insurance SE“ Lietuvos filialui. Draudimo bendrovė informavo, kad už automobilio remontą išmokės 1 710 Eur sumą, nors remonto darbų kaina 5 273,34 Eur, kadangi apie eismo įvykį policijai nebuvo pranešta bei nebuvo pateikta policijos pažyma. Draudimo bendrovės nepadengtą automobilio remonto kainą ieškovė padengė savo lėšomis. Taip pat nurodė, kad Sutarties nutraukimo dieną nesumokėta automobilio vertė buvo 36 225,78 Eur. 2018 m. balandžio 10 d. automobilis, prieš tai jį suremontavus bei pagerinus, buvo parduotas už 30 650 Eur. Pasak ieškovės, dėl nutrauktos sutarties bei automobilio remonto ir pagerinimo, automobilio įregistravimo išlaidų ji patyrė 12 990,42 Eur nuostolių: 1) 708,11 Eur skola iki 2017 m. birželio 30 d. pagal išrašytas PVM sąskaitas–faktūras; 2) 3 563,74 Eur - skirtumas tarp draudimo kompanijos apskaičiuotos išmokos ir realiai ieškovei išmokėtos draudimo sumos; 3) 4 615 Eur skirtumas tarp ieškovės nurodytos automobilio vertės ir gautos sumos, pardavus automobilį; 4) 4 103,67 Eur išlaidos už automobilio atstatymą į būklę, buvusią iki jį perduodant atsakovei.
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. liepos 25 d. preliminariu sprendimu ieškovės ieškinį tenkino.
3. Atsakovė UAB „AV3“ pateikė prieštaravimus, prašydama panaikinti 2018 m. liepos 25 d. preliminarų sprendimą ir ieškinį atmesti. Nurodė, kad, prieš grąžindama automobilį ieškovei, atsakovė 2017 m. birželio 27 d. kreipėsi į UAB „Marleksa“, kurios Vertinimo ataskaitoje nurodyta, jog automobilio rinkos vertė 2017 m. birželio 27 d. buvo 35 600 Eur, o automobilio remonto kaštai - 2 591,74 Eur. Mano, jog automobilio remonto išlaidas turėjo atlyginti draudimo bendrovė, kadangi jis buvo draustas KASKO draudimu. Be to, nėra aišku, kokių veiksmų ėmėsi ieškovė, kad draudimo kompanija išmokėtų maksimalią įmanomą išmoką. Pasak atsakovės, reikalaujama draudiminė išmoka apskaičiuota remiantis neaiškia metodika. Pažymėjo, jog automobilio remonto darbai buvo atlikti praėjus devyniems mėnesiams po automobilio grąžinimo, nėra aišku, kas atsakingas dėl papildomų automobilio remonto darbų bei detalių, nenurodytų UAB „Marleksa“ vertinimo ataskaitoje. 2017 m. birželio 30 d. atsakovė, vadovaudamasi ieškovės nurodymais, grąžino automobilį ieškovei, kuri anksčiau dėl automobilio remonto darbų atsakovę nukreipdavo į UAB „Krasta auto“; ieškovė su šiuo juridiniu asmeniu aktyviai bendradarbiauja; jų veiklos vykdymo vieta yra tuo pačiu adresu. Atsakovė taip pat nurodė, kad 2017 metų balandžio mėnesį neišpirkto automobilio vertė buvo 24 517,78 Eur, o maksimali gautinų įmokų suma - 26 027,45 Eur, todėl net ir nustačius, jog draudimo kompanija nepadengė 881,74 Eur automobilio remonto darbų kainos, grąžinto automobilio vertė ženkliai viršijo likusią neišpirktą automobilio vertę. Atkreipė dėmesį, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kad automobilis buvo parduotas už 30 650 Eur.
4. Atsiliepime ieškovė prašė atmesti atsakovės prieštaravimus ir 2018 m. liepos 25 d. preliminarų sprendimą palikti nepakeistą. Pažymėjo, jog atsakovė neteisingai nurodė su ieškove bendradarbiavusi. Teigė, jog tik dėl atsakovės kaltės, t. y. atsakovei nepranešus draudimo bendrovei apie sugadintą automobilį ir policijai apie eismo įvykį, taip pažeidžiant draudimo sutarties sąlygas, buvo padaryta žala ieškovei. Ieškovė nesutiko su atsakovo pateiktu automobilio kainos vertinimu, kadangi automobilis, atsižvelgiant į jo būklę perdavimo metu, už tokią sumą negalėjo būti parduotas. Pareiga atlyginti 12 990,42 Eur nuostolius kildinama iš atsakovės sutartinės civilinės atsakomybės sąlygų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. vasario 4 d. galutiniu sprendimu nusprendė pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 25 d. preliminarų sprendimą, išieškoti iš atsakovės UAB „AV3“ ieškovei UAB „Prime leasing“ 708,11 Eur skolą; kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. liepos 25 d. preliminaraus sprendimo dalį panaikinti ir likusią ieškinio dalį atmesti; išieškoti iš ieškovės atsakovei 100 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti.
6. Atsižvelgdamas į tai, kad šalys pripažino teisėtu sutarties nutraukimo faktinį pagrindą, t. y. nesumokėtas įmokas už ginčo automobilį, šalims pripažįstant, jog atsakovei kilusi prievolė sumokėti 708,11 Eur sumą, yra pagrįsta, teismas ieškovės reikalavimą dėl 708,11 Eur skolos už iki 2017 m. birželio 30 d. išrašytas PVM sąskaitas – faktūras tenkino.
7. Teismas sutiko su atsakovės argumentais, jog ieškovė turėjo būti aktyvi, siekdama kuo didesnės draudimo išmokos už patirtus automobilio apgadinimus išmokėjimo. Be to, iš byloje esančių rašytinių įrodymų teismas nustatė, jog atsakovė yra informavusi Vilniaus miesto 2-ojo policijos komisariato Naujamiesčio policijos nuovadą apie aplinkybes bei laiką, kada ir kur buvo apgadinta automobilio BMW X6 priekinė dalis, todėl ieškovo argumentus, kad mažesnė draudimo išmoka išmokėta tik dėl to, kad atsakovė neinformavo policijos apie automobilio sugadinimą, atmetė, kaip nepagrįstus bei neįrodytus. Teismo vertinimu, tarp ieškovės veiksmų ir mažesnės negu apskaičiuota draudimo išmokos išmokėjimo yra priežastinis ryšys, kadangi ieškovė pati pasirinko, kad draudimo išmoka būtų pervedama ne tiesiogiai bendrovei, atliekančiai automobilio remonto darbus, o ieškovei, taip gaunant 21 procentų mažesnę draudimo išmoką. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Pridėtinės vertės įstatymo 3 straipsnio nuostatas, patirta žala nėra laikoma pridėtinės vertės mokesčio objektu. Teismas taip pat sutiko su atsakovės argumentais, jog ieškovė šį reikalavimą grindžia nepagrįsta metodika. Ieškovei neįrodžius reikalavimo dėl 3 563,74 Eur priteisimo pagrįstumo, teismas šią ieškinio dalį atmetė.
8. Dėl reikalavimo dalies, susijusios su 4 103,67 Eur išlaidų suma už automobilio atstatymą į būklę, buvusią iki jį perduodant atsakovei, išieškojimo, teismas pažymėjo, ieškovės ir turto vertinimo ataskaitoje pateiktose nuotraukose sutampa tik automobilio BMW X6 priekinės dalies pažeidimai; neaišku, ar tuo metu automobilio galinės dalies pažeidimai jau egzistavo; pačioje ataskaitoje jie nėra užfiksuoti. Dėl šių priežasčių teismas ieškovės argumentus dėl automobilio galinės dalies pažeidimų vertino kritiškai. Nurodė, kad iš ieškovės nuotraukų nėra aišku, ar buvo fotografuota būtent ginčo automobilio galinė dalis. Teismas pažymėjo ir tai, kad ieškovė yra UAB „Krasta Auto Vilnius“, kuri remontavo ginčo automobilį, akcininkė, todėl padarė išvadą, jog ieškovė turi interesą, kad UAB „Krasta Auto Vilnius“ gautų kuo didesnę materialinę naudą. Sprendė, jog ieškovė, kaip lizingo davėja, nesilaikė reikalavimo siekti gauti kuo didesnę naudą iš lizingo objekto (dalyko). Teismas atmetė ir šį reikalavimą.
9. Dėl reikalavimo priteisti 4 615 Eur sumos skirtumą tarp ieškovės nurodytos automobilio vertės ir ieškovo gautos sumos, pardavus automobilį, teismas nurodė, jog iš turto vertinimo ataskaitos duomenų, iš skelbimų dėl iš esmės analogiškų automobilių, matyti, jog ginčo automobilio vertė tuo laikotarpiu buvo apie 35 600 Eur. Teismo nuomone, ieškovė neįrodė aplinkybių, jog būtent atsakovės veiksmais buvo padaryti automobilio apgadinimai, taip pat, kad ieškovė ėmėsi visų būtinų veiksmų, siekiant kuo greičiau užtikrinti automobilio pardavimą po Sutarties nutraukimo už kuo didesnę įmanomą kainą, taip užtikrinant minimalų nuostolių patyrimą dėl lizingo sutarties nutraukimo. Pažymėjo, jog ieškovė net devynis mėnesius, t. y. laiką, per kurį automobilio rinkos vertė ženkliai gali svyruoti, nesiėmė jokių veiksmų ginčo automobiliui suremontuoti ir jį kuo greičiau parduoti už kuo didesnę kainą. Teismas sprendė, jog ieškovė mažesnę, negu automobilio rinkos vertė, kainą už parduotą automobilį gavo tik dėl savo pačios kaltės ir veiksmų, todėl šią ieškinio dalį atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
10. Ieškovė UAB „Prime Leasing“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo galutinio sprendimo dalį, kuria atmestas ieškovės reikalavimas dėl 8 178,74 Eur priteisimo ir priteisti iš atsakovės ieškovei 8 178,74 Eur nuostolių atlyginimą bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė nesutinkanti su sprendimo dalimi, kuria atmesti reikalavimai dėl 3 563,74 Eur priteisimo, draudimo kompanijai atsisakius padengti išlaidas, patirtas atstatant automobilio būklę, buvusią iki automobilio sugadinimo; ir dėl 4 615 Eur priteisimo, ieškovei pardavus automobilį už kainą mažesnę, nei būtų gavusi, jei atsakovė būtų tinkamai ir laiku įvykdžiusi sutartį. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta, kad lizingo objektą sutarties galiojimo laikotarpiu savo lėšomis turi apdrausti lizingo gavėjas. Atsakovė sutarties vykdymo pradžioje vykdė šį įsipareigojimą, todėl jai buvo žinoma, jog tais atvejais, kai automobilio sugadinimai yra didesni kaip 2 000 Eur, atsakovė draudimo bendrovei privalo pateikti pažymą iš policijos. Ieškovė elektroniniu paštu ne kartą informavo atsakovę, kad ji privalo apie draudiminį įvykį informuoti policiją, tačiau teismas šios aplinkybės nevertino.
10.2. Ieškovė nesutinka su teismo teiginiais, kad dėl patirtų išlaidų kalta pati ieškovė. Pažymėjo, kad atsakovei neįvykdžius draudimo sutarties sąlygų, draudimo bendrovė įgijo teisę nemokėti arba mažinti draudimo išmokos dydį. Teigia, jog išvada, kad atsakovė įvykdė pareigą kreiptis į policiją dėl pažymos gavimo, nepagrįsta. Draudimo liudijimo 15 punkte nurodyta, kad į policiją privalu kreiptis nedelsiant po eismo įvykio, o atsakovė į policiją kreipėsi praėjus daugiau kaip 3 mėnesiams nuo automobilio perdavimo UAB „Krasta Auto Vilnius“. Pasak apeliantės, būtent atsakovės neteisėti veiksmai, priešingi sutarties sąlygoms, tiesioginis priežastinis ryšys tarp atsakovės neveikimo ir atsiradusių nuostolių sąlygojo, kad ieškovė patyrė 3 563,74 Eur dydžio nuostolius šalinant ginčo automobilio defektus. Teismas neįvertino aplinkybės, kad nutraukus sutartį anksčiau termino, lizingo gavėjas privalo atlyginti visus lizingo davėjo dėl to patirtus nuostolius (Sutarties 10.5 punktas). Teismas neįvertino visų bylos aplinkybių ir netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, todėl priėmė neteisingą ir neteisėtą sprendimo dalį dėl 3 563,74 Eur priteisimo.
10.3. Ieškovė nesutinka su teismo išvada, kad 4 615 Eur nuostolius patyrė dėl to, kad automobilį pardavė už kainą, kuri neatitiko rinkos vertės. Apeliantės teigimu, teismas neįvertino, kad tiek vertinimo ataskaita, tiek skelbimų išrašai yra tik pardavėjų lūkesčiai; neaišku, ar už pardavėjų nurodytą kainą būtų sudaryti savanoriški sandoriai. Vertintojas ataskaitoje nurodė, jog neturi duomenų apie panašių transporto priemonių kainas, todėl anot apeliantės, vertinimo ataskaitoje nurodyta transporto priemonės vertė yra tik prognozuotina ir yra lūkestis, kuris neparodo realios rinkos vertės. Teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, kur nustatyta, kad turtas turi būti parduotas už rinkos kainą. Ieškovė pateikė rašytinius įrodymus, kuriuose nurodyta, už kokią kainą ginčo automobilis buvo parduotas. Sandorių, tiek ieškovei parduodant automobilį UAB „Krasta Auto Vilnius“, tiek pastarajai parduodant trečiajam asmeniui, kainos labai panašios.
10.4. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.574 straipsnyje nustatytas reglamentavimas, Sutarties 10 skirsnio 10.5 punktai sudaro pagrindą išvadai, kad atsakovei sistemingai nevykdžius sutarties sąlygų, dėl ko buvo nutraukta lizingo sutartis, atsakovė privalo atlyginti visus ieškovei dėl to patirtus nuostolius, įskaitant nuostolį, patirtą realizavus turtą už mažesnę kainą, nei ieškovė būtų gavusi, jei atsakovė būtų tinkamai įvykdžiusi sutartį. Teismas neįvertino aplinkybės, kad ieškovės, kaip lizingo davėjos interesas yra gauti užmokestį už lizingo gavėjui suteiktą valdyti ir naudotis turtą, taip pat į tai, kad lizingo sutarties nutraukimo atveju susigrąžinto sutarties dalyko pardavimas ar antrinis išnuomojimas nėra lizingo davėjo veikla, bet papildomos finansinės ir laiko sąnaudos, kurios visiškai nesutampa su ieškovo interesais ir sutarties tikslais. Teismas nevertino, kad rinkos kaina – tai kaina, kuria buvo sudarytas savanoriškas sandoris. Atsakovė nepateikė objektyvių duomenų, pagrindžiančių, kad rinkoje panašūs automobiliai buvo parduoti už didesnę kainą. Teismo išvada, kad ieškovė automobilį pardavė už kainą, mažesnę nei rinkos vertė ir tokiu būdu pat įtakojo nuostolių atsiradimą, nepagrista ir neteisinga.
11. Atsakovė UAB „AV3“ atsiliepime prašo atmesti apeliantės UAB „Prime leasing“ apeliacinį skundą kaip nepagrįstą; priteisti atsakovei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Siekiant įvertinti apelianto (lizingo davėjo) dėl Lizingo sutarties nutraukimo galimai patiriamus nuostolius, turėtų būti nustatoma: Lizingo sutarties nutraukimo momentu atsakovės (lizingo gavėjos) likusi neišpirkta automobilio (turto) vertė; Lizingo sutarties nutraukimo momentu grąžinamo automobilio (turto) rinkos vertė. Tuo atveju, kai neišpirkta automobilio vertė yra ženkliai mažesnė nei automobilio rinkos vertė (kaip yra šiuo atveju), lizingo davėjas jokių nuostolių nepatiria, todėl neturi teisės reikšti reikalavimo dėl neegzistuojančių nuostolių atlyginimo.
11.2. Mokėjimų grafike nurodyta, kad 2017 m. balandžio 30 d. neišpirkta automobilio vertė 24 517,78 Eur (84 654,98 Lt). 2017 m. birželio 30 d. nepriklausomo turto vertintojo UAB „Marleksa“ parengtoje ataskaitoje nurodyta, kad automobilio rinkos vertė jo grąžinimo momentu - 35 600 Eur , t. y. 11 082,22 Eur didesnė nei atsakovės neišmokėta automobilio vertės dalis. Atliekant turto vertinimą taip pat buvo įvertintas ir automobilio apgadinimų mastas, nurodant, kad nustatytų automobilio remonto darbų kaštai 3 136 Eur, įskaitant PVM.
11.3. Pagal Lizingo sutarties 10.8. p., parduodama automobilį apeliantė (lizingo davėjas) turi vadovautis nepriklausomo atestuoto turto vertintojo nustatyta automobilio kaina, tačiau apeliantė atsakovės pateikta nepriklausomo turto vertintojo nustatyta automobilio kaina nesivadovavo, nepateikė kitos nepriklausomo turto vertintojo išvados, paneigiančios atsakovės pateiktą. Nepriklausomo turto vertintojo nustatyta automobilio rinkos vertė aktuali ir dėl to, kad apeliantė automobilį pardavė susijusiai įmonei.
11.4. Apeliantė susijusiai įmonei automobilį pardavė ženkliai mažesne kaina, todėl tokio sprendimo neigiamos pasekmės gali kilti tik jai pačiai. Atsakovės sumokėtų automobilio išpirkimo įmokų (į šį skaičiavimą neįtraukiant mokėjimų, skirtų palūkanoms padengti) ir grąžinto automobilio vertės suma iš viso sudaro 69 006,22 Eur (33 406,22 Eur + 35 600,00 Eur), t. y. net 11 082,22 Eur daugiau nei Lizingo sutartyje nurodyta Automobilio įsigijimo vertė (69 006,22 Eur - 57 924,00 Eur). Vadovaujantis aktualia teismų praktika, šis skirtumas (11 082,22 Eur) galėtų būti naudojamas apeliantės dėl lizingo sutarties nutraukimo patirtiems nuostoliams padengti, jeigu apeliantė įrodytų, kad tokius nuostolius yra patyrusi dėl atsakovės kaltės.
11.5. Apeliantė buvo nesuinteresuota automobilio parduoti už realią rinkos vertę, nes tai sąlygotų apeliantės pareigą grąžinti dalį atsakovės apeliantei sumokėtų automobilio išpirkimo įmokų (skirtumą tarp realios Automobilio rinkos vertės (35 600 Eur) bei likusios neišpirktos automobilio vertės (24 517,78 Eur)), t. y. 11 082,22 Eur. Be to, tokių sandorių sudarymo motyvai buvo nulemti apeliantės siekio gauti maksimalią bendrą susijusių įmonių naudą.
11.6. Apeliantė nuosavybės teisę į automobilį įgijo tik 2018 m. balandžio 12 d., su UAB „Swedbank lizingas“ sudarius priedą prie lizingo sutarties Nr. LT102535, todėl nesuprantamas apeliantės teiginys, kad ji automobilį UAB „Krasta auto Vilnius“ pardavė 2018 m. balandžio 10 d., t. y. nevaldydama automobilio nuosavybės teise. Apeliantė pateikė tik UAB „Krasta auto Vilnius“ už automobilį 2018 m. balandžio 13 d. išrašytą PVM sąskaitą faktūrą Nr. VSV1800281 bei tos pačios dienos Daikto perdavimo – priėmimo naudotis ir valdyti aktą, kuriais UAB „Krasta auto Vilnius“ už 31 700 Eur sumą perleido automobilį UAB „Luminor Lizingas“.
11.7. Tai, jog apeliantė net 9 mėnesius neatliko jokių veiksmų, kad automobilis būtų parduotas rinkos sąlygomis, sąlygoja apeliantės atsakomybę ne tik dėl automobilio nepardavimo rinkos kaina, tačiau ir dėl galimų nuostolių, susijusių su automobilio rinkos vertės pokyčiu.
11.8. Draudiminės išmokos neišmokėjimas buvo nulemtas apeliantės veiksmų (neveikimo). Apeliantė atsakovę su draudimo taisyklėmis privalėjo supažindinti raštu, tačiau šios savo pareigos neįvykdė. Taip pat pažymėjo, kad apie draudiminį įvykį ERGO pranešė būtent atsakovės vadovas. Atsakovė taip pat pateikė įrodymus, kad sužinojusi, jog egzistuoja poreikis apie draudiminį įvykį papildomai pranešti policijai, kreipėsi į policiją ir kreipimosi kopiją elektroniniu paštu pateikė UAB „Krasta auto Vilnius“ atstovui, derinusiam su ERGO draudimo išmokos išmokėjimo klausimą, G. P.. ERGO pranešimas buvo surašytas praėjus mėnesiui po visų dokumentų pateikimo, todėl dokumentai galėjo būti perduoti ERGO. Apeliantė daugiau į atsakovę nesikreipė ir neinformavo apie ERGO atsisakymą išmokėti dalį draudiminės išmokos. Teigia, jog apeliantei savarankiškai priėmus sprendimą neginčyti ERGO sprendimo, tokio sprendimo neigiamos pasekmės negali būti perkeliamos atsakovei.
11.9. Nepriklausomas turto vertintojas įvertino automobilio apgadinimus bei nurodė, kad remonto darbų kaštai, įskaitant PVM, yra 3 136 Eur. Pasak atsakovės, tai, kad apeliantas nusprendė automobilį remontuoti susijusioje įmonėje, kuri remonto darbus atliko beveik dvigubai brangiau, negali sąlygoti papildomos atsakovės atsakomybės, nes apeliantės sprendimas nebuvo ekonomiškai pagrįstas. Net ir neginčijant ERGO sprendimo, potenciali priemoka automobilio remonto darbus atlikusiai įmonei būtų ženkliai mažesnė ir be PVM galėtų siekti nebent 881,74 Eur.
11.10. Iš atsakovės negali būti priteisiamos sumos, kurios sąlygotos apelianto veiksmų (neveikimo), todėl reikalavimas iš atsakovės priteisti 3 563,74 Eur sumą nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.
11.11. Sprendimas priimtas, remiantis ne formaliais teiginiais, o byloje surinktų įrodymų visetu bei bylai reikšmingų aplinkybių teisiniu vertinimu; jis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl apeliantės apeliacinis skundas atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau tekste – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Byloje nustatytos aplinkybės
13. Byloje nustatyta, jog 2013 m. spalio 6 d. šalys sudarė Finansinio lizingo sutartį Nr. PL-20131016-1, pagal kurią ieškovė išpirko automobilį BMW X6 ir 60 mėnesių laikotarpiui perdavė jį už užmokestį valdyti ir naudotis atsakovei. 2017 m. birželio 12 d. ieškovė informavo atsakovę apie susidariusį 2 145,12 Eur įsiskolinimą pagal 2017 m. balandžio 30 d. bei 2017 m. gegužės 31 d. PVM sąskaitas – faktūras ir pareikalavo per 7 dienas jį padengti, taip pat užregistruoti automobilį. 2017 m. birželio 20 d. raštu ieškovė vienašališkai nutraukė su atsakove sudarytą Sutartį ir pareikalavo iki 2017 m. birželio 30 d. grąžinti automobilį BMW X6, automobilį pristatant adresu Ozo g. Nr. 10A, Vilniuje, bei sumokėti 2 145,12 Eur įsiskolinimą. Atsakovė informavo ieškovę, kad automobilį grąžino 2017 m. birželio 30 d. ieškovės darbuotojui G. P.. Ieškovė pranešė, kad G. P. nedirba UAB „Prime Leasing“, todėl laikoma, kad atsakovė automobilį grąžino UAB „Krasta Auto Vilnius“ remonto darbams, o ne ieškovei. Perėmusi automobilį, ieškovė užfiksavo jo sugadinimus. Atsakovė 2017 m. spalio 11 d. pranešė Vilniaus miesto 2-ojo policijos komisariato Naujamiesčio policijos nuovadai apie automobilio BMW X6 priekinės dalies ir šio pranešimo kopiją išsiuntė G. P.. Pagal atsakovės užsakymu UAB „Marleksa“ atliktoje transporto priemonės vertinimo ataskaitoje Nr. 17-206-33 nurodytus duomenis, automobilio BMW X6 Xdrive 30 D rinkos vertė 2017 m. birželio 27 d. - 35 600 Eur (su PVM), o transporto priemonės atkūrimo (remonto) kaštai 2019 m. birželio 27 d. duomenimis - 3 136 Eur (su PVM). 2017 m. lapkričio 13 d. pranešimu Ergo Insurance SE Lietuvos filialas informavo ieškovę, kad apskaičiuota nuostolio suma už automobilį BMW X6 XDrive 30 D, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) yra 4 358,46 Eur, tačiau draudikas pagal Draudimo taisyklių nuostatas, pagal kurias apie kiekvieną draudžiamąjį įvykį nedelsiant pranešama policijai, jei transporto priemonė buvo sugadinta/sunaikinta nežinomų trečiųjų asmenų ir padaryta žala didesnė kaip 2 000 Eur, atskaitė 2 358,46 Eur sumą; taip pat atskaitė 290 Eur išskaitą, nustatydama galutinę 1 710 Eur draudimo išmokos sumą. 2017 m. liepos 31 d. UAB „Krasta Auto Vilnius“ ieškovei išrašė 5 273,74 Eur PVM sąskaitą – faktūrą Nr. SIV1713886, o 2018 m. kovo 29 d. 3 708,93 Eur sumos PVM sąskaitą – faktūrą Nr. SIV1805763 už automobilio BMW X6 remonto darbus. 2018 m. balandžio 18 d. ieškovė iš UAB „Krasta Auto Kaunas“ įsigijo palangę už 394,73 Eur. 2018 m. balandžio 12 d. ieškovė įgijo nuosavybės teisę į automobilį BMW X6, sumokėjusi UAB „Swedbank lizingas“ sutartyje numatytas įmokas. UAB „Luminor lizingas“ 2018 m. balandžio 13 d. įsigijo iš UAB „Krasta Auto Vilnius“ automobilį BMW X6 už 31 700 Eur. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl 12 9990,42 Eur dydžio nuostolių, patirtų dėl atsakovo neįvykdytų sutartimi prisiimtų įsipareigojimų. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su sprendimo dalimi, kuria atmesti reikalavimai dėl 3 563,74 Eur priteisimo, draudimo kompanijai atsisakius padengti išlaidas, patirtas atstatant automobilio būklę, buvusią iki automobilio sugadinimo; ir dėl 4 615 Eur priteisimo, ieškovei pardavus automobilį už kainą mažesnę, nei būtų gavusi, jei atsakovė būtų tinkamai ir laiku įvykdžiusi sutartį.
14. CK 6.567 straipsnyje įtvirtinta lizingo (finansinės nuomos) sutarties samprata, pagal kurią lizingo sutartimi lizingo davėjas įsipareigoja įgyti nuosavybės teise iš trečiojo asmens daiktą ir perduoti jį lizingo gavėjui valdyti ir naudotis verslo tikslais už užmokestį su sąlyga, kad sumokėjus visą lizingo sutartyje nustatytą kainą daiktas pereis lizingo gavėjui nuosavybės teise, jei sutartimi nėra numatyta ko kita. CK 6.574 straipsnyje nustatyti lizingo sutarties pažeidimo dėl lizingo gavėjo kaltės padariniai: kai lizingo gavėjas iš esmės pažeidžia sutartį ir neįvykdo lizingo davėjo reikalavimo per protingą terminą pažeidimą pašalinti, lizingo davėjas turi teisę reikalauti sumokėti periodines įmokas prieš terminą arba nutraukti lizingo sutartį; kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį.
15. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad taikant įstatymo nuostatas dėl lizingo davėjo nuostolių atlyginimo būtina atsižvelgti į lizingo, kaip finansinių paslaugų teikimo veiklos, esmę. Klasikiniu atveju lizingo davėjo (finansuotojo) interesas yra gauti užmokestį už suteiktą lizingo gavėjui valdyti ir naudotis turtą. Toks užmokestis palūkanų forma apskaičiuojamas nuo daikto įsigijimui išleistų pinigų sumos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-268/2012; 2017 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150-469/2017).
16. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad lizingo davėjo nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo sudaro skirtumas tarp lizingo gavėjo sumokėtų įmokų ir lizingo dalyko vertės kartu paėmus bei visos sumos, kurią lizingo davėjas būtų gavęs lizingo gavėjui tinkamai įvykdžius sutartį, t. y. lizingo davėjas iš lizingo gavėjo gali reikalauti tiek nuostolių, kad jie padengtų lizingo davėjo išlaidas, susijusias su lizingo sutarties dalyko įsigijimu, bei lizingo gavėjui suteiktą finansavimą, atėmus iš lizingo sutarties iki jos nutraukimo gautą naudą; lizingo davėjo nuostoliai turi būti apskaičiuojami atsižvelgiant į tai, kad, nutraukus lizingo sutartį, jis kaip savo nuosavybę pasilieka lizingo dalyką, nes daikto realizavimo kaina mažinami dėl lizingo sutarties nutraukimo galimi lizingo davėjo nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1/2012; 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2013; 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2014; kt.).
17. Nagrinėjamu atveju apeliantė teigia, kad iš esmės dėl tokių pat, kaip numato CK 6.574 straipsnyje, lizingo sutarties pažeidimo dėl lizingo gavėjo kaltės sąlygų susitarta sutarties 10 skirsnio 10.5 punkte. Pagal šį sutarties punktą – Lizingo gavėjas yra atsakingas už bet kokį Lizingo objekto nebuvimą ar Lizingo objekto defektus, kurie nustatomi Lizingo objekto perdavimo metu ir negali būti laikomi natūraliu nusidėvėjimu. Grąžinant Lizingo objektą pagal šį punktą, Lizingo gavėjas privalo Lizingo davėjui kompensuoti skirtumą tarp skolos ir už parduotą Lizingo objekto gautos kainos arba Draudimo bendrovės išmokos už Lizingo objektą, o taip pat atlyginti visus Lizingo davėjo dėl šios sutarties nutraukimo patirtus nuostolius bei išlaidas, įskaitant, bet neapsiribojant išlaidomis, susijusiomis su Bendrųjų sutarties sąlygų 8.5 punkte numatytais veiksmais, Lizingo gavėjo skolos išieškojimo išlaidas ir Lizingo objekto saugojimo ar pardavimo komisinius mokesčius, iki pranešime nurodyto termino.
18. Skola pagal sutarties 1.1 punktą, reiškia Lizingo gavėjo visų neįvykdytų įsipareigojimų Lizingo davėjui pagal šią sutartį sumą, įskaitant finansuojamą sumą, mokėtinas netesybas, išlaidas, sutartines baudas, pridėtinės vertės mokestį ir kitus papildomus mokesčius, numatytus sutartyje.
19. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad sutarties nutraukimo dieną atsakovo nesumokėta automobilio vertė (pagrįstai planuotos gauti lėšos) sudarė 36 225,87 Eur, tačiau šios sumos nedetalizavo. Apeliaciniame skunde ieškovė 4 615 Eur nuostolių sumą įvardina kaip skirtumą tarp ieškovės nurodytos automobilio vertės ir ieškovės gautos sumos pardavus automobilį išieškojimo, tačiau kaip nustatyta ši vertė, taip pat nenurodė.
20. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su atsakovės atsiliepime nurodytu ieškovės nuostolių skaičiavimu. Pažymėtina, kad atsakovas dar teikdamas prieštaravimus akcentavo, jog 2017 m. balandžio 30 d. neišpirkta automobilio vertė sudarė 24 517,78 Eur (84 654,98 Lt), o maksimaliai iš atsakovės gautinų įmokų suma buvo 26 027,45 Eur. Duomenų, kad atsakovė įmokų nemokėjo ir anksčiau, byloje nėra. Iš ieškovės pretenzijų atsakovei matyti, kad 2017 m. birželio mėnesį atsakovė buvo neapmokėjusi už 2017 m. balandžio bei gegužės mėnesį išrašytų sąskaitų (bendras įsiskolinimas 2 145,12 Eur). Taigi, iš mokėjimo grafiko galima daryti išvadą, kad tuo atveju, jeigu atsakovė būtų tinkamai įvykdžiusi sutartį, ieškovė iš atsakovės nuo 2017 m. balandžio mėnesio būtų gavusi aukščiau minėtą 26 027,59 Eur sumą (641,49 x 18) + 14 480,77 Eur). Nors pagal sutarties 1.1 punktą, mokėjimo grafikas naudojamas informaciniais tikslais, o pasikeitus palūkanų bazei, Lizingo įmokų pasikeitimai nurodomi Lizingo davėjo išrašomose sąskaitose – faktūrose, ieškovė duomenų apie pasikeitusius mokėjimus nepateikė, o kaip minėta, prie ieškinio pridėjo sutarties sudarymo metu nustatytą mokėjimo grafiką. Ieškovė teigia, kad ji automobilį pardavė už 30 650 Eur. Ši suma viršija sumą, kurią ieškovė būtų gavusi, jei atsakovė būtų tinkamai vykdžiusi sutartį. Taigi, iš esmės pritartina atsakovei, kad tokiu atveju lizingo davėjas nuostolių nepatiria, todėl apeliantės argumentai, susiję su reikalavimu priteisti 4 615 Eur nuostolių, neturi įtakos šios skundžiamo sprendimo dalies rezultatui.
21. Kita vertus, apeliantės motyvai, kuriais ji nesutinka su teismo išvada, jog ieškovė 4 615 Eur dydžio nuostolius patyrė dėl to, kad automobilį pardavė už kainą, kuri neatitiko rinkos vertės, yra nepagrįsti.
22. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus, tais atvejais, kai lizingo davėjas turtą parduoda trečiajam asmeniui, lizingo sutarties nutraukimo ir (ar) turto grąžinimo momentu buvusi turto vertė yra reikšminga kaip orientacinė vertė, galinti palengvinti įrodinėjimo procesą sprendžiant ginčus dėl lizingo sutarties nutraukimo teisinių padarinių (pvz., sprendžiant klausimą dėl lizingo davėjo sąžiningumo ir jo kaltės realizuojant susigrąžintą lizingo sutarties dalyką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2013; 2013 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2013; 2017 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150-469/2017). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad lizingo sutarties šalių elgesys po sutarties nutraukimo dėl skolininko kaltės pripažįstamas sąžiningu, jeigu lizingo gavėjas nevilkina lizingo sutarties dalyku buvusio daikto grąžinimo lizingo davėjui, bet, priešingai, imasi būtinų priemonių operatyviai sugrąžinti daiktą jo teisėtam savininkui, o lizingo davėjas deda visas būtinas ir protingas pastangas daiktui realizuoti už didžiausią įmanomą kainą arba naujai lizingo sutarčiai dėl paties daikto sudaryti ir taip sumažinti savo galimus nuostolius ir pan. Šalys po sutarties nutraukimo turi imtis protingų priemonių nuostoliams išvengti, juos sumažinti ar neleisti jiems padidėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2013; 2017 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-684/2017).
23. Šiuo atveju, atsakovė atsikirtimus grindė tuo, kad ieškovė nesiekė automobilio parduoti geriausia kaina, ir teikė įrodymus (UAB „Marleksa“ transporto priemonės vertinimo ataskaitą Nr. 17-206-33, automobilių pardavimo skelbimus), kuriais įrodinėjo, kad automobilio rinkos vertė – 35 600 Eur. Pirmosios instancijos teismas, netenkindamas reikalavimo dalies dėl 4 615 Eur nuostolių priteisimo, pažymėjo, kad ieškovė dėl visiškai nesuprantamų priežasčių net devynis mėnesius, t. y. laiką, per kurį automobilio rinkos vertė ženkliai gali svyruoti, nesiėmė veiksmų automobilį suremontuoti ir jį kuo greičiau parduoti. Ieškovė, iš esmės nieko nepasisakydama dėl šių teismo motyvų, nesutinka su teismo išvada, kad ieškovė nuostolius patyrė dėl to, kad automobilį pardavė už kainą, kuri neatitiko rinkos vertės.
24. Civiliniame procese galioja rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Analogiška įrodinėjimo pareiga įtvirtinta ir CPK 178 straipsnyje. Įstatymo nustatyta įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė reiškia, kad ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą, o atsakovas – nesutikimo su ieškovo reikalavimais pagrindą.
25. Kaip minėta, šiuo atveju atsakovė pateikė turto vertintojo išvadą dėl turto vertės, taip pat papildomus įrodymus, pagrindžiančius joje nustatytą vertę. Apeliantė, teiginius, kad tiek vertinimo ataskaitoje (kurioje vertintojas nurodė, jog duomenų apie tikrąsias rinkos kainas, įvykdytų sandorių kainas neturi), tiek skelbimuose atsispindi tik pardavėjų lūkesčiai, t. y. kad teismas vadovavosi ne realia rinkos verte ar kaina, grindžia iš esmės teoriniais samprotavimais, kurie nepaneigia minėtų įrodymų vertinimo. Ieškovė akcentuoja faktinę automobilio pardavimo kainą (tiek automobilį parduodant UAB „Krasta Auto Vilnius“, tiek pastarajai bendrovei, parduodant automobilį trečiajam asmeniui), tačiau teisėjų kolegijos nuomone, šios aplinkybės, ypač įvertinus atsakovės pastebėjimą, kad apeliantė automobilio perleidimo sandorį sudarė su susijusia įmone UAB „Krasta auto Vilnius“ (šią aplinkybę nustatė ir pirmosios instancijos teismas), ginčo objektą bei faktą, kad nuo automobilio perdavimo ieškovei iki jo pardavimo praėjo net devyni mėnesiai, nesudaro pagrindo pardavimo kainą vertinti kaip atspindinčią realią automobilio rinkos vertę jo perdavimo (ar protingo laiko po šio veiksmo) metu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad per minėtą laiką automobilio rinkos vertė gali ženkliai svyruoti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti šiai skundžiamo sprendimo išvadai.
26. Apeliantė nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria atmestas jos reikalavimas dėl 3 563,74 Eur priteisimo, draudimo kompanijai atsisakius padengti išlaidas, patirtas atstatant automobilio būklę, buvusią iki automobilio sugadinimo.
27. Visų pirma, kaip minėta, skirtumas tarp automobilio pardavimo kainos (30 650 Eur) ir įmokų, kurias atsakovė būtų gavusi atsakovei tinkamai vykdant sutartį (26 027,59 Eur) yra didesnis, nei nurodoma nuostolių suma. Taigi, jau vien dėl šios aplinkybės nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovė patyrė nuostolių.
28. Kita vertus, apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl nuostolių, draudimo kompanijai atsisakius išmokėti dalį apskaičiuotos išmokos, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrįsti.
29. Ieškovė nesutinka su teismo išvada, kad ieškovė pati kalta dėl patirtų išlaidų, nes nesiėmė aktyvių veiksmų dėl draudimo išmokos išmokėjimo. Teigia, kad atsakovei buvo žinoma, jog tais atvejais, kai automobilio sugadinimai yra didesni kaip 2 000 Eur ji draudimo bendrovei privalo pateikti pažymą iš policijos; be to, ieškovė ne kartą informavo atsakovę, kad ji apie draudiminį įvykį privalo informuoti policiją. Pasak apeliantės, draudimo bendrovė, atsakovei neįvykdžius draudimo sutarties sąlygų, įgijo teisę nemokėti ar atitinkamai mažinti draudimo išmokos dydį.
30. Iš apeliantės nurodyto šalių susirašinėjimo matyti, kad ieškovė 2017 m. rugpjūčio 5 d. el. laiške nurodė, jog dėl to, kad nebuvo pranešta policijai, draudimas atlygins tik iki 1 200 Eur; vėliau tą pačią dieną ieškovė pažymėjo, kad atsakovė turi draudimo poliso sąlygas, o jei nežinojo, kaip elgtis, atsakovė galėjo klausti draudimo bendrovės, bet ne UAB „Krasta Auto Vilnius“, kuri nesusijusi su draudimo poliso sutarties sąlygomis. Pažymėtina, jog atsakovė atsiliepime nurodė, jog būtent UAB „Krasta auto Vilnius“ atstovas derino draudimo išmokos mokėjimo klausimą su ERGO (prieštaravimuose atsakovė taip pat akcentavo tiek šalių, tiek ieškovės ir BMW atstovybės bendradarbiavimo praktiką), o iš aukščiau minėto susirašinėjimo matyti, jog atsakovė ieškovei paaiškino, jog G. P. klausė, ar užteks draudimo polise nurodytos sumos remontui (kuomet nereikia pranešti policijai), o pastarasis nurodė, jog turėtų užtekti. Atsakovė įvykio metu galėjo nežinoti nuostolių dydžio, todėl įvertinus aplinkybę, kad iki draudimo bendrovės atsakymo dėl išmokos mokėjimo atsakovė buvo informavusi policiją apie įvykį, taip pat tai, kad byloje nėra įrodymų apie kokius nors ieškovės aktyvius veiksmus, siekiant didesnės draudimo išmokos, pirmosios instancijos išvada dėl nepakankamo ieškovės aktyvumo nelaikytina nepagrįsta.
31. Kiti apeliacinio skundo argumentai nėra reikšmingi ginčo nagrinėjimui, todėl dėl jų teisėjų kolegija nepasisako. Taip pat pažymėtina, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatyminė teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-219/2009; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010 ir kt.). Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).
32. Taigi, atsižvelgiant į išdėstytą, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 4 d. galutinis sprendimas paliekamas nepakeistas.
33. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, iš apeliantės atsakovei priteistinos jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos advokato pagalbai apmokėti, t. y. 360 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a :
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės UAB „Prime Leasing“ atsakovei UAB „ AV3“ 360 Eur (tris šimtus šešiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjos Jadvyga Mardosevič
Jūra Marija Strumskienė
Neringa Švedienė