Civilinė byla Nr. e3K-3-384-611/2017

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00061-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija 2.6.1.6.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski (pranešėjas), Algio Norkūno (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. B. kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 7 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovių uždarųjų akcinių bendrovių „Marių prekyba“, „Boslita“ ir Ko bei „GS Investicija“ ieškinį atsakovams V. B., R. B. ir V. B., A. B. dėl pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, notaras Gintaras Bastakys.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių actio Pauliana (Pauliano ieškinys), kai ginčijamas kreditoriaus teises pažeidžiantis skolininko sudarytas sandoris, sąlygas (kreditoriaus teisių pažeidimo, ginčijamo sandorio šalių sąžiningumo, ieškinio senaties termino sandoriui nuginčyti, restitucijos taikymo nuginčijus sandorį), taip pat įrodymų vertinimą dėl ginčijamu sandoriu perleisto turto rinkos vertės, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovės UAB „Marių prekyba“, „Boslita“ ir Ko ir „GS Investicija“ actio Pauliana ieškiniu prašė pripažinti neteisėta ir negaliojančia nuo sudarymo momento (lot. ab initio) 2013 m. rugsėjo 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą atsakovų V. B., R. B. ir V. B., taikyti restituciją, įpareigojant V. B. kartu su R. B. grąžinti tai, ką yra gavę pagal 2013 m. rugsėjo 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį, t. y. negyvenamąją patalpą – parduotuvės patalpą kartu su 1/12 pastato – sandėlio dalimi, esančiomis (duomenys neskelbtini), ir negyvenamąją patalpą – prekybinę patalpą kartu su 1/12 pastato – sandėlio dalimi, esančiomis (duomenys neskelbtini).
3. Ieškovės nurodė, kad 2014 m. spalio 8 d. gavo Klaipėdos miesto apylinkės teismo pranešimą dėl fizinių asmenų bankroto bylos iškėlimo, todėl patikrino viešai prieinamus duomenis apie atsakovų V. B. ir jo sutuoktinės R. B. sudarytus nekilnojamojo turto sandorius. Paaiškėjo, kad V. ir R. B. 2013 m. rugsėjo 18 d. pirkimo–pardavimo sutartimi perleido turtą savo broliui V. B., taip akivaizdžiai sumažino savo mokumą bei apsunkino didelės vertės kreditorių reikalavimų patenkinimą, t. y. 116 279,78 Eur – UAB „Marių prekyba“, 21 695,50 Eur – UAB „Boslita“ ir Ko, 3185,82 Eur – UAB „GS Investicija“ reikalavimus, ir taip pažeidė ieškovių, kaip kreditorių, teises ir teisėtus interesus.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Klaipėdos apygardos teismas 2016 m. gegužės 17 d. sprendimu ieškinį tenkino: pripažino 2013 m. rugsėjo 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą atsakovų V. B., R. B. ir V. B., negaliojančia nuo jos sudarymo momento (ab initio); taikė restituciją – įpareigojo atsakovą V. B. grąžinti atsakovams V. B. ir R. B. negyvenamąją patalpą – parduotuvės patalpą kartu su 1/12 pastato – sandėlio dalimi, esančiomis (duomenys neskelbtini), ir negyvenamąją patalpą – prekybinę patalpą kartu su 1/12 pastato – sandėlio dalimi, esančiomis (duomenys neskelbtini); atsakovus V. B. ir R. B. įpareigojo grąžinti V. B. 123 088,51 Eur.
5. Teismas nustatė, kad atsakovai kreditorių 116 279,78 Eur UAB „Marių prekyba“, 21 695,50 Eur UAB „Boslita“ ir Ko ir 3185,82 Eur UAB „GS Investicija“ finansinių reikalavimų neginčijo, todėl konstatavo, kad ieškovių reikalavimo teisės yra neabejotinos ir galiojančios. Pagal ginčijamą pirkimo–pardavimo sutartį nekilnojamasis turtas buvo perleistas už 425 000 Lt (123 088,50 Eur). Atsakovas V. B. patvirtino, kad iš V. B. gautų lėšų V. B. atsiskaitė su hipotekos kreditore AB DNB banku.
6. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Dėl to kreditorius pagrįstai gali reikšti actio Pauliana dėl skolininko sudaryto sandorio nuginčijimo ne tik tais atvejais, kai dėl tokio sandorio skolininkas tampa nemokus, bet ir kitais atvejais, kai ginčijamas sandoris kitaip pažeidžia kreditoriaus teises ir interesus.
7. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išskyręs tokias actio Pauliana taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008; 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-339-2009; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011).
8. Teismas sprendė, kad pirmenybės suteikimas kitam kreditoriui pažeidė ieškovių teises, nes jos prarado galimybę visiškai ar iš dalies patenkinti savo reikalavimus. Dėl sudaryto sandorio pakito atsakovų mokumas, atsakovai V. B. ir R. B. savo nemokumą patvirtino teikdami pareiškimą Klaipėdos miesto apylinkės teismui dėl fizinio asmens bankroto iškėlimo.
9. Dėl ieškinio senaties CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Teismas nustatė, kad atsakovai neinformavo ieškovių apie ketinimą sudaryti nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį, ši aplinkybė paaiškėjo ieškovėms gavus Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 8 d. pranešimą apie teisme gautą atsakovų V. B. ir R. B. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo. Teismas pažymėjo, kad įstatyme nėra nustatytos pareigos kreditoriui domėtis skolininko sudaromais sandoriais, neprotinga reikalauti iš kreditorių nuolat sekti ir domėtis skolininkų sudaromais sandoriais, todėl konstatavo, kad ieškovės nepraleido ieškinio senaties termino actio Pauliana pareikšti.
10. Teismo vertinimu, atsakovai V. ir R. B. sudarė sandorį, pažeidžiantį kreditorių interesus, jo sudaryti ne tik neprivalėjo, bet ir negalėjo.
11. CK 6.67 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad preziumuojama, jog kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais. Teismas, nustatęs, kad sandoris buvo sudarytas skolininkų V. B., R. B. ir V. B. brolio V. B., taikė sandorio šalių nesąžiningumo prezumpciją. Atsakovai neįrodė priešingai, t. y. nepaneigė nesąžiningumo prezumpcijos. Ginčijamą sandorį sudaręs V. B. turėjo jam prieinamomis priemonėmis pasidomėti, ar V. B. ir R. B. neturėjo kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Byloje nėra pateikta V. B. rašytinių paklausimų ar kitų dokumentų, kurie įrodytų, kad prieš ginčijamo sandorio sudarymą jis domėjosi kitos sandorio šalies patikimumu, prašė informacijos apie tos šalies turtinę padėtį, turimus kreditorius, skolų dydį, atsiskaitymus su tais kreditoriais, ginčus teisme, daiktinių teisių suvaržymus ir pan. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas V. B., kaip turto įgijėjas, nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis pagal teisės normas buvo būtina jo, kaip verslininko, statusui.
12. Įvertinęs byloje esančius dokumentus, šalių ir jų atstovų paaiškinimus, teismas pripažino 2013 m. rugsėjo 18 d. pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą V. B., R. B. ir V. B., negaliojančia nuo jos sudarymo momento kaip prieštaraujančią imperatyviosioms teisės normoms ir kaip pažeidžiančią kreditorių interesus. Sandorį pripažinęs negaliojančiu nuo jo sudarymo, teismas taikė restituciją natūra ir įpareigojo V. B. ir V. B. kartu su R. B. grąžinti vieni kitiems visa, ką yra gavę pagal pirkimo–pardavimo sutartį.
13. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2017 m. vasario 7 d. nutartimi, išnagrinėjusi atsakovų V. B., R. B. ir V. B. apeliacinius skundus, paliko nepakeistą Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimą.
14. Nutartyje dėl ieškinio senaties termino nurodyta, kad CK 6.66 straipsnio nuostata, jog ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo tos dienos, kuri siejama su kreditoriaus sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį, yra susijusi su informacijos gavimo laiku ir informacijos apimtimi. Informacijos gavimo laikas apibrėžiamas sužinojimo arba turėjimo sužinoti aplinkybėmis. Iš jų yra taikoma ta, kuri laiko atžvilgiu atsirado anksčiau. Informacijos apie sandorį apimtį sudaro dvi nuostatos: pirma, informacija apie skolininko sudarytą sandorį ir, antra, informacija, kad šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Todėl ieškinio senaties termino vienerių metų skaičiavimas pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybės, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo kaip kreditoriaus teises. Teismas sprendė, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas, nes ieškovėms aplinkybės apie sudarytą ginčijamą sandorį paaiškėjo tuomet, kai jos iš Klaipėdos miesto apylinkės teismo gavo 2014 m. spalio 8 d. pranešimą apie V. ir R. B. ketinimą iškelti fizinio asmens bankroto bylą bei 2015 m. sausio 20 d. patikrino viešus registrus.
15. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį „kitaip“ pažeidžiamos kreditoriaus teisės, jei: 1) skolininkas sudaro sandorį, kuris nors ir nesukelia bendro skolininko nemokumo, bet sumažina turto, kuriuo buvo užtikrinta kreditoriaus reikalavimo teisė, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus reikalavimams patenkinti; 2) kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl sudaryto sandorio, pakanka įrodyti, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdoma kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes sudarius ginčijamą sandorį likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi.
16. Nekilnojamojo turto rinkos vertės ekspertizę atlikusi teismo ekspertė Irmana Krikščiūnienė nustatė, kad ginčijamu sandoriu perleisto turto vertė sudaro 32 000 Eur, o pagal sandorį sumokėta kaina buvo 123 088,51 Eur, taigi atsakovų turtinė padėtis po ginčijamo sandorio sudarymo pagerėjo. Pagal Turto ir verslo vertinimo metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159, 55 punktą turto vertinimas atliekamas ne mažiau kaip dviem metodais. Ekspertė I. Krikščiūnienė retrospektyvinį ginčijamu sandoriu perleisto nekilnojamojo turto rinkos vertinimą 2013 m. rugsėjo 18 d. rinkos vertei nustatyti atliko naudodama lyginamąjį metodą. Atsakovo V. B. byloje pateiktoje UAB „Lituka“ ir Ko nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje turto (parduotuvių) vertinimas buvo atliktas dviem metodais – pajamų ir lyginamuoju – bei nustatyta 85 800 Eur rinkos vertė. 2013 m. balandžio 26 d. Sutartinės hipotekos sutartyje, sudarytoje skolininkės UAB „Electus“, kreditorės AB DNB banko ir įkaitų davėjų V. ir R. B., įkeisto turto (parduotuvės ir prekybinių patalpų) įkeitimo vertė yra 248 000 Lt ir 350 000 Lt; bendra vertė 173 192,77 Eur (598 000 Lt);  užtikrintos prievolės dydis – 89 996,79 Eur. VĮ Registrų centro duomenimis, ginčijama sutartimi perleisto turto masinio vertinimo vidutinė rinkos vertė, 2013 m. duomenimis, sudaro 50 593 Eur. Teismas sprendė nesivadovauti ekspertės I. Krikščiūnienės atliktu retrospektyviniu nekilnojamojo turto rinkos vertinimu, nes šis vertinimas neatitinka Turto ir verslo vertinimo metodikos reikalavimų (atliktas mažiau kaip dviem metodais) ir prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams (nustatyta turto rinkos vertė mažesnė net už masinio vertinimo būdu nustatytą vidutinę rinkos vertę). 2013 m. rugsėjo 18 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu nekilnojamasis turtas perleistas už 123 088,50 Eur (425 000 Lt) sumą, o AB DNB banko Hipotekos sutartyje, sudarytoje prieš penkis mėnesius iki ginčijamo sandorio sudarymo, turto rinkos vertė yra 173 192,77 Eur, taigi turtas pagal ginčijamą sandorį perleistas už 50 104,27 Eur (173 192,77 Eur – 123 088,50 Eur) mažesnę sumą negu Hipotekos sutartyje nurodyta šio turto vertė.
17. Ginčijamo sandorio sudarymo dieną nebuvo primygtinio poreikio pirmumo eile dengti kreditorės AB DNB banko reikalavimą pagal kreditavimo sutartį, nes ši kreditorė nebuvo nukreipusi skolos išieškojimo priverstine tvarka. Tai matyti iš 2013 m. rugsėjo 6 d. AB DNB banko rašto, kad įkaito davėjai neprieštaravo, jog skolininkė UAB „Electus“ grąžintų kreditą prieš kreditavimo sutartyje nurodytą terminą, bankas sutiko padaryti visus įrašus apie hipotekos reikalavimų įvykdymą ir kreiptis į atitinkamas institucijas dėl hipotekos išregistravimo po to, kai lėšos bus pervestos bankui. Taigi ieškovių (kreditorių) teisės ir teisėti interesai ginčijamo sandorio sudarymo momentu buvo pažeisti, kai atsakovai V. ir R. B. atsiskaitė su pirmosios eilės hipotekos kreditore.
18. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015 m. gegužės 15 d. įsiteisėjusioje nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2FB-513-676/2015, konstatavo, jog būdami nemokūs R. ir V. B. sandoriu (ginčijamu nagrinėjamojoje byloje) perleido nekilnojamojo turto už 425 000 Lt sumą. Taigi atsakovų nemokumas sandorio sudarymo metu teismo jau buvo konstatuotas kitoje byloje.
19. Ginčijamą sutartį sudariusios šalys teigė, kad jų pareigą sudaryti sutartį lėmė preliminarioji nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis. Teismas nepripažino pagrįstais šio atsakovų teiginio, nes preliminarioji sutartis byloje nepateikta, o teismas neturi galimybės pasisakyti dėl šios sutarties kvalifikavimo kaip preliminariosios sutarties.
20. Ginčijamo sandorio pirkėjas V. B. yra pardavėjo V. B. brolis, todėl šalių nesąžiningumas preziumuojamas (CK 6.67 straipsnio 1 dalis).
21. Teismas pažymėjo, kad actio Pauliana tikslas – perleistą ginčijamu sandoriu turtą grąžinti į atsakovų R. ir V. B. turto masę, kad iš jos kreditoriai galėtų išieškoti (CK 6.66 straipsnio 4 dalis). Byloje konstatuotas atsakovų nesąžiningumas, todėl aplinkybės, kad atsakovai V. ir R. B. yra nemokūs, todėl V. B. neteks galimybės susigrąžinti lėšas, kurias sumokėjo, restitucijos taikymui šioje byloje neturi įtakos.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

22. Kasaciniu skundu atsakovas V. B. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. gegužės 17 d. sprendimą ir Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 7 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovių ieškinį. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti; jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliana taikymo sąlygos konstatuoti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008; 2012 m. lapkričio 6 d. Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Nustatant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliana taikymo sąlygos konstatuoti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-701/2016). Taigi, teismui sprendžiant dėl sandorio, kreditoriaus prašomo pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, kaip pažeidžiančio kreditoriaus teises, būtina nustatyti, kad sumažėja reali galimybė ar jos nebelieka skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Nagrinėjamoje byloje ginčo turtas buvo parduotas už didesnę nei rinkos vertę, dėl to V. ir R. B. nemokumas nesumažėjo. Teismai ignoravo faktą, kad už parduotą turtą atsakovai V. B. ir R. B. gavo kur kas didesnę kainą, nei būtų gauta realizuojant turtą priverstine tvarka.
2. Lietuvos apeliacinio teismo išvada, kad reali ginčo turto pardavimo vertė turėjo būti 173 192,77 Eur pagal įrašą hipotekos sutartyje ir susitarime, kuris nebuvo pagrįstas jokiu turto vertinimu, yra visiškai nepagrįsta, nes teismas nemotyvuotai atmetė net tris turto vertinimo išvadas: masinį turto vertinimą (Nekilnojamojo turto registro duomenys), individualų turto vertinimą (UAB „Lituka“ ir Ko ataskaitą) bei teismo ekspertizės aktą (teismo ekspertės I. Krikščiūnienės išvadą). Taip pažeistos proceso teisės normos, nustatančios įrodymų vertinimą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 185 straipsnis).
3. Pirmosios instancijos teismas nustatė kreditorių (ieškovių) teisių pažeidimą dėl to, kad pardavėjai iš gautų pinigų pirmiausia atsiskaitė su viena kreditore AB DNB banku. Ši išvada nepagrįsta, nes su hipotekos kreditoriumi privaloma atsiskaityti pirmiausia. Hipoteka suteikia šios daiktinės teisės turėtojui teisę patenkinti hipoteka užtikrintą reikalavimą iš hipotekos objekto vertės pirmiau už kitus skolininko kreditorius (CK 4.170 straipsnio 3 dalis). Atsakovams V. ir R. B. rinkos verte pardavus ginčo turtą V. B., atsakovų V. ir R. B. mokumas nebuvo sumažintas, tik pasikeitė turimo turto struktūra. Hipotekos kreditorė DNB bankas bet kokiu atveju turėjo pirmenybę iš atsakovo sumokėtų pinigų atgauti savo skolą pirma. Tuo metu, kai atsakovas V. B. atsiskaitė su AB DNB banku iš V. B. gautais pinigais ir pinigų likutį panaudojo su ieškove UAB „GS Investicija“ atsiskaityti, dar negaliojo nuo 2013 m. spalio 1 d. įsigaliojęs CK 6.9301 straipsnis, nustatantis, kokiu eiliškumu privalo atsiskaityti asmuo, kuris neturi pakankamai lėšų visiems skoliniams įsipareigojimams padengti.
4. Dėl ginčijamos sutarties šalių sąžiningumo – ieškovių UAB „Marių prekyba“, UAB „Boslita“ ir Ko, UAB „GS Investicija“ reikalavimai V. B. atsirado (pradelsti terminai atsiskaityti) atitinkamai 2010 m. rugpjūčio 13 d., 2013 m. balandžio 19 d., 2013 m. kovo 17 d. Per laikotarpį iki ieškinio pateikimo (2015 m. vasario 5 d.) ieškovės neatliko jokių skolos priteisimo ar išieškojimo veiksmų, t.y. ieškovės nesikreipė į antstolius dėl vykdomųjų įrašų vekseliuose atlikimo, nesikreipė į teismą dėl skolos išieškojimo, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nė viename viešame registre nebuvo ir negalėjo būti informacijos apie V. B. prisiimtus skolinius įsipareigojimus. Sąžiningu gali būti laikomas tas įgijėjas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių ir ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Ieškovių pasyvumas, neveikimas prisidėjo prie to, kad V. B. objektyviai (iš viešų registrų) negalėjo sužinoti apie atsakovo V. B. kreditorius ir jų reikalavimo sumas. Dėl to, taip pat atsižvelgiant į tai, kad ginčo turtas buvo parduotas už ne mažesnę nei rinkos kainą, nė vienas iš atsakovų objektyviai negali būti pripažintas nesąžiningu.
5. Dėl vienerių metų ieškinio senaties termino (CK 6.66 straipsnio 3 dalis) – pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta atsakovų 2013 m. rugsėjo 18 d., o kitą dieną ji buvo išviešinta Nekilnojamojo turto registre. Ieškinys dėl sutarties nuginčijimo buvo pateiktas teismui tik 2015 m. vasario 5 d. Kiekvienu konkrečiu atveju byloje svarbu įvertinti kreditoriaus, skolininko veiksmus nuo teisės pažeidimo iki kreditoriaus nurodomo sužinojimo momento, kitas reikšmingas aplinkybes, nulėmusias kreditoriaus sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie jo teisės pažeidimą – skolininko sudarytą sandorį – laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011). Ieškovės, V. B. kreditorės, yra privatūs juridiniai asmenys; jų veikla yra susijusi su pelno siekimu. Jos nepateikė byloje jokių duomenų, patvirtinančių, kad aktyviai domėjosi atsakovų turtine padėtimi ir atliko su skolų išsiieškojimu susijusius veiksmus. Todėl keliamas klausimas, kokius veiksmus atliko ieškovės laikotarpiu nuo 2013 m. rugsėjo 19 d. iki 2014 m. spalio 8 d., siekdamos išsiieškoti pradelstas V. B. skolas. Juridiniam asmeniui yra keliami aukštesni atidumo, rūpestingumo reikalavimai, nes juridinis asmuo paprastai turi atsakingus darbuotojus, privalančius pasirūpinti skolinių įsipareigojimų išieškojimu. Juridinis asmuo taip pat privalo rūpintis skolų išieškojimu tiek dėl savo paties kreditorių teisių, tiek dėl savo akcininkų teisių užtikrinimo. Byloje nenustatyta aplinkybių, galinčių paneigti būtinybę ieškovėms – juridiniams asmenims – būti budrioms ir sužinoti apie pirkimo–pardavimo sutartį jos išviešinimo registruose dieną. Ieškinio senaties termino eigos pradžią teismai nustatė remdamiesi ieškovių nurodoma data (2014 m. spalio 8 d.), tačiau nepagrįstai netaikė ieškovėms rūpestingumo ir apdairumo kriterijų.
6. Dėl restitucijos – visiška restitucija yra neįmanoma, nes už ginčo turtą gautus pinigus atsakovas V. B. pervedė dviem savo kreditorėms – AB DNB bankui, kuris sutiko panaikinti ginčo turto hipoteką, bei ieškovei UAB „GS Investicija“. Taikant visišką restituciją ieškovės nepagrįstai praturtėja, įgydamos naudą dėl to, kad ginčo turtas nebėra įkeistas bankui ir šį turtą pardavus gautų lėšų nebereikės įskaityti banko kaip hipotekos kreditoriaus reikalavimui padengti. Tai sudaro pagrindą pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jo netaikyti, nes dėl jos taikymo V. B. padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o ieškovių – atitinkamai pagerėtų. Atkurti V. B. ir atsakovų V. B. bei R. B. turtinės padėties pusiausvyros neįmanoma dar ir dėl atsakovų V. B. ir R. B. nemokumo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra nurodęs, kad taikant restituciją pirkėjo ir pardavėjo padėtis tampa nelygiavertė, kai pirkėjas grąžina ginčijamo sandorio pagrindu perleistą turtą pardavėjui, t. y. turtą susigrąžinusiam asmeniui atkuriama status quo padėtis, o pirkėjo padėtis, lyginant su pardavėju, kai jis yra nemokus, yra nepagrįstai ir nesąžiningai pasunkinama. Taikant restituciją ir sprendžiant klausimą dėl jos šalių tarpusavio interesų pusiausvyros teisiškai reikšmingas sąžiningumo principas, bet ne asmens sąžiningumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2014). Tai reiškia, kad sprendžiant dėl to, ar vykdyti restituciją ir ar vykdyti ją natūra, turi būti vertinama ne tai, ar sandorį sudaręs asmuo buvo sąžiningas, tačiau ar restitucijos taikymas nesukels padarinių, kurie nesąžiningai iškreips sandorio šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, nepagrįstai pablogins vienos iš šalių padėtį.
23. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovės UAB „Marių prekyba“, UAB „Boslita“ ir Ko bei UAB „GS Investicija“ prašo atsakovo V. B. kasacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 7 d. nutartį. Atsiliepime nurodyti tokie esminiai argumentai:
1. Teismai ištyrė ir įvertino šioje byloje esančių įrodymų visetą, t. y. rašytinius įrodymus, šalių ir jų atstovų paaiškinimus ir jų visumos pagrindu padarė išvadas, ar tam tikros aplinkybės yra įrodytos. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kodėl remiasi vienu įrodymu dėl ginčo nekilnojamojo turto vertės nustatymo ir atmeta kitą, pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės, pakankamumo, patikimumo. Atsakovui nepateikus jokių argumentų, kaip pasireiškė įrodymų vertinimo taisyklės pažeidimas, nepateikus tai pagrindžiančių teisinių argumentų, tokio pobūdžio abstraktūs argumentai, kokie yra dėstomi kasaciniame skunde, negali būti kasacijos pagrindas.
2. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad sudarius ginčijamą sutartį V. B. ir R. B. turtinė padėtis pablogėjo. 2013 m. balandžio 26 d. hipotekos sutartis  patvirtina, kad hipotekos kreditorius ir pats V. B. su sutuoktine parduotuvės patalpas įvertino 248 000 Lt, o prekybines patalpas – 350 000 Lt suma, tai atitinka 173 192,77 Eur. Lietuvos teismų praktika patvirtina, kad Nekilnojamojo turto registre nurodyta vidutinė rinkos vertė yra tik orientacinė kaina, kuri yra nustatyta masinio vertinimo būdu. Šiuo atveju tikslesne laikytina Hipotekos sutartyje nurodyta ginčo objektų vertė. Ši kaina nustatyta individualiai, t. y. dėl turto kainos vertės sutarus tiek V. ir R. B., tiek hipotekos kreditoriui. Komercinis bankas (hipotekos kreditorius) laikytinas savo srities profesionalu, todėl jam yra žinomos analogiško turto rinkos kainos. Be to, pats V. B. su sutuoktine išreiškė valią ir sudarydami Hipotekos sutartį pripažino, jog nustatyta vertė yra teisinga. Ginčijamoje sutartyje, kuri buvo sudaryta vos po 5 mėnesių (2013 m. rugsėjo 18 d.), tie patys objektai yra vertinami atitinkamai 200 000 Lt ir 225 000 Lt suma. Atsakovai nepateikė duomenų, dėl kokių priežasčių per 5 mėn. laikotarpį ginčo nekilnojamojo turto vertė galėjo taip smarkiai sumažėti. Teismų praktikoje nėra išaiškinta, kad hipotekos sandoryje nustatyta nekilnojamojo turto verte nebūtų galima remtis sprendžiant ginčus dėl turto vertės nustatymo. Priešingai, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad hipotekos kreditoriaus reikalavimas asmeniui, kuris savo daiktu užtikrino kito asmens įsipareigojimus, tvirtinamas tokio dydžio, kokia nurodyta hipotekos lakšte šio daikto vidutinė rinkos vertė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2012).
3. Pagal ginčijamą sutartį V. B. lėšas mokėjo savo broliui V. B., o ne hipotekos kreditorei AB DNB bankui. Byloje nėra pateikta patikimų duomenų, kad su hipotekos kreditore būtų atsiskaityta pinigais, kurie buvo gauti iš V. B. pagal ginčijamą sandorį. Šis sandoris sudarytas vengiant skolų grąžinimo, tą nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme patvirtino atsakovo V. B. atstovas, aiškiai nurodydamas, kad „taip, jis (V. B.) šitiems kreditoriams (ieškovams) nemokėjo, nemoka ir jeigu turės galimybę ateityje nemokės, nes tų skolų faktiškai nėra“.
4. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ginčijama sutartis sudaryta tarp artimųjų giminaičių, todėl šalių nesąžiningumas preziumuojamas (CK 6.67 straipsnio 1 dalis). V. B. turėjo pakankamai daug laiko pasidomėti, ar brolis neturi daugiau kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Jis, kaip turto įgijėjas, nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis pagal teisės normas buvo būtina, jo, kaip verslininko, statusui.
5. Lietuvos teismų praktikoje pripažįstama, kad CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su kreditoriaus sužinojimo ar turėjimo sužinoti apie sandorio, pažeidžiančio jo teises sudarymą, momentu. Kreditorius neturi pagal įstatymą pareigos nuolat sekti bei domėtis sandoriais, kuriuos sudaro jo skolininkai (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-91/2013). V. B. ir R. B. neinformavo ieškovių apie galimai ieškovių teises pažeidžiančius sandorius ar ketinimą juos sudaryti. Ieškovės apie ginčijamą sutartį sužinojo tada, kai iš Klaipėdos miesto apylinkės teismo gavo 2014 m. spalio 8 d. pranešimą apie V. B. ir R. B. ketinimus iškelti fizinio asmens bankroto bylą.
6. Kaip teisingai konstatuota apeliacinės instancijos teismo nutartyje, V. B., sudarydamas sandorį, buvo nesąžiningas, todėl turi prisiimti visą riziką, susijusią su šio sandorio sudarymu, įskaitant (galimai) mažesnę galimybę atgauti sumokėtas lėšas. Jis sudarydamas ginčijamą sandorį turėjo suprasti, kad prisiima visą su tuo susijusią riziką, t. y. kad nuginčijus šį sandorį būtų taikoma restitucija, turtas būtų sugrąžintas ankstesniems savininkams – V. B. ir R. B., o jam iš minėtų asmenų būtų priteista už ginčo turtą sumokėta suma. Ta aplinkybė, kad V. B. finansinė padėtis yra prasta, nesudarė pagrindo netaikyti restitucijos. Priešingu atveju būtų iškreipta restitucijos esmė, nes jos taikymas ar netaikymas priklausytų nuo nesąžiningo asmens turtinės padėties po ginčijamo sandorio sudarymo. Tokiu atveju būtų sudarytos visos sąlygos nesąžiningiems asmenims vengti prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, o sąžiningi kreditoriai negalėtų nukreipti išieškojimo į nesąžiningu būdu perleistą nekilnojamąjį turtą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kreditoriaus teisių pažeidimo kaip actio Pauliana sąlygos

24. CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: 1) kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus; 2) kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui arba 3) kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl šios actio Pauliana sąlygos, yra konstatavęs, kad, teismui sprendžiant bylą pagal actio Pauliana, turi būti nustatoma, kaip konkrečiai pažeidžiamos kreditoriaus teisės ir interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013; kt.).
25. Siekiant nustatyti, ar skolininko sandoris pažeidė kreditoriaus teises, be kita ko, būtina nustatyti skolininko nemokumą (kad dėl sandorio sudarymo tapo nemokus ar sudarydamas sandorį buvo nemokus) arba kad dėl sandorio reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėja ar jos nebelieka. Visais šiais atvejais būtina nustatyti aplinkybes, susijusias su skolininko turtine padėtimi, kurių pagrindu ir sprendžiama, ar pažeistos kreditoriaus teisės. Įrodyti šias aplinkybes pareiga tenka ieškovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-179-611/2017, 56 punktas).
26. Nemokumas kaip teisinė sąlyga actio Pauliana atveju suprantamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012).
27. Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad sprendžiant, ar buvo pažeistos kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2012). Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad pastarosiose nutartyse pateiktas nurodytas aiškinimas taikytinas tik tiems atvejams, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko kaip verslo subjekto – protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus sąžiningai siekiant naudos įmonei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013; 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2013).
28. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, tačiau sumažino turto, į kurį gali būti nukreipiamas išieškojimas, vertę, ir sumažėjusios vertės turto neužtenka kreditoriaus finansiniams reikalavimams patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-17/2006; 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008). Tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kreditorių teises pažeidžiančiu sandoriu gali būti pripažintas toks sandoris, dėl kurio atsiskaitymas su kreditoriais užtrunka ilgiau, nei būtų atsiskaityta iki sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012). Taigi, sprendžiant, ar ginčijamu sandoriu nebuvo „kitaip pažeistos kreditoriaus teisės“, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. Ši actio Pauliana taikymo sąlyga yra vertinamojo pobūdžio, todėl teismai kiekvienu atveju nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu sprendžia, ar buvo kreditorių teisių pažeidimas.
29. Kita vertus, nustatant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliano taikymo sąlygos konstatuoti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).
30. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad kreditoriaus teisės gali būti pažeistos ir kitais būdais, pavyzdžiui, kai skolininkas, perleidęs turtą, nors ir netampa nemokus, tačiau gerokai sumažina savo turtą ir taip sukelia realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2007); šiems atvejams priskirtinas turto pardavimas už aiškiai mažesnę kainą, kai po tokio sandorio sudarymo kreditorius negali išsiieškoti skolos, nes skolininko gautos už parduotą turtą sumos ir likusio skolininko turto gali neužtekti skolai grąžinti.
31. Nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčijamu sandoriu perleisto turto vertės atitikties rinkos kainai, nustatė, kad už 123 088,50 Eur perleistas nekilnojamasis turtas yra perleistas gerokai pigiau nei rinkos kaina, nes ginčo turto hipotekos sutartyje AB DNB banko nurodyta turto sutartinė 173 192,77 Eur kaina yra rinkos kaina. Papildomai pažymėjo, kad ginčijamo sandorio sudarymo dieną nebuvo primygtinio poreikio pirmumo eile dengti kreditorės AB DNB banko reikalavimą.
32. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas ginčo sandoriu perleisto turto teismo ekspertės I. Krikščiūnienės nurodytą 32 000 Eur vertę ir pripažindamas turto rinkos verte hipotekos sutartyje nurodytą vertę, nepasisakė, kodėl atmeta byloje pateiktoje UAB „Lituka“ ir Ko nekilnojamojo turto vertės ataskaitoje nurodomą turto rinkos vertę – 85 800 Eur ar VĮ Registrų centras duomenų bazėje nurodytą masinio vertinimo vidutinę rinkos vertę – 50 593 Eur. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad hipotekos sutarties šalys yra laisvos hipotekos sutartimi nustatyti įkeičiamo turto vertę, tačiau tai nereiškia, kad būtent ši vertė atitinka tikrąją turto rinkos vertę. Kilus ginčui tikroji turto rinkos vertė nustatoma Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme įtvirtinta tvarka, vertinimą atliekant nepriklausomiems vertintojams.
33. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog ginčo turto pardavimas už 123 088,50 Eur neatitinka rinkos kainos ir kad taip buvo pažeistos kreditorių teisės, teisiškai nepagrįsta. Tam, kad būtų konstatuotas kreditorių teisių pažeidimas, kaip pirmiau minėta, turi būti nustatyta, kad turtas buvo parduotas už mažesnę nei rinkos kainą, ir kreditorius dėl to negali išsiieškoti skolos arba galimybės ją išsiieškoti reikšmingai pasunkėjo. Tačiau nustačius, kad turtas parduotas už rinkos vertę atitinkančią kainą, o gautos lėšos panaudotos atsiskaityti su kreditoriais, nebūtų pagrindo konstatuoti kreditorių teisių pažeidimo, kadangi skolininko turto struktūros pasikeitimas nesudaro pagrindo teigti, kad sumažėjo skolininko turto vertė.
34. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliacinės instancijos teismo nutarties išvada, kad atsakovai nepagrįstai suteikė pirmenybę hipotekos kreditorei AB DNB bankui prieš kitus kreditorius, iš ginčo turto pardavimo gautais pinigais atsiskaitydami su banku ir taip pažeisdami kitų kreditorių teises. CK 4.170 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad hipoteka suteikia šios daiktinės teisės turėtojui teisę patenkinti hipoteka užtikrintą reikalavimą iš hipotekos objekto vertės pirmiau už kitus kreditorius. Be to, kadangi hipoteka yra daiktinė teisė, ji seka paskui daiktą (CK 4.170 straipsnio 6 dalis). Hipoteka neatima iš įkaito davėjo teisės valdyti, naudoti įkeistą turtą ir juo disponuoti atsižvelgiant į hipotekos kreditoriaus teises, jeigu hipotekos sandoryje nenustatyta kitaip (CK 4.170 straipsnio 5 dalis). Aptartos teisės normos hipotekos kreditoriaus pirmenybės teisės patenkinti savo reikalavimą iš jam įkeisto turto nesieja su užtikrintos prievolės pažeidimu ar įvykdymo termino praleidimu, t. y. hipotekos kreditoriaus pirmenybės teisė išlieka ir tuo atveju, jeigu iš įkeisto turto vertės dengiama juo užtikrinta prievolė prieš terminą.
35. Tam, kad galėtų būti panaikinta daikto hipoteka jo perleidimo tretiesiems asmenims atveju, būtinas hipotekos kreditoriaus sutikimas, kuris paprastai suteikiamas su sąlyga, jog už hipoteka įkeistą turtą gauti pinigai sumokami hipotekos kreditoriui užtikrintai prievolei įvykdyti. Todėl nėra pagrindo konstatuoti kitų kreditorių teisių pažeidimo, jeigu, perleidus hipoteka įkeistą turtą trečiajam asmeniui, už turtą gautais pinigais atsiskaitoma pirmiau būtent su hipotekos kreditoriumi, nepriklausomai nuo prievolės suėjimo termino, jeigu, atsiskaičius su hipotekos kreditoriumi, yra panaikinama daikto hipoteka.
36. Kiti atsakovo kasacinio skundo argumentai, atsižvelgiant į pirmiau teisėjų kolegijos pateiktus išaiškinimus ir motyvus, neturi teisinės reikšmės teisiniam bylos rezultatui, taip pat vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

37. Aplinkybė, ar ginčijamu sandoriu perleisto turto kaina atitinka jo rinkos vertę, yra fakto klausimas, kurio kasacinis teismas nenustato, nes sprendžia teisės taikymo klausimus (Civilinio proceso kodekso 353 straipsnio 1 dalis), o apeliacinės instancijos teismas nenustatė visų reikšmingų aplinkybių turto pardavimo atitikties rinkos vertei nustatyti, netinkamai aiškino teisės normas, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, o byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

38. Bylą perdavus apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo, šiam teismui paliekama išspręsti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. vasario 7 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Andžej Maciejevski

                                                                      Algis Norkūnas

                                                                      Donatas Šernas