Civilinė byla Nr. 2-297/2011

Procesinio sprendimo kategorija 126.5 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

 N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 2011 m. vasario 25 d.

Vilnius

 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Gintaro Pečiulio ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo J. V. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 9 d. nutarties, kuria atmestas prašymas dėl kreditorinio reikalavimo tvirtinimo, civilinėje byloje Nr. B2-691-578/2010 pagal ieškovo A. Z. ieškinį ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais D. D. pareiškimą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Saulės dovanos“ dėl bankroto bylos iškėlimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

 

n u s t a t ė :

 

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. sausio 6 d. nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Saulės dovanos“, o 2009 m. birželio 1 d. nutartimi patvirtino BUAB „Saulės dovanos“ kreditorių ir jų finansinių reikalavimų sąrašą.

Pareiškėjo J. V. L. atstovas pareiškimu kreipėsi į bankrutuojančios UAB ,,Saulės dovanos“ bankroto administratorių, prašydamas įtraukti J. V. L. į bankrutuojančios UAB ,,Saulės dovanos“ kreditorių sąrašą su 907 096,55 Lt finansiniu reikalavimu.

Bankrutuojančios UAB ,,Saulės dovanos“ bankroto administratoriui ginčijant UAB ,,Saulės dovanos“ finansinį reikalavimą, J. V. L. atstovas su prašymu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, prašydamas patvirtinti J. V. L. 907 096,55 Lt finansinį reikalavimą bankrutuojančiai UAB „Saulės dovanos“.

Prašyme teigė, kad J. V. L. finansinio reikalavimo atsiradimo pagrindas yra 2006 m. rugpjūčio 7 d. paskolos sutartis, pagal kurią J. V. L. paskolino UAB „Saulės dovanos“ 800 000 Lt ir kurią patvirtina UAB „Saulės dovanos“ išduotas tos pačios dienos skolos raštas (pakvitavimas. Atstovo teigimu, aplinkybę, kad J. V. L. turėjo pinigų ir galėjo juos paskolinti patvirtina faktas, kad iki paskolos sutarties sudarymo momento J. V. L. vien iš UAB „Saulės dovanos“ už šiai įmonei parduotą žemės sklypą gavo 1 200 000 Lt, iš kurių 800 000 Lt jam buvo perduoti grynais.

Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugsėjo 9 d. nutartimi nutarė prašymą atmesti.

Teismas nutartyje nurodė, kad vien tik 2006 m. rugpjūčio 7 d. pakvitavimas negali būti vertinamas kaip įrodymas, patvirtinantis paskolinių santykių tarp pareiškėjo ir UAB „Saulės dovanos“ egzistavimą ir pinigų gavimą. Pasak teismo, nei byloje, nei įmonėje nėra jokių buhalterinės apskaitos dokumentų, patvirtinančių 800 000 Lt įnešimą į UAB „Saulės dovanos“ kasą bei įmonės skolos likutį J. V. L. , taip pat nėra jokių sutarčių tarp UAB „Saulės dovanos“ ir J. V. L. . Teismas pažymėjo, kad 2006 m. rugpjūčio 7 d. pakvitavime nenurodyta pinigų gavimo paskirtis, kad juos reikės grąžinti, kam ir kada. Šių aplinkybių pagrindu teismas padarė išvadą, kad realiai pareiškėjas nei A. P. , nei UAB „Saulės dovanos“ pinigų neperdavė. Šią išvadą teismas taip pat pagrindė ir liudytojo A. P. parodymais. Teismas konstatavo, kad    J. V. L. neįrodė savo finansinio reikalavimo UAB „Saulės dovanos“ pagrįstumo.

Atskiruoju skundu J. V. L. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 9 d. nutartį ir patvirtinti jo 907 096,55 Lt kreditorinį reikalavimą bankrutuojančiai UAB „Saulės dovanos“.

Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

1. 2006 m. rugpjūčio 7 d. skolos raštelis atitinka visus įstatyme nustatytus paskolos sutartims keliamus reikalavimus (CK 6.871 str. 1 d.). Jame nurodyta konkreti perduotų pinigų suma, pakvitavimo sudarymo data, konkretus šios sumos gavėjas - UAB „Saulės dovanos“, atstovaujama vienasmeniškai veikiančio šios įmonės tuometinio vadovo A. P. . Teismas nenurodė, kokių paskolos sutarties elementų minėtame dokumente trūksta, taip pat kokias teisines pasekmes sukelia šis dokumentas, jeigu jo nelaikyti rašytine paskolos sutartimi. Pinigų perdavimo faktą, pasak apelianto, patvirtina ne tik pats skolos raštelis pakvitavimas, bet ir ta aplinkybė, kad skolos raštelio originalas buvo ir tebėra pas pareiškėją (CK 6.65 str. 2 d.). Pareiškėjas teismui pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad skolos raštelio sudarymo metu jis turėjo grynų pinigų sumą, kurią 2006 m. rugpjūčio 7 d. paskolino UAB „Saulės dovanos“.

2. 800 000 Lt sumą kreditorius J. V. L. paskolinęs UAB „Saulės dovanos“, kuriai atstovavo šios įmonės vadovas, generalinis direktorius A. P. , o ne pastarajam asmeniškai. A. P. , skolindamas iš pinigus UAB „Saulės dovanos“ vardu ir interesais, 2006 m. rugpjūčio 7 d. turėjo visus reikiamus įgaliojimus veikti įmonės vardu ir iš ankstesnių sutartinių santykių su šia įmone J. V. L. buvo įprasta, jog UAB „Saulės dovanos“ vardu ir interesais sandorius, veikdamas pagal įmonės įstatus, sudarinėja būtent įmonės vadovas A. P. , veikdamas vienasmeniškai ir vienvaldiškai. Jokių įrodymų, kad 2006 m. rugpjūčio 7 d. A. P. būtų praradęs įgaliojimus veikti įmonės vardu ir sudaryti paskolos sutartį su J. V. L. ar kad sudarant šią sutartį būtų buvęs neveiksnus ar negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, bankroto administratorius nepateikė (CPK 178 str.).

3. 2006 m. rugpjūčio 7 d. paskolos sutartis nėra nuginčyta teisme, ji net nebuvo ginčijama įstatymo nustatyta tvarka, paduodant atitinkamą ieškinį. A. P. teismui patvirtino ir pripažino, kad jis pasirašė minėtą pakvitavimą, taip pat pripažino, jog šis pakvitavimas patvirtina būtent skolą, o ne kokią nors kitą prievolę. Tai, kad A. P. tuo pačiu metu šią paskolą įvardijo „garbės skola“, painiojosi dėl skolos dydžio, skolininko subjekto ir kitų faktinių aplinkybių, vertintina kritiškai dėl atitinkamo juo suinteresuotumo bylos baigtimi.

4. Nutarties neteisėtumą patvirtina Lietuvos teismų praktika, kuri numato, kad rašytinis paskolos raštelis (pakvitavimas), kuriame nenurodyta nei pinigų gavimo paskirtis, nei jų grąžinimo terminas, yra pakankamas įrodymas, patvirtinantis paskolinių teisinių santykių egzistavimą (LAT 2002 m. gegužes 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-715, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 27 d., civ. b. Nr. 2A-481-567/2010). Teismas pažeidė konstitucinę pareiškėjo teisę į nuosavybės neliečiamumą.

5. Teismas suabsoliutino ir virš kitų įrodymų nepagrįstai iškėlė aplinkybę, kad BUAB „Saulės dovanos“ buhalterinės apskaitos dokumentuose paskola nėra užfiksuota. BUAB „Saulės dovanos“ nepateikė į bylą jokių konkrečių ir leistinų įrodymų, kad 2006 m. rugpjūčio 7 d. iš            J. V. L. negavo 800 000. Vien tai, kad skolininkas neįtraukė į savo apskaitą prisiimtos skolos, negali eliminuoti pareiškėjo teisės galiojančios ir nenuginčytos paskolos sutarties pagrindu reikalauti įvykdyti piniginę prievolę. UAB „Saulės dovanos“ vadovas A. P. turėjo pareigą paskolos faktą tinkamai užfiksuoti įmonės buhalterinėje apskaitoje ir inkasuoti gautą grynų pinigų sumą į įmonės kasą. Bankroto administratorius pripažino, jog iš J. V. L. paskolinti pinigai buvo naudojami UAB „Saulės dovanos“ vardu. J. V. L. nėra ir negali būti laikomas atsakingu už įmonės vadovo galimai netinkamus veiksmus. Teismas, pažeisdamas įstatymų nustatytą draudimą (CK 6.875 str. 2 d.), rėmėsi liudytojo A. P. parodymais, kurie esą paneigia pinigų perdavimą J. V. L. .

7. Liudytojo teisinį statusą teismas nepagrįstai suteikė bylos baigtimi tiesioginį suinteresuotumą turinčiam buvusiam BUAB „Saulės dovanos“ generaliniam direktoriui                 A. P. , kuris pinigus galimai pasisavino. Tad jeigu būtų patvirtintas pareiškėjo kreditorinis reikalavimas, BUAB „Saulės dovanos“ potencialiai įgytų teisę buvusiam įmonės vadovui reikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo (CK 2.87 str. 7 d.). Šios aplinkybės patvirtina tiesioginį A. P. suinteresuotumą bylos baigtimi ir neleidžia jo laikyti nesuinteresuotu asmeniu, galinčiu duoti nešališkus ir objektyvius liudytojo parodymus (CPK 189 str.).

8. Teismas neturėjo įtraukti į bylą liudytoju paskolos raštelį pasirašiusį BUAB „Saulės dovanos“ buvusį generalinį direktorių A. P. , kuris bando išvengti civilinės atsakomybės, pripažinęs, kad jis tikrai pasirašė 2006 m. rugpjūčio 7 d. pakvitavimą ir padarė savo laisva valia, niekieno neverčiamas, ir kad šis pakvitavimas įformino būtent skolą.

9. Teigia, kad argumentai dėl palūkanų skaičiavimo ir jų dydžio yra išsamiai nurodyti     2009 m. vasario 25 d. pareiškime dėl kreditorinių reikalavimų tvirtinimo. Reikalavimą dėl palūkanų bankroto administratorius ginčijo vien tuo pagrindu, jog esą negalioja pagrindinė paskolos sutartis. Teigia, kad palaiko savo reikalavimą dėl palūkanų.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą BUAB „Saulės dovanos“ bankroto administratorius prašo atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 9 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime teigia, kad liudytoju gali būti kiekvienas asmuo, kuriam gali būti žinomos kokios nors aplinkybės, turinčios ryšį su byla, ir nesvarbu, koks jo amžius bei giminystės ryšiai su byloje dalyvaujančiais asmenimis. (CPK 189 str. 1 d.). Administratorius, tiesiogiai nedalyvavęs administruojamai įmonei iki bankroto bylos iškėlimo sudarant sandorius, negali žinoti ir paaiškinti aplinkybių, kurios egzistavo sudarant sandorį, todėl tokiais atvejais administratorius paprastai prašo teismo apklausti bankrutavusios įmonės darbuotojus ar vadovus apie jiems žinomas svarbias bylai išnagrinėti aplinkybes.

 

Atskirasis skundas atmestinas.

Skundžiama nutartimi J. V. L. prašymą dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo BUAB „Saulės dovanos“ bankroto byloje pirmosios instancijos teismas atmetė, padaręs išvadą, kad pateiktas dokumentas – pakvitavimas – negali būti vertinamas kaip įrodymas, patvirtinantis paskolinių santykių tarp pareiškėjo ir UAB „Saulės dovanos“ egzistavimą ir pinigų gavimą.

Apeliantas J. V. L. , nesutikdamas su tokia teismo išvada, atskirajame skunde teigia, kad 2006 m. rugpjūčio 7 d. skolos raštelis atitinka visus įstatyme nustatytus paskolos sutartims keliamus reikalavimus (CK 6.871 str. 1 d.), nes jame nurodyta konkreti perduotų pinigų suma, pakvitavimo sudarymo data, konkretus šios sumos gavėjas - UAB „Saulės dovanos“, atstovaujama vienasmeniškai veikiančio šios įmonės tuometinio vadovo A. P. .

Pagal civilinio kodekso 6.870 straipsnio, apibrėžiančio paskolos sutarties sampratą, pirmosios dalies nuostatą, paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal CK 6.871 straipsnio trečiosios dalies nuostatą, rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui.

Nagrinėjamu atveju svarbu yra nustatyti, ar 800 000 Lt suma, kuri 2006 m. rugpjūčio 7 d. data A. P. vardu pasirašytame pakvitavime nurodyta kaip jo gauta iš J. V. L. , buvo perduota kaip paskolos dalykas, t.y. ar tarp J. V. L. bei UAB ,,Saulės dovanos“ šiuo pagrindu atsirado paskoliniai santykiai.

Byloje esančioje minėto 2006 m. rugpjūčio 7 d. pakvitavimo kopijoje (t. 6, b.l. 8) nurodyta, kad A. P. , atstovaudamas UAB „Saulės dovanos“, gavo iš J. V. L. 800 000 Lt grynais. Byloje nėra ginčijama aplinkybė, kad šį dokumentą pasirašė A. P. . Tai reiškia, kad dokumentas, pavadintas pakvitavimu, patvirtina, faktą, kad  J. V. A. P. minėtą pinigų sumą perdavė. Tačiau pakvitavimo turinys nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad tarp J. V. L. bei UAB ,,Saulės dovanos“ susiklostė paskoliniai santykiai ir kad jame nurodyta pinigų suma - 800 000 Lt - A. P. , kaip UAB ,,Saulės dovanos“ atstovui, buvo perduota paskolos sutarties pagrindu. UAB ,,Saulės dovanos“, kurią, pagal pakvitavimo turinį, atstovavo A. P. , nėra įvardinta paskolos gavėju ar skolininku, o J. V. L. - paskolos davėju ar kreditorium. Pakvitavimo tekstas taip pat nepatvirtina, kad pinigai buvo perduoti paskolos sutarties pagrindu: naudojama sąvoka „gavau“, bet ne paskolos rašteliams būdingos paskolinius santykius patvirtinančios sąvokos „pasiskolinau“, ,,skolinuosi“, „paskolinau“ ir pan. Pakvitavime pavartojus sąvoką ,,gavau“, jame nėra jokių teiginių, reiškiančių gavėjo įsipareigojimą grąžinti. Taigi, iš pateiktojo dokumento turinio negalima spręsti apie tai, kad tarp jame nurodytų asmenų - UAB ,,Saulės dovanos“, kurią atstovavęs (kaip nurodyta pakvitavime) A. P. bei J. V. L.  buvo sudaryta konkreti apelianto nurodoma sutartis, t.y. paskolos sutartis. Tad pakvitavime nesant paskolos sutarčiai ar paskolos rašteliui būdingų požymių, patvirtinančių, kad pinigai buvo perduoti kaip paskolos dalykas, negalima daryti išvados apie paskolinių santykių egzistavimą.

Apeliantas, remdamasis teismų praktika, tvirtina, kad rašytinis paskolos raštelis (pakvitavimas), kuriame nenurodyta nei pinigų gavimo paskirtis, nei jų grąžinimo terminas, yra pakankamas įrodymas, patvirtinantis paskolinių teisinių santykių egzistavimą. Tačiau nesant jokių kitų duomenų, galinčių patvirtinti paskolinių santykių tarp UAB ,,Saulės dovanos“ J. V. L., egzistavimą,  pakvitavime nenurodžius, kad pinigai perduodami kaip paskolos dalykas (nenurodžius, kad pinigai skolinami ir tuo pačiu nesant įsipareigojimo juos grąžinti), byloje esančio pakvitavimo pripažinti paskolos rašteliu, patvirtinančiu paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui, nėra pagrindo (CK 6.871 str. 3 d.).

Pažymėtina, kad pakvitavime A. P. taip pat nenurodė, kokiu pagrindu jis veikia bendrovės vardu, kokios yra jo užimamos pareigos, ant pakvitavimo nėra įmonės spaudo. Abejones dėl to, ar 800 000 Lt suma iš viso buvo perduota atsakovui UAB „Saulės dovanos“, patvirtina ir ta aplinkybė, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog 800 000 Lt buvo įtraukti į atsakovo buhalterinę apskaitą. Nors iš pakvitavimo teksto seka išvada, kad pinigai buvo perduoti grynaisiais, o ne bankiniu pavedimu, tačiau jokių duomenų, kad jie būtų įnešti į bendrovės kasą, nėra. Priešingai, UAB ,,Saulės dovanos“ 2006 m. rugpjūčio mėn. kasos knygos išrašai (t. 7, b.l. 65-69) įrodo, kad tokia pinigų sumą į bendrovės kasą nebuvo įmokėta.

Pagal CK 6.65 straipsnio pirmosios dalies nuostatą, kreditorius, priimdamas prievolės įvykdymą, privalo duoti skolininkui pakvitavimą apie visišką ar dalinį prievolės įvykdymą, jeigu sutartis nenumato ko kita. Taigi, paprastai pakvitavimas patvirtina pinigų grąžinimą, t. y. prievolės įvykdymą, o ne prievolės atsiradimą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aukščiau išdėstytomis aplinkybėmis, daro išvadą, kad atskirojo skundo argumentai nėra pagrįsti, o pirmosios instancijos teismas klausimą dėl                    J. V. L. kreditorinio reikalavimo tvirtinimo iš esmės išsprendė teisingai. Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde nurodytais motyvais, taip pat CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu, 338 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

 

Teisėjai                                                                                                                      Audronė Jarackaitė

 

Gintaras Pečiulis

 

Donatas Šernas