Baudžiamoji byla Nr. 2K-242/2011 nuasmeninta

                                                                              Teisminio proceso Nr. 1-36-1-00006-2010-0

                                                                              Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                              1.2.26.2.1, 2.4.2.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. birželio 13 d.

Vilnius

              Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Vytauto Masioko, teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. S. kasacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 23 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutarties.

              Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 23 d. nuosprendžiu D. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį 50 MGL (6500 Lt) dydžio bauda. Iš D. S. R. A. priteista 800 Lt nusikaltimu padarytai neturtinei žalai atlyginti, valstybės naudai – 240 Lt proceso išlaidų už nukentėjusiajam R. A. suteiktą antrinę teisinę pagalbą atlyginti.

              Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartimi nuteistojo D. S. apeliacinis skundas atmestas.

              Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Masioko pranešimą ir susipažinusi su byla,

nustatė:

D. S. nuteistas už tai, kad 2010 m. sausio 12 d., apie 13.30 val., viešoje vietoje, daugiabučio namo laiptinėje, esančioje (duomenys neskelbtini), ignoruodamas žmonių tarpusavio bendravimo taisykles, demonstruodamas nepagarbą nukentėjusiajam, aplinkiniams ir aplinkai, dėl menkavertės priežasties – tariamai per garsiai klausomos muzikos, užsipuolė nukentėjusįjį R. A., vadindamas jį necenzūriniais žodžiais, elgdamasis ypač įžūliai – sugriebęs už drabužių jį tampė laiptinėje, suplėšė nukentėjusiojo striukę, sudavė ne mažiau kaip šešis smūgius ranka į įvairias kūno vietas, taip sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą.

              Kasaciniu skundu nuteistasis D. S. prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 23 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti.

              Skunde nurodoma, kad teismas nemotyvavo savo sprendimo taip, kaip to reikalaujama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatas, taip pat teismai nesiekė visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, teismo posėdžio metu visas dėmesys buvo skirtas kasatoriaus veiksmams po įvykio, tačiau ne pačiam įvykiui, analizuojami ir smerkiami D. S., kaip pareigūno, veiksmai. Pasak kasatoriaus, jo kaltė grindžiama prieštaringais nukentėjusiojo parodymais, policijos pareigūnų bei liudytojos J. M. parodymais, kuriuos paneigia specialisto išvada. Specialistas, atlikęs nukentėjusiojo R. A. kūno apžiūrą, konstatavo, kad jokių išorinių smurto žymių ant nukentėjusiojo kūno nėra, taigi, anot nuteistojo D. S., tai paneigia liudytojų N. S., V. S., R. V., J. M. ir paties nukentėjusiojo parodymus apie akivaizdžias smurto žymes ant nukentėjusiojo kūno. Policijos pareigūnas N. S. įvykio dieną nereagavo į kasatoriaus telefono skambučius dėl keliamo triukšmo – būtent į šį pareigūną jis kreipėsi dėl nukentėjusiojo, pernelyg garsiai klausančio muzikos, sudrausminimo. Teismas, anot kasatoriaus, nepagrįstai šešių smūgių sudavimą nukentėjusiajam pripažino fiziniu smurtu ir tai laikė pakankamu pagrindu pripažinti, kad visuomenės rimtis ir tvarka buvo sutrikdyta. Visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas turi būti realus – nepadarius nukentėjusiajam jokių sužalojimų, konfliktui trukus 2–3 minutes, nenustačius, kad dėl konflikto žmonėms buvo sukeltas didelis išgąstis, kilo sumaištis, asmenys dėl to pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, nėra BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytų padarinių. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad nuteistojo D. S. veiksmai buvo padaryti dėl priešiškų tarpusavio asmeninių santykių su nukentėjusiuoju R. A., įvykį matė tik du liudytojai, kurie stebėjo jį būdami savo bute pro duryse esančią akutę, t. y. konfliktas buvo stebimas iš kitų patalpų, nė vienas liudytojas nematė konflikto pradžios. Byloje nėra duomenų, kad kasatorius veikė tyčia siekdamas demonstruoti nepagarbą visuomenei. Pasak kasatoriaus, jo veiksmus galbūt buvo įmanoma vertinti kaip administracinį teisės pažeidimą. Be to, nuteistasis D. S. nurodo, kad teismai nepagrįstai jo veiksmus prieš nukentėjusįjį R. A. vertino kaip itin ciniškus būtent dėl to, kad jis yra policijos pareigūnas.

              Nukentėjusiojo ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo visiškai nemotyvuotas, jis ir teismo posėdžio metu nenurodė, kaip pasireiškė neturtinė žala. Kadangi konfliktas įvyko dėl paties nukentėjusiojo elgesio, kasatorius jam jokių smūgių nesudavė, todėl nebuvo jokio pagrindo priteisti neturtinę žalą.

              Atsiliepimu į nuteistojo D. S. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Lina Beinarytė prašo nuteistojo D. S. skundą atmesti.

              Atsiliepime nurodoma, kad nors kasatoriaus elgesio paskatos buvo asmeniniai nesutarimai, bet smurtaudamas jis suprato, kad daro tai viešoje vietoje, numatė, kad šiais veiksmais bus ne tik padaryta žala nukentėjusiajam, bet ir pademonstruota nepagarba aplinkiniams bei aplinkai. Pasak prokurorės, nepagrįstas kasatoriaus teiginys, kad jo veiksmai vertintini kaip nedidelis chuliganizmas. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad kasatorius, vadindamas nukentėjusįjį necenzūriniais žodžiais, elgdamasis ypač įžūliai – sugriebęs nukentėjusiajam už drabužių, jį tampė laiptinėje, taip suplėšydamas nukentėjusiojo striukę, sukeldamas jam fizinį skausmą – atliko veiksmus, kuriais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

              Dėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų šališkumo kasatoriaus argumentai deklaratyvūs. Tai, kad teismai įrodymus vertino ne taip, kaip norėtų nuteistasis D. S., nerodo jų šališkumo. Neturtinė žala nukentėjusiajam priteista, tinkamai vadovaujantis BPK ir CK nuostatomis.

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatytos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos – teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde; jeigu apeliacinis skundas paduotas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, apeliacinės instancijos teismas nėra saistomas vien tik apeliacinio skundo motyvais – jis turi išsamiai patikrinti visos baudžiamojo įstatymo normos, pagal kurią buvo kvalifikuota nusikalstama veika, taikymo tinkamumą. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo. Todėl, nesant tokių apeliacinės instancijos teismo motyvuotų išvadų bent dėl dalies apeliacinio skundo prašymų ar esminių argumentų, laikoma, kad apeliacinis skundas liko neišnagrinėtas. Be to, teismas privalo imtis visų įstatymo numatytų priemonių, kad būtų išsamiai, nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, išaiškintos tiek kaltinančios, tiek teisinančios aplinkybės ir tik tuomet įvertinami surinkti duomenys bei priimamas teisingas sprendimas (BPK 20 straipsnis, 324 straipsnio 6 dalis).

Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos duomenis, konstatuoja, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas minėtų įstatymų reikalavimų nesilaikė. Apeliacinės instancijos teismo išvados, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, įvertino byloje surinktus duomenis, teisingai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamą veiką yra nepakankamai motyvuotos ir neatsako į esminius nuteistojo D. S. apeliacinio skundo argumentus.

Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Esminis viešosios tvarkos pažeidimo objektyvusis požymis yra tai, kad kiekvienu iš minėtų būdų demonstruojant nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai turi būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Šio nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas turi būti realus. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, todėl kaltininkas turi suvokti, kad savo veiksmais sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką, ir nori taip veikti (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kaltininko tiesioginė tyčia padarinių atžvilgiu gali būti tiek apibrėžta (nori konkrečių padarinių), tiek neapibrėžta (veikos padarinius numato bendrai, jų savo sąmonėje nedetalizuoja). Tokią teismų praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinės nutartys Nr. 2K-122/2008, 2K-159/2009, 2K-241/2009 ir kt.). Kaltės turinys atskleidžiamas ne vien tik kaltininko parodymais, kaip jis suvokė bei vertino savo veiksmus, tačiau vertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: kaltininko atliktus veiksmus, jų pobūdį, pastangas juos darant, priežastis ir aplinkybes, lėmusias tokių veiksmų padarymą. Nepaisant to, kad veikos motyvai ir tikslai tiesioginės įtakos veikos kvalifikavimui pagal BK 284 straipsnio 1 dalį neturi, nes jie nėra būtini šios nusikalstamos veikos sudėties subjektyvieji požymiai, tačiau jų analizė svarbi teisingam kaltininko tyčios apibrėžimui, sprendimui, kad asmuo suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, kad tai pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas.

Kasacinėje nutartyje Nr. 2K-249/2009, be kitų argumentų dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių sampratos, pažymėta ir tai, kad, kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, neturi reikšmės veikos padarymo motyvai; jie gali būti ir chuliganiški, ir asmeniniai. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo deklaratyviais argumentais dėl nuteistojo D. S. veikos motyvų, nesiejo D. S. veikos paskatų su faktinėmis baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis, nusikalstamos veikos padarymo mechanizmu. Vadovaujantis BPK 305 straipsnio 1 dalies 3 punktu, apkaltinamajame nuosprendyje išdėstant nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvus ir išvadas, tai, kad viešosios tvarkos sutrikdymo motyvai gali būti tiek asmeniniai, tiek chuliganiški, nors ir neturi tiesioginės įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, tačiau dominuojančių motyvų nustatymas kiekvienu atveju svarbus kaltininko tyčios kryptingumo nustatymui, todėl teismas privalėjo, spręsdamas dėl veikos kvalifikacijos, pateikti teisinį nukentėjusiojo R. A. elgesio vertinimą, kurio rezultatas tiek dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo (pvz., kasacinės instancijos teismo nutartis Nr. 2K-216/2007), tiek dėl bausmės skyrimo (vertinant galimai BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto aplinkybės egzistavimą) gali būti įvairus. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjo bylą pagal nuteistojo D. S. apeliacinį skundą, kurio vienas esminių argumentų buvo susijęs su jo padarytos veikos priežastimis, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas pagrindinį dėmesį teikė fizinio smurto panaudojimo apimčiai, intensyvumui, tačiau neanalizavo konflikto tarp nuteistojo šioje byloje D. S. ir nukentėjusiojo R. A. priežasčių, byloje surinktų įrodymų visumos (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2010 m. sausio 12 d. protokole-pareiškime nukentėjusysis R. A. teigė, kad jį „dėl garsiai leistos muzikos užpuolė neblaivus kaimynas D. S.“, jis šį protokolą pasirašė; R. A. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip liudytojas, o pripažinus nukentėjusiuoju – kaip nukentėjusysis, ir D. S., apklaustas kaip įtariamasis, minėjo, kad konflikto priežastis – asmeniniai tarpusavio nesutarimai dėl pernelyg garsiai klausomos muzikos; tokią pačią nusikalstamos veikos priežastį šie asmenys nurodė ir apklausti pirmosios instancijos teisme. Byloje yra duomenų, kad D. S. kreipėsi į policiją dėl nukentėjusiojo šioje byloje pernelyg garsiai klausomos muzikos. Pažymėtina, kad kaip liudytojai byloje apklausti kaimynai, iš jų ir gyvenantys kaip ir nuteistasis D. S., ketvirtame namo aukšte, teigė girdėję garsiai sklindančią muziką iš pirmame aukšte gyvenančio R. A. buto (R. A. ikiteisminio tyrimo metu pripažino, kad jis garsiai muzikos klausėsi, maudydamasis duše). Teismas beveik nevertino D. S. parodymų; tai, kad jis pats nukentėjo nuo R. A., vertinta  tik kaip jo gynybinė taktika, nors byloje yra teismo specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nustatyta, kad įvykio dieną D. S. galėjo būti padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį nagrinėdamas bylą kasacine tvarka teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad baudžiamojoje byloje yra duomenų apie nuteistojo D. S. ir nukentėjusiojo R. A. tiek įvykio dieną, tiek ir anksčiau trukusius konfliktus dėl pernelyg garsiai klausomos muzikos, tačiau jų kolegija, laikydamasi bylos nagrinėjimo kasacinės instancijos teisme ribų ir įstatymo apibrėžtos savo kompetencijos, nevertina.

Pagal BPK 386 straipsnio 2 dalį kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi teisme iš naujo nagrinėjant bylą. Tačiau kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą. Kasacinės instancijos teismas sprendžia, kad, grąžinus bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, šis turėtų vertindamas byloje surinktus įrodymus kaip visumą, neteikdamas prioriteto D. S. kaltinantiems įrodymams (BPK 20 straipsnio 5 dalis), išsiaiškinti aplinkybes, lėmusias konfliktą tarp nuteistojo D. S. ir nukentėjusiojo R. A., nes bet kuriuo atveju visuomenės rimties sutrikdymas – vertinamasis požymis, todėl teismas turi analizuoti priežastis, dėl kurių kilo konfliktas, kokie motyvai buvo lemiami panaudojant smurtą ir pan. (kasacinė nutartis Nr.2K-333/2009), spręsti dėl galėjusio būti netinkamo nukentėjusiojo R. A. elgesio įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui. Kiti kasacinio skundo argumentai, bylą grąžinant iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, paliekami nenagrinėti.

Taigi apeliacinės instancijos teismas nepatikrino bylos tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalies pažeidimas), nutartyje nenurodė motyvų, paaiškinančių, kodėl atmetami kai kurie esminiai apeliacinio skundo argumentai, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisingu (BPK 332 straipsnio 3 ir 5 dalių pažeidimai).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad minėti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai yra esminiai, tai sukliudė apeliacinės instancijos teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3  dalis), todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismas privalo ištirti netirtas aplinkybes ir patikrinti nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, išnagrinėti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytus esminius argumentus ir savo sprendime dėl jų pateikti motyvuotas išvadas.

              Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

              Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjai                                                                                     Aldona Rakauskienė

                                                                                     Viktoras Aidukas

                                                                                     Vytautas Masiokas