VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMAS
(S)
S P R E N DI M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. spalio 13 d.
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Gintaras Seikalis,
sekretoriaujant Ernestai Perednienei,
dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Ugniui Pėdnyčiai, advokato padėjėjui Žilvinui Struckui,
atsakovo atstovui advokatui Nerijui Jurkui, advokato padėjėjai Vaidai Šiuškaitei
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Press Exspress“ ieškinį atsakovui UAB „Media bitės“ dėl žalos atlyginimo
n u s t a t ė :
Ieškovas ieškinyje prašė priteisti iš atsakovo 13 178,93 Eur žalos atlyginimą, procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodo, kad šalys 2010 m. sausio 18 d. sudarė distribucijos sutartį Nr. P1001/276. Pagal sutartį ieškovas savo vardu ir lėšomis pirkdavo atsakovo leidžiamus leidinius ir parduodavo galutiniam vartotojui. Atsakovas 2020 m. gegužės 6 d. gavo informaciją apie sutarties nutraukimą atsakovo iniciatyva nuo 2020 m. rugpjūčio 7 d. Atsakovas turėjo pristatyti birželio mėn. leidinius „Žmonės“, „Ji“, tačiau to nepadarė, kitą dieną (2020 m. birželio 11 d.) informuodamas ieškovą apie sutarties sustabdymą. Neteisėtu sutarties nutraukimu ieškovas patyrė žalą, kurią prašo iš atsakovo priteisti.
Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodo, kad su ieškinyje nurodyta prašoma priteisti žala nesutinka. Nurodo, kad 2020 m. ženkliai sumažėjo ieškovo platinamų leidinių skaičius. Mano, kad ieškovas turėjo teisę, abejodamas ieškovo galimybėmis vykdyti sutartinius įsipareigojimus bei dėl galimai patiriamų finansinių sunkumų, sustabdyti sutarties vykdymą bei sutartį nutraukti. Dėl ieškovo parduodamo vis mažesnio leidinių kiekio atsakovas patyrė didesnius nuostolius. Be to, ieškovas nepateikė informacijos apie galimybę vykdyti savo įsipareigojimus, todėl atsakovas pagrįstai gynė savo interesus. Pažymėjo, kad žurnalo „Žmonės“ pardavimas nuo 2020 m. sausio iki balandžio mėn. sumažėjo 48 proc., žurnalo „Ji“ pardavimas sumažėjo 32 proc., žurnalo „Laimė“ – sumažėjo 4,5 karto. Dėl šios priežasties atsakovas manė, kad ir vėlesniais mėnesiais tikėtinas leidinių pardavimų mažėjimas. Be to, pateikus pranešimą, ieškovas daugiau nei 2 mėnesius nebandė derėtis ir neprieštaravo. Atkreipė dėmesį, kad ieškovas neteisingai skaičiavo negautą komisinį mokestį, skaičiuodamas nuo žurnalo nominalios kainos ir leidėjo parduodamos kainos. Mano, kad turėjo būti atimama prekybininko marža. Be to, komisinis mokestis negali būti laikomas nuostoliais, nes neplatinant leidinių nebuvo patirtos su tuo susijusios ekspedicijos, žurnalo rūšiavimo, logistikos ir kitos išlaidos. Prašo ieškovo ieškinį atmesti.
Teismo posėdžio metu ieškovo atstovai prašė ieškinį tenkinti ieškinyje nurodytais motyvais.
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovai prašė ieškinį atmesti atsiliepime nurodytais motyvais.
Ieškinys tenkintinas iš dalies
Abi šalys yra verslininkai, todėl laikytinos lygiavertėmis (nėra skiriama silpnesnioji ir stipresnioji šalis).
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad šalys 2010 m. sausio 18 d. sudarė neterminuotą distribucijos sutartį Nr. P1001/276. Šia sutartimi atsakovas pateikdavo leidinius ieškovui, kuris juos platindavo, o neparduotus leidinius grąžindavo atsakovui.
Sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklės reglamentuotos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193–6.195 straipsniuose bei suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Teismui taikant įstatyme išdėstytus ir teismų praktikoje pripažintus sutarčių aiškinimo būdus, turi būti kiek įmanoma tiksliau išaiškinta išreikšta šalių valia joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus. Esminiai sutarčių aiškinimo principai, t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus ir aiškinti sutartį sąžiningai, lemia būtinybę aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgti ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą. Dėl to reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2010; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010).
CK 6.796 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad distribucijos sutartimi viena šalis – distributorius – įsipareigoja tam tikrą laiką ar neterminuotai savo vardu ir lėšomis pirkti iš kitos šalies – gamintojo (tiekėjo) – prekes (paslaugas) ir parduoti jas galutiniam vartotojui ar kitiems distributoriams bei atlikti kitus su prekių (paslaugų) perpardavimu susijusius darbus, o gamintojas (tiekėjas) įsipareigoja parduoti prekes (paslaugas) distributoriui bei atlikti kitus su prekių (paslaugų) paskirstymu susijusius darbus. CK 6.800 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad distribucijos sutartys gali būti išimtinės arba pasirinktinės. Išimtine distribucijos sutartimi gamintojas (tiekėjas) įsipareigoja parduoti sutartyje nurodytas perparduoti skirtas prekes tik vienam distributoriui konkrečioje distributoriui išimtinai priskirtoje teritorijoje arba konkrečiai distributoriui išimtinai paskirtai pirkėjų grupei (CK 800 str. 2 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat nurodoma, kad vertinant distribucijos sutarties apibrėžtį galima išskirti dvejopo pobūdžio santykius, kurie susiklosto sudarius distribucijos sutartį. Visų pirma tai pirkimo–pardavimo santykiai, nes distributorius prekes perka savo vardu ir lėšomis ir antra – tai santykiai dėl tam tikrų darbų, kurie tiesiogiai susiję su prekių pirkimu–pardavimu, atlikimo. Distribucijos sutartis yra sudaroma distributoriui turint tikslą perparduoti iš tiekėjo nupirktas prekes. Pagal distribucijos sutartį susiklostę tarp šalių santykiai yra platesni nei didmeninio pirkimo–pardavimo sutarties atveju, nes jie nustato distributoriaus pareigą atlikti tam tikrus su prekių platinimu susijusius darbus. Tiekėjui svarbu, kad distributorius atliktų ir tam tikrus tolesnio perparduodamų prekių populiarinimo, pardavimų didinimo ir kitus darbus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-148/2009).
Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas su ieškovu sudarė pasirinktinę distribucijos sutartį, t.y. leisdamas leidiniais prekiauti ieškovui ne kaip vieninteliam distributoriui. Dėl sutarties kvalifikavimo ginčo tarp šalių nėra.
Ieškovo teigimu, atsakovas pažeidė sutarties nutraukimo sąlygas, kadangi nesilaikė 3 mėnesių minimalaus įspėjimo termino, sutartį faktiškai nutraukdamas 2020 m. birželio 9 d., o ne 2020 m. rugpjūčio 8 d., be to, sutarties nutraukimo pagrindu nurodytas deklaratyvus CK 6.219 straipsnis. Ieškovo teigimu sutarties dalyko apimties keitimasis negali būti laikomas esminiu sutarties pažeidimu.
Ieškovo esminiai argumentai dėl leidinių pardavimo apimčių mažėjimo: atsakovo leidinių kainos padidinimas, leidinių tiražo mažėjimas dėl vartotojų sprendimų galimai rinktis konkuruojančius leidinius; pats atsakovas spręsdavo, kiek leidinių perduoti ieškovui platinti, todėl galėjo leidiniu kiekį sumažinti savo iniciatyva, jeigu netenkino grąžinamų leidinių skaičius. Papildomai pažymi, kad atsakovo dukterinė įmonė, teikusi prekybos tinklui „IKI“ leidinius, nutraukė bendradarbiavimo sutartį, todėl, nenorėdama, kad ieškovas teiktų šiam prekybos tinklui atsakovo leidžiamus leidinius, nutraukė su ieškovu distribucijos sutartį.
Atsakovo teigimu, pastarasis turėjo teisę nutraukti sutartį dėl numanomo ieškovo sutartinių įsipareigojimų nevykdymo.
Distribucijos sutarties 8.3 punktas leido šalims nutraukti šią sutartį prieš 3 mėnesius raštu įspėjus kitą šalį.
Šioje nuostatoje šalys nesutarė dėl papildomų ribojimų sutarties nutraukimui, pavyzdžiui, sutartį nutraukti tik esant jos pažeidimui ar kitoms priežastims.
Sandoriai – tai sąmoningi laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, t. y. sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis).
Kiekvienas asmuo, vykdydamas sutartį, turi elgtis teisėtai, t. y. tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pabrėžta tai, kad, taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Ervin“ v. AB Ageratec, bylos Nr. 3K-3-128/2010; kt.).
Iš sutarties teksto akivaizdu, kad bet kuri šalis turėjo teisę nutraukti sutartį, neaiškindama kitai šaliai nutraukimo motyvų, tačiau laikydamasi 3 mėnesių įspėjimo termino.
Dėl šios priežasties teismas atmeta ieškovo argumentus dėl neteisėto sutarties nutraukimo kaip nepagrįstus ir neatitinkančius šalių sutartimi prisiimtų įsipareigojimų apimties.
Atskirai pasisakytina dėl atsakovo teisės sustabdyti sutarties vykdymą.
CK 6.46 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas turi teisę sustabdyti prievolės vykdymą, kai kreditorius nevykdo savo priešpriešinės pareigos, jeigu skolininko ir kreditoriaus priešpriešinės pareigos susijusios taip, kad galima pateisinti prievolės vykdymo sustabdymą; CK 6.58 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, jeigu sutartinės prievolės įvykdymas yra priešpriešinis, o prievolės šalis, kuri pirma turi atlikti veiksmus prievolei vykdyti, prievolės nevykdo arba yra aišku, jog nustatytu terminu jos neįvykdys, kita prievolės šalis turi teisę sustabdyti priešpriešinį savo prievolės vykdymą; jeigu sutartinę prievolę viena jos šalis įvykdė nevisiškai, kita prievolės šalis turi teisę sustabdyti priešpriešinį savo prievolės vykdymą tiek, kiek prievolės neįvykdė kita šalis (CK 6.58 straipsnio 3 dalis). Šios bendrosios prievolių vykdymo sustabdymą reglamentuojančios teisės normos nustato teisinius pagrindus, kokiais atvejais skolininkas turi teisę sustabdyti savo prievolės kreditoriui vykdymą, kai prievolė yra dvišalė. Sutartinių prievolių vykdymo sustabdymą taip pat reglamentuoja CK 6.207 straipsnis, kurio 2 dalyje nurodyta, kad tuo atveju, kai šalys savo prievoles turi įvykdyti viena paskui kitą, tai turinti sutartį įvykdyti vėliau šalis gali sustabdyti vykdymą tol, kol kita šalis neįvykdo savo prievolių. Taigi nurodytose prievolių vykdymo sustabdymo pagrindus reglamentuojančios teisės normose nustatyta, kad, pirma, prievolės vykdymas gali būti sustabdytas, kai prievolė yra dvišalė, t. y. skolininkas ir kreditorius turi priešpriešinių reikalavimų; antra, skolininko ir kreditoriaus priešpriešinės pareigos susijusios taip, kad prievolės vykdymo sustabdymą galima pateisinti; trečia, prievolės įvykdymo sustabdymas turi būti adekvatus kitos šalies neįvykdytai (netinkamai įvykdytai) sutarties daliai; ketvirta, teise sustabdyti prievolės vykdymą šalys privalo naudotis sąžiningai ir protingai (CK 6.58 straipsnio 7 dalis, 6.207 straipsnio 3 dalis). Pagrindų stabdyti prievolės vykdymą buvimas yra fakto klausimas, todėl, kilus skolininko ir kreditoriaus teisminiam ginčui dėl prievolės vykdymo sustabdymo pagrįstumo, teismas kiekvienu konkrečiu atveju pagal pateiktus įrodymus sprendžia, ar pagrįstai skolininkas stabdė prievolės kreditoriui vykdymą.
Atsakovo esminis argumentas dėl sutarties vykdymo sustabdymo buvo tai, kad sumažėjo platinamų leidinių skaičius bei abejonės dėl ieškovo finansinių galimybių vykdyti savo įsipareigojimus.
Tam pagrįsti atsakovas pateikė skaičiavimus, jog 2020 m. sausio – balandžio mėn. padidėjo grąžinamų leidinių skaičius, manydamas, kad atsakovas nedėjo visų pastangų žurnalams platinti, kitaip tariant, nevykdė savo, kaip distributoriaus, sutartinės pareigos, įtvirtintos sutarties 3.2.6 punkte, t.y. dėti visas pastangas, kad būtų perparduotas kuo didesnis leidinių kiekis, įsigytas iš leidėjo.
Teismas su tokiais argumentais nesutinka visiškai.
Visų pirma, atsakovo pagrindinio akcininko nurodyta informacija spaudoje, kad mažėjantis leidinių pardavimas karantino pradžioje yra natūralus dalykas (pavyzdžiui, https://www.zmones.lt/naujiena/spaudos-leidiniu-skaitomuma-karantinas-pristabde-trumpam.d3baa2ac-8466-11ea-be6d-aa00003c90d0). Todėl už kovo – balandžio mėn. sumažėjusius leidinių pardavimo apimtis kaltę suversti tik ieškovo neveiklumui būtų nesąžininga ir prieštarautų paties atsakovo valdymo organų viešiems pasisakymams.
Antra, atsakovas, nurodydamas, kad ieškovas netinkamai platino leidinius, turėjo galimybę kaip įrodymus pateikti teismui kitų distributorių platinimo apimčių pokyčius (neatskleisdamas distributorių neviešų sutarčių ar pačių platintojų pavadinimų) nurodytu 2020 m. sausio – balandžio mėn., pavyzdžiui, jog nurodytu laikotarpiu kiti distributoriai išplatino daugiau leidinių arba tai, kad susidomėjimas leidiniais kilo ir pan.
Trečia, vieša informacija internete nurodyta, kad laikraščių ir žurnalų leidėjai prašė valstybės pagalbos, kadangi „jau pavasarį, įvedus ekstremalią padėtį, nepriklausoma žiniasklaida susidūrė su didžiuliais sunkumais. Laikraščių ir žurnalų leidėjų pajamos krito apie 80 proc., nes gerokai sumažėjo reklamos kiekis, taip pat ir leidinių pardavimai, mažėjo prenumeratos apimtys...“ (https://www.delfi.lt/m360/naujausi-straipsniai/laikrasciu-ir-zurnalu-leidejai-praso-valstybes-pagalbos.d?id=85661757). Šiai „Nacionalinė spauda“ asociacijai priklauso ir atsakovas.
Ketvirta, atsakovas, pateikdamas raštą ieškovui apie sutarties nutraukimą, 2020 m. gegužės 7 d., informavo ieškovą, jog pilnas žurnalų tiekimas sustabdomas 2020 m. rugpjūčio 7 d. Teismui nepateikti jokie įrodymai, jog atsakovas kreipėsi į ieškovą informuodamas, jog jo netenkina ieškovo platinamų leidinių apimtys.
Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sutarčių vykdymo principai įtvirtinti CK 6.200 straipsnyje: šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai; vykdydamos sutartį, šalys privalo bendradarbiauti ir kooperuotis; sutartis turi būti vykdoma kuo ekonomiškesniu kitai šaliai būdu; jeigu pagal sutartį ar jos prigimtį šalis, atlikdama tam tikrus veiksmus, turi dėti maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti, tai ši šalis privalo imtis tokių pastangų, kokių būtų ėmęsis tokiomis pat aplinkybėmis protingas asmuo. Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiškia sutarties pažeidimą, už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-429- 701/2017).
Dar daugiau, iš 2020 m. birželio 8 d. elektroninio laiško, skirto ieškovui, matyti, kad antradienį, 2020-06-09 planuojamas pristatyti žurnalo „Ji“ leidinius ieškovui platinti, taip pat planuota pristatyti tam tikrą egzempliorių skaičių žurnalo „Žmonės“. Tačiau apie tai, jog nuo 2020 m. birželio 10 d. nebus pristatyti leidiniai „Ji“, „Žmonės“, „Laimė“ ieškovui atsakovas informavo tik 2020 m. birželio 11 d., vienašališkai sustabdydamas sutarties vykdymą likus 2 mėnesiams iki sutarties nutraukimo termino.
Be to, 2020 m. birželio 9 d. žurnalas „Ji“ nebuvo pristatytas, nors prieš tai buvusiu (2020-06-08) el. laišku atsakovas įsipareigojo tai padaryti.
Iš tolesnio susirašinėjimo matyti, kad 2020 m. birželio 10 dieną atsakovas nusprendė žurnalų ieškovui neteikti, tačiau išsamesnės informacijos ieškovui nepateikė.
Pažymėtina, kad distribucijos sutartimi ir jos Priedu Nr. 2 atsakovas neturėjo teisės vienašališkai nuspręsti nepristatyti žurnalų ieškovui apie tai tinkamai neinformavęs (informacija pristatymo dieną po pietų el. laišku jokiu būdu nelaikoma tinkamu šalies bendradarbiavimu).
Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra pačių šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką yra skiriami du įrodinėjimo pareigos aspektai. Pirma, įrodinėjimo pareiga reiškia šalies pareigą nurodyti tam tikrus faktus arba teigti juos esant, antra – pateikti įrodymus, patvirtinančius jos nurodytus faktus. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) ir, tuo remdamasis, priimti procesinį sprendimą išspręsti ginčą iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2013; 2015 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-322-611/2015; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-344-701/2020, 21 punktas).
Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodymų vertinimas atliekamas pagal CPK 185 straipsnį, o bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Tokio proceso metu būtina įvertinti ir kiekvieną įrodymą, ir įrodymų visumą, o išvados dėl įrodinėjimo dalyko turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis. Be to, teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų, o įrodymų pakankamumas reiškia, kad jie neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Šiame kontekste pažymėtina, kad proceso įstatyme įtvirtintos įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklės nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę taip pat reikia nustatyti, ar įrodymas susijęs su byla (CPK 180 straipsnis), koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku (tiesioginis ar netiesioginis, pirminis ar antrinis), ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011; 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019, 30 punktas; 2019 m. balandžio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-121-421/2019, 40-43 punktai).
Teismo įsitikinimu, atsakovas neturėjo jokio teisinio ir faktinio pagrindo stabdyti sutarties vykdymą jo pasirinktu būdu ir laiku.
Visų pirma, teismui neįrodyta, kad ieškovas nesilaikė kurios nors savo prisiimtos sutartinės pareigos. Antra, sutarties vykdymo stabdymas turėjo būti susietas aiškiai su kitos šalies prievolės tinkamu įvykdymu. Atsakovas nepareikalavo iš ieškovo ką nors įvykdyti, atlikti, tik informavo apie neva jam kilusias abejones. Atsakovas nekėlė jokių priešpriešinių reikalavimų ieškovui.
Iš sisteminės el. laiškų analizės akivaizdu, kad atsakovas neveikė sąžiningai ir protingai, siekdamas pasinaudoti sutarties sustabdymo institutu atsisakyti vykdyti sutartines prievoles po 1 mėnesio po informavimo apie sutarties nutraukimą, t.y. nesilaikydamas įtvirtinto 3 mėnesių įsipareigojimų vykdymo.
Dėl šios priežasties laikytina, kad atsakovas neteisėtai sustabdė 2010 m. sausio 18 d. distribucijos sutarties Nr. P1001/276 vykdymą.
Dėl neteisėto sutarties sustabdymo ieškovui galėjo kilti nuostoliai (žala).
Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 1 dalis).
Civilinė atsakomybė yra dviejų rūšių: sutartinė ir deliktinė (CK 6.245 straipsnio 2 dalis). Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų (sumokėti baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 3 dalis). Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 4 dalis).
CK 6.256 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas asmuo, vykdydamas sutartį, turi elgtis teisėtai, t. y. tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles, o sutartinės prievolės neįvykdžiusiai šaliai kyla sutartinė civilinė atsakomybė – ji privalo atlyginti kitai sutarties šaliai šios patirtus nuostolius (CK 6.256 straipsnio 2 dalis).
Pagrindas civilinei atsakomybei (žalos atlyginimo forma) bendraisiais atvejais kilti egzistuoja, jeigu nustatomos šios sąlygos: neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), žala (CK 6.249 straipsnis), priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir žalą padariusio asmens kaltė (CK 6.248 straipsnis). Pažymėtina, kad civilinei atsakomybei (bendraisiais atvejais) kilti yra būtinas įvardytų sąlygų visetas – bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja civilinės atsakomybės taikymo galimybę.
CK 6.246 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta neteisėtų veiksmų sąvoka, be kita ko, apima įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos neįvykdymą (neteisėtas neveikimas), taip pat bendros pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad noras bendradarbiauti turi būti abipusis, nes priešingu atveju sutartis gali likti taip ir neįgyvendinta. CK akcentuojami du pareigos bendradarbiauti principo aspektai: pareiga bendradarbiauti ir pareiga kooperuotis. Šis principas reikalauja, kad šalys sudarytų tinkamas sąlygas prievolei vykdyti, prireikus keistųsi informacija, reikšminga prievolės vykdymui, laiku praneštų apie prievolės įvykdymo kliūtis ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-713/2013).
Pažymėtina, kad šalių pareiga bendradarbiauti, solidarumas, abipusiškumas, sąžiningas pareigų vykdymas, sutarčių vykdymas pasikeitus aplinkybėms ir galimybė iš naujo susiderėti dėl tam tikrų sutarties sąlygų, yra ypač svarbi ilgalaikių sutarčių, kaip nagrinėjamu atveju, vykdymo atveju.
Akivaizdu, kaip jau aukščiau teismo sprendime konstatuota, atsakovas pažeidė pareigą elgtis tinkamai ir laiku pristatyti leidinius ieškovui, dėl to sukeldamas, padarydamas žalą.
CK 6.248 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas, išskyrus įstatymų arba sutarties numatytus atvejus, kuriais civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės; skolininko kaltė preziumuojama, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Taigi procesinė pareiga paneigti kaltę tenka už žalą atsakingam asmeniui, jei jis, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės, remiasi kaltės ar atitinkamos kaltės formos nebuvimu.
Šiuo atveju, teismo įsitikinimu, atsakovas nepaneigė savo kaltės, nepristatydamas laiku ir tinkamai leidinių ieškovui ir siekdamas savo pareigų nevykdymą pateisinti, pateikdamas raštą ieškovui apie neva sutarties vykdymo sustabdymą (kuris teismo pripažintas negalimu ir netinkamu).
Konstatavus, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, siekiant įvertinti ieškinio reikalavimų pagrįstumą, aktualios tampa ir kitos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. žalos dydis ir priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys.
Žala yra savarankiška civilinės atsakomybės sąlyga, jos dydžio nustatymas yra fakto klausimas. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tai reiškia, jog tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-916/2015; 2018 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-915/2018, 28 punktas).
Pažymėtina, kad pateikti nuostolių dydį patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus yra ginčo šalių pareiga (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2010). Konkrečiai – žalos dydžio įrodinėjimo našta tenka ieškovui. Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2008).
Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai yra nepakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis).
Teismui pateikta specialisto išvada, neva patvirtinanti teisingą ieškovo nuostolių apskaičiavimą, vertintina kaip vienas iš rašytinių įrodymų, kadangi išvadoje atliktas matematinis skaičiavimas, nevertinant tikėtinos egzempliorių pardavimų apimties, nevertinant ieškovo patiriamų išlaidų, parduodant leidinius, o tik imant komisinį atlyginimą, jį padauginant iš tikėtino parduodamo leidinių skaičiaus.
Įvertinęs ieškovo pateiktus įrodymus, pagrindžiančius neva patirtus nuostolius, teismas daro išvadą, kad nuostoliai visa apimtimi negali būti priteisti dėl sekančių priežasčių: visų pirma, kaip teisingai teigė atsakovas, ieškovo negautos pajamos negali būti sietos tik su pirkimo, pardavimo kainos skirtumu. Akivaizdu, kad negautos pajamos turėjo būti skaičiuojamos atmetus ieškovo patirtas logistikos, sandėliavimo ir kitas išlaidas, kurios būtų kilusios faktiškai leidinius parduodant. Be to, iš nuostolių paskaičiavimo matyti, kad ieškovas pasiėmė sau „patogų“ vidutiniškai realizuojamų egzempliorių skaičių, kuris skyrėsi tam tikrais mėnesiais.
Atsižvelgiant į tai, kad iš tiesų ieškovo realizuojamų leidinių apimtys buvo sumažėjusios, į tai, kad komisinio mokesčio faktinės išlaidos nebuvo įkalkuliuotos, darytina išvada, kad 3 000 Eur nuostoliai (po 1 500 Eur už 2010 m. birželio 9 d. – 2010 m. liepos 9 d. ir už 2010 m. liepos 10 d. – 2010 m. rugpjūčio 9 d.) iš atsakovo priteistini ieškovui
Įvertinęs ieškovo pateiktus įrodymus, pagrindžiančius neva patirtus nuostolius, teismas daro išvadą, kad nuostoliai visa apimtimi negali būti priteisti dėl sekančių priežasčių: visų pirma, kaip teisingai teigė atsakovas, ieškovo negautos pajamos negali būti sietos tik su pirkimo, pardavimo kainos skirtumu. Akivaizdu, kad negautos pajamos turėjo būti skaičiuojamos atmetus ieškovo patirtas logistikos, sandėliavimo ir kitas išlaidas, kurios būtų kilusios faktiškai leidinius parduodant. Be to, iš nuostolių paskaičiavimo matyti, kad ieškovas pasiėmė sau „patogų“ vidutiniškai realizuojamų egzempliorių skaičių, kuris skyrėsi tam tikrais mėnesiais.
Ieškovas taip pat prašo priteisti iš atsakovo procesines palūkanas. Vienos iš įstatymu nustatytų palūkanų, kurių tikslas yra kompensuoti minimalius kreditoriaus nuostolius, yra palūkanos, skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo momento iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Procesinės palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai vėluojama sumokėti skolą, tai yra jos atlieka kreditoriaus nuostolių kompensavimo funkciją. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodo, kad tokios palūkanos tampa skolininko vykdytinos prievolės dalimi ir turi būti sumokamos visais atvejais, kai pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti. Vadovaujantis CK 6.37 straipsniu, 6.210 straipsniu, iš atsakovo ieškovui taip pat priteistinos 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (pagrindinę skolą) nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo priimto sprendimo visiško įvykdymo.
Kiti šalių pasisakymai ir įrodymai neturi reikšmės bylos išnagrinėjimui, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako.
Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 79 straipsnį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis, su kuriuo susijusius klausimus reglamentuoja CPK 80–87 straipsniai, ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, su kuriomis susijusius klausimus reglamentuoja CPK 88–92, 97–99 straipsniai. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos pagal tai, kurios šalies naudai priimtas sprendimas (CPK 93 straipsnis).
Ieškovo ieškinys patenkintas iš dalies (23 proc.). Ieškovas sumokėjo 297 Eur dydžio žyminį mokestį, kuris, proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai sudaro 68,31 Eur priteistiną žyminį mokestį. Ieškovas taip pat prašo atlyginti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas: 4 380,75 Eur teisinės pagalbos išlaidas bei 968 Eur specialisto išvados išlaidas. Vadovaujantis CPK 98 straipsnio nuostatomis, išlaidos advokato pagalbai apmokėti šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, gali būti priteistos ne didesnės kaip yra numatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos Advokatų Tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (toliau – Rekomendacijos) nustatyti rekomenduojami priteistini maksimalūs užmokesčio dydžiai už procesinių dokumentų parengimą bei atstovavimą teisme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, taikydamas CPK 98 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, sprendžia, ar visos advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens sumokėtos sumos turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintų rekomendacijų nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-533/2008). Atsižvelgiant į CPK ir rekomendacijų normas, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, darytina išvada, kad šioje byloje teisinės pagalbos išlaidų dydis, atsižvelgiant tiek į rengtų procesinių dokumentų apimtį ir pobūdį, tiek į reiškiamą reikalavimą, laikytinos protingomis ir nėra mažintinos bei priteistinos iš atsakovo pilna apimtimi proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai, t.y. 222,34 Eur už specialisto išvados parengimą ir 1007,57 Eur teisinei pagalbai atlyginti (CPK 80, 88, 93 ir 98 straipsniai).
Atsakovas patyrė ir prašė priteisti 4 162,41 Eur teisinės pagalbos išlaidas. Ieškovo teigimu, atsakovui paslaugas teikti pagal teisinių paslaugų sutartį turėjo tik pats advokatas Irmantas Norkus, todėl kitiems teisininkams išrašytos sąskaitos neturi būti apmokamos. Teismas su tokiais ieškovo teiginiais nesutinka. Teismo įsitikinimu iš teisinių paslaugų sutarties turinio akivaizdu, kad sutartį atsakovas sudarė su kontora, kuriai atstovavo vienas iš advokatų, todėl laikytina, kad visos pateiktos teisinės pagalbos išlaidų sumos yra susitartos ir tinkamos šioje byloje. Vadovaujantis CPK 98 straipsnio nuostatomis, išlaidos advokato pagalbai apmokėti šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, gali būti priteistos ne didesnės kaip yra numatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos Advokatų Tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (toliau – Rekomendacijos) nustatyti rekomenduojami priteistini maksimalūs užmokesčio dydžiai už procesinių dokumentų parengimą bei atstovavimą teisme. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad teismas, taikydamas CPK 98 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, sprendžia, ar visos advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens sumokėtos sumos turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtintų rekomendacijų nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-28 nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-533/2008). Atsižvelgiant į CPK ir rekomendacijų normas, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, , atsižvelgiant tiek į rengtų procesinių dokumentų apimtį ir pobūdį, tiek į reiškiamą reikalavimą, į tai, kad abiejų šalių patirtos teisinės pagalbos išlaidos yra panašaus dydžio ir ieškovo išlaidas pripažinus pagrįstomis bei protingomis, laikytina, kad šioje byloje atsakovo teisinės pagalbos išlaidų dydis laikytinas protingu ir nėra mažintinas bei priteistinos iš ieškovo proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai, t.y. 2 788,81 Eur teisinei pagalbai atlyginti (CPK 80, 88, 93 ir 98 straipsniai).
CPK 96 straipsnio 6 d. numatyta, kad tuo atveju, jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (5 Eur), teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Iš ieškovo ir atsakovo nepriteistinos teismo patirtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nes sudaro 3,36 Eur sumą (LR teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ su vėlesniais pakeitimais, CPK 92 straipsnis).
Teismas, vadovaudamasis CPK 259, 260, 268, 270 straipsniais,
n u s p r e n d ž i a :
Ieškovo UAB „Press express“, juridinio asmens kodas 110803767, ieškinį tenkinti iš dalies ir priteisti iš atsakovo UAB „Media bitės“, juridinio asmens kodas 304552458, ieškovui 3 000 Eur (trys tūkstančiai eurų) žalai atlyginti, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 3 000 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2020 m. rugsėjo 23 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 298,22 Eur (vienas tūkstantis du šimtai devyniasdešimt aštuoni eurai 22 centai) bylinėjimosi išlaidas.
Priteisti atsakovui UAB „Media bitės“, juridinio asmens kodas 304552458, iš ieškovo UAB „Press express“, juridinio asmens kodas 110803767, 2 788,81 Eur (du tūkstančiai septyni šimtai aštuoniasdešimt aštuoni eurai 81 centas) teisinės pagalbos išlaidas.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.
Teisėjas Gintaras Seikalis