Civilinė byla Nr. e2A-744-881/2020
Teisminio proceso numeris 2-55-3-00020-2019-9
Procesinio sprendimo kategorija 2.6.2.2; 2.6.16.4.
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. lapkričio 26 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kazio Kailiūno, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Nekilnojamojo turto valdymas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 25 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-222-614/2019 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Tomena“ dėl skolos ir nuostolių bei procesinių palūkanų priteisimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Nekilnojamojo turto valdymas“ kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Tomena“ 223 554,70 Eur skolą, 2 319 553,05 Eur negautų pajamų ir 6 proc. dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Ieškovė nurodė, kad ji ir BUAB „Fresh Market“ buvo sudarę dvi 2013 m. rugsėjo 16 d. nuomos sutartis dėl negyvenamųjų patalpų nuomos dėl dviejų skirtingų objektų, esančių (duomenys neskelbtini) (toliau – Sutartys). Tinkamą skolininkės įsipareigojimų pagal Sutartis įvykdymą asmeniniu laidavimu ieškovei užtikrino laiduotoja (atsakovė UAB „Tomena). Ieškovė ir laiduotoja buvo sudarę dvi analogiškas laidavimo sutartis: 2013 m. rugsėjo 26 d. buvo sudaryta laidavimo sutartis, kuria laiduotoja įsipareigojo neatlygintinai ir besąlygiškai atsakyti ieškovei tuo atveju, jeigu skolininkė (UAB „Fresh Market“) neįvykdytų visų ar bet kurios dalies savo iš pirmos sutarties kylančių įsipareigojimų; 2013 m. rugsėjo 26 d. buvo sudaryta antroji laidavimo sutartis, pagal kurią laiduotoja įsipareigojo atsakyti ieškovei už skolininkės iš antros sutarties kylančius įsipareigojimus. Nors atsakovė nepripažįsta, kad antra laidavimo sutartis buvo sudaryta, jos buvimas patvirtinamas pačios nuomos sutarties turiniu, kuris nustato nuomininkės pareigą pateikti laidavimą, priešingu atveju nuomos sutartis nebūtų buvusi sudaryta. Tokia laidavimo sutartis neabejotinai buvo sudaryta. Laidavimo sutarčių 4.1 punktas, kuris buvo analogiškas abejose laidavimo sutartyse, nustatė, kad laidavimo sutartys įsigalioja nuo jų pasirašymo ir galioja iki visiško iš sutarčių kylančių skolininko įsipareigojimų įvykdymo. Taigi laiduotoja laidavo už skolininkės UAB „Fresh Market“ prievolių pagal sutartis tinkamą vykdymą.
3. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. eB2-5511-794/2015, iškėlė skolininkei bankroto bylą ir bankroto administratore paskyrė D. R.. Administratorė 2015 m. lapkričio 5 d. pranešimu informavo ieškovę apie nuomos sutarčių nutraukimą ir nurodė, kad neturi galimybių operatyviai atlaisvinti patalpų, nes neturi tam reikalingų resursų. Patalpas skolininkė atlaisvino tik 2016 m. balandžio 12 d. Per visą tą laikotarpį nuo sutarčių nutraukimo iki jų atlaisvinimo ieškovė negalėjo išnuomoti patalpų kitam potencialiam nuomininkui, nes patalpose vis dar buvo skolininkei priklausanti įranga ir skolininkė naudojosi patalpomis jai priklausančio turto sandėliavimui ir saugojimui, todėl ieškovė skolininkei už laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d. išrašė PVM sąskaitas faktūras ir šių apskaitos dokumentų pagrindu administratorė Vilniaus apygardos teismui buvo pateikusi prašymą dėl skolininkės kreditorių sąrašo patikslinimo ir ieškovės įtraukimo į skolininkės bankroto bylą su 223 554,70 Eur finansiniu reikalavimu.
4. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 1 d. nutartimi skolininkės bankroto byloje patvirtino ieškovės 223 554,70 Eur reikalavimą. Nutartis nebuvo apskųsta, įsiteisėjo, todėl laiduotojai yra privaloma. Kadangi skolininkė įsipareigojimų ieškovei neįvykdė, juos už skolininkę turi įvykdyti laiduotoja (ieškovė). Iš pateiktų Laidavimo sutarčių nuostatų matyti, kad jų galiojimas yra ribojamas ne nuomos sutarčių galiojimo laikotarpiu, o būtent iš sutarčių kylančių skolininkės įsipareigojimų įvykdymu. Tam įtakos neturi nuomos sutarčių nutraukimo faktas. Ieškovės reikalavimas priteisti skolą yra pagrįstas, nes jis buvo patvirtintas ir įtrauktas į skolininkės kreditorių sąrašą.
5. Patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), skolininkei buvo perduotos 2013 m. spalio 4 d. ir jomis turėjo būti naudojamasi iki 2023 m. spalio 4 d. Patalpos, esančios (duomenys neskelbtini), skolininkei buvo perduotos 2013 m. gruodžio 20 d. ir jomis skolininkė privalėjo naudotis iki 2023 m. gruodžio 20 d. Dėl skolininkės kaltės Sutartys buvo nutrauktos, o realiai nuomininkė patalpas naudojo iki 2016 m. balandžio 12 d. Ieškovei 2017 m. gruodžio 1 d. pavyko išnuomoti tik (duomenys neskelbtini) esančias patalpas. Tuo tarpu (duomenys neskelbtini) esančių patalpų išnuomoti nepavyko iki šiol. Dėl šių aplinkybių ieškovė patyrė nuostolius, kuriuos turi atlyginti atsakovė, kuri yra skolininkės laiduotoja.
6. Ieškinyje nurodoma, kad egzistuoja visos civilinės atsakomybės atsakovės atžvilgiu taikymo sąlygos. Skolininkė akivaizdžiai atliko neteisėtus veiksmus, kadangi nesilaikė Sutartyse įtvirtintos pareigos naudotis patalpomis ne mažiau kaip dešimt metų. Toks ilgas nuomos terminas buvo viena iš pagrindinių sąlygų, dėl kurių ieškovė ir skolininkė susitarė dėl palankesnių nuomos kainų, būtent dėl ilgo nuomos termino ieškovas sutiko savo lėšomis įrengti patalpas pagal skolininkės reikalavimus. Skolininkės bankroto administratorė, nutraukdama Sutartis prieš jose numatytą terminą, atliko akivaizdžiai neteisėtus veiksmus, o naudodamasis savo teise (bankroto administratoriaus teisė nutraukti sutartis esant iškeltai bankroto bylai) asmuo negali pažeisti kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Dėl skolininkės neteisėtų veiksmų ieškovė patyrė žalą, nes negavo suplanuoto patalpų nuomos mokesčio (pagal abi nuomos Sutartis numatytas nuomos mokestis sudarė po 60 500 Lt / 17 522,02 Eur kas mėnesį). Jeigu pirmoji Sutartis nebūtų buvusi nutraukta prieš terminą, skolininkė arba laiduotoja, už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio 12 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. (kada (duomenys neskelbtini) patalpos išnuomotos kitam nuomininkui) būtų sumokėjusi ieškovei 355 855,93 Eur. Jeigu skolininkė ieškovės atžvilgiu nebūtų atlikusi neteisėtų veiksmų ir nebūtų nutraukusi sutarčių prieš jose numatytą terminą, ieškovė iš viso būtų gavusi 2 319 553,05 Eur pajamų (355 855,93 Eur už (duomenys neskelbtini) + 1 963 697,12 Eur už (duomenys neskelbtini) patalpas). Minėtų pajamų ieškovė iš skolininkės ir / arba laiduotojos negavo tik dėl skolininkės neteisėtų veiksmų. Taip pat tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir ieškovės patirtų nuostolių egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys – jei skolininkė nebūtų nutraukusi sutarčių pažeidžiant jose numatytą terminą, ieškovė nebūtų patyrusi nuostolių, t. y. būtent skolininkės veiksmai nulėmė tai, kad ieškovė negavo planuotų pajamų už patalpų nuomą. Skolininkei nevykdant savo įsipareigojimų bei laiku nemokant Sutartyse numatyto nuomos mokesčio, jį privalėjo mokėti laiduotoja.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. birželio 25 d. sprendimu ieškinį atmetė.
8. Teismas nustatė, kad ginčas tarp šalių kilo dėl atsakovės kaip laiduotojos prievolės ieškovės naudai įvykdyti prievoles už skolininkę BUAB „Fresh Market“ bei atlyginti žalą (negautas pajamas).
9. Taip pat teismas byloje nustatė, kad ieškovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ir UAB „Fresh Market“ 2013 m. rugsėjo 16 d. sudarė dvi Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis. Pirmąja sutartimi ieškovė dešimčiai metų išnuomojo nuomininkei patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) ir antrąja sutartimi ieškovė dešimčiai metų išnuomojo nuomininkei patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). Nuomos sutarčių 7.3.7 punkte numatyta, kad nuomininkė UAB „Fresh Market“ įsipareigojo ne vėliau kaip per 5 dienas pateikti nuomotojai UAB „Tomena“ laidavimą.
10. Tačiau laidavimo sutartis pagal antrąją nuomos sutartį į bylą ieškovės nebuvo pateikta. Ieškovė į bylą pateikė tik vieną 2013 m. rugsėjo 26 d. Laidavimo sutartį, kurią sudarė ieškovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ (kreditorius) ir atsakovė UAB „Tomena“ (laiduotojas).
11. Teismas sutiko su atsakovės pozicija, kad nesant pateiktai antrai laidavimo sutarčiai nėra galimybės padaryti išvadą, jog tokia sutartis šalių apskritai buvo sudaryta, todėl menamos laidavimo sutarties turinys nagrinėjamu atveju nėra įrodytas. Teismas konstatavo, kad laidavimo teisiniai santykiai šalis (ieškovę ir atsakovę) siejo tik pagal pirmąja nuomotojo ir nuomininko (skolininko) 2013 m. rugsėjo 16 d. sudaryta Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartimi.
12. Teismas konstatavo, kad tarp šalių nekilo ginčo, jog 2015 m. lapkričio 5 d. skolininkės UAB „Fresh Market“ bankroto administratorės pranešimu buvo nutrauktos trys tarp ieškovės ir skolininkės UAB „Fresh Market“ sudarytos patalpų nuomos sutartys. Šią aplinkybę patvirtina bankroto administratorės 2015 m. lapkričio 5 d. raštas. Patalpos ieškovei buvo grąžintos 2016 m. balandžio 12 d. priėmimo-perdavimo aktu.
13. Ieškovė iš atsakovės prašė priteisti 223 554,70 Eur skolos, kuri susidarė pagal 2015 m. lapkričio 1 d., 2015 m. gruodžio 1 d., 2016 m. sausio 4 d., 2016 m. vasario 1 d., 2016 m. kovo 1 d. išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Šios skolininkės BUAB „Fresh Market“ skolos bankroto administratorė neginčijo ir ji Vilniaus apygardos teismo 2016 m. birželio 1 d. nutartimi buvo įtraukta į įmonės kreditorių sąrašą. 2019 m. birželio 6 d. priimtas sprendimas dėl įmonės pabaigos, kuris šios bylos nagrinėjimo metu dar nebuvo įsiteisėjęs.
14. Ieškovės ir atsakovės susitarimas, kad laidavimas galioja iki visiško prievolės įvykdymo, pateiktoje laidavimo sutartyje išreikštas aiškiai ir nedviprasmiškai. Tačiau ieškovės prašoma priteisti skolos suma susidarė laikotarpiu, kai skolininkei UAB „Fresh Market“ jau buvo iškelta bankroto byla. Įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, bankrutuojančios įmonės turto režimas pasikeičia ir jis yra imperatyviai reglamentuotas Įmonių bankroto įstatymo normų.
15. Teismas pritarė ieškovei, kad pagal CK 6.499 straipsnio 2 dalį, tuo atveju, jeigu nuomininkas daiktą grąžina pavėluotai, tai nuomotojas turi teisę reikalauti, kad nuomininkas sumokėtų nuomos mokestį už visą laiką, kurį buvo pavėluota grąžinti daiktą, matyti, kad dėl šio reglamentavimo ieškovo (kreditoriaus) finansinis reikalavimas bankroto administratorės skolininko bankroto byloje buvo pripažintas. Tačiau teismas sutiko su atsakovės argumentais, kad pastaroji prievolė kilo ne iš šalių – kreditorės ir skolininkės 2013 m. rugsėjo 16 d. patalpų nuomos sutarties pažeidimo, už kurios tinkamą vykdymą atsakovė laidavo, o iš skolininkės bankroto byloje administratorės vykdomo bankrutuojančios įmonės turto valdymo sprendimų kreditorių naudai – panaudoti ieškovės patalpas skolininkės turtui saugoti.
16. Teismas sutiko su atsakovės pozicija, kad tokiu tikslu bankroto procese naudojamų patalpų išlaikymo kaštai ar ieškovės ir bankroto administratorės atskiras susitarimas su ieškove dėl vėlesnio patalpų jai grąžinimo, o taip pat ir esant tokiam susitarimui, jog ieškovė bandys išnuomoti patalpas naujam nuomininkui kartu su bankroto administratorės patalpose saugoma skolininkės prekybine įranga, nėra ir negali būti laikoma skolininkės prievole, už kurią atsakovė laidavo, kadangi šiuo atveju buvo sukurti nauji materialiniai teisiniai santykiai.
17. Teismas atmetė ieškovės argumentą, kad bankroto administratorės sprendimu 2015 m. lapkričio 5 d. įvykęs patalpų nuomos sutarčių nutraukimas nagrinėjamu atveju neturi įtakos laiduotojo teisėms ir pareigoms ir ieškinį dalyje dėl skolos priteisimo pripažino neįrodytu.
18. Ieškovė nurodė, jog jeigu nebūtų atlikti neteisėti veiksmai ir nebūtų nutrauktos sutartys prieš numatytą terminą, ieškovė iš viso pagal abi sutartis būtų gavusi 2 319 553,05 Eur pajamų. Atsižvelgdamas į tai, kad teismas byloje laikė neįrodyta ieškovės nurodytą aplinkybę, jog tarp ieškovės ir atsakovės buvos sudaryta laidavimo sutartis, pagal kurią atsakovė laidavo už skolininkės prievolių dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), tinkamą vykdymą, darė išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti ieškinio ir šioje dalyje.
19. Pažymėjo, kad ieškovės reikalavimas ir skolininkės neteisėti veiksmai grindžiami nesavalaikiu sutarties nutraukimu, taigi ieškovė privalo įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas: kaltę, neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.
20. Teismas sprendė, kad neteisėtais veiksmais, kaip civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl nesavalaikio patalpų nuomos sutarties nutraukimo, sąlyga negali būti laikomas bankroto procedūrų vykdymas ĮBĮ nustatyta tvarka, nes atsakovė negalėjo įtakoti vykusių procesų. Nagrinėjamu atveju neteisėtais veiksmais, kaip civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl nesavalaikio patalpų nuomos sutarties nutraukimo, sąlyga teoriškai galėtų būti pripažintinas skolininko, kaltais savo veiksmais nutraukusio sutartį bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas, tačiau teismo vertinimu, vien aplinkybė, kad rinkos sąlygomis įmonė nesugebėjo konkuruoti ir bankrutavo, savaime nėra ir negali būti pripažinta neteisėta ar kalta veika (neveikimu).
21. Nagrinėjamu atveju ieškovė neginčijo nuomos sutarties (sutarčių) nutraukimo teisėtumo. Duomenų apie tai, kad bankrotas galėjo būti tyčinis į nagrinėjamą bylą taip pat nebuvo pateikta. Jokių kaltų ar neteisėtų laiduotojos veiksmų ar neveikimo ieškovė neįvardijo. Teismo vertinimu, ieškovė byloje neįrodė neteisėtų skolininkės ar laiduotojos veiksmų. Kaltė taip pat byloje nebuvo įrodyta.
22. Teismas, įvertinęs ieškinio turinį ir kitus ieškovės procesinius dokumentus, nustatė, kad ieškovė pasirinko tokį teisių gynimo būdą, kad reikalaudama solidarios atsakovės atsakomybės, savo reikalavimą grindžia žalos institutu, kur žalos dydį ir faktą sąmoningai pateikia kaip sutartinių prievolių su skolininku nutraukimo padarinį, t. y. žalą ieškovė įvardija kaip negautas pajamas.
23. Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė aplinkybės, kad per ginčo laikotarpį ji realiai būtų galėjusi gauti pajamas iš minimų patalpų nuomos dešimt metų. Byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovė bent kokiais veiksmais ieškojo naujo nuomininko. Nuostoliai negali būti hipotetiniai. Ieškovė CPK leistinais ir pakankamais įrodymais nei žalos, nei priežastinio ryšio nagrinėjamu atveju neįrodė, todėl ieškinį atmetė.
24. Teismas netenkino atsakovės prašymo skirti ieškovei baudą, nes nenustatė piktnaudžiavimo atvejų, o vien tai, kad ieškovė teikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar ieškovės ieškinys pripažintas nepagrįstu, nesudaro pagrindo ieškovės veiksmus vertinti kaip piktnaudžiavimą teise.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
25. Ieškovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
25.1. Nepagrįstas teismo argumentas, kad byloje nėra įrodytas antrosios laidavimo sutarties egzistavimo faktas. Aplinkybę, kad egzistuoja antroji laidavimo sutartis patvirtina nuomos Sutarčių turinys, t. y. Sutarties 7.3.7 punktas, kuris nustatė, kad skolininkė įsipareigoja ne vėliau kaip per penkias dienas pateikti atsakovės laidavimą pagal prie Sutarties pridedamą formą. Tuo pačiu skolininkė įsipareigojo užtikrinti, kad ieškovė ir atsakovė sudarytų atitinkamą laidavimo sutartį už visų Sutartimi skolininkės prisiimtų įsipareigojimų tinkamą įvykdymą. Skolininkė aiškiai ir nedviprasmiškai buvo įpareigota pateikti ieškovei antrąją laidavimo sutartį.
25.2. Antrosios laidavimo sutarties egzistavimą patvirtina ir atsakovės elgesys dėl kitos skolininkės ir ieškovės sudarytos nuomos sutarties. Analogiškas skolininkės įsipareigojimas buvo numatytas ir kitoje jos ir ieškovės 2013 m. rugsėjo 16 d. sudarytoje nuomos sutartyje, kuria skolininkė nuomos pagrindu naudojosi kitomis ieškovei priklausančiomis patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini). Taigi sudarydama pirmąją laidavimo sutartį atsakovė patvirtino, kad neatlygintinas laidavimas už skolininkės prisiimtus įsipareigojimus atsakovei yra įprasta praktika.
25.3. Taip pat, ieškovė į bylą teikė 2015 m. rugsėjo 1 d. ieškovės direktoriaus A. L. pasirašytą raštą, kuriame nurodyta, kad atsakovė laidavo už tinkamą skolininkės prievolių pagal Sutartis įvykdymą pagal dvi laidavimo sutartis. Skundžiamame sprendime nebuvo įvertintas šis įrodymas, kuris patvirtina aplinkybę, kad antroji laidavimo sutartis buvo sudaryta.
25.4. Ginčo atveju po Sutarčių nutraukimo skolininkė naudojosi patalpomis, tačiau su ieškove neatsiskaitė ir būtent dėl to susidarė skola. Nepaisant to, kad skolininkei buvo iškelta bankroto byla, skola susidarė būtent skolininkei nevykdant iš Sutarčių kylančių įsipareigojimų. Atsižvelgiant į tai, kad buvo sudarytos laidavimo sutartys, būtent atsakovė privalėjo įvykdyti neįvykdytas skolininkės prievoles.
25.5. Ieškovės teigimu, po bankroto bylos iškėlimo ieškovės ir skolininkės santykiai, susidarę Sutarčių pagrindu, nepasikeitė, t. y. ir po bankroto bylos iškėlimo skolininkė ieškovei priklausančias patalpas valdė nuomos santykių pagrindu. Nepaisant to, kad skolininkei buvo iškelta bankroto byla ir visiškai nesvarbu, dėl kokių priežasčių skolininkė laiku neatlaisvino ieškovei priklausančių patalpų, jai bet kuriuo atveju kyla pareiga už visą patalpų naudojimosi laikotarpį sumokėti ieškovei nuomos mokestį. Skolininkei tokios pareigos neįvykdžius atsirado atsakovės, kaip laiduotojos, pareiga atsakyti.
25.6. Laidavimo sutarčių 4.1 punktas nustato, kad laidavimo sutartys galioja iki tol, kol bus įvykdytos visos skolininkės iš Sutarčių kylančios prievolės. Taigi laidavimo sutarčių galiojimas yra ribojamas ne Sutarčių galiojimo laikotarpiu, o būtent, iš Sutarčių kylančių skolininkės įsipareigojimų įvykdymu. Atsižvelgiant į tai, iki to momento, kol skolininkė neįvykdys savo iš Sutarties kylančių įsipareigojimų arba egzistuos atsakovės už skolininkę neįvykdytų prievolių, laidavimo sutartys neabejotinai galios ir tokius neįvykdytus skolininkės įsipareigojimus privalės vykdyti laiduotoja (atsakovė). Tam jokios įtakos negali turėti Sutarčių nutraukimo ar bankroto bylos iškėlimo faktai. Tuo atveju, jeigu atsakovė būtų įvykdžiusi savo įsipareigojimus ieškovei, ji būtų įgijusi teisę kreiptis į skolininkės bankroto administratorę, reikalaudama grąžinti sumokėtas pinigines lėšas.
25.7. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad skolininkei iškėlus bankroto bylą ir bankroto administratorei nutraukus Sutartis tuo pačiu pasibaigė ir atsakovės, kaip laiduotojos, atsakomybė. Tokie teismo teiginiai pažeidžia CK 6.499 straipsnio ir CK 6.76 straipsnio nuostatas, bei laidavimo sutarčių sąlygas.
25.8. Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovė neįrodė visų būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų. Skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodyta, kad atsakovė ir skolininkė neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Skolininkė nesilaikė Sutartyse įtvirtintos pareigos naudotis patalpomis ne mažiau kaip dešimt metų. Toks ilgas patalpų nuomos terminas buvo viena iš pagrindinių sąlygų, dėl kurių ieškovė ir skolininkė susitarė dėl palankesnių patalpų nuomos kainų. Be to, būtent ilgas nuomos terminas lėmė tai, kad ieškovė sutiko savo lėšomis įrengti patalpas pagal skolininkės reikalavimus.
25.9. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovė neįrodė patirtos žalos. Skolininkė patalpomis privalėjo naudotis atitinkamai iki 2023 m. spalio 4 d. ir 2023 m. gruodžio 20 d. Abi Sutartys buvo nutrauktos 2015 m. lapkričio 5 d., t. y. beveik aštuoneriais metais anksčiau nei buvo planuota. Po Sutarčių nutraukimo ieškovei 2017 m. gruodžio 1 d. pavyko išnuomoti tik (duomenys neskelbtini)esančias patalpas. Tuo (duomenys neskelbtini) esančių patalpų iki šiol nėra galimybės išnuomoti. Tuo atveju, jeigu Sutartis (duomenys neskelbtini) esančių patalpų nuomos nebūtų nutraukta prieš terminą, skolininkė arba laiduotoja nuo 2016 m. balandžio 12 d. iki 2017 m. lapkričio 30 d. būtų sumokėjusi ieškovei 355 855,93 Eur. Taip pat, įvertinus aplinkybę, kad (duomenys neskelbtini) esančios patalpos vis dar yra neišnuomotos, ieškovė už jų nuomą iš skolininkės nuo 2016 m. balandžio 12 d. iki 2023 m. gruodžio 20 d. būtų gavusi 1 963 697,12 Eur. Taigi, jeigu nuomos Sutartys nebūtų nutrauktos prieš terminą, tai ieškovė būtų gavusi net 2 319 553,05 Eur pajamų.
25.10. Tuo atveju, jei skolininkė nebūtų nutraukusi Sutarčių, ieškovė nebūtų patyrusi nuostolių. Taigi būtent skolininkės veiksmai nulėmė tai, kad ieškovė negavo planuotų pajamų už nuomą. Taip pat egzistuoja ir priežastinis ryšys, nes jeigu skolininkė vykdytų prisiimtus įsipareigojimus, ieškovė būtų gavusi planuojamas pajamas. Taigi skolininkei nevykdant savo įsipareigojimų, laiku nemokant Sutartyse numatyto nuomos mokesčio už skolininkę, jį būtų privalėjusi mokėti laiduotoja (atsakovė).
26. Atsakovė UAB „Tomena“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
26.1. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kad negalima išvestinai manyti, jog antroji laidavimo sutartis turėjo būti sudaryta pagal Sutarties reikalavimus, nesant byloje rašytinio įrodymo. Nesant pateiktai antrajai laidavimo sutarčiai, nėra aišku kokia atsakomybė kyla tiek skolininkei, tiek laiduotojai. Vadovaujantis tik ieškovės paaiškinimais ir išvestiniais įrodymais konstatuoti, kad antroji laidavimo sutartis buvo sudaryta, būtų pažeistas rungimosi principas ir įrodinėjimo naštos paskirstymas.
26.2. Vien tik ieškovės nesutikimas su teismo padarytomis ir ieškovei nepalankiomis išvadomis savaime nesudaro pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir priėmė nepagrįstą sprendimą.
26.3. Ieškovė neturi reikalavimo teisės į atsakovę, kaip laiduotoją, nes skolininkės bankroto administratorė 2015 m. lapkričio 5 d. pateikė ieškovei pranešimą, informuodama apie abiejų nuomos Sutarčių nutraukimą. Tokią teisę bankroto administratorei suteikia Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nuostatos, vykdant įmonės bankroto procedūras. ĮBĮ aiškiai nustatyta, kad įmonės bankroto administratorius, įvertinęs, jog bankrutuojančios įmonės dar iki bankroto sudarytų sutarčių, kurių terminas nėra pasibaigęs, vykdymas nėra naudingas bankrutuojančiai įmonei, (pavyzdžiui, gaunamos lėšos galėtų būti skiriamos atsiskaitymui su kreditoriais), įmonės administratorius yra laisvas tokias sutartis nutraukti tinkamai apie tai pranešęs kitai nutraukiamos sutarties šaliai.
26.4. Iš laidavimo atsirandanti prievolė yra priklausoma nuo juo užtikrinamos pagrindinės prievolės, ir tai yra laidavimo, kaip akcesorinės prievolės, pagrindinis požymis. Akcesorinė laiduotojo prievolė pasižymi nuspėjamumu, todėl laiduotojo prievolės dydis negali viršyti skolininko, už kurį laiduota, prievolės dydžio.
26.5. Ieškovė nepateikė teisinių argumentų, įrodančių, kad bankrutavus skolininkei ir ją atstovaujančiai bankroto administratorei tinkamai nutraukus sutartis, už prievoles, kurios atsiranda po sutarties nutraukimo, turėtų atsakyti laiduotoja, kuri laidavo tik pagal sutartį iki jos nutraukimo.
26.6. Nuomos Sutartys nutrauktos vadovaujantis ĮBĮ normomis, nepraleidžiant įstatymo nustatytų terminų. Be to, Sutarčių nutraukimo teisėtumo ieškovė neginčijo. Įvertinus apeliacinio skundo argumentus, galima daryti išvadą, kad ieškovė bando primesti skolininkei pareigą tęsti veiklą esant nemokiai vien dėl to, jog turi turtinių įsipareigojimų, kylančių iš nuomos sutarčių, sudarytų tarp ieškovės ir skolininkės.
26.7. Ieškovė savo apeliaciniame skunde kartoja ieškinio ir dubliko argumentus. Nors apeliaciniu skundu siekia paneigti skundžiamo sprendimo priėmimo motyvus, tačiau nėra pateikiama nei naujų argumentų, nei įrodymų, kuriais ieškovė galėtų pagrįsti savo reikalavimą, kuris yra visiškai nepagrįstas ir nei viena iš civilinės atsakomybės sąlygų ginče nebuvo įrodyta.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
27. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
28. Apeliacijos objektą sudaro teismo sprendimo, kuriuo buvo atmestas ieškovės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinys atsakovei UAB „Tomena“ dėl skolos ir nuostolių priteisimo bei procesinių palūkanų priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
29. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2013 m. rugsėjo 16 d. ieškovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ir UAB „Fresh Market“ sudarė dvi Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis. Pirmąja sutartimi ieškovė dešimčiai metų išnuomojo nuomininkei patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), o antrąja sutartimi ieškovė dešimčiai metų išnuomojo nuomininkei patalpas, esančias (duomenys neskelbtini). 2013 m. rugsėjo 26 d. tarp ieškovės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ir atsakovės UAB „Tomena“ buvo sudaryta Laidavimo sutartis, pagal kurią atsakovė laidavo už skolininkę UAB „Fresh Market“ pagal 2013 m. rugsėjo 16 d. nuomos sutartį dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini). Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugpjūčio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-5511-794/2015 iškėlė skolininkei UAB „Fresh Market“ bankroto bylą. 2015 m. lapkričio 5 d. skolininkės bankroto administratorė pranešimu informavo ieškovę apie nuomos sutarčių nutraukimą, nurodydama, kad neturi galimybių operatyviai atlaisvinti patalpas, nes neturi tam reikiamų resursų. Patalpas skolininkė atlaisvino tik 2016 m. balandžio 12 d. Ieškovė už laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. kovo 31 d. (kol nebuvo atlaisvintos patalpos) išrašė PVM sąskaitas faktūras 223 554,70 Eur sumai ir pateikė jas UAB „Fresh Market“ bankroto administratorei. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. birželio 1 d. nutartimi skolininkės bankroto byloje patvirtino ieškovės 223 554,70 Eur finansinį reikalavimą. Ieškovė tvirtina, kad atsakovė, būdama skolininkės UAB „Fresh Market“ laiduotoja, nutraukus nuomos Sutartis, turi įvykdyti prievolę už skolininkę ir sumokėti visą skolą. Be to, ieškovė įrodinėjo, kad egzistuoja visos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos, nes skolininkė UAB „Fresh Market“ akivaizdžiai atliko neteisėtus veiksmus, nes nesilaikė Sutartyse įtvirtintos pareigos naudotis patalpomis ne mažiau kaip dešimt metų. Skolininkės bankroto administratorė, nutraukdama Sutartis prieš jose numatytą terminą, akivaizdžiai atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių ieškovė patyrė žalą, t. .y negavo suplanuoto patalpų nuomos mokesčio. Tuo atveju, jei skolininkė ieškovės atžvilgiu nebūtų atlikusi neteisėtų veiksmų ir nebūtų nutraukusi sutarčių prieš jose numatytą terminą, ieškovė iš viso būtų gavusi 2 319 553,05 Eur pajamų (355 855,93 Eur už (duomenys neskelbtini) esančias patalpas + 1 963 697,12 Eur už (duomenys neskelbtini) esančias patalpas).
30. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė, nes į bylą buvo pateikta tik viena 2013 m. rugsėjo 26 d. Laidavimo sutartis (dėl (duomenys neskelbtini) esančių patalpų), todėl sprendė, kad nesant antrosios laidavimo sutarties, nėra galimybės padaryti išvadą, jog tokia sutartis tarp šalių apskritai buvo sudaryta. Taip pat skundžiamu sprendimu teismas konstatavo, kad ieškovės prašoma priteisti skola susidarė laikotarpiu, kai skolininkei UAB „Fresh Market“ jau buvo iškelta bankroto byla, todėl sprendė, jog bankroto administratorės sprendimu 2015 m. lapkričio 5 d. įvykęs patalpų nuomos sutarčių nutraukimas neturi įtakos laiduotojo teisėms ir pareigoms ir ieškinį dalyje dėl skolos priteisimo pripažino neįrodytu. Teismas byloje laikė neįrodyta ir ieškovės nurodytą aplinkybę, kad tarp ieškovės ir atsakovės buvos sudaryta laidavimo sutartis pagal kurią, atsakovė laidavo už skolininkės prievolių dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), tinkamą vykdymą, todėl darė išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti ieškinio dėl žalos atlyginimo šioje dalyje.
31. Skundžiamame sprendime nurodyta, kad neteisėtais veiksmais, kaip civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl nesavalaikio patalpų nuomos sutarties nutraukimo, sąlyga negali būti laikomas bankroto procedūrų vykdymas ĮBĮ nustatyta tvarka, nes atsakovė negalėjo įtakoti vykusių procesų. Pasak pirmosios instancijos teismo, vien aplinkybė, kad rinkos sąlygomis įmonė nesugebėjo konkuruoti ir bankrutavo, savaime nėra ir negali būti pripažinta neteisėta ar kalta veika (neveikimu). Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog per ginčo laikotarpį ji realiai būtų gavusi pajamas iš ginčo patalpų nuomos dešimt metų, nes byloje nėra duomenų, pagrindžiančių ieškovės bandymą ieškoti naujo nuomininko, o nuostoliai negali būti hipotetiniai.
32. Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, pateikė apeliacinį skundą, nurodydama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog neegzistuoja antroji laidavimo sutartis (dėl (duomenys neskelbtini) nuomotų patalpų). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad skolininkei iškėlus bankroto bylą ir bankroto administratorei nutraukus Sutartis tuo pačiu pasibaigė ir atsakovės, kaip laiduotojos, atsakomybė. Apeliantės teigimu, nepaisant to, kad skolininkei buvo iškelta bankroto byla, skola susidarė būtent skolininkei nevykdant iš Sutarčių kylančių įsipareigojimų. Atsižvelgiant į tai, kad buvo sudarytos laidavimo sutartys, būtent atsakovė privalėjo įvykdyti neįvykdytas skolininkės prievoles. Apeliantė taip pat nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ji neįrodė visų būtinųjų atsakovės civilinės atsakomybės sąlygų. Skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodyta, kad atsakovė ir skolininkė neatliko jokių neteisėtų veiksmų. Priešingai, skolininkė nesilaikė Sutartyse įtvirtintos pareigos naudotis patalpomis ne mažiau kaip dešimt metų, todėl skolininkės administratorė, nutraukdama nuomos Sutartis, atliko neteisėtus veiksmus, dėl kurių apeliantė patyrė nuostolius. Taip pat, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, apeliantė įrodė, kad patyrė žalą, nes skolininkė patalpomis privalėjo naudotis atitinkamai iki 2023 m. spalio 4 d. ir 2023 m. gruodžio 20 d., tačiau abi Sutartys buvo nutrauktos 2015 m. lapkričio 5 d., t. y. beveik aštuoneriais metais anksčiau nei buvo planuota. Taigi už visą šį laikotarpį apeliantei turi būti atlyginta.
33. Apeliantė skunde aplinkybę, kad egzistuoja antroji laidavimo sutartis (dėl (duomenys neskelbtini) nuomotų patalpų) grindė tuo, kad nuomos Sutarčių 7.3.7 punktas nustatė, jog skolininkė įsipareigoja ne vėliau kaip per penkias dienas pateikti atsakovės laidavimą pagal prie Sutarties pridedamą formą. Be to, pasak apeliantės, antrosios laidavimo sutarties egzistavimą patvirtina atsakovės elgesys, nes ji buvo sudariusi laidavimo sutartį, užtikrinančią nuomos sutarties dėl patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), vykdymą, t. y. sudarydama pirmąją laidavimo sutartį atsakovė patvirtino, kad neatlygintinas laidavimas už skolininkės prisiimtus įsipareigojimus atsakovei yra įprasta praktika. Taip pat, skundžiamame sprendime nebuvo įvertinta, kad 2015 m. rugsėjo 1 d. rašte atsakovės direktorius A. L. patvirtino, jog atsakovė laidavo už tinkamą skolininkės prievolių pagal Sutartis įvykdymą pagal dvi laidavimo sutartis.
34. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010 ir kt.). Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012 ir kt.).
35. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad byloje nėra pateikta antroji laidavimo sutartis (dėl (duomenys neskelbtini) nuomotų patalpų) bei remdamasis CK 6.79 straipsnio nuostata, kad laidavimo sutartis turi būti rašytinės formos, o šios formos nesilaikymas laidavimo sutartį daro negaliojančią, sprendė, kad negalima daryti išvados, jog tokia sutartis apskritai buvo sudaryta.
36. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pagal bendrąją taisyklę šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Taigi nagrinėjamu atveju antrosios laidavimo sutarties (dėl (duomenys neskelbtini) nuomotų patalpų) egzistavimą turėjo įrodyti apeliantė, teigusi, kad ją ir atsakovę sieja laidavimo teisiniai santykiai. Tačiau apeliantė byloje nepateikė teismui nei minėtos laidavimo sutarties originalo, nei kopijos. Be to, nebuvo pateikta ir jokių kitų įrodymų, pagrindžiančių antrosios laidavimo sutarties realų egzistavimą. Vien tai, kad abiejose 2013 m. rugsėjo 16 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių 7.3.7 punktuose numatyta, kad skolininkė įsipareigoja ne vėliau kaip per penkias dienas pateikti atsakovės laidavimą pagal prie Sutarties pridedamą formą, nesudaro pagrindo išvadai, kad tokia laidavimo sutartis apskritai buvo sudaryta. Apeliantės nurodomos aplinkybės, kad 2015 m. rugsėjo 1 d. rašte atsakovės direktorius A. L. patvirtino, kad atsakovė laidavo už tinkamą skolininkės prievolių pagal Sutartis įvykdymą pagal dvi laidavimo sutartis, taip pat nepagrindžia, jog antroji laidavimo sutartis (dėl (duomenys neskelbtini) nuomotų patalpų) iš tiesų egzistavo. Vien tai, kad minėtame pranešime yra nurodyta apie Sutarčių vykdymą pagal dvi laidavimo sutartis, nėra pagrindas konstatuoti realaus antrosios laidavimo sutarties egzistavimą, nes, kaip jau buvo minėta, šio argumento nepagrindžia jokie kiti byloje esantys įrodymai.
37. Civilinė atsakomybė atsiranda esant šioms sąlygoms: asmens, įpareigoto atlikti atitinkamus veiksmus ar nuo jų susilaikyti, neteisėtiems veiksmams ar neveikimui (CK 6.246 straipsnis), kaltei dėl šių neteisėtų veiksmų padarymo ar neveikimo (CK 6.248 straipsnis), žalai (CK 6.249 straipsnis) ir priežastiniam ryšiui tarp veiksmų ar neveikimo ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis). Teisę į žalos atlyginimą asmuo turi tik tuomet, kai jis ją patyrė dėl kito asmens neteisėtų veiksmų.
38. Sutartinė civilinė atsakomybė atsiranda dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartinė prievolė (CK 6.256 straipsnis). Šiai atsakomybei taikyti taip pat turi būti nustatytos visos būtinosios atsakomybės sąlygos: neteisėti sutarties šalies veiksmai (ar neveikimas), žala, priežastinis neteisėtų veiksmų (ar neveikimo) ir žalos ryšys, kaltė.
39. Neteisėti veiksmai yra objektyvioji teisinės atsakomybės atsiradimo sąlyga. Kasacinio teismo praktikoje neteisėtumas bendriausia prasme aiškinamas kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Juo laikomas ne tik konkretaus įstatymuose ar sutartyje nustatyto įpareigojimo nevykdymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Civilinės atsakomybės teisiniame santykyje kiekvieno asmens elgesys vertinamas atitikties nurodytiems standartams aspektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507-611/2016).
40. Kaltė, kaip civilinės atsakomybės sąlyga, gali pasireikšti ne tik tyčia, bet ir neatsargumu, kai asmuo atitinkamomis aplinkybėmis elgiasi nepakankamai apdairiai ir rūpestingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-239/2009). Pagal CK 6.248 straipsnio 3 dalį laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina. Ši norma asmens neteisėtus veiksmus, pasireiškusius bendro pobūdžio rūpestingumo pareigos pažeidimu, susieja su jo kalte, t. y. kaltė apima ir neteisėtus veiksmus. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama, ar asmens elgesys atitiko tvarkingo, rūpestingo, padoraus asmens elgesio standartą, o nustačius tokio elgesio neatitiktį, konstatuojamas asmens kaltas elgesys, kuris kartu reiškia ir veiksmų neteisėtumą, ir kaltės elementą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-99-701/2017).
41. Žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Remiantis nurodyta teisės norma, turi būti nustatytos realios asmens galimybės gauti konkrečias pajamas, atsižvelgiant į ankstesnes jo gautas pajamas, pasiruošimą ir priemones, kurių jis ėmėsi, siekdamas gauti šių pajamų, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156-687/2015). Negautos pajamos gali būti priteisiamos tik tuo atveju, jeigu ieškovas įrodo, kad jos realios, o ne tikėtinos, hipotetinės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306-916/2015). Apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008).
42. Priežastinis ryšys suprantamas kaip sąsaja tarp skolininko veiksmų ir atsiradusių pasekmių, jog neigiamos pasekmės yra skolininko veiksmų rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1597/2002). Teismai vertina visas aplinkybes ir žalos atsiradimo priežastis, kad nustatytų pakankamą neteisėtų veiksmų ir atsiradusių pasekmių ryšį. Priežastinio ryšio kaip civilinės atsakomybės sąlygos nustatymas kartu reiškia teismo diskreciją svarstyti apie civilinės atsakomybės ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-53/2010).
43. Nagrinėjamu atveju, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad neteisėtais veiksmais, kaip civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl nesavalaikio patalpų nuomos sutarties nutraukimo, sąlyga negali būti laikomas bankroto procedūrų vykdymas ĮBĮ nustatyta tvarka, nes atsakovė negalėjo daryti įtakos vykusiems procesams. Teismas vertino, kad šiuo atveju neteisėtais veiksmais, kaip civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl nesavalaikio patalpų nuomos sutarties nutraukimo, sąlyga teoriškai galėtų būti pripažintinas skolininko, kaltais savo veiksmais nutraukusio sutartį bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas, tačiau aplinkybė, kad rinkos sąlygomis įmonė nesugebėjo konkuruoti ir bankrutavo, savaime nėra ir negali būti pripažinta neteisėta ar kalta veika (neveikimu). Teismas sprendė, kad apeliantė neįrodė neteisėtų skolininkės ar jos laiduotojos (atsakovės) neteisėtų veiksmų. Taip pat skundžiamu sprendimu konstatuota, kad apeliantė neįrodė, jog per ginčo laikotarpį ji realiai būtų galėjusi gauti pajamas iš minimų patalpų nuomos dešimt metų bei byloje nėra duomenų apie tai, kad apeliantė siekė surasti naujus nuomininkus, jos pateikti skaičiavimai hipotetiniai.
44. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundžiamame sprendime padarytomis išvadomis. Byloje nustatyta, kad 2013 m. rugsėjo 16 d. buvo sudarytos Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartys. 2015 m. rugpjūčio 19 d. nuomininkei buvo iškelta bankroto byla, o 2015 m. lapkričio 5 d. raštu nuomininkės bankroto administratorė informavo nuomotoją (apeliantę), kad nuomos sutartys toliau nebebus vykdomos. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, ši bankroto administratorės teisė yra numatyta ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 13 punkte, nustatančiame, kad administratorius ir (ar) darbuotojas, atsakingas už juridinio asmens bankroto administravimą per laikotarpį iki pirmojo kreditorių susirinkimo, sprendžia klausimus dėl įmonės sudarytų sandorių, kurių įvykdymo terminas dar nepasibaigė, tolesnio vykdymo ir naujų sandorių, reikalingų įmonės ūkinei komercinei veiklai tęsti, sudarymo, jeigu įmonė tęsia ūkinę komercinę veiklą, ir ne vėliau kaip per 30 dienų nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos praneša suinteresuotiems asmenims apie tai, kad vykdys įmonės sudarytas sutartis, kurių vykdymo terminas dar nepasibaigė, arba jų nevykdys. Atsižvelgiant į tai, kad įsiteisėjus nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo, bankrutuojančios įmonės turto rėžimas pasikeičia ir jis yra imperatyviai reglamentuotas ĮBĮ normomis, bankrutuojančios įmonės administratorius, užtikrindamas kreditorių ir bankrutuojančios įmonės interesus, valdo, naudoja ir disponuoja įmonės turtu. Remiantis nustatytomis byloje aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kad šiuo atveju nebuvo atlikta jokių neteisėtų veiksmų, kuriuos būtų galima vertinti kaip civilinės atsakomybės sąlygą, atsiradusią dėl neteisėto patalpų nuomos sutarčių nutraukimo. Byloje apeliantė nenurodo ir neįrodinėja jokių kitų nuomininkės ar laiduotojos (atsakovės) neteisėtų veiksmų, kurie sudarytų pagrindą taikyti civilinę atsakomybę dėl neįvykdytų Sutarčių. Be to, byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad nuomininkė (skolininkė) iki jos bankroto bylos iškėlimo būtų netinkamai vykdžiusi prisiimtas prievoles pagal 2013 m. rugsėjo 16 d. sudarytos Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis.
45. CK 6.76 straipsnyje numatyta, kad laidavimo sutartimi laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Laidavimas yra papildoma (šalutinė) prievolė. Kai pasibaigia pagrindinė prievolė arba ji pripažįstama negaliojančia, pasibaigia ir laidavimas. Atsižvelgiant į tai, kad nenustatyta, jog skolininkė neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl ko buvo anksčiau termino nutrauktos Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartys, tai ir atsakovei, kaip skolininkės laiduotojai, nekyla prievolė atlyginti nuostolius ieškovei už nuomos sutartimis prisiimtus skolininkės įsipareigojimus.
46. Apeliantė apeliacinį skundą grindžia iš esmės tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, kuriomis grindė procesinius dokumentus nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Naujų reikšmingų bylai įrodymų, kurie pagrįstų, jog atsakovei, kaip laiduotojai, atsirado pareiga prisiimti prievoles pagal nutrauktas Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, apeliantė nepateikė (CPK 178 straipsnis), todėl apeliacinės instancijos teismas iš naujo nepasisako dėl visų apeliantės nurodomų argumentų ir pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytiems motyvams.
47. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, išanalizavusi faktinius bylos duomenis, prieina išvados, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir / ar proceso teisės normas. Tai, kad apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo įvertinus įrodymus, nėra pagrindo, nesant apeliantės teiginius pagrindžiančių įrodymų, pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, nepažeidė nei įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius, rėmėsi aktualia teismų praktiką ginčo klausimu. Tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepalankus ieškovei, nereiškia, kad jis yra neteisėtas ar nepagrįstas. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinių prielaidų panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
48. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnis). Atsakovė UAB „Tomena“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė priteisti 786,50 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Atsakovės prašomos atlyginti išlaidos už atsiliepimą į apeliacinį skundą parengimą neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalių dydžių, todėl atsižvelgiant į tai, kad ieškovės apeliacinis skundas netenkinamas, atsakovei iš ieškovės priteisiamos 786,50 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidos, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Tomena“ iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Nekilnojamojo turto valdymas“ 786,50 Eur (septynis šimtus aštuoniasdešimt šešis eurus ir penkiasdešimt euro centus) bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.
Teisėjai Kazys Kailiūnas
Vilija Mikuckienė
Antanas Rudzinskas