Civilinė byla Nr. 2A-771-241/2016

Proceso Nr. 2-55-3-01669-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 2.5.1.6.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 15 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Viginto Višinskio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo G. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 31 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kresko“ ieškinį atsakovui G. M. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė BUAB „Kresko“ kreipėsi į teismą prašydama pripažinti negaliojančia 2013 m. lapkričio 22 d. Tarpusavio skolų užskaitymo sutartį Nr. 001, taikyti restituciją ir priteisti ieškovei iš atsakovo G. M. 66 709,68 Eur sumą.
2. Ieškovė nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartimi iškelta UAB „Kresko“ bankroto byla, administratore paskirta UAB „Pirmas administratorių biuras“. 2015 m. sausio 22 d. nutartimi patvirtintas BUAB „Kresko“ kreditorių sąrašas.
3. Bankroto administratorė nustatė, kad 2013 m. lapkričio 11 d. pagal PVM sąskaitą-faktūrą Nr. KRE/2013/054 ieškovė pardavė atsakovui statybinių prekių, kurių bendra suma – 69 281,04 Eur. Šios sumos atsakovas ieškovei nesumokėjo. Tačiau 2013 m. lapkričio 22 d. šalys sudarė tarpusavio skolų užskaitymo sutartį Nr. 001, pagal kurią atsakovo skola už įsigytas prekes ieškovei buvo užskaityta (66 709,68 Eur sumai).
4. Atsakovo skolos įskaitymas yra priešingas ieškovės veiklos tikslams, turi įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, įskaitymu buvo suteikta pirmenybė atsakovui kaip ieškovės kreditoriui, pažeistos kitų ieškovės kreditorių teisės.
5. Įskaitymo atlikimo metu ieškovė buvo nemoki, turėjo kreditorių, kuriems buvo įsipareigojusi.
6. Ieškovė neprivalėjo atlikti įskaitymo, jį sudarydamos šalys elgėsi nesąžiningai, pažeidė teisės aktų reikalavimus ir kreditorių interesus.
7. Ginčo sandorio sudarymo metu ieškovės vadovu buvo atsakovas, todėl jo nesąžiningumas yra preziumuojamas, jam tenka pareiga paneigti šią prezumpciją.
8. Ieškovė ginčo sandorio sudarymo metu buvo nemoki, jos turtui buvo taikomi areštai, pradėtos vykdomosios bylos, ieškovė neturėjo pakankamai pinigų visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti vienu metu, todėl turėjo pareigą laikytis mokėjimų eilės tvarkos, nustatytos CK 6.9301 straipsnyje. Tačiau ieškovė šios pareigos nevykdė, todėl ginčo sandoris pripažintinas negaliojančių ab initio.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. kovo 31 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai, pripažino negaliojančia 2013 m. lapkričio 22 d. šalių sudarytą Tarpusavio skolų užskaitymo sutartį Nr. 001, taikė restituciją ir priteisė ieškovei iš atsakovo 66 709,68 Eur sumą.
10. Teismas sprendė, kad jau iki ginčo sandorio sudarymo 2013 m. lapkričio 22 d. ieškovė turėjo nemokumo požymių ir kitų kreditorių, kurių kreditorinių reikalavimų mokėjimo terminai buvo suėję. Ginčo sandoris buvo sudarytas, kai ieškovės turtinė padėtis buvo sunki, t. y. įmonė faktiškai buvo nemoki. Atsakovas nepateikė įrodymų, paneigiančių ieškovės nemokumą ginčo sandorio sudarymo metu. Todėl teismas rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartyje dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo nustatyta prejudicine aplinkybe ir papildomai neanalizavo atsakovo argumentų dėl ieškovės mokumo 2013 m.
11. Teismas konstatavo, kad ieškovė turi neabejotiną ir galiojančią kreditoriaus reikalavimo teisę. Teismas vertino, kad įmonės bankroto administratorė nagrinėjamoje byloje turi teisę pareikšti Pauliano ieškinį visų bankrutuojančios įmonės kreditorių vardu, ji gina visų kreditorių teises, ginčydama sandorį, kuris pažeidžia kreditorių interesus.
12. Teismas padarė išvadą, kad ieškovės ginčijamas sandoris (mokėjimas vienam kreditoriui, ignoruojant kitus) pažeidžia kreditorių, negavusių iš ieškovės prievolių įvykdymo, teises, nes tokiu būdu buvo suteikta išskirtinė privilegija vienam iš kreditorių, t. y. atsakovui. Teismas, remdamasis Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartimi dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, konstatavo, kad ieškovės nemokumo aplinkybę ieškovė įrodė.
13. Teismas ieškovės argumentus dėl ieškovės neprivalėjimo sudaryti ginčo sandorį laikė teisiškai pagrįstais, nes nenustatė, kad šalys privalėjo sudaryti tokį sandorį. Skola kreditoriui negali būti traktuojama kaip pareiga sudaryti sandorį. Teismas vertino, kad bylos nagrinėjimo metu nenustatyta aplinkybių, dėl kurių ieškovė turėjo atsiskaityti su atsakovu, ignoruodama kitus kreditorius.
14. Teismas sprendė, kad ieškovė, būdama nemokumo situacijoje, neturėdama galimybės patenkinti visų savo kreditorių reikalavimų, ginčo sandoriu patenkino tik atsakovo kaip kreditoriaus reikalavimus. Tokiu būdu ieškovė pirmenybę suteikė atsiskaitymui su pasirinktu kreditoriumi, sumažino kitų kreditorių galimybę gauti jų reikalavimų patenkinimą. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė nesilaikė CK 6.9301 straipsnyje nustatytos mokėjimo eilės tvarkos.
15. Teismas konstatavo, kad atsakovo veiksmai pagal CK 6.67 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintą nesąžiningumo prezumpciją, kurios atsakovas nenuginčijo, laikytini nesąžiningais.
16. Teismas vertino, kad ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog yra visos sąlygos actio Pauliana instituto taikymui ir ieškinyje nurodytam sandoriui pripažinti negaliojančiu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

17. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 31 d. sprendimą ir ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Aplinkybė, kad 2013-2014 m. įmonė jau buvo nemoki, nebuvo įrodinėjimo dalykas įmonės bankroto byloje, todėl netaikytinas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartimi nustatytų faktų prejudicialumas. Nėra duomenų, kad ginčo sandorio sudarymo metu įmonės skolos buvo pradelstos.
2. Ieškovė vykdė mokėjimus ir kitiems kreditoriams, todėl jų interesai nebuvo pažeisti.
3. Ieškovė turėjo teisę su kreditoriais atsiskaityti savo nuožiūra iki bankroto bylos iškėlimo.
4. Atsiskaitymų eiliškumas taikomas tada, kai įmonė neturi pakankamai lėšų visiems reikalavimams patenkinti. Byloje duomenų apie tokių aplinkybių egzistavimą ginčo sandorio sudarymo metu nėra.
18. Ieškovė prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
1. Faktiniam įmonės nemokumui konstatuoti neprivaloma vertinti visų turimų jos kreditorių ir galimybių su jais atsiskaityti. Pakanka nustatyti aplinkybes, kad įmonė neatsiskaitė su tam tikrais kreditoriais. Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartyje dėl bankroto bylos iškėlimo nustatytas ieškovės nemokumo 2013 m. faktas yra prejudicinis faktas.
2. Atsakovas neginčijo ieškovės pateiktų duomenų (kreditorinių reikalavimų lentelės) apie pradelstus įsiskolinimus, kurių bendra suma įskaitymo atlikimo metu buvo 391 309 Lt. Tuo tarpu 2014 m. lapkričio 27 d. balanso duomenimis turto ieškovė turėjo 389 687 Lt. Taigi ieškovės nemokumas ginčo sandorio sudarymo metu įrodytas.
3. Ieškovė, sudarydama ginčo sandorį, nesiekė atsiskaityti su visais kreditoriais, o tik su atsakovu. Ieškovė iš sandorio negavo naudos. Šis sandoris vertintinas kaip naudingas išimtinai atsakovui, kuris įgijo galimybę visiškai patenkinti savo kreditorinius reikalavimus. Ginčo sandoriu buvo pažeistos kitų kreditorių teisės, nes pagal šį sandorį atsakovui buvo perleistas vienintelis ieškovės turtas be atsiskaitymo. Tuo tarpu kiti kreditoriai neturėjo galimybės atgauti savo skolas.
4. Sudarant ginčo sutartį ieškovė turėjo kitų kreditorių 319 309 Lt sumai, tačiau pirmenybė buvo suteikta atsakovui. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad su kitais kreditoriais atsiskaityta nebuvo, nors jų reikalavimai buvo atsiradę anksčiau. Todėl ginčo sandoris vertintinas kaip suteikiantis pirmenybę atsakovui.
5. Ieškovė ginčo sandorio sudarymo metu buvo nemoki, jos turtui buvo taikomi areštai, pradėtos vykdomosios bylos, ieškovė neturėjo pakankamai lėšų visiems atsiradusiems piniginiams įsipareigojimams įvykdyti vienu metu, todėl turėjo pareigą laikytis mokėjimų eilės tvarkos, nustatytos CK 6.9301 straipsnyje, tačiau šios pareigos nevykdė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.
20. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir patenkindamas ieškinį priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

21. Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-5530-258/2014, ieškovei iškelta bankroto byla (b. l. 8-10). UAB „Kresko“ atsiliepime į ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo sutiko, kad įmonė yra nemoki ir jai keltina bankroto byla. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. sausio 22 d. nutartimi patvirtinti BUAB „Kresko“ kreditorinių reikalavimai (b. l. 11-12).
22. 2013 m. lapkričio 11 d. ieškovė išrašė atsakovui PVM sąskaitą-faktūrą Nr. KRE/2013/054 už parduotas prekes, viso – 239 213,59 Lt sumai (b. l. 24-32). 2013 m. lapkričio 22 d. šalys sudarė Tarpusavio skolų užskaitymo sutartį Nr. 001, pagal kurią ieškovė ir atsakovė įskaitė 230 335,14 Lt dydžio tarpusavio skolą (b. l. 23). Šioje sutartyje nurodyta, kad prieš įskaitymą ieškovė yra skolinga atsakovui 230 335,14 Lt, o atsakovas ieškovei – 236 813,59 Lt. Po tarpusavio skolos įskaitymo atsakovas ieškovei liko skolingas 6 478,45 Lt.
23. Juridinių asmenų registro duomenimis atsakovas buvo UAB „Kresko“ vadovas nuo 2011 m. spalio 7 d. iki 2014 m. lapkričio 27 d., akcininkas – nuo 2011 m. sausio 6 d. (b. l. 33-40). Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis UAB „Kresko“ atsakovas dirbo nuo 2011 m. sausio 3 d. iki 2014 m. gruodžio 22 d. (b. l. 53). Pagal 2014 m. lapkričio 27 d. balanso duomenis UAB „Kresko“ ilgalaikis turtas 2013 metais sudarė 58 886 Lt sumą, iš viso įmonė turėjo turto – 389 687 Lt, per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 451 468 Lt (b. l. 41-42). 2014 m. sausio 15 d. UAB „Kresko“ metiniame pranešime už 2013 metus nurodyta, kad 2013 m. didžiąją skolų dalį sudarė: po vienerių metų mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai – 61 000 Lt, prekybos skolos tiekėjams – 395 167 Lt, mokėtinos sumos atskaitingiems asmenims – 15 537 Lt, mokėtini mokesčiai – 40 764 Lt; 2013 m. įmonės nuostolis – 178 398 Lt (b. l. 74).

Dėl actio Pauliana būtinųjų sąlygų

24. Actio Pauliana – kreditorių teisių gynimo būdas, užkertantis kelią galimam skolininko piktnaudžiavimui. CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius (actio Pauliana) bei apibrėžtos pasinaudojimo šia teise sąlygos. Kasacinis teismas, aiškindamas šią normą, išskyrė tokias būtinas Pauliano ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditorių teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Atsižvelgiant į tai, kad actio Pauliana instituto taikymas tiesiogiai susijęs su sutarties laisvės principo (CK 6.156 straipsnis) ribojimu bei siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šia teise ir nebūtų nepagrįstai suvaržytos tiek skolininko, tiek trečiųjų asmenų teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu galima tik esant šių sąlygų visetui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-587/2008; 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).
25. Apeliantas ginčija ne visas pirmosios instancijos teismo nustatytas actio Pauliana taikymo sąlygas – nesutinka, kad ieškovė jau 2013 m. buvo nemoki, kad ginčo sandoriu buvo pažeisti ieškovės kreditorių interesai ir suteikta pirmenybės teisė apeliantui, kad pažeistas atsiskaitymų eiliškumas. Todėl teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, dėl apelianto nekvestionuojamų kitų actio Pauliana taikymo sąlygų egzistavimo nagrinėjamame ginče plačiau nepasisako, tik pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo jų buvimą. Aktualių actio Pauliana sąlygų egzistavimas nustatytinas ginčijamo sandorio sudarymo metu.
26. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad ginčo sandorio sudarymo metu ieškovė buvo faktiškai nemoki. Apeliantas su tokia teismo išvada nesutinka. Jo teigimu, teismas nepagrįstai rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartimi, kuria ieškovei iškelta bankroto byla. Apeliantas pažymi, kad šios nutarties išvada dėl ieškovės nemokumo 2013-2014 m. yra padaryta tik formaliai įvertinus įmonės finansinius duomenis. Teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus laiko nepagrįstais.
27. Kreditoriaus teisių pažeidimui, kaip actio Pauliana taikymo sąlygai, konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio. Pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Ginčyti prieš bankroto bylos iškėlimą įmonės sudarytus sandorius CK 6.66 straipsnio pagrindu gali ir bankroto administratorius, nes pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 14 punktą jis gina visų bankrutuojančios įmonės kreditorių interesus.
28. Kreditorius, remdamasis CK 6.66 straipsniu, turi teisę ginčyti ne bet kokius skolininko sandorius, o tiktai tuos, kurie pažeidžia jo teises. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, iš kurių įrodžius bent vieną pripažintina, jog sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: dėl sandorio skolininkas tampa nemokus; skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Šis sąrašas nėra baigtinis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pasisakęs, kad formuluotė „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012; kt.). Ši įstatymo nurodyta sąlyga tiriama patikrinant skolininko mokumą sudarius ginčijamą sandorį. Tai reiškia, kad byloje turi būti nustatyta skolos suma ir skolininko galimybė ją grąžinti po ginčijamo sandorio sudarymo.
29. Byloje esančiais UAB „Kresko“ kreditorių reikalavimų atsiradimo laikotarpio (b. l. 45-46) duomenimis, kurių atsakovas neginčijo ir kurie iš esmės sutampa su ieškovės bankroto byloje patvirtintu kreditorinių ir jų reikalavimų sąrašu (b. l. 11-12), taip pat Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad ginčo sandorio sudarymo metu pradelsti ieškovės įsipareigojimai, kurių mokėjimo terminai tuo metu jau buvo suėję, kreditoriams sudarė ne mažesnę nei 136 999,07 Eur (473 030,39 Lt) sumą. Pažymėtina, kad į šią sumą nėra įskaičiuota 66 709,67 Eur (230 335,14 Lt) dydžio skola apeliantui, kuri buvo įskaityta sudarant ginčijamą Tarpusavio skolų užskaitymo sutartį. Todėl atmestinas apelianto argumentas dėl pradelstų įsipareigojimų buvimo neįrodymo. Įvertinus tai, kad pagal balanso duomenis (b. l. 41-42) ieškovės turtas 2013 m. sudarė 389 687 Lt sumą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo faktinį ieškovės nemokumą ginčo sandorio sudarymo metu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad dėl ginčo sandorio sudarymo UAB „Kresko“ kaip skolininkės turtas reikšmingai sumažėjo, jos kreditoriai prarado galimybę patenkinti savo reikalavimus ir dėl to kilo reali grėsmė, kad skolininkės prievolės kreditoriams nebus tinkamai įvykdytos. Tokioje situacijoje pakanka nustatyti vien grėsmės, kad skolininkės įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti, atsiradimo realumą, o skolininkės nemokumo fakto nustatymas, kaip jau minėta, nėra būtinas.
30. Apeliantas ieškovės mokumą ginčo sandorio sudarymo metu grindžia Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-175/2014. Apelianto teigimu, šioje nutartyje buvo sprendžiama dėl ieškovės mokumo 2013 m. ir prieita prie išvados, kad ieškovė imasi priemonių, jog būtų atsiskaityta su kreditoriais, todėl ji yra moki. Apeliantas mano, kad pirmosios instancijos teismas, nustatinėdamas ieškovės mokumą 2013 m., turėjo remtis šia nutartimi kaip prejudiciniu faktu. Su šiais apelianto argumentais teisėjų kolegija nesutinka. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-175/2014 buvo sprendžiamas Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutarties, kuria civilinėje byloje Nr. 2-5582-823/2013 pagal ieškovės UAB „Rekosta“ ieškinį atsakovei UAB „Kresko“ buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – atsakovės turto ir piniginių lėšų areštas, pagrįstumo ir teisėtumo klausimas. Lietuvos apeliacinis teismas šioje nutartyje vertino senesnius (2011-2012 m.) nei nagrinėjamam ginčui aktualūs UAB „Kresko“ finansinės atskaitomybės duomenis. Be to, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą įrodinėjama grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui, o įmonės mokumas tėra tik viena iš galimą grėsmę patvirtinančių aplinkybių (pvz., be kitų reikšmingų aplinkybių, teismas vertino UAB „Kresko“ pastangas atsiskaityti su kreditoriais ir pan.). Taip pat toje nutartyje nustatytos aplinkybės nelaikytinos prejudiciniais faktais nagrinėjamoje byloje, nes toje byloje, palyginus su nagrinėjama byla, dalyvavo kiti asmenys (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio pagrindo remtis minėta nutartimi nustatytomis aplinkybėmis sprendžiant apie ieškovės (ne)mokumą ginčo sandorio sudarymo metu.
31. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad ginčijamas sandoris pažeidė kreditorių, negavusių iš ieškovės prievolių įvykdymo, teises, nes buvo suteikta privilegija vienam iš kreditorių – atsakovui. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismu ir teigia, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog ieškovė mokėjimus vykdė ir kitiems kreditoriams. Apelianto nuomone, tai, kad didelę dalį mokėjimų ieškovės vardu jis atliko savo lėšomis patvirtina jo sąžiningumą. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais apelianto argumentais. Byloje nėra įrodymų apie ieškovės vykdytus atsiskaitymus su kreditoriais ginčo laikotarpiu. Byloje esantis apelianto banko sąskaitos 2013 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. išrašas (b. l. 62-63) patvirtina, kad ieškovės kreditoriams piniginius mokėjimus vykdė apeliantas, o ne ieškovė. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai tik patvirtina aplinkybę, kad nurodytu laikotarpiu ieškovė buvo nemoki, nes pati nepajėgė atsiskaityti su savo kreditoriais.
32. Apeliantas nepagrįstai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (2012 m. gegužės 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012), kurioje nurodyta, kad kol skolininkui nėra iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, esant nemokumui, bet dar nesant iškeltos bankroto bylos, įprastai skolininko sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno kreditoriaus reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytų įsipareigojimų kitiems kreditoriams. Šiuo aspektu teisėjų kolegija, nepaneigdama šio kasacinės instancijos teismo išaiškinimo, pažymi, kad šis išaiškinimas taikytinas tik tiems atvejams, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko, kaip verslo subjekto, protingo asmens elgesio standartus atitinkančius veiksmus sąžiningai siekiant naudos įmonei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013; 2013 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-400/2013; kt.). Svarbu, kad sandoris nepažeistų kitų tokioje pačioje situacijoje esančių kreditorių, kurie būtų suinteresuoti sudaryti tokį sandorį (pvz., įskaityti savo reikalavimus ir pan.) tokiomis pačiomis ar geresnėmis skolininkui sąlygomis, teisių. Ginčijamo sandorio sudarymo metu ieškovė buvo nemoki, todėl tokioje situacijoje turėjo būti laikomasi kreditorių lygiateisiškumo ir atsiskaitoma su visais kreditoriais pagal CK 6.9301 straipsnyje numatytą atsiskaitymų eiliškumą. Atsiskaitymas išimtinai su atsakovu neabejotinai turi būti vertinamas kaip kitų įmonės kreditorių interesų gauti savo reikalavimų patenkinimą vienodomis sąlygomis pažeidimas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme

33. Atsakovo apeliacinį skundą atmetus, jo apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                                                Danutė Gasiūnienė

Antanas Rudzinskas

Vigintas Višinskis