Administracinė byla Nr. eA-1895-525/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00948-2024-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.3.2; 8.6.3; 8.6.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. liepos 17 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal
pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, ir Departamentas) 2024 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. 24S61347 dėl atsisakymo išduoti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas Nr. 1); 2) Departamento 2024 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. 24S67155 dėl pareiškėjo leidimo laikinai gyventi panaikinimo (toliau – ir Sprendimas Nr. 2); 3) Departamento 2024 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. 24S68522 dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. kovo 1 d. iki 2026 m. rugpjūčio 31 d. (toliau – ir Sprendimas Nr. 3); 4) Departamento 2024 m. kovo 8 d. (pagal bylos metaduomenis 2024 m. kovo 7 d. sprendimas) sprendimą Nr. 24S73762 dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos (toliau – ir Sprendimas Nr. 4). Pareiškėjas taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:
2.1. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą Nr. 1, kuriuo nusprendė atsisakyti pareiškėjui, Rusijos Federacijos piliečiui, išduoti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu (asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai). Migracijos departamentas 2024 m. kovo 1 d. priėmė Sprendimą Nr. 2, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punkte nurodytu pagrindu (asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai). 2024 m. kovo 4 d. per MIGRIS sistemą pareiškėjas gavo pranešimą apie tai, kad Migracijos departamentas 2024 m. kovo 1 d. priėmė Sprendimą Nr. 3, kuriuo nusprendė uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. kovo 1 d. iki 2026 m. rugpjūčio 31 d. Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nurodytu pagrindu (užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui). 2024 m. kovo 8 d. atsakovas ankstesnių sprendimų pagrindu priėmė Sprendimą Nr. 4 išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos, remdamasis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu (užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai).
2.2. Pareiškėjas yra lietuvių kilmės asmuo, gimęs ir užaugęs Lietuvoje. 1999 m. birželio 25 d. pareiškėjui buvo išduotas teisės į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą patvirtinantis pažymėjimas. Taigi, pareiškėjas teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę. Pareiškėjas Lietuvoje įgijo vidurinį ir profesinį išsilavinimą. Pagal įgytą specialybę pradėjo dirbti Klaipėdos laivų gamykloje. 1981 m. gegužės mėnesį pareiškėjas buvo pašauktas atlikti privalomą karinę tarnybą. Vietoje privalomos tarnybos pareiškėjas įstojo ir nuo 1981 m. gegužės mėnesio iki 1983 m. birželio mėnesio mokėsi kariniame technikume „Karinio jūrų laivyno aviacijos technikų mokykla“, po technikumo baigimo, pagal tuomet galiojusius įstatymus, privalėjo atitarnauti 5 metus, todėl buvo paskirtas į karinį dalinį Rygoje. Praėjus 2 metams, pareiškėjas įstojo į karinių vertėjų institutą Maskvoje, kuri baigė 1992 m. birželio 22 d., įgijęs anglų ir persų kalbų specialybes. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) vedė, (duomenys neskelbtini) jam gimė dukra E. S., (duomenys neskelbtini) gimė antra dukra V. S. Po instituto baigimo pareiškėjui buvo pasiūlytas dėstytojo darbas tame pačiame karinių vertėjų institute, taip pat buvo pasiūlyta galimybė ateityje gauti būstą. 1993 m. pareiškėjui buvo suteiktas laikinas vieno kambario būstas, šis būstas pakeistas iš laikinojo į pastovų (nuosavą) tik 2000 metais, o žadėtas dviejų kambarių butas jam taip ir nebuvo suteiktas. Kadangi pareiškėjas tuo metu turėjo dvi mažametes dukras ir neturėjo nuosavo gyvenamojo būsto, jis sutiko likti dirbti dėstytoju, su sąlyga, kad ateityje jam bus suteiktas butas, kadangi siekė pagerinti savo šeimos gyvenimo sąlygas.
2.3. Pareiškėjui dėstytojo darbas kariniame institute nebuvo vienintelis ir pagrindinis. Paskaitų dėstymui jis skirdavo nuo 8 iki 12 val. per savaitę, visą kitą laiką jis dirbo vertėju ir dėstytoju kitose, su karine tarnyba nesusijusiose vietose. (duomenys neskelbtini) pareiškėjo pirmoji santuoka buvo nutraukta, (duomenys neskelbtini) jis vedė dar kartą. Vėliau pareiškėjas buvo išsiųstas į tarptautinę misiją Afrikoje, nuo 2002 m. rugpjūčio iki 2003 m. rugpjūčio jis buvo Jungtinių Tautų taikos palaikymo misijoje UNAMSIL Sierra Leonėje, už ką buvo apdovanotas Jungtinių Tautų medaliais. 2005 m. birželio 15 d. pareiškėjas buvo išleistas į pensiją. Po to jis iki 2016 metų dirbo vertėju privačioje tarptautinėje įmonėje „Ove Arup“. Nuo 2014 m. iki 2016 m. dirbo šios įmonės filiale nuotoliniu būdu, didesnę dalį laiko gyvendamas Lietuvoje. (duomenys neskelbtini) pareiškėjas išsiskyrė su savo antrąja sutuoktine. Jo dukros tuo metu jau buvo pilnametės, gyveno atskirai (viena Rusijoje, kita Jungtinėse Amerikos Valstijose). Pareiškėjas, iš esmės nutraukęs visus ryšius su Rusija, nutarė visam laikui grįžti gyventi į Lietuvą.
2.4. Pareiškėjas ir tuo metu, kai gyveno Rusijoje, dažnai lankydavosi Lietuvoje, kadangi ten gyveno jo artimiausi giminaičiai: tėvas (mirė (duomenys neskelbtini)), motina, brolis ir sesuo, jis niekuomet nebuvo nutraukęs ryšių su Lietuva, laikė ją savo Tėvyne, o save – lietuviu. 2016 m. birželio 6 d. pareiškėjas įsidarbino Lietuvoje UAB “FPI Baltic” projektų vadovo asistentu (vėliau pareigos pakeistos į projektų vadovo). Šioje darbovietėje pareiškėjas nepertraukiamai dirbo iki skundžiamų sprendimų priėmimo. Pareiškėjas ne tik įsidarbino Lietuvoje veikiančioje įmonėje, bet ir perkėlė savo ekonominių ir socialinių interesų centrą į Lietuvos Respubliką, visiškai nutraukdamas ryšius su Rusija. Lietuvoje gyvena artimiausi pareiškėjo giminaičiai: mama, brolis ir sesuo, kurie visi yra Lietuvos Respublikos piliečiai. Atvykęs į Lietuvą pareiškėjas deklaravo savo gyvenamąją vietą ir faktiškai apsigyveno pas savo brolį Kauno raj., (duomenys neskelbtini), kur gyveno tiek atvykdamas į Lietuvos Respubliką su Šengeno viza, tiek jau turėdamas leidimą laikinai gyventi nuo 2014 iki 2016 metų. Būdamas Lietuvoje, pareiškėjas susipažino su gyvenimo drauge R. A., su kuria nuo 2016 m. kartu apsigyveno jos gyvenamojoje vietoje Kauno raj., (duomenys neskelbtini). Būdamas Lietuvoje pareiškėjas nuolat rūpinasi ir prižiūri savo motiną, kuri yra senyvo amžiaus, pensininkė, jai yra reikalinga nuolatinė pagalba.
2.5. Atsiradus Įstatyme numatytiems pagrindams kreiptis dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje išdavimo, pareiškėjas tokį prašymą pateikė 2023 m. spalio 12 d. Sprendimu Nr. 1 buvo atsakyta išduoti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Nuo atvykimo į Lietuvos Respubliką dienos pareiškėjas beveik nesilankė Rusijoje. Paskutinį kartą buvo nuvykęs ten 2021 m. spalio mėnesį susitikti su iš JAV atvykusia dukra. Visos šios aplinkybės rodo, kad pareiškėjas visiškai nutraukė ryšius su Rusijos Federacija ir savo tolimesnį gyvenimą ir ateitį siejo būtent su Lietuva, į kurią perkėlė savo socialinių ir ekonominių interesų centrą. Visi trys sprendimai iš esmės motyvuoti Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) 2023 m. gruodžio 28 d. raštu Nr. 18-13360 (toliau – ir VSD išvada), kuriame nurodoma, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD vertinimas nebuvo individualus, jame naudojamos šabloninės frazės, pasikartojančios dėl kiekvieno užsieniečio priimtose išvadose, kuomet užsieniečio grėsmė valstybės saugumui kildinama iš jo tarnybos/darbo Rusijos Federacijos ar Baltarusijos Respublikos institucijose fakto. Taigi, VSD jokio individualaus pareiškėjo situacijos vertinimo neatliko, tad tokį vertinimą privalėjo atlikti būtent Migracijos departamentas. Atsakovo pateiktas pareiškėjo situacijos vertinimas yra neišsamus ir paviršutiniškas, atsakovas vertino atskirus su pareiškėjo biografija susijusius faktus, tačiau neįvertino aplinkybių visumos, neatsižvelgė į politinį kontekstą, pareiškėjo veiksmų eiliškumą ir laikotarpį. Nei atsakovas, nei VSD neatsižvelgė ir neįvertino tos aplinkybės, kad pareiškėjas yra lietuvių kilmės asmuo, turintis teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą. Lietuvoje pareiškėjas gyveno nuo 1962 m. iki 1981 m. ir nuo 2014 m. iki 2024 m., kas bendrai sudaro apie 30 metų (pusė pareiškėjo gyvenimo), tuo metu Rusijos Federacijos karinėje sistemoje pareiškėjas dirbo tik 13 metų, pastaruosius 10 metų gyvena ir dirba Lietuvoje, į kurią, kaip minėta, visiškai perkėlė savo ekonominių ir socialinių interesų centrą. Taigi, akivaizdu, kad pareiškėjo ryšys su Lietuva yra žymiai stipresnis. Pareiškėjas visuomet, net ir gyvendamas svetur, laikė Lietuvą savo Tėvyne, o save lietuviu. Šią aplinkybę, be kita ko, patvirtina pareiškėjo deklaracija apie lietuvių kilmę, pareiškėjui išduotas teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis pažymėjimas, taip pat faktas, kad net ir Rusijoje gimusioms ir gyvenusioms dukroms pareiškėjas suteikė lietuviškas pavardes, jo dukros taip pat nėra praradusios ryšių su Lietuva. Pareiškėjas taisyklingai kalba lietuviškai, tai yra jo gimtoji kalba, jis moka daug kitų kalbų, dėl to, kad yra vertėjas. Pareiškėjas artimiausiu metu ketina atsisakyti turimos Rusijos Federacijos pilietybės ir kreiptis dėl Lietuvos Respublikos pilietybės jam suteikimo. Nurodytos aplinkybės paneigia atsakovo ir VSD išvadas dėl galimo pareiškėjo lojalumo Rusijos valdžiai.
2.6. Pareiškėjas Lietuvoje 8 metus dirba jo sesers ir jos vyro įkurtoje įmonėje, moka mokesčius Lietuvos valstybei. Bet kokiais savo veiksmais kenkti Lietuvos valstybei ar savo giminėms pareiškėjui būtų visiškai nelogiška. Nei VSD išvadoje, nei skundžiamuose sprendimuose nėra nurodyta jokių faktų, galinčių patvirtinti bent menkiausią prielaidą, kad pareiškėjas gali būti Rusijos karinių struktūrų užverbuotas. Nei VSD, nei atsakovas neįvertino, ir neatsižvelgė į laikotarpį, kuris suėjo po pareiškėjo darbo Maskvos vertėjų kariniame institute pabaigos. Pareiškėjo tarnyba nutraukta nuo 2005 m., tai yra prieš 19 metų. Pareiškėjas po 2005 m. išėjimo į pensiją nieko bendro su Rusijos karinėmis ar kitomis struktūromis nebeturi. Po išėjimo į pensiją jis apie dešimtmetį dirbo vertėju Rusijoje privačioje tarptautinėje įmonėje „Ove Arup“. Nuo 2014 m. iki 2016 m. pareiškėjas didelę laiko dalį praleisdavo Lietuvoje, o nuo 2016 m. galutinai išvyko į Lietuvą ir nuo to laiko nepertraukiamai gyvena ir dirba Lietuvoje. Pareiškėjas nepalaiko jokių ryšių su buvusia tarnybos vieta, draugais, vadovybe ir pan., per tiek laiko santykiai natūraliai nutruko. Jokių duomenų, leidžiančių teigti priešingai, nepateikta nei VSD išvadoje, nei Migracijos departamento sprendimuose. Nei atsakovas, nei VSD, konstatuodami potencialią pareiškėjo grėsmę nacionaliniam saugumui, neatsižvelgė ir neįvertino tos aplinkybės, kad pareiškėjo tarnyba prasidėjo dar sovietmečiu. Tais laikais tarnyba kariuomenėje buvo visuotinai privaloma, kariai buvo skirstomi tarnauti visos Tarybų Sąjungos mastu ir negalėjo pasirinkti konkrečios tarnybos vietos. Atlikęs privalomąją karo tarnybą, pareiškėjas pasirinko vertėjo specialybę ir būtent dėl to įstojo į karinių vertėjų institutą. Tarybų Sąjungos laikais daugelis aukštojo mokslo institucijų buvo sukarintos, tad ši aplinkybė pareiškėjui neturėjo lemiamo pasirinkimo. Visos VSD ir atsakovo išvados, susijusios su pareiškėjo lojalumo vertinimu, apskritai netaikytinos pareiškėjo situacijai, kadangi jo karo tarnyba prasidėjo dar esant kitam režimui, kuris tuo metu jau buvo ant žlugimo ribos. Dirbdamas Rusijoje, pareiškėjas dažnai lankydavosi Lietuvoje, kur gyveno jo tėvai, brolis ir sesuo. Pareiškėjui ir jo dukrai taip pat buvo išduoti teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą patvirtinantys pažymėjimai. Rusija savo agresyvią užsienio politiką kaimyninių valstybių atžvilgiu pirmą kartą pademonstravo užpuldama Gruziją 2008 m., kai pareiškėjas nieko bendro su karine Rusijos sistema nebeturėjo. Kai pareiškėjas dirbo Maskvos kariniame vertėjų institute, politinė situacija tiek šalyje, tiek visame regione buvo visai kitokia, pareiškėjas, kaip ir visi kiti asmenys, negalėjo numatyti ar nuspėti posūkių Rusijos vidaus ir užsienio politikoje. Atsakovas visiškai nepagrįstai visą atsakomybę už dabartinį politinį kontekstą perkelia pareiškėjui vien todėl, kad pastarasis dalį savo gyvenimo gyveno ir dirbo Rusijoje, kai tarp valstybių buvo geri santykiai ir niekas negalėjo numanyti, kaip pasikeis geopolitinė padėtis, bei, kad laikinas gyvenimas šioje šalyje turės jam neigiamas pasekmes ateityje. Iš esmės vienintelė pareiškėjo motyvacija tęsti darbą Maskvos kariniame vertėjų institute buvo jo siekis gauti būstą, t. y. asmeninę naudą. Nuo 2001 m. rugpjūčio mėnesio iki 2002 m. rugpjūčio mėnesio pareiškėjas buvo išsiųstas į Jungtinių Tautų taikos palaikymo misiją UNAMSIL Sierra Leonėje. Pagal galiojusią tvarką į tokias misijas negalėjo būti siunčiami asmenys, turintys leidimus dirbti su specialia informacija, tad, prieš pareiškėjui išvykstant, jam buvo išduota pažyma, jog jis neturi teisės dirbti su slapta informacija. Tad ši aplinkybė kaip tik patvirtina, kad jokios teisės dėl susipažinimo su specialia informacija pareiškėjui išduotos nebuvo, priešingu atveju jam nebūtų leista tarnybos metu palikti Rusijos Federacijos teritorijos.
2.7. Vertinant skundžiamų sprendimų argumentus, jog „R. S. nuosekliai <...> kilo karjeros laiptais ir įgijo pulkininko laipsnį“, akcentuotina, jog kariniai laipsniai Rusijos mokymosi įstaigose suteikiami ne už nuopelnus, o praėjus tam tikram laiko tarpui, jei žmogus užima atitinkamas pareigas. Nepaisant to, jog pareiškėjas dirbo kariniame institute, jo kaip dėstytojo pareigos nebuvo susijusios su strateginių sprendimų priėmimu, tiesioginiu dalyvavimu kariniuose veiksmuose ar jų koordinavimu ir apsiribojo darbo funkcijų atlikimu (dėstymu) pagal turimą išsilavinimą. Per 2024 m. sausio 26 d. nuotoliniu būdu suorganizuotą apklausą pareiškėjui nebuvo išaiškinta, kiek laiko yra skirta atsakymams pateikti bei kokio tipo atsakymai turėtų būti, analizuojamojo tipo ar konkretūs. Pareiškėjui susidarė įspūdis, kad klausimai skirti ne tam, jog išsiaiškinti tiesą, o tam, kad spėti užduoti visus turimus klausimus per pokalbiui skirtą pusvalandį. Migracijos departamento darbuotoja skubėdama užduodavo vis naują klausimą, nesuteikus pareiškėjui galimybės išsamiai atsakyti į užduotus klausimus, dėl ko, pareiškėjo manymu, jo atsakymai galėjo būti netikslūs ir vėliau galbūt neteisingai interpretuojami. Vis tik pokalbio metu pareiškėjas buvo aiškiai nurodęs apie Ukrainos teisę prisijungti prie NATO ir apie tai, jog šalies noras įstoti į šią organizaciją negali būti priežastimi ją užpulti. Pareiškėjas smerkia Rusijos įvykdytą karinę agresiją prieš Ukrainą ir jai nepritaria. Pareiškėjo grėsmė nacionaliniam saugumui jau turėjo būti ne kartą įvertinta prieš išduodant jam ankstesnius leidimus gyventi Lietuvoje. Pareiškėjas, teikdamas Migracijos departamentui prašymus dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo, aiškiai nurodė ir nesiekė nuslėpti jokių aplinkybių, įskaitant ir jo karinės tarnybos faktą. Kadangi prieš tai pareiškėjui leidimai laikinai gyventi buvo išduoti net tris kartus, darytina išvada, kad jo grėsmė nacionaliniam saugumui nustatyta nebuvo.
2.8. Atsakovas Sprendime Nr. 1 ir Sprendime Nr. 2 netinkamai įvertino pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuva, dėl ko priimti sprendimai yra ne tik neproporcingi, bet ir sukelia pareiškėjui itin skaudžias pasekmes. Priešingai nei nurodo atsakovas, vienintelė šalis, su kuria pareiškėjas šiuo metu turi ryšių, yra Lietuva. Pareiškėjas ne tik nutraukė visus ryšius su Rusija, išvykdamas iš šalies, bet ir dėl Rusijos valdžios institucijų bei jų agresyvios užsienio politikos nepalaikymo nebegali grįžti į šią šalį. Pareiškėjas paskutinį kartą Rusijoje lankėsi 2021 m. spalio mėnesį, t. y. prieš 2,5 metų. Pareiškėjas iš karto po jo antros santuokos faktinio nutraukimo atvyko į Lietuvą ir Lietuvoje praleisdavo didesnę laiko dalį, bet ne visą laiką, nes dar turėjo įsipareigojimų darbdaviui, o butą Maskvoje paliko dukrai, kuri jame iki šiol gyvena su savo šeima, toks buvo sutuoktinių susitarimas skyrybų metu. Tad, skirtingai nei vertino atsakovas, pareiškėjas neturi kur grįžti gyventi į Rusiją. Dėl atsakovo priimto Sprendimo Nr. 3 – pareiškėjas šiuo metu negali išvykti iš Lietuvos be teisės į ją sugrįžti ir dėl objektyvių priežasčių. Šiuo metu pareiškėjo draugė sunkiai serga, dėl šios priežasties pareiškėjo draugei reikalingas nuolatinis tiek fizinis, tiek emocinis palaikymas, artimo žmogaus buvimas šalia. Uždraudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką yra akivaizdžiai neproporcinga ir kraštutinė priemonė. Dėl Sprendimo Nr. 4 – šiuometinėje politinėje situacijoje pareiškėjui yra nesaugu grįžti į Rusiją. Pareiškėjas yra lietuvių kilmės asmuo, turintis teisę į Lietuvos pilietybės išsaugojimą, kuris beveik dešimtmetį pragyveno Lietuvoje. Akivaizdu, kad tokį asmenį, nepaisant jo turimos pilietybės, Rusijos valdžios institucijos gali vertinti kaip priešą. Rusija dalyvauja plataus masto invazijoje prieš Ukrainą. Dėl to yra grėsmė, kad pareiškėjas gali būti priverstinai mobilizuotas arba kitaip išnaudotas režimo. Šios aplinkybės patvirtina, kad išsiuntus pareiškėją į Rusiją jam gresia realus pavojus: jis gali būti persekiojamas dėl jo politinių įsitikinimų, gali būti suimtas, priverstinai mobilizuotas ar net kankinamas.
3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsiliepime nurodyti šie pagrindiniai argumentai:
3.1. VSD išvadoje nurodė, kad pareiškėjas, 1992–2005 m. dirbdamas Rusijos Federacijos gynybos ministerijos kariniame universitete, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose (įstaigose, įmonėse) dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. VSD vertinimu, pareiškėjui išdavus leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Migracijos departamentas pagal kompetenciją atliko pareiškėjo individualų vertinimą ir nustatė, kad pareiškėjas nuo 2014 m. balandžio 24 d. deklaruoja savo gyvenimą Lietuvos Respublikoje, nuo 2014 m. kovo 25 d. pareiškėjas turėjo leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas yra išsituokęs, nepilnamečių vaikų neturi, turi dvi pilnametes dukteris, kurios gyvena užsienio valstybėse (Rusijos Federacijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose), apie pareiškėjo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse nėra.
3.2. Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į asmens socialinius ir ekonominius ryšius, į VSD išvadą, siekdamas surinkti daugiau informacijos apie jo darbinę veiklą, ryšius Rusijos Federacijoje, integraciją Lietuvos Respublikoje, 2024 m. sausio 26 d. atliko asmens apklausą. Priimdamas ginčijamus sprendimus Departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD – išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Pareiškėjas su skundu nepateikė jokių įrodymų, kad pareiškėjas nėra lojalus Rusijos Federacijai. Pareiškėjo atsakymai į klausimyno 10 ir 11 klausimus yra tik pareiškėjo Migracijos departamentui išdėstyta pozicija, tokių pažiūrų pareiškėjas viešai nereiškia, todėl pareiškėjo skundo teiginiai, jog dėl savo pažiūrų negali grįžti į Rusijos Federaciją, yra nepagrįsti.
3.3. Ginčijami sprendimai priimti atsižvelgiant į teismų praktikoje pateiktus išaiškinimus: sprendimai priimti įvertinus pareiškėjo veiksmus (pareiškėjo darbą Rusijos Federacijos gynybos ministerijos kariniame universitete). Priimant ginčijamus sprendimus buvo įvertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika. Ginčijamuose sprendimuose buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės bei nustatyta, kad pareiškėjo keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimas, atsisakymas išduoti leidimą nuolat gyventi, uždraudimas atvykti ir pareiškėjo išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos yra proporcingos priemonės siekiamam tikslui – užtikrinti valstybės saugumą. Ginčijamuose sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl ginčijami sprendimai atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.
4. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.
5. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodė, kad VSD 2023 m. gruodžio 28 d. raštu Nr. 18-13360 Migracijos departamentui pateikė vertinimą, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjas (Rusijos Federacijos pilietis), 1992–2005 metais dirbdamas Rusijos Federacijos gynybos ministerijos kariniame universitete, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Rusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. VSD vertinimu, pareiškėjui turint leidimą gyventi Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip patikimas ir lojalus Rusijos valdžiai asmuo. Apie tai pasisakoma ne vienoje VSD viešai visuomenei pristatomoje grėsmių vertinimo ataskaitoje, taip pat ir naujausiose – 2023 ir 2024 metų grėsmių vertinimo ataskaitose. Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos besąlygiškai leisti pareiškėjui atvykti į Lietuvą, išduoti jam nacionalinės vizos, leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvoje ar pan., jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui dėl jo darbo Rusijos valstybės institucijoje vertinimui itin svarbus dabar susiklostęs geopolitinis kontekstas, susijęs su besitęsiančia Rusijos karine agresija prieš Ukrainą. Pareiškėjas nepagrįstai akcentuoja ir tai, kad jo grėsmės Lietuvos valstybei nebuvimą patvirtina tai, jog anksčiau jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje analogiškose bylose yra išaiškinta, kad teisinę reikšmę turinčių aplinkybių vertinimas atspindi esamą bei, iš dalies, prognozuojamą ateityje galimą situaciją ir tokiam teisiniam vertinimui neturi reikšmės ankstesni sprendimai dėl užsieniečio teisinės padėties Lietuvos Respublikoje. Tai, kad užsieniečiui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra pakankamas pagrindas paneigti VSD teisės reikšmingas užsieniečio biografijos aplinkybes vėliau vertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui. Be to, skunde neatsižvelgiama į tai, kad ankstesnio leidimo laikinai gyventi išdavimo pareiškėjui metu galiojo kitoks užsieniečių teisinės padėties procedūrų teisinis reguliavimas. Pareiškėjas nenurodė ir įrodymais nepagrindė jokių aplinkybių, kurios neabejotinai liudytų pareiškėjo akivaizdų priešiškumą Rusijos oficialiosios valdžios politikai, veikimą prieš tokią politiką, todėl nėra pagrindo iš esmės paneigti pareiškėjo lojalumo Rusijos Federacijos valdžiai. Tarnybos pobūdis, kai byloje nenustatyta priešingai, lemia ir teisinį vertinimą, kad asmuo gali būti vertinamas kaip Rusijos Federacijos valdžiai patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti režimo užduotis. Skunde dėstant argumentus neatsižvelgiama į tai, jog pareiškėjas yra ypatingai aukšto rango Rusijos Federacijos karininkas, turintis pulkininko laipsnį. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad buvę aukšto rango Rusijos ar Baltarusijos pareigūnai ar kariškiai potencialiai gali būti išnaudoti Rusijos ar Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalūs ir patikimi Rusijos ar Baltarusijos valdžiai asmenys ir jų keliama grėsmė Lietuvos valstybės saugumui savaime yra dar didesnė. VSD vertinimu, priimant sprendimą, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas (Migracijos departamentas) neviršijo kompetencijos, taip pat sprendimu nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Migracijos departamento sprendimas priimtas tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas.
II.
6. Regionų administracinis teismas 2024 m. gegužės 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
7. Teismas pažymėjo, kad byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento Sprendimo Nr. 1 dėl atsisakymo išduoti pareiškėjui leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, Sprendimo Nr. 2 dėl pareiškėjo leidimo laikinai gyventi panaikinimo, Sprendimo Nr. 3 dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. kovo 1 d. iki 2026 m. rugpjūčio 31 d. ir Sprendimo Nr. 4 dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos (toliau – ir Sprendimai) teisėtumo ir pagrįstumo.
8. Teismas nustatė, kad:
8.1. Sprendimas Nr. 1 priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Sprendime Nr. 1 nurodyta, kad pareiškėjas prašymą išduoti leidimą nuolat gyventi pateikė tuo pagrindu, kad jis yra lietuvių kilmės asmuo. Sprendime Nr. 1 nurodyta, kad pareiškėjas 1992–2005 m. dirbo Rusijos Federacijos gynybos ministerijos kariniame universitete, dirbdamas Rusijos Federacijos gynybos ministerijos kariniame universitete privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, kartu tai reiškia, kad jis ir ateityje, gavęs leidimą nuolat gyventi, gali būti išnaudotas Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Sprendimu Nr. 2 atsakovas nusprendė panaikinti leidimą laikinai gyventi, nes asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Sprendimas Nr. 2 priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu. Sprendimu Nr. 3 atsakovas nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2,5 metų), nes asmuo gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Sprendimas Nr. 3 priimtas vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalimi; 133 straipsnio 7 ir 8 dalimis, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436, 4, 6, 15 ir 20 punktais, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka), 5, 37, 38.3 ir 39 punktais. Sprendimu Nr. 4 atsakovas nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Valstybė, į kurią išsiunčiama, - Rusija. Sprendimas priimtas, nes asmens buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 127 straipsnio 5 dalimi, 130 straipsnio 1 ir 2 dalimis.
8.2. Priimant Sprendimus buvo vadovautasi VSD išvada, kurioje nurodyta, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Bylos duomenimis, pareiškėjas, atsakydamas į klausimyno 2 klausimą (Nurodykite visas darbovietes, kuriose dirbote ir dirbate šiuo metu (valstybė, laikotarpis, darbovietės pavadinimas, pareigos)), nurodė, kad 1992–2005 m. dirbo Rusijos Federacijos kariniame vertėjų institute, kariniame universitete dėstytoju, vyresniuoju dėstytoju, dirbdamas įgijo kapitono, majoro, papulkininkio, pulkininko laipsnius.
9. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, 35 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 50 straipsnio 1 dalies 14 punktu, 126 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 133 straipsnio 5 dalimi, Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo 2 straipsniu, Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), 64, 76, 131 punktais, Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punktu, LVAT, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika.
10. Teismas nurodė, kad atsakovas priimdamas sprendimą neišduoti pareiškėjui leidimo nuolat gyventi Lietuvoje (Sprendimas Nr. 1) aiškiai pasisakė dėl pareiškėjo situacijos, vertino pareiškėjo šeiminius, socialinius ryšius bei galimas grėsmes, kurias kelia pareiškėjo buvimas Lietuvoje. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, kad nekelia grėsmės Lietuvai, todėl atsakovas pagrįstai Sprendimuose vadovavosi VSD išvada, jog asmuo, dirbdamas Rusijos Federacijos gynybos ministerijos kariniame universitete, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pagal nuosekliai formuojamą teismų praktiką aplinkybė, kad pareiškėjui anksčiau buvo išduotas leidimas / leidimai laikinai gyventi, nėra pakankamas pagrindas paneigti VSD teisę reikšmingas pareiškėjo biografijos aplinkybes vertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui. Teismo vertinimu, atsakovas tinkamai vertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes, įvertino tiek socialinius, tiek šeiminius ryšius, taip pat buvo aptartas ir pareiškėjo darbas kariniame universitete. Teismo vertinimu, tai, kad pareiškėjas nurodo, jog kariniame universitete dirbo tik 13 metų, kaip tik patvirtina aplinkybę apie ilgalaikį pareiškėjo darbą minėtame universitete, pareiškėjas universitete nepertraukiamai dirbo nuo 1992 iki 2005 metų ir įgijo aukštą karinį laipsnį. Teismas sutiko su atsakovo atstovo teismo posėdyje išsakyta pozicija, kad kyla klausimas, kodėl pareiškėjas po nepriklausomybės atkūrimo nesusitvarkė pilietybės klausimo, taip pat ir nuo 2016 metų gyvendamas Lietuvoje pilietybės klausimo pareiškėjas nesprendė. Nors teismo posėdyje pareiškėjas nurodė, kad galbūt buvo suklaidintas Migracijos departamento ar ne taip suprato, kas jam buvo pasakyta, todėl nesikreipė dėl pilietybės atkūrimo, tačiau, teismo vertinimu, jeigu pareiškėjas taip vertina savo kilmę, būtų atlikęs visus būtinus veiksmus, kad jam būtų atkurta Lietuvos pilietybė, ar bent jau būtų pradėjęs pilietybės atkūrimo procesą.
11. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas su skundu nepateikė jokių įrodymų, jog pareiškėjas nėra lojalus Rusijos Federacijai. Pareiškėjas šiuo metu gauna pensiją iš Rusijos Federacijos ir, nors pareiškėjas teismo posėdžio metu paaiškino, kad jis gaunama pensija nesinaudoja, šią pareiškėjo nurodytą aplinkybę teismas vertino kritiškai. Tuo atveju, jei pareiškėjas, kaip pats sako, norėtų nutraukti visus ryšius su Rusija, jis gaunamos pensijos iš Rusijos jau būtų atsisakęs. Nors pareiškėjas Lietuvoje gyvena 10 metų ir akcentuoja savo lojalumą Lietuvai, tačiau pareiškėjas nesikreipė dėl Lietuvos pilietybės atkūrimo, neatsisakė gaunamos pensijos. Be to, pareiškėjas turi artimų ryšių su Rusija, nes Rusijoje su šeima jam nuosavybės teise priklausančiame bute gyvena pareiškėjo dukra. Teismas sutiko su atsakovo atstovo teismo posėdyje išsakyta pozicija, kad pareiškėjui poveikis iš Rusijos Federacijos gali būti daromas per jo Rusijoje gyvenančią dukrą. Taip pat teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad planuoja parduoti Rusijoje jam nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, tačiau šiai dienai jis tą turtą turi ir dar nėra jo pardavęs.
12. Teismas neneigė, kad pareiškėjo tiek skunde, tiek teismo posėdžio metu nurodytos aplinkybės, jog jis turi artimą ryšį su Lietuva, čia gyvena pareiškėjo mama, sesuo, brolis, taip pat turi ilgametę draugę, jis rūpinasi savo pensinio amžiaus mama, taip pat rūpinasi sunkiai sergančia drauge, yra svarbios ir reikšmingos, tačiau tuo pačiu pabrėžė, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad minėtais asmenimis (mama ir drauge) gali pasirūpinti tik pareiškėjas. Pats pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, kad mama rūpinasi ne tik jis, bet ir pareiškėjo sesuo bei brolis, dėl to, jog drauge gali pasirūpinti tik pareiškėjas, įrodymų nepateikė.
13. Teismas pažymėjo, kad Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3 papunktyje šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas draudimo atvykti laikotarpis yra 10 metų, jei užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjui buvo nustatytas 2,5 metų uždraudimo atvykti laikotarpis, buvo įvertinti šeiminiai ryšiai. Teismas priėjo prie išvados, kad uždraudimo atvykti laikotarpis nustatytas proporcingas, atsižvelgiant į pareiškėjo socialinius ryšius Lietuvoje. Be to, kaip teismo posėdžio metu nurodė atsakovo atstovas, pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos sprendimo vykdymas yra sustabdytas, nes pareiškėjas yra pateikęs prašymą dėl prieglobsčio jam suteikimo. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas nusprendė, jog nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas ginčijamais Sprendimu Nr. 1 ir Sprendimu Nr. 2 teisėtai ir pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą nuolat gyventi bei panaikino leidimą laikinai gyventi. Migracijos departamento Sprendimuose Nr. 1 ir Nr. 2 įvertintos pareiškėjo individualios aplinkybės, sprendimai atitinka VAĮ 10 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus, jame pateikti motyvai yra aiškūs ir pakankami. Todėl nėra teisinio pagrindo panaikinti Sprendimo Nr. 1 ir Sprendimo Nr. 2, taip pat nėra pagrindo naikinti Sprendimą Nr. 3 ir Sprendimą Nr. 4.
III.
14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Teismas netinkamai nustatė ir įvertino su pareiškėjo biografija susijusius faktus ir netinkamai juos įvertino šios bylos aplinkybių kontekste, tuo pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles ir nukrypdamas nuo LVAT praktikos analogiško turinio bylose. Teismas bylos nagrinėjimo metu iš esmės pažeidė proceso teisės normas, apribojęs pareiškėjo teisę remtis byloje liudytojų parodymais. Teismas neteisingai konstatavo, kad VSD ir Migracijos departamentas pagrįstai nustatė pareiškėjo grėsmę nacionaliniam saugumui, neatsižvelgę į pareiškėjo kilmę, ryšius su Lietuva, laikotarpį, suėjusi po tarnybos pabaigos, ir kitas individualias su pareiškėju susijusias aplinkybes. Institucijų dėl pareiškėjo priimti sprendimai neatitiko proporcingumo ir kitų viešojo administravimo principų, kadangi pareiškėjo socialiniai-ekonominiai ryšiai su Lietuva ir joje gyvenančiais asmenimis buvo iš esmės paneigti.
14.2. Pareiškėjas skunde teismui suformulavo prašymą apklausti byloje liudytojais seserį D. A. ir gyvenimo draugę R. A. Minėtų liudytojų parodymais pareiškėjas ketino įrodinėti aplinkybes dėl Migracijos departamento priimtų Sprendimų neproporcingumo, kadangi pastarojo priimti sprendimai gali išskirti pareiškėją su asmenimis, kuriais jis rūpinasi (senyvo amžiaus motina ir sergančia drauge). Teismas 2024 m. balandžio 8 d. nutartimi pareiškėjo prašymą dėl liudytojų apklausos atmetė. Pareiškėjas pakartotinai prašymą dėl tų pačių liudytojų apklausos pateikė 2024 m. balandžio 24 d. teismo posėdžio metu, kuomet detaliai pagrindė, jog liudytojų parodymais jis įrodinės bylai reikšmingas aplinkybes dėl jo gyvenimo Lietuvoje iki išvykimo į Rusiją, dėl jo pilietinių ir politinių pažiūrų, dėl dabartinės sąsajos su Lietuvos Respublika. Teismas 2024 m. balandžio 24 d. protokoline nutartimi visus pareiškėjo prašymus dėl papildomų įrodymų išreikalavimo ir liudytojų apklausos atmetė.
14.3. Teismas padarė neteisingą ir nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo atlikta karo tarnyba Rusijos Federacijoje yra pakankamas pagrindas konstatuoti pareiškėjo grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjo karinės tarnybos trukmė ir jam suteiktas laipsnis šiuo konkrečiu atveju nebuvo pakankamas jo grėsmės valstybės saugumui pagrindimas. Teismas visiškai neįvertino to, kad pareiškėjo karinė tarnyba pasibaigė 2005 m., tai yra prieš 19 metų. Pareiškėjo tarnyba prasidėjo dar sovietmečiu, tarnyba prasidėjo vos nuo 18 metų, tuo metu jis dar nebuvo galutinai susiformavęs kaip asmenybė, dėl ko jo pasirinkimas nebuvo toks sąmoningas, subrendęs ir apgalvotas, kaip sprendimas grįžti į Lietuvą ir sieti savo tolimesnį gyvenimą su Lietuva 2016 metais. Pareiškėjas dirbo kariniame institute vertėju ne dėl pašaukimo, tačiau dėl bandymo išgyventi, išlaikyti šeimą. Dėstytojo darbas pareiškėjui net nebuvo pagrindinis. Paskaitų dėstymui pareiškėjas skirdavo nuo 8 iki 12 val. per savaitę, visą kitą laiką jis dirbo vertėju ir dėstytoju privačiose tarptautinėse įmonėse. Tarnybos metu pareiškėjas nuolat vykdavo į užsienį (pvz., į Lietuvą, taip pat metus buvo taikos palaikymo misijoje Siera Leonėje), tai rodo, kad Rusijos karinėms struktūroms pareiškėjo asmenybė neturėjo jokios reikšmės. Pareiškėjui suteiktas karinis laipsnis niekaip neparodo ir neįrodo jo potencialios grėsmės valstybės saugumui. Pareiškėjas nutraukė tarnybą ir sutartį ne dėl amžiaus, tačiau savo iniciatyva, nebenorėdamas toliau jos tęsti. Pareiškėjas po 2005 m. nieko bendro su Rusijos karinėmis ar kitomis struktūromis nebeturi, po dėstytojo darbo pabaigos apie dešimtmetį dirbo privačiose įmonėse, o nuo 2016 m. galutinai išvyko į Lietuvą ir nuo to laiko nepertraukiamai gyvena ir dirba Lietuvoje. Pareiškėjas nepalaiko jokių ryšių su buvusios tarnybos vietos draugais, vadovybe ir pan. Užpildydamas atsakovo pateiktą klausimyną pareiškėjas nurodė, kad nepritaria Rusijos karinei agresijai prieš Ukrainą ir laiko Krymą Ukrainos dalimi. Pareiškėjas jau daugiau nei tris metus nesilankė Rusijoje ir net neplanuoja ten vykti, kas reiškia, kad VSD išvadoje pateiktos prielaidos, esą pareiškėjas gali būti užverbuotas, neturi jokio faktinio pagrindimo. Pareiškėjas yra garbaus amžiaus, ir jau vien šis faktas neleidžia konstatuoti net ir potencialios jo keliamos grėsmės.
14.4. Po skundžiamų atsakovo Sprendimų priėmimo pareiškėjas kreipėsi su prašymu dėl pabėgėlio statuso suteikimo Lietuvoje. Vien ta aplinkybė, jog pareiškėjas nesikreipė dėl Lietuvos Respublikos pilietybės jam suteikimo, niekaip negali pagrįsti jo grėsmės valstybės saugumui. Priešingas situacijos vertinimas iš esmės diskriminuotų lietuvių kilmės asmenis ir sumenkintų jiems Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymo suteikiamas garantijas. Teismas iš esmės netinkamai įvertino aplinkybes dėl pareiškėjo gaunamos karinės pensijos iš Rusijos ir ten turimo turto (buto). Atsisakyti pensijos vien dėl atsisakymo pareiškėjo atveju nebūtų tinkamiausiais sprendimas. Net ir įgydamas Lietuvos Respublikos pilietybę pareiškėjas nespėtų sukaupti reikiamo darbo stažo, kad gautų nors minimalią Lietuvoje pensiją, garantuojančią nors kiek orią senatvę. Pareiškėjas turėjo planą atsisakyti karinės pensijos, o vietoje jos gauti paprastą senatvinę pensiją pervedant ją į Lietuvos banką, tačiau šių formalumų sutvarkymas taip pat reikalavo laiko, o, dėl Rusijos pradėtos agresijos prieš Ukrainą ir jau dėl to pritaikytų sankcijų, tapo sunkiai įgyvendinamas. Teismas sprendime taip pat neįvertino tos aplinkybes, kad pareiškėjas jam paskirta pensija negali net fiziškai pasinaudoti, kadangi dėl pritaikytų sankcijų bet kokie piniginiai pervedimai tarp Rusijos ir Lietuvos yra uždrausti. Analogiškai, turimu butu Maskvoje pareiškėjas taip pat nesinaudoja, nes fiziškai nesilanko Rusijoje, taip pat neturi galimybės šio turto realizuoti.
14.5. Teismo sprendimo išvada, jog pareiškėjo grėsmę nacionaliniam saugumui patvirtina tai, jog Rusijoje gyvena jo dukra, yra visiškai nepagrįsta, diskriminacinė ir neatitinka LVAT praktikos suformuotos analogiško pobūdžio bylose. Pareiškėjo dukra yra pilnametė, turi atskirą šeimą, jos ir pareiškėjo nesieja jokie ekonominiai ryšiai, tarpusavio išlaikymo prievolės ir pan.
14.6. Teismas nepagrįstai atsisakė pripažinti, kad skundžiami Sprendimai neatitinka proporcingumo principo. Teismas netinkamai įvertino individualią pareiškėjo situaciją, jo ekonominius-socialinius ryšius su Lietuva bei poveikį, kurį Sprendimai gali padaryti pareiškėjui ir jo šeimos nariams, bei nepagrįstai atsisakė konstatuoti, kad Sprendimai neatitinka proporcingumo principų bei priimti nesilaikant Viešojo administravimo įstatymo normų. Atsakovas taip pat nepaminėjo apie kitus pareiškėjo ryšius su Lietuva, pavyzdžiui, kad pareiškėjas Lietuvoje turi sugyventinę (gyvenimo partnerę), nors šias aplinkybes pareiškėjas nurodė Migracijos departamento atliktos apklausos metu. Nuo 2014 m. pareiškėjui buvo išduodami leidimai laikinai gyventi Lietuvoje 5 metų laikotarpiui. Lietuvoje gyvena artimiausi pareiškėjo giminaičiai: mama, brolis ir sesuo, kurie visi yra Lietuvos Respublikos piliečiai. LVAT praktikoje pareiškėjų ryšys su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis pripažintinas reikšminga aplinkybe, vertinant atsakovo priimtų sprendimų proporcingumą. Be to, pareiškėjo ryšius su Lietuva patvirtina ir pastarojo veiksmai, kadangi jis po Sprendimų priėmimo neišvyko į Rusiją, tačiau kreipėsi su prašymu dėl prieglobsčio Lietuvoje suteikimo.
14.7. Sprendimas Nr. 4 išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos prieštarauja Konstitucijai. Nebuvo tinkamai įvertinti pareiškėjo ryšiai su Lietuva. Nors Sprendime Nr. 4 cituojami faktai, pagrindžiantys pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuva, nepateikiamas joks šių aplinkybių vertinimas Sprendimo Nr. 4 priėmimo kontekste ir jų įtaka sprendimo turiniui. Šiuometinėje politinėje situacijoje pareiškėjui yra nesaugu grįžti į Rusiją. Pareiškėjas yra lietuvių kilmės asmuo, turintis teisę į Lietuvos pilietybės išsaugojimą, kuris beveik dešimtmetį pragyveno Lietuvoje. Akivaizdu, kad tokį asmenį, nepaisant jo turimos pilietybės, Rusijos valdžios institucijos gali vertinti kaip priešą. Įstatymo 130 straipsnio 1 ir 2 dalių normos įtvirtina tiesioginį imperatyvų draudimą išsiųsti užsienietį į valstybę, kurioje jam grėstų persekiojimas ar pavojus, o šiame skunde nurodytos aplinkybės ir pateikti įrodymai aiškiai patvirtina, jog pareiškėjui toks pavojus gresia.
15. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodyti šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:
15.1. Teismas pagrįstai sprendė, kad skundžiami Departamento Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Teismas tinkamai įvertino pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos valstybei realumą ir akivaizdumą, pagrįstai suteikė prioritetą visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams, o ne vieno Rusijos piliečio teisėms ir interesams.
15.2. Pagal LVAT praktiką užsieniečio lietuvių kilmė nėra besąlyginis pagrindas užsieniečiui gyventi Lietuvoje (pvz., 2023 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2504-463/2023 2024 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1614-815/2024; 2024 m. sausio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-930-442/2024).
15.3. Pareiškėjas 1992–2005 m. tarnavo Rusijos Federacijos gynybos ministerijos kariniame universitete, t. y. valstybiniame subjekte, kuriame privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai, jos vykdomai politikai. Ši aplinkybė, ją vertinant pasikeitusios geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, suponuoja pareiškėjo pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (žr., pvz., LVAT 2024 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1102-552/2024, 2024 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1275-1047/2024, 2024 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-919-821/2024 ir kt.).
15.4. Pareiškėjo darbo knygelėje yra pažymėta, jog pareiškėjo tarnyba Rusijos ginkluotosiose pajėgose truko nuo 1981 m. gegužės 9 d. iki 2005 m. balandžio 14 d., t. y. net 24 metus – daugiau nei pusę pareiškėjo, kaip suaugusio asmens, gyvenimo. Vien faktas, kad šiuo metu pareiškėjas šios tarnybos nebetęsia, savaime nereiškia, kad jo ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir nebegali kelti grėsmės.
15.5. Tarnybos pobūdis, kai byloje nenustatyta priešingai, lemia ir teisinį vertinimą, kad asmuo gali būti vertinamas kaip Rusijos valdžiai patikimas asmuo, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms galintis vykdyti režimo užduotis. Aplinkybė, kad pareiškėjas pritarimą Lietuvos Respublikos nuostatoms karo Ukrainoje klausimu išreiškė pildydamas jam pateiktą privalomą klausimyną, nesudaro pagrindo pripažinti Departamento Sprendimų neteisėtais (žr., pvz., LVAT 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2023-415/2023, 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2065-552/2023, 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023). Akcentuotina ir tai, kad Departamente apklausos metu pareiškėjas išsakė itin abstraktaus pobūdžio vertinimą dėl Rusijos karinės agresijos Ukrainoje ir iš esmės jos nepasmerkė.
15.6. Pareiškėjas be pagrindo nurodo, kad teismas netinkamai įvertino jo individualią situaciją. Iš Departamento Sprendimų turinio matyti, kad buvo atliktas individualus pareiškėjo situacijos vertinimas, t. y. vertinti jo šeiminiai, socialiniai bei ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika. Departamentas padarė išvadą, kad integracija Lietuvoje nebuvo pareiškėjo prioritetas. Pareiškėjas nėra pasiekęs aukšto tvarios ir ilgalaikės integracijos lygio Lietuvoje. Todėl jo siekiui gyventi Lietuvoje negali būti teikiama pirmenybė prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus, ypač įvertinus tai, kad pareiškėjas turi stiprius ryšius su Rusija. Pareiškėjas iki šiol iš Rusijos valdžios gauna karininko pensiją, Rusijoje gyvena pareiškėjo dukra, kita dukra, kaip ir pats pareiškėjas, taip pat lankosi Rusijoje, pareiškėjas Rusijoje turi nekilnojamojo turto, iki 2016 m. pareiškėjas dirbo ir gyveno Rusijoje. Pareiškėjas yra ypatingai aukšto rango Rusijos Federacijos karininkas, turintis vieną aukščiausių galimų karinių laipsnių – pulkininko. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad buvę aukšto rango Rusijos ar Baltarusijos pareigūnai ar kariškiai potencialiai gali būti išnaudoti Rusijos ar Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalūs ir patikimi Rusijos ar Baltarusijos valdžiai asmenys ir jų keliama grėsmė Lietuvos valstybės saugumui savaime yra dar didesnė (žr., pvz., LVAT 2023 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1824-525/2023 ir kt.).
15.7. Pareiškėjo akcentuojama aplinkybė, kad jam išvykus į Rusiją Lietuvoje neliks asmenų, galinčių pasirūpinti jo motina ir drauge, viena vertus, niekaip nepaneigia pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos valstybei. Kita vertus, pareiškėjas įrodymais tinkamai nepagrindė, kad jo motinai ir draugei yra reikalinga nuolatinė priežiūra (pagalba). Be to, kaip teisingai nurodė teismas, pareiškėjo motina rūpinasi ne tik jis pats, bet ir jo sesuo bei brolis, o dėl to, kad drauge gali pasirūpinti tik pareiškėjas, įrodymų į bylą irgi nepateikta.
15.8. Pareiškėjas savo integraciją Lietuvoje grindė darbu įmonėje UAB „FPI Baltic“, kuri pateikė teismui pareiškėjo charakteristiką, apibūdino jo pažiūras dėl karo ir kt. Tačiau pareiškėjo sesuo D. A. yra UAB „FPI Baltic“ direktorė, o pareiškėjo brolis K. S. – UAB „FPI Baltic“ gamybos vadovas. Šios aplinkybės teismui nebuvo tinkamai atskleistos.
15.9. Pareiškėjo apeliaciniame skunde klaidinamas apeliacinės instancijos teismas pažymint, kad 2024 m. kovo 21 d. priimtas sprendimas pareiškėjui suteikti prieglobstį. Iš nurodyto Departamento dokumento akivaizdžiai matyti, kad minimas 2024 m. kovo 21 d. sprendimas – tai Departamento sprendimas priimti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, o ne sprendimas pareiškėjui suteikti prieglobstį – du tiek turiniu, tiek teisinėmis pasekmėmis visiškai skirtingi sprendimai. Apeliaciniame skunde yra pažymima, jog pareiškėjas kreipėsi su prašymu dėl prieglobsčio Lietuvoje suteikimo ne dėl to, jog egzistuoja prieglobsčio suteikimo pagrindai, bet todėl, kad pareiškėjas neturėjo jokių kitokių galimybių neišvykti iš Lietuvos. Ši aplinkybė savaime patvirtina pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį nepagrįstumą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
16. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Migracijos departamento Sprendimo Nr. 1 neišduoti pareiškėjui leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, Sprendimo Nr. 2 dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, Sprendimo Nr. 3 dėl uždraudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 30 mėnesių (2,5 metų), Sprendimo Nr. 4 dėl pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos teisėtumo ir pagrįstumo.
17. Ginčijami Migracijos departamento Sprendimai priimti tuo pagrindu, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui.
18. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, Sprendimus pripažino pagrįstais ir teisėtais, nurodydamas, jog asmuo, dirbdamas Rusijos Federacijos gynybos ministerijos kariniame universitete, privalėjo būti lojalus Rusijos Federacijai ir palaikyti Rusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, įvertintos pareiškėjo individualios aplinkybės, uždraudimo atvykti laikotarpis nustatytas proporcingas, atsižvelgiant į pareiškėjo socialinius ryšius Lietuvoje. Be to, pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos sprendimo vykdymas yra sustabdytas, nes pareiškėjas yra pateikęs prašymą dėl prieglobsčio jam suteikimo.
19. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ir įvertino su pareiškėjo biografija susijusius faktus šios bylos aplinkybių kontekste, tuo pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles ir nukrypdamas nuo LVAT praktikos analogiško turinio bylose. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl jo (pareiškėjo) grėsmės valstybės saugumui, netinkamai įvertino individualią pareiškėjo situaciją, pareiškėjo kilmę, jo ekonominius-socialinius ryšius su Lietuva bei poveikį, kurį Sprendimai gali padaryti pareiškėjui ir jo šeimos nariams, bei nepagrįstai atsisakė konstatuoti, kad Sprendimai neatitinka proporcingumo principų bei priimti nesilaikant Viešojo administravimo įstatymo normų. Pareiškėjo karinės tarnybos trukmė ir jam suteiktas laipsnis šiuo konkrečiu atveju nebuvo pakankamas jo grėsmės valstybės saugumui pagrindimas. Šiuometinėje politinėje situacijoje pareiškėjui yra nesaugu grįžti į Rusiją. Teismas bylos nagrinėjimo metu iš esmės pažeidė proceso teisės normas, apribojęs pareiškėjo teisę remtis byloje liudytojų parodymais.
20. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
21. VSD, vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 4 dalimi, atliko Rusijos Federacijos piliečio R. S. keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą. VSD, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas 1992–2005 m. dirbo Rusijos Federacijos gynybos ministerijos kariniame universitete, taip pat šiandieninę geopolitinę situaciją, išvadoje nurodė, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
22. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui (Įstatymo 50 str. 1 d. 14 p.), taip pat užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui (Įstatymo 133 str. 5 d.). Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai.
23. Migracijos departamentas priėmė byloje ginčijamus Sprendimus remdamasis trečiojo suinteresuoto asmens surinktais faktiniais duomenimis, nurodytais VSD išvadoje, sudariusioje pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakydamas į klausimyno 2 klausimą pareiškėjas nurodė, kad 1992–2005 m. dirbo Rusijos Federacijos kariniame vertėjų institute, kariniame universitete dėstytoju, vyresniuoju dėstytoju, dirbdamas įgijo kapitono, majoro, papulkininkio, pulkininko laipsnius. Sprendimuose, be kita ko, nurodyta, kad pareiškėjas gali būti išnaudotas Rusijos Federacijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo. Be to, pareiškėjo atsakymai į kitus klausimyno klausimus (pvz., asmeninė pozicija klausimyno 10 ir 11 klausimų atsakymuose) nedaro įtakos ir nepaneigia keliamos grėsmės valstybės saugumui, nustatytos remiantis jo buvusiais darbo santykiais. Pažymėta, kad 2024 m. sausio 26 d. apklausos metu pareiškėjas, išreikšdamas asmeninę nuomonę apie Rusijos Federacijos vykdomą karą Ukrainoje, lyg cituodamas Rusijos propagandos naudojamus žodžius „operacija“, „denacifikacija“, „demilitarizacija“, neišreiškė aiškaus karo ir Rusijos Federacijos kaip agresorės pasmerkimo, jo atsakymas buvo pasvarstymas apie tai, kad nėra aiškus tikslas. Migracijos departamento vertinimu, svarbios faktinės aplinkybės, papildančios ir pagrindžiančios VSD išvadą, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, yra tai, kad pareiškėjo darbas Rusijos Federacijos karinių vertėjų institute (universitete) buvo ilgalaikis, truko 13 metų. Pareiškėjas, gyvendamas Lietuvos Respublikoje 9 metus nuo 2014 m. balandžio 25 d. (deklaruota gyvenamoji vieta) iki 2023 m., nesiekė gauti leidimo nuolat gyventi, o keitė leidimą laikinai gyventi, reiškia, kad integracija į gyvenimą Lietuvoje nebuvo pareiškėjo prioritetas. Pažymėta, kad pareiškėjas Rusijos Federacijoje gyveno nuo 1985 m., kai įstojo į karinių vertėjų institutą, iki 2014 m.; taip pat 2024 m. sausio 26 d. apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad turi nekilnojamąjį turtą (butą) Maskvoje, jo pilnametės dukterys gyvena užsienio valstybėse. Migracijos departamento vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas turi sąlygas gyventi užsienio valstybėje – jo gyvenimas Rusijos Federacijoje buvo ilgalaikis, šioje valstybėje jis vykdė ilgalaikę darbinę veiklą, šiuo metu jis gauna pareigūno pensiją Rusijos Federacijoje. Migracijos departamento vertinimu, pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas.
24. LVAT savo nuoseklioje praktikoje (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023) yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes.
25. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., LVAT 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018; 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023).
26. Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr. EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; LVAT 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).
27. Teisėjų kolegija įvertinusi byloje surinktus įrodymus, atsižvelgdama į Rusijos keliamą grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui ir su tuo susijusį geopolitinį kontekstą, vadovaudamasi vidiniu įsitikinimu ir protingumo bei sąžiningumo principais, neturi jokių priežasčių nesutikti su VSD ir Migracijos departamento atliktu pareiškėjo keliamos grėsmės vertinimu. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių VSD išvadoje nurodytas aplinkybes.
28. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįstais pripažintini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl pareiškėjo darbo Rusijos Federacijos karinėje sistemoje nereikšmingumo laiko aspektu. Nepaisant to, jog pareiškėjas Rusijos Federacijos gynybos ministerijos kariniame universitete dirbo 1992–2005 m., pareiškėjo keliama grėsmė valstybės saugumui buvo vertinama atsižvelgus į visas faktines aplinkybes, be kita ko, ir pasikeitusį geopolitinį kontekstą. Pareiškėjo ryšiai buvo vertinami pagal ginčijamų Sprendimų metu nustatytas aplinkybes.
29. Ginčijami Migracijos departamento Sprendimai daugiausiai grindžiami VSD išvadoje pateikta informacija, susijusia su pareiškėjo darbu Rusijos Federacijos gynybos ministerijos kariniame universitete vertinimu valstybės saugumo aspektu, taip pat atsakovas papildomai pažymėjo, kad pareiškėjas nuo pradžių savo karjerą siejo su karine tarnyba, nuosekliai nuo 1983 m. karinės tarnybos Rygoje, atliekant radijo stoties viršininko pareigas, iki 1992–2005 m. ilgalaikio darbo karinių vertėjų institute iki užtarnautos pensijos kilo karjeros laiptais ir įgijo pulkininko laipsnį. Apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad iš dėstytojo pareigų pasitraukė, kai įgijo teisę į butą Maskvoje, tai yra darbinius santykius nutraukė ne dėl ideologinių priežasčių. Šie faktai papildo VSD išvadą, kad pareiškėjas buvo lojalus Rusijos Federacijos valdžiai.
30. Iš šių Sprendimų turinio taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą (t. y., be kita ko, įvertino pareiškėjo šeiminius, socialinius bei ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika). Pareiškėjo akcentuojama aplinkybė, kad jam išvykus į Rusiją Lietuvoje neliks asmenų, galinčių pasirūpinti jo motina ir drauge, nepagrįsta įrodymais, juolab, kad pareiškėjo motina rūpinasi ne tik jis pats, bet ir jo sesuo bei brolis, taip pat nepateikė įrodymų, kad drauge gali pasirūpinti tik pareiškėjas. Teisėjų kolegija nenustatė būtinybės apklausti pareiškėjo nurodytus liudytojus, visos reikšmingos aplinkybės buvo nustatytos ir įvertintos pagal byloje esančius duomenis ir proceso šalių pateiktus paaiškinimus. Kita vertus, šios pareiškėjo nurodytos aplinkybės niekaip nepaneigia pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos valstybei.
31. Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą nėra absoliuti, ji gali būti ribojama remiantis viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindais, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar toks teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, yra proporcingas siekiamam tikslui (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-342/2010; 2024 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-977-520/2024 ir kt.).
32. Pareiškėjo siekis gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoje negali nusverti nacionalinio saugumo interesų. Todėl jo siekiui gyventi Lietuvoje negali būti teikiama pirmenybė prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus, ypač įvertinus tai, kad pareiškėjas turi stiprius ryšius su Rusija.
33. Aplinkybė, kad pareiškėjui anksčiau buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, neatima iš VSD teisės reikšmingas pareiškėjo biografijos aplinkybes vėliau įvertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui (žr., pvz., LVAT 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023; 2024 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1275-1047/2024).
34. Pagal LVAT praktiką užsieniečio lietuvių kilmė nėra besąlyginis pagrindas užsieniečiui gyventi Lietuvoje (žr., pvz., 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-930-442/2024; 2024 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1614-815/2024 ir kt.).
35. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nei atsakovas, nei VSD neatsižvelgė ir neįvertino tos aplinkybės, jog pareiškėjas yra lietuvių kilmės asmuo, turintis teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimą, tačiau pareiškėjas nesikreipė dėl Lietuvos pilietybės atkūrimo, iki šiol nesusitvarkė pilietybės klausimo.
36. Pareiškėjo kitos procesiniuose dokumentuose teismui nurodytos aplinkybės, be kita ko, klausimyne pareiškėjo pateikti atsakymai, nekeičia atlikto vertinimo dėl pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui, t. y. dabartinės situacijos kontekste savaime nesudaro pagrindo teigti, kad jis negali būti išnaudotas kaip potencialus verbavimo taikinys režimo Rusijos Federacijos jėgos struktūroms.
37. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažinta, jog draudimu atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką siekiama apsaugoti esminę reikšmę turinčią vertybę – Lietuvos valstybės saugumą (žr., pvz., LVAT 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021; 2024 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1275-1047/2024).
38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo keliama grėsme valstybės saugumui, visumą, sprendžia, kad Migracijos departamento nustatytas ir draudimo (Sprendimas Nr. 3) atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis (2,5 metų) yra visiškai proporcingas, atitinka teisingumo bei protingumo kriterijus.
39. Šiuo atveju atsakovas, priimdamas Sprendimą Nr. 3, atsižvelgė į VSD išvadą, kurioje nurodyta, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, VSD prašius uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką penkerius metus. Atsakovas įvertino pareiškėjo šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Šiuo atveju atsakovas uždraudė pareiškėjui atvykti perpus trumpiau, nei to prašė VSD, t. y. 30 mėnesių, o ne penkerius metus.
40. Vertindamas galimybes išsiųsti asmenį iš Lietuvos Respublikos, atsakovas Sprendime Nr. 4 nustatė, kad pareiškėjas yra Rusijos Federacijos pilietis, šio asmens duomenis patikrinus informacinėse sistemose nustatyta, jog šis asmuo turi šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, tačiau esami šeiminiai, socialiniai ir ekonominiai ryšiai negali būti svarbesni už valstybės saugumą, prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi jis nurodė, kad jo gyvenamosios vietos adresas valstybėje, iš kurios atvyksta, yra Rusijos Federacija. Įvertinęs tai, jog nenustatyta Įstatymo 130 straipsnyje nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti asmenį į jo kilmės valstybę, atsakovas pagrįstai nusprendė, kad yra pagrindas išsiųsti asmenį iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją.
41. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia prieiti prie išvados, kad pareiškėjo situacija atsakovo vertinta individualizuotai, įvertinus visas bylos reikšmingas faktines aplinkybes, be kita ko, susijusias su pareiškėjo ryšiais su Lietuvos Respublika, ir padaryta pagrįsta išvada dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui. Ši išvada priimta įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visetą. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs reikšmingas ginčui faktines aplinkybes, taikytiną reguliavimą, aktualią teismų praktiką, šalių pateiktus argumentus, pagrįstai sprendė, kad ginčijami atsakovo Sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, Sprendimuose pateikti motyvai yra aiškūs ir pakankami. Teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus.
42. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog atmesdamas pareiškėjo skundą dėl Departamento Sprendimų panaikinimo pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo. Dėl to pareiškėjo apeliacinis skundas yra atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo R. S. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2024 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Arūnas Sutkevičius
Dalia Višinskienė