ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. gegužės 29 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja) ir Birutės Simonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. P. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2024 m. vasario 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-62-1139/2024 pagal ieškovo A. P. patikslintą ieškinį atsakovui J. P., atstovaujamam atstovės pagal įstatymą V. G., dėl turto atidalijimo iš bendrosios nuosavybės.

Teismas

n u s t a t ė:

I.       Ginčo esmė

1.       Ieškovas A. P. patikslintu ieškiniu atsakovui J. P., atstovaujam atstovės pagal įstatymą V. G., prašė atidalinti ieškovo A. P. ir atsakovo J. P. turimą nekilnojamąjį turtą natūra, priteisiant ieškovui iš atsakovo 0,6600 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vietovės pavadinimas: (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), o atsakovui J. P. priteisti iš ieškovo A. P. 6300 Eur piniginę kompensaciją.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

2.       Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmai 2024 m. vasario 14 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo A. P. atsakovui J. P., atstovaujamam įstatyminės atstovės V. G., 1 200 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų.

3.       Teismas nurodė, kad 2014 m. balandžio 28 d. ieškovui su broliu V. P. sudarius paveldėto turto pasidalijimo sutartį, bendrąja nuosavybe paveldėtas turtas buvo šalių pasidalintas, todėl tai yra juridinis faktas, užbaigęs bendrosios nuosavybės teisinį režimą į turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu bendroji nuosavybė šio turto atžvilgiu nustojo egzistuoti nuo šios sutarties įsigaliojimo dienos. Tokia teisinė situacija atitiko abiejų paveldėtojų interesus. Paveldėtas turtas pasidalintas abiejų brolių laisva valia sudarant notarinės formos susitarimą, kuris įsigaliojo ir nebuvo bei šiuo metu nėra nuginčytas. A. P. buvo pateikęs ieškinį teismui dėl šio notarinio sandorio pripažinimo negaliojančiu, tačiau jį atsiėmė.

4.       Teismas nustatė, kad ieškovui ir atsakovui priklausantys atskiri nekilnojamojo turto vienetai nėra bendroji šalių nuosavybė. Teismas nurodė, kad vien tai, jog pastatai, priklausantys ieškovui asmeninės nuosavybės teise, yra pastatyti ant atsakovui J. P. asmeninės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, nedaro šių nekilnojamojo turto vienetų bendrąja nuosavybe. Taigi, šiuo atveju nėra jokio pagrindo taikyti atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės instituto. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju pagal pareikštą reikalavimą ieškovui priteisiant žemės sklypą nuosavybės teise, o atsakovui už ją sumokant kompensaciją, iš esmės reikštų turto perleidimą kitam asmeniui nuosavybės teise už tam tikrą pinigų sumą (pirkimas-pardavimas), o ne atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės.

5.       Teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovas nematė pagrindo šioje situacijoje rinktis kitą gynimosi būdą, nurodė, kad servituto nustatymas ar kitoks variantas jo netenkina, nes tai, pasak ieškovo, neatitiktų jo interesų. Tvirtino, kad jis negali tinkamai įgyvendinti savo teisės gyventi pastatuose, nes nuolat tektų vaikščioti per atsakovui priklausantį žemės sklypą, reikėtų galbūt gauti atsakovo sutikimus dėl šiltnamio statymo ar šulinio kasimo, tačiau taip pat teigė, jog jam nėra trukdoma naudotis pastatais, jam nėra sudaromos kokios nors kliūtys. Atsakovo atstovė pagal įstatymą patvirtino, kad ieškovas netrukdomai gali naudotis savo pastatais ir jam nėra daroma jokių kliūčių. Teismas atkreipė dėmesį, kad tiek iš ieškinyje nurodytų aplinkybių, tiek teismo posėdžio metu nurodytų aplinkybių akivaizdu, jog ieškovas siekia bet kokiu būdu žemės sklypą įgyti nuosavybėn ir kitoks variantas jo netenkina, nors atsakovo atstovė pagal įstatymą siūlė ne vieną variantą kaip išspręsti susidariusią situaciją neperleidžiant žemės sklypo ieškovui nuosavybės teise. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad įstatymas numato sutarties laisvės principą, pagal kurį šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

6.       Ieškovas (apeliantas) A. P. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2024 m. vasario 14 d. sprendimą ir ieškinį patenkinti – atidalinti ieškovo A. P. ir atsakovo J. P. turimą nekilnojamą turtą, natūra priteisiant ieškovui A. P. iš atsakovo J. P. 0,6600 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), o atsakovui J. P. priteisti iš ieškovo A. P. 7 000 Eur piniginę kompensaciją; priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmos instancijos teisme ir apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

6.1.       Sprendimas yra neteisėtas, priimtas netinkamai įvertinus byloje esamus įrodymus ir aplinkybes, kas esmingai pažeidė teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus bei ieškovo teises.

6.2.       Neginčijamas faktas, kad tiek ieškovo, tiek atsakovo turimas turtas yra kiekvieno asmeninė nuosavybė, tačiau faktiškai kiekvieno iš šalių turimas turtas yra suvaržytas, kadangi atsakovui priklausantis žemės sklypas yra apstatytas ieškovui priklausančiais statiniais, o ieškovas turi pastatus, bet neturi žemės. Atsakovas turi žemės sklypą, tačiau juo realiai naudotis negali, kadangi ant jo stovi daug statinių, kurie užima praktiškai visą žemės sklypą. Ieškovas turi pastatus, tačiau negali nieko žemės sklype daryti. Ieškovas norėtų apsitverti visą žemės sklypą tvora, išsikasti prūdą, pasistatyti šiltnamį, išsikasti šulinį, tačiau šių darbų atlikti negali, nes nėra šio žemės sklypo savininkas.

6.3.       Ieškovas siūlė daug kartų spręsti šį ginčą taikiai atsakovui ir jo įstatyminei atstovei, tačiau atsakovas ir jo įstatyminė atstovė nesutinka. Ieškovas tiek bylos nagrinėjimo metu, tiek procesiniuose dokumentuose nurodė, kad nepageidauja nustatyti servituto, nes jis nėra jam naudingas, kadangi ateityje norėdamas parduoti jam priklausantį turtą niekas jo nepirks, kadangi jam priklauso tik pastatai. Taip pat ieškovas nenori investuoti pinigines lėšas į svetimą turtą (žemės sklypą), t. y. aptverti žemės sklypą tvora, išsikasti prūdą, šulinį, pasistatyti šiltnamį, kadangi žemės sklypas nėra jo nuosavybė.

7.       Atsakovas J. P., atstovaujamas atstovės pagal įstatymą V. G., prašo Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2024 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovo A. P. apeliacinį skundą atmesti, priteisti iš ieškovo A. P. bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, atsakovo J. P. įstatyminei atstovei V. G.. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

7.1.       Teismas pagrįstai padarė išvadą, kad šiuo atveju nėra jokio pagrindo taikyti atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės instituto.

7.2.       Teismas teisingai pažymėjo, kad šiuo atveju pagal pareikštą reikalavimą ieškovui priteisiant žemės sklypą nuosavybės teise, o atsakovui už jį sumokant kompensaciją, tai iš esmės reikštų turto perleidimą kitam asmeniui nuosavybės teise už tam tikrą pinigų sumą (pirkimas-pardavimas), o ne atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės.

7.3.       Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes bei pateiktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė materialinės, procesinės teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apelianto apeliacinio skundo argumentais naikinti nėra jokio pagrindo.

Teismas

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

8.       Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

9.       Bendraturčiu gali būti kiekvienas asmuo, galintis būti nuosavybės teisinių santykių subjektu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.72 straipsnio 2 dalis), o bendrosios nuosavybės teisės objektu – kiekvienas daiktas ar kitas turtas, jeigu įstatymai nenustato ko kita (CK 4.74 straipsnis). Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, o kai bendraturčiai nesutaria, bendrosios nuosavybės valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarką nustato teismas (CK 4.75 straipsnio 1 dalis).

10.       Bendrosios dalinės nuosavybės teisės atveju egzistuoja du nuosavybės teisės objektai: dalis bendrosios nuosavybės teisėje, kuri yra individualus konkretaus bendraturčio nuosavybės teisės objektas, ir daiktas (turtas), kuris yra visų bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas. Ši bendrosios dalinės nuosavybės teisės specifika lemia disponavimo bendrąja daline nuosavybės teise ypatumus, nes kiekvieno bendraturčio nuosavybės dalis yra nemateriali (dalis teisėje), o daiktas (turtas), esantis visų bendraturčių nuosavybė, gali būti valdomas ir naudojamas tik jų susitarimu (CK 4.75 straipsnis).

11.       CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatytos atidalijimo iš bendrosios nuosavybės įgyvendinimo sąlygos: pirma, bendraturčio teisė į jo dalies atidalijimą iš bendrosios nuosavybės įgyvendinama bendru susitarimu arba per teismą pagal vieno iš bendraturčio ieškinį, jeigu bendraturčiai nesutaria dėl atidalijimo būdo; antra, prioritetas teikiamas atidalijimui natūra; trečia, tik negalint bendraturčio nuosavybės teisės objekto atidalyti natūra be neproporcingos žalos daikto paskirčiai, vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Bendraturtis, siekdamas atidalyti jam tenkančią dalį, turi įrodyti, kad jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės teisės objekto atidalijimo būdas yra priimtiniausias ir nepažeis bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai.

12.       Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu konstatavo, kad 2014 m. balandžio 28 d. ieškovui su broliu V. P. sudarius paveldėto turto pasidalijimo sutartį, bendrąja nuosavybe paveldėtas turtas buvo šalių pasidalintas, todėl tai yra juridinis faktas, užbaigęs bendrosios nuosavybės teisinį režimą į turtą, esantį (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu bendroji nuosavybė šio turto atžvilgiu nustojo egzistuoti nuo šios sutarties įsigaliojimo dienos. Taigi, ieškovui ir atsakovui priklausantys atskiri nekilnojamojo turto vienetai nėra bendroji šalių nuosavybė, todėl šiuo atveju nėra jokio pagrindo taikyti atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės instituto.

13.       Apeliantas apeliaciniu skundu sutinka ir neginčija pirmosios instancijos teismo išvados, kad tiek ieškovo, tiek atsakovo turimas turtas yra kiekvieno asmeninė nuosavybė, tačiau, apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas netinkamai įvertinus byloje esamus įrodymus ir aplinkybes, kas esmingai pažeidė teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus bei ieškovo teises. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad kiekvieno iš šalių turimas turtas yra suvaržytas, kadangi atsakovui priklausantis žemės sklypas yra apstatytas ieškovui priklausančiais statiniais, o ieškovas turi pastatus, bet neturi žemės. Ieškovas norėtų apsitverti visą žemės sklypą tvora, išsikasti prūdą, pasistatyti šiltnamį, išsikasti šulinį, tačiau šių darbų atlikti negali, nes nėra šio žemės sklypo savininkas. Ieškovas nepageidauja nustatyti servituto, nes jis nėra jam naudingas, taip pat ieškovas nenori investuoti pinigines lėšas į svetimą turtą.

14.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, priešingai nei teigia apeliantas, nėra pagrindo pripažinti, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Apeliantas tik deklaratyviai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir aplinkybes, tačiau apeliantas apeliaciniame skunde kitokių faktinio pobūdžio aplinkybių, negu buvo tirtos ir nustatytos pirmosios instancijos teisme, nenurodė. Apeliaciniame skunde taip pat nenurodyta, kokios aplinkybės pirmosios instancijos teismo buvo netinkamai nustatytos ir įvertintos, taip pat apeliaciniame skunde nenurodyta, kokie byloje surinkti įrodymai, vadovaujantis įrodymų vertinimo taisyklėmis (įrodymų įrodomoji reikšmė, patikimumas, pakankamumas, leistinumas, prieštaringumas ar kt.), teikė pagrindą teismui remtis tais įrodymais, kuriuos šis atmetė, ir nesiremti tais, kuriais teismas grindė savo išvadas. Šiame kontekste pažymėtina, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis aukščiau pateikta kasacinio teismo praktika bei tinkamai pritaikęs proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, tinkamai ir visapusiškai įvertino į bylą šalių pateiktus įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog į bylą pateikti įrodymai buvo pakankami susiformuoti pagrįstam pirmosios instancijos teismo įsitikinimui dėl ginčo baigties.

15.       Apeliantas apeliaciniame skunde nepateikia jokių teisinių argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nagrinėjamos bylos atveju nėra jokio pagrindo taikyti atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės instituto. Nurodytos aplinkybės pagrindu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas materialiosios teisės normų, pagrįstai atmetė ieškovo ieškinį dėl turto atidalijimo iš bendrosios nuosavybės (CK 4.80 straipsnis).

16.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliaciniame procese yra tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, kas reiškia, jog apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja bylos iš naujo, o tik nustato, ar pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių argumentus ir jų į bylą pateiktus įrodymus, ginčą išsprendė tinkamai. Apeliaciniame skunde, be bendrų procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų, be kita ko, turi būti nurodyta, kokios bylos aplinkybės patvirtina sprendimo ar jo dalies neteisėtumą ir nepagrįstumą, kokiais konkrečiais įrodymais ir teisiniais argumentais grindžiamos šios aplinkybės (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Kartu atkreiptinas dėmesys, kad CPK įtvirtintas ribotos apeliacijos modelis. Ribotos apeliacijos modelio valstybėse apeliacija pripažįstama esant ne pakartotiniu bylos nagrinėjimu, o pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės mechanizmu. Apeliacinis procesas nėra pirmosios instancijos teismo proceso pakartojimas, bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme vyksta pagal specialias taisykles ir nėra identiškas procesui pirmosios instancijos teisme. Apeliacinis procesas skirtas ne ginčo nagrinėjimo pakartojimui, o pirmosios instancijos teismo padarytų teisės ir (ar) fakto klaidų ištaisymui. Apeliaciniame skunde pateikiami argumentai turi būti susiję ne su bylos išsprendimo teisingumu, bet su konkrečiais pirmosios instancijos teismo sprendimo defektais.

17.       Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantas apeliaciniame skunde iš esmės nesuformulavo teisinių argumentų, patvirtinančių skundžiamo teismo sprendimo nepagrįstumą ar neteisėtumą, nenurodė imperatyviųjų teisės normų esminių pažeidimų, varžančių ar pažeidžiančių jo teises bei teisėtus interesus, o tik nurodo tas pačias aplinkybes, kurios buvo nurodytos apelianto procesiniuose dokumentuose ir tirtos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Iš apeliacinio skundo turinio galima spręsti, kad skundžiamo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą apeliantas sieja išimtinai su jam nepalankaus teismo procesinio sprendimo priėmimu. Apeliantui nepateikus konkrečių argumentų, kodėl nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytu faktinių aplinkybių vertinimu ir (ar) teisine jų kvalifikacija, nėra aišku, kuo konkrečiai yra grindžiamas skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumas ir (ar) nepagrįstumas. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje esančius rašytinius įrodymus, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimus, visus įrodymus susiejo tarpusavyje ir padarė logiškas, pagrįstas išvadas, kurių apeliantas apeliacinio skundo argumentais nepaneigė.

18.       Kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šiuo atveju pagal pareikštą ieškovo ieškinio reikalavimą ieškovui priteisiant žemės sklypą nuosavybės teise, o atsakovui už ją sumokant kompensaciją, tai iš esmės reikštų turto perleidimą kitam asmeniui nuosavybės teise už tam tikrą pinigų sumą (pirkimas-pardavimas), o ne atidalijimą iš bendrosios dalinės nuosavybės. Apeliacinės instancijos teismas šiuo aspektu pažymi, kad daikto savininko turima nuosavybės teisė reiškia savininko teisę savo nuožiūra, tačiau nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, valdyti daiktą, juo naudotis ir disponuoti (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog nuosavybės teisė savo turiniu yra plačiausia daiktinė teisė, suteikianti savininkui ir tik jam galimybę, įgyvendinant visišką savininko viešpatavimą turto atžvilgiu, nustatyti jam priklausančio turto naudojimo būdą ir kryptį bei drausti arba leisti kitiems asmenims naudoti turtą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2010; 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-498-248/2016, 28 punktą). Nurodyti kasacinio teismo išaiškinimai aktualūs ir nagrinėjamos bylos atveju. Ieškovas (apeliantas) negali įtakoti ar varžyti atsakovo teisių valdyti jam priklausantį turtą savo nuožiūra. 

Dėl bylos procesinės baigties

19.       Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą ir įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino visas teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialiosios teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

20.       Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atsakovas J. P., atstovaujamas atstovės pagal įstatymą V. G., prašė priteisti iš ieškovo A. P. bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, atsakovo J. P. atstovei pagal įstatymą V. G.. Į bylą pateikti įrodymai, kad atsakovo J. P. atstovė pagal įstatymą V. G. bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patyrė 500 Eur advokato teisinės pagalbos išlaidų. Netenkinus apeliacinio skundo, iš apelianto A. P. atsakovo J. P. atstovei pagal įstatymą V. G. priteisiamos 500 Eur bylinėjimosi išlaidos.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies punktu,

n u t a r i a:

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2024 m. vasario 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovo J. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atstovei pagal įstatymą V. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 500 Eur (penkių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos                         Rasa Bartašienė

                                                                Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė

                                                                Birutė Simonaitienė