VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 14 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Jolantos Malijauskienės ir Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant pareiškėjui A. M., jo atstovei advokatei Živilei Gullai (Gulla),

atsakovės atstovei Jūratei Kučinskaitei,

tretiesiems asmenims Ernestui Napriui, Kristinai Pocytei,

trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Delfi“ atstovui advokatui Andžejui Čaikovskiui (Andžej Čaikovski),

trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „15min“ atstovei advokatei Astai Jakei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovei Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims – Ernestui Napriui, Kristinai Pocytei, uždarajai akcinei bendrovei „Delfi“, uždarajai akcinei bendrovei „15min“, dėl sprendimo dalies pakeitimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas

n u s t a t ė :

Pareiškėjas A. M. skunde teismo prašo pakeisti Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir Inspektorius) 2020 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. (SK-103,2019)SPR-206 „(duomenys neskelbtini)“ (www.15min.lt, 2018-11-07) ir „(duomenys neskelbtini)“ (www.delfi.lt, 2018-11-15) paskelbtos informacijos“ (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria atsisakyta pripažinti, jog ginčo informacija buvo pažeminti pareiškėjo garbė ir orumas, t. y. pripažinti, kad UAB „15min“ 2018 m. lapkričio 7 d. savo naujienų portale www.15min.lt paskelbtoje Ernesto Naprio publikacijoje „(duomenys neskelbtini)“ apie A. M. paskleisdama teiginius: jis man juodu ant balto parašė – tu manęs prašei nepirkti draudimo, tai aš tau suorganizavau, kad tu neturėtum draudimo <...>; <...> A. M. paslaugų mergina bandė atsisakyti – tačiau prasidėjo grasinimai. „Kai jis pradėjo mane vadinti šiukšle ir visokiausiais kitokiais epitetais, kad gyvenime nieko nepasieksi <...>; Jis sakė, kad niekaip aš jo neatsisakysiu ir neišeisiu iš jo vos ne priespaudos; <...> Tokia klaida jaunai porai, jos skaičiavimu, galiausiai kainavo 10–20 tūkstančių Australijos dolerių (6–13 tūkst. eurų) <...>; <...> A. M. iš studentų ima mokestį už savo paslaugas, nors Australijoje agentai negali imti pinigų; <...> A. M. jam visiškai pakeitė specialybę nepasitaręs. A. M. buvo pasirašęs sutartį tame koledže ir gaudavo didesnius komisinius, jis tikriausiai sąmoningai neperspėjo pusbrolio, kad nepakeistų koledžo ir gautų didesnius komisinius; Įkūrėjas A. M. apgaudinėja žmones; <...> iš Australijos išvarytas už dokumentų klastojimą; Jis ilgą laiką visiems išvykstantiems padirbinėjo sveikatos draudimus <...>. Praktiškai didžioji dalis, kas per A. M. vyko į Australiją 2014–2015 metais, sveikatos draudimų neturėjo <...> pažemino A. M. garbę ir orumą, tuo pažeisdama Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (toliau – ir VIĮ, ir Įstatymas) 19 straipsnio 2 dalį; taip pat pripažinti, kad UAB „Delfi“ 2018 m. lapkričio 5 d. savo naujienų portale www.delfi.lt paskelbtoje Kristinos Pocytės publikacijoje „(duomenys neskelbtini)“ apie A. M. paskleisdama teiginius: <...> A. M. apgaudinėja žmones, yra labai daug nukentėjusių <...>; <...> iš Australijos išvarytas už dokumentų klastojimą; <...> Bet jis žmonėms meluoja, kad išluptų kuo daugiau pinigų <...>; <...> Jis mane į Australiją kažkokiu būdu atvežė nelegaliai. <...> pasakė (A. M.), kad aš esą buvau sakiusi, kad nenoriu draudimo, tai jis ir suorganizavo, kad jo nebūtų; <...> Draudžiama agentams apmokestinti studentus, o aš esu girdėjusi, kad (duomenys neskelbtini) (M.) tai daro ir net nemažų pinigų yra už tai prašęs <...> pažemino A. M. garbę ir orumą, tuo pažeisdama Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalį; priteisti pareiškėjo naudai visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Skunde nurodo, jog Inspektorius savo Sprendime pripažino pareiškėjo ir jo atstovaujamo juridinio asmens „(duomenys neskelbtini)“/EDUCATION CENTER PTY.LTD skundą dėl publikacijose „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Publikacija 1) ir „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Publikacija 2) paskelbtos informacijos iš dalies pagrįstu. Taip pat nusprendė įspėti viešosios informacijos rengėjus (skleidėjus) UAB „15min“ ir UAB „Delfi“ dėl VIĮ 14 straipsnio 1 ir 2 dalies pažeidimo bei reikalauti juos pašalinti.

Pareiškėjo teigimu, Inspektorius, priimdamas Sprendimą, praleido teisės aktais įtvirtintus skundo išnagrinėjimo terminus, kadangi Sprendimas priimtas praėjus 18 mėnesių nuo skundo patikslinimo dienos, o pareiškėjas nebuvo informuotas apie skundo nagrinėjimo termino pratęsimą ir priežastis.

Nors Inspektorius nurodė, kad Publikacijose 1 ir 2 nurodyti teiginiai apie pareiškėją nepažemino jo garbės ir orumo, tačiau A. M. su tokiomis išvadomis nesutinka. Mano, kad Inspektorius padarė akivaizdžią ginčo teiginių teisinio kvalifikavimo klaidą, nepagrįstai priskirdamas ginčo teiginius nuomonės, o ne žinios, kategorijai. Pareiškėjas akcentuoja, kad pagrindinis žinios atskyrimo nuo nuomonės kriterijus yra tiesos kriterijus, t. y. galimybė patikrinti paskleistą informaciją.

Nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.24 straipsnį garbė ir orumas ginami, nustačius keturių juridinių faktų visetą. Pirmąjį faktą, kad teiginiai apie pareiškėją buvo paskleisti, įrodo pateiktos publikacijų kopijos. Antrąjį faktą, t. y. kad teiginiai paskleisti būtent apie pareiškėją, įrodo publikacijose minimas jo vardas ir pavardė, net paviešintos jo nuotraukos. Dėl trečiojo ir ketvirtojo faktų pareiškėjas mano, kad tai įrodo būtent teiginiai, kuriais jo veiksmai priskiriami nusikalstamai veikai, kas diskredituoja pareiškėjo asmenį ir neatitinka tikrovės. Pareiškėjas pažymi, kad Sprendime apskritai nepagrįstai suabsoliutintas „buitinės kalbos“ viešai skelbiamoje informacijoje kriterijus, priskiriant kaltinimus nusikalstamų veikų padarymui.

Sprendžiant, ar ginčo informacija buvo pažeminta asmens garbė ir orumas, teisinės reikšmės neturi ta aplinkybė, kad pareiškėjui buvo suteikta atsakymo į kaltinimus teisė. Net ir išklausius pareiškėją, jo nuomone, tai neatleidžia viešosios informacijos rengėjų nuo pareigos patikrinti ir įsitikinti teiginių teisingumu. Mano, kad buvo galima patikrinti, ar pareiškėjo atžvilgiu yra pradėtas koks nors ikiteisminis tyrimas ar teisinis procesas, tačiau to padaryta nebuvo. Pareiškėjas teigia, kad ginčo teiginiais skelbiama informacija didele dalimi apskritai susijusi ne su pirminiais informacijos šaltiniais, o su kitais asmenimis. Taigi, viešosios informacijos skleidėjai privalėjo įsitikinti tokių kaltinimų pagrįstumu, tačiau netyrė ginčo informaciją perdavusių informacijos šaltinių sąsajų, t. y. nevykdė VIĮ nustatytos imperatyvios pareigos prieš viešai skelbiant kaltinimus juos patikrinti bei nepaisė draudimo neskelbti nepatikrintos informacijos.

Pareiškėjo nuomone, Inspektorius Sprendime nepagrįstai taikė VIĮ 54 straipsnio 1 dalies                     7 punktą, nustatantį vieną iš viešosios informacijos rengėjų / skleidėjų atleidimo nuo redakcinės atsakomybės pagrindų. Ši išimtis negali būti aiškinama kaip ribojanti asmens teises reikalauti pripažinti, jog viešai paskleista informacija žemina asmens garbę ir orumą, atleidžianti viešosios informacijos skleidėjus nuo pareigos paneigti viešai paskleistą tikrovės neatitinkančią informaciją.

Atsakovė Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba (toliau – ir Tarnyba) su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjo skundą išnagrinėjo per ilgesnį nei VIĮ 50 straipsnio 13 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą, kadangi atsakovės turimi žmogiškieji ir finansiniai ištekliai nebeatitinka realių poreikių ir yra objektyviai nepakankami savalaikiam visų funkcijų vykdymui, t. y. nuolat auga skundų dinamika, atsakovei pavedamos naujos funkcijos, neproporcingai išaugo atsakovės teisininkų darbo krūvis, nesikeičia finansavimas ir kt.

Atsakovė nesutinka, jog Sprendime buvo padarytos klaidingos išvados vertinant teiginius, paskelbtus Publikacijoje 1 ir Publikacijoje 2, ir mano, kad nuomonės bei žinios atribojimo klausimas buvo išspręstas tinkamai. Minėtose publikacijose nagrinėjama Australijoje studijuojančių ar studijavusių lietuvių, kurie naudojosi pareiškėjo ir jo atstovaujamos įmonės paslaugomis, tema. Jose aprašomos pareiškėjo ir jo atstovaujamos įmonės veikla nepatenkintų klientų istorijos, pateikiant ir oponuojančią pareiškėjo poziciją. Publikacijos parengtos remiantis klientų pateiktomis aplinkybėmis, jų vertinimu, keltomis abejonėmis pareiškėjo ir jo atstovaujamos įmonės veiklos teisėtumu, išreikštas nusivylimas darbo metodais. Vien tai, kad publikacijose paskleista pareiškėjui nepalanki, kritiška informacija, savaime dar nereiškia, jog buvo peržengtos teisės skleisti informaciją (spaudos laisvės) ribos.

Tarnyba nustatė, kad rengiant skundžiamas publikacijas buvo atliktas išsamus žurnalistinis situacijos tyrimas, surinkta informacija net iš 7 skirtingų šaltinių, kurie kritiškai įvertino pareiškėjo veiklą, visi ginčo teiginiai pagrįsti šaltinių liudijimais. Pareiškėjui buvo suteikta teisė komentuoti kiekvieną iš situacijų, užtikrinta atsakymo teisė. Todėl atsakovė padarė išvadą, kad viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo) nagrinėta tema aktuali visuomenei ir tenkina viešąjį interesą. Be to, publikacijose iškelta diskusija dėl bendro visuomenės intereso klausimo – siekio gauti tinkamas paslaugas, o skelbiama informacija siekta iškelti galimus pareiškėjo ir jo atstovaujamos įmonės veiklos trūkumus bei siekti juos pašalinti. Atsakovė nesutinka ir su pareiškėjo pozicija, jog buitinės, bendrinės kalbos žodžiai, išsakyti informacijos šaltinių, turi būti vertinami kaip pareiškėjo kaltinimai teisine prasme. Paaiškina, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų informacijos šaltiniai nėra teisininkai, cituojamuose teiginiuose jie naudoja buitinės kalbos žodžius „apgaudinėja žmones“, „žmonėms yra daug prikiaulinęs, primelavęs“, „išvarytas už dokumentų klastojimą“, tačiau pareiškėjas nebuvo apkaltintas nusikaltimų padarymu.

Atsiliepime pažymėta, kad reikalavimas žiniasklaidai kiekvienu atveju laikytis sąlygos, jog kiekvieną kritišką pareiškimą, buitine kalba išreikštą kaltinimą spaudoje būtų būtina patvirtinti ikiteisminio tyrimo medžiaga ar apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu, gali neproporcingai suvaržyti asmens konstitucines teises ieškoti, gauti ir skleisti informaciją, o žiniasklaidai – atlikti savo funkciją. Todėl mano, kad Inspektorius Sprendime tinkamai atribojo žinią nuo nuomonės ir pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo ginčijamais teiginiais publikacijose buvo paskleista nuomonė, o ne žinia.

Tarnyba visiškai nepagrįstu laiko skundo argumentą, jog vidutinis skaitytojas ginčijamais teiginiais perduodamą informaciją suprato kaip žinias. Skunde teismui pateiktas elektroninis susirašinėjimas tarp pareiškėjo ir tariamai su teiginiais susipažinusio asmens yra abstraktus, neinformatyvus ir neturi jokios įrodomosios reikšmės. Iš jo apskritai neaišku, apie kokius atsiliepimus kalba su teiginiais neva susipažinęs asmuo. Iš familiaraus susirašinėjimo stiliaus negalima spręsti, kad kalbama apie darbinius ar dalykinius santykius, o šis elektroninis susirašinėjimas ir jo turinys neįrodo ginčo teiginiais buvus paskleistas žinias ar kaltinimus, kurie žemina pareiškėjo garbę ir orumą.

Atsiliepime Tarnyba atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas siekia pritaikyti visas teisines taisykles, taikytinas nagrinėjant civilines bylas dėl garbės ir orumo gynimo bendrosios kompetencijos teismuose, tačiau ignoruoja faktą, kad sprendžiant administracinius ginčus šios taisyklės ir prezumpcijos netaikomos. Atsakovė atkreipia dėmesį, kad pareiškėjo nurodoma CK 2.24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija Inspektoriaus kompetencijos ribose netaikoma. 

Pažymi, kad pareiškėjas daro esminę klaidą, skundžiamose publikacijose išreikštą sąžiningą kritiką prilygindamas garbės ir orumo pažeidimui. Trečiųjų suinteresuotų asmenų publikacijos yra susijusios su vieša diskusija komercinėje pareiškėjo veikloje, skundžiamose publikacijose aprašomos jo ir jo įmonės veikla nepatenkintų klientų istorijos, reiškiamas nusivylimas teikiamomis paslaugomis, jų kokybe ir pan., todėl akivaizdu, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų nagrinėta tema aktuali visuomenei ir tenkina viešąjį interesą. Jokiame visuomenės informavimą reglamentuojančiame teisės akte žurnalistams nėra įtvirtinta pareiga remtis tik pirminiais informacijos šaltiniais ir neskelbti informacijos, kuri nėra tiesiogiai susijusi su jais.

Pareiškėjo argumentas dėl netinkamai aiškinto ir taikyto VAĮ 54 straipsnio 1 dalies 7 punkto taip pat nepagrįstas. Šios nuostatos Sprendime buvo pritaikytos ne visų, o tik dėl aiškiai publikacijoje įvardinto G. P. išsakytų vertinamųjų teiginių atžvilgiu. Ginčo teiginiai aiškiai pateikti kaip nurodyto informacijos šaltinio nuomonė, komentarai ir vertinimai, be to, nagrinėjama tema turi neabejotiną viešąjį interesą bei skelbiama informacija buvo siekiama teisėto tikslo, Inspektorius pagrįstai sprendė, kad dėl G. P. išsakytų teiginių taikoma VIĮ 54 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtinta redakcinės atsakomybės išimtis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Delfi“ atsiliepime nurodo, kad nesutinka su skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Teigia, kad nėra pagrindo naikinti Sprendimo vien dėl to, jog buvo praleistas procedūrinis skundo išnagrinėjimo terminas. Taip pat nesutinka su pareiškėjo vertinimu, jog Publikacijose 1 ir                   2 buvo paskleistos žinios, o ne nuomonė, kadangi ginčijami teiginiai neabejotinai yra faktų, duomenų ir įvykių vertinimai, komentarai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais, nuomonės.

UAB „Delfi“ aiškina, jog tai, ką pareiškėjas pristato kaip garbės ir orumo gynimą, iš tikrųjų yra ginčai, kilę iš vartojimo sutarčių. Nors į teismą kreipėsi tik pareiškėjas, bet ne juridinis asmuo „Svajonių Australja“/Education Center Pty.Ltd, tačiau teisiškai tai yra ginčai iš vartojimo sutarčių. Todėl pareiškėjas privalo ne vien deklaratyviai teigti, kad savo įsipareigojimus įvykdė tinkamai, bet ir pateikti atitinkamus įrodymus. 

Nurodo, kad vertinant ginčo straipsnį, paskelbtą Delfi puslapyje, esminę reikšmę turi tai, kad vartotojų teisių apsaugai skirtas straipsnis gina viešąjį interesą. Be to, nors pareiškėjas traktuoja pašnekovų (vartotojų) bendrinės / buitinės kalbos žodžius tarsi konkrečius kaltinimus konkrečių nusikaltimų padarymu, tačiau iš esmės jis ignoruoja, kad jo pasipiktinimą sukėlusius žodžius pasakę žmonės nėra teisininkai, reikalaudamas tikslios teisinės kalbos. Tai, jog pareiškėjas ir vartotojai skirtingai vertina savo bendradarbiavimą, nereiškia, kad pažeista garbė ir orumas ar padarytas VIĮ pažeidimas.

Pabrėžia, kad visos pareiškėjo pretenzijos yra dėl cituojamų informacijos šaltinių (vartotojų) žodžių, todėl nėra pagrindo taikyti atsakomybę portalui Delfi, tuo labiau, kad pareiškėjas nenurodo svarių priežasčių. Be to, skunde Inspektoriui tiksliai nurodyti visi straipsnio šaltiniai, o tai reiškia, kad šiuo atveju taikytinas VIĮ 54 straipsnio 1 dalies 7 punktas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „15min“ pateikė teismui rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodo, kad su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymi, kad sutinka su UAB „Delfi“ argumentais, jog ginčo publikacijose aprašomi tarp pareiškėjo, jo atstovaujamos įmonės ir jo klientų, vartotojų, kilę ginčai dėl paslaugų apimties, kokybės ir kainos. Šiuo atveju skelbiama informacija buvo susijusi su viešuoju interesu, o tai nulemia, kad visuomenė turi teisę žinoti publikacijose aprašytas aplinkybes. Publikacijos 1 tikslas yra pareiškėjo ir jo atstovaujamo juridinio asmens veiklos bei teisinio elgesio kritika, siekiant apginti jo klientus (vartotojus). Todėl manytina, kad pareiškėjas neadekvačiai reaguoja į tai, kas tėra viešoje diskusijoje visiškai leistinas perdėjimo ir hiperbolizavimo lygis, nepagrįstai sureikšmindamas savo garbę ir orumą. UAB „15min“ nesutinka, kad publikacijose paskelbti vartotojų atsiliepimai apie pareiškėjo ir jo atstovaujamo juridinio asmens teikiamas paslaugas ir jų kokybę, yra konstatuojamieji teiginiai ir žinios. Matyti, kad asmenys tiesiog skelbė savo kritišką nuomonę dėl sutartinių santykių su pareiškėju ir jo įmone.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skunde išskirti ginčo teiginiai, kaip neatitinkantys tikrovės ir pažeidžiantys pareiškėjo garbę bei orumą, buvo išsakyti pareiškėjo klientų. Vertinant jų pasisakymus, akivaizdu, kad beveik visada ginčas kildavo dėl pareiškėjo parengtos sutarties sąlygų. UAB „15min“ pažymi, kad teikė Inspektoriui duomenis, įskaitant ir garso įrašus su žurnalistu Ernestu Napriu, kurie atskleidė reikšmingas tyrimui aplinkybes, todėl laiko, kad Inspektorius tinkamai vertino ir įsitikino pateikta informacija.

Teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovė palaikė skundo reikalavimus, prašydami juos tenkinti. Papildomai pažymėjo, kad Inspektorius padarė esminius procedūrinius pažeidimus. Pareiškėjas nurodė, kad buvo apkaltintas nebūtais dalykais ir tai sukėlė sunkias pasekmes. Tvirtino, kad verslas yra skaidrus, tačiau žmonės prarado pasitikėjimą juo, atsisako bendradarbiauti ir pan. Dėl paviešintų straipsnių pareiškėjas susirgo chroniškomis ligomis, artimieji patyrė skaudžių išgyvenimų.

Atsakovės Tarnybos atstovė palaikė savo atsiliepime išdėstytą poziciją.

Tretieji suinteresuoti asmenys ir jų atstovai palaikė savo rašytiniuose dokumentuose išdėstytas pozicijas.

Teismas

k o n s t a t u o j a : 

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos 2020 m. lapkričio 6 d. sprendimo Nr. (SK-103,2019)SPR-206 „(duomenys neskelbtini)“ (www.15min.lt, 2018-11-07) ir „(duomenys neskelbtini)“ (www.delfi.lt, 2018-11-15) paskelbtos informacijos“ teisėtumas ir pagrįstumas. Šiuo Sprendimu atsakovė pripažino pareiškėjo ir jo atstovaujamo juridinio asmens skundą dėl Publikacijose 1 ir 2 paskelbtos informacijos iš dalies pagrįstu, taip pat įspėjo UAB „15min“ ir UAB „Delfi“ dėl VIĮ 14 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimo, reikalaujant jį pašalinti, tačiau nepripažino, kad Publikacijose paskelbti teiginiai pažemino pareiškėjo garbę ir orumą.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad UAB „15min“ savo portale 2018 m. lapkričio 7 d. paskelbė publikaciją „(duomenys neskelbtini)“, o UAB „Delfi“ savo portale 2018 m. lapkričio 15 d. paskelbė publikaciją „(duomenys neskelbtini)“, kuriose Australijoje studijavę ir / ar studijuojantys studentai pateikė nusiskundimus apie (duomenys neskelbtini), kuriai vadovauja pareiškėjas, netinkamai suteiktas paslaugas, nusivylimą jo bendravimu, skaudžias patirtis dėl galimai nesuteiktų paslaugų.

Tarnyboje 2019 m. kovo 13 d. gautas pareiškėjo ir jo atstovaujamo juridinio asmens „(duomenys neskelbtini)“/EDUCATION CENTER PTY.LTD skundas, kuris buvo patikslintas 2019 m. balandžio 29 d. ir 2019 m. gegužės 9 d., dėl minėtose publikacijose paskelbtos informacijos. Pareiškėjas nurodė, kad publikacijose paskelbta tikrovės neatitinkanti informacija pažeidžia jo garbę ir orumą, atstovaujamos įmonės dalykinę reputaciją, visuomenės informavimo principus, privatumą. Be to, publikacijose esantys teiginiai yra melagingi, faktais nepatikrinti, publikacijos suformuotos norint neigiamai pateikti pareiškėją ir jo atstovaujamą įmonę. Pareiškėjas siejamas su neigiamai aprašoma neva nusikalstama verslo schema, nesąžininga ir gerai moralei prieštaraujančia veikla. Be to, nepateikti faktiniai įrodymai, remtasi tik teigiančiųjų nuomone. Pažymėjo, kad tokie teiginiai pažeidžia pareiškėjo garbę ir orumą.

Tarnyba Sprendime nurodė, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad paskleista informacija neatitiko tikrovės, todėl pareiškėjo garbės ir orumo pažeidimo nenustatė. Tarnyba konstatavo tai, jog pareiškėjo atvaizdo (nuotraukos) publikavimas nebuvo proporcingas pagrįstam visuomenės interesui, todėl įspėjo UAB „Delfi“ ir UAB „15min“ dėl šio pažeidimo, reikalaudama jį pašalinti.

Tačiau pareiškėjas su tokiu Sprendimu nesutinka, kadangi, jo vertinimu, Tarnyba pažeidė skundo nagrinėjimo terminą, gerokai jį praleido, o teiginius, paviešintus publikacijose, priskyrė kitų žmonių nuomonei, bet ne žinioms apie pareiškėją. Taip pat pažymi, kad nors jam ir buvo suteikta teisė pasisakyti, pateikti paaiškinimus, tačiau viešosios informacijos skleidėjai privalėjo patikrinti informaciją, o to nepadarė ir neįsitikino teiginių tikroviškumu. Mano, kad Tarnyba nepagrįstai pritaikė VIĮ 54 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytą išimtį, o paskleista informacija žemina jo garbę bei orumą.

Kreipdamasis į teismą pareiškėjas siekia, kad būtų pripažinta, jog Publikacijoje 1 ir Publikacijoje 2 paskleista viešoji informacija pažemino jo garbę ir orumą bei taip pažeidė VIĮ                       19 straipsnio 2 dalį. Taigi, teismas vertins, ar Inspektorius skundžiamu Sprendimu tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo jam pateiktą skundą (kuris vėliau buvo patikslintas).

Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2020 m. sausio 17 d. iki 2021 m. sausio 31 d.) 49 straipsnio 1 dalyje apibrėžiama, kad žurnalistų etikos inspektorius yra valstybės pareigūnas, kuris prižiūri, kaip įgyvendinamos šio Įstatymo nuostatos. Įstatymo 50 straipsnyje, apibrėžiančiame Inspektoriaus kompetenciją, nustatyta, jog Inspektorius nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus (pareiškimus) dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo, arba dėl jų teisės į privataus gyvenimo apsaugą pažeidimo visuomenės informavimo priemonėse, arba nagrinėja duomenų subjektų pagal Reglamento (ES) 2016/679              77 straipsnio 1 dalį pateiktus skundus Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nustatyta tvarka (50 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai). Kitos Inspektoriaus kompetencijai priskirtos 50 straipsnyje apibrėžtos funkcijos inicijuojamos paties Inspektoriaus ir nėra susijusios su suinteresuotų asmenų teisių gynimu.

Įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai.

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi teisę į saviraiškos laisvę, kuri apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Ši teisė yra vienas iš esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir viena iš svarbiausių jos progreso bei kiekvieno individo raidos sąlygų. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), aiškindamas teisę skleisti informaciją, yra nurodęs, kad teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiančios, bet ir informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį. Taigi, Konvencija gina ne tik asmenį, paskleidusį absoliučiai teisingą informaciją, bet ir asmenį, kuris paskleidė nevisiškai tikslią informaciją, tačiau tą darė sąžiningai, nepiktnaudžiaudamas teise skleisti informaciją, t. y. neperžengdamas Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje nustatytų šios teisės ribų. Teismas taip pat yra pažymėjęs, jog žurnalistų teisė reikšti savo nuomonę apima ir tam tikro laipsnio faktų perdėjimą (hiperbolizavimą), tačiau pabrėžė, kad spauda negali peržengti jai nustatytų ribojimų, kurių reikia kitų asmenų garbei ir orumui garantuoti (žr. EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 1996 m. lapkričio 26 d. sprendimą byloje Obsertver ir Guardian prieš Jungtinę Karalystę, 1997 m. vasario 24 d. sprendimą byloje De Haes ir Gijsels prieš Belgiją, 1986 m. liepos 8 d. sprendimą byloje Lingens prieš Austriją).

Įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą. Įstatymo 22 straipsnio 11 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad viešosios informacijos rengėjai, skleisdami informaciją visuomenei, neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių ir panaudoti tai savanaudiškiems tikslams. Viešoji informacija yra nesuderinama su žurnalistinėmis kampanijomis, rengiamomis pagal išankstinius nusistatymus ar tenkinant grupinius, politinius interesus.

Visų pirma, pareiškėjas teigia, kad ginčijamas Sprendimas yra neteisėtas, kadangi buvo praleistas Įstatymo 50 straipsnio 13 dalyje nustatytas terminas skundui išnagrinėti, t. y. skundas išnagrinėtas praėjus 18 mėnesių nuo tos dienos, kai jis pateikė Tarnybai skundą.

Lietuvos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies                     3 punkte nustatyta, kad skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą. Ši įstatyme įtvirtinta nuostata reiškia, kad ne kiekvienas formalios procedūros pažeidimas yra pagrindas pripažinti priimtą administracinį aktą neteisėtu, jeigu įstatymas tiesiogiai nenustato tokios procedūros pažeidimo pasekmės. Kriterijus, pagal kurį turi būti vertinama procedūros pažeidimo įtaka priimto administracinio akto teisėtumui, yra tikimybė, kad dėl šio pažeidimo buvo priimtas nepagrįstas sprendimas.

Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 13 dalis nustato, kad inspektorius gautą skundą išnagrinėja per tris mėnesius nuo skundo (pareiškimo) gavimo dienos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra išaiškinęs (administracinė byla Nr. A261-1293/2009), jog nors atsakovas (Inspektorius) ir pažeidė skundo nagrinėjimo procedūrą (skundą išnagrinėjo per ilgesnį, nei teisės aktuose nustatytas, terminą), tačiau dėl tokio pažeidimo nėra pagrindo naikinti skundžiamo sprendimo, nes skundo nagrinėjimo terminas nėra naikinamasis, po kurio negali būti atliekami veiksmai ir tokiu procedūriniu pažeidimu nebuvo pažeistas skundo nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo objektyvumas (žr., pvz., 2018 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-677-756/2018).

Lingvistinė minėtos teisės normos analizė leidžia daryti išvadą, kad inspektorius turi pareigą gautą suinteresuoto asmens skundą išnagrinėti per tam tikrą laiką, taigi įstatymo leidėjas tokiu reglamentavimu siekė, kad skundo (pareiškimo) nagrinėjimas nesitęstų neapibrėžtą laiko tarpą, ir dėl to suinteresuotas asmuo, kurio teisės turi būti ginamos šiame įstatyme numatytais būdais, netektų galimybės efektyviai apginti savo teises. Taigi šis terminas yra ne atsakomybės už įstatyme nustatytų reikalavimų pažeidimus taikymo, bet skundo nagrinėjimui būtinas terminas. Jo trukmę sąlygoja būtinybė inspektoriui patikrinti visus skunde nurodytus pažeidimus, surinkti reikiamus duomenis, ir dėl objektyvių priežasčių gali būti situacijų, kai sprendimas priimamas jau pasibaigus trijų mėnesių terminui. Tačiau toks išimtinai procedūrinio pobūdžio įstatymo pažeidimas, kai apeliantas nepateikia objektyvių argumentų dėl tokio pažeidimo įtakos paties sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, laikytinas formaliu ir negali būti pagrindu naikinti sprendimą, nes prieštarautų teisingumo ir protingumo principams (LVAT 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1645/2012; 2014 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-996/2014 ir kt.).

Iš bylos duomenų nustatyta, kad pareiškėjas ir jo atstovaujama įmonė skundą Inspekcijai pateikė 2019 m. kovo 13 d., jį patikslino 2019 m. balandžio 29 d. ir 2019 m. gegužės 9 d. Matyti, kad Tarnyba dėl pareiškėjo skundo kreipėsi į UAB „15min“ ir UAB „Delfi“, šios bendrovės teikė Tarnybai įrodymus, kuriuos jiems teikė informacijos šaltiniai, taip pat rašytinius paaiškinimus, prašydamos prijungti juos prie tyrimo medžiagos. Tarnyba, be kita ko, siūlė šalims ginčą užbaigti taikiu sutarimu. Be to, 2019 m. birželio 13 d., 2019 m. spalio 22 d. Tarnybos specialistės pareiškėją informavo, jog dėl sumažėjusio darbuotojų skaičiaus ir ženkliai išaugusio darbų krūvio visi terminai vėluoja, todėl pareiškėjo buvo prašoma supratimo. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsakovė praleido Įstatymo 50 straipsnio 13 dalyje nustatytą terminą išnagrinėti skundą per tris mėnesius. Tačiau nagrinėjamu atveju nustatyto termino praleidimas nelaikytinas esminiu procedūriniu pažeidimu, kadangi, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo daryti išvadą, jog skundą išnagrinėjus per kiek ilgesnį, nei teisės aktuose nustatytas, terminą, buvo padarytas tokio pobūdžio pažeidimas, kuris sudarytų pagrindą naikinti Sprendimą.

Pareiškėjas taip pat prašo teismo pripažinti, kad Inspektorius nepagrįstai nepripažino jo garbės ir orumo pažeminimo Publikacijose 1 ir 2 paskleistais teiginiais. Be to, mano, kad Inspektorius nepagrįstai priskyrė ginčo teiginius nuomonės, o ne žinios, kategorijai.

Įstatymo, reglamentuojančio žurnalistų pareigas, 41 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta žurnalistų pareiga teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. Jeigu nėra galimybės patikrinti informacijos šaltinio patikimumo, tai nurodyti skelbiamoje informacijoje. Remiantis minėtomis teisės nuostatomis, darytina išvada, kad Įstatymo pažeidimu yra laikomas ne tik dezinformacijos skleidimas, bet ir vien šmeižiančios, įžeidžiančios žmogų, žeminančios jo garbę ir orumą informacijos skleidimas. Iš paminėtų nuostatų akivaizdu, jog tokiu atveju nereikalaujama, kad tai būtų tik tikrovės neatitinkanti informacija. Pagal Įstatymą, subjektų, kurie paskleidė informaciją, nors ir atitinkančią tikrovę, tačiau šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą, atžvilgiu Inspektorius taip pat turėtų taikyti Įstatyme nustatytas poveikio priemones.

Asmens garbė ir orumas, dalykinė reputacija yra ginami, kai nustatoma faktų visuma: žinios paskelbimas; žinios yra apie asmenį; paskelbtos žinios yra žeminančio pobūdžio; paskleistos žinios neatitinka tikrovės. Įstatymo nuostatos aiškiai nustato, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai, draudžiama platinti dezinformaciją, informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo orumą ir garbę, nustato žurnalistui pareigą teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias, kritiškai vertinti savo informacijos šaltinius, atidžiai ir rūpestingai tikrinti faktus, remtis keliais šaltiniais. LVAT taip pat yra išaiškinęs, jog minėti skleidžiamai informacijai taikomi kriterijai skiriasi priklausomai nuo paskleistos informacijos rūšies (žinia ar nuomonė) (LVAT 2011 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-662-795/2011).

Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu nustatyti, ar Publikacijose paskelbti teiginiai yra nuomonė, ar žinia ir tai, ar Inspektorius teisingai įvertino tuos teiginius.

Nuomonė – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų (Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalis). Tuo tarpu žinia – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas arba tikri (teisingi) duomenys (Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 89 dalis). Pagal minėtas Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas visuomenės informavimo priemonėse skelbiamoms žinioms taikytinas tiesos kriterijus, o nuomonė turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų, neįžeidžiant trečiųjų asmenų, nemenkinant jų garbės ir orumo.

Kriterijai, pagal kuriuos duomenys arba žinios yra atribojami nuo nuomonės, suformuluoti teismų praktikoje. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. Nuomonė – tai asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas. Žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) 2016 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-690/2016; 2016 m. rugsėjo 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-394-684/2016; LVAT 2018 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-478-502/2018). Atribojant žinią nuo nuomonės, būtina analizuoti visą straipsnio ar kalbos tekstą, pasisakymo aplinkybes, kontekstą, ryšį su kita pateikiama informacija, sakinio konstrukciją ir kt. Gali turėti reikšmės pasisakymo aplinkybės ir tikslai. Teismas turi įvertinti, ar teiginiai kategoriški, ar jais tik iškeliami klausimai ir siekiama atkreipti dėmesį į aktualią problemą, pareiškiamas autoriaus susirūpinimas svarbiu klausimu. Apie tai galima spręsti iš to, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas ar kaip pasiūlymas, dvejonė, klausimas, ar dar kitokia forma. Jeigu teiginiai išdėstomi su abejonėmis, su nuorodomis, kad tai autoriaus manymas ar nuomonė, arba klausiamąja forma, tai gali būti daroma išvada, jog yra pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktus, žinias ar informaciją, o ne žinia (žr., pvz., LAT 2006 m. vasario 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-142/2006; 2006 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-667/2006, 2013 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2013). Sprendžiant, ar nagrinėjamu atveju buvo išsakyta nuomonė ar žinia, turi būti vertinamas visas straipsnio tekstas, kontekstas, pasisakymo aplinkybės, tikslas, aktuali problema. Siekiant tam tikrus teiginius priskirti faktų konstatavimui (žiniai) ar vertinamiesiems teiginiams (nuomonei), būtina atsižvelgti į jų formuluotes, pateikimo aplinkybes, formą ir būdą, ar pateiktas realios situacijos vertinimas, ar nuomonės pareiškimas be jokio faktinio pagrindo, ar vyko gyva diskusija, visuomeninė akcija, ar informacija pateikta mokslinio pobūdžio straipsnyje ir kt. (žr., pvz., LVAT 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-104/2014).

Vertinant ginčo Publikacijas, nustatyta, kad jos paskelbtos 2018 m. lapkričio 7 ir 15 dienomis, jose vartojami teiginiai: „jis (A. M.) man juodu ant balto parašė – tu manęs prašei nepirkti draudimo, tai aš tau suorganizavau, kad tu neturėtum draudimo <...>; <...> A. M. paslaugų mergina bandė atsisakyti – tačiau prasidėjo (A. M.) grasinimai. „Kai jis pradėjo mane vadinti šiukšle ir visokiausiais kitokiais epitetais, kad gyvenime nieko nepasieksi <...>; Jis sakė, kad niekaip aš jo neatsisakysiu ir neišeisiu iš jo vos ne priespaudos; <...> Tokia klaida (A. M.) jaunai porai, jos skaičiavimu, galiausiai kainavo 10–20 tūkstančių Australijos dolerių (6-13 tūkst. eurų) <...>; <...> A. M. iš studentų ima mokestį už savo paslaugas, nors Australijoje agentai negali imti pinigų; <...> A. M. jam visiškai pakeitė specialybę nepasitaręs. A. M. buvo pasirašęs sutartį tame koledže ir gaudavo didesnius komisinius, jis tikriausiai sąmoningai neperspėjo pusbrolio, kad nepakeistų koledžo ir gautų didesnius komisinius; Įkūrėjas („Svajonių Australijos“) A. M. apgaudinėja žmones; <...> (A. M.) iš Australijos išvarytas už dokumentų klastojimą; Jis (A. M.) ilgą laiką visiems išvykstantiems padirbinėjo sveikatos draudimus <...>. Praktiškai didžioji dalis, kas per A. M. vyko į Australiją 2014–2015 metais, sveikatos draudimų neturėjo <...>; <...> A. M. apgaudinėja žmones, yra labai daug nukentėjusių <...>; <...> (A. M.) iš Australijos išvarytas už dokumentų klastojimą; <...> Bet jis žmonėms meluoja, kad išluptų kuo daugiau pinigų <...>; <...> Jis mane į Australiją kažkokiu būdu atvežė nelegaliai. <...> pasakė (A. M.), kad aš esą buvau sakiusi, kad nenoriu draudimo, tai jis ir suorganizavo, kad jo nebūtų. <...> Draudžiama agentams apmokestinti studentus, o aš esu girdėjusi, kad (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) tai daro ir net nemažų pinigų yra už tai prašęs <...>“.

Atsakovės Sprendime nurodyta, jog Publikacijose 1 ir 2 paskelbta informacija apie Australijoje studijuojančių ar studijavusių lietuvių patirtį, kurie naudojosi pareiškėjo ir jo atstovaujamos įmonės paslaugomis, todėl pasidalijo savo istorijomis. Abi Publikacijos parengtos remiantis būtent minėtų asmenų nurodytomis aplinkybėmis, jų asmeniniu vertinimu, išreikštu nusivylimu ar pykčiu pareiškėjo ir jo įmonės teiktomis paslaugomis. Inspektorius nustatė, kad viešosios informacijos skleidėjai UAB „15min“ ir UAB „Delfi“ atliko išsamų tyrimą, apklausė skirtingus asmenis, įvardijamus šaltiniais, kurie kritiškai vertino pareiškėjo veiklą ir sutiko pasidalinti savo patirtimi. Be to, Inspektorius padarė išvadą, jog straipsniuose nagrinėta tema gali būti aktuali visuomenei ir tenkina viešąjį interesą, t. y. siekiama iškelti galimus pareiškėjo ir jo atstovaujamos įmonės veiklos trūkumus. Atsakovė Tarnyba atsiliepime iš esmės patvirtino argumentus, kuriuos nurodė ir Sprendime, bei pažymėjo, kad Publikacijose paskelbta informacija turi objektyvų faktinį pagrindą, o viešosios informacijos rengėjai, pasirinkdami konkrečius terminus, nesiejo jų su nusikalstamų veikų padarymu.

LAT savo praktikoje yra pažymėjęs, jog „teisės skleisti informaciją apribojimus lemia jos santykis su kitomis teisinėmis vertybėmis – asmens garbe ir orumu, privatumu, gera reputacija. Įstatymuose, reglamentuojančiuose santykius, atsirandančius dėl teisės skleisti informaciją, yra įtvirtintos ir šios teisės įgyvendinimo prielaidos – kiekvienas, kuris naudojasi informacijos teise, privalo laikytis įstatymų nustatytų apribojimų, nepiktnaudžiauti informacijos laisve. Pagrįsta ir objektyvi kritika yra ginama, jeigu yra reiškiama tinkamai – neįžeidžiant asmens, nesiekiant jo žeminti ar menkinti, o turint pozityvių tikslų – norint išryškinti asmens ar jo veiklos trūkumus ir siekiant juos pašalinti“ (žr. LAT 2006 m. kovo 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-169/2006, 2006 m. gruodžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-667/2006, 2012 m. lapkričio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2012).

Nacionalinių teismų formuojamoje praktikoje yra laikomasi pozicijos, kad atribojant žinią nuo nuomonės, būtina analizuoti visą straipsnio ar kalbos tekstą, pasisakymo aplinkybes, kontekstą, ryšį su kita pateikiama informacija, sakinio konstrukciją ir kt. Gali turėti reikšmės pasisakymo aplinkybės ir tikslai. Teismas įvertina, ar teiginiai kategoriški, ar jais tik iškeliami klausimai ir siekiama atkreipti dėmesį į aktualią problemą, pareiškiamas autoriaus susirūpinimas svarbiu klausimu. Apie tai galima spręsti iš to, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas ar kaip pasiūlymas, dvejonė, klausimas, ar dar kitokia forma. Jeigu teiginiai išdėstomi su abejonėmis, su nuorodomis, kad tai autoriaus manymas ar nuomonė, arba klausiamąja forma, tai gali būti daroma išvada, jog yra pateiktas asmens subjektyvus požiūris į faktus, žinias ar informaciją, o ne žinia (LAT civilinėse bylose: Nr. 3K-3-142/2006; Nr. 3K-3-667/2006).

Iš skundo turinio bei pateiktų argumentų spręstina, jog, pareiškėjo teigimu, Publikacijose pateikta informacija neatitinka tikrovės, nes nurodyti melagingi teiginiai, kai jo atžvilgiu neatliekami jokie ikiteisminiai tyrimai, pareiškėjas neteistas. Be to, jis mano, kad Inspektorius netikrino teiginių tikroviškumo, nors privalėjo tai padaryti. Teismo vertinimu, Publikacijose buvo kritikuojama pareiškėjo ir jo įmonės veikla dėl galimai netinkamai vykdomo tarpininkavimo asmenims, siekiantiems studijuoti Australijoje. Iš bylos duomenų paaiškėja, kad Publikacijų 1 ir 2 autoriai analizavo lietuvių, studijavusių ar studijuojančių Australijoje, patirtis, be to, pats pareiškėjas neneigė, jog pažįsta tuos asmenis ir teikė jiems paslaugas, bendradarbiavo ir pan. Todėl pareiškėjo argumentai, kad viešosios informacijos rengėjai turėjo tikrinti informaciją, atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Minėtų publikacijų teiginiais viešosios informacijos rengėjai, teismo vertinimu, pateikė savo poziciją, apibendrintą iš surinktų šaltinių, taip pat vertinimą apie pareiškėjo ir jo įmonės veiklą, tačiau šios pozicijos nėra kategoriškos ir negali būti laikomos kaip sudarančios pagrindą neabejotinai išvadai padaryti dėl pareiškėjo ar jo atstovaujamo juridinio asmens neteisėtos veikos vykdymo. Aplinkybė, kad pareiškėjo atžvilgiu nėra pradėtų ikiteisminių tyrimų, kad jis nėra teistas, šiuo atveju nėra reikšminga, kadangi Publikacijose 1 ir 2 nebuvo sprendžiamas pareiškėjo ar jo įmonės kaltumas. Taigi, darytina išvada, kad Publikacijomis 1 ir 2 pateikta kitų asmenų nuomonė, kurios tikslas nebuvo iškraipyti faktų ar duomenų bei sumenkinti pareiškėjo reputaciją, o tiesiog siekis pasidalinti savo patirtimi. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Publikacijose pateikta informacija apie pareiškėjo ir jo įmonės veiklą yra aktuali, jos pateikimu buvo siekiama informuoti visuomenės dalį apie pareiškėjo galimai netinkamai vykdytą veiklą, tačiau paliekant pačiai visuomenei pasidaryti išvadas. Todėl konstatuotina, kad Publikacijose pateikta informacija buvo siekiama teisėto tikslo, tad pareiškėjo skundo argumentai šiuo aspektu vertinti kaip nepagrįsti.

Teismas pažymi, kad kritikuojamam asmeniui visuomet turi būti suteikta atsakymo teisė, t. y. galimybė pasiteisinti, paaiškinti, paneigti klaidingą informaciją (LVAT 2016 m. spalio 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1441-552/2016). Etikos kodeksas nustato atsakymo teisę dar prieš paskelbiant informaciją kritikuojamam asmeniui suteikti atsakymo teisę ir tai turi padaryti žiniasklaidos atstovai – kreiptis į kritikuojamą asmenį dėl to, ar jis pageidaus pasinaudoti atsakymo teise (LVAT 2017 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1123-1062/2017, 2018 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3227-662/2018). EŽTT savo praktikoje yra konstatavęs, kad bendriausia prasme kitos šalies nuomonės išklausymas prieš publikavimą yra susijęs su atsakingos žurnalistikos principų laikymusi (EŽTT 2009 m. vasario 10 d. sprendimas byloje The Wall Street Journal Europe Sprl ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 28577/05). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad rengiant Publikacijas 1 ir 2 pareiškėjui buvo suteikta teisė atsakyti ar paneigti kaltinimus jo atžvilgiu, todėl laikytina, kad Inspektorius pagrįstai nenustatė viešosios informacijos rengėjų procedūrinių pažeidimų.

Nagrinėjamu atveju taip pat nenustatyta, kad Publikacijose pateiktos žinios būtų neobjektyvios, kad jomis būtų siekiama pažeminti, įžeisti pareiškėją ir pan. Publikacijose pateikta savo istorijomis pasidalijusių asmenų nuomonė dėl bendradarbiavimo su pareiškėju ir jo įmone. Be to, kaip jau minėta, pareiškėjas neneigė fakto, kad šiuos asmenis pažįsta, todėl tai laikytina tik jo veiklos kritika, tačiau nėra pagrindo konstatuoti, jog ši nuomonė formuojama be pagrindo. Pažymėtina, kad Publikacijos susijusios išimtinai tik su Australijoje studijavusių ar studijuojančių lietuvių patirtimi, bendradarbiaujant su pareiškėjui ir jam teikiant tarpininkavimo paslaugas. Istorijomis nebuvo siekiama pažeminti ar sumenkinti pareiškėją, taip pat nebuvo rašoma apie kitas jo gyvenimo aplinkybes, nesusijusias su teikiamomis tarpininkavimo paslaugomis Australijoje, todėl teisėjų kolegija nenustatė, kad Publikacijose 1 ir 2 nurodytais teiginiais būtų pažeista pareiškėjo garbė ir orumas.

Pagal Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies                          7 punktą, viešosios informacijos rengėjui ir (ar) skleidėjui netaikoma redakcinė atsakomybė ir jie neatsako už tikrovės neatitinkančios informacijos paskelbimą, jeigu jie nurodė informacijos šaltinį ir ji buvo pateikta kaip nuomonė, komentaras ar vertinimas. Šiuo atveju iš Sprendimo matyti, kad ši teisės norma buvo pritaikyta ne visų, o tik dėl aiškiai įvardinto informacijos šaltinio – G. P. išsakytų vertinamųjų teiginių. Inspektorius laikė, jog pareiškėjo atsakymo teisė buvo tinkamai įgyvendinta, o ginčo teiginiai buvo pateikti būtent kaip G. P. nuomonė, todėl jo išsakytų teiginių atžvilgiu pritaikė VIĮ 54 straipsnio 1 dalies 7 punkte nurodytą išimtį. Nors pareiškėjas skunde teigia, jog Inspektorius nepagrįstai Sprendime taikė VIĮ 54 straipsnio 1 dalies  7 punktą, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad bylos aplinkybės leidžia pripažinti, jog Publikacijose pasisakę asmenys kalbėjo apie savo patirtį, išreiškė nuomonę ir nusivylimą pareiškėju bei jo vykdoma veikla, t. y. išreiškė savo subjektyvų vertinimą. Tad pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Teismas, įvertinęs skundžiamo Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, daro išvadą, kad Tarnyba jame išsamiai išnagrinėjo visas skundui ištirti reikšmingas aplinkybes ir priėmė Sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl jo naikinti nėra pagrindo.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas už teisines paslaugas, tačiau atmetus skundą bylinėjimosi išlaidos jam nepriteistinos.

Tretieji suinteresuoti asmenys UAB „15min“ ir UAB „Delfi“ prašo priteisti iš pareiškėjo jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nuostatos dėl išlaidų atlyginimo įtvirtintos ABTĮ 40 straipsnyje, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnyje bei Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro, atsižvelgiant į Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimą, 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (2015 m. kovo 19  d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – ir Rekomendacijos).

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį, kai sprendimas priimtas vienos iš proceso šalių naudai, šie turi teisę reikalauti atlyginti išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.

Vertinant UAB „15min“ prašymą nustatyta, jog išlaidos už teisinę pagalbą buvo apmokamos pagal advokatų profesinės bendrijos „ADLEX“ išrašytą 2021 m. kovo 31 d. ir 2021 m. birželio 30 d. PVM sąskaitas faktūras, į kurias įėjo ir kitiems klientams suteiktų paslaugų suteikimas. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad konkreti šioje byloje patirtų išlaidų suma nurodyta suteiktų paslaugų ataskaitoje ir prašyme. Pagal advokatų profesinės bendrijos „ADLEX“ pateiktas ataskaitas, advokatė Asta Jakė UAB „15min“ parengė rašytinius paaiškinimus dėl pareiškėjo skundo, taip pat ruošėsi ir dalyvavo teismo posėdyje. Rašytinius paaiškinimus rengė 180 minučių (3 val.), valandinis įkainis – 99 Eur; pasirengimas teismo posėdžiui taip pat užtruko 180 min. (3 val.), valandinis įkainis – 99 Eur. Trečiasis suinteresuotas asmuo patirtas bylinėjimosi išlaidas grindžia pateiktomis ataskaitomis ir mokėjimo pavedimais, nurodant, kad bendra bylinėjimosi išlaidų suma yra 718,74 Eur, įskaitant PVM.

Remiantis Rekomendacijų 7 punktu, rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Teisinių paslaugų teikimo metu užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo atitinkamai 1 454,8 Eur (2020 m. III ketvirtis). Pagal Rekomendacijų 8.16 punktą, už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, taikomas 0,4 koeficientas. Pažymėtina, kad 2021 m. kovo 29 d. teismui pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose UAB „15min“ nurodė, kad nepateikė atsiliepimo į skundą, todėl teikia paaiškinimus. Taip pat Rekomendacijų 8.19 punkte nurodoma, kad už vieną atstovavimo teisme, pasirengimo teismo posėdžiui valandą taikomas 0,1 koeficientas. Šiuo atveju vertinant išlaidas dėl atstovavimo teismo posėdyje taikomas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo atitinkamai 1 524,2 Eur (2020 m. IV ketvirtis). UAB „15min“ prašoma priteisti suma 718,74 Eur neviršija maksimalaus Rekomendacijų nustatyto užmokesčio dydžio, todėl ši suma iš pareiškėjo priteistina trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „15min“.

Vertinant UAB „Delfi“ prašymą nustatyta, jog išlaidos už teisinę pagalbą buvo apmokamos pagal 2020 m. gruodžio 31 d. ir 2021 m. birželio 30 d. sąskaitas už teisines paslaugas. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad konkreti šioje byloje patirtų išlaidų suma sudaro 1 106,29 Eur, t. y. 870 Eur už atsiliepimo į skundą parengimą ir 236,29 Eur už atstovavimą 2021 m. birželio 2 d. teismo posėdyje. Nustatyta, kad atsiliepimas buvo ruošiamas 10 valandų, valandinis įkainis – 87 Eur; atstovavimas teismo posėdyje užtruko 2,8 val., valandinis įkainis – 87 Eur.

Teisinių paslaugų (atsiliepimo rengimo) teikimo metu užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo atitinkamai 1 398,5 Eur (2020 m. II ketvirtis). Pagal Rekomendacijų 8.2 punktą už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį taikomas 2,5 koeficientas. Vertinant atstovavimo teismo posėdyje metu patirtas išlaidas taikomas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje buvo atitinkamai 1 524,2 Eur (2020 m. IV ketvirtis). UAB „Delfi“ prašoma priteisti suma 1 106,29 Eur neviršija maksimalaus Rekomendacijų nustatyto užmokesčio dydžio, todėl ši suma iš pareiškėjo priteistina trečiajam suinteresuotam asmeniui UAB „Delfi“.

Apibendrinant, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio                              1 punktas).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Priteisti iš pareiškėjo A. M. trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „15min“ 718,74 Eur (septynis šimtus aštuoniolika eurų ir septyniasdešimt keturis centus) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Priteisti iš pareiškėjo A. M. trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Delfi“ 1 106,29 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą šešis eurus ir dvidešimt devynis centus) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.