Civilinė byla Nr. 2A-828-603/2014

Teisminio proceso Nr. 2-02-3-11065-2012-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 121.14.; 121.18.; 121.21.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2014 m. liepos 22 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Loretos Lipnickienės, kolegijos teisėjų Andrutės Kalinauskienės ir Andžej Maciejevski, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal apeliantų uždarosios akcinės bendrovės „Grinda“, Compensa Towarstwo Ubezpieczen S.A. Vienna Insurance Group apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Compensa Towarstwo Ubezpieczen S.A. Vienna Insurance Group ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Grinda“, Vilniaus miesto savivaldybei dėl žalos atlyginimo,

n u s t a t ė :

ieškovas prašė priteisti iš atsakovų UAB „Grinda“, Vilniaus miesto savivaldybės solidariai 5 921,41 Lt žalos atlyginimą, 6 proc. dydžio metines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2011-07-02 ieškovo draustas V. J. Č. priklausantis lengvasis automobilis Audi A4, vairuojamas V. L. Č., važiuodamas Vilniuje Mechanikų g. įvažiavo į važiuojamoje kelio dalyje nepažymėtą įspėjamaisiais kelio ženklais duobę, kurioje buvo plyta. Dėl netvarkingos kelio dangos apgadintas automobilis. Ieškovas įvykį pripažino draudiminiu ir išmokėjęs draudimo išmoką, įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakovus. Kadangi Vilniaus miesto savivaldybė nėra pateikusi sutarties su kitu atsakovu UAB „Grinda“ dėl gatvės, kurio įvyko eismo įvykis, dangos remonto ir priežiūros, prašė priteisti žalą solidariai.

atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, savivaldybė su UAB „Grinda“ 2011-06-09 sudarė darbų atlikimo sutartį dėl miesto pietinės ir rytinės dalių gatvių ir kiemų dangos remonto bei priežiūros (toliau - Sutartis). Į šių gatvių sąrašą patenka ir gatvė, kurioje įvyko eismo įvykis. Todėl už žalą atsakingas kitas atsakovas - Vilniaus miesto pietinių ir rytinių gatvių valdytojas. Transporto priemonę eismo įvykio metu vairavo kitas asmuo, kuriam galimai negaliojo savanoriškojo kasko draudimo sutartis. Eismo įvykyje automobilis galėjo būti apgadintas ne dėl duobės, o dėl viduryje gatvės gulinčių plytų. Plytos negali būti pripažintos kelio trūkumu. Atsakovai negali kontroliuoti trečiųjų asmenų veiksmų, šiuo atveju neteisėtus veiksmus atliko asmenys, palikę plytas važiuojamoje kelio dalyje.

Atsakovas UAB „Grinda“ su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovas neįrodė, kad dėl atsakovo veiksmų atsirado žala. Pagal Sutartį įsipareigojo pagal miesto savivaldybės nurodymus atlikti miesto gatvių ir kiemų dangos remontą ir priežiūrą. Be to, nesutampa ieškovo ir policijos nurodomos autoįvykio aplinkybės, todėl darė išvadą, kad žala padaryta dėl vairuotojo didelio neatsargumo, nes jis sukėlė eismo įvykį esant įprastoms eismo sąlygoms tamsiu paros metu.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 16 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovui iš atsakovo UAB „Grinda“ 5 921,41 Lt žalos atlyginimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 5 921,41 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012-11-19) iki teismo sprendimo visiško įsiteisėjimo dienos ir 178 Lt bylinėjimosi išlaidų; kitoje dalyje (dėl žalos priteisimo iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės ir teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo) ieškinį atmetė, atitinkamai paskirstė tarp šalių bylinėjimosi išlaidas.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad  2011-06-09 atsakovai sudarė Sutartį, kuria atsakovas UAB „Grinda“ įsipareigojo pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės nurodymus atlikti Vilniaus miesto pietinės ir rytinės dalių gatvių ir kiemų dangos remonto bei priežiūros darbus. Sutarties 16.4 punktu UAB „Grinda“ įsipareigojo nuolat vesti gatvių ir kiemų dangos stebėseną. Atsakovas UAB „Grinda“ pagal Sutartį laikomas šių gatvių bei kiemų valdytoju ir įsipareigojo atlyginti visus nuostolius tretiesiems asmenims, jeigu tretieji asmenys juos patyrė valdomoje teritorijoje. 2011-07-02 įvyko eismo įvykis Mechanikų g., Vilniuje, lengvajam automobiliui įvažiavus į važiuojamoje dalyje esančią duobę, kurioje buvo plyta. Ieškovas atlygino transporto priemonės valdytojui patirtą žalą (pagal sudarytą draudimo sutartį). Teismas sprendė, jog Vilniaus miesto savivaldybė įrodė, kad ji atleistina nuo atsakomybės atlyginti žalą, todėl solidarioji atsakovų atsakomybė netaikytina. Teismas atsakovo UAB „Grinda“ argumentus, kad jiems atsakomybė neturi kilti, nes įvykis įvyko greičiau nei po mėnesio po sutarties sudarymo, atmetė, kadangi šalys (atsakovai) tarpusavio sudarytoje sutartyje nenumatė išlygų atsakovo UAB „Grinda“ atsakomybei apriboti laiko požiūriu (pavyzdžiui, kad atsakomybė už priežiūrą taikytina nuo tam tikro mėnesio ar dienos). Teismas konstatavo, jog Vilniaus apskr. VPK Kelių policijos valdybos 2011 m. liepos 5 d. nutarimu dėl administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimo, automobilio vairuotojo veiksmuose KET pažeidimo nenustatyta, o ieškovo nurodomos aplinkybės sutampa su pareigūnų nurodytomis aplinkybėmis. Taigi byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtino eismo įvykio faktą. Teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, jog pats vairuotojas nesilaikė KET reikalavimų, ar kad atliko veiksmus, kurie bent iš dalies įtakojo žalos atsiradimą (tai be šalių pateiktų įrodymų patvirtina ir teismo reikalavimu pateikta su eismo įvykiu susijusi medžiaga). Šiuo atveju teismui pateikti atsakovų argumentai, kad automobilis neapvažiavo kliūties (plytų) ir dėl to įvyko eismo įvykis yra neparemti jokiais rašytiniais įrodymais, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams, todėl atmestini kaip nepagrįsti. Žalos dydžiui pagrįsti ieškovas pateikė transporto priemonės techninės apžiūros protokolą (b. l. 12), remonto sąmatą (b. l. 13-18), kvitą (b. l. 19), žalos skaičiavimo išvadą (b. l. 20) bei išmokos aktą (b. l. 21); iš šių dokumentų matyti, kad apgadintam automobiliui buvo atliekami remonto darbai. Atsakovai teismui nepateikė įrodymų, kad remonto darbai galimai nesusiję su eismo įvykiu, todėl iš atsakovo UAB „Grinda“, kaip atsakingo asmens, žala priteistina visa apimtimi. 

Apeliaciniame skunde atsakovas UAB „Grinda“ prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas.

Apeliantas nurodė, jog dėl jo civilinės atsakomybės teorinio pagrindimo ginčo nėra, tačiau nebuvo įrodytas jo veiksmų neteisėtumas, teismas neatsižvelgė į jo argumentus dėl vairuotojo neatsargumo ir trečiųjų asmenų klatės. Apeliantas teigia, kad su ieškiniu nebuvo pateiktas nei vienas rašytinis įrodymas, patvirtinantis UAB „Grinda“ neteisėtus veiksmus. Policijos pareigūnų protokole užfiksuotos aplinkybės nėra tinkamas įrodymas žalos padarymo ir neteisėtų veiksmų aplinkybei konstatuoti bei vairuotojo neatsargumui paneigti, kadangi tai yra tik žalą padariusio asmens jau po eismo įvykio užfiksuoti subjektyvūs parodymai. Teismas nepagrįstai konstatavo, jog įrodytos visos civilinės atsakomybės sąlygos. Nebuvo įrodyta mažiausiai viena civilinės atsakomybės sąlyga  - neteisėti veiksmai (o kartu ir priežastinis ryšys). Teismas neatsižvelgė į atsakovo pastebėjimus dėl dviprasmiškų žalos atsiradimo aplinkybių – nors ieškinyje nurodoma, kad vairuotojas įvažiavo į gatvėje buvusią duobę, tačiau iš pateiktų įrodymų galima spręsti, jog eismo įvykis įvyko užvažiavus ant kliūties – gatvėje gulėjusių plytų, juo labaiu, kad kliūtis kelyje apskritai buvo priešingos krypties eismo juostoje, taigi atsakovas nėra atsakingas dėl trečiųjų asmenų neteisėtais veiksmais sukurtos kliūties atsiradimo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas neagrįstai atmetė atsakovo argumentus dėl atsakovo atleidimo nuo civilinės atsakomybės taikymo (ar bent pagrindo šią atsakomybę šią atsakomybę sumažinti). Teismas nepagrįstai atmetė atsakovo argumentus dėl vairuotojo neatsargumo, tik dėl to, jog atsakovas nepagrindė šio teiginio rašytiniais įrodymais. Tačiau kaip minėta ieškovo dokumentai gana dviprasmiški, o atsakovas ir negalėjo pateikti rašytinių įrodymų, kadangi atsakovas į eismo įvykio vietą nebuvo iškviestas. Be to ieškovas niekaip nepagrindė, jog vairuotojas elgėsi apdairiai ir pakankamai atsargiai, kad žalos būtų išvengta, t.y. neaišku, kodėl kelyje buvusios kliūties vairuotojas negalėjo išvengti sulėtindamas greitį ar ją apvažiuodamas, juo labiau, kad tariama duobė buvo gana plataus kelio viduryje, eismo įvykis įvykos tamsiu paros metu. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismų parktiką (LVAT 2012-12-12 nutartis a. b. Nr. A-438-2757-12) ir teisės normų keliamus reikalavimus, atsakovo vertinimu, žala atsirado dėl didelio vairuotojo neatsargumo. Netgi tuo atveju, jeigu teismas būtų pagrįstai konstatavęs, jog nėra pagrindo atleisti atsakovą nuo civilinės atsakomybės taikymo, atsižvelgiant į vairuotojo neatsargumą, ieškovui atlygintina žala turėjo būti mažinama CK 6.259 pagrindu mažiausiai 50 proc.

Atsiliepime į atsakovo UAB „Grinda“ apeliacinį skundą ieškovas prašė apeliacinį skundą atmesti. Nurodė, kad atsakovui atsakomybė kyla tiek Sutarties, tiek delikto pagrindu. Nurodo, jog LR CK 6.266 str. įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybes atveju nustatytinos civilinės deliktinės atsakomybės salygos: įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; žalos asmeniui padarymas; įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys. Taigi, veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veikimu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto. Atsakovas klaidina teismą teigdamas, jog automobilis buvo apgadintas užvažiavus ant plytų, kadangi Vilniaus apskr. VPK nutarime nurodyta, jog automobilis įvažiavo į važiuojamojo dalyje buvusią duobę, kurioje buvo plyta. Be to, pagal teismų praktiką plytų, akmenų ar kitų pašalinių daiktų buvimas ant kelio taip pat laikytinas kelio tūkumu. Atsakovo nurodyta praktika dėl vairuotojo atsargumo savo faktinėmis aplinkybėmis skiriasi iš esmės, kadangi atsakovo nurodytoje LVAT nutartyje eismo įvykis įvyko šviesiu paros metu, tuo trapu šioje byloje – tamsiu paros metu neapšviestame kelio ruože, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad vairuotojas atliko veiksmus, kurie bent iš dalies įtakojo žalos atsiradimą.

Atsiliepime į atsakovo UAB „Grinda“apeliacinį skundą Vilniaus miesto savivaldybė prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nurodė, jog byloje esančiai įrodymais užfiksuota, jog automobilio sugadinimai atsirado užvažiavus ant iškilusios kliūties – plytų, o ne į duobę, todėl atsakovas nėra atsakingas už atsiradusią žalą. Be to, teismas visiškai nevertino vairuotojo veiksmų, t.y. jog vairuotas, neapdairiai, nerūpestingai, neatsargiai vairuodamas automobilį, prisiėmė riziką, dėl ko ieškinio reikalavimas turėjo būti atmestas arba priteistina žala mažintina.

Apeliaciniame skunde ieškovas prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 16 d. sprendimą dalyje, kuria teismas atsisakė tenkinti ieškovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pakeisti ir priteisti iš atsakovo UAB „Grinda“ 900,00 Lt advokato padėjėjo pagalbos išlaidų; priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovo UAB „Grinda“ ir Vilniaus miesto savivaldybė su ieškovo apeliacinius ksundu nesutiko.

Atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą anksčiau nurodytais pagrindais, konstatuoja, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėja bylą neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

Byloje esančia medžiaga nustatyta, kad žala draudėjo V. J. Č. automobiliui, kuris buvo draustas Compensa TU S.A. Vienna Insurance Group kasko draudimu, atsirado 2011-07-02 eismo įvykio metu. Vilniaus apskr. VPK Kelių policijos valdybos 2011 m. liepos 5 d. neapskųstame ir galiojančiame nutarime dėl administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimo Nr. AV2-3343, nustatyta,  jog V.L. Č. 2011-07-02 apie 23.10 val. Vilniaus mieste Mechanikų g. prie sankryžos su Salininkų gatve įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje buvusią duobę, kurioje buvo plyta ir dėl to buvo sugadintas automobilis. Konstatuota, jog V. L. Č. savo veiksmais KET nepažeidė, jis negalėjo numatyti, kad važiuojamoje dalyje bus pašaliniai daiktai, todėl dėl eismo įvykio kilimo nėra jo kaltės.

Atsakovas neginčija, o teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo  išvada, jog šiuo atveju kelio, kuriame įvyko eismo įvykis, valdytojas buvo UAB „Grinda“, todėl šiuo klausimu teisėjų kolegija plačiau nepasisako. Ginčas taip pat nekyla dėl fakto, kad kelio, kuriame įvyko eismo įvykis, dangoje buvo duobė, t.y. statybinių konstrukcijų trūkumas, bei dėl automobiliui padarytos žalos ir jos dydžio.

CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos aplinkybės (nenugalima jėga, nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas). Šioje normoje įtvirtinta „griežtoji atsakomybė“, t. y. atsakomybė be kaltės. Tai reiškia, kad šiai normai taikyti būtina nustatyti įstatyme nustatyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktą, žalos asmeniui padarymą ir objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų bei padarytos žalos priežastinį ryšį, tačiau nenustatinėjami neteisėti statinio valdytojo veiksmai ir jo kaltė. Toks reglamentavimas suponuoja išvadą, kad statinių savininkai ir teisėti valdytojai turi prisiimti riziką ir atlyginti dėl statinių sugriovimo ar kitokių trūkumų padarytą žalą net ir tais atvejais, kai ėmėsi visų prieinamų priemonių, buvo rūpestingi ir atidūs, kad žalos neatsirastų, bet ji vis dėlto atsirado, be to, skatinami tiek statinių statybos proceso, tiek jų naudojimo bei priežiūros metu, ypač atidžiai laikytis statybą reglamentuojančių ir kitų teisės aktų reikalavimų.

Teisėjų kolegija negali sutikti su atsakovo išvadomis, jog eismo įvykis įvyko užvažiavus ant kliūties – gatvėje gulėjusių plytų, kadangi tokią išvadą atsakovas grindžia tik vienpusiškai pateiktomis aplinkybėmis, pamąstymais ir prielaidomis, tačiau visiškai ignoruoja kitus byloje esančius faktus.

Civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis įrodymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Daugiabučių namų savininkų bendrija ,,Eglutė“ v. E. R., bylos Nr. 3K-3-206/2010; 2012 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. P. v. UAB „Pabradė“, bylos Nr. 3K-3-269/2012; kt.). Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. M. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-316/2010; 2014 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. L. v. Lietuvos Respublikos Prezidentė ir kt., bylos Nr. 3K-3-85/2014; kt.).

Vertinant byloje esančius įrodymus, darytina išvada, jog automobiliui žala buvo padaryta dėl visų aplinkybių visumos, t.y. kelio viduryje buvo didžiulė duobė, joje ar aplink ją mėtėsi plytos dalys ir viena plyta, o automobiliui pataikius į duobę ne tik pati duobė bet ir plyta apgadino automobilį. Šiuo atveju net neįmanoma atskirti, kuri kliūtis – duobė ar plyta, padarė didesnę ar mažesnę žalą, todėl, analizuojant bylose esančius duomenis, turėtų būti tiriama šių kliūčių sąveika ir įtaka automobilio apgadinimui. Tiek policijos pareigūno nubraižytoje eismo įvykio schemoje, tiek kituose dokumentuose užfiksuota, jog kelyje buvo viena plyta, o ne plytos, kaip nuolat akcentuoja atsakovas, ir jos nuolaužos. Teisėjų kolegijos nuomone, labiau tikėtina jog plyta, viena pati savaime negalėtų padaryti tokios žalos, kuri buvo nustatyta, kadangi plyta nėra tokio dydžio, aukščio ir formos, jog tiesiog gulėdama ant kelio galėtų apgadinti daug aukščiau esantį automobilio bamperį ir tuo pačius pažeisti pavarų dėžės karterį, dugną ir pan., juo labiau, kad tokio dydžio objektą galima pervažiuoti nepadarant automobiliui reikšmingo poveikio, taip pat nesudėtinga apvažiuoti darant minimalų manevrą, ar jokio manevro nedarant visai, turint omeny, jog, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, plyta gulėjo pačiame kelio viduryje. Vadovaujantis elementaria logika, darytina išvada, jog, jeigu kelio dangoje nebūtų buvę duobės, nustatyto pobūdžio ir masto apgadinimų automobilis nebūtų patyręs. Be to, bylos dokumentuose išvardinta nustatyta žala automobiliui, pvz. žala dugnui ir kitoms automobilio apatinėms dalims, negalėjo būti padaryta su viena plyta. Akivaizdu, jog tokie apgadinimai atsirado automobiliui įvažiavus į duobę.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog bylos duomenimis įrodyta, jog automobiliui žala buvo padaryta pirmiausia automobiliui įvažiavus į duobę, o atsakovo teiginiai, jog žala atsirado dėl plytų, atmestini kaip nepagrįsti.

Atsižvelgiant į tai, jog atsakovas kelio valdymo fakto neginčija, taip pat neginčija padarytos žalos ir jos dydžio, o išanalizavus bylos medžiagą kelio dangoje esančios duobės bei padarytos žalos priežastinis ryšys įrodytas – atsakovui taikoma civilinė atsakomybė pagal CK 6.266 str. ir teisėjų kolegija nepasisako ir nevertina atsakovo argumentų dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ir kaltės.

Teisėjų kolegija sprendžia, jog nors atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, susijusias su transporto priemonės valdytojo elgesiu eismo įvykio metu ir jo, kaip rūpestingo ir atidaus transporto priemonės valdytojo, galimybės išvengti žalos, šie teiginiai nėra pagrįsti, kadangi grindžiami tik prielaidomis apie eismo įvykio aplinkybes. Priešingai nei spėlioja atsakovas, byloje esančiais duomenimis įrodyta, kad transporto priemonės valdytojas laikėsi visų KET reikalavimų, o būtent Vilniaus apskr. VPK Kelių policijos valdybos 2011 m. liepos 5 d. nutarime dėl administracinio teisės pažeidimo bylos nutraukimo Nr. AV2-3343, konstatuota, jog transporto priemonės valdytojas savo veiksmais KET nepažeidė, jis negalėjo numatyti, kad važiuojamoje dalyje bus pašaliniai daiktai, todėl dėl eismo įvykio kilimo nėra jo kaltės. Be to 2011-07-03 tarnybiniame pranešime vyr. patrulis, aprašęs visas įvykio aplinkybes, pateikė nuomonę, jog transporto priemonės valdytojas galėjo nepastebėti plytos dėl įdubos.

Taigi, iš to, kas išdėstyta, matyti, jog transporto priemonės valdytojo didelis neatsargumas ar tyčia dėl kilusio įvykio nėra įrodyta. Atsižvelgiant į tai, bei į tai, jog byloje įrodytos visos būtinosios sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovo reikalavimą tenkino ir iš atsakovo ieškovo naudai priteisė žalos atlyginimą.

Ieškovo apeliacinis skundas tenkintinas.

CPK 93 str. 1 d. nurodo, jog šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

Patenkinus ieškinį, pirmos instancijos teismas padarė fakto klaidą, teigdamas, jog ieškovas nepateikė įrodymų apie teisinės pagalbos išlaidų dydį bei apmokėjimą pagrindžiančių dokumentų, ir ieškovui nepagrįstai nepriteisė bylinėjimosi išlaidų už teisinę pagalbą.

CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo išlaidos, susijusios su teisine pagalba, yra pagrįstos įrodymais, o būtent: advokato padėjėjo A. Dobrovolskio 2012-08-30 prašymu Nr. 1, sąskaita už teisines paslaugas Nr. 386 išrašyta pagal 2012-08-30 prašymą Nr. 1 bei banko operacijų išrašu, taip pat proporcingos suteiktai teisinei pagalbai ir atitinka teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose nustatytus kriterijus – ieškovui priteistinos 900 Lt teisinės pagalbos išlaidos.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no 4968/99, judgerment of 27 september 2001, par 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Huk v. Neatherlands judgement of 19 April 1994, Series An. 288, p 20 par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, priimtos civilinėse bylose Nr. 3K-3-296/2009; 3K-3-107/2010; 3K-3-52/2011 ir kt.). Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų ir galutinio rezultato. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pagal atsakovo apeliacinio skundo argumentus byloje nėra pagrindo konstatuoti teismo sprendimo neteisėtumo; tokio materialinės ar procesinės teisės normų netinkamo aiškinimo bei taikymo, kuris turėtų įtakos skundžiamo teismo sprendimo pakeitimui ar jo panaikinimui. Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir nesudaro pagrindo kitokiai teisėjų kolegijos išvadai dėl ginčo susiformuoti nesudaro.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas iš esmės nepakeistas, patikslinant teismo rezoliucinę dalį apimtyje dėl šalims priteistų bylinėjimosi išlaidų dydžių (CPK 328, 330 straipsniai).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo

Atsižvelgiant į tai, jog atsakovo apeliacinis skundas atmestas, ieškovui iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos: 72 Lt žyminis mokestis už apeliacinį skundą ir 750 Lt už teisines paslaugas (apeliacinio skundo ir atsiliepimo į ieškovo apeliacinį skundą paruošimą) (CPK 93 str. 1 d., 98 str. 1, 2 d.)

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 16 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą, patikslinant sprendimo rezoliucinę dalį ir ją išdėstant taip:

„Ieškovo Compensa TU S.A.Vienna Insurance Group, veikiančio per Lietuvos filialą, į. k. 302495752, ieškinį tenkinti ir priteisti jam iš atsakovo UAB „Grinda“, į. k. 120153047, 5921,41 Lt (penki tūkstančiai devyni šimtai dvidešimt vienas litas 41 ct) žalos atlyginimo, 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 5921,41 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2012-11-19) iki teismo sprendimo visiško įsiteisėjimo dienos ir 1078 Lt (vienas tūkstantis septyniasdešimt aštuoni litai) bylinėjimosi išlaidų.

Kitoje dalyje (dėl žalos priteisimo iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės) ieškovo ieškinį atmesti.“

Priteisti Compensa TU S.A.Vienna Insurance Group, veikiančio per Lietuvos filialą, iš UAB „Grinda“ 822 Lt (aštuoni šimtai dvidešimt du litai) apeliacinėje instancijoje turėtų bylinėjimosi išlaidų .