Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: [2023-02-15][nuasmeninta nutartis byloje][1A-153-813-2023].docx
Bylos nr.: 1A-153-813/2023
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Teismas: Kauno apygardos teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:
Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)
BAUDŽIAMOJO PROCESO TEISĖ
Kelių transporto eismo saugumo ar transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas (BK 281 str.)
Bylų procesas apeliacinės instancijos teisme (BPK VI dalis)
Apeliacinės instancijos teismo sprendimų, priimamų išnagrinėjus bylą, rūšys ir pagrindai
Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai transporto eismo saugumui (BK XXXIX skyrius)

?

Baudžiamoji byla Nr. 1A-153-813/2023

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-03347-2022-6

        Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.25.4.3; 2.4.6.1.

 (S)

 

img1 

 

Kauno apygardos teismas

 

N u T A R T i S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2023 m. vasario 15 d.

Kaunas

 

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Odetos Gruodienės, Dariaus Kantaravičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Linos Lesinskienės,

sekretoriaujant Aidai Gaučienei, 

dalyvaujant prokurorei Algidai Banienei (garso ir vaizdo nuotolinio perdavimo priemonėmis),

išteisintojo A. V. gynėjui advokatui Edgarui Jautakiui,  

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Jurgitos Virbickaitės apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų (toliau – Alytaus apylinkės teismas) 2022 m. lapkričio 28 d. nuosprendžio, kuriuo A. V. dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 2811 straipsnio 1 dalyje, išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

         

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :        

 

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1.       A. V. pagal BK 2811 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad 2022 m. sausio 27 d. apie 19.10 val., (duomenys neskelbtini) vairavo motorinę transporto priemonę – (duomenys neskelbtini) automobilį ,,Fiat Ducato“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai.

2.       Skundžiamu nuosprendžiu A. V. išteisintas konstatavus, kad galima prielaida, jog A. V. buvo neblaivus, o supratęs, kad liudytojas tai pastebėjo ir ketina iškviesti policiją, siekdamas išvengti teisinių padarinių, iš įvykio vietos pabėgo ir į policiją atvyko tik po to, kai išsiblaivė, bet nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 301 straipsnio 1 dalis). Liudytojų R. M., D. K., G. B. parodymai patvirtina, kad Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) (2020 m. gruodžio 9 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 1375 redakcija, galiojusi įvykio metu) 3 punkte nustatyti pareigūnai nevertino A. V. neblaivumo požymių pagal Bendros asmens būklės įvertinimo metodiką, patvirtintą 2006 m. birželio 20 d. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-505 (toliau – Metodika) 2–3 punkte išvardintus požymius, o taip pat neatliko Taisyklių 6 ir 4 punktuose nustatytų veiksmų, nes policijos pareigūnams atvykus į įvykio vietą (duomenys neskelbtini) k., A. V. ten jau nebuvo. Tad remiantis Taisyklių ir Metodikos nustatyta tvarka A. V. nenustatyti neblaivumo požymiai, jam nepasiūlyta pasitikrinti alkoholio koncentracijos iškvėptame ore ir neišaiškinti atsisakymo teisiniai padariniai. Nenustačius, kad A. V. veiksmuose yra bent vienos iš BK 2811 straipsnio 1 dalyje numatytų alternatyvių nusikalstamos veikos požymių, jo baudžiamoji atsakomybė pagal BK 2811 straipsnio 1 dalį negalima ir jis negali būti pripažįstamas kaltu dėl šios, jam inkriminuotos nusikalstamos veikos.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

3.       Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2022 m. lapkričio 28 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo A. V. pripažinti kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 2811 straipsnio 1 dalyje, ir paskirti jam 90 MGL (4500 eurų) baudą; vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi ir 68 straipsniu, uždrausti A. V. naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 2 (dvejiems) metams; taikant BK 72 straipsnį, išieškoti iš A. V. konfiskuotino automobilio „FIAT DUCATO”, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vertę atitinkančią sumą – 49 219,17 eurų.

3.1.                      Apeliaciniame skunde nurodoma, kad BK 2811 straipsnio dispozicija pagal savo konstrukciją nėra blanketinė norma, todėl nėra pagrindo vertinti, jog šios normos požymiai yra tik tuo atveju, kai yra pažeidžiami kokie nors kiti norminiai aktai. Taisyklės, kuriomis teismas rėmėsi, reglamentuoja ne neblaivumo požymių, būtent įtarimo dėl neblaivumo (kurių nustatymas / paaiškėjimas sudaro pagrindą neblaivumo nustatymui), o paties neblaivumo nustatymą (jeigu asmuo vengia neblaivumo patikrinimo, jam objektyviai nėra ir negali būti nustatomas neblaivumas, nes būtent vengimu neblaivumo patikrinimo ir užkertamas kelias nustatyti kokio neblaivumo laipsnio buvo asmuo). Neblaivumo požymių nustatymas neturėtų būti prilyginamas neblaivumo nustatymui. Nustačius neblaivumo požymius, vairavęs transporto priemonę asmuo arba vengia neblaivumo nustatymo (aktyviais arba pasyviais veiksmais), arba dalyvauja veiksmuose, kurie reglamentuoti minėtose Taisyklėse ir / ar veiksmuose pagal Metodikos, pagal kurią išvadą dėl neblaivumo (o ne dėl pagrįsto įtarimo) surašo medikai. Neblaivumo požymių nustatymas sukelia objektyvų įtarimą dėl neblaivumo, o vengimas neblaivumo nustatymo tik patvirtina įtarimų dėl neblaivumo pagrįstumą, bet nepaneigia pačių neblaivumo požymių buvimo.

3.2.                      Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi nelogiškais A. V. paaiškinimais, dėl ko jis, kaip (duomenys neskelbtini) automobilio vairuotojas, pasišalino ir negrįžo iki darbo / pamainos pabaigos, ir nepagrįstai atmetė liudytojo R. M. parodymus, jog jis buvo įsitikinęs, kad girti buvo ir vairuotojas ir moteris. Apeliantės tvirtinimu, matyti, jog šio liudytojo įsitikinimas nebuvo nepagrįstas, tai yra „moteriai“ ((duomenys neskelbtini) darbuotojai I. J., kuri iš įvykio vietos nepabėgo) buvo nustatytas girtumas, tuo tarpu kitas (duomenys neskelbtini) darbuotojas (vairuotojas A. V.) pabėgo iš įvykio vietos palikdamas vairuotą automobilį, tuo iš esmės atsisakydamas jį toliau vairuoti, tokiu būdu siekdamas, jog jam nebūtų nustatytas girtumas. A. V., pabėgdamas / pasišalindamas iš įvykio vietos bei pasislėpdamas nuo policijos pareigūnų, siekusių jį surasti dėl galimo girtumo nustatymo, vengė neblaivumo patikrinimo.

3.3.                      Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, jog nebuvo jokių A. V. neblaivumo požymių, o R. M. neteisėtai ir nepagrįstai paėmė jam nepriklausančios transporto priemonės - automobilio raktus.

3.4.                      Nors teismas tiki įtariamuoju, jog jis negirdėjo ir nesuprato (būdamas blaivus įvykio vietoje šalia automobilio), jog įtariama, kad jis yra neblaivus bei kviečiama policija, tačiau tokia teismo išvada prieštarauja surinktiems ir teisme ištirtiems duomenims. Be kita ko, pats įtariamasis pripažįsta, jog kvietėjas (R. M.) pradėjo šaukti, kad jam nereikia jokios pagalbos, girdėjo, kaip kvietėjas šaukė ant I. J., kad ji girta ir jam nereikia jos pagalbos. Bendrojo pagalbos centro (toliau - BPC) garso įrašas taip pat patvirtina, jog pranešėjas (R. M.) garsiai šaukdamas ir kitiems asmenims girdint  nurodė, kad abu girti, kad pranešė policijai. Nors teismas vertindamas liudytojo R. M. parodymus nurodo, jog šis liudytojas su vairuotoju labai arti nebendravo, tačiau kaip matyti iš minėto liudytojo R. M. teisme duotų parodymų jis ne kartą nurodė, kad su vairuotoju bendravo metro ar dviejų atstumu. Prokurorei nesuprantama, kodėl toks atstumas būtų galėjęs trukdyti liudytojui suprasti, jog vairuotojas neblaivus, tuo labiau, jog liudytojas patvirtino, jog jam buvo bandoma sutrukdyti paskambinti, atimti telefoną, ir kad tai darė ne tik I. J., bet „jie“, t. y., ne vienas asmuo, ką patvirtina ir BPC pranešimo garso įrašo duomenys. Priešingai nei nurodyta nuosprendyje, liudytojas tvirtino, kad policijos nekviesti prašė vairuotojas.

3.5.                      Darydamas išvadą, kad jog nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad A. V. išvyko iš įvykio vietos po to, kai išgirdo apie kviečiamą policiją, taip vengdamas neblaivumo patikrinimo, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo liudytojo R. M. parodymais, o patikėjo A. V. parodymais, jog jis kaip (duomenys neskelbtini) vairuotojas (būdamas atvykęs į iškvietimą dėl (duomenys neskelbtini)) tiesiog išėjo į miškelį už maždaug pusės kilometro (400-500 metrų) nuo kvietėjo namų pasivaikščioti, kad „nusiraminti“; negrįžo, nes paklydo; kodėl jo ieško policija nesuprato (manė todėl, kad pasiklydo); grįžęs į (duomenys neskelbtini) nevyko nei namo, nei į darbo vietą, nes buvo sušalęs ir todėl išvyko į nuolat negyvenamą sodybą prie ežero, kur pasikūrė židinį ir šiek tiek vartojo alkoholio, kad sušiltų).

3.6.                      Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nors liudytojos B. K., I. J., R. M. nepatvirtino matę A. V. vartojant alkoholį ar pastebėję jį esant neblaivų, tačiau B. K. atvyko į įvykio vietą jau po to kai A. V. buvo pasišalinęs iš R. M. sodybos kiemo; išteisitnojo bendradarbė R. M. nurodė jį mačiusi tik ryte ir nemačiusi, kad kas nors būtų vartojęs alkoholį (nors I. J. girtumas objektyviai nustatytas, ši liudytoja nematė, kad ir I. J. būtų vartojusi alkoholį), todėl tai, jog ji nematė alkoholio vartojimo, negali nei patvirtinti, nei paneigti, jog A. V. vartojo alkoholį ar buvo neblaivus. Teismas nepagrįstai patikėjo taip pat neblaivios buvusios I. J. parodymais ir nepagrįstai atmetė liudytojo R. M., kuris vienintelis nedelsiant po transporto priemonės vairavimo matė A. V. esant girtą, parodymus.

3.7.                      Apeliantė sutinka, kad policijos pareigūnas D. K. trumpo pokalbio metu nedavė nurodymo A. V. atvykti į policijos komisariatą, tačiau mano, kad pareigūno nurodymas asmeniui, kuris teigia esantis pasiklydęs, atvykti pačiam į policiją sunkiai galėtų būti suvokiamas kaip logiškas, o policijos pareigūno nurodymo laukti A. V. nevykdė, policijos pareigūnai negalėjo su A. V. susisiekti, kad galėtų duoti kokius nors nurodymus ar nuvykti patikrinti jo blaivumą alkotesteriu, nes po šio pokalbio A. V. į policijos pareigūnų skambučius neatsiliepė ir nepranešė savo buvimo vietos, o ją slėpė. Bylos duomenimis nustatyta, jog A. V. pasišalinęs iš įvykio vietos buvo grįžęs į (duomenys neskelbtini), tačiau nei į darbovietę (nors darbo laikas nebuvo pasibaigęs), nei į namus (kur policija jau buvo apsilankiusi jo gyvenamojoje vietoje jo ieškodama) nėjo, bendravo su savo draugais, ką patvirtina išteisintojo naudoto telefono abonento išklotinės, tuo pačiu objektyviai paneigdamos A. V. parodymus, jog jis nevengęs policijos, neblaivumo nustatymo, jog jo telefonas tiesiog buvo išsikrovęs.

3.8.                      Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad niekur nėra nustatyta, jog neblaivumo požymių buvimas ar vengimas neblaivumo patikrinimo privalo būti nustatinėjamas tik policijos pareigūnų kaip liudytojų parodymais, o ne kitų asmenų, kuriems tiesiogiai tokios reikšmingos aplinkybės tapo žinomos, parodymais kaip vienu iš įrodymų šaltiniu. Teisinis reguliavimas, kuomet aktyvus transporto priemonę vairuojančio asmens vengimas neblaivumo patikrinimo nebūtų pripažįstamas neblaivumo nustatymo vengimu būtų ydingas ir sudarytų prielaidas kaltininkams sąmoningai kuo aktyvesniais veiksmais vengti neblaivumo nustatymo. Be to, asmenys, kurie tik atsisakė „pūsti“ į alkoholio matavimo prietaisą būtų laikomi padarę nusikalstamą veiką (nežiūrit to, jog jiems neblaivumas nenustatytas), kai tuo tarpu aktyviais veiksmais pasišalinę iš įvykio vietos (po neblaivumo požymių jiems nustatymo nedelsiant po transporto priemonės vairavimo) ir pasislėpę nuo policijos pareigūnų iki išblaivėjimo vairuotojai, ir tokiu būdu išvengę neblaivumo nustatymo, būtų nebaudžiami.

4.       Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti, išteisintojo gynėjas prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

III.                      Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Jurgitos Virbickaitės  apeliacinis skundas atmetamas.

5.       Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas, neįžvelgęs jokių apeliacinio skundo ribas peržengiančių esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Iš prokurorės apeliacinio skundo turinio matyti, kad ji nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teisės aktų, reglamentuojančių neblaivumo požymių nustatymą ir neblaivumo patikrinimo tvarką, nuostatų aiškinimu ir padaryta išvada, kad A. V. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 2811 straipsnio 1 dalyje, požymių.

6.       Išnagrinėjusi apeliacinį skundą, skundžiamą teismo nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant A. V. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, pagrįstai pripažino, kad A. V. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 2811 straipsnio 1 dalyje, požymių.

7.       Pagal BK 2811 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas vairavo motorinę transporto priemonę, traktorių ar savaeigę mašiną arba mokė praktinio vairavimo būdamas neblaivus, kai jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, arba vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai, arba vartojo alkoholį po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo ir jam nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas. Prokurorė neteisi tvirtindama, kad šios normos dispozija nėra blanketinė. Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 13 straipsnio 10 dalį ir Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 17 punktą policijos pareigūno reikalavimu vairuotojas privalo leistis Vyriausybės nustatyta tvarka patikrinamas, ar nėra neblaivus, apsvaigęs nuo psichiką veikiančių medžiagų. O už šių reikalavimų sąmoningą nevykdymą yra numatyta baudžiamoji atsakomybė.

8.       A. V. buvo kaltinamas tuo, kad vairavo motorinę transporto priemonę – (duomenys neskelbtini) automobilį ,,Fiat Ducato“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) ir vengė neblaivumo patikrinimo, kai jam buvo nustatyti neblaivumo požymiai.

9.       Byloje nėra ginčo dėl to, kad A. V. 2022 m. sausio 27 d. apie 19.10 val. (duomenys neskelbtini) vairavo motorinę transporto priemonę – (duomenys neskelbtini) automobilį ,,Fiat Ducato“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) Taip pat nustatyta, kad jis policijos pareigūnų nebuvo sustabdytas, eismo įvykio nesukėlė, o poreikis tikrinti jo neblaivumą kilo gavus liudytojo R. M. pranešimą apie tai, kad pagal iškvietimą atvykę (duomenys neskelbtini) darbuotojai ((duomenys neskelbtini)) yra neblaivūs.

10.       Nagrinėjamu atveju su baudžiamosios atsakomybės pagal BK 2811 straipsnio 1 dalį taikymu, kaip teisingai nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje, be kita ko, yra susijusios ir Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo taisyklės. Minėtų Taisyklių 2.3 punkte numatyta, kad neblaivumo tikrinimas – policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Valstybės sienos apsaugos tarnyba), Lietuvos transporto saugos administracijos (toliau – Administracija), Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – Aplinkos apsaugos departamentas) pareigūnų, darbdavių ar jų įgaliotų asmenų, laisvės atėmimo įstaigų ir probacijos tarnybų vadovų įgaliotų asmenų, karo policininkų, krašto apsaugos sistemos institucijų vadovų ar jų įgaliotų asmenų, kai metrologiškai patikrintomis specialiosiomis techninėmis priemonėmis pagal iškvėptame ore esančią etilo alkoholio koncentraciją nustatoma, ar transporto priemonės vairuotojas, darbuotojas, vairuojantis transporto priemonę, nusikalstamos veikos padarymu įtariamas asmuo, administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, darbuotojas, laisvės atėmimo vietoje laikomas asmuo, probacijos tarnybos prižiūrimas asmuo, asmuo, įtariamas padaręs teisės pažeidimą kariniame transporte ar karinėje teritorijoje, karys ar medžiotojas, yra neblaivus.

11.       Taisyklių 6 punkte numatyta, kad siekdami nustatyti, ar transporto priemonės vairuotojas, nusikalstamos veikos padarymu įtariamas asmuo, administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo, medžiotojas ar vidaus vandenų transporto priemonės vairuotojas yra blaivus: policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos, Administracijos ar Aplinkos apsaugos departamento pareigūnai pagal sveikatos apsaugos ministro patvirtintą metodiką įvertina bendrą asmens būklę. Įvertinę bendrą asmens būklę ir pagrįstai įtarę, kad asmuo neblaivus, atlieka šių Taisyklių 6.2 ir 6.3 papunkčiuose nurodytus veiksmus, t. y., prieš jį tikrindami žodžiu paaiškina jam atsisakymo tikrintis arba atlikti medicininę apžiūrą teisinius padarinius.  

12.       Teismų praktikoje pripažįstama, kad neblaivumo patikrinimo vengimas – tai atvejai, kai dėl asmens sąmoningos veikos nebuvo galimybių patikrinti jo neblaivumo, o konstatuojant, kad asmens veika kvalifikuojama kaip vengimas pasitikrinti neblaivumą, pakanka nustatyti, jog asmuo išreiškė savo valią neblaivumo nesitikrinti, kai buvo galimybės tokį patikrinimą atlikti. Taigi, neblaivumo patikrinimo vengimas iš esmės prilyginamas neblaivumo fakto konstatavimui. Pažymėtina, kad nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 2811 straipsnio 1 dalį priežastys, dėl kurių asmuo vengia pasitikrinti neblaivumą, reikšmės neturi. Baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka to, kad asmuo, kuriam nustatyti neblaivumo požymiai, tokių veiksmų neatlieka (nepučia į alkotesterį, neduoda kraujo mėginio ir pan.).

13.       Nagrinėjamu atveju patys policijos pareigūnai A. V. vairuojant transporto priemonę nesustabdė, atvykę pagal iškvietimą dėl fakto, kad A. V. galimai būdamas neblaivus vairavo transporto priemonę, jo įvykio vietoje nerado, betarpiškai su juo nebendravo, neturėjo objektyvios galimybės nustatyti neblaivumo požymių. Nuomonę, kad A. V. transporto priemonę vairavo galimai neblaivus, susidarė iš liudytojo R. M. paaiškinimų ir trumpo telefonu vykusio pokalbio, kurio metu A. V., nurodydamas vietą, kurioje pasiklydo, painiojo miškus, be to, kalbėjo nerišliai, lyg sunkiai tardamas žodžius. Visgi, atsakydamas į teisėjos klausimus, liudytojas policijos pareigūnas D. K. patikslino, kad pagal tai, kaip kalbėjo A. V., jis galėjo būti ir blaivus, ir neblaivus, o prielaidą, kad yra neblaivus padarė remdamasis liudytojo parodymais. Liudytoja policijos pareigūnė G. B. taip pat nurodė, kad požiūrį, jog A. V. yra neblaivus, galėjo įtakoti tai, jog pranešėjas R. M. nurodė, jog vairuotojas buvo neblaivus. Liudytojas R. M. apklausiamas teisme paaiškino, kad jam visa ši situacija nuo pat pradžių buvo keista. Pirmiausia jam belaukiant (duomenys neskelbtini) iš nežinomo numerio paskambinęs vyras labai nemandagiai kalbėdamas liepė išeiti į lauką. Atvažiavus (duomenys neskelbtini) ekipažui, jie delsė išlipti iš automobilio. Su (duomenys neskelbtini) bendravo esant atidarytoms (duomenys neskelbtini) automobilio durims. Iš kalbos suprato, kad ji vartojusi alkoholio, be to, bekalbant pajautė nuo jos sklindantį alkoholio kvapą, kadangi ji buvo be kaukės. Jautė bendrą kabinoje tvyrantį alkoholio kvapą. Dėl to jis neleido šiems asmenims eiti pas motiną, nors jie ir siūlėsi padėti, o skambino pagalbos numeriu. Būdamas lauke vairuotojas tai prieidavo, tai nueidavo, kažkam skambino, bandė įtikinti, kad viskas gerai ir kad jie padės, tačiau tiesiogiai nuo vairuotojo sklindančio kvapo nejautė, nes lauke buvo stiprus vėjas, tačiau jo kalba buvo nerišli, nei vienas jų nereagavo į tai, kad jis išėmė automobilio raktelius. Jis daugiausia bendravo su (duomenys neskelbtini), jai išlipus iš automobilio, vairuotojas dar kurį laikė sėdėjo automobilyje, o vėliau išlipęs sakė „ką tu čia išsigalvoji, viskas gerai“. Skambinant pagalbos numeriu, jie bandė sutrukdyti, sakė, kad nereikia skambinti, bet ar šiuos veiksmus atliko vairuotojas, ar (duomenys neskelbtini), nebuvo tikras. Nors prokurorė apeliaciniame skunde akcentuoja aplinkybę, kad R. M., skambindamas bendruoju pagalbos numeriu nurodė, kad „abu girti“, tačiau apklausiamas teisme jis negalėjo kategoriškai patvirtinti, kad tiek vairuotojas, tiek (duomenys neskelbtini) buvo neblaivūs, jis aiškino, kad daugiau kreipė dėmesį į (duomenys neskelbtini), nes iš jos tikėjosi pagalbos, o ši buvo neblaivi. Jis taip pat patvirtino, kad nuo A. V. buvo metro ar dviejų atstumu, tačiau nuo jo sklindančio alkoholio kvapo nejautė, alkoholio kvapą jautė kabinoje, kurioje buvo abu (duomenys neskelbtini) ekipažo nariai. Prokurorė akcentuoja, kad liudytojas nurodė, jog kviečiant policijos pareigūnus, tiek vairuotojas, tiek (duomenys neskelbtini) bandė sutrukdyti, sakydami, kad nereikia skambinti, tačiau teisme jis nurodė, kad nėra tikras dėl to, kas bandė sukliudyti, jis nebuvo tikras ar tuo metu vairuotojas buvo šalia, ar ne. Pastebėtina, kad BPC garso įraše be R. M. balso fone girdimas moteriškas balsas, o kito vyriško balso nėra, kas leidžia daryti išvadą, kad neskambinti visgi prašė (duomenys neskelbtini) I. J.. Kalbėdamas apie neblaivumo požymius, liudytojas R. M. nurodė, kad jis nieko nenustatinėjo, o tik matė, kad žmogus kažkoks ne toks. Vėliau bekalbant su (duomenys neskelbtini), kai vairuotojo jau nebebuvo, o jie laukė atvykstančių policijos pareigūnų, ši prisipažino, kad šventė vairuotojo gimtadienį, išgėrė penkis stikliukus. Įvertinusi tokius liudytojų R. M., D. K. ir G. B. parodymus, teisėjų kolegija pritaria skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad R. M. neįvardino nei vieno Metodikos 2-3 punktuose nurodyto požymio, pagal kurį būtų galima pagrįstai spręsti apie galimą A. V. neblaivumą, o jo apibūdintas A. V. elgesys, teisėjų kolegijos vertinimu, galėjo būti sąlygotas ir susijaudinimo, neadekvataus reagavimo į situaciją, suvokus, kad jam, o taip pat ir kolegei gresia griežta drausminė atsakomybė, sietina su tuo, kad I. J., kurią jis atvežė pas (duomenys neskelbtini), neabejotinai yra neblaivi. Įvertinus visą situaciją išties galima daryti prielaidą, kad A. V. buvo neblaivus, bet, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis.

14.       Sekantis svarbus klausimas, į kurį reikia atsakyti sprendžiant A. V. atsakomybės pagal BK 2811 straipsnio 1 dalį klausimą, yra ar iš asmens buvo reikalauja tikrintis neblaivumą. Iš į įvykio vietą atvykusių policijos pareigūnų D. K. ir G. B. parodymų bei vaizdo ir garso įrašo, kuriame užfiksuotas tarp D. K. ir A. V. vykęs telefoninis pokalbis (2 t. b. l. 55-57), matyti, kad D. K. telefonu susisiekus su A. V. jam nebuvo nurodyta apie būtinybę pasitikrinti neblaivumą, nebuvo aiškinta atsakomybė dėl atsisakymo tikrintis neblaivumą. Pokalbio turinys patvirtina, kad A. V. nurodė pasiklydęs miške ir prašo pagalbos, o pareigūnas atsako, kad duos numerį kitam ekipažui ir bandys suieškoti. Tad akivaizdu, jog A. V. realiai ir pagal teisės aktų reikalavimus nebuvo siūloma pasitikrinti neblaivumą, net nebuvo nurodyta apie tokią būtinybę ir kaip minėta, neišaiškinta atsakomybė už atsisakymą tikrintis neblaivumą, nors policijos pareigūnai, aiškindamiesi įvykio aplinkybes ir turėdami informacijos apie galimą A. V. neblaivumą ar apsvaigimą, turėjo galimybes jam nurodyti apie būtinybę pasitikrinti neblaivumą, imtis aktyvesnių veiksmų tam, kad būtų nustatyta jo buvimo vieta. Taip pat pažymėtina, kad pareigą įrodyti, jog asmuo padarė tam tikrą nusikaltimą, turi baudžiamąjį persekiojimą vykdančios institucijos, o nagrinėjamu atveju tai nebuvo padaryta.   

15.       Atsižvelgiant į visa tai, kas paminėta, įvertinus tai, jog A. V. nebuvo sustabdytas policijos pareigūnų, eismo įvykio nesukėlė ir neturėjo pareigos pagal KET reikalavimus likti įvykio vietoje bei laukti atvykstančių pareigūnų, nėra pagrindo jo pasišalinimą iš įvykio vietos pripažinti vengimu tikrintis neblaivumą. Todėl daroma išvada, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti dėl prokurorės apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra teisinio pagrindo.  

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a :

 

Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūros prokurorės Jurgitos Virbickaitės apeliacinį skundą atmesti.

 

 

Teisėjai Odeta Gruodienė

 

 

                                                                                                                          Darius Kantaravičius

 

 

                                                                                                                          Lina Lesinskienė

 

 


Paminėta tekste:
  • BK
  • BPK
  • BPK 320 str. Bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos