Civilinė byla Nr. 3K-3-279/2010
Procesinio sprendimo kategorijos: 36.1; 42.4
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010
m. birželio 22 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teisėjų: Dangutės Ambrasienės (pranešėja), Sigito Gurevičiaus (kolegijos
pirmininkas) ir Sigitos Rudėnaitės,
rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Baltik
vairas“ kasacinį skundą dėl Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 17 d. nutarties peržiūrėjimo
civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Autovygreda“ ieškinį
atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Baltik vairas“ dėl skolos priteisimo ir
atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Baltik vairas“ priešieškinį ieškovui
uždarajai akcinei bendrovei „Autovygreda“ dėl nuostolių atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Bylos šalių ginčas kilo dėl preliminariosios
sutarties neįgyvendinimo teisinių padarinių.
Ieškovas UAB „Autovygreda“ kreipėsi į teismą,
prašydamas priteisti iš atsakovo UAB ,,Baltik vairas“ 150 000 Lt avansą ir
6 proc. dydžio metines palūkanas.
Ieškovas nurodė, kad 2007 m. gegužės 3 d. sudarė su
atsakovu nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo įsipareigojimų sutartį (toliau –
Sutartis), o 2008 m. birželio 9 d. ir 2008 m. birželio 17 d. – papildomus
susitarimus, pagal kuriuos šalys įsipareigojo iki 2008 m. birželio 16 d.
sudaryti pagrindinę nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovas
įsipareigojo pirkti iš atsakovo 1518,51 kv. m pastatą–sandėlį, pažymėtą plane 1F1p,
1225,83 kv. m kiemo aikštelę, taip pat pagal 2004 m. gegužės 25 d. valstybinės
žemės nuomos sutartį atsakovui priklausančią 0,4885 ha žemės sklypo nuomos
teisę Šiauliuose, Vairo g. Sutarties 1.1.2. punkte buvo nurodyta, kad atsakovas
taip pat perleidžia (Šiaulių miesto žemėtvarkos skyriui sutikus) greta
parduodamo turto esančio 0,3288 ha ploto žemės sklypo nuomos pagal 2004 m.
birželio 10 d. valstybinės žemės nuomos sutartį teisę. Vykdydamas Sutartį,
ieškovas 2007 m. gegužės 5 d. sumokėjo atsakovui 150 000 Lt
avansą. Atsakovas įsipareigojo iki 2008 m. birželio 3 d. pateikti Šiaulių
miesto žemėtvarkos skyriaus sutikimą dėl valstybinės žemės nuomos teisės
perkėlimo ieškovui. Papildomu susitarimu buvo nustatyta, kad Sutarties 1.1.1 ir
1.1.2 punktuose pažymėti žemės sklypai iki 2008 m. birželio 5 d. bus
sujungti, suteikiant jiems vieną unikalųjį numerį. Ieškovo teigimu, atsakovas neįvykdė
įsipareigojimo iki 2008 m. birželio 3 d. pateikti Šiaulių miesto žemėtvarkos
skyriaus sutikimą dėl valstybinės žemės nuomos teisės perkėlimo, negavus šio
sutikimo, neteko prasmės Sutarties ir papildomo susitarimo vykdymas, toks
atsakovo elgesys reiškia sutartinės prievolės neįvykdymą
(CK 6.63 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 6.256 straipsnio 1 dalis,
CK 6.205 straipsnis), todėl, remiantis Sutarties 3.5 punktu, atsakovas privalo
grąžinti ieškovui 150 000 Lt avansą.
Atsakovas UAB „Baltik vairas“ priešieškiniu prašė
priteisti jam iš ieškovo 168 000 Lt nuostolių ir 6 proc. metines palūkanas.
Atsakovas nurodė, kad jis įvykdė visus sutartinius
įsipareigojimus ir buvo pateikęs notarui visus dokumentus, reikalingus turto
pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti. 2008 m. gegužės 15 d. priėmimo–perdavimo aktu
atsakovas perdavė ieškovui ginčo nekilnojamąjį turtą laikinai eksploatuoti; iki
2008 m. rugsėjo 10 d., kai šis turtas buvo grąžintas atsakovui, ieškovas juo
neatlygintinai naudojosi, atsakovas negalėjo šio turto išnuomoti, be to, šešiolika
mėnesių, t. y. kol truko ikisutartiniai santykiai, turėjo jį išlaikyti. 2008 m.
rugsėjo 12 d. atsakovas gavo ieškovo pranešimą apie atsisakymą pirkti šį turtą.
Pagal Sutarties 3.3 punktą, jei pirkėjas vienašališkai nutraukia šią sutartį,
jo sumokėtas avansas lieka pardavėjui kaip netesybos už patirtas ar būsimas
išlaidas, todėl atsakovas 2008 m. rugsėjo 16 d. pranešė ieškovui, kad įskaito
sumokėtą avansą netesyboms padengti. Atsakovo teigimu, pagal CK 6.73 straipsnio
2 dalį ir 2008 m. rugsėjo 16 d. pranešimą apie įskaitymą netesybos
jau sumokėtos, todėl negali būti mažinamos. Remdamasis tuo, kad pagal UAB
„Ober–haus“ 2008 m. rugsėjo 22 d. duomenis vieno mėnesio ginčo turto nuomos
rinkos vertė yra 14 000 Lt, atsakovas nurodė, jog, neatlygintinai naudodamasis šiuo
turtu keturis mėnesius, ieškovas gavo 56 000 Lt naudos, kuri pripažintina
atsakovo nuostoliais, taip pat turi atlyginti atsakovo negautas pajamas, kurias
jis būtų gavęs nuomodamas ginčo turtą, t. y. prarastos galimybės nuomoti šį
turtą piniginę vertę.
II. Pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė
Šiaulių apygardos teismas
2009 m. birželio 25 d. sprendimu ieškinį patenkino, o priešieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad 2007 m. gegužės 3 d. ieškovas (pirkėjas) ir atsakovas (pardavėjas)
sudarė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo įsipareigojimų sutartį; Sutarties
1.1.2. punkte buvo susitarta, kad atsakovas perleis nuomos teisę (Šiaulių
miesto žemėtvarkos skyriui sutikus) į greta parduodamo turto esantį žemės
sklypą; Sutarties 1.3 punkte pardavėjas įsipareigojo iki 2007 m. birželio 30 d.
pateikti pirkėjui Šiaulių miesto žemėtvarkos skyriaus sutikimą dėl valstybinės
žemės nuomos teisės perleidimo; Sutarties 1.4 ir 1.5 punktuose šalys susitarė
turtą pirkti–parduoti už 3 835 000 Lt, sutartį pasirašyti ne vėliau kaip iki
2007 m. birželio 30 d.; 2007 m. gegužės 5 d. ieškovas pagal sutarties 2.1
punktą sumokėjo atsakovui 150 000 Lt avansą; pirkimo–pardavimo sutartis iki
nurodyto termino nebuvo sudaryta, nes pardavėjas nesutvarkė nuomojamos žemės
sklypo detaliojo plano ir nepateikė pirkėjui žemėtvarkos pažymos. Teismas pažymėjo,
kad pirmiau nurodytas sutarties nesudarymo aplinkybes pripažino abi šalys,
patvirtino liudytojai, ieškovo atstovas. Pagal vėlesnius papildomus susitarimus
šalys nukėlė pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties
sudarymo terminą iki 2008 m. birželio 16 d., po to – iki 2008 m. birželio
30 d., taip pat susitarė, kad žemės sklypai bus sujungti į vieną iki 2008 m.
birželio 5 d., ir padidino pardavimo kainą iki 3 870 400 Lt. Ieškovas nuo
2008 m. gegužės 15 d. iki 2008 m. rugsėjo 10 d. laikinai eksploatavo patalpas,
kurį laiką vyko šalių derybos, atsakovas pasiūlė ieškovui pasirašyti vekselį
bei paskolos sutartį, kurių šis nepasirašė, o 2008 m. rugsėjo mėn. ieškovas
atsisakė pirkti nurodytą turtą. Teismas, remdamasis Šiaulių miesto savivaldybės
tarybos 2008 m. vasario 28 d. sprendimu bei Šiaulių miesto žemėtvarkos skyriaus
2008 m. birželio 3 d. pažyma, sprendė, kad atsakovas pažeidė sutartinius
įsipareigojimus, t. y. sutartu terminu nepateikė Žemėtvarkos skyriaus sutikimo
dėl žemės nuomos teisės perleidimo; nesudarius pagrindinės sutarties iki 2008
m. birželio 30 d., ieškovo prievolė ją sudaryti pasibaigė (CK 6.165 straipsnio 5 dalis).
Teismas nurodė, kad atsakovas be pagrindo vertina ieškovo veiksmus kaip sutarties
nutraukimą, jis pagal Sutarties 3.3 punktą privalo grąžinti ieškovui avansą,
nes ieškovo kaltės dėl sąlygų neįvykdymo nenustatyta. Dėl pagrindinės sutarties
nesudarymo priežasčių teismas nurodė, kad atsakovas inicijavo sutarties vykdymo
pakeitimą, naujų terminų nustatymą, tačiau dėl jo vilkinto pardavimo dokumentų
tvarkymo proceso ieškovui 2008 m. birželio mėn. atsirado finansavimo
problemų. Teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika
nagrinėjamos kategorijos bylose, sprendė, kad nekilnojamojo turto rinkoje 2008
m. susiklosčiusi situacija, sumažėjęs bankų finansavimas, kuris galėjo turėti
įtakos taip pat ir ieškovo mokumui, nepatvirtina ieškovo kaltės dėl pagrindinės
sutarties nepasirašymo, nes ginčo turto pardavimo procesas nuo 2007 m. gegužės
mėn. užsitęsė dėl atsakovo kaltės. Teismo nuomone, atsakovas, būdamas protinga
ir apdairi sutarties šalis, inicijuodamas sandorį su gamybine veikla
užsiimančia bendrove, turėjo suvokti riziką ir realią galimybę, kad pagrindinė
pirkimo–pardavimo sutartis gali būti ir nesudaryta. Vertindamas šalių elgesį, teismas
taip pat laikė svarbiomis aplinkybėmis tai, kad atsakovas 2007-2008 m.
pardavinėjo tą patį turtą, ieškodamas pirkėjo geresnėmis sąlygomis, kad Sutartyje
sulygtą žemės sklypų sujungimą atliko visiškai nederindamas su ieškovu, nors, šio
teigimu, sujungimo sąlygos jam buvo svarbios svarstant verslo plėtros klausimus.
Šios aplinkybės ir atsakovo interesams atstovavusio liudytojo V. M. parodymai, teismo
nuomone, pagrindžia išvadą, kad atsakovas, galiojant preliminariajai sutarčiai,
siekė parduoti turtą nebūtinai ieškovui, todėl pagrįstas ieškovo teiginys, jog,
kylant turto vertei, atsakovas tikėjosi palankesnio pirkėjo bei turėjo interesą
vilkinti procesą, tuo tarpu ieškovas nepadarė atsakovui nuostolių. Teismas
konstatavo, kad kai nėra ieškovo kaltės dėl pagrindinės sutarties nesudarymo,
nepažeistas Susitarimo 3.3 punktas, atsakovo 2008 m. rugsėjo 16 d.
atliktas avanso įskaitymas yra nepagrįstas ir negaliojantis (CK 6.130 straipsnis),
be to, įskaitymas negalimas dėl CK 6.134 straipsnio 1 dalies 1 punkte
nustatyto draudimo įskaityti reikalavimus, kurie ginčijami teisme, todėl patenkino
ieškovo reikalavimą dėl negrąžinto avanso bei procesinių palūkanų priteisimo.
Kartu teismas konstatavo, kad nėra pagrindo priešieškiniui tenkinti, nes atsakovas
neįrodė, jog ieškovas gavo iš ginčo patalpų ar sutaupė 56 000 Lt ir jog atsakovas
2008 m. gegužės–rugsėjo mėn. realiai galėjo išnuomoti patalpas kitiems asmenims
bei gauti naudą.
Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. vasario 17 d. nutartimi atmetė
atsakovo apeliacinį skundą ir Šiaulių apygardos teismo 2009 m. birželio 25 d.
sprendimą paliko nepakeistą. Teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos
teismas, spręsdamas, dėl kurios iš ginčo šalių kaltės nebuvo sudaryta
pagrindinė nekilnojamojo turto ir turtinių teisių pirkimo–pardavimo sutartis, teisingai
atskleidė sutarties šalių vaidmenį bei elgesį sudarant preliminariąją sutartį,
jos galiojimo metu, taip pat po to, kai pasibaigė šalių nustatytas terminas ir
prievolė pagrindinei sutarčiai sudaryti, įvertino pasikeitusias verslo aplinkos
sąlygas ir, remdamasis nustatytų aplinkybių visetu (CPK 185 straipsnis), priėjo
prie teisingų išvadų. Teisėjų kolegijos nuomone, aiškinant Sutarties bei papildomų
susitarimų dalis dėl Šiaulių miesto žemėtvarkos skyriaus sutikimo pateikimo,
akivaizdu, kad kai dvišalėje sutartyje yra pardavėjo (atsakovo) įsipareigojimas
ne gauti tokį sutikimą įstatymo nustatyta tvarka, bet jį pateikti, tai reiškia aiškiai
suformuluotą jo pareigą pateikti tokį sutikimą kitai sutarties šaliai. Preliminarioji
sutartis buvo sudaryta 2007 m. gegužės 3 d., pirminis pagrindinės sutarties
pasirašymo terminas buvo sulygtas 2007 m. birželio 30 d., tačiau dėl to, kad atsakovas
negalėjo laiku įvykdyti įsipareigojimų, susijusių su valstybinės žemės nuomos
teise ir žemės sklypų sujungimu, šis dar du kartus buvo pakeistas, kol buvo
susitarta, jog pagrindinė sutartis turi būti sudaryta iki 2008 m. birželio
30 d. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad apeliantas teisingai nurodė, jog šie
susitarimai buvo pasiekti šalių sutarimu, tačiau sprendė, kad atsakovas, inicijuodamas
sandorį su gamybine veikla užsiimančia bendrove, atstovaujamas profesionalaus
nekilnojamojo turto verslu besiverčiančio verslininko, siūlydamas preliminariosios
sutarties bei Susitarimų sąlygas, tarp jų ir pagrindinės sutarties sudarymo terminus,
bei žinodamas, jog šių klausimų išsprendimas yra jo pareiga, numatė arba iš
savo praktikos turėjo numatyti, kiek savivaldybėje gali užtrukti šių klausimų
sprendimas. Ieškovas, vykdydamas 2007 m. gegužės 3 d. Sutartį, nedelsdamas 2007
m. gegužės 5 d. mokėjimo pavedimu pervedė atsakovui 150 000 Lt, kuriais šis tebesinaudoja.
Tuo tarpu atsakovas neįrodė, kad Šiaulių miesto žemėtvarkos skyriaus 2008 m.
birželio 3 d. sutikimas (pažyma) buvo išsiųstas ar kitaip pateiktas ieškovui vykdant
sutartį; apelianto pateiktas pirkimo–pardavimo sutarties projektas, kuriame
remiamasi nurodyta pažyma, nepaneigia ieškovo argumentų, nes byloje
nenustatyta, jog būtent šis projektas buvo pateiktas ieškovui. Teisėjų kolegija
nurodė, kad, vertindamas šalių elgesį, teismas teisingai vertino ir ieškovo
nurodytą aplinkybę, kurios atsakovas neneigė, jog, galiojant ginčo preliminariajai
sutarčiai, pagal kurią jau buvo gautas avansas, atsakovas per savo atstovą –
nekilnojamojo turto verslu užsiimančią bendrovę – siekė surasti pirkėją,
galintį nupirkti ginčo turtą geresne kaina. Remdamasi pirmosios instancijos
teismo nurodytais motyvais ir byloje ištirtomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija atmetė
apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti,
jog atsakovas, nepateikdamas ieškovui nurodytos žemėtvarkos skyriaus pažymos,
iš esmės pažeidė sutartį ir kad be pagrindo nekonstatavo ieškovo nesąžiningo
veikimo bei jo kaltės dėl pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties nesudarymo
(CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija sprendė, kad atsakovas,
remdamasis ieškovo 2008 m. rugsėjo 16 d. raštu, nepagrįstai aiškina jo veiksmus
kaip neteisėtą vienašalį preliminariosios sutarties nutraukimą, nes ši sutartis
pasibaigė šalims nesudarius pagrindinės sutarties per sulygtą terminą, o
pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių veiksmus sutarties galiojimo
metu, priėjo prie teisingos išvados, jog atsakovas esmingai pažeidė sutartinius
įsipareigojimus; teismas turėjo pagrindą konstatuoti, kad, pasibaigus ginčo sutarčiai,
atsakovas privalo grąžinti ieškovui šio sumokėtą avansą, nes ieškovo kaltės dėl
sutarties sąlygų neįvykdymo nenustatyta (Sutarties 3.3 punktas;
CK 6.237 straipsnis). Dėl atsakovo argumentų apie avanso įskaitymą į
netesybas teisėjų kolegija pažymėjo, kad netesybos yra prievolių įvykdymo
užtikrinimo priemonė (CK 6.70 straipsnis), taigi, nenustačius ieškovo kaltės
dėl ginčo prievolės neįvykdymo, ir konstatavus, jog atsakovas esmingai pažeidė sutartį,
teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovo atliktas įskaitymas yra neteisėtas, nes
jo reikalavimas nebuvo galiojantis ir vykdytinas (CK 6.130 straipsnis).
Dėl atsakovo reikalavimo priteisti iš ieškovo 168 000 Lt netiesioginių
nuostolių teisėjų kolegija konstatavo, kad, nustatęs, jog sutartinius
įsipareigojimus iš esmės pažeidė atsakovas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai
atmetė atsakovo priešieškinį, o atsakovo teiginiai, kad ieškovas turi
kompensuoti prarastos galimybės piniginę vertę, nes be pakankamo pagrindo
nutraukė derybas, prieštarauja bylos medžiagai (CK 6.256, 6.258 straipsniai).
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį
skundą teisiniai argumentai
Kasaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Šiaulių
apygardos teismo 2009 m. birželio 25 d. sprendimą, Lietuvos apeliacinio teismo
Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 17 d. nutartį, priimti
naują sprendimą – ieškinį atmesti, o priešieškinį – patenkinti. Kasacinis
skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Teismai netinkamai aiškino ir taikė preliminariąją
sutartį reglamentuojančias teisės normas. Teismų praktikoje preliminariosios
sutarties sudarymas reiškia, kad šalių derybos yra toli pažengusios, todėl yra
itin reikšmingas sąžiningumo reikalavimas. Preliminarioji sutartis, kaip ir bet
kuri kita, keičiama šalių susitarimu, suderinus bendrą poziciją, laikantis
šalių lygybės principo. Ignoruodami tai, bylą nagrinėję teismai teigė, kad
aplinkybė, jog papildomi šalių susitarimai pasiekti abiejų šalių susitarimu,
nėra itin reikšminga, nes pagrindinės sutarties sudarymo terminai buvo nukelti
dėl atsakovo, kuris, naudodamasis profesionalaus nekilnojamojo turto verslu
užsiimančio subjekto paslaugomis, turėjo tiksliai numatyti, kiek reikės laiko
reikiamiems dokumentams iš savivaldybės gauti. Teismai neanalizavo, dėl ko
užtruko sutikimo, pažymų savivaldybėje gavimas. Abejotini apeliacinės
instancijos teismo argumentai dėl netinkamo atsakovo elgesio skelbiant viešai
apie ginčo nekilnojamojo turto pardavimą po to, kai dėl šio turto buvo sudaryta
preliminarioji sutartis, taip pat iškeltos nepagrįstos dvejonės, kad dokumentus
žemės sklypams sujungti atsakovas rengė ne ieškovo interesais. Įstatymų
nenustatyta imperatyvaus draudimo vesti derybas dėl to paties objekto su
keliais asmenimis vienu metu. Svarbiausia – veikti sąžiningai ir laikytis geros
dalykinės praktikos (CK 6.158 straipsnio 1 dalis, 6.163 straipsnio 1 dalis).
Atsakovas nesudarė preliminariųjų sutarčių su kitais asmenimis.
2. Teismai pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles.
Pagrindinė ir vienintelė ieškovo įrodinėta aplinkybė – kad atsakovas pažeidė
įsipareigojimą iki nustatytos datos, t. y. iki 2008 m. birželio 3 d., pateikti Žemėtvarkos
skyriaus sutikimą dėl valstybinės žemės nuomos teisės perleidimo. Ieškovas,
vienašališkai nutraukęs sutartį, siekė išvengti preliminariojoje sutartyje
sulygto avanso praradimo, jeigu atsakovas pasiliktų jį kaip netesybas, todėl
Sutarties 1.3 punkte nurodytos sąlygos tariamą pažeidimą pasirinko kaip tinkamą
pretekstą savo elgesiui pateisinti. Atsakovas neigė pažeidęs nurodytą sutartinį
įsipareigojimą, tačiau bylą nagrinėję teismai, neatlikę išsamios papildomo
susitarimo 1.3 punkto analizės, nepagrįstai konstatavo šio įsipareigojimo
pažeidimą. Kasacinio teismo išaiškinta, kad kai yra ginčas dėl sutarties
turinio ir jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius
sutarties dalyvių ketinimus, sutarties
sudarymo, šalių elgesio po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas
aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo
rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (CK 1.5
straipsnis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. balandžio 3 d.
nutartį civilinėje byloje AB „Turto
bankas“ v. UAB „Vaidluvė“, bylos Nr. 3K-3-406/2000; 2003 m. rugsėjo 15
d. nutartį civilinėje byloje UAB „Sauliuta“
v. AB „Lytagra“, bylos Nr. 3K-3-813/2003; 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartį
civilinėje byloje UAB „Auksinis varnas“
v. AB „Lietuvos geležinkeliai“, bylos Nr. 3K-3-424/2004; kt.). Pagal
nurodytas sutarčių aiškinimo taisykles teismai turėjo vertinti, ar Sutarties
1.3 punktas tikrai buvo pažeistas ir ar ieškovas turėjo pagrindą nutraukti
ginčo sutartį. Pagal nekilnojamojo turto sandorių sudarymo praktiką visi
dokumentai, būtini sandoriui sudaryti, pirmiausia pateikiami notarui, nes šis,
prieš tvirtindamas sandorį, turi pareigą įsitikinti dokumentų ir sandorio
teisėtumu. Ginčo atveju teismai rėmėsi tik lingvistiniu Sutarties 1.3 punkto
aiškinimu ir sprendė, kad Žemėtvarkos skyriaus sutikimas dėl žemės nuomos
teisės perleidimo turėjo būti pateiktas pirkėjui, t. y. ieškovui, ir taip
susiaurino nurodytos sąlygos esmę – gauti iki šalių sulygtos datos valdžios
institucijos sutikimą dėl žemės nuomos teisės perleidimo. Iš bylos medžiagos
matyti, kad nurodytą įsipareigojimą atsakovas įvykdė Sutartyje nustatytu terminu
ir perdavė reikiamą dokumentą notarui, taip pat pranešė apie dokumento gavimą
pirkėjui, nors šis to nepripažįsta. Be to, notaras informavo pirkėją apie
parengtus dokumentus pagrindinei sutarčiai sudaryti, tai taip pat patvirtina,
kad visi reikiami dokumentai buvo pateikti. Ieškovas, veikdamas sąžiningai,
artėjant pagrindinės sutarties sudarymo terminui, turėjo aktyviau
bendradarbiauti su pardavėju ir, jeigu jam neva nebuvo pranešta apie notarui
pristatytus dokumentus, turėjo savarankiškai domėtis, kaip vyksta pagrindinės
sutarties rengimas. Teismai nevertino ieškovo elgesio bendradarbiavimo pareigos
aspektu ir įžvelgė tik atsakovo kaltę, taip pat nevertino aplinkybių, kad
ieškovas, neatvykęs sutartu laiku pasirašyti pagrindinės sutarties, toliau naudojosi
atsakovo turtu, šalys toliau vedė derybas. Tai rodo, kad Sutarties 1.3 punkto
pažeidimas, kaip esminis pagrindas ginčo sutarčiai nutraukti, buvo pasirinktas
siekiant pateisinti sutarties nutraukimą ir taip išvengti nustatytos
atsakomybės. Tokį ieškovo elgesį teismai turėjo kvalifikuoti kaip nesąžiningą.
3. Teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles.
Pirmosios instancijos teismas nepakankamai kritiškai vertino liudytojo D. K.,
kuris yra ieškovo komercijos direktorius ir akcininkas, parodymus, taip pažeidė
pareigą vertinti liudytojo santykius su šalimis ir neužtikrino maksimaliai
objektyvaus šio liudytojo parodymų vertinimo. Apeliacinis teismas neištaisė šios
klaidos, tik nurodė, kad nurodyto liudytojo parodymai nėra esminiai. Jokie
įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios, todėl negali būti
skirstomi į esminius ir neesminius. Teismas turi vertinti byloje esančių
įrodymų visetą. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nepatikrino
ir motyvuotai neįvertino, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas
sprendimą, atskleidė ginčo esmę, ar tinkamai nustatė su ginčo sutarties
nutraukimu susijusias aplinkybes, ar rėmėsi įrodytomis aplinkybėmis.
Apeliacinis teismas tik formaliai pakartojo pirmosios instancijos teismo
motyvus. Teismai akivaizdžiai neobjektyviai aiškino ir vertino bylos
aplinkybes, rėmėsi tik ieškovui naudingais faktais, pažeidė įrodymų vertinimo
pagal tikimybių pusiausvyrą principą, be to, išvadas grindė prielaidomis ir tai
lėmė neteisėto sprendimo priėmimą.
4. Teismai pažeidė rungimosi, dispozityvumo, šalių
lygiateisiškumo civiliniame procese principus. Ieškovas savo reikalavimus
grindė iš esmės vieninteliu argumentu, t. y. tuo, kad ginčo sutartis nutraukta
atsakovui neįvykdžius įsipareigojimo pateikti iki 2008 m. birželio 3 d. Šiaulių
miesto žemėtvarkos skyriaus sutikimą dėl valstybinės žemės nuomos. Nepaisant
to, teismai analizavo ir vertino kitas ieškovui naudingas aplinkybes, kuriomis
šis nesirėmė. Pavyzdžiui, pirmosios instancijos teismas analizavo 2008 m.
susiklosčiusią nekilnojamojo turto rinkoje situaciją, kuri galėjo būti
nepalanki ieškovui, taip pat sumažėjusį bankų finansavimą, faktą, kad atsakovas
ir po preliminariosios sutarties pasirašymo viešai skelbė parduodantis ginčo
turtą. Apeliacinės instancijos teismas rėmimąsi nurodytomis aplinkybėmis
pateisino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėjamu klausimu formuojama
praktika ir siekiu kuo tiksliau nustatyti šalių elgesį ginčo teisinio santykio
metu, taip pat papildomai analizavo UAB „Ober–haus“ vaidmenį ginčo šalių santykiuose,
nors ieškovas šia aplinkybe nesirėmė. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
suformuotą nurodytų civilinio proceso principų aiškinimo ir taikymo praktiką
ginčo nagrinėjimo ribas, įrodinėjimo dalyką nustato ginčo šalys, o teismas turi
spręsti bylą, vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus;
dispozityvumo, rungimosi, nešališkumo, šalių procesinio lygiateisiškumo
principai neleidžia teismui atlikti nurodytų veiksmų už ieškovą (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje P. S. v. UAB „Klaipėdos technikos mokykla“,
bylos Nr. 3K-3-684/2003; 2004 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. D. D., V. D.,
bylos Nr. 3K-3-282/2004; 2007 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje V. J. Č. v. AB bankas „Hansabankas“, A. R. ir
kt., bylos Nr. 3K-3-114/2007; 2008 m. vasario 12 d. nutartis
civilinėje byloje A. B. v. Klaipėdos
apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-74/2008; 2009 m. kovo
3 d. nutartis civilinėje byloje V. M.
v. UAB ,,Velidas“, V. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-94/2009).
5. Teismai pažeidė CK 6.165 straipsnio 4 dalį,
kurioje nustatyta, kad jeigu šalis, sudariusi preliminariąją sutartį,
nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti pagrindinę sutartį, tai ji privalo
atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius. Teismai netinkamai vertino šalių
santykius ir, pažeisdami teisės normas, teisingumo, protingumo, sąžiningumo
principus, nenustatė, kad ieškovas vengė sudaryti sutartį, nesilaikė sandorio
šalims nustatytos bendradarbiavimo pareigos ir reikalavimo elgtis sąžiningai,
laikytis geros verslo praktikos taisyklių. Jeigu teismai nebūtų padarę
išvardytų pažeidimų, būtų konstatuota, kad ieškovas nepagrįstai vienašališkai
nutraukė sutartį, todėl turi pareigą atlyginti atsakovui nuostolius. Ieškovo
perduotas atsakovui preliminariojoje sutartyje nustatytas avansas atliko dvi
funkcijas: pirma, tai buvo šalių sulygtas prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas
tuo atveju, jeigu pirkėjas atsisakytų ar vengtų sudaryti sutartį (ši suma liktų
pardavėjui kaip iš anksto šalių aptartų nuostolių kompensacija); antra, tai
buvo atskaitos taškas, apskaičiuojant šalių sutartus nuostolius, jeigu prievolę
pažeistų pinigus gavęs asmuo. Teismai nepagrįstai sprendė, kad ginčo sutartį
pažeidė atsakovas, be pagrindo neanalizavo netinkamo ieškovo elgesio. Pagal
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką netesybos yra minimalūs kreditoriaus
nuostoliai, kurių jam nereikia įrodinėti, nes šalys dėl jų susitaria iš anksto
(pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje
byloje J. N. v. T. M., V. M., bylos
Nr. 3K-7-304/2007; 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. UAB „Pajūrio viešbučiai“, bylos
Nr. 3K-3-126/2009; kt.). Tik kai reikalaujama papildomų nuostolių, reikia pateikti
tokių nuostolių dydį patvirtinančius įrodymus. Dėl to nagrinėjamu atveju teismų
svarstymai, kad atsakovas ginčo sutartyje nurodytus dokumentus rengė ne ieškovo
interesais ir galbūt dėl to nepatyrė su tuo susijusių išlaidų, yra beprasmiai.
Ieškovas neginčijo netesybų dydžio, šis yra protingas (5 proc. visos sandorio
vertės), todėl apskritai nebuvo pagrindo kelti faktinio nuostolių buvimo ar
nebuvimo klausimo.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad jeigu derybas
be pakankamo pagrindo nutraukusi šalis savo elgesiu sukūrė kitai šaliai
pagrįstą pasitikėjimą ir įsitikinimą, jog sutartis tikrai bus sudaryta, tai ji,
kaip nesąžininga šalis, be tiesioginių nuostolių, privalėtų atlyginti kitai
šaliai nuostolius už sugriautą pagrįstą pasitikėjimą, t. y. atlyginti ne tik
derybų metu turėtas išlaidas, bet ir prarastos galimybės piniginę vertę
(UNIDROIT Principles of International Commercial Contracts. Rome, 1994, p.
50-52; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje
byloje UAB „Vingio kino teatras“ v.
UAB „Eika“, bylos Nr. 3K-3-38/2005). Nėra vienodos tokių nuostolių
apskaičiavimo tvarkos, todėl kiekvienu atveju teismas, įvertinęs visas bylos
aplinkybes, turi diskreciją parinkti labiausiai konkrečiai situacijai tinkantį
nuostolių nustatymo metodą. Remdamasis tuo atsakovas, be netesybų, prašė
priteisti jam 168 000 Lt netiesioginių nuostolių atlyginimą.
Teismų išvada, kad atsakovas neįrodė reikalaujamų
nuostolių ir kad apskritai neturi teisės reikalauti nuostolių atlyginimo, nes
jis, o ne ieškovas pažeidė sutartį, yra akivaizdžiai nepagrįsta dėl teismų
padarytų teisės aiškinimo ir taikymo pažeidimų. Atsakovas pateikė pakankamai
įrodymų, pagrindžiančių patirtus nuostolius. Šalių derybos buvo itin toli
pažengusios, atsakovas neturėjo abejonių, kad pagrindinė sutartis bus sudaryta,
jis ne tik nepasinaudojo galimybe nuomoti turtą tretiesiems asmenims ir taip
gauti pajamų, bet ir leido ieškovui net keturis mėnesius neatlygintinai
naudotis ginčo turtu. Pagal teismų praktiką, kai nesąžininga ikisutartinių
santykių šalis gauna naudos iš savo neteisėto elgesio, sąžininga šių santykių
šalis gali reikalauti pripažinti šią naudą jos nuostoliais (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje V. Š. v. A. N., A. N., bylos Nr. 3K-P-382/2006).
6. Apeliacinio teismo nutartis neatitinka
kasacinio teismo išaiškinimų dėl apeliacinės instancijos teismo pareigos
išanalizuoti ir motyvuotai atsakyti į visus tiek faktinius, tiek teisinius
apeliacinio skundo argumentus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m.
spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje G.
L. v. UAB „Kaišadorių žalvarnis“, bylos Nr. 3K-3-974/2003; 2003 m.
lapkričio 24 d. nutartį civilinėje byloje V.
P. v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos Nr. 3K-3-1114/2003; kt.).
Apeliacinis teismas nepasisakė dėl atsakovo argumento, kad pirmosios
instancijos teismo sprendimo motyvuojamoji ir rezoliucinė dalys prieštarauja
viena kitai, neanalizavo argumentų dėl netinkamo CK 6.130 straipsnio taikymo.
Atsiliepime į kasacinį
skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti ir apskųstus teismų sprendimą bei
nutartį palikti nepakeistus. Atsiliepime nurodoma, kad:
1. Teismai nepažeidė
preliminariąją sutartį reglamentuojančių teisės normų. Kasatoriaus pozicija yra
ydinga dėl to, kad jis ginčo šalis siejusį santykį laiko nutrauktu, o ne
pasibaigusiu. Kasatorius nepagrįstai teigia, kad net pasibaigus
preliminariosios sutarties galiojimui ieškovas privalėjo sudaryti pagrindinę
sutartį. Teismų nustatyta, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta per šalių
sutartą terminą būtent dėl kasatoriaus kaltės, jo neteisėto neveikimo. Be to,
kasatorius elgėsi nesąžiningai, nes per visą preliminariosios sutarties
galiojimo laiką ieškojo ginčo turto pirkėjų, kurie sumokėtų didesnę kainą, ir
vengė sudaryti pagrindinę sutartį su ieškovu.
2. Kasatoriaus argumentai dėl įrodymų vertinimo
taisyklių pažeidimo yra nepagrįsti. Kasaciniame skunde nėra aiškių argumentų,
kaip teismai pažeidė proceso teisės normas ir kokią įtaką tai turėjo sprendimo
teisėtumui. Kasatorius ginčija ne įrodymų teisėtumą, bet bando įteigti, kad jo
pateikti ir bylos nagrinėjimo metu ištirti įrodymai yra svaresni ir kad teismai
turėjo remtis būtent jais. Taip kasatorius ginčija tam tikras teismų nustatytas
faktines bylos aplinkybes, kurios jam nenaudingos, tačiau bylos faktų
nustatymas nėra kasacinio teismo kompetencija (CPK 353 straipsnio 1
dalis). Nagrinėjamu atveju teismai įvertino byloje esančius įrodymus pagal
vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių
išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnis).
3. Teismai nepažeidė kasatoriaus išvardytų
civilinio proceso principų, abiem šalims buvo suteiktos vienodos galimybės
įgyvendinti procesines teises: teikti įrodymus, duoti paaiškinimus, reikšti
prašymus, prieštaravimus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio
teismo argumentai ir išaiškinimai
Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį kasacinis
teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus teismų
sprendimus (nutartis) teisės taikymo aspektu, remdamasis
pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis aplinkybėmis. Nagrinėjant
bylą kasacine tvarka, fakto klausimai analizuojami tiek, kiek reikia nustatyti,
ar teismai teisingai taikė materialiosios teisės normas, t. y. ar teisingai
kvalifikavo ginčo santykį pagal byloje nustatytas aplinkybes, taip pat ar
tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų
vertinimą civiliniame procese.
Kasaciniame skunde ir atsiliepime į jį keliami
preliminariosios sutarties neįgyvendinimo teisinių padarinių, civilinės
atsakomybės ikisutartiniuose santykiuose taikymo, taip pat sutarčių aiškinimo ir
įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo klausimai.
Dėl
preliminariosios sutarties neįgyvendinimo teisinių padarinių
Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai
netinkamai aiškino ir taikė preliminariąją sutartį reglamentuojančias teisės
normas, pažeidė sutarčių aiškinimo taisykles ir nepagrįstai sprendė, jog ginčo
šalių preliminarioji sutartis buvo pažeista atsakovo, todėl jis privalo
grąžinti ieškovui šio sumokėtą avansą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra ginčo,
jog 2007 m. gegužės 3 d. šalių sudaryta nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo įsipareigojimų
sutartis yra preliminarioji. Ši sutartis nebuvo įgyvendinta, t. y. šalys per
preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą nesudarė pagrindinės nekilnojamojo
turto ir turtinių teisių pirkimo–pardavimo sutarties, todėl prievolė sudaryti
šią sutartį pasibaigė (CK 6.165 straipsnio 5 dalis). Ginčas kilo dėl to, kuri
iš preliminariosios sutarties šalių kalta dėl šios sutarties neįgyvendinimo, ir
to teisinių padarinių, t. y. netesybų mokėjimo ir nuostolių atlyginimo.
Byloje nustatyta, kad ginčo šalys 2007 m. gegužės
3 d. nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo įsipareigojimų sutartimi susitarė
iki 2007 m. birželio 30 d. sudaryti nurodyto nekilnojamojo turto ir turtinių
teisių (nuomos teisės į valstybinės žemės sklypus) pirkimo–pardavimo sutartį. Atsakovas
įsipareigojo iki 2008 m. birželio 3 d. pateikti ieškovui Šiaulių miesto
žemėtvarkos skyriaus sutikimą dėl valstybinės žemės nuomos teisės perkėlimo. 2008
m. birželio 9 d. papildomu susitarimu šalys susitarė, kad pagrindinė
sutartis bus pasirašyta ir patvirtinta notaro ne vėliau kaip iki 2008 m.
birželio 16 d., o 2008 m. birželio 17 d. papildomu susitarimu – ne vėliau kaip
iki 2008 m. birželio 30 d. Ieškovas, vykdydamas 2007 m. gegužės 3 d. sutarties 2.1 punkte
įtvirtintą įsipareigojimą, 2007 m. gegužės 5 d. sumokėjo atsakovui 150 000 Lt
avansą. Pagal Sutarties 3.3 punktą, jeigu pirkėjas vienašališkai nutraukia Sutartį,
jo sumokėtas avansas lieka pardavėjui kaip netesybos; jeigu Sutartis nutraukiama
dėl pardavėjo kaltės, tai pardavėjas grąžina pirkėjui šio sumokėtą avansą bei
sumoka tokio paties dydžio kaip avansas netesybas;
Sutarties 3.5 punkte nurodyta, kad esminiu šios sutarties pažeidimu
nelaikoma, jeigu tam tikri įstatymai nustato, jog būtinas atitinkamas
valstybinės institucijos leidimas, turintis reikšmės šiai sutarčiai vykdyti, ir
pardavėjas dėl tokios priežasties negali laiku vykdyti savo sutartinių
įsipareigojimų; tokioje situacijoje šalys sieks rasti bendrą sprendimą ir
atitinkamai pakeisti šią sutartį; esant tokiai situacijai, pirkėjas turi teisę
reikalauti sugrąžinti sumokėtą avansą.
Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo
išaiškinta, jog avansą arba preliminariosios sutarties įvykdymui užtikrinti
pinigų sumą sumokėjusi šalis turi teisę reikalauti grąžinti juos visais
atvejais, išskyrus tuos, kai iš preliminariosios sutarties turinio galima
daryti išvadą apie šalių susitarimą dėl atsakomybės už šioje sutartyje
nustatytų įsipareigojimų nevykdymą netesybų forma. Tokią sankciją sutartyje nustačius,
reikalavimas grąžinti pinigus negali būti tenkinamas ta apimtimi, kiek jis
įskaitomas priešpriešiniu vienarūšiu reikalavimu taikyti netesybas (CK 6.130
straipsnio 1 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m.
spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje R. T.
v. E. B., Nr. 3K-3-998/2001; 2006 m.
lapkričio 6 d. nutarimą civilinėje
byloje V. Š. v. A. N., A. N.,
bylos Nr. 3K-P-382/2006).
Nagrinėjamu atveju ginčo šalių sudarytos
preliminariosios sutarties nuostatos patvirtina, kad šalys susitarė dėl šioje
sutartyje nustatytos prievolės įvykdymo užtikrinimo netesybomis ir civilinės
atsakomybės netesybų forma (CK 6.71 straipsnio 1 dalis). Neįgyvendinus
preliminariosios sutarties, t. y. nesudarius pagrindinės sutarties,
civilinė atsakomybė taikoma tada, kai nustatoma, jog nepagrįstai vengta ar
nepagrįstai atsisakyta sudaryti pagrindinę sutartį, ir ši atsakomybė taikoma
tai šaliai, kuri kalta dėl atsisakymo ją sudaryti (CK 6.165 straipsnio 4 dalis)
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio
6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje V. Š. v. A. N., A. N., bylos Nr. 3K-P-382/2006).
Nagrinėjamoje byloje ieškovas, nurodęs, kad atsakovas
iki 2008 m. birželio 3 d. neįvykdė įsipareigojimo pateikti jam Šiaulių miesto
žemėtvarkos skyriaus sutikimą dėl valstybinės žemės nuomos teisės perkėlimo,
pažeidė preliminariąją sutartį, remdamasis Sutarties 3.5 punktu, prašė teismo
priteisti iš atsakovo avansą, kurio šis negrąžina, teigdamas, jog įskaitė kaip
netesybas. Tuo tarpu atsakovas, nurodęs, kad pagrindinė sutartis nebuvo
sudaryta dėl ieškovo kaltės, t. y. šiam nepagrįstai atsisakius ją sudaryti,
teigė, jog ieškovo sumokėtas avansas turi likti atsakovui kaip netesybos pagal
preliminariąją sutartį. Dėl ieškovo atsiliepimo į kasacinį skundą argumentų,
kad atsakovas neturi pagrindo reikalauti netesybų, nes ginčo šalis siejęs
santykis nebuvo nutrauktas, jis pasibaigė per sutartą terminą nesudarius
pagrindinės sutarties, teisėjų kolegija pažymi, jog prievolės sudaryti
pagrindinę sutartį pasibaigimas nereiškia, kad šaliai, dėl kurios kaltės nebuvo
įgyvendinta preliminarioji sutartis, negali būti taikoma šioje sutartyje
nustatyta civilinė atsakomybė netesybų forma.
Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad preliminarioji
sutartis neįgyvendinta tik dėl atsakovo, t. y. pardavėjo, kaltės, nes jis sutartu
terminu nepateikė ieškovui Žemėtvarkos skyriaus sutikimo dėl valstybinės žemės
nuomos teisės perleidimo. Teismai nurodė ir tai, kad atsakovas, kaip apdairus
ir protingas asmuo, turėjo suvokti realią riziką, jog pagrindinė
pirkimo–pardavimo sutartis gali būti ir nesudaryta, o jo nesąžiningumą ikisutartinių
santykių metu grindė ir aplinkybe, kad, pasirašęs su ieškovu preliminariąją sutartį,
ieškojo kitų pirkėjų, siekdamas parduoti nekilnojamąjį turtą palankesnėmis,
negu buvo sutarta su ieškovu, sąlygomis.
CK 6.163
straipsnio, reglamentuojančio šalių pareigas esant ikisutartiniams santykiams,
2 dalyje nurodyta, jog šalys turi teisę laisvai pradėti derybas bei
derėtis ir neatsako už tai, jog nepasiekiamas šalių susitarimas. Tačiau jeigu
derybose viena iš šalių elgėsi nesąžiningai ir dėl to nebuvo sudaryta
pagrindinė sutartis, tai nesąžiningai šaliai gali būti taikoma civilinė
atsakomybė. Pagal CK 6.163 straipsnio 3 dalį šalis, kuri derybų metu
elgiasi nesąžiningai, privalo atlyginti kitai šaliai nuostolius. CK 6.165
straipsnio, reglamentuojančio preliminariąją sutartį, 4 dalyje nustatyta, kad jeigu
preliminariąją sutartį sudariusi šalis nepagrįstai vengia ar atsisako sudaryti
pagrindinę sutartį, ji privalo atlyginti kitai šaliai padarytus nuostolius.
Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą
teisės normų, reglamentuojančių ikisutartinius santykius, aiškinimo ir taikymo
praktiką, nors nėra šalių pareigos sudaryti sutartį, tačiau sąžiningumas
reikalauja, kad toli pažengusios derybos nebūtų nutrauktos be pakankamos
priežasties, nes tokiose derybose viena ar kita šalis jau turi visiškai
pagrįstą pagrindą tikėtis,jog priešingos šalies ketinimai yra rimti ir sutartis
tikrai bus sudaryta. Pareiga elgtis sąžiningai vykstant deryboms taip pat apima
šalių pareigą suteikti viena kitai žinomą informaciją, turinčią esminę reikšmę
sutarčiai sudaryti. Kai
derybų metu šalis elgiasi nesąžiningai, ji privalo atlyginti kitai šaliai
nuostolius. Tačiau net nustačius, kad ikisutartinių santykių metu viena iš
šalių elgėsi nesąžiningai ir yra atsakinga už kitos šalies patirtus nuostolius,
privalu tirti bei vertinti kitos šalies elgesį, vykdant preliminariąją sutartį.
Pripažinus, kad ir kita šalis elgėsi nesąžiningai bei savo veiksmais prisidėjo
prie nuostolių atsiradimo ar jų padidėjimo, pirmosios šalies atsakomybė dėl
nuostolių atlyginimo, remiantis CK 6.259 straipsniu, gali būti sumažinta arba
ji gali būti visiškai atleista nuo šios nuostolių dalies atlyginimo (žr., pvz.,
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio
21 d. nutartį civilinėje byloje UAB
,,Albonita“ v.
UAB „Kauno saulėtekis“, bylos
Nr. 3K-3-592/2007).
Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija
pripažįsta teisiškai pagrįstais dalį kasacinio skundo argumentų, kad
nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl ginčo šalių preliminariosios sutarties
neįgyvendinimo teisinių padarinių, buvo būtina analizuoti ir vertinti abiejų
šios sutarties šalių elgesį sąžiningumo ir sąžiningos dalykinės praktikos
požiūriu (CK 6.158 straipsnio 1 dalis, 6.163 straipsnio 1, 3, 4 dalys).
Dėl
įrodymų vertinimo taisyklių
Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję
teismai, darydami išvadą, jog preliminariąją sutartį pažeidė tik atsakovas, ir
kad pagrindinė sutartis nesudaryta tik dėl jo kaltės, pažeidė įrodymų vertinimo
taisykles.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal nuoseklią kasacinio
teismo praktiką teismo sprendime padarytos išvados turi būti pagrįstos bylos
nagrinėjimo metu nustatytomis reikšmingomis šalių ginčui išspręsti aplinkybėmis
ir įrodymais, ištirtais bei įvertintais civilinio proceso teisės normų
nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina
įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu
aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu,
vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos
galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis. Vertindamas įrodymus, teismas turi
įvertinti kiekvieno iš jų įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų
padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad
pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai buvo ar jų nebuvo, kad nėra
esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas
įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos
dėsniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje
byloje G. Š. v. Knygų prekybos
valstybinės firmos „Knyga“ Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2006
m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje R. S. v. V. K., bylos Nr. 3K-3-563/2006; 2008 m. sausio 28 d.
nutartis civilinėje byloje UAB „Privati
valda“ v. Ž. G., bylos Nr. 3K-3-18/2008; 2009 m. spalio 12 d. nutartį
civilinėje byloje V. I., R. P. v. UAB
„Uosta“, bylos Nr. 3K-3-405/2009; kt.).
Susipažinusi su nagrinėjamos bylos medžiaga, teisėjų
kolegija pažymi, kad bylą nagrinėję teismai, darydami išvadą, jog ginčo šalių
preliminarioji sutartis neįgyvendinta tik dėl atsakovo (pardavėjo) kaltės, t.
y. dėl to, kad jis iki 2008 m. birželio 3 d. nepateikė valdžios institucijos sutikimo
dėl valstybinės žemės nuomos teisės perleidimo, vertino ne visus byloje
esančius įrodymus. Teismai netyrė ir nevertino bylos duomenų, kad Šiaulių
miesto savivaldybės taryba 2008 m. vasario 28 d. priėmė sprendimą dėl ginčo
šalių preliminariojoje sutartyje nurodytų valstybinės žemės sklypų sujungimo (T.
1, b. l. 144), Šiaulių apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo
departamento Šiaulių miesto žemėtvarkos skyrius 2008 m. birželio 3 d. išdavė
atsakovui pažymą dėl sutikimo perduoti šių
žemės sklypų nuomos teisę (T. 1, b. l. 23). Byloje nesiaiškinta, dėl kokių
priežasčių užtruko gauti nurodytą valdžios institucijos sutikimą – tai lėmė
objektyvios aplinkybės, susijusios su teritorijų planavimo dokumentų rengimu,
ar atsakovo nepakankamas rūpestingumas ar net sąmoningas delsimas, kaip bylos
nagrinėjimo metu teigė ieškovas. Aplinkybę, kad nurodyta pažyma nebuvo pateikta
būtent ieškovui, kaip nustatyta preliminariojoje sutartyje, teismai vertino formaliai,
remdamiesi vien pažodiniu sutarties teksto aiškinimu, t. y. pažeisdami CK 6.193
straipsnio 1 dalies nuostatas. Kasaciniame skunde teisingai pažymėta, kad aptariamos
sutarties sąlygos esmė – gauti valdžios institucijų sutikimą dėl žemės nuomos
teisės perleidimo iki šalių sutartos datos. Teismų neįvertinti bylos faktai,
kad ieškovas laisva valia pasirašė 2008 m. birželio 9 d. ir 2008 m. birželio 17
d. papildomus susitarimus, kurie laikytini tolesnėmis derybomis dėl pagrindinės
sutarties sudarymo bei sutarties pasirašymo datos perkėlimo (T. 1,
b. l. 11-13, 58-60). Šiuose susitarimuose įrašyta, kad pardavėjas
įsipareigoja iki 2008 m. birželio 3 d. pateikti žemėtvarkos skyriaus
sutikimą dėl žemės nuomos teisės perleidimo. Teismai nesiaiškino, kodėl
ieškovas pasirašė 2008 m. birželio 9 d. ir 2008 m. birželio 17 d.
papildomus susitarimus, tęsė derybas dėl pagrindinės sutarties sudarymo, naudojosi
jam perduotomis patalpomis ir po to, kai, jo teigimu, atsakovas, nepateikęs iki
2008 m. birželio 3 d. kompetentingos valdžios institucijos leidimo dėl
žemės nuomos teisės perleidimo, esmingai pažeidė sutartį. Neištirtos ir
neįvertintos atsakovo nurodytos aplinkybės, jas pagrindžiantys įrodymai, kad 2008
m. gegužės 15 d. patalpų priėmimo–perdavimo aktu atsakovas perdavė ieškovui, t.
y. būsimam pirkėjui, patalpas, dėl kurių buvo sudaryta preliminarioji sutartis,
ir šis naudojosi jomis neatlygintinai iki 2008 m. rugsėjo 10 d. (T. 1, b. l.
44, 45), t. y. ir po to, kai, ieškovo teigimu, atsakovui iki 2008 m. birželio 3
d. nepateikus valdžios institucijos sutikimo dėl žemės nuomos teisės perleidimo,
jis neteko intereso pirkti preliminariojoje sutartyje nurodytą turtą. Tinkamai
netirta ir nevertinta atsakovo nurodyta aplinkybė, kad jis buvo pateikęs dokumentus,
reikalingus pagrindinei sutarčiai sudaryti, notarų kontorai, 2008 m. birželio
12 d. buvo užsakyta VĮ Registrų centro pažyma pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti
(T. 1, b. l. 30); nesiaiškinta, dėl kokių priežasčių ieškovas 2008 m.
birželio mėn. neatvyko į notarų biurą sudaryti pirkimo–pardavimo sutarties (T.
1, b. l. 79-93). Pažymėtina, kad ieškovas ir po 2008 m. birželio 30 d., t.
y. kai baigėsi preliminariojoje sutartyje nustatytas terminas pagrindinei
sutarčiai sudaryti, tęsė derybas su atsakovu dėl pastatų pirkimo bei naudojosi ginčo
patalpomis; apie sprendimą nesudaryti pagrindinės sutarties ieškovas pranešė atsakovui
2008 m. rugsėjo 12 d. Nurodytų aplinkybių ištyrimas ir įvertinimas reikšmingas sprendžiant,
ar dėl ginčo šalių sudarytos preliminariosios sutarties neįgyvendinimo kalta
tik viena šalis, ar yra abiejų šalių kaltės. Tai turi esminę reikšmę byloje
kilusiam ginčui dėl civilinės atsakomybės netesybų forma už preliminariosios
sutarties neįgyvendinimą teisingai išspręsti.
Teisėjų kolegijos nuomone, nėra teisinio pagrindo sutikti
su teismų vertinimu, kad atsakovo nesąžiningumą patvirtina ir tai, jog po
preliminariosios sutarties sudarymo jis ieškojo kitų ginčo nekilnojamojo turto pirkėjų.
Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų pradėjęs ar vykdęs derybas arba sudaręs
preliminariąsias sutartis ir įsipareigojęs parduoti ginčo nekilnojamąjį turtą
kitiems asmenims. Įstatyme nėra nustatyto draudimo ieškoti kitų turto, dėl
kurio sudaryta preliminarioji sutartis, pirkėjų. Vien kitų pirkėjų ieškojimas
savaime nereiškia sudarytos preliminariosios sutarties pažeidimo. Jeigu
pardavėjas atsisakytų vykdyti preliminariąją sutartį dėl to, kad surastų kitą
pirkėją, siūlantį jam geresnes pirkimo–pardavimo sąlygas, jam tektų neigiami tokio
elgesio padariniai, t. y. asmeniui, su kuriuo buvo sudaryta preliminarioji
sutartis, jis privalėtų atlyginti nuostolius.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl civilinio
proceso normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, pažeidimo bylos dalis,
kuria visiškai patenkintas ieškovo ieškinys, grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacinės
instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Dėl
priešieškinio reikalavimų
Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai
neteisėtai atmetė priešieškinį dėl netiesioginių nuostolių atlyginimo.
Teisėjų kolegija pažymi, kad priešieškinio
reikalavimus dėl netiesioginių nuostolių atlyginimo atsakovas grindė dviem
pagrindais: pirma, prarastos galimybės išnuomoti ginčo nekilnojamąjį turtą
kitiems asmenims, pinigine verte, apskaičiuota pagal nekilnojamojo turto
vertintojų nustatytą preliminarią ginčo turto nuomos rinkos vertę; antra,
ieškovo gauta nauda, kai šis keturis mėnesius neatlygintinai naudojosi nurodytu
nekilnojamuoju turtu.
Reikalavimą dėl prarastos galimybės gauti pajamas
iš ginčo turto piniginės vertės kompensavimo bylą nagrinėję teismai atmetė,
remdamiesi, be kita ko, tuo, kad atsakovas neįrodė, jog jis turėjo realią
galimybę išnuomoti šį turtą už įvardytą kainą kitiems asmenims.
Teisėjų kolegija sutinka su tokia teismų išvada ir
nurodo, kad atsakovas netinkamai remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika
dėl prarastos galimybės piniginės vertės. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 6 d. nutarime, priimtame
civilinėje byloje V. Š. v. A. N., A. N., bylos Nr. 3K-P-382/2006, pažymėta, kad be tiesioginių nuostolių,
sąžiningos preliminariosios sutarties šalies nuostoliais taip pat gali būti
pripažinta prarastos konkrečios galimybės piniginė vertė, kurios realumą ši
šalis sugebėtų pagrįsti. Po plenarinės sesijos priimtose kasacinio teismo
nutartyse taip pat laikomasi praktikos, kad sąžiningos preliminariosios
sutarties šalies praradimai dėl prarastos galimybės nėra preziumuojami; asmuo,
teigiantis patyręs tokių praradimų, turi juos įrodyti (CPK 178 straipsnis)
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje
N. V. v. R. K. ir kt., bylos Nr.
3K-3-209/2007; 2008 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Iviltra“ v. R. Z. ir kt.,
bylos Nr. 3K-3-333/2008; 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. UAB „Pajūrio viešbučiai“, bylos
Nr. 3K-3-126/2009). Nagrinėjamoje byloje atsakovas nepateikė įrodymų, kad patalpas,
dėl kurių buvo sudaryta preliminarioji sutartis, jis anksčiau nuomojo ar ketino
ir turėjo realią galimybę išnuomoti kitiems asmenims, juolab gauti jo nurodyto
dydžio nuomos mokestį. Atsakovas tik hipotetiškai rėmėsi nekilnojamojo turto
vertintojo preliminariai nustatytu rinkos vertės nuomos mokesčiu. Dėl to
teisėjų kolegija sprendžia, kad teismai turėjo pagrindą atmesti priešieškinio
reikalavimą dėl nuostolių, grindžiamų prarastos galimybės pinigine verte,
priteisimo.
Reikalavimą pripažinti atsakovo nuostoliais
ieškovo gautą naudą, kai šis keturis mėnesius neatlygintinai naudojosi ginčo
patalpomis, pirmosios instancijos teismas atmetė, remdamasis tuo, kad nenustatyta
ieškovo kaltės, taip pat neteisėtų veiksmų dėl nesudarytos pirkimo–pardavimo
sutarties, be to, atsakovas neįrodė, jog ieškovas, naudodamasis atsakovo turtu,
gavo ar sutaupė 56 000 Lt. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas
atsakovo apeliacinį skundą ir palikdamas pirmosios instancijos teismo sprendimą
nepakeistą, pasisakė tik dėl nuostolių, reikalaujamų kaip prarastos galimybės
piniginės vertės, tuo tarpu dėl reikalavimo pripažinti nuostoliais ieškovo
gautą naudą, neatlygintinai naudojantis ginčo turtu, atmetimo nenurodė jokių
motyvų (CPK 265 straipsnio 2 dalis, 331 straipsnio 4 dalis). Dėl to apeliacinės
instancijos teismo nutarties dalis, kuria paliktas nepakeistas pirmosios
instancijos teismo sprendimas atmesti priešieškinio reikalavimą dėl ieškovo
gautos naudos pripažinimo atsakovo nuostoliais, grąžinama iš naujo nagrinėti
apeliacine tvarka (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Atkreiptinas dėmesys
į tai, kad byloje yra duomenų apie 2008 m. rugpjūčio mėn. vykusį ginčo šalių
susirašinėjimą dėl pastato nuomos ir nuomos mokesčio dydžio (T. 1, b. l.
46-47), tačiau šie bylos duomenys nebuvo analizuoti ir tirti.
Kiti kasacinio skundo argumentai teisiškai
nereikšmingi byloje kilusiam ginčui išspręsti, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.
Dėl
bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidų
Dėl byloje inicijuoto kasacinio proceso kasacinis
teismas turėjo 49,43 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu,
kitų būtinų išlaidų (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3, 8 punktai). Teisėjų kolegijai nutarus perduoti bylos dalį
nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka, nėra galimybės išspręsti nurodytų
bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir priteisimo į valstybės biudžetą klausimą
(CPK 96 straipsnis). Tai turėtų išspręsti apeliacinės instancijos teismas,
išnagrinėjęs bylą iš naujo.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi
CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,
n u t a r i a :
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 17 d. nutarties dalį, kuria paliktas
nepakeistas Šiaulių apygardos teismo 2009 m. birželio 25 d. sprendimas patenkinti
ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Autovygreda“ ieškinį ir priteisti jam iš
atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Baltik vairas“ 150 000 Lt (vieną
šimtą penkiasdešimt tūkstančių litų) bei 6 proc. dydžio metines palūkanas už
priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo,
taip pat atmesti priešieškinio reikalavimą pripažinti atsakovo nuostoliais
ieškovo gautą naudą, ir kuria priteistos bylinėjimosi išlaidos, panaikinti ir šią
bylos dalį perduoti nagrinėti iš naujo Lietuvos apeliaciniam teismui apeliacine
tvarka.
Kitą nutarties dalį
palikti nepakeistą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Dangutė Ambrasienė
Sigitas Gurevičius
Sigita Rudėnaitė