Administracinė byla Nr. A662-2637/2012
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02710-2011-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 16.3; 16.4; 16.6
(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. liepos 5 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,
dalyvaujant atsakovo atstovei Aušrai Gecevičienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. M. (P. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. M. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas P. M. skundais kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Komisariatas) viršininko 2011 m. lapkričio 4 d. įsakymą Nr. 10-TE-575 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su tarnybos paslaptį sudarančia informacija panaikinimo“ ir Komisariato viršininko 2011 m. lapkričio 5 d. įsakymą Nr. 10-TE-578 „Dėl vyresniojo inspektoriaus P. M. atleidimo iš vidaus tarnybos“ bei atkurti pažeistas pareiškėjo teises.
Paaiškino, kad 2011 m. lapkričio 8 d. sužinojo, jog jam panaikintas 2004 m. kovo 9 d. išduotas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, pareiškėjas nuo 2011 m. lapkričio 5 d. buvo atleistas iš vidaus tarnybos. Nurodė, kad 2011 m. lapkričio 16 d. Komisariatas informavo pareiškėją, jog leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, panaikinti pasiūlė Komisariato specialioji komisija, 2011 m. spalio 26 d. posėdyje nusprendusi, jog jis yra nepatikimas, nesąžiningas ir nelojalus Lietuvos valstybei. Nesutiko su Komisariato specialios komisijos sprendimu bei jos sprendimo pagrindu priimtais skundžiamais Komisariato įsakymais. Pareiškėjo manymu, skundžiami įsakymai priimti netinkami ištyrus visas aplinkybes bei netinkami pritaikius Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos paslapčių įstatymą (toliau – ir Įstatymas). Teigė, kad vada nagrinėti klausimą dėl pareiškėjo teisės dirbti su informacija, žymima „Riboto naudojimo“, kilo dėl Vilniaus apylinkės teisme nagrinėjamos baudžiamosios bylos Nr. 38-1-100020-11, kurioje jis yra kaltinamas padaręs veikas, turinčias Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 201 straipsnio 2 dalyje bei 228 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų požymius, nors kaltinimų pareiškimas asmeniui dar nereiškia galutinio sprendimo baudžiamojoje byloje, kuriuo būtų patvirtintas ar paneigtas asmens kaltumas, priėmimo. Pabrėžė, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją riboti žmogaus teises ir laisves galima, jeigu tokie ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus, apribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė, yra laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2011 m. liepos 7 d. nutarimus. Tvirtino, jog, priešingai nei konstatavo Komisariato specialioji komisija, nėra jokių faktų, įrodančių, jog jis gali būti šantažuojamas, patirti spaudimą ir dėl to atskleisti įslaptintą informaciją. Laikė, kad yra lojalus valstybei ir patikimas. Pažymėjo, kad tai įrodo jo daugiametis nepriekaištingas darbas Šalčininkų rajono policijos komisariate. Nurodė, kad Komisariato specialiosios komisijos 2011 m. spalio 26 d. posėdyje priimtas sprendimas neparemtas jokiais faktais, todėl nepagrįsti ir naikintini skundžiami Komisariato viršininko įsakymai.
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į skundus prašė skundus atmesti kaip nepagrįstus.
Paaiškino, kad 2011 m. kovo 29 d. Komisariato Vidaus tyrimų skyriui buvo pavesta atlikti tarnybinį patikrinimą dėl Lietuvos kriminalinės policijos biuro Korupcijos kontrolės valdybos rašte pateiktos informacijos apie galbūt nusikalstamus Komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėjo P. M. veiksmus. Lietuvos kriminalinės policijos biuro Korupcijos kontrolės valdybos 2011 m. kovo 29 d. rašte Nr. 38-S-626 nurodyta, jog Korupcijos kontrolės valdyboje atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 38-1-00020-11 pagal BK 228 straipsnio 1 dalį, 183 straipsnio 1 dalį, 201 straipsnio 2 dalį, šių nusikaltimų padarymų įtariamas P. M.. Pažymėjo, kad 2011 m. birželio 17 d. ikiteisminio tyrimo medžiaga Nr. 38-1-00020-11 perduota į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą, baudžiamojoje byloje nuosprendis dar nepriimtas. Tarnybinio patikrinimo išvados siūlymuose nurodoma išvados kopiją pateikti Komisariato Specialiajai ekspertų komisijai. Paaiškino, kad 2011 m. spalio 17 d. Komisariato Vidaus tyrimų skyriaus tyrėja tarnybiniu pranešimu Nr. 10-PR5-1110 informavo Komisariato viršininką apie atliktą tarnybinį patikrinimą, pradėtą ikiteisminį tyrimą dėl P. M. ir siūlė pavesti Komisariato Specialiajai ekspertų komisijai spręsti klausimą dėl P. M. išduoto leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija panaikinimo. Komisariato Specialioji ekspertų komisija, gavusi Komisariato Vidaus tyrimų skyriaus tyrėjos tarnybinį pranešimą bei surinkusi visą medžiagą, nusprendė siūlyti Komisariato viršininkui panaikinti P. M. leidimą, išduotą 2004 m. kovo 9 d. dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“. Komisariato viršininkas, atsižvelgdamas į Komisariato specialiosios ekspertų komisijos 2011 m. spalio 26 d. posėdžio sprendimą ir į 2011 m. lapkričio 2 d. rašte Nr. 10-S-19-8532 pateiktą informaciją bei vadovaudamasis vidaus reikalų ministro 2002 m. gegužės 22 d. įsakymo Nr. 7RN 40.7 punktu, 2011 m. lapkričio 4 d. įsakymu Nr. 10-TE-575 panaikino pareiškėjui 2004 m. kovo 9 d. išduotą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“. 2011 m. lapkričio 5 d. Komisariato viršininkas, vadovaudamasis Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktu, 56 straipsnio 1 dalimi ir Komisariato viršininko 2011 m. lapkričio 4 d. įsakymu Nr. 10-TE-575, įsakymu Nr. 10-TE-578 atleido P. M. iš vidaus tarnybos. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas su skundžiamais įsakymais susipažino 2011 m. lapkričio 8 dieną. Nurodė, jog P. M. 2011 m. lapkričio 15 d. prašymu Nr. 10-AP-1144 kreipėsi į Komisariatą, prašydamas raštu pateikti motyvus dėl panaikinto leidimo dirbti su tarnybos paslaptį sudarančia informacija. Komisariatas 2011 m. lapkričio 16 d. raštu Nr. 10-S-19840 informavo pareiškėją, jog Komisariato Specialioji ekspertų komisija 2011 m. spalio 26 d. posėdžio metu išnagrinėjusi ir įvertinusi pateiktą P. M. atžvilgiu medžiagą nutarė vadovaujantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 2 punktu siūlyti Komisariato viršininkui panaikinti 2004 m. kovo 9 d. pareiškėjui išduotą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, kadangi nustatytos jo asmeninės ir dalykinės savybės – nepatikimumas, nesąžiningumas bei nelojalumas Lietuvos valstybei. Darė išvadą, kad pareiškėjui leidimo dirbti ar susipažinti su tarnybos paslaptį sudarančia informacija panaikinimas susijęs su jo asmeninėmis savybėmis. Nurodė Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 4 punktą, atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimą ir laikė atmestinus pareiškėjo argumentus, jog leidimo atėmimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija sietinas su galutiniu sprendimu baudžiamojoje byloje. Pabrėžė, kad ginčui teisingai išspręsti yra svarbios Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nuostatos, reglamentuojančios leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išdavimą ir panaikinimą. Nurodė Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalį, pažymėjo, kad pareiškėjas tarpininkavo perduodant neteisėtai gaminamą alkoholį, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, viršijo jam suteiktus įgaliojimus, savo veiksmais iškėlė savo asmeninius interesus aukščiau viešojo intereso, t. y. gabeno didelį kiekį namų gamybos alkoholio, tokiais savo veiksmais parodydamas savo nelojalumą valstybei, o tuo pačiu pademonstruodamas savo nepatikimumą ir nesąžiningumą. Teigė, kad per pareiškėjo tarnybos laikotarpį buvo užfiksuoti du atvejai, kai P. M. buvo su asmenimis, gabenančiais akcizines prekes, tačiau apie šiuos atvejus Komisariato vadovybės neinformavo. Darė išvadą, kad, vykdant Komisariato 2009 m. lapkričio 6 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 10-IS-342 siūlymus, P. M. buvo iškviestas pas Šalčininkų rajono policijos komisariato viršininkus prevenciniam pokalbiui ir įspėtas bei pakartotinai supažindintas su korupcinių veikų padarymo teisinėmis pasekmėmis. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo charakteristikoje pateikta nuomonė, jog P. M. kartais asmeninio pobūdžio aplinkybes laiko svarbesnėmis tarnybinės veiklos kontekste. Pažymėjo, kad Komisariato 2009 m. lapkričio 6 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 10-IS-342 nustatyta, jog buvo atliktas tarnybinis patikrinimas dėl informacijos, gautos iš Policijos departamento Vidaus tyrimų valdybos dėl galbūt neteisėtų P. M. veiksmų. Tyrimo metu buvo nustatyta, jog P. M. 2009 m. birželio 18 d. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl galbūt jo padaryto administracinio teisės pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 1632 straipsnio 4 dalyje. Nurodė, kad Vilniaus rajono apylinkės teismas 2009 m. liepos 2 d. priėmė nutarimą nutraukti pareiškėjo administracinio teisės pažeidimo bylą bei iškelti administracinio teisės pažeidimo bylą pagal ATPK 1632 straipsnio 4 dalį. Pažymėjo, kad 2009 m. rugsėjo 3 d. Vilniaus teritorinės muitinės pareigūnai sustabdė automobilį, kurį patikrinus buvo rasta 3500 pakelių cigarečių „Saint George Light“ su rusiškomis banderolėmis, tačiau apie tai P. M. nepranešė savo tiesioginiam viršininkui, nors Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso 14.5 punktas įpareigoja pareigūną patekus į eismo įvykį, jei vairavo transporto priemonę, ar kitą konfliktinę situaciją, kuri gali sukelti visuomenės susidomėjimą ir teisinių padarinių, nedelsiant apie tai pranešti savo tiesioginiam vadovui. Darė išvadą, kad tokie pareiškėjo veiksmai nesiderina su Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekse įtvirtintomis elgesio normomis. Paaiškino, kad P. M. veiksmai buvo vertinami Komisariato pareigūnų etikos komisijos posėdyje ir komisija konstatavo, jog jo elgesys buvo neetiškas, dėl ko jis buvo įspėtas. Atkreipė dėmesį, kad, nežiūrint į tai, jog abiem atvejais P. M. atžvilgiu nebuvo priimti kaltinamieji aktai, pareiškėjas po 2009 m. birželio 18 d. įvykio, žinodamas, kad S. G. įsigijo cigarečių su rusiškomis banderolėmis ir gabeno jas P. M. priklausančiu automobiliu, turėdamas tikslą jas parduoti, ir toliau palaikė su juo draugiškus santykius. Atsakovo manymu, pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog jis tarnybos metu buvo skatinamas, nepaneigia minėtų išvadų dėl pareiškėjo asmeninių ir dalykinių savybių (nesąžiningumo). Atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 1998 m. lapkričio 11 d., 1999 m. kovo 4 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimus. Pabrėžė, kad P. M. buvo policijos pareigūnas, priimtas statutiniu valstybės tarnautoju į policijos įstaigą, kurioje tarnyba grindžiama statutiniais santykiais, todėl šių santykių pobūdis lemia ypatingą drausmės ir drausminės atsakomybės reikšmę, o jų specifika kelia policijos pareigūnams didesnius reikalavimus. Tvirtino, kad pareiškėjo, kaip statutinio valstybės tarnautojo, elgesys nesiderina su policijos pareigūnams keliamų reikalavimų samprata. Pažymėjo, kad Komisariato viršininkui 2011 m. lapkričio 4 d. įsakymu Nr. 10-TE-575 panaikinus leidimą dirbti ar susipažinti su tarnybos paslaptį sudarančia informacija, kilo imperatyvi teisinė pasekmė, dėl ko pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Nurodė Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punktą, 18 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir darė išvadą, kad teismas kiekvienu konkrečiu atveju, vadovaudamasis proporcingumo bei protingumo kriterijais, turi spręsti, ar per konkrečias faktines situacijas (per konkrečius faktus) pasireiškusias asmens savybes jis yra tinkamas dirbti su įslaptinta informacija. Pažymėjo, kad ginčo šalys nekvestionuoja fakto, jog pareiškėjo užimtoms pareigoms buvo būtina turėti specialiąją teisę (leidimą) dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.
Atsižvelgęs į nagrinėjamo ginčo nustatytus duomenis teismas darė išvadą, kad Komisariato Specialioji ekspertų komisija pagrįstai konstatavo, jog nustatytoje faktinėje situacijoje pasireiškusios P. M. asmeninės savybės sukėlė pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei bei dėl to, kad pareiškėjo tolesnis darbas su įslaptinta informacija gali kelti grėsmę tokios informacijos saugumui. Nurodė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2004 m. liepos 16 įsakymu Nr. V-347 patvirtinto Lietuvos policijos pareigūnų etikos kodekso (toliau – ir Etikos kodeksas) 14.5 punktą, įpareigojantį policijos pareigūną, patekus į eismo įvykį, jei vairavo transporto priemonę, ar kitą konfliktinę situaciją, kuri gali sukelti visuomenės susidomėjimą ir teisinių padarinių, nedelsiant apie tai pranešti savo tiesioginiam vadovui. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo vadovo apie šias situacijas neinformavo. Darė išvadą, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punkto taikymo požiūriu pareiškėjo elgesys leidžia konstatuoti jo nesąžiningumą ir nepatikimumą. Teigė, kad to pakanka pripažinti pareiškėjo skundžiamą atsakovo 2011 m. lapkričio 4 d. įsakymą Nr. 10-TE-575 pagrįstu, taip pat šio įsakymo pagrindu priimtą Komisariato viršininko 2011 m. lapkričio 5 d. įsakymą Nr. 10-TE-578 laikyti pagrįstu bei teisėtu, kadangi Komisariate nėra statutinių valstybės tarnautojų pareigų, kurioms užimti nereikėtų turėti leidimo dirbti ar susipažinti su tarnybos paslaptį sudarančia informacija.
Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad kaltinimų pareiškimas asmeniui dar nereiškia galutinio sprendimo baudžiamojoje byloje, kuriuo būtų patvirtintas ar paneigtas asmens kaltumas, priėmimo, atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimą ir darė išvadą, kad aplinkybės, sukeliančios abejonių dėl asmens, kuris siekia eiti ar eina pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei, gali būti susijusios ir su asmens galbūt padaryta nusikalstama veika. Vertindama šias aplinkybes, įstatymo įgaliota valstybės institucija nevykdo teisingumo ir nesprendžia asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką klausimo. Teismas pripažino, kad pagrindo naikinti skundžiamus atsakovo įsakymus nėra.
Kadangi pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, teismas atmetė ir pareiškėjo reikalavimą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
III.
Pareiškėjas P. M. apeliaciniu skundu (b. l. 134-137) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Komisariato viršininko 2011 m. lapkričio 4 d. įsakymą Nr. 10-TE-575 ir 2011 m. lapkričio 5 d. įsakymą Nr. 10-TE-578 bei atkurti pažeistas pareiškėjo teises. Taip pat prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas (2003 m. gruodžio 16 d. redakcija) tiek, kiek jame nenustatyta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas gali būti laikinai sustabdytas tol, kol įstatymų nustatyta tvarka bus nustatytos šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte nurodytos aplinkybės ir asmens patikimumas ir lojalumas Lietuvos valstybei bus papildomai patikrintas siekiant nustatyti, ar tolesnis jo darbas su įslaptinta informacija nekeltų grėsmės tokios informacijos saugumui, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui; ar Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnis (2008 m. liepos 15 d. redakcija) tiek, kiek jame nenustatyta, kad įstatymų nustatyta tvarka sustabdžius ar atėmus specialiąsias teises, susijusias su pareigūno tiesioginių pareigų atlikimu, kai pareigūnas nėra patrauktas administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn, jam turi būti pasiūlytos kitos pareigos, jeigu tokios pareigos yra, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
Atkreipia dėmesį, kad už 2009 m. birželio 18 d. ir 2009 m. lapkričio 6 d. įvykius buvo nubaustas dar 2009 metais, tačiau leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, nebuvo panaikintas. Daro išvadą, kad 2 metų senumo įvykiai negali būti laikomi pagrindu spręsti apie pareiškėjo patikimumą. Pažymi, kad pakartotinis nubaudimas už tuos pačius veiksmus negalimas. Mano, kad leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, panaikinimas atlieka nubaudimo funkciją, nes yra sietinas su sankcija – atleidimu iš užimamų pareigų. Mano, kad demokratinė visuomenė negali turėti jokio pagrįsto ir teisėto tikslo neleisti eiti valstybės tarnautojo pareigų, susijusių su įslaptintos informacijos naudojimu ar apsauga, asmeniui, kuris yra patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, kadangi toks asmuo nelaikytinas padariusiu nusikalstamą veiką, kol įstatymų nustatyta tvarka, įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nėra pripažintas kaltu dėl tokios veikos padarymo. Pabrėžia, kad kaltinimų pareiškimas asmeniui dar nereiškia galutinio sprendimo baudžiamojoje byloje, kuriuo būtų patvirtintas ar paneigtas asmens kaltumas, priėmimo. Pažymi, kad pagal Konstituciją riboti žmogaus teises ir laisves galima, jeigu tokie ribojimai būtini demokratinėje visuomenėje, siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves, kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, konstituciškai svarbius tikslus, apribojimais nepaneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė, laikomasi konstitucinio proporcingumo principo. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugpjūčio 13 d., 2011 m. liepos 7 d. nutarimus. Tvirtina, kad nėra jokių faktų, įrodančių, jog jis gali būti šantažuojamas, patirti spaudimą ir dėl to atskleisti įslaptintą informaciją. Laiko save lojaliu valstybei ir patikimu. Teigia, kad tai patvirtina jo daugiametis nepriekaištingas darbas Šalčininkų rajono policijos komisariate. Nurodo, kad teismas nepagrindė savo teiginio, jog Komisariate nėra statutinių valstybės tarnautojo pareigų, kurioms užimti nereikėtų turėti leidimo dirbti ar susipažinti su tarnybos paslaptį sudarančia informacija. Teigia, kad tokių pareigybių yra. Mano, kad teisinis reglamentavimas nėra tobulas, nes įstatymas nenumato galimybės stabdyti leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „riboto naudojimo“ bei darbdavio pareigos siūlyti eiti kitas pareigas, panaikinus tokį leidimą, nors būtent toks reglamentavimas, pareiškėjo manymu, turėtų būti demokratinėje valstybėje.
Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 141-146) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Paaiškina, kad Komisariato Specialioji ekspertų komisija patikrino ir įvertino visą surinktą medžiagą apie pareiškėją, buvo nustatytos jo asmeninės ir dalykinės savybės – nepatikimumas, nesąžiningumas bei nelojalumas Lietuvos valstybei. Nurodo Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 17 punktą, 16 straipsnio 1 dalies 4 punktą, atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d., 1998 m. lapkričio 11 d., 1999 m. kovo 4 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimus, pažymi, kad pareiškėjas tarpininkavo perduodant neteisėtai gaminamą alkoholį, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, viršijo jam suteiktus įgaliojimus, savo veiksmais iškėlė savo asmeninius interesus aukščiau viešojo intereso, t. y. gabeno didelį kiekį namų gamybos alkoholio. Daro išvadą, kad šiais savo veiksmais pareiškėjas parodė savo nelojalumą valstybei, nepatikimumą ir nesąžiningumą. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1684/2012. Mano, kad teismas nustatė visas reikšmingas bylai aplinkybes, aktyviai dalyvavo tiriant įrodymus, visapusiškai ir objektyviai juos ištyrė. Nurodo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 7 d. nutarimą, pažymi, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo reguliuojamuose santykiuose, kai sprendžiama dėl asmens patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei, be kita ko, dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ar asmens patikimumo pažymėjimo išdavimo, nesprendžiamas asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką klausimas. Laikė atmestinus pareiškėjo argumentus, kad leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija atėmimas sietinas su galutiniu sprendimu baudžiamojoje byloje. Pabrėžia, kad pareiškėjas buvo policijos pareigūnas, priimtas statutiniu valstybės tarnautoju į policijos įstaigą, kurioje tarnyba grindžiama statutiniais santykiais, todėl šių santykių pobūdis lemia ypatingą drausmės ir drausminės atsakomybės reikšmę, o jų specifika kelia policijos pareigūnams didesnius reikalavimus. Tvirtino, kad pareiškėjo, kaip statutinio valstybės tarnautojo, elgesys nesiderina su policijos pareigūnams keliamų reikalavimų samprata.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Pareiškėjas P. M. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. lapkričio 5 d. įsakymo Nr. 10-TE-578 „Dėl vyresniojo inspektoriaus P. M. atleidimo iš tarnybos“ 1 punktu atleistas iš Komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėjo pareigų, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2011 m. lapkričio 4 d. įsakymo Nr. 10-TE-575 „Dėl leidimo dirbti ar susipažinti su tarnybos paslaptį sudarančia informacija panaikinimo“ 1 punktu panaikinus jam leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“. Leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, pareiškėjui buvo panaikintas atsižvelgus į Komisariato specialiosios ekspertų komisijos 2011 m. lapkričio 2 d. siūlymą panaikinti P. M. leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, vadovaujantis vidaus reikalų ministro 2002 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 7RN „Dėl dirbančių bei priimtų į valstybės tarnybą Vidaus reikalų ministerijos administracijos struktūriniuose padaliniuose ir įstaigose prie Vidaus reikalų ministerijos, asmenų, kurių darbas su Lietuvos Respublikos valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančios informacijos naudojimų ar šios informacijos apsauga, tikrinimo, leidimų dirbti ar susipažinti su valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančia informacija bei asmens patikimumo pažymėjimų išdavimo, neišdavimo ir panaikinimo“ 40.7 punktu.
Taigi nagrinėjamoje administracinėje byloje kilo ginčas iš esmės dėl to, ar pagrįstai pareiškėjui buvo panaikintas leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“.
Vidaus tarnybos statuto 6 straipsnio 2 dalis nustato, kad pretenduojantiems tarnauti tam tikrų vidaus reikalų įstaigų padaliniuose gali būti nustatyti atitinkami papildomi reikalavimai, siejami su, be kita ko, asmens moraliniu tinkamumu eiti tam tikras pareigas atitinkamuose padaliniuose. Taigi paslapčių subjekto vadovas turi teisę nustatyti, kad statutiniai valstybės tarnautojai, užimantys atitinkamas pareigas, atitiktų specialųjį reikalavimą – turėtų Įstatymo nustatyta tvarka išduotą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija. P. M. ėjo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėjo pareigas. Byloje nėra ginčo, kad vienas iš minėtai pareigybei keliamų reikalavimų buvo atitikti teisės aktuose nustatytus reikalavimus, būtinus išduodant leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija (pareigybės aprašymo 6.6 p., b. l. 82).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime yra pažymėjęs, kad asmeniui, kuriam suteikiama teisė susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, keliami tam tikri reikalavimai, susiję su jo patikimumu bei lojalumu Lietuvos valstybei, kurie yra sietini su valstybės pasitikėjimu tuo asmeniu. Valstybės nepasitikėjimą tam tikru asmeniu gali lemti paties to asmens veikla, inter alia padaryti teisės pažeidimai, taip pat to asmens savybės, ryšiai, kitos svarbios aplinkybės. Su valstybės paslaptimis gali būti leidžiama susipažinti tik tokiam asmeniui, kurio veikla, savybės, ryšiai ir kt. negali duoti pagrindo nuogąstauti, kad, jam sužinojus valstybės paslaptį, kils grėsmė, juo labiau bus padaryta žalos valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, gynybinei galiai, kitiems itin svarbiems valstybės interesams, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindams, bus pažeisti svarbiausi Konstitucijos reguliuojami, ginami ir saugomi santykiai, kuriuos kaip tik ir turi padėti apsaugoti ir apginti tai, kad tam tikra informacija pagal įstatymus yra įslaptinama. Asmeniui, praradusiam valstybės pasitikėjimą, teisė susipažinti ar dirbti su informacija, sudarančia valstybės paslaptį, turi būti atimama. Konstitucinis Teismas 2007 m. gegužės 15 d. nutarime taip pat yra konstatavęs, kad valstybės paslapties atskleidimas gali sukelti grėsmę ar net padaryti žalos valstybės suverenitetui, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai, gynybinei galiai, kitiems itin svarbiems valstybės interesams, visuomenės ir valstybės gyvenimo pagrindams. Jeigu valstybės paslaptį sudarančios informacijos atskleidimui (sužinojimui, paskleidimui) nebūtų užkertamas kelias, jeigu toks atskleidimas nebūtų teisiškai persekiojamas, būtų sudarytos prielaidos pažeisti net svarbiausius Konstitucijos reguliuojamus, ginamus ir saugomus santykius, taigi tam tikro asmens ar asmenų interesą žinoti ar skleisti tam tikrą informaciją iškelti aukščiau viešojo intereso.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. liepos 7 d. nutarime taip pat pažymėjo, kad NATO ir ES dokumentuose nustatyti įslaptintos informacijos apsaugos standartai yra panašūs, jie inter alia skirti užtikrinti, kad prieigą prie įslaptintos informacijos turėtų tik tie asmenys, kurių lojalumas ir patikimumas yra patikrintas ir nekelia jokių abejonių. Personalo saugumo procedūros turi būti tokios, kad būtų vertinama, ar asmeniui, atsižvelgiant į jo lojalumą ir patikimumą, gali būti leidžiama susipažinti su įslaptinta informacija be nepriimtinos rizikos tokios informacijos saugumui. Pagrindiniai arba minimalūs kriterijai vertinant asmens lojalumą ir patikimumą nėra siejami tik su asmens kalte padarius nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą; jie apima ir informaciją apie potencialias grėsmes saugumui: asmens savybes, veiklą bei kitas aplinkybes, liudijančias jo nesąžiningumą, nelojalumą, nepatikimumą ar neapdairumą, taip pat jo pažeidžiamumą per su juo susijusius artimus asmenis. Taikytinos saugumo priemonės taip pat turi būti tokios, kad leistų nustatyti tokius jau turinčius teisę dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija asmenis, kurių būklė gali kelti grėsmę įslaptintos informacijos saugumui, ir suteiktų galimybę tokius asmenis nušalinti ar atleisti. Gavus tam tikram asmeniui nepalankios informacijos turėtų būti patikrinta, ar tolesnis jo darbas su įslaptinta informacija nesukelia nepriimtinos rizikos tokios informacijos saugumui, o nustačius tokią riziką, asmeniui turi būti atimta galimybė naudotis įslaptinta informacija – jam turi būti uždraudžiama vykdyti užduotis, susijusias su įslaptinta informacija, jis nušalinamas nuo pareigų, kurioms vykdyti būtina įslaptinta informacija, arba iš tų pareigų atleidžiamas.
Nagrinėjamu atveju P. M. leidimas dirbti ar susipažinti su valstybės ar tarnybos paslaptį sudarančia informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, buvo panaikintas atsižvelgus į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato specialiosios ekspertų komisijos 2011 m. spalio 26 d. posėdžio sprendimą ir į minėtos komisijos 2011 m. lapkričio 2 d. rašte Nr. 10-S-19-18532 „Dėl leidimo panaikinimo“ pateiktą informaciją (b. l. 41-43).
Teisiniai santykiai dėl leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija išdavimo ir tokio leidimo panaikinimo reglamentuojami Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 16 ir 18 straipsnių. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir asmens patikimumo pažymėjimas panaikinamas, jeigu atsiranda ar paaiškėja kuri nors iš aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje. Pagal Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 1 punktą leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas asmeniui neišduodamas, jeigu asmuo neatitinka bent vienos šio straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos. Viena iš minėtoje dalyje įtvirtintų sąlygų yra aplinkybė, jeigu tikrinimo metu surinkti faktai nekelia abejonių dėl asmens patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei (Įstatymo 16 str. 1 d. 4 p.). Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punkte įtvirtinta, kad leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas asmeniui neišduodamas, jeigu asmuo yra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už tyčinę nusikalstamą veiką arba jam dėl tokios veikos atliekamas ikiteisminis ar operatyvinis tyrimas. Leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija arba asmens patikimumo pažymėjimas asmeniui neišduodamas, jeigu asmuo piktnaudžiauja alkoholiu, vartoja narkotines, psichotropines ar kitas psichiką veikiančias medžiagas arba nustatomos kitos asmeninės ir dalykinės savybės, dėl kurių jis netinka darbui su įslaptinta informacija (Įstatymo 16 str. 2 d. 17 p.).
Komisariato specialiosios ekspertų komisijos 2011 m. lapkričio 2 d. rašte Nr. 10-S-18532 nurodyta, kad pagrįstas abejones dėl P. M. patikimumo ir lojalumo Lietuvos valstybei, o taip pat dėl asmeninių savybių, netinkamų darbui su įslaptinta informacija, iš esmės patvirtina šios aplinkybės: pareiškėjas tarpininkavo perduodant neteisėtai gaminamą alkoholį, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, viršijo jam suteiktus įgaliojimus, iškraipė teisėsaugos institucijos funkcijas ir veiklos principus, sumenkino policijos prestižą; savo veiksmais iškėlė savo asmeninius interesus aukščiau viešojo interesų, t. y. gabeno didelį kiekį namų gamybos alkoholio, šiais veiksmais parodydamas nelojalumą valstybei, o tuo pačiu pademonstruodamas savo nepatikimumą ir nesąžiningumą; nesiėmė visų reikalingų pozityvių veiksmų saugant Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką; per pareiškėjo tarnybos laikotarpį buvo užfiksuoti du atvejai, kai P. M. buvo su asmenimis, gabenančiais akcizines prekes. Minėtas raštas priimtas išnagrinėjus Komisariato Vidaus tyrimų skyriaus tyrėjos 2011 m. spalio 17 d. tarnybinį pranešimą Nr. 10-PR5-1110 (b. l. 44), kuriame nurodyta, jog pareiškėjo atžvilgiu atliekamas ikiteisminis tyrimas Nr. 38-1-00020-11, esant požymiams nusikaltimų, numatytų BK 228 straipsnio 1 dalyje ir 201 straipsnio 2 dalyje, ir siūloma komisijai, remiantis Įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 13 punktu, spręsti klausimą dėl P. M. 2004 m. kovo 9 d. išduoto leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, panaikinimo. Pažymėtina, jog Komisariato Šalčininkų rajono policijos komisariato viršininkas 2011 m. spalio 21 d. pareiškėjo charakteristikoje (b. l. 45) nurodė, kad P. M. atžvilgiu buvo atlikti trys tarnybiniai patikrinimai, vienas iš jų – už etikos normų pažeidimus ir aplaidumą vykdant tarnybines pareigas, per tarnybos laikotarpį buvo užfiksuoti du atvejai, kai pareiškėjas buvo su asmenimis, gabenančiais akcizines prekes, tačiau apie šiuos atvejus komisariato vadovybė nebuvo informuota. Minėtoje charakteristikoje prieita išvada, kad po šių įvykių P. M., kaip policijos pareigūnas, prarado pasitikėjimą. Atkreiptinas dėmesys į Lietuvos kriminalinės policijos biuro Korupcijos kontrolės valdybos vyresniojo tyrėjo 2011 m. vasario 23 d. tarnybinį pranešimą (b. l. 86), kuriame pažymėta, kad atliekamo tyrimo metu buvo surinkti duomenys apie tai, jog laikotarpyje nuo 2010 m. spalio 11 d. iki 2011 m. sausio 11 d. P. M. pasisavino jam patikėtą, jo žinioje buvusį svetimą turtą, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, viršijo jam suteiktus įgaliojimus, iškraipė teisėsaugos institucijos funkcijas ir veiklos principus, sumenkino policijos įstaigos prestižą bei diskreditavo policijos pareigūno vardą, dėl to didelės žalos patyrė valstybė. Bylos medžiaga rodo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui leidimas panaikintas ne tik įvertinus 2009 metų įvykius, už kuriuos, kaip nurodo pareiškėjas, jis jau buvo nubaustas 2009 metais. Kaip matyti, skundžiamas Komisariato viršininko įsakymas panaikinti leidimą buvo priimtas atsižvelgiant į Komisariato specialiosios ekspertų komisijos 2011 m. spalio 26 d. posėdžio protokolą ir 2011 m. lapkričio 2 d. raštą. Komisariato specialioji ekspertų komisija vertino 2011 m. gautą informaciją apie pareiškėją, t. y. 2011 m. liepos 5 d. tarnybinio patikrinimo išvadą, 2011 m. spalio 17 d. tarnybinį pranešimą. Pažymėtina, kad, kaip nurodė atsakovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, buvo įvertinta aplinkybių, susijusių su pareiškėjo asmeniu, visuma (b. l. 121). Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentą, kad jam leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, buvo panaikintas tik dėl 2009 m. įvykių, už kuriuos jis buvo nubaustas. Be to, teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus Komisariato specialiosios ekspertų komisijos 2011 m. lapkričio 2 d. raštą Nr. 10-S-18532 ir jame nustatytus duomenis apie pareiškėjo asmenį, jo atžvilgiu vykdomą ikiteisminį tyrimą dėl tyčinės nusikalstamos veikos, asmeniui, kuriam suteikiama teisė susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, keliamus reikalavimus, susijusius su jo patikimumu bei lojalumu, pagrįstai nutarta panaikinti leidimą dirbti ar susipažinti su tarnybos paslaptį sudarančia informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“. Atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus apygardos teismas 2012 m. birželio 8 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-487-315/2012 nutarė nuteistojo P. M. apeliacinį skundą atmesti, paliekant Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. vasario 9 d. nuosprendį, kuriuo pareiškėjas pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 201 straipsnio 2 dalyje, ir nuteistas 6500 Lt dydžio bauda.
Konstatavus, kad P. M. pagrįstai buvo panaikintas jo leidimas dirbti ar susipažinti su tarnybos paslaptį sudarančia informacija, žymima slaptumo žyma „Riboto naudojimo“, teisėjų kolegija teisėtu laiko ir Komisariato viršininko 2011 m. lapkričio 5 d. įsakymą, kuriuo pareiškėjas atleistas iš vidaus tarnybos. Pažymėtina, kad administracinių aktų, kuriais pareiškėjui buvo panaikinta teisė dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, priėmimas lėmė tai, kad paslapčių subjekto vadovas pagal Vidaus tarnybos statuto 53 straipsnio 1 dalies 17 punktą (pareigūnas atleidžiamas iš vidaus tarnybos, kai jam įstatymų nustatyta tvarka atimamos specialios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu) neturėjo kito pasirinkimo kaip atleisti pareiškėją iš tarnybos. Atkreiptinas dėmesys, kad net ir esant Vidaus tarnybos statute numatytam pagrindui atleisti pareiškėją jam netekus specialiosios teisės, susijusios su jo tiesioginių pareigų atlikimu, t. y. leidimo dirbti ar susipažinti su tarnybos paslaptį sudarančia informacija, atsakovas vertino galimybę pareiškėją perkelti į kitas pareigas, t. y. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad nebuvo pareigybių, kuriose nereikėtų leidimo dirbti su riboto naudojimo informacija (b. l. 120), kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė Komisariato viršininko 2011 m. rugpjūčio 30 d. įsakymą Nr. 10-V-594 „Dėl pareigybių, susijusių su įslaptintos informacijos naudojimu ir jos apsauga, sąrašo patvirtinimo“ (b. l.148-174), iš kurio matyti Komisariate esančioms pareigybėms keliami leidimo dirbti su atitinkamos kategorijos (žymos) įslaptinta informacija reikalavimai.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. liepos 7 d. nutarime, be kita ko, pažymėjo ir tai, kad vykdyti teisingumą, inter alia pripažinti asmenį kaltu padarius nusikalstamą veiką, yra išimtinė teismų funkcija. Tačiau tai, kad asmuo nėra laikomas kaltu padarius nusikalstamą veiką, kol jo kaltumas dėl tokios veikos nėra įstatymo nustatyta tvarka įrodytas ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, dar nereiškia, kad asmuo, siekiantis eiti ar einantis pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, būtinai yra vertas valstybės pasitikėjimo ir kad įstatymo įgaliotai valstybės institucijai negali kilti tam tikrų abejonių dėl asmens patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei, kurias sukelia ne nustatytas jo kaltumas padarius nusikalstamą veiką, o tam tikros faktinės aplinkybės, asmens veikla, savybės, reputacija, ryšiai ar kitos reikšmingos aplinkybės, inter alia susijusios su galbūt padaryta nusikalstama veika. Taigi aplinkybės, sukeliančios abejonių dėl asmens, kuris siekia eiti ar eina pareigas valstybės tarnyboje, susijusias su įslaptintos informacijos naudojimu ar jos apsauga, patikimumo ar lojalumo Lietuvos valstybei, gali būti susijusios ir su asmens galbūt padaryta nusikalstama veika. Vertindama šias aplinkybes, įstatymo įgaliota valstybės institucija nevykdo teisingumo ir nesprendžia asmens kaltumo padarius nusikalstamą veiką klausimo. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą, kad atsakovas negalėjo panaikinti jo leidimo dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, kol jis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nėra pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo. Pažymėtina ir tai, kad, kaip minėta, Vilniaus apygardos teismas 2012 m. birželio 8 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 1A-487-315/2012 nutarė P. M. apeliacinį skundą atmesti, paliekant Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. vasario 9 d. nuosprendį, kuriuo pareiškėjas pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 201 straipsnio 2 dalyje.
Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, jog įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Toks pat teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą pagrindas nurodytas ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje. Iš nurodytų teisės normų matyti, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijai, nagrinėjančiai P. M. administracinę bylą, nekyla abejonių dėl apelianto nurodytos Įstatymo atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl, pasinaudodama minėta diskrecijos teise, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą.
Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo P. M. (P. M.) apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai | Audrius Bakaveckas Arūnas Sutkevičius Vaida Urmonaitė-Maculevičienė |