Civilinė byla Nr. 2-29-646/2011
(Proceso Nr. 2-38-3-00297-2010)
Procesinio sprendimo kategorija:
(S)
11.9.10.8.; 11.10.;18.2.2.;18.4.;116.4.
Skuodo rajono apylinkės teismas
SPRENDIMAS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. kovo 18 d.
Skuodas
Skuodo rajono apylinkės teismo teisėjas Henrikas Albertas Markavičius,
sekretoriaujant Stefanijai Družinskienei,
dalyvaujant ieškovui V. G., jo atstovei advokatei Virginijai Pargaliauskienei,
atsakovo ŽŪK „Rešketėnai“ atstovams Stasei Leščiauskienei, advokatei Rasai Valiukienei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. G. ieškinį atsakovui Žemės ūkio kooperatyvui „Rešketėnai“ dėl pripažinimo neteisėtu atleidimą iš darbo, išeitinės išmokos, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką ir neturtinės žalos priteisimo
n u s t a t ė :
Ieškovas V. G. paaiškino, kad pagal 2007-04-26 darbo sutartį jis nuo 2007-04-30 pradėjo dirbti ŽŪK „Rešketėnai“ vairuotoju. Darbo sutartimi buvo sulygta mokėti už fizinio svorio 1 tonos pieno surinkimą po 12 litų, vėliau pakeista į 17 litų. Pagal darbo sutartį jis kiekvieną dieną surinkdavo pieną iš Skuodo rajono Daujotų, Apuolės, Kaukolikų, M.Rūšupių, Truikinų, Aleksandrijos, Narvydžių kaimų ir pristatydavo į Aleksandrijos ir M.Rūšupių pieno surinkimo punktus, kurie priklausė atsakovui.
Jis 2010 m. kovo mėnesio pabaigoje iš pieno statytojų sužinojo, kad jie nuo 2010 m. balandžio 1 d. nebeparduos pieno ŽŪ Kooperatyvui „Rešketėnai“, nes su kooperatyvu naujų sutarčių nesudarė, o sudarytų pieno pirkimo-pardavimo sutarčių galiojimo laikas baigėsi 2010 m. kovo 31 d.
Jis, V. G., matydamas, kad darbo, sulygto su atsakovu, nebus, 2010 m. kovo 31 d. parašė pareiškimą ŽŪK „Rešketėnai“, kad jį atleistų iš darbo nuo 2010-04-01. Pareiškimą jis paliko pieno surinkėjai V. B., kuri įsipareigojo jį perduoti kooperatyvo direktorei.
2010-04-01 pagal grafiką buvo poilsio diena, todėl į darbą jis nevyko. 2010-04-02 apie 9 val. sutikęs V. B. jis pasiteiravo dėl jo pareiškimo su kelionės lapais perdavimo. V. B. patvirtino, kad 2010-04-02 apie 7 val. atvykus ŽŪK „Rešketėnai“ direktorei S.Leščiauskienei ji perdavė ne tik jo, bet ir kitų darbuotojų pareiškimus dėl atleidimo iš darbo, perduotus kelionės lapus ir pieno surinkimo žiniaraščius.
Jis, V. G., visą laiką manė, kad yra atleistas iš darbo pagal DK 127 str. 1 d. pagal jo pareiškimą, nes su įsakymu apie atleidimą iš darbo jis nebuvo supažindintas. 2010-06-23 jis susitiko V. B., kuri jam pasakė, kad jis ir kiti darbuotojai yra atleisti iš darbo už pravaikštas.Apie 2010-04-19 įsakymą dėl atleidimo iš darbo V. B. sužinojo iš sutuoktinio V. B. advokatės V.Pargaliauskienės. Įsakymą dėl atleidimo iš darbo jis, V. G., perskaitė 2010-07-09 pas minėtą advokatę.
Jis, V. G., nesutinka su įsakymu dėl jo atleidimo iš darbo už pravaikštą dėl to, kad jis pagal darbo sutartį pieną surinkdavo iš pieno statytojų, kurie su ŽŪK „Rešketėnai“ buvo sudarę sutartis dėl pieno pardavimo, šios sutartys baigėsi 2010-03-31. Nuo 2010-04-01 atsakovas sutarčių dėl pieno supirkimo nesudarė. 2010-04-01 jam, V. G., buvo poilsio diena, 2010-04-02 kooperatyvo direktorei buvo įteiktas jo pareiškimas dėl atleidimo iš darbo, direktorė neprieštaravo, kito darbo nesiūlė. Iš direktorės veiksmų jis suprato, kad jo pareiškimas patenkintas, tas pareiškimas atitiko tiek jo, tiek ir atsakovo interesus, nes atsakovas neturėjo galimybės jam toliau suteikti darbą. Jis mano, kad nepadarė jokios pravaikštos, jo atleidimas iš darbo už pravaikštą yra neteisėtas. Jis nenori būti grąžintas į darbą „Rešketėnų“ kooperatyve, kadangi jam ten būtų sudarytos nepalankios sąlygos dirbti. Atleidimo iš darbo dieną su juo nebuvo visiškai atsiskaityta, jis negavo dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinės išmokos, t.y. 1855,20 Lt, kuri jam priklausė pagal LR DK 140 str. 1 d. 2 p., nes jo darbo stažas kooperatyve viršijo 35 mėnesius.
Atsakovas, neteisėtai atleisdamas jį, V. G., iš darbo jį viešai pažemino, pažeidė jo orumą, sumenkino bendravimo galimybes, dėl to jis patyrė didelius dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją. Jam buvo padaryta neturtinė žalą, kurią jis įvertina 3000 Lt.
Ieškovas V. G. prašo pripažinti atsakovo išleistą 2010-04-19 įsakymą dėl jo, V. G., atleidimo iš darbo neteisėtu, laikyti, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos, priteisti jam iš atsakovo 1855,20 Lt išeitinę išmoką, taip pat vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010-04-02 iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, taip pat 3000 Lt dydžio neturtinę žalą ir visas bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovo ŽŪK „Rešketėnai“ atstovė direktorė S.Leščiauskienė paaiškino, kad ji negavo V. G. pareiškimo dėl jo atleidimo iš darbo. Remiantis LR DK 127 str. 1 d., darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą darbo sutartį apie tai raštu įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš keturiolika dienų. Ji siuntė 2010-04-12 V. G. registruotą laišką, kuriuo prašė paaiškinti, kodėl nieko nepranešęs darbdaviui neatvyksta į darbą, tačiau V. G. į tai nereagavo nei žodžiu, nei raštu. Esant tokiai situacijai neliko kitos išeities, kaip tik atleisti V. G. iš darbo už pravaikštas. Jos nuomone, toks atleidimas teisėtas ir pagrįstas.
Dėl pieno pirkimo-pardavimo sutarčių ji gali pasakyti tai, kad šių sutarčių 35 punkte nurodyta, kad sutartis pratęsiama kitiems kvotos metams, jeigu nei viena iš šalių nepraneša kitai prieš mėnesį iki kvotos metų pabaigos apie atsisakymą pratęsti sutartį. Tokiu būdu pieno tiekėjai negalėjo suteikti V. G. informacijos apie tai, kad sutarčių galiojimas baigėsi.
Ieškovas V. G. jau 2010-04-02 dirbo kitoje darbovietėje, tačiau atsakovo apie tai neinformavo, jis neatvyko į darbą „Rešketėnų“ kooperatyve jau 2010-04-02, nuo tada laikytina, kad jis darė pravaikštas, todėl yra teisingai atleistas iš darbo, jam nepriklauso jokios išmokos.
Be to, ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, nes jau 2010-04-12 sužinojo, kad darbdavys neatleido jo iš darbo nuo 2010-04-02 pagal jo paduotą pareiškimą. Nuo tada atsirado jo pareiga aiškintis dėl atleidimo iš darbo, ir jei jis tai būtų daręs, būtų laiku sužinojęs apie jo atleidimą iš darbo nuo 2010-04-19, ir būtų nepraleidęs termino kreiptis į teismą. Ieškovo reikalavimai yra pareikšti praleidus ieškinio senaties terminą.
Atsakovo atstovė V. L. prašo ieškinį atmesti.
Ieškinys tenkintinas dalinai.
Dėl ieškinio senaties termino praleidimo
LR DK 297 str. 1 d. nustato, kad darbuotojas, nesutikdamas su atleidimu iš darbo, per vieną mėnesį nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos turi teisę kreiptis į teismą. „Rešketėnų“ kooperatyvo direktorė 2010-04-19 įsakymu atleido V. G. iš darbo nuo 2010-04-20 už pravaikštą. Atsakovas turėjo supažindinti V. G. su įsakymu apie atleidimą iš darbo pasirašytinai, tačiau to nepadarė (DK 240 str. 3 d.). Jei V. G. būtų supažindintas su įsakymu pasirašytinai, tai per vieną mėnesį nuo tos dienos jis būtų galėjęs kreiptis į teismą. Kadangi šiuo atveju V. G. nebuvo supažindintas su įsakymu, reikia tikėti jo teigimu, kad jis susipažino su įsakymu 2010-07-09. V. G. 2010-07-15 pateikė ieškinio pareiškimą į teismui, vadinasi, nepraleido ieškinio senaties termino.
Dėl V. G. išėjimo iš darbo priežasties
V. G. pagal 2007-04-26 darbo sutartį buvo priimtas į „Rešketėnų“ kooperatyvą dirbti vairuotoju (b.l. 5). Jis pieną surinkdavo iš pieno statytojų, kurių buvo 150, ir veždavo į Aleksandrijos pieno surinkimo punktą, V. G. ir pats buvo pieno statytojas (b.l. 37-39). Su visais pieno statytojais kiekvienais metais buvo sudaromos standartinės pieno-pirkimo pardavimo sutartys vieneriems kvotos metams, paskutinės sutartys buvo sudarytos nuo 2009-04-01 iki 2010-03-31, sutarties 35 str. (b.l. 27,28).
Kaip paaiškino kooperatyvo direktorė S.Leščiauskienė, 2010 metais buvo nuspręsta nesudarinėti naujų sutarčių, kadangi minėtas sutarčių 35 str. taip pat nustatė, kad „sutartis pratęsiama kitiems kvotos metams, jeigu nei viena iš šalių nepraneša kitai prieš mėnesį iki kvotos metų pabaigos apie atsisakymą pratęsti sutartį“.
V. G. paaiškino, kad „Rešketėnų“ kooperatyvo direktorė 2010 metais iki pat 2010-03-31 neinformavo pieno statytojų, kad naujos sutartys nebus sudarinėjamos. Pieno statytojų netenkino „Rešketėnų“ kooperatyvo mokamos supirkimo kainos už pieną, todėl jie nusprendė 2010 m. kovo mėnesio pabaigoje, pasibaigus sutarčių laikui su „Rešketėnų“ kooperatyvu, nuo 2010-04-01 sudaryti pieno pirkimo-pardavimo sutartis su kitomis bendrovėmis, kurios mokėjo didesnę kainą.
Byloje nustatyta, kad iš 150 pieno statytojų 18-lika nuo 2010-04-01 sudarė sutartis su UAB „Nemuno krašto pienas“, o 131 pieno statytojas (jų tarpe ir ieškovas V. G.) sudarė sutartis su Kooperatine bendrove „Zanavykų pienas“ (b.l. 59-63). V. G. buvo pasiūlytas darbas bendrovėje „Zanavykų pienas“, jis su tuo sutiko ir nuo 2010-04-03 pradėjo dirbti toje bendrovėje vairuotoju pagal sudarytą 2010-04-02 darbo sutartį (b.l. 58).
Kooperatyvo direktorė S.Leščiauskienė patvirtino, kad jau 2010-04-01 ji gavo pranešimą, kad Aleksandrijos pieno surinkimo punkte įrengimai išmesti į kiemą. Ji 2010-04-02 nuvyko į punktą ir tuo pati įsitikino, taip pat sužinojo, kad pieno statytojai ir surinkimo punkto darbuotojai perėjo į kitas bendroves. Automobilis, kuriuo buvo vežiojamas pienas, iš V. G. buvo paimtas 2010-04-02, jai tada jau buvo žinoma, kad V. G. nebedirbs „Rešketėnų“ kooperatyve (b.l. 85).
Teismas laiko, kad iš surinktų įrodymų nustatyta, jog V. G. turėjo svarbią priežastį pereiti 2010-04-02 dirbti į KB „Zanavykų pienas“, nes į šią bendrovę perėjo dauguma pieno statytojų, ir jeigu V. G. būtų atsisakęs darbo toje bendrovėje, jis jo būtų visai netekęs. Pieno statytojų perėjimas ir sutarčių įforminimas iš „Rešketėnų“ kooperatyvo į KB „Zanavykų pienas“ vyko paskutinėmis 2010 m. kovo mėnesio dienomis, todėl V. G. neturėjo galimybės prieš 14 dienų įspėti darbdavio- „Rešketėnų“ kooperatyvo- apie darbo sutarties nutraukimą.
Dėl V. G. pareiškimo išeiti iš darbo savo noru įteikimo darbdaviui
V. G. parodė, kad pareiškimą dėl išėjimo iš darbo savo noru nuo 2010-04-02 jo sutikimu 2010-03-31 parašė Aleksandrijos pieno surinkimo punkto vedėja V. B., jis pasirašė tą pareiškimą ir paprašė, kad ji tą pareiškimą perduotų direktorei S.Leščiauskienei. Liudytoja apklausta V. B. parodė, kad minėtą V. G. pareiškimą kartu su kitų darbuotojų pareiškimais ji 2010-04-02 perdavė S.Leščiauskienei kartu su kitais dokumentais: vairuotojų kelionės lapais ir pieno surinkimo žurnalais (b.l. 86). Liudytoja, veterinarijos specialistė G. P. parodė, kad 2010-04-02, kai ji su S.Leščiauskiene nuvyko į Aleksandrijos pieno surinkimo punktą V. B. perdavė kažkokius dokumentus S.Leščiauskienei, tačiau kokius konkrečiai, ji nematė (b.l. 84). Liudytojai vairuotojai V. B., V. B., pieno surinkėja S. B. parodė, kad jiems visiems 2010-03-31 pareiškimus dėl atleidimo iš darbo „Rešketėnų“ kooperatyve surašė punkto vedėja V. B., jie visi pasirašė pareiškimus ir paliko pas ją, V. B. sakė jiems, kad pareiškimus įteikė S.Leščiauskienei 2010-04-02 (b.l. 86).
S.Leščiauskienė tvirtino, kad jai V. B. 2010-04-02 jokių dokumentų neįteikė, tuo pačiu ji negavo iš darbuotojų jokių pareiškimų dėl jų atleidimo iš darbo, kelionės lapus ir pieno surinkimo žurnalus jai 2010-03-31 parvežė vairuotojas V. I.. Liudytoju apklaustas V. I. parodė, kad 2010-03-31 jis iš Aleksandrijos pieno surinkimo punkto parvežė į „Rešketėnų“ kooperatyvo buveinę Žarėnuose, Telšių rajone iš V. B. gautus dokumentus ir atidavė juos buhalterei, tačiau nematė kokie ten dokumentai buvo (b.l. 99,100).
Teismas laiko, kad įrodyta, jog V. G. padavė per V. B. „Rešketėnų“ kooperatyvo direktorei pareiškimą apie atleidimą iš darbo savo noru nuo 2010-04-02, direktorė gavo tą pareiškimą, nes 2010-04-02 paėmė iš S. G. automobilį, ir nebandė su juo kalbėtis apie išėjimo iš darbo priežastis, nes jos ir taip buvo jai aiškios. Iš visų liudytojų ir pačios S.Leščiauskienės parodymų paaiškėjo, kad kooperatyve buvo laikomasi tokios tvarkos: perduoti visus dokumentus per vairuotojus iš kooperatyvo administracijos buveinės Žarėnuose, Telšių rajone, Aleksandrijos pieno surinkimo punkto vedėjai V. B., o ši perduodavo visus dokumentus per vairuotojus į Žarėnus.
Dėl įsakymo apie V. G. atleidimo iš darbo suformulavimo
Atsakovas 2010-04-12 per paštą įteikė V. G. prašymą parašyti paaiškinimą, kodėl šis neatvyko į darbą 2010-04-01 (b.l. 17,18). Tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, 2010-04-01 Aleksandrijos pieno punkto surinkimo darbuotojams buvo poilsio diena, todėl nereikėjo eiti į darbą, tai matyti iš darbo laiko apskaitos žiniaraščio ir pačios S.Leščiauskienės, liudytojų V. B., V. B., S. B. parodymų (b.l. 85, 86, 96).
2010-04-19 įsakyme dėl V. G. atleidimo iš darbo už pravaikštą rašoma, kad jis atleistas nuo 2010-04-20 už tai, kad 2010-04-01 neatvyko į darbą (b.l. 19). Šis įsakymas pripažintinas niekiniu ir negaliojančiu, kadangi V. G. atleidžiamas iš darbo už tai, kad poilsio dieną nedirbo, be to jis turėjo būti atleistas nuo tos dienos, kurią padarė pravaikštą, o ne nuo balandžio 20 d. Šis įsakymas pažeidžia DK 235 str. 2 d. 9 p. nuostatas, t.y. kai darbuotojas atleidžiamas iš darbo neatvykus į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną. Šiuo atveju atsakovas formaliai turėjo teisę atleisti V. G. už pravaikštą nuo 2010-04-02, kadangi šis neįspėjo darbdavio apie darbo sutarties nutraukimą jo pareiškimu prieš keturiolika dienų, kaip tai numato DK 127 str. 1 d., tačiau to nepadarė.
Dėl V. G. atleidimo iš darbo už pravaikštą
Iš visų surinktų byloje įrodymų teismas daro išvadą, kad V. G. turėjo svarbią priežastį neatvykti 2010-04-02 į darbą „Rešketėnų“ kooperatyve ir negalėjo laiku įspėti darbdavio apie išėjimą iš darbo pagal jo paduotą pareiškimą, nes būtų negavęs darbo kitoje darbovietėje,o toje pačioje darbovietėje – „Rešketėnų“ kooperatyve – darbo jau nebuvo, todėl 2010-04-02 padarė pravaikštą dėl svarbios priežasties. Atsakovas atleido V. G. už pravaikštą gerai žinodamas, kad V. G. jau dirba kitoje bendrovėje, kad darbo nuo 2010-04-02 V. G. „Rešketėnų“ kooperatyve jau nebuvo, be to atleido V. G. pagal netinkamai suformuluotą įsakymą. Todėl V. G. atleidimas iš darbo už pravaikštą laikytinas neteisėtu (DK 297 str.).
Vadovaujantis LR CPK 417 str. teismas viršija V. G. pareikštą reikalavimą dėl pripažinimo jo atleidimo iš darbo neteisėtu ir papildomai laiko, kad šiuo atveju reikia pripažinti, kad jo atleidimas iš darbo laikytinas atleidimu iš darbo nuo 2010-04-02 pagal darbuotojo paduotą pareiškimą, t.y. pagal DK 127 str. 1 d., nes tokį pareiškimą V. G. atsakovui buvo pateikęs.
V. G. reikalavimas priteisti jam iš atsakovo išeitinę išmoką atmestinas, nes, atleidus darbuotoją iš darbo pagal DK 127 str. 1 d., išeitinė išmoka nepriklauso (DK 140 str. 2 d.).
V.G. reikalavimas priteisti jam iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010-04-02 iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos atmestinas, nes jis nuo 2010-04-03 dirba KB „Zanavykų pienas“, jokios pravaikštos jis neturėjo, be to, pats norėjo būti atleistas nuo 2010-04-02.
V. G. reikalavimas priteisti jam iš atsakovo 3000 Lt neturtinę žalą dėl atleidimo už pravaikštą tenkintinas dalinai, kadangi jis neįrodė, kad būtų turėjęs labai didelių dvasinių išgyvenimų ir kad nuo to būtų pablogėjusi jo sveikata.. Tačiau šis atleidimas už pravaikštą pripažintinas neteisėtu, atsakovas atleido V. G. iš darbo žinodamas, kad to darbo jau nebėra, tai sukėlė ieškovui dvasinių išgyvenimų, pažeminimą, todėl ieškovas patyrė neturtinę žalą, kurią teismas įvertina 800 Lt suma, kuri ieškovui priteisina iš atsakovo (DK 250 str., CK 6.250 str.).
Ieškovas turėjo 1000 Lt, o atsakovas – 600 Lt advokato pagalbos išlaidų. Kadangi buvo patenkintas vienas pagrindinis ieškovo reikalavimas dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, antras reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo patenkintas dalinai, o kiti du ieškovo reikalavimai buvo atmesti, advokato pagalbos išlaidos priteistinos kiekvienai šaliai iš kitos lygia dalimi, t.y. ieškovui iš atsakovo 500 Lt, o atsakovui iš ieškovo – 300 Lt, abu priešinius priteisimus įskaitant vienas į kitą, galiausiai ieškovui priteistina iš atsakovo 200 Lt advokato pagalbos išlaidų (CPK 88,93,98 str.).
Iš atsakovo valstybei priteistina 135 Lt žyminio mokesčio už patenkintą ieškovo reikalavimą pripažinti neteisėtu atleidimą iš darbo, taip pat 24 Lt žyminis mokestis už 800 Lt neturtinės žalos priteisimą ieškovui ir 9 Lt pašto išlaidų, viso 168 Lt bylinėjimosi išlaidų (CPK 80 str., 88, 92, 96 str. 1 d.).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 260 str., teismas
n u s p r e n d ž i a :
ieškinį tenkinti dalinai.
Pripažinti atsakovo Žemės ūkio kooperatyvo “Rešketėnai” 2010 m. balandžio 19 d. įsakymą dėl V. G. atleidimo iš darbo už pravaikštą niekiniu ir negaliojančiu, šį atleidimą iš darbo už pravaikštą pripažinti neteisėtu, laikyti, kad darbo sutartis buvo nutraukta nuo 2010 m. balandžio 2 d. V. G. pareiškimu pagal Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 127 str. 1 d.
Priteisti ieškovui V. G. iš atsakovo ŽŪK „Rešketėnai“ 800,00 Lt (aštuonis šimtus litų 00 ct) neturtinės žalos atlyginimui.
Kitus ieškinio reikalavimus atmesti.
Priteisti ieškovui V. G. iš atsakovo ŽŪK „Rešketėnai“ 200 Lt advokato pagalbos išlaidų.
Priteisti valstybei iš atsakovo ŽŪK „Rešketėnai“ 168 Lt bylos nagrinėjimo išlaidų.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Skuodo rajono apylinkės teismą.
Teisėjas Henrikas Albertas Markavičius