Administracinė byla Nr. I-2147-402/2017
Proceso Nr. 3-62-3-01152-2017-3
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1.
(S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. gruodžio 21 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Natalja Zelionkienė,
sekretoriaujant Sandrai Barodicaitei,
rašytinio proceso proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau - ir Pravieniškių PN-AK), 8 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui.
Pareiškėjas skunde (b. l. 4-6) nurodė, jog laikotarpiu nuo 2016-06-22 iki 2016-12-22 ir nuo 2017-02-10 iki 2017-04-12 buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK 18 būryje netinkamomis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis, orumą žeminančiomis sąlygomis. Dušo patalpa buvo kritinės būklės, nebuvo lubų, o vietoje jų užvirinta plieninė plokštė, kuri yra surūdijusi. Ventiliacija neveikia, todėl kaupiasi drėgmė ir veisiasi grybelis, dušuose nėra kilimėlių, išsimaudžius slidu, maišytuvai seni ir sugedę, neveikia nuotekų sistema, todėl jaučiasi nemalonus kvapas, tarp dušų nėra pertvarų. Nurodė, jog 18 būrio 1 brigadoje netinkamas apšvietimas, gyvenamojoje patalpoje visi langai suskilinėję, supuvę, pro juos į patalpą pučia vėjas, todėl gyvenamojoje patalpoje būna šalta. Minėtos gyvenimo sąlygos žemino pareiškėjo orumą, prilygo kankinimui Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio ir Konstitucijos 21 straipsnio prasme. Dėl nurodytų aplinkybių patyrė papildomą diskomfortą, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, kančią, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą.
Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 14-20) su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui nebuvo sudarytos išimtinės sąlygos, pabloginusios jo laisvės atlikimo bausmę pataisos namuose. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punktas nustato „turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema“. Pareiškėjas su skundais dėl ventiliacijos ar jos gedimų į Ūkio ir komunalinių paslaugų skyrių nesikreipė. Nuteistųjų gyvenamosios ir bendro naudojimo patalpos baldais ir kietuoju inventoriumi aprūpintos vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“. Sulūžę ar netinkami naudoti baldai yra keičiami naujais. Informacija apie atliktus patalpų remontus įstaigoje nėra kaupiama. Įstaigoje patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus, todėl atsakyti, kada šios patalpos buvo remontuotinos anksčiau, atsakovas negali nurodyti. Pataisos namai yra sudarę sutartį su UAB „Utenos deratizacija“, pagal kurią įstaigos objektuose periodiškai teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Informacija apie suteiktas paslaugas registruojama žurnale. Patalpas remontuoja pataisos namų ūkio skyriaus brigadoje dirbantys nuteistieji. Paaiškino, kad nuteistieji yra patys atsakingi už tvarkos ir švaros palaikymą gyvenamosiose patalpose. Patalpas tvarko budėtojai pagal nustatytą grafiką, tuo tikslu jiems išduodamas valymo inventorius. Nagrinėjamo ginčo laikotarpiu dėl sanitariniame mazge esančių įrengimų gedimo, apšvietimo gedimų, gyvenamųjų patalpų langų pareiškėjas su skundais į Ūkio ir komunalinių paslaugų skyrių nesikreipė. Pataisos namuose 2 sektoriuje 18 būryje yra atliekamas remontas. Duomenų apie neigiamą kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai nėra. Byloje nėra jokių įrodymų ar duomenų apie tai, kad pataisos namai ar pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas, ar, kad dėl pataisos namų veikimo/neveikimo pareiškėjui būtų kilusi žala. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių žalos buvimo faktą. Nesant neteisėtų veiksmų bei žalos įrodymo, negali būti nustatytas ir priežastinis ryšys. Pareiškėjo skundo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs, parengti vien tik abstrakčiais teiginiais ir bendromis frazėmis.
Pareiškėjo skundas patenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja neturtinės žalos atlyginimo, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių PN-AK 18 būryje, laikotarpiu nuo 2016-06-22 iki 2016-12-22 ir nuo 2017-02-10 iki 2017-04-12.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 str.). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 str., atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Institucija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas nurodė, jog dušo patalpa kritinės būklės, nėra lubų, o vietoje jų užvirinta plieninė plokštė, kuri yra surūdijusi, ventiliacija neveikia, todėl kaupiasi drėgmė ir veisiasi grybelis, dušuose nėra kilimėlių, išsimaudžius slidu, maišytuvai seni ir sugedę, neveikia nuotekų sistema, todėl jaučiasi nemalonus kvapas, tarp dušų nėra pertvarų. Pareiškėjo teiginius, jog dušo patalpa neremontuota, kaupiasi drėgmė, iš dalies patvirtina Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2017 m. vasario 15 d. patikrinimo aktas, iš kurio duomenų matyti, kad tikrinant Pravieniškių PN-AK 2 sektoriaus 18 būrio dušinių įrengimą, nustatė, jog prausimosi patalpoje (duše) reikalingas remontas, nes ant lubų matyti juodos drėgmės dėmės. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo argumentai iš dalies pagrįsti. Atsakovas nurodė, jog 18 būrio dušo ir kitose patalpose yra atliekamas remontas.
Higienos norma HN 134:2015 nenustato, jog duše turi būti guminiai kilimėliai. Duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas, būtent naudodamasis dušu, dėl slidžių grindų būtų patyręs traumas byloje taip pat nėra, todėl nėra pagrindo išvadai, kad atsakovas pažeidė teisės aktų reikalavimus.
Pareiškėjas pažymėjo, kad duše nėra pertvarų. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 2 dalį, pataisos namuose vieni nuo kitų izoliuotai toje pačioje pataisos įstaigoje laikomi vyrai ir moterys. Būdamas pataisos namuose dušu pareiškėjas naudojosi tik su tos pačios lyties asmenimis. Teisės aktai jokių specialių papildomų reikalavimų, susijusių su pertvaromis duše įrengimu, nenustato. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo konstatuoti kokius nors su tuo susijusius pareiškėjo teisių pažeidimus.
Pareiškėjas nurodė, jog tualeto patalpa kritinės būklės, sanitariniame mazge šalta, blogas vėdinimas, tupimi unitazai, nėra durų.
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004-06-09 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 nurodyta, kad tualete turi būti įrengti klozetai arba unitazai, tačiau nei šis, nei kiti teisės aktai nedetalizuoja tualetų konstrukcinių ypatumų. Pagal tarptautinių žodžių žodyną, klozetas – tai išvietė su nuplaunamuoju vandeniu, o unitazas - klozeto puodas išvietėje, kur yra vandentiekis ir kanalizacija. Nei minėtose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose nei kituose teisės aktuose nėra imperatyviai reglamentuojama, kad laisvės atėmimo įstaigos sanitariniame mazge turi būti įrengiami būtent unitazai, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad sanitarinio mazgo patalpoje tualetai yra be durų, todėl jam nebuvo užtikrinamas privatumas. Atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kad tualetai yra be durų. Atsižvelgiant į tai, kad tualetai 18 būrio patalpose yra atitverti pertvaromis, tačiau nėra durelėmis (kabinomis) pilnai atskirti nuo likusios patalpos, teismo vertinimu, jie yra matomi kitiems asmenims, esantiems sanitarinio mazgo patalpoje. Pagal Europos žmogaus teisių teismo (toliau - EŽTT) praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Pažymėtina, kad byloje A.M. prieš Rusiją priimtame 2009-03-12 sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Naujausioje LVAT praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016-01-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi visuomenėje įsitvirtinusi griežta nuostata, kad nepriimta stebėti besišlapinantį ar besituštinantį asmenį, todėl nuolatinis stebėjimas trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį. Todėl sanitarinio mazgo ne visiškas atskyrimas nuo likusios patalpos laikytinas pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui.
Nežiūrint to, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas atliko bausmę grubiai Konvencijos 3 straipsnio nuostatas pažeidžiančiomis sąlygomis. Administracinėje byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių PN pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Byloje nėra objektyvių duomenų, jog nuteistajam būtų kilę problemų ir jis būtų skundęsis dėl naudojimosi tualetu. Juolab, kad byloje kiti pareiškėjo nurodyti pažeidimai nenustatyti, tai patvirtina minėti byloje esantys duomenys, kuriais nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti.
Nors į bylą atsakovas nepateikė jokių objektyvių duomenų apie sanitarinio mazgo atitiktį aukščiau nurodytų higienos normų reikalavimams pareiškėjo buvimo jose metu. Tačiau vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas į Pataisos namų pareigūnus, administraciją ar į Visuomenės sveikatos centrą dėl nurodytų galimų pažeidimų nesikreipė, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl sanitarinio mazgo būklės pareiškėjo buvimo joje metu dėl praėjusio per ilgo laiko negalima nustatyti, todėl pareiškėjo argumentai dėl sanitarinio mazgo būklės atmestini kaip nepagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz. 2016 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016).
Pareiškėjas nurodė, jog 18 būrio gyvenamojoje patalpoje nebuvo sandarių langų, pūsdavo vėjas, žiemą patalpose šalta, apšvietimas neatitinka reikalavimų.
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma HN 134:2015).
Pagal Higienos normos HN 134:2015 17 punktą laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Reikalavimai gyvenamųjų patalpų apšvietai reglamentuoti Higienos normos HN 134:2015 14 ir 16 punktuose, pagal kuriuos natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 % (Higienos norma HN 134:2015 natūralaus apšvietimo koeficiento nereglamentuoja); mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx.; santykinė oro drėgmė šiltuoju metų periodu turi būti 35–65 proc., šaltuoju metų periodu – 35–60 proc.; gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C.
Pareiškėjo teiginius, jog 18 būrio gyvenamosiose patalpose netinkama temperatūra, apšvietimas, santykinė oro drėgmė, iš dalies patvirtina Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2017 m. vasario 15 d. patikrinimo aktas (b. l. 54-58), kuriame nurodyta, kad 2 sektoriaus 18 būrio 1 sekcijoje patalpų oro temperatūra matuojant 0,1 m aukštyje nuo grindų 15,2 ±0,14 ir matuojant 1,1 m aukštyje nuo grindų 17,2 ±0,14 (norma ne mažesnė kaip 18 °C ) (Lietuvos higienos normos HN 134: 2015 16 p. pažeidimas), nustatyta, kad 2 sektoriaus 18 būrio 1 sekcijoje patalpų oro santykinė drėgmė matuojant 0,1 m aukštyje nuo grindų 34,3 ±1,01 proc. ir matuojant 1,1 m aukštyje nuo grindų 35, 3 ±1,01 proc. (norma nuo 35 iki 65 proc.) yra žemesnė už reglamentuojamus dydžius (HN 134: 2015 16 p. pažeidimas). Vadovaujantis Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Sveikatos rizikos veiksnių vertinimo skyriaus fizikinių veiksnių tyrimų poskyrio 2017 m. vasario 13 d. Dirbtinio apšvietimo tyrimo protokolu Nr. F-A-67/2017 2 sektoriaus 18 būrio 1 sekcijoje patalpų dirbtinės apšvietos vertė, matuojant įjungus visus dirbtinio apšvietimo šaltinius ir užtamsinus natūralios šviesos šaltinius, siekė 144±23 lx (norma ne mažiau kaip 200 lx) ir yra žemesnė už higienos normoje reglamentuojamus dydžius (HN 134: 2015 14 p. pažeidimas). Įvertinęs nurodytus duomenis, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui atliekant bausmę 2 sektoriaus 18 būryje, nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos (gyvenamosiose patalpose netinkama temperatūra, apšvietimas, santykinė oro drėgmė). Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo argumentai iš dalies pagrįsti.
Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų jis patyrė papildomą diskomfortą, nepatogumus, dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, kančią, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, tačiau įrodymų, jog būdamas Pravieniškių PN jis kreipėsi į Sveikatos priežiūros įstaigą nepateikė. Iš byloje pateikto medicininio pažymėjimo matyti, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu į sveikatos priežiūros specialistus nesikreipė (b. l. 22). Pats pareiškėjas ginčo laikotarpiu dėl patiriamo nuolatinio streso, dvasinių išgyvenimų, žeminamo orumo, kurį sukelia blogos gyvenimo sąlygos, psichologinės pagalbos nesikreipė (b. l. 24). Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN per pareiškėjo nurodytą laisvės atėmimo atlikimo šioje įstaigoje laiką neužtikrino jam teisės aktais tinkamų laikymo sąlygų (18 būrio gyvenamosiose patalpose netinkama temperatūra, apšvietimas, santykinė oro drėgmė, dušo patalpos remontuotinos), todėl konstatuotina, jog Pravieniškių PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis, sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, jog atsakovo pareigūnų elgesys su pareiškėju galėtų būti vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme, tačiau teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų (netinkamos temperatūros, apšvietimo, santykinės oro drėgmės, netinkamų sąlygų dušo patalpose), pažeidimų trukmę ir mastą, daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).
Įrodymų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta. Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 4 punktu, teismas
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo R. V. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista.
Skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.
Teisėja Natalja Zelionkienė