Civilinė byla Nr. 2A-579/2010
Procesinio sprendimo kategorijos: 24.2; 38; 44.2.4.1; 45.1;
93.2.21 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. rugpjūčio 23 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių
bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos
Čekanauskaitės, Danutės Milašienės ir Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas
ir pranešėjas),
sekretoriaujant Jūratei Česnulevičienei,
dalyvaujant: ieškovo atstovei advokatei Gražinai Mauručaitienei,
trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais atstovui
advokatui Domantui Skebui,
trečiųjų asmenų atstovams advokatui Nerijui Stukui ir
advokatui Linui Žukauskui,
viešame
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą
pagal atsakovo uždarosios akcinės
bendrovės „Baltijos autocentras“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos
teismo 2009 m. gruodžio 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-217-370/2009
pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Maritina“ ieškinį atsakovui
uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos autocentras“ dėl žalos atlyginimo
(tretieji asmenys uždaroji akcinė draudimo bendrovė „Ergo Lietuva“, uždaroji
akcinė bendrovė „Klaipėdos altas“, uždaroji akcinė bendrovė „Krasta auto“) ir
trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, uždarosios akcinės
draudimo bendrovės „Ergo Lietuva“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei
„Baltijos autocentras“ dėl žalos atlyginimo (trečiasis asmuo uždaroji akcinė
bendrovė „Swedbank lizingas“).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi
civilinę bylą,
n u s t a t ė :
Ieškovas UAB „Maritina“ prašė priteisti iš atsakovo UAB
„Baltijos autocentras“ 97 432,17 Lt nuostolių atlyginimą bei 6 procentų dydžio
procesines palūkanas. Ieškovas nurodė, kad 2004 m. sausio 21 d. pagal lizingo
sutartį su UAB „Hansa lizingas“ (dabar UAB „Swedbank lizingas“) iš atsakovo UAB
„Baltijos autocentras“ įsigijo naują automobilį BMW 530. Už jį sumokėjo pirminę
64 010 Lt įmoką, o iš viso atsakovui už automobilį buvo sumokėta
243 000 Lt. Automobilis buvo apdraustas UADB „Ergo Lietuva“. Pagal
draudimo bendrovės reikalavimus atsakovas UAB „Baltijos autocentras“ užsakė
automobilyje įmontuoti apsaugos signalizaciją. 2004 m. rugsėjo 10 d. komandiruotės
metu Jūrmaloje, Latvijoje automobilis užsidegė ir po gaisro tapo netinkamas
naudoti. Gaisro kilimo priežastis nurodyta tiek Latvijos Respublikos Jūrmalos
miesto policijos valdybos išvadoje, tiek Lietuvos Respublikos priešgaisrinės
apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM Gaisrinių tyrimų centro išvadoje.
Gaisro priežastis – gaisras kilo dėl automobilio elektros laidų instaliacijos
avarinio darbo režimo. Po gaisro ieškovas kreipėsi į UADB „Ergo Lietuva“ dėl
draudimo išmokos išmokėjimo. Draudimo bendrovė išmokėjo 137 741 Lt išmoką
lizingo davėjo UAB „Hansa lizingas“ naudai, tačiau ji neišmokėjo 17 558,53
Lt už apdraustos transporto priemonės instaliaciją. Ieškovui draudimo bendrovė
pervedė 14 938,10 Lt sumą, nurodydama, kad neapmoka neserijinės
komplektacijos apsaugos sistemos „Black Bug Plus“ remonto išlaidų, t.y.
1 810,16 Lt, sumažina išmoką nesumokėta draudimo įmokos suma –
8 216,20 Lt ir franšizės suma – 600 Lt. Ieškovas dėl gaisro patyrė
nuostolius, kurių neatlygino draudimo bendrovė: 16 432,40 Lt sumokėtų automobilio
draudimo įmokų už 2004 metus, 1 950 Lt signalizacijos įrengimo išlaidų,
64 010 Lt pirminės įmokos už automobilį, 863,20 Lt automobilio
transportavimo iš Latvijos į Lietuvą išlaidų. Šiuos nuostolius privalo
atlyginti atsakovas, nes automobilis buvo netinkamos kokybės ir sudegė
garantinio termino metu. Įrodinėjimo pareiga dėl parduoto su garantija daikto
kokybės tenka pardavėjui, todėl atsakovas privalo įrodyti, kad automobilio
trūkumai, dėl kurių kilo gaisras, atsirado po daikto perdavimo pirkėjui dėl to,
jog pirkėjas pažeidė daikto naudojimo ar
saugojimo taisykles arba dėl trečiųjų asmenų kaltės. Atsakovas tokių įrodymų
nepateikė, tačiau atsisakė ieškovui atlyginti nuostolius. Bylos įrodymai
patvirtina, kad gaisro kilimo priežastis – automobilio elektros laidų
instaliacijos avarinis darbo režimas, t.y. daikto kokybės trūkumai.
Trečiojo asmens UADB „Ergo Lietuva“ atstovas ieškiniu prašė
priteisti iš atsakovo UAB „Baltijos autocentras“ 137 741,47 Lt tiesioginei
žalai atlyginti, 736,04 Lt gaisro ekspertizės išlaidoms atlyginti ir 177 Lt žalos
įvertinimo išlaidoms atlyginti, 6 procentų dydžio procesines palūkanas bei
bylinėjimosi išlaidas. Trečiojo asmens ieškinyje nurodyta, kad atsakovas UAB
„Baltijos autocentras“ 2004 m. sausio 21 d. pirkimo–pardavimo sutartyje suteikė
parduodamam automobiliui dvejų metų kokybės garantiją be ridos apribojimų,
skaičiuojamą nuo turto priėmimo–perdavimo dienos. Tą pačią dieną draudimo
bendrovė ir UAB „Maritina“ sudarė automobilio kasko draudimo sutartį. 2004 m.
rugsėjo 10 d. UADB „Ergo Lietuva“ gavo ieškovo pranešimą apie tai, kad
apdraustas automobilis sudegė. Tyrimą dėl įvykio atliko Jūrmalos miesto
policijos valdyba, kuri priėmė sprendimą nekelti baudžiamosios bylos, nes
atlikus gaisro ekspertizes konstatuota, jog ugnies židinys buvo automobilio
priekinėje dalyje, o remiantis Latvijos VPAGT mokslinių tyrimų laboratorijos
išvada, gaisro kilimo priežastis – gedimas arba trumpasis jungimas automobilio
elektros sistemoje. Neteisėtos trečiųjų asmenų veikos požymių nenustatyta. UADB
„Ergo Lietuva“ 2004 m. spalio 1 d. kreipėsi
į Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM Gaisrinių
tyrimų centrą dėl gaisro ekspertizės atlikimo. 2005 m. sausio 17 d. ekspertizės
akto Nr. 01EA išvadose nurodyta, kad gaisro židinio zona yra variklio skyriaus
kairėje pusėje, o gaisro kilimo priežastis – elektros laidų instaliacijos
avarinis darbo režimas. 2005 m. kovo 4 d. UADB „Ergo Lietuva“ išmokėjo naudos
gavėjui UAB „Hansa lizingas“ 137 741,47 Lt draudimo išmoką ir įgijo teisę
reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo asmens. UAB „Baltijos autocentras“
pardavė automobilį, kuris neatitinka tokio pobūdžio daiktui keliamų reikalavimų
– jis užsidegė, juo nebegalima naudotis pagal paskirtį, gaisro metu buvo
sunaikintas (žuvo). Specialistų tyrimai patvirtina, kad automobilis užsidegė ne
dėl nenugalimos jėgos, ne dėl trečiųjų asmenų veiksmų ir ne dėl pirkėjo kaltės,
todėl atsakovas privalo vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus ir atlyginti
dėl automobilio sudegimo patirtą žalą. Atsakovas neatlygino UADB „Ergo Lietuva“
patirtų nuostolių, motyvuodamas tuo, kad nesutinka su Latvijoje atliktos
ekspertizės išvada, bei mano, jog pardavėjo kaltė neįrodyta, tačiau konkrečių
įrodymų, paneigiančių specialistų atliktų tyrimų rezultatus, nepateikė.
Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. gruodžio 22 d. sprendimu
ieškovo UAB „Maritina“ ieškinį patenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo UAB
„Baltijos autocentras“ 80 999,77 Lt žalos atlyginimą ir 6 procentų dydžio
metines palūkanas nuo 2006 m. lapkričio 8 d. iki teismo sprendimo visiško
įvykdymo dienos. Kitą ieškovo ieškinio dalį teismas atmetė. Teismas trečiojo
asmens UADB „Ergo Lietuva“ ieškinį patenkino visiškai – priteisė iš atsakovo
UAB „Baltijos autocentras“ 138 654,51 Lt žalos atlyginimą ir 6 procentų
dydžio metines palūkanas nuo 2007 m. gruodžio 10 d. iki teismo sprendimo
visiško įvykdymo dienos.
Teismo sprendime nurodoma, kad ieškovas 2004 m. sausio 21 d.
pagal lizingo sutartį su UAB „Hansa lizingas“ iš atsakovo įsigijo automobilį
BMW 530, kuriam suteikta dvejų metų garantija be ridos apribojimų. Automobilis
UADB „Ergo Lietuva“ buvo apdraustas KASKO draudimu. 2004 m. sausio 28 d. automobilis
buvo pavogtas, tačiau 2004
m. vasario 1 d. surastas su sulaužytomis kairės pusės priekinių
durelių bei užvedimo spynelėmis. 2004 m. rugsėjo 10 d. automobilis
sudegė Jūrmalos mieste, Latvijos Respublikoje. UADB „Ergo Lietuva“ 2005 m. kovo 4 d. išmokėjo
UAB „Hansa lizingas“ naudai 137 741,47 Lt
draudimo išmoką. Ieškovas yra lizingo gavėjas, todėl turi
teisę pareikšti tiesiogiai pardavėjui reikalavimus, atsirandančius iš lizingo
pirkimo–pardavimo sutarties. Latvijos Respublikos VRM valstybinės policijos
Kriminalistikos valdybos eksperto 2004 m. rugsėjo 20 d. išvadoje Nr. 15614 nurodyta,
kad ant ekspertui perduotų daugiagyslių varinių laidų fragmentų trumpojo elektros
jungimo požymių nenustatyta, nustatyti gaisro židinio vietą, taip pat gaisro
kilimo priežastį neįmanoma. Latvijos Respublikos valstybinės priešgaisrinės
gelbėjimo tarnybos Mokslinio tyrimo valdybos 2004 m. spalio 4 d. išvadoje Nr.
116-2 nustatyta, kad būdingi pažeidimai ir pėdsakai tarp variklio ir
radiatoriaus nurodo galimą gaisro židinio rajoną priekinėje automobilio dalyje.
Padaryta išvada, kad labiausiai tikėtina gaisro priežastimi galima laikyti
pažeidimą arba trumpąjį elektros jungimą automobilio elektros sistemoje. Jūrmalos
miesto Policijos valdybos viršininko 2004 m. spalio 10 d. nutarimu
atsisakyta kelti baudžiamąją bylą nustačius, kad labiausiai tikėtina
automobilio užsidegimo priežastis yra elektros sistemos gedimas ar trumpas
jungimas ir nėra jokios informacijos ar įrodymų, jog automobilis sudegintas
tyčia. UADB „Ergo Lietuva“ užsakymu Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo
departamento prie VRM Gaisrinių tyrimų centras atliko ekspertizę ir 2005 m. sausio 17 d.
ekspertizės akte Nr. 01 EA konstatavo, kad gaisro židinio zona yra variklio
skyriaus kairėje pusėje; gaisras kilo dėl elektros laidų instaliacijos avarinio
darbo režimo. Teismo pavedimu Lietuvos teismo ekspertizės centras atliko
ekspertizę ir 2009 m.
gegužės 15 d. ekspertizės akte Nr. 11-843 (07); 11-965 (09) konstatavo, kad dėl
duomenų stokos negalima nei patvirtinti, nei paneigti ankstesnių ekspertizių ir
specialistų išvadų dėl gaisro tiesioginės priežasties bei gaisro židinio
vietos. Atsakovas savo atsikirtimams dėl gaisro židinio vietos ir priežasties
iš esmės remiasi Kriminalistikos valdybos eksperto 2004 m. rugsėjo 20 d. išvadomis ir
Lietuvos teismo ekspertizės centro eksperto 2009 m. gegužės 15 d. išvadomis. Teismas
dėl pirmos išvados pažymėjo, kad ekspertas tyrė tik jam perduotų laidų
fragmentus. Gaisrinių tyrimų centro ekspertas A. R. 2009
m. lapkričio 27 d. teismo posėdžio metu paaiškino, kad jei koks automobilio
laidas dirba avariniu režimu, tai perkaitimo pėdsakai lieka jame, o ne visuose
laiduose. Lietuvos teismo ekspertizės centre ekspertizė buvo atlikta praėjus
penkeriems metams po įvykio. Vien iš dokumentų darytos ekspertizės akte
konstatuota, kad konkrečioms išvadoms nėra pakankamai duomenų, akte niekas nei
paneigta, nei patvirtinta. Kad gaisro židinys buvo automobilio priekinėje
dalyje variklio skyriuje, o labiausiai tikėtina gaisro priežastis yra
automobilio elektros laidų instaliacijos gedimas, patvirtina Latvijos
Respublikos valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos mokslinio tyrimo
valdybos 2004 m.
spalio 4 d. išvados, Jūrmalos miesto Policijos valdybos viršininko 2004 m. spalio 10 d.
nutarimo atsisakyti kelti baudžiamąją bylą motyvai, Priešgaisrinės apsaugos ir
gelbėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos VRM Gaisrinių tyrimų centro
ekspertizės išvados, gaisro židinio vietą taip pat patvirtina gaisrą gesinusių
ir vietą apžiūrėjusių pareigūnų bei įvykio liudytojų paaiškinimai. Atsakovas
neigia byloje surinktus įrodymus, remdamasis atskiromis detalėmis kelia
hipotetines versijas, tačiau jas patvirtinančių įrodymų nepateikia. Atsakovas
versiją, kad automobilis padegtas tyčia, remia aplinkybėmis, jog ant asfalto
mėtėsi stiklo šukės, aplink automobilį buvo išsiliejęs skystis, ore tvyrojo
benzino kvapas, nors automobilio bakas nesprogo, neišsilydžiusios valstybinių
numerių lentelės rastos automobilio viduje ir pan. Teismo nuomone, nėra
pakankamo pagrindo manyti, kad šių atsakovo nurodytų aplinkybių nepastebėjo
Latvijos policija, kuri dėl įvykio atsisakydama kelti baudžiamąją bylą,
konstatavo, kad nėra informacijos ar įrodymų, jog automobilis sudegintas tyčia.
Be to, gaisrą gesinęs priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnas 2004 m. rugsėjo 10 d.
paaiškinime nurodė, kad gesinant automobilį buvo girdimi trys ar du garsai,
panašūs į sprogimą. Sprogimus girdėjo ir kitas įvykio liudytojas. Pareigūnas
paaiškino, kad tokie garsai būna sprogstant padangoms arba degalų bakui. Taip
pat nurodė, kad automobilio priekyje buvo rasta iš dalies išsilydžiusi,
prilipusi prie asfalto valstybinio numerio lentelė, automobilio gale taip pat
buvo rasta numerio lentelė. Aplinkybė, kad automobilio salono viduryje matosi
dvi iš dalies sudegusios automobilio valstybinių numerių lentelės, nurodyta
apžiūros, atliktos jau 2004
m. rugsėjo 10 d., 2 val., protokole, kai gaisro akte
konstatuota, kad Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos būrys į gaisro vietą atvyko 2004 m. rugsėjo 9 d.
23.42 val., o rugsėjo 10 d. 0.02 val. gaisras buvo likviduotas. Jūrmalos miesto
Policijos valdybos Vyriausiasis apylinkės inspektorius 2004 m. rugsėjo 10
d. pranešime nurodė, kad PGT ekspertas pasakė, jog nėra būtinybės skirti degių
medžiagų ekspertizę, nes ant automobilio variklio, kur prasidėjo gaisras bet
kuriuo atveju buvo tepalai ir degalai. Atsakovo versijos, kad automobilio gedimai
galėjo atsirasti dėl trečiųjų asmenų kaltės automobilio vagystės metu ar
įmontuojant apsaugos signalizaciją, neįrodytos, be to, nešalina atsakovo
atsakomybės, nes jis rūpinosi tiek automobilio signalizacijos įrengimu, tiek
automobilio remontu po vagystės. Santykiai tarp atsakovo ir trečiųjų asmenų neturi
lemiamos reikšmės ginčo sprendimui, nes ginčas kilęs dėl sutartinės atsakomybės,
ieškovui nurodant, kad atsakovas netinkamai įvykdė sutartį. Teismas nusprendė,
kad pakanka duomenų konstatuoti, jog automobilio gaisras įvyko priekinėje
automobilio dalyje, variklio skyriuje dėl elektros instaliacijos gedimų,
t. y. paslėptų automobilio trūkumų. Atsakovas neįrodė, kad šie trūkumai
atsirado po daikto perdavimo pirkėjui dėl to, kad šis pažeidė daikto naudojimo
ar saugojimo taisykles arba dėl trečiųjų asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos,
todėl taikyta atsakomybė. Tiek ieškovas, tiek atsakovas yra įmonės, todėl
atsakovas už netinkamą prievolės įvykdymą atsako be kaltės, jis neįrodinėjo,
kad prievolės neįvykdė dėl nenugalimos jėgos. Teismas nenustatė atleidimo nuo
civilinės atsakomybės pagrindų. Atsakovas ieškovei pardavė netinkamos kokybės
automobilį, dėl to ieškovas patyrė žalą, kurią atsakovas privalo atlyginti. Teismo
manymu, atsakovas nepagrįstai rėmėsi CK 6.334 straipsnio 3 dalimi neigdamas
savo pareigą ieškovui atlyginti jo patirtą žalą. CK 6.334 straipsnio 3 dalies
negalima aiškinti kaip šalinančios atsakovo atsakomybę už bet kokią ieškovo
patirtą žalą.
Teismas sutiko su
atsakovo atsikirtimu, kad ieškovas nepagrįstai reikalauja atlyginti jo
sumokėtas draudikui UADB „Ergo Lietuva“ 16 432,40 Lt draudimo įmokas, nes tai nėra priežastiniu
ryšiu susiję su atsakovo netinkamu sutartinės prievolės vykdymu. Ieškovas,
vykdydamas draudimo sutarties sąlygas, privalėjo mokėti draudimo įmokas bet
kokiu atveju, be to, būtent draudimo sutarties pagrindu ieškovas gavo draudimo
išmoką. Byloje nėra ginčo dėl ieškovo sumokėtų: pirminės 64 010 Lt įmokos už automobilį, 28 835,66 Lt lizingo įmokų, signalizacijos įrengimo
1 950 Lt kainos, ieškovui draudiko
išmokėtos 14 659,09 Lt draudimo
išmokos, ieškovo patirtų 863,20 Lt
automobilio transportavimo išlaidų, todėl atmestas atsakovo atsikirtimas, kad
ieškovui padarytą žalą atlygino draudimas. CK 6.254 straipsnio 2 dalis neriboja
žalą patyrusio asmens teisės reikalauti žalos atlyginimo tiesiogiai iš ją
padariusio asmens (CK 6.256 str. 2 d.), todėl atmestas atsakovo atsikirtimas,
kad ieškovas dėl žalos atlyginimo turi kreiptis į draudiką. Teismas ieškovo
ieškinį patenkino iš dalies, atmesdamas reikalavimą dėl 16 432,40 Lt
automobilio draudimo įmokų atlyginimo priteisimo.
Teismo manymu, atsakovo reikalavimas taikyti trečiojo asmens UADB „Ergo Lietuva“
reikalavimams ieškinio senatį nepagrįstas. Draudimo išmokos išmokėjimas
pripažįstamas pagrindinės prievolės įvykdymo momentu, o nuo jo prasideda iš
regresinės prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas. 2005 m. kovo 4 d. išmokėjusi
naudos gavėjui draudimo išmoką UADB „Ergo Lietuva“ nuo šio momento įgijo reikalavimo
teisę į atsakingą už žalos padarymo atsakovą, o 2007 m. lapkričio 28 d. pateikdama
ieškinį sutrumpinto trejų metų ieškinio senaties termino nepraleido. UADB „Ergo Lietuva“, išmokėjusiai draudimo išmoką, perėjo
teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, taip pat
draudikas pagrįstai reikalauja kitos su šiuo įvykiu susijusios žalos
atlyginimo. Reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis
taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens
santykius, todėl konstatavus ieškovo pareikšto ieškinio pagrįstumą nėra
pagrindo netenkinti draudiko ieškinio. Dėl draudiko patirtos žalos fakto ir
dydžio byloje ginčo nėra, todėl UADB „Ergo Lietuva“ ieškinys patenkintas
visiškai.
Atsakovas UAB „Baltijos autocentras“ apeliaciniu skundu
prašo panaikinti teismo 2009
m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo
UAB „Maritina“ ir trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, UADB
„Ergo Lietuva“ ieškinius atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Skunde
rašoma :
1.
Teismas netinkamai
taikė teisės normas, reglamentuojančias pardavėjo atsakomybę bei įrodinėjimą, o
tai lėmė nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimą. Ieškovas turėjo pareigą
įrodyti automobilio kokybės trūkumą, buvusį iki daikto perdavimo arba
atsiradusį dėl priežasčių iki daikto perdavimo. Jis nepateikė įrodymų, patvirtinančių
automobilio trūkumą, bylą nagrinėjant teisme nebuvo nustatyta, jog automobilis
turėjo trūkumų. Ieškovas ir trečiasis asmuo su savarankiškais reikalavimais
savo reikalavimus įrodinėja išimtinai tik gaisro faktu, formaliai teigdami, jog
gaisras kilo dėl paslėptų trūkumų. Byloje nėra įrodymų, jog gaisras kilo dėl
automobilio kokybės trūkumų, todėl ieškinius teismas turėjo atmesti.
2.
Teismas konstatavo,
kad gaisras įvyko priekinėje automobilio dalyje, variklio skyriuje dėl elektros
instaliacijos gedimų, t.y. paslėptų automobilio trūkumų. Neaišku, kokius
elektros instaliacijos gedimus nustatė teismas, nes tokių įrodymų ieškovas ir
trečiasis asmuo nepateikė. Ieškovui buvo perduotas tinkamos kokybės
automobilis, juo naudotasi 9 mėnesius, jokių pretenzijų dėl daikto kokybės
trūkumų nebuvo pareikšta. Tai, kad automobilis buvo tinkamos kokybės ir
neturėjo trūkumų, posėdžio metu pripažinimo ieškovo atstovas O.
K., kuris nuo priėmimo momento iki gaisro vienintelis naudotojo ir valdė
automobilį. Teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė, jų nevertino. Teismas taip
pat neįvertino ir kitų ieškovės atstovo O. K. paaiškinime
nurodytų aplinkybių, paneigiančių teismo išvadas.
3.
Teismas pažeidė
įrodinėjimo taisykles, neįvertino bylos įrodymų visumos, be pagrindo suteikė
svarbesnę galią Gaisrinių tyrimo centro aktui ir jį surašiusio asmens
paaiškinimui. Teismas turėjo vertinti tai, kad tas aktas sudarytas
suinteresuoto bylos baigtimi trečiojo asmens užsakymu dar iki bylos nagrinėjimo
pradžios. Tyrimo metu UADB „Ergo Lietuva“ atsisakė atlikti automobilio laidų ištyrimą,
kuris buvo būtinas siekiant pagrįsti arba paneigti akto išvadas, t.y. nustatyti
tikrąją gaisro priežastį. Kaip matyti iš Gaisrinio tyrimo centro akto turinio
specialistas A. R. išvadą padarė neatlikęs eksperimentinio
tyrimo, t.y. atėjo, pažiūrėjo į degulių krūvą ir nusprendė, kad gaisras kilo
dėl gedimo arba trumpo elektros sujungimo elektros sistemoje.
4.
Siekiant nustatyti
gaisro kilimo priežastį buvo atlikti ekspertiniai tyrimai, kurie iš esmės
paneigė Gaisrinio tyrimo centro prielaidą dėl gaisro kilimo priežasties. Latvijos
VRM VP Kriminalistikos valdyba tuoj po gaisro paėmė iš gaisro zonos laidus,
atliko jų tyrimą ir nustatė, jog laiduose trumpo jungimosi požymių nenustatyta.
Draudikas, išmokėdamas draudimo išmoką, o ieškovas ją priimdamas ir
neginčydamas jos dydžio, iš esmės sutiko, kad, jų manymu, dėl minėtos laidų
pynės kilo gaisras, nes už ją nebuvo išmokėta draudimo išmoka. Iš minėtų
įrodymų teigtina, kad gaisras automobilyje kilo ne dėl elektros instaliacijos
gedimo.
5.
Teismas nevertino
teismo paskirtos ekspertizės išvadų, o tik formaliai nurodė, kad ekspertizės
akte konstatuojama, jog dėl duomenų stokos negalima nei paneigti, nei
patvirtinti ankstesnių ekspertizių ir specialistų išvadų dėl gaisro tiesioginės
priežasties bei gaisro židinio vietos. Pagal 2009 m. gegužės 15 d. LTEC
eksperto padarytas išvadas galima teigti, kad byloje nėra jokių duomenų apie
tai, jog gaisro priežastis buvo elektros laidų instaliacijos kokybės trūkumas.
Eksperto nuomone, tai, kad gaisras galėjo kilti dėl automobilio gamyklinės
komplektacijos mazgų, įtaisų kokybės, apskritai mažai tikėtina. Gaisras dėl
elektros instaliacijos negalėjo kilti. Automobilis buvo paliktas ramybės
būsenoje, jame be apsaugos sistemos faktiškai neveikė jokie įtaisai. Pagal
automobilio gamintojo pateiktą informaciją, nėra žinoma silpnoji automobilio
elektros instaliacijos vieta ir jis atmeta gaisro kilimo tikimybę dėl elektros
instaliacijos. Teismas nevertino LTEC ekspertizės akto išvadų dėl galimos gaisro
kilimo priežasties.
6.
Teismas netyrė
aplinkybių dėl automobilio apsaugos signalizacijos, taip pat nepagrįstai
nurodė, kad atsakovas atsakingas už apsaugos sistemų sumontavimą automobilyje.
Atsakovas negali būti atsakingas už UAB „Klaipėdos altas“ ar kitos byloje
nenustatytos įmonės veiksmus. Jis nėra susaistytas sutartiniais santykiais dėl
apsaugos sistemos sumontavimo į ginčo automobilį. Sutartiniai santykiai dėl
UADB „Ergo Lietuva“ reikalaujamos apsaugos sistemos buvo tarp UAB „Klaipėdos
altas“ ir UAB „Maritina“. Teismas nevertino šių aplinkybių.
7.
Automobilio garantija
taikoma, jeigu jis naudojamas pagal paskirtį. Įmontuotos apsaugos sistemos nėra
gamintojo, o nei gamintojas, nei atsakovas nėra įgaliojęs UAB „Klaipėdos altas“
montuoti į BMW automobilius apsaugos sistemų. Šiuo atveju automobiliui
netaikytina garantija.
8.
Ieškovo atstovas O. K. nurodė, kad automobilis sugedo dėl signalizacijos.
Automobiliui užgesus, jį jis paliko be priežiūros, nesiėmė veiksmų signalizacijos
gedimui pašalinti, nesirūpino tinkama automobilio eksploatacija. Būdamas
neblaivus, paliko automobilį be priežiūros, nesirūpino jo apsauga. Pagal bylos
medžiagą matyti, kad automobilis galimai buvo padegtas tyčia. Neatmesta
aplinkybė, kad tai galėjo padaryti pats O. K.. Ieškovo
elgesys negali būti vertinamas, kaip apdairaus ir rūpestingo asmens, o už jo
neatsakingus veiksmus negali būti atsakingas atsakovas.
9.
Ieškovas,
reikalaudamas atlyginti nuostolius, turi įrodyti paslėptus daikto trūkumus, dėl
kurių žuvo daiktas, ir papildomai tai, kad pardavėjas apie tokius trūkumus
žinojo ar turėjo žinoti. Tokios aplinkybės nebuvo įrodytos.
10.
Atsakovas nepadarė
jokios žalos, todėl UADB „Ergo Lietuva“ reikalavimas turėjo būti atmestas.
Savarankiškas pagrindas atmesti trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus
reikalavimus, ieškinį yra tai, kad jis praleido ieškinio senaties terminą. Šiuo
atveju ieškinio senaties termino pradžia laikytina 2004 m. rugsėjo 10 d. (tuo
metu trečiajam asmeniui tapo žinoma apie įvykį) ir iki ieškinio pateikimo
teismui momento 3 metų ieškinio senaties terminas buvo pasibaigęs. Tai yra
pagrindas atmesti ieškinį.
Trečiasis asmuo UAB „Klaipėdos altas“ prisidėjimu prie UAB
„Baltijos autocentras“ apeliacinio skundo prašo patenkinti atsakovo UAB „Baltijos
autocentras“ apeliacinį skundą, panaikinti 2009 m. gruodžio 22 d. sprendimą bei
priimti naują sprendimą – ieškovo UAB „Maritina“ ieškinį ir trečiojo asmens,
pareiškusio savarankiškus reikalavimus, UADB „Ergo Lietuva“ ieškinį atmesti.
Prisidėjimu prie skundo pažymima, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė
teisės normas, netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Atkreiptas
dėmesys į tai, kad UAB „Klaipėdos altas“, nors ir prisidėdama prie atsakovo
apeliacinio skundo, išreiškia nesutikimą dėl skunde išsakytų gaisro priežasčių
galimų sąsajų su automobilyje BMW UAB „Klaipėdos altas“ sumontuota automobilio
apsaugos sistema.
Trečiojo asmens UAB „Krasta auto“ atstovas apeliacinės
instancijos teismo posėdyje pateikė šio trečiojo asmens rašytinį prisidėjimą
prie atsakovo apeliacinio skundo.
Trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus,
UADB „Ergo Lietuva“ atstovas atsiliepime į atsakovo UAB „Baltijos autocentras“
apeliacinį skundą prašo atsakovo skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Gaisrų specialistas nusprendė, jog labiausiai tikėtina, kad gaisras kilo dėl
automobilio elektros instaliacijos avarinio darbo režimo (įvyko trumpas
sujungimas arba laidai neatlaikė elektros perkrovos). Atsakovas neįrodė
aplinkybių, atleidžiančių jį nuo atsakomybės už parduoto daikto trūkumus. Jis
turėjo įrodyti, kad gaisras kilo dėl pirkėjo netinkamų veiksmų (eksploatavimo
taisyklių pažeidimo) arba dėl trečiųjų asmenų veiksmų (pvz. padegimo).
Apeliantas neįrodė tokių aplinkybių. Teismas teisingai nusprendė, kad
labiausiai tikėtina, jog automobilis užsidegė dėl elektros laidų avarinio darbo
režimo. Atsakovas organizavo automobilio signalizacijos montavimą, pristatė
automobilį įmonei „Klaipėdos altas“. Apeliantas pirmosios instancijos teismui
nenurodė jokių automobilio garantijos apribojimų. Atlikti tyrimai patvirtino,
kad automobilio užsidegimas įvyko ne dėl nenugalimos jėgos, ne dėl trečiųjų
asmenų veiksmų ir ne dėl pirkėjo kaltės. UAB „Baltijos autocentras“ privalo
vykdyti pirkimo-pardavimo sutartyje numatytus įsipareigojimus ir atlyginti dėl
automobilio sudegimo patirtą žalą. Ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo
tada, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo pažeistą teisę, šiuo
atveju apie už žalą atsakingą asmenį. Tik gavus informaciją apie gaisro kilimo
priežastis ir žalos dydį, ieškovas ir trečiasis asmuo sužinojo apie savo
pažeistas teises. Draudimo išmoka buvo išmokėta 2005 m. kovo 4 d., o atsakovo
atsakymas apie tai, kad jis atsisako atlyginti žalą gautas 2005 m. liepos 15 d.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus
reikalavimus, atstovas pateikė rašytinį prašymą atnaujinti ieškinio senaties
terminą šios asmens pareikštam ieškiniui, jeigu teismas laikytųsi pozicijos,
kad tas terminas buvo praleistas.
Ieškovas UAB „Maritina“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį
skundą prašo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti
nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime pažymima, kad
apeliantas nepagrįstai įrodinėjimo naštą nori perkelti ieškovui. Byloje nėra
duomenų, kad gaisras kilo dėl netinkamos automobilio eksploatacijos, trečiųjų
asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos. Atliktų tyrimų dėl gaisro kilimo
priežasties išvada yra gedimas elektros instaliacijoje, o tai yra parduoto
daikto su garantija trūkumas. Visi darbai iki automobilio perdavimo ieškovui
buvo atlikti atsakovo UAB „Baltijos autocentras“ iniciatyva: jis suderino
atitinkamos signalizacijos, kurios reikalavo draudikas UADB „Ergo Lietuva“,
įrengimą, nugabeno automobilį signalizacijas montuojančiai įmonei, paėmė iš jos
su įrengta signalizacija ir tik tada perdavė ieškovui. Jokia papildoma apsaugos
sistema, išskyrus tą, kurią automobilio pirkimo metu įmontavo UAB „Klaipėdos
altas“, nebuvo įrengta. Garantijos sąlygos nebuvo pažeistos. Kadangi daiktas
žuvo dėl paslėptų kokybės trūkumų, o pardavėjo pareiga yra atsakyti už daikto
trūkumus, jis privalo atlyginti dėl parduoto netinkamos kokybės daikto ne tik
ieškovo sumokėtą kainą, bet ir dėl sudaryto sandorio patirtus nuostolius.
Apeliacinis skundas atmestinas. Išnagrinėjusi bylą
apeliacine tvarka teisėjų kolegija įsitikino, kad pirmosios instancijos teismas
iš esmės teisingai išaiškino ir įvertino faktines bylos aplinkybes dėl parduoto
automobilio kokybės trūkumų ir pardavėjo atsakomybės už tuos trūkumus, tinkamai
taikė teisės normas, reguliuojančias atsakomybę už pardavėjo pareigos
garantuoti parduodamo daikto kokybę, nevykdymą ar netinkamą vykdymą, todėl
patenkindamas ieškinį priėmė teisingą procesinį sprendimą.
Dėl labiausiai tikėtinos automobilio užsidegimo priežasties
ir jos įrodytumo.
Pirmosios
instancijos teismas byloje esančių įrodymų visumos įvertinimo pagrindu padarė
išvadą apie pakankamumą faktinių duomenų, leidžiančių spręsti dėl labiausiai
tikėtinos atsakovo parduoto automobilio užsidegimo techninės priežasties – gaisro
kilimo priekinėje automobilio dalyje, variklio skyriuje dėl elektros laidų instaliacijos
avarinio darbo režimo. Šį automobilio elektros įrangos darbo sutrikimą, lėmusį
automobilio užsidegimą, teismas kvalifikavo kaip paslėptą daikto kokybės
trūkumą, dėl kurio žuvo daiktas ir dėl kurio atsakomybė tenka daikto kokybę
garantavusiam to daikto pardavėjui (atsakovui). Su šia teismo išvada teisėjų
kolegija iš esmės sutinka.
CPK
185 straipsnyje numatyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal
savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių,
kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įrodinėjimo civiliniame
procese specifika yra ta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų
aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog
labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi pagal CPK 185
straipsnį vertinant įrodymus, taikomas tikimybių pusiausvyros principas. Jo
turinys ne kartą atskleistas teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus 2009 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-425/2009, 2009 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-193/2009, 2008 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-427/2008, 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-316/2008, 2007 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-416/2007, 2005 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2005,
2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2002, 2001 m. kovo 26
d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001, kt.). Vadovaujantis CPK 176
straipsnio 1 dalies nuostatomis tą ar kitą įrodinėjamą faktą galima pripažinti
įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visumos pagrindu susiformuoja teismo
įsitikinimas to fakto buvimu. Kaip minėta, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas
sprendžiamas vadovaujantis tikimybių balansu. Tai reiškia, kad nėra
reikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti
įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys duomenys leidžia padaryti labiau tikėtiną
išvadą, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo. Visais atvejais įrodymų pakankamumo
klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į bylos kategoriją, jos pobūdį
ir kitas svarbias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus 1999 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31/1999; 1999
m. gruodžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-945/1999; 2004 m. spalio
4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2004, kt.).
Spręsdamas
dėl įrodinėjamos ieškovui perduoto naudotis automobilio užsidegimo priežasties,
teismas išsamiai analizavo ir vertino duomenis, kuriuos atskleidė specialių
techninių žinių turintys specialistai, tyrę automobilio gaisro aplinkybes,
kompleksiškai lygino šiuos duomenis su kitais byloje esančiais rašytiniais
įrodymais, byloje dalyvaujančių asmenų ir ekspertų (specialistų) paaiškinimais.
Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktų įrodymų
visumos lyginamuoju įvertinimu, kurio pagrindu susiformavo teismo įsitikinimas
dėl labiausiai tikėtinos automobilio užsidegimą nulėmusios techninės
priežasties. Pažymėtina, kad teismas tyrė ir įvertino visus byloje sukauptus
rašytinius duomenis, kurių turinį sudarė automobilio gaisro aplinkybių analizė
ir vertinimas.
Latvijos
Respublikos VRM Valstybinės policijos kriminalistikos valdybos eksperto 2004 m.
rugsėjo 20 d. išvadoje (t. 4, b. l. 95-103 ir 190-193) nurodoma, kad ant
ekspertui perduotų laidų fragmentų ir sudegusio elektros įrenginio fragmento
trumpojo elektros jungimo požymiai, kurie atsiranda prieš gaisrą ir gali būti
gaisro kilimo priežastimi, nerasti. Tačiau ekspertas negalėjo nustatyti gaisro
kilimo vietos ir gaisro kilimo priežasties dėl informacijos nepakankamumo
(ekspertui nebuvo pateikta fotolentelių prie apžiūros protokolo, akto apie
gaisrą, gaisrininkų parodymų ir kitų duomenų). Šis ekspertas tyrė tik jam perduotų
elektros laidų ir vieno elektros įrenginio fragmentų požymius, todėl negalėjo
padaryti jokių išvadų nei apie gaisro kilimo židinį, nei apie vietą ir
priežastį dėl akivaizdaus būtiniausios informacijos ir duomenų trūkumo.
Byloje
pateikta Latvijos Respublikos Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos
Mokslinio tyrimo valdybos 2004 m. spalio 4 d. išvada Nr. 116-2 (t. 4, b. l.
48-68 ir 153-176), padaryta ištyrus automobilio savininko paaiškinimus,
automobilio apžiūros duomenis, fotolenteles. Išvadoje nurodyta, kad labiausiai
tikėtina gaisro kilimo priežastis – pažeidimas arba trumpasis elektros jungimas
automobilio elektros sistemoje. Šioje išvadoje taip pat įvardinta ir tikėtina
(galima) gaisro židinio zona - automobilio priekinėje dalyje, variklio skyriaus
kairėje pusėje. Ši išvada atitinka Jūrmalos miesto VPGT Jūrmalos brigados būrio
viršininko pavaduotojo D. P. 2004-09-10 paaiškinimą apie tai, kad atvykus
gesinti gaisro aiškiai buvo matyti, jog ugnies židinys yra automobilio
priekinėje dalyje variklio skyriuje (t. 4, b. l. 104-107 ir 196-197). Jūrmalos
miesto policijos valdybos viršininko patvirtintame 2004 m. spalio 10 d.
nutarime atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą
(t. 4, b. l. 118-122 ir 214-215) nurodytos ekspertinės išvados dėl
galimų gaisro kilimo zonos bei priežasties ir konstatuota, jog tiriant medžiagą
dėl gaisro nebuvo gauta jokios informacijos ar įrodymų, jog automobilis buvo
tyčia sudegintas, todėl neįmanoma nustatyti nusikalstamos veikos požymių.
Priešgaisrinės
apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM Gaisrinių tyrimų centro specialisto
A. R. 2005 m. sausio 17 d. išvadoje (išdėstyta ekspertizės
akte, kurio originalas – priede prie 3 tomo) nurodyta, kad automobilio gaisro
židinio zona buvo automobilio variklio skyriaus kairėje pusėje. Ši išvada iš
esmės atitinka ir Latvijos Respublikos policijos konstatuotus duomenis dėl
gaisro židinio zonos. Darydamas išvadą dėl techninės gaisro kilimo priežasties
ekspertas rėmėsi Latvijos Respublikos Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo
tarnybos Mokslinių tyrimų laboratorijos išvada dėl galimos gaisro kilimo
priežasties, taip pat tuo, kad 2004 m. spalio 6 d. automobilio apžiūros metu
gaisro židinio zonoje buvo aptikti automobilio elektros instaliacijos laidai su
avarinio darbo režimo požymiais. Pagal ekspertizei pateiktą medžiagą ekspertas
nustatė, kad gaisras kilo dėl automobilio elektros laidų instaliacijos avarinio
darbo režimo (avarinis darbo režimas
– elektros grandinėje įvykęs trumpasis jungimas, perkrova). Kadangi gaisras yra
iš esmės tikimybinio pobūdžio įvykis, ekspertas tyrė kelias galimas gaisro
kilimo priežasties versijas. Ekspertas atliko bei padarė atitinkamas išvadas
dėl kitų galimų gaisro priežasties versijų ir jas atmetė. Atviros ugnies
šaltinio poveikio versiją ekspertas atmetė, nes gaisras kilo tokioje
automobilio vietoje, kur ugnies pašalinio patekimo galimybė neįmanoma.
Pažymėtina, kad tirdamas automobilio sudegimo aplinkybes gaisro priežasties
versijų tyrimo metodą naudojo ir teismo paskirtą ekspertizę 2009 m. balandžio 3
d. - gegužės 13 d. atlikęs Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertas S. K., kadangi vienos bet kokios gaisro priežasties versijos
požymių nustatymas nėra pakankamas pagrindas pripažinti tą versiją patvirtinta,
todėl būtina tirti ir kitas galimas versijas (t. 6, b. l. 34-45). Pagal jam
pateiktą medžiagą šis ekspertas negalėjo nustatyti gaisro židinio vietos dėl
duomenų stokos, tačiau jis nei patvirtino nei paneigė tikimybę, jog gaisro
židinys (gaisro prasidėjimo vieta) galėjo būti variklio skyriaus viduje, kaip
buvo teigiama ankstesnėse specialistų ekspertinio pobūdžio išvadose.
Atsižvelgdamas į sudegusio automobilio markės prestižiškumą, naujumą, ekspertas
darė prielaidą, jog gaisro priežastis dėl automobilio detalių, mazgų, įtaisų
prastos kokybės ar gedimų mažai tikėtina, bet dėl duomenų stokos ekspertas
netyrė versijos, ar gaisro priežastys gali būti susijusios su automobilio
detalių, mazgų prasta kokybe, gedimais, mechaniniais pažeidimais. Ekspertas
atkreipė dėmesį, kad po automobilio vagystės jame buvo atliekamas ir laidų
remontas, įvairių įtaisų išėmimas bei įdėjimas. Šios operacijos buvo vykdomos
pas atsakovą UAB „Baltijos autocentras“. Dėl duomenų stokos ekspertas negalėjo
ištirti ar gaisro priežastis gali būti susijusi su automobilio elektros
instaliacijos laidų, elektros įrangos kokybiškumu, netinkamu montažu, bet
neatmetė gaisro kilimo automobilyje galimybės dėl netinkamai sumontuotos arba
eksploatacijos eigoje pažeistos elektros įrangos.
Atkreiptinas
dėmesys, kad jokioje gaisro aplinkybių tyrimo medžiagoje nėra išsakyta bent
kiek objektyvaus turinio prielaidų, jog gaisro kilimas galėjo būti susijęs su automobilyje
trečiojo asmens UAB „Klaipėdos altas“ įrengtos signalizacijos veikimu, jos
techninės būklės ar montavimo darbų (ne)kokybiškumu, taip pat kad gaisrą galėjo
sukelti automobilio vagystės laikotarpiu padaryti jo pažeidimai. Išdėstytų
aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija reiškia įsitikinimą, kad ieškovo ir
trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais pateikta įrodymų grupė dėl
automobilio užsidegimo priežasties
vertintina kaip labiau patikima ir toks įrodymų visumos įvertinimas atitinka
CPK 185 straipsnį. Įvertinusi byloje esančius įrodymus jų pakankamumo,
leistinumo, patikimumo, ryšio su įrodinėjamomis aplinkybėmis aspektais teisėjų
kolegija, kaip ir pirmosios instancijos teismas, laikosi pozicijos, jog byloje
esančių duomenų pakanka padaryti išvadą, jog labiausiai tikėtinas faktas yra
tas, kad automobilio užsidegimą sukėlė elektros instaliacijos laidų avarinis
darbo režimas – techninio pobūdžio gedimas automobilio elektros įrangoje. Tokio
pobūdžio gedimas pirmosios instancijos teismo pagrįstai pripažintas atsakovo parduoto
daikto paslėptais trūkumais.
Nesutikdamas
su teismo išvada dėl automobilio užsidegimą sąlygojusių šio daikto trūkumų,
atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas pažeidė įrodinėjimo
taisykles, neįvertino bylos įrodymų visumos, be pagrindo suteikė svarbesnę
galią Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM Gaisrinių
tyrimų centro aktui ir jį surašiusio asmens paaiškinimui, nes tas aktas
sudarytas suinteresuoto bylos baigtimi trečiojo asmens užsakymu dar iki bylos
nagrinėjimo pradžios. Aukščiau išdėstytų argumentų pagrindu negalima sutikti su
nurodytais apeliacinio skundo motyvais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad
pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimą ir įrodinėjimo priemonių
taikymą reguliuojančių teisės normų, tinkamai laikėsi įrodinėjimo naštos
paskirstymo principų, o teisines išvadas dėl ginčo šioje byloje padarė būtent
įrodymų visumos įvertinimo pagrindu. Visiškai nepagrįstas apelianto teiginys,
kad teismas suteikė didesnę įrodomąją galią Priešgaisrinės apsaugos ir
gelbėjimo departamento prie VRM Gaisrinių tyrimų centro specialisto padarytoms
išvadoms ir paaiškinimams dėl galimų automobilio gaisro priežasčių. Teismas šio
specialisto išvadas lygino ir vertino kartu su Latvijos Respublikos gaisrų
tyrimo specialistų ir policijos pareigūnų išvadomis, gaisrą gesinusių asmenų
parodymais, taip pat Lietuvos teismo ekspertizės centro atliktos ekspertizės
išvadomis bei teisme apklaustų ekspertų paaiškinimais ir remdamasis labiausiai
tikėtino visų ištirtų įrodymų grupių patikimumo principu padarė pagrįstą išvadą
dėl galimos techninės gaisro kilimo priežasties, kurią lėmė automobilio (kaip
daikto) trūkumai. Byloje nėra jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima teigti,
kad automobilio užsidegimas įvyko ar jam turėjo įtakos kokie nors išoriniai
veiksniai – trečiųjų asmenų veika ir nenugalimos jėgos poveikis. Tokiu atveju
kaip labiausiai tikėtina konstatuota techninė automobilio gaisro priežastis.
Byloje pakanka duomenų, kad šią priežastį galėjo nulemti gedimas automobilio
elektros įrangoje, sukėlęs avarinį elektros laidų darbo režimą. Ši labiausiai
įtikinanti techninė gaisro priežastis nėra nuneigta kitais byloje ištirtais bei
įvertintais įrodymais. Nors atsakovas teigia, kad avarinį elektros
instaliacijos darbo režimą galėjo sukelti daugybė nenustatytų priežasčių,
tačiau esmė yra ta, kad atsakovas neįrodė, jog automobilio gaisrą sukėlė ar
galėjo sukelti kitokia techninio pobūdžio priežastis ar kitokio pobūdžio
veiksnys, kada kokybės garantiją suteikęs daikto pardavėjas nelaikytinas
atsakingu dėl daikto kokybės trūkumų ir galėtų būti pripažintas pagal sutartį
tinkamai įvykdęs pardavėjo pareigas. Tai, kad Priešgaisrinės apsaugos ir
gelbėjimo departamento prie VRM Gaisrinių tyrimų centre automobilio gaisro
techninį tyrimą užsakė šio automobilio draudikas aiškinant aplinkybes dėl
draudiminio įvykio fakto, neduoda pakankamo pagrindo sutikti su apelianto
teiginiu, kad šio centro specialisto išvados turėjo būti vertinamos kritiškai
ar net visiškai nevertinamos, esą tyrimas buvo užsakytas šios bylos baigtimi
suinteresuoto asmens. Pažymėtina, kad sudegusio automobilio draudikas gaisro
priežasčių tyrimą užsakė ir jo išvadas gavo dar iki įstojimo į šią bylą ir
savarankiškų reikalavimų joje pateikimo, be to, negalima sutikti su tuo, kad
jau tuo metu draudikas siekė ne tik surinkti įrodymus dėl draudiminio įvykio
buvimo ar nebuvimo fakto nustatymo, bet ir sukaupti sau palankius duomenis,
kuriais galėtų pasinaudoti būsimame ginče su asmenimis, į kuriuos galbūt
atsirastų galimybė nukreipti regresinio pobūdžio reikalavimus.
Atsakovas
apeliuoja į tai, kad teismas nevertino teismo paskirtos ekspertizės išvadų, o
apsiribojo formalia nuoroda, jog dėl duomenų stokos ekspertas negalėjo nei
paneigti, nei patvirtinti ankstesnių ekspertizių ir specialistų išvadų dėl
gaisro priežasties bei gaisro židinio vietos. Pasak apelianto, pagal LTEC
eksperto padarytas išvadas galima teigti, kad byloje nėra jokių duomenų apie
tai, jog gaisro priežastis buvo elektros laidų instaliacijos kokybės trūkumas,
o gaisro kilimo galimybė dėl automobilio gamyklinės komplektacijos mazgų, ar
įtaisų kokybės apskritai mažai tikėtina.
Su
apelianto teiginiu apie tai, kad teismas visiškai nevertino LTEC atliktos
ekspertizės išvadų negalima sutikti. Visų pirma, ekspertas išvadų pagal
užduotus klausimus iš esmės nepadarė, nes konstatavo, kad jam trūksta duomenų
išvadoms padaryti ir atsakymams į klausimus suformuluoti. Konstatavęs, kad
pagal pateiktą medžiagą jam trūksta duomenų ekspertinėms išvadoms padaryti,
ekspertas nedavė atsakymo nei dėl židinio zonos ar vietos, nei dėl galimos
gaisro kilimo priežasties. Pirmosios instancijos teismui nebuvo galimybės
vertinti LTEC ekspertizės akto išvadų, nes jame nebuvo pačių išvadų ir atsakymų
į ekspertui užduotus klausimus. Ekspertas nurodė, kad pagal pateiktą medžiagą
jam trūksta duomenų išvadai, jog automobilio gaisro priežastis buvo arba galėjo
būti elektros laidų instaliacijos kokybės trūkumas, tačiau pažymėtina tai, kad
LTEC ekspertizės akto teiginiais ankstesnės išvados dėl gaisro židinio zonos
(vietos) bei labiausiai tikėtinos gaisro priežasties nebuvo paneigtos
(ekspertas nurodė, kad ankstesnių išvadų jis negali nei patvirtinti, nei
paneigti). Eksperto teigimu apie tai, kad dėl tokio automobilio gamyklinės
komplektacijos mazgų ar įtaisų kokybės gaisro kilimas apskritai mažai
tikėtinas, išreikšta tik abstrakti nuomonė, neparemta ir niekaip nesusieta su
konkrečiais faktiniais įvykio (gaisro) duomenimis.
Atsakovo
apeliaciniame skunde pažymima, kad ieškovui buvo perduotas tinkamos kokybės
automobilis, nes juo naudotasi net 9 mėnesių laikotarpį, per kurį pretenzijų
dėl daikto kokybės trūkumų nebuvo pareikšta.
Byloje pagrįstai konstatuota, kad automobilio
žuvimą, o tuo pačiu žalos ieškovui atsiradimą lėmė automobilio trūkumai jo
elektros įrangoje. Ta aplinkybė, kad po automobilio perdavimo ieškovas
automobilį eksploatavo 9 mėnesius, o juo naudojęsis ieškovo atstovas E. K. nenurodė automobilio trūkumų iki gaisro, neduoda
pagrindo daryti kategorišką išvadą, jog ieškovui buvo perduotas tinkamos
kokybės ir pardavėjo garantinius įsipareigojimus atitinkantis daiktas. Kaip
nustatyta, automobilis sudegė dėl priežasties, susijusios su paslėptais daikto
trūkumais, todėl ieškovo atstovo paaiškinimai apie tai, kad iki gaisro jis
nematė ar nejautė daikto trūkumų, esminės reikšmės neturi. Automobilio elektros
instaliacija – tai laidų sistema su jų tvirtinimo detalėmis. Ji yra automobilio
elektros įrangos sudėtinė dalis. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės
akte, be kita ko, nurodyta, kad paprastai problemos dėl automobilio elektros
įrangos būklės atsiranda ir kaupiasi palaipsniui automobilio eksploatacijos
eigoje. Šiuo konkrečiu atveju incidentas automobilio elektros įrangoje, sukėlęs
avarinį elektros instaliacijos laidų darbo režimą, įvyko automobilio kokybės
garantijos galiojimo laikotarpiu, todėl atsakovo argumentai dėl automobilio
eksploatacijos laiko trukmės nuo jo perdavimo iki sudegimo nelaikytini
reikšmingais sprendžiant pardavėjo atsakomybės už daikto trūkumus atsiradimo
klausimą.
Apeliantas
teigia, kad teismas netyrė aplinkybių dėl papildomos automobilio apsaugos
signalizacijos įrengimo, taip pat nepagrįstai nurodė, kad atsakovas esąs
atsakingas už papildomų apsaugos sistemų sumontavimą automobilyje. Apeliantas
tvirtina, kad jis negali būti atsakingas už trečiojo asmens UAB „Klaipėdos
altas“ ar kitos byloje nenustatytos įmonės veiksmus, nebuvo susaistytas
sutartiniais santykiais dėl apsaugos sistemos sumontavimo į sudegusį
automobilį.
Teisėjų
kolegija pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų pagrįstai manyti,
jog automobilio gaisrui kilti galėjo turėti įtaką papildomos automobilio
apsaugos sistemos sumontavimas, kurį atliko trečiasis asmuo UAB „Klaipėdos
altas“. Pirmosios instancijos teismo sprendime pažymėta, kad bylos nagrinėjimo
metu iškelta versija, jog automobilio trūkumus, susijusius su galimais gedimais
elektros įrangoje, galėjo sukelti veiksmai montuojant papildomas automobilio
apsaugos sistemas, įrodymais nepatvirtinta. Nors ir galima sutikti su atsakovo
apeliacinio skundo argumentu, kad teismui nebuvo pagrindo remtis CK 6.257
straipsnio nuostatomis dėl skolininko atsakomybės už trečiuosius asmenis,
kuriuos skolininkas pasitelkia savo prievolei įvykdyti, tačiau teismas
teisingai sprendė, kad šiuo konkrečiu atveju atsakovo santykių su trečiuoju
asmeniu UAB „Klaipėdos altas“ buvimas ar nebuvimas esminės reikšmės ginčo nagrinėjimui
neturi, nes yra sprendžiama dėl atsakovo sutartinių prievolių vykdymo tinkamumo
pagal sudarytą automobilio pirkimo-pardavimo sutartį. Be to, negalima sutikti
su apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybe, kad atsakovo ir trečiojo asmens UAB
„Klaipėdos altas“ visiškai nesiejo jokie sutartiniai teisiniai santykiai, kad
jokioje automobilio apsaugos sistemų montavimo proceso stadijoje atsakovas
nedalyvavo, nieko nesamdė, nederino ir nekontroliavo. Tokias apelianto
nurodytas aplinkybes paneigia byloje esantys rašytiniai duomenys dėl
automobilio apsaugos sistemos pakeitimo (remonto) darbų organizavimo ir
atsiskaitymo už juos pas atsakovą remontuojant automobilį po šio vagystės. Šioje
byloje reikšmingomis laikytinos faktinės aplinkybės, kad pats pardavėjas
(atsakovas) remontavo ieškovo naudojamą automobilį po šio vagystės. Remonto
darbai, be kita ko, apėmė ir automobilio elektronikos, apsaugos ir kitų
automobilio elektros sistemos ar su ja susijusių sistemų dalių (mazgų) keitimo,
remonto ir būklės tikrinimo darbus (atsakovo pateiktos ieškovui remonto darbų
sąskaitos faktūros – t. 5, b. l. 121-123).
Pažymėtina, kad į remonto darbų
sąskaitą automobilio pardavėjas (atsakovas) UAB „Baltijos autocentras“ įtraukė
ir automatinės apsaugos sistemos Black Bug Plus remonto paslaugos pardavimą
(2004-05-17 sąskaita BAC Nr.2004-0026). Atsakovo 2009-02-20 paaiškinimas (t. 5,
b. l. 152-155) dėl apsaugos signalizacijos į automobilį sumontavimo aplinkybių
yra vertintinas kritiškai, nes neatitinka faktinių bylos duomenų. Iš bylos
medžiagos matyti, kad automobilio pirkimo-pardavimo metu į automobilį trečiasis
asmuo UAB Klaipėdos altas“ įmontavo papildomą apsaugos sistemą Black Bug
(sąskaitoje ji įvardinta kaip sistema Black Bug BT 52L – t. 1, b. l. 64,
pažymoje draudimo bendrovei – kaip sistema Black Bug BT 71L2 – t. 1, b. l. 111)
ir šių darbų apmokėjimo sąskaitą pateikė ieškovui UAB „Maritina“, o ne
atsakovui UAB „Baltijos autocentras“ (t. 1, b. l. 64,110). Tuo tarpu
remontuojant automobilį po šio vagystės, pagal pirkimo važtaraštį 2004-03-12
užfiksuotas iš UAB „Klaipėdos altas“ gautos apsaugos sistemos užpajamavimas į
atsakovo sandėlį, tą pačią dieną pardavėjas UAB „Klaipėdos altas“ pateikė
pirkėjui UAB „Baltijos autocentras“ sąskaitą apmokėti už apsaugos sistemos
Black Bug Plus BT71L2 pardavimą ir jos sumontavimą automobilyje BMW 530, valst.
Nr. 358 (t. 5, b. l. 154-155). Vėliau šios apsaugos sistemos sumontavimas buvo
įtrauktas į 2004-05-17 atsakovo pateiktą ieškovui bendrą remonto darbų
apmokėjimo sąskaitą BAC Nr. 2004-0026. Teisėjų kolegijos vertinimu, įtraukdamas
apsaugos sistemos sumontavimą į savo atliktų remonto darbų sąskaitą, nors ir
teigdamas pats šios sistemos nemontavęs, atsakovas tuo pačiu prisiėmė ir galimą
riziką dėl visų atliktų remonto darbų kokybės atitikimo atsakovo suteiktai
automobilio kokybės garantijai šios galiojimo termino laikotarpiu. Atsakovo
teiginys minėtame 2009-02-20 paaiškinime apie tai, kad po automobilio vagystės
ieškovas savo iniciatyva sumontavo papildomą apsaugos sistemą, yra nepagrįstas
jokiais įrodymais.
Dėl
parduodamo daikto kokybės garantijos. Dėl įrodinėjimo naštos pardavėjui
pažeidus pareigą perduoti kokybės garantiją atitinkantį daiktą.
CK
6.317 ir 6.327 straipsniuose reglamentuojamos pardavėjo teisės ir pareigos bei
pardavėjo atsakomybės sąlygos, susijusios su parduodamo daikto kokybe, bet
nereglamentuojami įrodinėjimo naštos paskirstymo klausimai. Jie išdėstyti
Civilinio proceso kodekse, taip pat CK 6.333 straipsnyje ir kitose sistemiškai
taikytinose teisės normose.
Viena
iš bendrųjų pardavėjo pareigų yra perduoti daiktus. Vykdydamas ją pardavėjas
privalo pagal pirkimo-pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui valdyti
nuosavybės teise ir patvirtinti daiktų kokybę. Tai nustatyta CK 6.317
straipsnio 1 dalyje ir vertinama kaip įstatyme nustatyta prievolė. Kilus ginčui
dėl perduotų netinkamos kokybės daiktų, taikytina CPK 178 straipsnyje nustatyta
bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė – kiekviena šalis turi įrodyti tas
aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus. CK 6.333
straipsnyje išdėstytos normos turinyje įtvirtinta specialioji įrodinėjimo
naštos paskirstymo taisyklė sprendžiant ginčus dėl parduoto daikto kokybės. Šio
straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad pardavėjas privalo perduoti pirkėjui daiktus,
kurių kokybė atitinka pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas bei daiktų kokybę
nustatančių dokumentų reikalavimus. Pardavėjas atsako už daiktų trūkumus, jeigu
pirkėjas įrodo, kad jie atsirado iki daiktų perdavimo arba dėl priežasčių,
atsiradusių iki daiktų perdavimo. Straipsnio 3 dalyje reguliuojamas išskirtinis
atvejis dėl įrodinėjimo pareigos pasiskirstymo, kuomet kyla ginčas dėl daiktų,
kurių kokybę pardavėjas garantuoja. Pardavėjo suteikiamas parduodamo daikto
kokybės patvirtinimas yra garantija. Pagal pareigos vykdymo intensyvumą yra
išskiriamos: prievolė pasiekti tam tikrą rezultatą; prievolė užtikrinti tam
tikrą apdairumo, uolumo, rūpestingumo laipsnį; prievolė ką nors garantuoti.
Prievolė garantuoti pasižymi didžiausiu pareigos įvykdymo privalomumu.
Pardavėjo prievolė patvirtinti daikto kokybę yra garantija pagal įstatymą (CK
6.317 straipsnio 2 dalis), todėl ji pasižymi didžiausiu vykdymo intensyvumu.
Viena vertus, tai reiškia, kad pardavėjas garantuoja, jog parduodamų daiktų
kokybė atitinka reikalavimus daiktui (CK 6.327 straipsnis), o kita vertus pardavėjui atsakomybė už netinkamą daikto kokybę
netaikoma tik įstatyme ar sutartyje aiškiai apibrėžtais pagrindais (Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis
civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2009).
Nagrinėjamu atveju automobilio
pardavėjas UAB „Baltijos autocentras“ 2004 m. sausio 21 d. pirkimo-pardavimo
sutartyje (t. 2, b. l. 121-124) garantavo, kad parduodamo daikto kokybė
visiškai atitinka tokiems gaminiams keliamus reikalavimus, gamintojo nustatytus
standartus ir suteikė šiam daiktui dvejų metų be ridos apribojimų kokybės
garantiją, skaičiuojamą nuo turto priėmimo-perdavimo dienos (sutarties 5.1, 5.3
p.). Pardavėjas pareiškė, kad jis atlygins
visus nuostolius, tiesiogiai kylančius dėl šioje sutartyje pardavėjo pateiktų
pareiškimų ir (ar) garantijų neatitikimo faktinėms aplinkybėms (sutarties 5.2.4
p.). Tais atvejais, kada pardavėjas garantuoja daiktų kokybę, jis atsako už
daiktų trūkumus, jeigu neįrodo, kad šie atsirado po daiktų perdavimo pirkėjui
dėl to, kad pirkėjas pažeidė daikto naudojimo ar saugojimo taisykles, arba dėl
trečiųjų asmenų kaltės ar nenugalimos jėgos, ir pardavėjas nėra atsakingas už
trūkumų atsiradimą (CK 6.333 str. 3 d.). Tai reiškia, kad pardavėjas garantiniu
laikotarpiu yra atsakingas už parduoto daikto kokybę, jeigu neįrodo, kad
pirkėjo nurodyti trūkumai atsirado po daikto perdavimo pirkėjui dėl šio, kitų
asmenų kaltų veiksmų ar nenugalimos jėgos poveikio. Vadinasi, pagal CK 6.333
straipsnio 3 dalį pirkėjui pateikiant ieškinį pakanka nurodyti nupirkto daikto
trūkumą, o pardavėjui tenka pareiga įrodyti, kad jis nėra atsakingas už pirkėjo
nurodytą trūkumą, kuris atsirado per parduoto daikto kokybės garantijos
terminą. Toks aiškinimas, kad pareiga įrodyti CPK 6.333 straipsnio 3 dalyje
nurodytas aplinkybes, kurios atsirado dėl pirkėjo kaltės (pažeidus daikto
naudojimo ir saugojimo taisykles) ar kitų pardavėją nuo atsakomybės
atleidžiančių aplinkybių tenka pardavėjui, pateikiamas Lietuvos Aukščiausiojo
Teismo kasacine tvarka priimtose nutartyse (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus 2010 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-133/2010, 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-499/2009, kt.). Šioje byloje konstatuota, kad ieškovo naudotas automobilis
užsidegė dėl jo kokybės trūkumų, atsiradusių automobilio eksploatacijos
garantiniu laikotarpiu. Šie kokybės reikalavimų neatitinkantys trūkumai
priskirtini paslėptiems. Tai reiškia, kad už paslėptus (neakivaizdžius) daikto
trūkumus atsakomybė tenka pardavėjui. Pagal CK 6.327 straipsnio 4 dalį
pardavėjas atsako už bet kokį neatitikimą, kuris yra bet kokios pardavėjo
prievolės, įskaitant tinkamumą naudoti, pažeidimo pasekmė. Pardavėjo
atsakomybės už paslėptus trūkumus atvejis negali būti vertinamas taip, kad
pirkėjas turi įrodyti buvus tinkamą daikto naudojimą ar eksploatavimą. Daikto
naudojimo ir eksploatavimo taisyklių pažeidimas, padarytas pirkėjo, yra
pardavėjo atsakomybę už daikto kokybės trūkumus šalinanti aplinkybė. Pagal CK
6.333 straipsnio 3 dalį ją įrodinėja pardavėjas. Byloje surinkti duomenys pagrįstai
leido pirmosios instancijos teismui daryti išvadą, jog atsakovas (pardavėjas)
neįrodė, kad automobilio užsidegimą lėmę daikto trūkumai atsirado dėl to, jog
ieškovas (automobilio naudotojas) pažeidė daikto naudojimo ar saugojimo
taisykles, ar kad egzistavo kitos įstatyme numatytos išskirtinės aplinkybės,
kurioms esant daikto kokybės garantiją suteikęs pardavėjas nėra atsakingas už
daikto trūkumų atsiradimą garantiniu laikotarpiu. Atsakovas neįrodė aplinkybių,
atleidžiančių jį nuo atsakomybės už parduoto daikto trūkumus, nors pagal
įstatymą jam tenka tokių aplinkybių įrodinėjimo pareiga.
Atsakovo
apeliaciniame skunde nurodoma, kad ieškovas turėjo pareigą įrodyti automobilio
kokybės trūkumą, buvusį iki daikto perdavimo arba atsiradusį dėl priežasčių iki
daikto perdavimo. Pasak apelianto, ieškovas bylos nagrinėjimo eigoje nepateikė
įrodymų, patvirtinančių automobilio trūkumų faktą. Su šiais teiginiais nėra
pagrindo sutikti. Pardavėjas (byloje – atsakovas) pagal sutartį suteikė
automobiliui dvejų metų kokybės garantiją. Kaip jau pažymėta, pagal CK 6.333
straipsnio 3 dalį, kai pardavėjas garantuoja daikto kokybę, jis atsako už
daiktų trūkumus, jeigu neįrodo šioje teisės normoje nurodytų aplinkybių,
šalinančių pardavėjo atsakomybę. Taigi, pardavėjui suteikus daikto kokybės
garantiją, pirkėjui užtenka įrodyti daikto trūkumų atsiradimo faktą, o kokybės
garantijos suteikimas konkrečiam daikto naudojimo (eksploatavimo) terminui
reiškia, kad ieškovui atsiranda pareiga įrodyti trūkumų atsiradimo faktą daikto
kokybės garantijos galiojimo termino laikotarpiu, bet ne faktą, kad tokie
trūkumai egzistavo dar iki daikto pirkėjui perdavimo arba atsirado dėl
priežasčių iki daikto perdavimo. Byloje nustatyta, kad automobilis sudegė dėl
priežasčių, susijusių su paslėptais daikto (automobilio) trūkumais, kurie
galėjo atsirasti tiek dėl galimos netinkamos gamyklinės elektros laidų
instaliacijos kokybės ar netinkamo sumontavimo, tiek ir dėl priežasčių,
susijusių su intervencija į automobilio elektros įrangos sistemą montuojant
papildomas apsaugos sistemas arba remontuojant automobilį po šio vagystės. Esmė
yra ta, kad automobilis sudegė dėl priežasčių, susijusių su šio daikto
trūkumais, atsiradusiais per daikto garantijos galiojimo terminą. Ieškovas
įrodė automobilio paslėptų trūkumų atsiradimo faktą, tačiau atsakovas neįrodė,
kad jis nėra atsakingas už garantinio laikotarpio terminu atsiradusius tokius
trūkumus, nes nenustatytos aplinkybės, kad šių trūkumų atsiradimą (išaiškėjimą)
po automobilio perdavimo būtų lėmę pirkėjo veiksmai netinkamai eksploatuojant
ar saugant automobilį, trečiųjų asmenų veiksmai ar nenugalimos jėgos poveikis.
Esant tokioms aplinkybėms pardavėjas yra atsakingas už tuos trūkumus, tuo pačiu laikytinas pažeidusiu pardavėjo
pareigas pagal sutartį.
Apeliantas taip pat nurodo, kad automobilio garantija būtų
taikoma, jeigu šis būtų naudojamas pagal paskirtį. Apelianto teigimu,
įmontuotos į automobilį papildomos apsaugos sistemos nėra gamintojo, nei
gamintojas, nei atsakovas nėra įgaliojęs trečiąjį asmenį UAB „Klaipėdos altas“
montuoti į BMW automobilius apsaugos sistemų, todėl šiuo atveju automobiliui
netaikytina garantija.
Kaip jau nurodyta, papildoma automobilio apsaugos sistema į
automobilių buvo montuojama su atsakovo (automobilio pardavėjo) žinia ir jam
neprieštaraujant nei dėl paties sistemos montavimo, nei dėl apsaugos sistemos
modelio, nei dėl ją montuojančio asmens. Automobilio pardavėjas, suteikdamas
automobiliui kokybės garantiją, nenustatė jokių papildomų jos galiojimo sąlygų,
nenumatė jokių garantijos taikymo išlygų, jos niekaip neapribojo dėl
automobilyje sumontuotos papildomos apsaugos sistemos. Nurodytos aplinkybės dėl
automobilyje įmontuotų papildomų sistemų galėtų būti reikšmingos, jeigu būtų
sprendžiama dėl automobilio gamintojo teikiamos daikto kokybės garantijos galiojimo
arba negaliojimo. Šiuo gi konkrečiu atveju sprendžiami daikto pardavėjo
suteiktos daikto kokybės garantijos galiojimo ir pardavėjo garantijos suteikimo
pagrindu galinčios kilti jo atsakomybės už parduoto daikto trūkumus klausimai.
Ieškinio pagrįstumui neturi esminės reikšmės nepašalintos abejonės, ar
labiausiai tikėtiną automobilio elektros įrangos darbo režimo sutrikimą, kaip
gaisro kilimo priežastį, lėmė netinkama (nekokybiška) automobilio gamyklinė
elektros instaliacija, ar netinkamas papildomos signalizacijos įmontavimas,
arba kitokia galima intervencija į automobilio elektros įrangos sistemą. Dar
kartą pažymėtina - esmė yra ta, kad automobilio papildomos apsaugos sistemos
(tiek automobilio pirkimo-pardavimo metu, tiek po automobilio vagystės) buvo
montuojamos su atsakovo žinia ir suderinimu. Šią aplinkybę patvirtina vien tas
nepaneigtas faktas, kad automobilį į apsaugos sistemas montuojančią UAB
„Klaipėdos altas“ pristatė ir iš jos atsiėmė atsakovo darbuotojas. Automobilio
remontu po vagystės, įskaitant ir sugadintos automobilio apsaugos sistemos
remontu (ar pakeitimu), užsiėmė ir rūpinosi pats atsakovas. Po automobilio
remonto atsakovas vėlgi niekaip nekoregavo savo suteiktos daikto kokybės
garantijos apimties ar sąlygų. Atlikti tyrimai nepatvirtino, o ir kitomis
įrodinėjimo priemonėmis atsakovas neįrodė, jog automobilio žuvimo (sudegimo)
priežastis būtų nulėmę netinkami pirkėjo veiksmai ar kiti veiksniai, šalinantys
daikto kokybę garantavusio pardavėjo atsakomybę už parduoto daikto
trūkumus.
Pirkimo-pardavimo
sutarties pažeidimo atveju pirkėjas gali gintis bendraisiais teisių gynimo
būdais, įskaitant ir reikalavimą atlyginti nuostolius. Specialūs pirkėjo,
nusipirkusio netinkamos kokybės daiktą, teisių gynimo būdai įtvirtinti CK 6.334
straipsnyje; pirkėjas jais turi teisę naudotis savo pasirinkimu. Skirtingi
pirkėjo teisių gynimo būdai gali būti derinami kartu, jeigu vieno jų nepakanka
pažeistoms teisėms atkurti.
Taigi, specialūs pirkėjo teisių gynimo būdai gali būti
derinami su nuostolių atlyginimu. Kai pirkėjas reikalauja atlyginti dėl
sutarties pažeidimo atsiradusius nuostolius turi būti nustatytos būtinosios
sutartinės civilinės atsakomybės sąlygos, tarp jų - nuostolių faktas ir dydis
(CK 6.249, 6.258 straipsniai). CK 6.327 straipsnio 1 dalis nustato, kad parduodamo daikto kokybė ir
kiti kriterijai turi atitikti sutarties sąlygas, o jeigu sutartyje nėra
nurodymų – įprastus reikalavimus. Įprasti reikalavimai daiktui - automobiliui
šiame ginče suprantami kaip galimybė pagal paskirtį naudotis daiktu (CK 1.2 straipsnyje įtvirtintas civilinių teisinių santykių
reglamentavimo teisėtų lūkesčių principas). CK 6.327 straipsnio 2 dalis nustato, kad pardavėjas neatsako pagal šio
straipsnio 1 dalies reikalavimus už bet kokį daiktų neatitikimą tik tuomet,
jeigu sutarties sudarymo metu pirkėjas žinojo arba negalėjo nežinoti apie tokį
neatitikimą. Kaip jau nurodyta, CK 6.327 straipsnio 3 dalis nustato, kad pardavėjas pagal sutartį ir
šį kodeksą atsako už bet kokį
neatitikimą, kuris buvo nuosavybės teisės perėjimo pirkėjui momentu, net jeigu
tas neatitikimas paaiškėja vėliau. Iš CK 6.327 straipsnio nuostatų akivaizdu, kad pardavėjo žinojimas apie
parduoto daikto trūkumus nėra privaloma pardavėjo atsakomybės už parduoto
daikto trūkumus sąlyga ir šiuo atveju ieškovas, reikalaudamas nuostolių
atlyginimo, neprivalo įrodyti, kad pardavėjas žinojo arba turėjo žinoti apie
daikto trūkumus (CK 6.334 str. 3 d. nuostata).
Dėl ieškinio senaties subrogacijos atveju
CK
6.1015 straipsnio 1 ir 2 dalys numato, jog jei draudimo sutartis nenustato ko
kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti
išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens (subrogacinio reikalavimo
teisė). Tokia reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis
taisyklių, kurios nustato draudėjo ir už žalą atsakingo asmens santykius.
Subrogacija yra įstatymo pagrindu įvykstantis asmenų pasikeitimas sutartinėje
ar deliktinėje žalos atlyginimo prievolėje, t. y. subrogacijos atveju žalos
atlyginimo prievolė nepasibaigia, tik pasikeičia šios prievolės šalis, todėl
ieškinio senaties terminui ir jo skaičiavimo tvarkai taikoma CK 1.128
straipsnyje įtvirtinta taisyklė – prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia
ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos. Tai reiškia, kad
draudikas, įgijęs subrogacinio reikalavimo teisę, yra saistomas tų ieškinio
senaties terminų, kurie būtų taikomi draudėjo reikalavimui atlyginti žalą,
atsiradusią iš sutarties ar delikto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų
skyriaus 2009 m. vasario mėn. 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-46/2009). Pirmosios instancijos teismo teiginys, kad draudimo išmokos
išmokėjimas pripažįstamas pagrindinės prievolės įvykdymo momentu ir tik nuo šio
momento prasideda ieškinio senaties
terminas draudiko (byloje – trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais)
reikalavimams į už žalą atsakingą asmenį, nėra teisingas, nes teismo nurodyta
senaties termino pradžios skaičiavimo taisyklė taikoma nustatant iš regresinių
prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties termino pradžią. Kadangi
subrogacija nėra nauja regresinė prievolė, o tik asmenų pasikeitimas toje
pačioje žalos atlyginimo prievolėje, dėl to subrogacijos atveju ieškinio
senaties skaičiavimas nesikeičia (CK 1.128 straipsnis) ir šio termino eiga
skaičiuojama nuo tos dienos, kurią žalą patyręs asmuo sužinojo arba turėjo
sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina
tai, kad reikia skirti ieškinio senaties termino pradžios momento nustatymą,
kai reiškiamas subrogacinis reikalavimas, ir draudiko subrogacijos teisės
atsiradimo momentą: minėta, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia
nustatoma pagal tai, kada žalą patyręs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie
savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis); tuo tarpu draudimo išmokos
sumokėjimo faktas reiškia subrogacijos teisės atsiradimą – draudikas
subrogacijos teisę įgyja nuo to momento, kai jis sumoka savo draudėjui draudimo
išmoką pagal jų sudarytą draudimo sutartį (CK 6.1015 straipsnio 1 dalis,
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. vasario mėn. 10
d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2009). Tai reiškia, kad nagrinėjamoje
byloje trečiojo asmens UADB „Ergo Lietuva“ reikalavimams prieš atsakovą taikytina
bendroji ieškinio senaties termino eigos pradžios taisyklė, taikytina draudėjo
reikalavimui atlyginti žalą iš už ją atsakingo asmens – faktinio sužinojimo
arba turėjimo sužinoti apie savo teisės pažeidimą momentas. Ieškovo naudotas
daiktas žuvo (automobilis sudegė) 2004 m. rugsėjo 4 d. Teisės į žalos
atlyginimą dėl daikto žuvimo atsiradimo momentas sietinas su daikto žuvimo –
automobilio sudegimo priežasties nustatymo momentu. Tiriant gaisro aplinkybes
Latvijos Respublikos Valstybinės priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Mokslinio
tyrimo valdybos 2004 m. spalio 4 d. išvadoje Nr. 116-2 įvardinta labiausiai
tikėtina gaisro kilimo priežastis – pažeidimas arba trumpasis elektros jungimas
automobilio elektros sistemoje. Dar prieš šios tikimybinės išvados pateikimą
automobilio draudikas UADB „Ergo Lietuva“ 2004 m. spalio 1 d. kreipėsi į
Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento prie VRM Gaisrinių tyrimų
centrą su prašymu dėl gaisro kilimo priežasčių ištyrimo (t. 1, b. l. 47). Specialisto išvada šiuo klausimu UADB „Ergo
Lietuva“ draudimo įvykių administravimo skyriuje gauta 2005 m. sausio 25 d.
Specialisto išvados apie tai, kad gaisras kilo dėl automobilio elektros
instaliacijos laidų avarinio darbo režimo buvo pagrindas spręsti apie
draudiminio įvykio buvimą ir draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką
atsiradimą. Tuo pačiu ši išvada įgalino spręsti apie draudimo objekto –
automobilio žuvimą dėl šio daikto trūkumų, už kuriuos turėtų būti atsakingas
automobilio pardavėjas. Susiedama šią faktinę situaciją su įstatyme numatytu
momentu, kuris yra atskaitos taškas ieškinio senaties termino eigos pradžiai –
asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127
str. 1 d.), teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad nagrinėjamoje byloje trečiojo
asmens UADB „Ergo Lietuva“ reikalavimui dėl išmokėtos draudimo išmokos
išreikalavimo iš atsakingo už žalą asmens – šiuo atveju iš atsakovo UAB
„Baltijos autocentras“ - ieškinio senaties termino eigos pradžia skaičiuotina
ne anksčiau kaip nuo išvadų apie automobilio gaisro kilimo priežastį sužinojimo
(gavimo) dienos – 2005 m. sausio 25 d. Pareiškęs 2007 m. lapkričio 26 d.
ieškinį byloje (ieškinio pareiškimas teisme registruotas 2007-11-28) šis
trečiasis asmuo laikytinas nepraleidusiu CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto
trejų metų ieškinio senaties termino reikalavimams dėl padarytos žalos
atlyginimo.
Dėl absoliutaus
sprendimo negaliojimo pagrindo
Atsakovas
atkreipė apeliacinės instancijos teismo dėmesį į tai, kad egzistuoja absoliutus
skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindas – nusprendimas dėl neįtraukto į bylą
asmens teisių ir pareigų. Atsakovo nuomone, teismo sprendime padarytos išvados
apie tai, kad automobilio gaisras įvyko priekinėje automobilio dalyje, variklio
skyriuje dėl elektros instaliacijos gedimo, t. y. dėl paslėptų automobilio
trūkumų, tiesiogiai sukuria į bylos nagrinėjimą neįtraukto asmens – BMW
automobilio gamintojo (BMW Group Petuelring 130 D-80788 München) pareigas.
Su šia
apelianto nuomone nėra pagrindo sutikti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
formuojamoje teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog absoliutus
teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas
neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais,
kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais, t. y. teismo sprendimu turi
būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų teisių ir pareigų. Kasacinio teismo
praktikoje atskleistas įstatymo sąvokos „teismas nusprendė“ turinys, t. y.
nusprendimas suvokiamas kaip asmens teisių ar pareigų nustatymas, pripažinimas,
pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto
dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Civilinių bylų skyriaus 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-103/2010; 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-391/2009; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr.
3K-3-346/2009; 2008 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-180/2008;
2008 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-462/2008; kt.).
Pirmosios instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte
nurodytu pagrindu galima panaikinti tik nustačius ir įvardijus, kokią
konkrečiai įtaką teismo sprendimas turi neįtraukto į procesą asmens teisinei
padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukelia.
Jeigu teismo sprendime kažkuris asmuo nurodomas kaip tam tikro santykio
subjektas, nekeičiant jo padėties, nesukuriant šiuo konstatavimu jam teisių ir
pareigų, negali būti pripažinta absoliučiu pagrindu naikinti teismo sprendimą
(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010
m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2010; 2008 m. balandžio
30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2008, kt.).
Teisėjų
kolegija konstatuoja, kad teismo sprendimu, kuriuo priteistas žalos atlyginimas
iš automobilio kokybės garantiją suteikusio, tačiau prievoles pagal
pirkimo-pardavimo sutartį pažeidusio pardavėjo, tiesiogiai nėra nuspręsta dėl
automobilio gamintojo teisinės padėties ar jo teisių ir pareigų apimties, taip
pat nesukurta šiam asmeniui įstatymo numatytų teisinių padarinių, todėl
neegzistuoja CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas sprendimo
negaliojimo pagrindas. Pažymėtina, kad tiek pirmosios instancijos teismo
sprendime, tiek šioje apeliacinės instancijos teismo nutartyje nėra
vienareikšmiškai konstatuota, kad aptariamo automobilio sunaikinimą (sudegimą)
lėmė tokie šio daikto trūkumai, kurie gali būti įvardinti tik kaip automobilio
gamintojo techninis brokas. Priešingai, nepaneigta, kad automobilio trūkumų
atsiradimą galėjo lemti ir kitos automobilio eksploatavimo garantiniu
laikotarpiu atsiradusios aplinkybės, už kurias atsakingas automobilio kokybę
garantavęs jo pardavėjas (pvz., šioje nutartyje nurodyta, kad atsakovas
prisiėmė riziką dėl visų atliktų automobilio remonto darbų kokybės atitikimo
atsakovo suteiktai automobilio kokybės garantijai šios galiojimo termino
laikotarpiu). Esmė yra ta, kad garantuodamas automobilio atitikimą tokiems
daiktams keliamiems kokybės reikalavimams ir gamintojo standartams, atsakovas
sau, kaip pardavėjui, prisiėmė didžiausią pareigos privalomumo lygį ir
deklaravo įsipareigojimą atlyginti visus nuostolius, kylančius iš jo sutartinių
pareiškimų ir garantijų. Teisėjų kolegija reiškia įsitikinimą, kad įvertinus
bylos nagrinėjimo dalyką, skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu
jokiu konkrečiu aspektu nepasisakyta dėl automobilio gamintojo veiksmų,
sukeliančių jam teisines pasekmes, o padaryta išvada dėl daikto pardavėjo
prievolių pagal sutartį netinkamo įvykdymo, todėl nėra pagrindo išvadai, kad
egzistuoja CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas absoliutus sprendimo
negaliojimo pagrindas. Kiti sprendimo negaliojimo pagrindai taip pat nenustatyti.
Dėl bylinėjimosi
išlaidų apeliacinės instancijos teisme
Ieškovas
su atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą pateikė advokato išrašytą PVM
sąskaitą faktūrą dėl 4 840 Lt teisinės pagalbos išlaidų apmokėjimo (t. 6, b. l.
164). Trečiojo asmens UADB „Ergo Lietuva“ atstovas pateikė advokato parengtą
sąskaitą faktūrą 1 800 Lt teisinės pagalbos išlaidų apmokėjimui bei banko
sąskaitos išrašą (t. 6, b. l. 180-181).
CPK
98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas
sprendimas, priteisiamos išlaidos už advokato pagalbą. Šios išlaidos negali
būti priteisiamos, jeigu iki bylos nagrinėjimo pabaigos nepateikiami išlaidų
dydį patvirtinantys įrodymai. Tokios nuostatos taikomos priteisiant išlaidas
kiekvienos instancijos teisme (CPK 98 str. 3 d.).
Ieškovas
(jo atstovas) nepateikė advokato išrašytos sąskaitos faktūros apmokėjimo
dokumento, todėl laikytina, kad jis nepateikė advokato teisinės pagalbos realių
išlaidų faktą ir jų dydį patvirtinančių įrodymų. Trečiojo asmens UADB „Ergo
Lietuva“ išlaidų apmokant advokato teisinės pagalbos išlaidas dydį patvirtina
banko sąskaitos išraše esantys duomenys. Atmetant atsakovo apeliacinį skundą
trečiajam asmeniui priteistinas jo turėtų
teisinės pagalbos išlaidų atlyginimas.
Pirmosios
instancijos teismo 2010 m. sausio 28 d. nutartimi atsakovui buvo atidėtas
dalies žyminio mokesčio už paduodamą apeliacinį skundą mokėjimas iki bylos
išnagrinėjimo apeliacine tvarka (t. 6, b. l. 144). Atmetus atsakovo apeliacinį
skundą atidėta mokėti žyminio mokesčio dalis, o taip pat dokumentų įteikimo
apeliacinės instancijos teisme išlaidos priteistinos iš atsakovo į valstybės
biudžetą.
Teisėjų
kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326
straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a
r i a :
Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gruodžio 22 d. sprendimą
palikti nepakeistą.
Priteisti trečiajam asmeniui UADB „Ergo Lietuva“ iš
atsakovo UAB „Baltijos autocentras“ 1800 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų
apeliacinės instancijos teisme.
Priteisti iš atsakovo UAB „Baltijos autocentras“ į
valstybės biudžetą 4 893 Lt žyminio mokesčio ir 8 Lt dokumentų įteikimo
apeliacinės instancijos teisme išlaidų.
Teisėjai Virginija Čekanauskaitė
Danutė Milašienė
Gintaras Pečiulis