Nuorašas:                                                                                    2A-1576-553/2011

Teisminio proceso Nr. 2-01-3-06468-2010-3

(S)

Procesinio sprendimo Nr. 35.4; 121.21

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2011 m. birželio 27 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Aldonos Tilindienės,

kolegijos teisėjų Marijono Greičiaus ir Neringos Švedienės,

sekretoriaujant Virginijai Kostenko,

dalyvaujant ieškovo A. V. atstovui advokatui Dariui Ališauskui,

atsakovės M. Š. atstovui advokatui V. P.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovės M. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. V. ieškinį atsakovei M. Š. dėl negrąžintos skolos priteisimo.

Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

n u s t a t ė :

I.Ginčo esmė

Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės 30 154 Lt, 5 proc. dydžio procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovo teigimu, jis atsakovei per du kartus paskolino 50 000 Lt, šio veiksmo atlikimui patvirtinti atsakovė 2008 m. sausio 29 d. pasirašė du paprastuosius vekselius ir įsipareigojo pagal vieną jų atsiskaityti, t.y. grąžinti 25 000 Lt, iki 2008 m. sausio 29 d., o pagal kitą - 25 000 Lt grąžinti iki 2008 m. gegužės 31 d. Dalį skolos atsakovė grąžino. Kadangi praleido vekselių užprotestavimo terminą, prašė remtis vekseliais kaip paprastais paskolos rašteliais, ir nesant padengtai skolai priteisti iš atsakovės prašomą sumą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė 2008 m. sausio 29 d. pasirašė du paprastuosius vekselius, kuriais įsipareigojo iki 2008 m. kovo 1 d. sumokėti ieškovui 25 000 Lt ir iki 2008 m. gegužės 31 d. sumokėti ieškovui 25 000 Lt. Atsakovė yra grąžinusi ieškovui 19 846 Lt.

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimu patikslintą ieškinį patenkino. Priteisė iš atsakovės M. Š. 30 154 Lt negrąžintos skolos, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2010 m. balandžio 6 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 904,62 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovo A. V. naudai. Teismas nurodė, kad atsakovė pasirašė du paprastuosius vekselius, kuriuose faktiškai įtvirtino besąlygišką mokėjimo pareigą ieškovui ir pastarojo iš šios pareigos nevykdymo atsirandančią reikalavimo teisę. Atsakovė vekselių neginčijo. Vekselis, kuris nebuvo pateiktas laiku apmokėti ir nebuvo pateiktas notarui dėl vykdomojo įrašo atklikimo, tampa paprastu skolos rašteliu, jis pripažįstamas pinigų perdavimo faktu, o vekselio pateikimo apmokėjimo termino praleidimas nereiškia skolinio įsipareigojimo, patvirtinto vekseliu, pasibaigimo.

III. Apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

              A. M. M. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimą panaikinti ir ieškovo A. V. ieškinį atmesti.

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vekseliams suteikė paskolos raštelio ir dokumento, patvirtinančio pinigų perdavimo, statusą. Tokia teismo išvada prieštarauja CK 6.872 str. 3 d., kuri numato reikalavimą paskolos raštelio turiniui, t.y. jog turi būti paskolos gavėjo patvirtinimas apie paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Kadangi ieškovo pateiktas vekselis neatitinka CK 6.872 str. 3 d. reikalavimų, tai ieškovas privalėjo įrodyti pinigų perdavimo faktą kitomis įrodinėjimo priemonėmis.
2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vadovavosi suformuotais teismo precedentais, nes rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi, kuri savo aplinkybėmis nėra nei analogiška, nei tapati nagrinėjamai bylai.
3. Atsakovė neginčija, kad pagal pirmąjį vekselį tarp ieškovo ir atsakovo egzistavo paskoliniai santykiai. Apeliantė po teismo sprendimo surado pakvitavimą, patvirtinantį 2000 Lt skolintų pinigų pagal pirmąjį vekselį grąžinimą.

Ieškovas A. V. atsiliepimu į pateiktą apeliacinį skundą prašo apeliacinio skundo netenkinti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

1. Pinigų perdavimo faktas yra įrodytas pateiktais į bylą atsakovės pasirašytais vekselių originalais, šalių pasirašytais dalinio skolos grąžinimo rašteliais, mokėjimo pavedimais, šalies paaiškinimais. Pinigai buvo perduoti grynais, todėl nėra jokių kitų papildomų įrodymų, galinčių patvirtinti jų perdavimą. Du vekseliai buvo pasirašyti, nes buvo sutarta dėl pinigų grąžinimo dalimis.
2. Dėl atsakovės prie apeliacinio skundo pridėto pakvitavimo, ieškovas nurodė, kad šių raštelių kopijų ir originalų jis neturėjo, todėl tiksliai suskaičiuoti, kokia paskolos dalis buvo grąžinta negali. Šią aplinkybę privalo įrodyti atsakovė. Nauji įrodymai neturėtų būti priimami, nes jie galėjo būti pateikti pirmos instancijos teisme (CPK 314 str.).

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas bei absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienoje civilinėje byloje yra labai svarbu nustatyti bylos nagrinėjimo ribas ir įstatymo nustatyta tvarka teisingai paskirstyti šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu - teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. spalio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2001 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001, 2002 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, ir kt.). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą.

Apeliaciniu skundu atsakovė ginčija savo prievolę pagal vieną iš vekselių, tvirtindama, kad jame nurodomos sumos negavo. Apeliantė neneigė pasirašiusi abu vekselius, tačiau nagrinėjamu atveju neigia gavusi pinigus pagal vieną iš jų. Mano, kad remiantis vekseliais kaip paprastais paskolos rašteliais ieškovas turėjo įrodyti pinigų perdavimo faktą (CK 6.872 str. 3 d.), tačiau to nepadarė.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas vekselius reglamentuojančias teisės normas, formuoja praktiką taip, kad nebūtų pažeidžiama ir iškreipiama vekselio teisinė esmė, pagal kurią vekselis – tai vertybinis popierius, patvirtinantis teisėto jo turėtojo besąlygišką, nepriklausančią nuo jos atsiradimo pagrindo reikalavimo teisę į vekselyje nurodytą pinigų sumą, ir kartu įtvirtinantis besąlygišką skolininko pagal vekselį pareigą sumokėti šią sumą teisėtam vekselio turėtojui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. R. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-314/2010). Kadangi vekselis yra abstraktaus vienašalio sandorio rezultatas ir iš jo kylanti prievolė taip pat yra abstrakti, tai vekselio turėtojas neturi įrodinėti nei jo reikalavimo teisės atsiradimo pagrindo, nei jo galiojimo. Tokiu atveju, kai vekselio išrašymas neatitinka vidinės asmens, t. y. vekselio davėjo, valios, sąžiningas, teisingas, protingas, apdairus ir rūpestingas asmuo turėtų iš karto ginčyti vekselį, nelaukdamas, kada šis bus perduotas pagal indosamentą. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. G. R., bylos Nr. 3K-7-216/2007).

Vekselio teisinės savybės lemia universalų šio vertybinio popieriaus naudojimą civilinėje apyvartoje. Paprastai vekselis išduodamas vekselio davėjo piniginei skolai vekselio gavėjui patvirtinti (įforminti) arba piniginei skolai padengti (grąžinti, apmokėti). Įstatymo nustatytas reikalavimas, kad vekselyje turi būti besąlyginis įsipareigojimas sumokėti jame nurodytą pinigų sumą reiškia tai, kad vekselyje įtvirtinta mokėjimo prievolė ir iš jos atsiradusi reikalavimo teisė yra abstraktaus pobūdžio. Prievolės abstraktumas reiškia tai, kad: pirma, abstrakti prievolė yra savarankiška, t. y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu; antra, abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti arba atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės. Taigi vekselyje įtvirtintos prievolės abstraktumas reiškia tai, kad ši prievolė nesusijusi teisiniu ryšiu su vekselio išdavimo pagrindu, t. y. tuo teisiniu santykiu (tam tikru sandoriu), dėl kurio vekselis buvo išrašytas. Vekselio prigimtis, savybės, užtikrinančios jo viešą patikimumą, specifinis teisinis reglamentavimas suponuoja ribotą vekselio davėjo galimybę reikšti prieštaravimus vekselio turėtojui. Visgi ĮPVĮ 36 straipsnio 1 dalis numato, kad vekselis, mokėtinas jį pateikus, turi būti apmokėtas vekselį pateikus mokėtojui per vienerius metus nuo jo išrašymo dienos. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad vekselių turėtojas ieškovas praleido įstatymo nustatytą paprastojo vekselio rekvizitus atitinkančio vekselio pateikimo apmokėti terminą ir dėl to prarado galimybę išsiieškoti skolą pagal notaro išduotą vykdomąjį įrašą pagal paprastąjį neprotestuotiną vekselį. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokiu atveju vekselis tampa paprastu skolos rašteliu, kuriuo, kaip rašytiniu įrodymu, įtvirtinama skolininko pareiga atsiskaityti su kreditoriumi, ir tuomet būtina nustatyti tarp šalių esantį teisinį santykį (sandorį), kurio pagrindu atsirado skolininko įsipareigojimas pagal skolinį dokumentą. Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, tinkamai ištyręs ir įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus, teisingai nustatė, kad vekselis, kaip skolos raštelis, patvirtina, jog atsakovė gavo iš ieškovo 50 000 Lt paskolą pagal du 2008 m. sausio 29 d. išduotus paprastuosius vekselius po 25 000 Lt, kurių dalį, t.y. 25 000 Lt, įsipareigojo grąžinti iki 2008 m. kovo 1 d., o likusią dalį - iki 2008 m. gegužės 31 d. Tai rodo, kad bylos šalis siejo paskolos teisiniai santykiai, kuriuos reglamentuoja civilinio kodekso XLIII skyriaus normos. Nors Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymas (toliau- ĮPVĮ) nenumato, jog vekselis gali būti laikomas paprastu skolos rašteliu, tačiau ši aplinkybė nepaneigia galimybės vekselį pripažinti paskolos gavimą patvirtinančiu dokumentu tuomet, kai susiklostė tokia faktinė situacija, kuriai esant vekselio turėtojas nebegali pasinaudoti teise reikalauti vekselio apmokėjimo ĮPVĮ numatyta tvarka pagal notaro išduotą vykdomąjį įrašą. Vekselio pateikimo apmokėti termino praleidimas nereiškia ieškovo skolinio įsipareigojimo, kuris patvirtintas vekseliu pasibaigimo, o vekselyje nenurodomas pinigų perdavimo-priėmimo faktas nepaneigia tarp šalių egzistavusių paskolinių santykių ir nepanaikina atsakovės pagal vekselį prisiimtų įsipareigojimų. Juolab, kad šalims pasirinkus įtvirtinti savo teisinius santykius abstrakčiai, t.y. vekseliu, jie neabejotinai negali įgyti kitokių teisinių santykių formos, šiuo atveju, paskolos sutarčiai, būdingų įstatymo nustatytų sutarties turinio ir formos elementų. Juolab, kad ĮPVĮ nenumato reikalavimo paprastame neprotestuotiname vekselyje fiksuoti pinigų perdavimo faktą. Priešingas aiškinimas prieštarautų CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. CK 6.878 straipsnis numato, kad jeigu paskolos gavėjas išduoda vekselį, pagal kurį įsipareigoja suėjus vekselyje nurodytam terminui sumokėti gautą paskolos sumą, tai šio kodekso XLIII skyriaus normos, reglamentuojančios paskolą, šalių santykiams taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja vekselius reglamentuojančiam įstatymui. CK 6.871 straipsnio 1 ir 3 dalies bei 6.873 straipsnio 1 ir dalies normos, reglamentuojančios paskolos sutarties formą ir paskolos gavėjo pareigą grąžinti paskolos sumą neprieštarauja ĮPVĮ normoms. Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Pažymėtina, kad atsakovė neginčijo tarp šalių egzistavusių paskolinių santykių. Tai, kad apeliantė gavo iš ieškovo vekseliuose nurodomas sumas, patvirtina jos pirmosios instancijos teismui pateikti rašytiniai ieškovo patvirtinimai apie gautus atsiskaitymus pagal vekselį. Šiuose rašteliuose nenurodoma, pagal kurį vekselį atliekamas grąžinimas, nors apeliantei buvo žinoma, kad ji pasirašė du paprastuosius vekselius. Nors apeliantė neigė gavusi pinigus pagal vieną iš vekselių, tačiau logiško ir protingo paaiškinimo, dėl kokių priežasčių ji pasirašė du vekselius, teismui nepateikė. Apeliantės paaiškinimai, kad vienas vekselis užtikrina kito vekselio apmokėjimą neatitinka šių teisinių santykių esmės bei pobūdžio ir nepagrįsti jokiais bylos duomenimis Tuo tarpu ieškovas nuosekliai ir logiškai pagrindė tą pačią dieną išrašytų dviejų vekselių tai pačiai sumai priežastis, nurodydamas, kad tai buvo padaryta siekiant išdėstyti skolos grąžinimą dalimis. Tai patvirtina ir vekseliuose nurodoma atsiskaitymo su vekselio turėtoju datos (vienoje 2008 m. kovo 1 d., kitame 2008 m. gegužės 31 d.). Esant šioms aplinkybėms teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovas įrodė tarp šalių egzistavusius paskolinius santykius, o vekseliuose neužfiksuotas vekselio turėtojo pinigų perdavimas vekselio davėjui nepaneigia aplinkybės, kad apeliantė gavo pinigus pagal abu jos išduotus vekselius. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktinius bylos duomenis, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, reglamentuojančias paskolos teisinius santykius.

A. M. M. pateikė teismui pakvitavimą, patvirtinantį 2000 Lt skolintų pinigų pagal vieną iš vekselių grąžinimą, kurio nebuvo pateikusi pirmosios instancijos teismui. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Nagrinėjamu atveju, apeliantė, pateikdama 2000 Lt mokėjimą patvirtinantį įrodymą, nurodo, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme šio kvito ji neturėjo, nes dar nebuvo radusi. Ieškovas apeliantės pateikto rašytinio įrodymo turinio ir esmės neginčijo, todėl kolegija sprendžia, kad apeliantės pateiktas pakvitavimas A. V. 2000 Lt sumai, patvirtina, kad apeliantė, be pirmosios instancijos teismo nustatytos grąžintos 19 846 Lt dydžio sumos, ieškovui yra grąžinusi dar 2000 Lt, t.y. iš viso 21 846 Lt. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas-priteista 30 154 Lt dydžio suma mažintina iki 28 154 Lt (CPK 326 str. 1 d. 3 p.).

Iš apeliantės (atsakovė) M. Š. valstybės naudai priteistinos procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos – 7,05 Lt (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. sausio 7 d. nutartimi atsakovei M. Š. buvo atidėtas 705 Lt žyminio mokesčio dalies už apeliacinį skundą mokėjimas iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo priteistina suma mažintina iki 28 154 Lt, iš apeliantės M. Š. priteistina 645 Lt dydžio atidėta žyminio mokesčio dalis.

Todėl iš apelianto M. Š. valstybės naudai priteistini 645 Lt žyminio mokesčio ir 7,05 Lt procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidų (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92 str., 96 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r ė :

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 30 d. sprendimą pakeisti – sumažinti priteistiną 30 154 Lt negrąžintos skolos sumą ir priteisti 28 154 Lt (dvidešimt aštuonis tūkstančius vieną šimtą penkiasdešimt keturis litus). Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąskaita (duomenys neskelbtini), AB „Swedbank” įmokos kodas 5660) iš apelianto M. Š. 645 Lt (šešis šimtus keturiasdešimt penkis litus) žyminio mokesčio ir 7,05 Lt (septynis litus 5 centus) procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                                      Aldona Tilindienė

                                                                      Marijonas Greičius

Neringa Švedienė