Civilinė byla Nr. 2A-397-464/2015

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00094-2011-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 14.3.16.1.; 16.2.3.; 44.8.; 73.2.6.3.

(S)

   LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 29 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės, Audronės Jarackaitės ir Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovų I. S. ir akcinės bendrovės „Lietuvos jūrų laivininkystė“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4519-340/2014 pagal ieškovės I. S. ieškinį atsakovams akcinei bendrovei „Lietuvos jūrų laivininkystė“ ir bankrutavusiai draudimo uždarajai akcinei bendrovei „Ingo Baltic“ dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys – M. M., A. Č..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Ieškovė I. S. kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą, patikslintame ieškinyje (t. 3, b. l. 64-78) prašydama pripažinti J. S. 2004 m. rugpjūčio – 2005 m. liepos mėn. laikotarpiu dienpinigių forma gautą 39 748,58 Lt sumą sudėtine jo gauto darbo užmokesčio dalimi, priteisti iš AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ ir BDUAB „Ingo Baltic“ 1 786,20 Lt laidojimo išlaidų atlyginimą, 119 284,59 Lt turtinės žalos atlyginimą už 2005-07-30 – 2008-07-29 laikotarpį, turtinės žalos atlyginimą kas mėnesį mokamomis 3 313,46 Lt periodinėmis išmokomis nuo 2008-07-30 iki ieškovės gyvos galvos, 250 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2005-07-26 jos sutuoktinis J. S., eidamas laivo „A.“, priklausančio AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“, kapitono pareigas, pasijuto blogai ir, laiku jam nesuteikus medicinos pagalbos, 2005-07-29 mirė. J. S. susirgus, laivo valdymą ir atsakomybę perėmė bei vadovauti laivui iš esmės ėmėsi vyresnioji kapitono padėjėja M. M., kuri dėl susiklosčiusios situacijos kreipėsi į atsakovą AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“. Tačiau šis nusprendė nekeisti laivo kurso ir skubios medicinos pagalbos suteikimo J. S. neprašyti. Ieškovės teigimu, vyresnioji kapitono padėjėja M. M. privalėjo savarankiškai ir vienvaldiškai priimti sprendimus, įtakojančius laivo „A.“ valdymą, imtis visų būtinų veiksmų, kad J. S. būtų suteikta medicinos pagalba, kas būtų sudarę galimybę užtikrinti jo gyvybės išsaugojimą, t. y. kreiptis į Švedijos gelbėjimo koordinavimo centrą, kurio veiklos teritorijoje buvo laivas, ir vadovautis šio centro nurodymais. J. S. mirus, ieškovė neteko pajamų, kurias sudaro ½ sutuoktinio darbo užmokesčio, į jį įskaičiuojant dienpinigių forma gautą atlyginimą, taip pat patyrė išlaidų, kurias, kaip ieškovės patirtą žalą, privalo atlyginti atsakovai, mokėdami jai iki mirties periodines išmokas. Ieškovė nurodo, kad dėl sutuoktinio mirties ji patyrė dvasinius sukrėtimus ir išgyvenimus, sutriko jos sveikata, ji neteko galimybių ateityje pakeisti ir pagerinti savo turtinę padėtį, nes gaunamas darbo užmokestis pakankamas tik pragyventi ir išlaikyti turimą būstą. Visa tai sudaro pagrindą priteisti jai 250 000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

Klaipėdos apygardos teismo 2010-02-17 sprendimu ieškinys atmestas, (t. 2, b. l. 203-206), tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2011-01-24 nutartimi (t. 3, b. l. 45-53) šį sprendimą panaikino ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Klaipėdos apygardos teismas 2011-03-29 nutartimi (t. 3, b. l. 135-136) civilinę bylą pagal ieškovės patikslintą ieškinį atsakovams AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“, bankrutuojančiai DAUB „Ingo Baltic“, tretiesiems asmenims M. M., A. Č. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, perdavė antruoju atsakovu byloje įtraukto draudiko - DUAB „Ingo Baltic“ bankroto bylą nagrinėjančiam Vilniaus apygardos teismui.

Vilniaus apygardos teismas 2013-05-15 sprendimu (t. 4, b. l. 104-114) ieškinį atmetė. Lietuvos apeliacinio teismo 2014-04-28 nutartimi (t. 4, b. l. 167-177) šis pirmosios instancijos teismo sprendimas taip pat buvo panaikintas ir byla perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, teisėjų kolegijai padarius išvadą, kad egzistuoja visos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti, t. y. atsakovo atsakingi darbuotojai nesiėmė priemonių suteikti visą galimą ir būtiną medicinos pagalbą, nors tokia pareiga išplaukia tiek iš teisės aktų (Prekybinės laivybos įstatymo 13 str. 12 d., Statuto 71 p.), tiek iš  bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str. 1 d.), nebuvo tiek rūpestingi, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina, kad būtų išvengta sunkių pasekmių (CK 6.248 str. 3 d.), kas sąlygoja atsakovo kaltės pripažinimą, ir būtent toks neveikimas priežastiniu ryšiu yra susijęs su ieškovės patirta žala, kurios dydį turi nustatyti pirmosios instancijos teismas. 

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2014-10-02 (t. 4, b. l. 225-232) ieškinį patenkino iš dalies: 1) priteisė I. S. iš AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ 893,10 Lt laidojimo išlaidų, 182 240,30 Lt turtinės žalos atlyginimą už 2005-07-30 – 2014-10-02 laikotarpį, 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, iš viso 213 133,40 Lt, nustatydamas, kad BDUAB „Ingo Baltic“ turi prievolę atlyginti ieškovei padarytą žalą solidariai su AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ 73 000 JAV dolerių sumoje; 2) priteisė I. S. iš AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ žalos atlyginimą periodinėmis išmokomis, mokėtinomis kiekvieną mėnesį po 1 656,73 Lt nuo 2014-10-02 iki gyvos galvos; 3) priteisė I. S. iš AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą (213 133,40 Lt) nuo civilinės bylos iškėlimo momento (2008-08-04) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) kitą ieškinio dalį atmetė; 5) iš AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ I. S. priteisė 2 500 Lt atstovavimo išlaidų, valstybei – 5 262,66 Lt žyminio mokesčio ir 150,41 Lt procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Įvertinus bylos dokumentus, įtvirtinančius atsakovų sutartinius draudiminius santykius, sprendime padaryta išvada, kad BDUAB „Ingo Baltic“ yra tinkamas atsakovas nagrinėjamoje byloje, o  aplinkybė, jog bendrovei iškelta bankroto byla, priešingai nei  nurodo šis atsakovas, nesudaro prielaidų Įmonių bankroto įstatyme numatytą kreditorinių reikalavimo pareiškimą bankroto administratoriui pripažinti šio įstatymo nustatyta išankstine privaloma ginčo sprendimo ne teisme tvarka, sprendžiant dėl šiuo ieškiniu bankrutuojančiai bendrovei pareikšto reikalavimo pagrįstumo. Teismas, remdamasis Lietuvos apeliacinio teismo 2014-04-28 nutarties išaiškinimais, atmetė ir atsakovų argumentus dėl AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ civilinės atsakomybės pagrindų nebuvimo. Tačiau atsižvelgdamas į mirusiojo elgesį, t. y. į tai, kad jis, žinodamas apie savo sveikatos būklę, nesilaikė gydytojų rekomendacijų, kas suponavo ligos paūmėjimą, kad atsisakė kreiptis į medikus, prasidėjus skausmams, padarė išvadą, jog dėl atsiradusių sunkių pasekmių yra ir paties nukentėjusiojo kaltės dalis. Dėl šios priežasties, teismo vertinimu, atsakovų civilinė atsakomybė mažintina 50 proc. Tuo tarpu atlygintinos žalos dydžio sumažinimas, atsižvelgiant į atsakovo finansinės padėties sunkumus, kurie yra laikini, būtų neproporcingas ir neteisingas.

Spręsdamas dėl atlygintinos turtinės žalos dydžio nustatymo, teismas atsižvelgė į tai, kad reikalavimas atsakovams grindžiamas deliktinę atsakomybę reglamentuojančiomis normomis, todėl Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymo nuostatų taikymas pagal analogiją negalimas. Teismo vertinimu, J. S. gaunami dienpinigiai neatliko tikrosios jų paskirties (kompensuoti jūreivio patiriamus nepatogumus reiso metu), todėl nesant byloje duomenų, kad jie buvo skirti ir naudojami išimtinai J. S. asmeninių, o ne šeimos poreikių tenkinimui, ieškovė pagrįstai sutuoktinio gautus dienpinigius laiko sudėtine jo gauto darbo užmokesčio dalimi. Nustatydamas terminą, už kurį ieškovei turėtų būti mokamas žalos atlyginimas, teismas rėmėsi teisės doktrinoje formuojama nuostata, kad žuvusiojo sutuoktiniui žalos atlyginimas turėtų būti mokamas iki jo gyvos galvos. Byloje nustatytų aplinkybių pagrindu sprendime padaryta išvada, kad ieškovė patyrė ir neturtinę žalą, o nustatant jos dydį atsižvelgtina į tai, kad tarp atsakovo darbuotojų neteisėtų veiksmų (pagalbos nesuteikimo) ir atsiradusių pasekmių (nukentėjusiojo mirties) konstatuotas netiesioginis priežastinis ryšys, į paties nukentėjusiojo neatsargumą, turėjusį įtakos lemtingoms pasekmėms. Žalos atlyginimas tarp atsakovų teismo buvo paskirstytas atsižvelgiant į BDUAB „Ingo Baltic“, kaip AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ draudiko, solidarią atsakomybę, bei įvertinus draudimo sutarties sąlygas, nenumatančias galimybės priteisti draudimo išmoką periodinėmis išmokomis į priekį. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad draudimo išmoka negali viršyti draudimo sumos.

Teismui nustačius, kad ieškovė patyrė 5 000 Lt atstovavimo išlaidų nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į patenkintų reikalavimų dalį (50 proc.) jai priteista pusė šios sumos.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė I. S. apeliaciniame skunde (t. 4, b. l. 240-249) prašo: 1) pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2014-10-02 sprendimo dalį, kuria ieškovės reikalavimai dėl turtinės žalos ir laidojimo išlaidų atlyginimo priteisimo buvo sumažinti 50 proc. suma, ir ieškovei priteistą laidojimo išlaidų atlyginimą padidinti iki 1 786,20 Lt, turtinės žalos atlyginimą už 2005-07-30–2014-10-02 laikotarpį padidinti iki 364 908,14 Lt; 2) apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad ieškovės turtinių reikalavimų mažinimas 50 proc. dydžiu yra pagrįstas, pakeisti sprendimo dalį, kuria ieškovei iš AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ buvo priteista 182 240,30 Lt turtinės žalos atlyginimas už 2005-07-30–2014-10-02 laikotarpį, ir priteistiną turtinės žalos atlyginimo sumą už nurodytą laikotarpį padidinti iki 182 454,07 Lt; 3) pakeisti sprendimo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo ir priteistą neturtinės žalos atlyginimo sumą padidinti iki 250 000 Lt; 4) pakeisti sprendimo dalį, kuria ieškovei iš AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ buvo priteistas 2 500 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimas ir, visiškai tenkinant ieškovės turtinius reikalavimus, priteisti jai 7 207,00 Lt bylinėjimosi išlaidų, o apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad ieškovės turtinių reikalavimų mažinimas 50 proc. dydžiu yra pagrįstas, teismo priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą padidinti iki 3 603,50 Lt; 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacine tvarka.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

1. Teismas, pasisakydamas dėl turtinės žalos atlyginimo, nenurodė teisinio sprendimo pagrindo, kuriuo remiantis ieškovei priteistini turtiniai reikalavimai mažintini 50 proc. CK 6.251 straipsnio 2 dalyje, 6.253 straipsnio 1, 5 dalyse įtvirtintų civilinės atsakomybės ribojimo sąlygų byloje nenustatyta. Tuo tarpu į CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatas neatsižvelgiama išieškant dėl maitintojo gyvybės atėmimo atsiradusią žalą ir atlyginant laidojimo išlaidas (CK 6.282 str. 2 d.). Taigi atsakovų civilinės atsakomybės mažinimas nagrinėjamoje byloje nebuvo galimas. Kita vertus, teismo išvadų dėl aplinkybių, lėmusių atsakovų atsakomybės laipsnio sumažėjimą, nepavirtina byloje surinkti įrodymai. Todėl AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ ir mirusiojo J. S. galimas kaltės laipsnis buvo paskirstytas neproporcingai ir neteisingai. Atsižvelgiant į tai, kad būdamas būsenoje, kurioje nebegalėjo suvokti jį supančios aplinkos, J. S. buvo visiškoje asmenų, turinčių pareigą veikti atitinkamu būdu, valioje ir jos negalėjo įtakoti, didesnio laipsnio kaltės buvimas pripažintinas AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ veiksmuose. Be to, skundžiamame sprendime priteistinos turtinės žalos dydis apskaičiuotas neteisingai.

2. Prašomas priteisti neturtinės žalos dydis, neįvertinus visų jam nustatyti reikšmingų aplinkybių, nepagrįstai buvo sumažintas daugiau nei 8 kartus. Be to, teismo nustatyta suma neatitinka aukštesnės instancijos teismų priimtais procesiniais sprendimais formuojamos praktikos, pagal kurią įprastai yra nustatomas nuo 40 000 Lt iki 150 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo dydis.

3. Skundžiamame sprendime nebuvo įvertinta, kad ieškovė prašė priteisti išlaidas, kurias ji patyrė apmokėjusi deontologinę ekspertizę, nors šias išlaidas pagrindžiantys įrodymai buvo pateikti į bylą, taigi be pagrindo nepripažinta, kad nagrinėjamoje byloje ieškovė patyrė iš viso 7 207 Lt dydžio bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ apeliaciniame skunde (t. 4, b. l. 251-266) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014-10-02 sprendimo dalį, kuria ieškinys buvo patenkintas, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. CK 3.27 straipsnyje, į kurį atsižvelgta skundžiamame sprendime, nėra teigiama, kad sutuoktinis turi skirti ½ savo pajamų kitam sutuoktiniui kaip materialinę paramą, todėl teismas nepagrįstai nevertino, kokia apimtimi ieškovei tokia parama buvo ar turėjo būti teikiama. Byloje nesant duomenų apie ieškovės iki jos sutuoktinio mirties gautas pajamas, sutuoktinių bendro turto dalių lygybės prezumpcijos taikymas, atsižvelgiant tik į J. S. pajamas, taip pat negalimas, nes siekiant nustatyti, kokio dydžio pajamų neteko ieškovė, reikia abiejų sutuoktinių bendras pajamas sudėti ir dalinti iš dviejų. Priklausomai nuo aplinkybių ir sutuoktinių gaunamų pajamų, turtinė žala sutuoktinio mirties atveju gali ir neatsirasti. Nenustačius, kiek realiai sumažėjo likusio gyvo sutuoktinio pajamos, nukentėjusiam asmeniui suteikiama galimybė praturtėti atsakingo asmens sąskaita. Kita vertus, teismas neanalizavo ir nevertino, ar ieškovė savo sutuoktinio mirties dieną apskritai turėjo teisę gauti iš jo išlaikymą. Tuo tarpu šiai bylai teisiškai reikšmingos aplinkybės patvirtina, kad pačios ieškovės gaunamos pajamos turėtų būti pakankamos save išlaikyti, kas suponuoja išvadą, kad ji turtinės žalos nepatyrė.               Be to, teismas be pagrindo į bendras šeimos pajamas įskaitė dienpinigius. Aplinkybė, jog ieškovė, pareikšdama ieškinį, net nežinojo, kad jos sutuoktinis gaudavo dienpinigius, leidžia pagrįstai teigti, kad šie pinigai nebuvo naudojami šeimos poreikių tenkinimui.

2. Remiantis teismų praktika, netekto išlaikymo priteisimas tvirta pinigų suma, atsižvelgiant į statistinį mirusiojo gyvenimo laikotarpį, kuris gali būti mažinamas įvertinus ir kitas konkrečiu atveju aktualias aplinkybes, labiau atitinka visiško žalos (nuostolių) atlyginimo principą. Todėl teismas be pagrindo, remdamasis CK 6.284 straipsnio 1 dalies komentaru, priteisė ieškovei išlaikymą iki gyvos galvos. 

3. Sprendžiant atsakovo kaltės laipsnio klausimą, būtina atsižvelgti į paties J. S. veiksmų įtaką žalai atsirasti, į momentą, kada M. M. kilo pareiga pasirūpinti kvalifikuotos pagalbos jam suteikimu, į tai, kokia apimtimi ši pagalba turėjo būti suteikta. Be to, įvertintina aplinkybė, jog iš M. M., kuri neturėjo medicininio išsilavinimo, negali būti reikalaujama tokio elgesio ir rezultato, kurio nėra reikalaujama net iš profesionalių gydytojų (užtikrinti, kad paciento gyvybė bus išsaugota). Kita vertus, net ir stacionarus gydymas negalėjo garantuoti, kad J. S. gyvybę pavyks išsaugoti, ką patvirtina teismo ekspertizės akto turinys. Skundžiamame sprendime nepagrįstai nustatyta, jog J. S. elgesys tik 50 proc. turėjo įtakos kilusiai žalai, nes paties mirusiojo veiksmai (ir neveikimas) buvo tiesioginė mirties (atitinkamai ir ieškovei galimai kilusios turtinės bei neturtinės žalos) priežastis, o ne kokios nors kitos aplinkybės, kurios priklausė nuo atsakovo valios. Teisės normų nuostatos neleidžia priverstinio asmens gydymo, išskyrus atvejus, kai jo gyvybei gresia pavojus ir būtina jį guldyti į stacionarinę sveikatos priežiūros įstaigą, kad būtų apsaugoti visuomenės interesai arba pacientas negali savo valios išreikšti pats. Tokios aplinkybės šioje byloje nenustatytos ir tai turėjo būti įvertinta  CK 6.253 straipsnio 5 dalies nuostatų kontekste. Teismui nusprendus, kad atsakovas vis tik turėtų atlyginti ieškovei dėl sutuoktinio mirties patirtą žalą, priteistina suma turėtų būti mažinama 4 811 Lt, kuriuos atsakovas jau išmokėjo ieškovei.

4. Nustatydamas neturtinės žalos dydį dėl sutuoktinio mirties, teismas turėjo įvertinti, kad atsakovo darbuotojų veiksmai neturėjo įtakos neigiamų pasekmių atsiradimui, todėl atsakovas nėra atsakingas už ieškovės patirtą neturtinę žalą. Kita vertus, teismo išvada dėl šios žalos dydžio neatitinka teismų praktikos panašiose bylose ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-11-19 nutartis c. b. Nr. 3K-3- 496/2007, 2010-03-01 nutartis c. b. Nr. 3K-3- 53/2010, 2005-04-25 nutartis c. b. Nr. 3K-3-222/2005).

5. Skundžiamame sprendime padaryta išvada dėl atsakovų solidariosios atsakomybės nepagrįsta teisės normomis ar atsakovų sudarytos draudimo sutarties sąlygomis. Remiantis CK 6.6 straipsnio 1 dalies, 6.254 straipsnio 2 dalies nuostatomis, draudiminio įvykio atveju draudimo sumos ribose žalą privalo atlyginti draudikas, o draudėjas atlygina tik tą žalos dalį, kurios neapima draudimo suma.

6. Teismas, priteisdamas 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (213 133,40 Lt) nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos 2008-08-04 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, neatsižvelgė į tai, kad priteisiama suma (213 133,40 Lt) buvo apskaičiuota už daugiau nei devynerius metus (t. y. už laikotarpį nuo 2005-07-30 iki 2014-10-02), o ne už laikotarpį iki šios civilinės bylos iškėlimo (t. y. iki 2008-08-04). Tokiu atveju AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ pareiga sumokėti ieškovei 213 133,40 Lt sumą, teismo vertinimu, atsirado ne iki civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2008-08-04), o tik 2014-10-02, kai buvo priimtas skundžiamas sprendimas. Tačiau procesinės palūkanos, pradedant nuo 2008-08-04, ieškovei buvo priteistos nuo visos 213 133,40 Lt sumos, o ne nuo tos jos dalies, kuri buvo apskaičiuota iki civilinės bylos iškėlimo teisme dienos (2008-08-04). Šis pažeidimas, turintis esminės reikšmės AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ interesams, apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad nėra pagrindo ieškovės ieškinį atmesti visa apimtimi, turėtų būti pašalintas, remiantis kartu su skundu pateikiama palūkanų apskaičiavimo pažyma.

7. Skundžiamame sprendime neišspręstas AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ patirtų išlaidų atlyginimo klausimas, nors ieškinys patenkintas iš dalies ir atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas patvirtinantys duomenys pateikti į bylą.

Atsakovas bankrutavusi DUAB „Ingo Baltic“ atsiliepime į apeliacinius skundus (t. 5, b. l. 1-6) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014-10-02 sprendimo dalį, kuria ieškinys patenkintas, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad sutinka su atsakovo AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ apeliaciniu skundu ir jo argumentus palaiko pilna apimtimi. Ieškovės apeliacinis skundą laiko ydingu ir teigia, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes ieškovės sutuoktinis negali būti laikomas maitintoju CK 6.282 straipsnio 2 dalies prasme, todėl šioje teisės normoje įtvirtinta išimtis ginčo atvejui netaikytina. Tuo tarpu teismas tinkamai aiškino ir pritaikė CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatas, todėl skundo teiginys, jog nėra aiškus teisinis pagrindas, nepagrįstas. Ieškovės apeliaciniame skunde išsakyti argumentai nepaneigia bylos įrodymais paremto fakto, kad J. S. eilę metų ignoravo gydytojų nurodymus ir nesaikingai vartojo alkoholį, nesirūpino savo sveikata, atsižvelgiant į medikų nustatytas rekomendacijas, kas galimai lemia ir civilinės atsakomybės netaikymą atsakovų atžvilgiu arba atleidimą nuo civilinės atsakomybės CK 6.253 straipsnio 5 dalies pagrindu. Prašydama priteisti neturtinės žalos atlyginimą, ieškovė neįrodinėjo jos ir mirusio sutuoktinio ryšio glaustumo, kokybės, nuoširdumo, intensyvumo ir t. t., tačiau akcentavo pažeminimą, patiriamą dėl sutuoktinio darbdavio tariamo abejingumo, bendravimo su pareigūnais, bylinėjimosi proceso ilgumo ir t. t. Teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovė sutuoktinio neteko 51 m., kas apsunkina jos galimybę sukurti šeiminius santykius, taip pat nustatė, kad po sutuoktinio mirties ieškovė gydėsi nuo pastovios nervinės įtampos ir emocinių sutrikimų. Todėl nėra pagrindo teigti, kad teismas neįvertino neturtinės žalos dydžio nustatymui reikšmingų aplinkybių. Sprendžiant atlygintinos neturtinės žalos dydžio klausimą, turi būti įvertinta ir aplinkybė, kad J. S. savo veiksmais prisiėmė neigiamų pasekmių atsiradimo riziką, kas kvalifikuotina kaip vienas iš tokios žalos nustatymo kriterijų, mažinančių nustatytinos žalos dydį (CK 6.250 str. 2 d.).

Atsakovas AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ atsiliepime į I. S. apeliacinį skundą (t. 5, b. l. 19-33) prašo atmesti ieškovės apeliacinį skundą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, sumažindamas atsakovų atsakomybę 50 proc., rėmėsi CK 6.248 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta bendrąja teisės norma, nors pagal faktines bylos aplinkybes atsakovai apskritai turėjo būti atleisti nuo civilinės atsakomybės pagal CK 6.253 straipsnio 5 dalį, nes tam egzistuoja visos sąlygos, priešingai nei nurodo ieškovė skunde. Atsakovo teigimu, šioje byloje ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad ji buvo J. S. išlaikoma ar turėjo teisę tokį išlaikymą gauti, todėl nepagrįstai remiasi CK 6.282 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Be to, mirusiojo sutuoktinio buvusi sveikatos būklė ir požiūris į pareigą rūpintis savo sveikata neleido ieškovei tikėtis tokio paties dydžio pajamų ir ateinantį laikotarpį, juolab iki jos gyvenimo pabaigos, todėl ieškovė be pagrindo reikalauja priteisti jai žalos mokėjimą periodinėmis išmokomis iki gyvos galvos. Ieškovės apeliacinio skundo teiginys, jog skundžiamame sprendime neatsižvelgta į teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio nustatymo, pagrįstas tik tuo aspektu, jog teismo nustatytas ieškovei atlygintinos žalos dydis pagal atsakovo nurodytą kasacinio praktiką yra netgi didesnis, tuo tarpu ieškovės nurodytais procesiniais sprendimais remtis nėra pagrindo, kadangi jų racio decidendi esmingai skiriasi nuo šios bylos. Atsakovo vertinimu, atsižvelgiant į neturtinės žalos atlyginimo instituto kompensacinę, bet ne baudinę prigimtį, turi būti įvertintos visos sprendžiant klausimą dėl tokios žalos dydžio reikšmingos aplinkybės, įskaitant paties nukentėjusio asmens įtaką žalos atsiradimui; atsakovo ir jo darbuotojų rūpestingą ir atidų elgesį, siekiant, kad žala nekiltų, bei pagalbą, padengiant dėl J. S. mirties ieškovės patirtas išlaidas; aplinkybę, jog teisminių ir neteisminių procesų eiga ir trukmė, kurie netgi nesusiję su byloje įrodinėjamais atsakovo neteisėtais veiksmais, nepriklauso nuo atsakovo; atsakovo prastą turtinę padėtį. Atsižvelgdamas į ieškovės apeliacinio skundo argumentus, susijusius su patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimu, atsakovas mano, kad skundžiamu sprendimu išsprendus tik jos vienos byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, ieškovės naudai iš atsakovo ir taip buvo priteista gerokai daugiau bylinėjimosi išlaidų, nei ši iš tikrųjų galėjo pretenduoti, esant tokiai bylos baigčiai.

Ieškovė I. S. atsiliepime į AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ apeliacinį skundą (t. 5, b. l. 35-42) prašo skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad remiantis CK 6.284 straipsnio 1 dalimi, mirusio dėl kito asmens kaltės sutuoktinis turi teisę į žalos atlyginimą nepriklausomai nuo to, ar jis darbingas, ar ne, ir tokia mirusio asmens sutuoktinio teisė realizuojama iki gyvos galvos. Sutuoktiniams vykdant lojalumo ir paramos vienas kitam pareigą, visą namų ūkį tvarkant tik bendrai, ieškovė įgijo nekvestionuojamą teisę gauti J. S. paramą, o reikalui esant, ir išlaikymą, kas neginčijamai patvirtina ieškovės teisę į žalos, patirtos dėl sutuoktinio mirties, atlyginimą. Ieškovės turtinę padėtį, įskaitant pajamas, patvirtinantys įrodymai pateikti į bylą, tuo tarpu duomenų, kuo remiantis atsakovas grindžia su tuo susijusius skundo argumentus ir teiginius, ieškovė neturi. Pripažįsta, kad jai nebuvo žinoma, kokia forma sutuoktiniui buvo išmokamas darbo užmokestis, tačiau tai nereiškia, kad dienpinigių forma išmokamos piniginės lėšos nebuvo naudojamos šeimos poreikiams tenkinti. Nesutinka su atsakovo skundo argumentu, kad hipotetinių statistinių rodiklių taikymas žalos atlyginimo dėl gyvybės atėmimo atvejais yra teisingas ir pagrįstas, priešingu atveju, taikant įvairias statistines kategorijas, būtų sudarytos prielaidos paneigti asmens teisę į žalos atlyginimą. Byloje nenustačius, kuriuo metu J. S. išsivystė susirgimas, nuo kurio jis mirė, ar kad jo išsivystymą lėmė galimas alkoholio vartojimas, nėra pagrindo konstatuoti, kad J. S. netinkamas elgesys bei gydytojų rekomendacijų ignoravimas suponavo ligos paūmėjimą. Ieškovės teigimu, pareikšdama reikalavimus atlyginti tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, ji įvertino atsakovo sumokėtą kompensacijos dydį.     

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Ieškovės I. S. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Atsakovo AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje nagrinėjami turtinės bei neturtinės žalos, darbo vietoje mirus ieškovės sutuoktiniui ir atsakovo darbuotojui J. S., atlyginimo klausimai, neteisėtais veiksmais laikant jam nesuteiktą medicininę pagalbą. Ieškovės reikalavimai iš dalies buvo patenkinti, tačiau teismo sprendimą skundžia abi ginčo šalys. Tokiu atveju teisėjų kolegija aptaria abiejų apeliacinių skundų argumentus dėl nustatytų turtinės ir neturtinės žalos dydžio, darbdavio ir darbuotojo kaltės proporcijų, dėl abiejų atsakovų atsakomybės rūšies, procesinių palūkanų instituto taikymo,  bylinėjimosi išlaidų paskirstymo (CPK 320 str.), pripažindama, kad skundų argumentai teikia pagrindą iš dalies pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Ginčo dėl skundžiamu teismo sprendimu nustatytų įvykio (t. y. J. S. mirties) faktinių aplinkybių apeliacinės instancijos teisme nekilo.

Dėl atsakovų darbdavio ir jo civilinės atsakomybės draudiko civilinės atsakomybės sąlygų

Atsakovo AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ apeliaciniame skunde nurodyta, kad jam reikalavimas pareikštas nepagrįstai ir turi būti atmestas. Teismas, pripažindamas atsakovo (darbdavio) vienodą kaltę su darbuotoju (po 50 proc.), neįvertino aplinkybės, kad iš darbdavio (jo darbuotojos M. M.) negalima buvo reikalauti daugiau, nei iš profesionalių gydytojų, t. y.  užtikrinti, kad laivo kapitono J. S. gyvybė būtų išsaugota, juolab kad ir medicininės pagalbos jam suteikimas 2005-07-28, kai dėl jo sveikatos būklės laivo „A.“ valdymą perėmė    vyresnioji kapitono padėjėja M. M., nebūtų garantavęs kitokios baigties, tai patvirtina  teismo ekspertizės akto turinys. Atsakovo vertinimu, teismas nenustatė ir žalos padarymo ieškovei fakto, nes neatsižvelgė į jos pačios gaunamų pajamų pakankamumą, nenustatė, ar ji sutuoktinio mirties dieną turėjo teisę į jo išlaikymą. Tokie apeliacinio skundo argumentai, iš esmės reiškiantys, kad nesant pareigos išsaugoti darbuotojo gyvybę, jos neįvykdymas negali lemti civilinės atsakomybės darbdaviui taikymo, yra visiškai nepagrįsti, prieštaraujantys teisiniam reglamentavimui ir paties atsakovo lokaliniams teisės aktams. Pažymėtina, kad prašymą atmesti ieškinį savo atsiliepime suformulavo ir antrasis atsakovas - BDUAB „Ingo Baltic“, tačiau apeliacinio skundo jis neteikė. Todėl dėl šiame atsiliepime išdėstytų argumentų bei prašymų pasisakytina tiek, kiek tai neprieštarauja procesinio bendrininkavimo instituto esmei (CPK 44 str.) bei CPK 309 ir 320 straipsniuose nustatytiems apribojimams.   

DK 260 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kiekvienam darbuotojui turi būti sudarytos tinkamos, saugios ir sveikatai nekenksmingos darbo sąlygos, nustatytos Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme (toliau – ir DSSĮ). DK 259 straipsnyje ir DSSĮ 2 straipsnio 12 dalyje (nagrinėjamo įvykio metu galiojusi įst. red.) darbuotojų sauga ir sveikata apibrėžiama vienodai, t. y. kaip visos prevencinės priemonės, skirtos darbuotojų darbingumui, sveikatai ir gyvybei darbe išsaugoti, kurios naudojamos ar planuojamos visose įmonės veiklos etapuose, kad darbuotojai būtų apsaugoti nuo profesinės rizikos arba ji būtų kiek įmanoma sumažinta. Priemonių pakankamumas yra fakto klausimas, kuris vertinamas kartu su kitomis iš darbo santykių reguliavimo kylančiomis darbdavio pareigomis. Antai DK 272 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbdavys privalo užtikrinti darbuotojams pirmąją medicininę pagalbą: iškviesti greitąją medicinos pagalbą nelaimingų atsitikimų ir ūminių susirgimų darbe atveju; sveiktos priežiūros  paslaugų teikimo tvarką darbdavys privalo nustatyti kolektyvinėje sutartyje (DK 272 str. 3 d.). Darytina išvada, kad medicininės pagalbos sutekimas, taip pat ir ūminių susirgimų atvejais, įstatymų leidėjo valia yra imperatyvi darbdavio pareiga, kurios teikimas, atsižvelgiant į atsakovo veiklos specifiką (darbuotojai darbo pareigas atlieka objektuose, kurie nutolę nuo stacionarių gydymo įstaigų), buvo detalizuotas Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 1996-11-28 įsakymu Nr. 364 pavirtinto Tarnybos Lietuvos respublikos jūrų laivuose statuto 56 punkte (t. 1, b. l. 30, 33). Jame nustatyta, kad susirgus ar susižalojus bet kuriam laive esančiam asmeniui (neišskiriant eilinių darbuotojų ar laivo kapitono), privalu suteikti ligoniui kvalifikuotą medicinos pagalbą; jeigu ji negali būti suteikta laive, kapitonas turi įplaukti į artimiausią uostą, apie tai pranešdamas laivo savininkui ir nuomotojui. Analogiškas reikalavimas nedelsiant suteikti ligoniui kvalifikuotą medicininę pagalbą, o nesant galimybės tai padaryti laive (jūroje), plaukti į artimiausią uostą, įtvirtintas ir atsakovo generalinio direktoriaus 2001-11-30 įsakymu patvirtintuose Saugumo valdymo nurodymuose 3-SVS-001, 5.3.10. punkte (t. 1, b. l. 169, 171). Apie prioritetinį žmogaus gyvybės jūroje išsaugojimo tikslą pasisakyta ir kitose Statuto nuostatose (233 p., 234 p.). Nors kolektyvinėje sutartyje (t. 1, b. l. 81-92) darbdaviui tenkančios pareigos, darbuotojui ūmiai susirgus,  nedetalizuotos, tačiau vis tik nustatomos garantijos gauti pirmąją medicinos pagalbą laive (47 p.), būti pristatytam į gydymo įstaigą ir būti paliktam užsienio uoste, gydymo išlaidas apmokant  atsakovui AB „Lietuvos jūrų laivininkystė„ (48 p.).

Vadinasi, imperatyvi pareiga organizuoti kvalifikuotą medicinos pagalbą susirgusiam laivo kapitonui suteikimą (kaip byloje nustatyta, jos suteikimas laive nebuvo galimas, t. 2, b. l. 31; trečiojo asmens A. Č. paaiškinimai teisme, t. 2, b. l. 61-63) teko ir vyresniajai kapitono padėjėjai M. M., kuriai, atitinkamai, perėjo ir vadovavimas laivui, negalint šių pareigų vykdyti laivo kapitonui (Prekybinės laivybos įstatymo 13 str. 12 d.,  Statuto 71 p.). Ginčas, kad kapitonas J. S. bent jau savo mirties išvakarėse sunkai sirgo ir nesiorientavo aplinkoje, kad nei atsakovas, kurį M. M. informavo apie blogą kapitono sveikatos būklę, nei ji pati nepakeitė nustatyto laivo maršruto (t. 1, b. l. 147), siekiant kuo greičiau suteikti jam kvalifikuotą medicininę pagalbą, kad tokios pagalbos nebuvo prašyta iš galinčių ją suteikti pačiame laive tarnybų, apeliacinės instancijos teisme nekeliamas. Todėl darbo įstatymų normose imperatyviai darbdaviui nustatytos pareigos užtikrinti savo darbuotojams saugias ir sveikas darbo sąlygas neįvykdymas, suponuojantis darbdavio veiksmų vertinimą kaip neteisėtų ir kaltų, nagrinėjamos bylos atveju yra akivaizdus, o tokie apeliacinio skundo teiginiai, kad darbdavio civilinė atsakomybė teismo buvo nustatyta dėl darbuotojo gyvybės neišsaugojimo, ko jis garantuoti negalėjęs, deklaratyvūs ir nepagrįsti.

Kita vertus, šioje byloje ankstesnio jos nagrinėjimo apeliacine tvarka metu (t. 4, b. l. 167-177) buvo nustatytos (identifikuotos) ir kitos atsakovo civilinės atsakomybės taikymo privalomosios sąlygos – netiesioginis priežastinis teisinis ryšys tarp atsakovo neveikimo ir atsiradusių padarinių (darbuotojo mirtis), ir padarytos ieškovei atsakovo neveikimu žalos faktas, dėl kurio dydžio pavesta pasisakyti pirmosios instancijos teismui, atsižvelgus į pačios ieškovės apeliaciniame skunde pasirinktą prioritetą – neprarasti galimybės ateityje žalos dydį peržiūrėti teismų instancine tvarka (t. 4, b. l. 177). Tokiu atveju įsigalioja įsiteisėjusio procesinio sprendimo privalomumo bei draudimo ginčyti teismo jau nustatytus  faktus bei teisinius santykius principas (CPK 276 str. 4 d.). Todėl su civilinės atsakomybės sąlygų (ne)nustatymu susiję atsakovo apeliacinio skundo ir jo draudiko atsiliepimo į skundą argumentai teisiškai neaktualūs, jų teisėjų kolegija išsamiau neaptarinėja, pažymėdama, kad netiesioginio priežastinio ryšio pakankamumo žalos atlyginimui darbo teisiniuose santykiuose klausimas buvo analizuojamas ankstesnėje kasacinio teismo praktikoje, pripažįstant, kad neteisėti veiksmai (neveikimas), nors ir nenulėmę, bet pakankamu laipsniu turėję įtakos žalos atsiradimui (toje byloje darbuotojo mirčiai dėl trečiųjų asmenų nusikalstamų veiksmų), yra reikšmingi civilinės atsakomybės institutui darbdavio atžvilgiu taikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  2008-11-10 nutartis c. b. Nr. 3K-3-476/2008).

Atsakovo apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nenustatinėjo  ieškovės gaunamų pajamų bei jos poreikių, jos teisės gauti dalį ir sutuoktinio pajamų, todėl nenustatė žalos jai padarymo fakto (žala gali ir neatsirasti, priklausomai nuo pačios ieškovės pajamų dydžio), taip pat atmestini kaip nepagrįsti ir pavėluotai pateikiami. Viena vertus, visų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų, taigi ir žalos jai padarymo, faktas jau yra pripažintas (nustatytas) įsiteisėjusiu teismo procesiniu dokumentu - pirmesnėje šioje byloje 2014-04-28 priimtoje Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje (t. 4, b. l. 167-177). Antra vertus, tokioje situacijoje sieti ieškovės turtinės padėties galimą nepasikeitimą vien su absoliučiais abiejų sutuoktinių gaunamų pajamų dydžiais, kaip tai savo skunde interpretuoja atsakovas, nebūtų teisinga, protinga ir sąžininga (CK 1.5 str.). Dviejų asmenų gaunamos pajamos, nepriklausomai nuo kiekvieno jų absoliutaus dydžio ir indėlio į bendrą šeimos biudžetą, suminėje išraiškoje leidžia paprasčiau spręsti visus buities reikalus, išlaikyti būstą, susimokėti už paslaugas, skirti pajamų vaikų išsimokslinimui (pasak ieškovės, poreikis skirti lėšų dviejų pilnamečių vaikų studijoms šeimoje egzistavo, t. 4, b. l. 98; baudžiamoji byla Nr. 30-1-0126-06, šios b. l. 66). Ir trečia, nustatinėjant nukentėjusiojo asmens patirtos žalos (negautų pajamų forma) dydį, ieškovo pateikiamų įrodymų vertinimas neapriboja žalą padariusio (ar už ją atsakingo) asmens teisės visomis leistinomis priemonėmis, įskaitant ir prašymų teismui reiškimą išreikalauti vienokius ar kitokius duomenis, įrodinėti, jog jis žalos nepadarė ar jos padarė mažiau, nei teigia ieškovas  (CPK 12 str., 13 str., 178 str.). Atsakovas įrodinėjimo pareigos šioje ginčo dalyje, nors procesas byloje vyksta pakankamai ilgai (nuo 2008-07-31), net nemėgino įgyvendinti, ir ieškovės argumentų, kad jai (ir šeimai) tekdavo būtent pusė sutuoktinio darbo užmokesčio, nepaneigė. Įstatymu yra įtvirtina bendro sutuoktinių turto (bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės) ir jų dalių lygybės prezumpcija, jeigu turtas įgytas santuokos metu, ir net tuo atveju, jeigu vienas iš sutuoktinių pajamų apskritai negauna, bet prisideda kitokiu būdu (darbu šeimos ūkyje ir pan.); bendru turtu pripažįstamos kiekvieno sutuoktinio gaunamos pajamos iš darbo veiklos ar verslo (CK 3.87 str., 3.88 str. 1 d. 1, 3, 4 punktai ir 3.88 str. 2 d., 3.117 str.). Todėl šią sutuoktinių turto (pajamų) lygybės prezumpciją pirmosios instancijos teismas pritaikė pagrįstai. Tik apeliacinės instancijos teismui teikiami su ieškovės teisės į išlaikymą nenustatymu susiję argumentai bei motyvai nepriimami dėl CPK 306 straipsnio 2 ir 3 dalyse, 312 straipsnyje nustatytų apribojimų.     

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visos šio atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos nagrinėjamoje byloje nustatytos, o priešingi atsakovo apeliacinio skundo ir antrojo atsakovo atsiliepimo į abiejų apeliantų skundus argumentai pagrindo kitokiai kolegijos išvadai neteikia. Byloje nustatyta ir tai, kad atsakovas buvo apdraudęs savo civilinę atsakomybę Laivų savininkų (valdytojų) civilinės atsakomybės sutartimi (t. 2, b. l. 179-186, t. 3, b. l. 111-127), pagal kurią draudimo apsauga taikoma ir laivų įgulų narių ligos ar mirties atveju (3 skyrius), o draudimo suma kiekvienam įgulos nariui kiekvieno draudiminiu pripažinto įvykio atveju yra 75 000 JAV dolerių, taikant 2000 JAV dolerių besąlyginę išskaitą (franšizę). Vadinasi, ir atsakovui BDUAB „Ingo Baltic“ iš šios sutarties kyla sutartinių prievolių ieškovei bei draudėjui, atsakovui AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ (CK 6.254 str.). Kaip pirmiau buvo nurodyta, apeliacinio skundo dėl civilinės atsakomybės instituto jo atžvilgiu nepagrįsto pritaikymo kartu su draudėju šis atsakovas (draudimo bendrovė) neteikė ir tokios teismo išvados neginčijo, atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės teikdamas tik argumentus, susijusius su priteistos turtinės ir neturtinės žalos dydžiu bei jos mažinimu (ar visišku atleidimu nuo civilinės atsakomybės), atsižvelgiant į paties nukentėjusiojo veiksmus. Todėl dėl draudiko sutartinės civilinės atsakomybės pasisakytina tik atsakomybės solidarumo aspektu (CPK 320 str. 1 d.).    

Dėl solidariosios draudėjo ir draudiko pareigos

Atsakovas AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“, nesutikdamas su teismo sprendime nurodytais motyvais dėl jo pareigos su draudiku solidarumo, teigia, kad ši pirmosios instancijos teismo išvada neparemta CK 6.6 straipsnio 1 dalies, 6.254 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimu. Tokie skundo argumentai šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste pripažintini nepagrįstais. Teisėjų kolegija sutinka, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Tačiau CK 6.254 straipsnio 2 dalis, kuria remiamasi apeliaciniame skunde, nesuponuoja aiškinimo, kad solidarioji prievolė tokių santykių atveju apskritai negalima. Šios teisės normos 1 dalyje pasakyta, kad su civilinės atsakomybės  draudimu susijusius santykius reglamentuoja ir kiti įstatymai. Be to, šio straipsnio 2 dalies formuluotė, kad apdraustasis asmuo, atsakingas už žalos padarymą, atlygina skirtumą tarp draudimo kompanijos išmokėto draudimo atlyginimo ir faktinės žalos, jeigu draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, reiškia tik tiek, kad draudiko atsakomybė negali viršyti draudimo sutartyje sulygtos draudimo išmokos sumos, tačiau ji nenustato procesinės tvarkos pretenzijoms dėl žalos atlyginimo pareikšti ar kad pirmiausiai tokios išmokos privaloma prašyti tik iš atsakingo už žalą asmens. Priešingai, nors Draudimo įstatyme (galiojusi įvykio metu įst. red.) civilinės atsakomybės draudimo atveju įtvirtinta nukentėjusiojo trečiojo asmens reikalavimo teisė (pažymėtina - ne pareiga) tiesiogiai reikalauti, kad draudikas, apdraudęs atsakingo už žalą asmens civilinę atsakomybę, išmokėtų draudimo išmoką (94 str.), tačiau nepaneigta ir galimybė gauti žalos atlyginimą iš draudėjo arba apdraustojo (93 str.). Vadinasi, tokiu teisiniu reglamentavimu nukentėjusiajam asmeniui, nepaisant skirtingo dviejų subjektų (draudiko ir draudėjo) atsakomybės pagrindo, yra suteikta pasirinkimo teisė reikalauti žalos atlyginimo tiek atskirai iš atsakingo už žalą asmens (delikto pagrindu), tiek iš civilinės atsakomybės draudiko, kai atsakomybė žalą patyrusiam asmeniui kyla ne sutarties, bet įstatymo pagrindu, tiek iš jų kartu pagal solidariosios atsakomybės taisykles (CK 6.6 str. 4 d.). Draudimo įstatymo 7 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatyta tokia draudimo rūšis, kaip su laivų (jūrų ir vidaus vandenų) valdymu susijusios civilinės atsakomybės draudimas, o konkretūs draudimo atvejai išvardinti draudimo sutarčių sąlygose (t. 4, b. l. 37-48), ką pagrįstai akcentavo savo sprendime ir pirmosios instancijos teismas. Taigi šio įstatymo nuostatos galioja ir nagrinėjamoje byloje vertinamai situacijai.

DK normos žalos atlyginimo pareigą dėl darbuotojo mirties, darbuotojo ar kitų asmenų turtinių interesų pažeidimo, pirmiausiai nustato būtent darbdaviui, jeigu darbuotojui negali būti kompensuojama iš socialinio draudimo biudžeto lėšų (DK 249 str.). Nagrinėjamu atveju tokiam atlyginimui iš socialinio draudimo fondo lėšų prielaidos nesusiklostė, nelaimingo atsitikimo tyrimas buvo nutrauktas (t. 1, b. l. 21). CK normos taip pat nustato samdančio darbuotojus asmens atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų kaltės (CK 6.263 str. 3 d., 6.264 str.), kuri taikoma ir už žalą darbuotojų sveikatai ar jų mirties atveju (CK 6.283 str., 6.284 str.). Galiausiai CK yra nustatyta ir bendroji pareiga atlyginti žalą už veiksmus, pažeidžiančius taisyklę elgtis taip, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadaryti niekam žalos (CK 6.363 str. 1 d.). Toks teisinis sureguliavimas, kartu CK 6.251 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu visiško nuostolių atlyginimo principu (nuostoliai nukentėjusiajam asmeniui turi būti atlyginti visiškai, išskyrus įstatymo ar sutarties ribojimus), teisėjų kolegija neleidžia sutikti su atsakovo procesine pozicija dėl jo solidariosios pareigos su draudiku nebuvimo. Būtent tokią teisėjų kolegijos išvadą tik sustiprina šioje byloje nustatytos faktinės aplinkybės, leidžiančios pagrįstai suabejoti draudimo atlyginimo išmokėjimo ieškovei realumu. Draudimo sutartyje (draudimo laikotarpis nuo 2005-02-01 iki 2006-01-31; t. 2, b. l. 179) nurodyta draudėjo pareiga, atsitikus įvykiui, dėl kurio sukeltos žalos gali būti mokama draudimo išmoka, skubiai raštu pranešti draudikui arba perdraudikui apie įvykį, taip pat apie kiekvieną pretenziją arba įvykį, dėl kurio tokia pretenzija gali būti pareikšta, draudikui / perdraudikui pateikiama ir informacija bei dokumentai, susiję su įvykiu, kad šis kontroliuotų įvykio priežasčių nustatymą, įvykio tyrimą, bylinėjimąsi, derybų eigą ir pan., galėtų po draudimo išmokos sumokėjimo reikšti regresinius reikalavimus, juolab kad draudimo išmoką yra sulygta sumokėti tiesiogiai draudėjui į jo sąskaitą banke (6.3., 6.5., 7.1., 7.2., 7.3. p.; t. 2, b. l. 185). Byloje yra duomenų, kad atsakovas bendravo su perdraudėju ADB Ingosstrakh, pranešė jam apie kapitono mirtį, jam galimai buvo kompensuotos kelionės išlaidos bei kitos išlaidos, atsiradusios dėl kapitono J. S. palaikų pergabenimo į Lietuvą (t. 4, b. l. 5-6, 7-14). Pažymėtina, kad ir perdraudimo atveju atsakingu draudėjui už draudimo išmokos išmokėjimą vis tik lieka pradinis draudikas pagal pagrindinę draudimo sutartį (CK 6.1016 str. 3 d.). Tačiau ar buvo bendraujama su draudiku BDUAB „Ingo Baltic“  (arba perdraudėju) ir dėl draudimo išmokos sumokėjimo, mirus darbuotojui, ar tokia išmoka buvo į atsakovo sąskaitą pervesta, ar buvo priimtas sprendimas dėl įvykio pripažinimo / nepripažinimo draudiminiu, atsakovas  AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ neįrodinėjo (CPK 12 str., 178 str.), nors ieškovė dar iki šio teisminio proceso pradžios kėlė darbdaviui  draudimo išmokos dėl apdrausto įgulos nario mirties sumokėjimo klausimą (t.1, b. l. 47-48). Tačiau darbdavio (atsakovo) atsikirtimų į ieškinį pozicija teisme buvo tokia, kad žalą reikia priteisti iš M. M. (t. b. l. 79), t. .y. ne iš jo draudiko. Pažymėtina, kad teisminio nagrinėjimo metu buvo išsakyta ir tokių abejonių, jog apdrausti atsakovo civilinės atsakomybės draudimo bendrovė „Ingo Baltic“ apskritai neturėjusi teisės - neturėjo licencijos (t. 4, b. l. 80), be to, draudimo bendrovė įvykio metu buvo aiškiai nemoki, nes bankroto byla jai iškelta netrukus po ieškovės sutuoktinio mirties - 2005-08-18 teismo nutartimi (t. 3, b. l. 128-130). Nesama byloje duomenų ir apie kreditorinio reikalavimo (arba pretenzijos pagal draudimo sutartį) bankroto byloje pareiškimą. Šio atsakovo atstovas teisme teigė, kad įgulos nario lėtinis susirgimas ir dėl to įvykusi mirtis nesuponuotų draudiko pareigos sumokėti draudimo išmoką (t. 4, b. l. 101).     

Esant tokiai faktinei situacijai, kai draudikas (atsakovas BDUAB „Ingo Baltic“)  bankrutuoja, kai jis iš esmės nepripažįsta prievolės mokėti draudimo išmoką, o draudėjas (atsakovas  AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“) bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu neįrodinėjo pagrindo, atleidžiančio jį draudimo išmokos sumos dalyje nuo atsakomybės už žalą, nes ją turėtų kompensuoti draudikas, neįrodinėjo tinkamo savo paties pareigų pagal draudimo sutartį įvykdymo (draudimo bendrovės informavimo apie įvykį, įvykio (ne)pripažinimo draudžiamuoju ir pan.) ir draudikui atsiradusios sutartinės prievolės (CPK 13 str.), apeliacinės instancijos teisme su tuo susiję apeliacinio skundo argumentai taip pat nepriimami ir į juos neatsižvelgiama (CPK 306 str. 2 d.). Be to, teisėjų kolegija pirmiau nurodė, draudimo išmoka pagal draudimo sutarties sąlygas turėjusi būti sumokama ne nukentėjusiajam asmeniui, o pačiam draudėjui. Todėl šiuo atveju solidarios atsakomybės atsakovams taikymas, paliekant jiems galimybę patiems išspręsti tarpusavio teisių ir pareigų klausimą (CK 6.9 str.), pirmosios instancijos teismui pagrįstai nustačius draudiko atsakomybės solidarumą tik draudimo sumos, išskaičius franšizę, ribose, labiau atitinka tikslą, kurios siekiama civiliniame procese – atkurti teisingumą (CPK 3 str. 1 d.), labiau atitinka nuostolių atlyginimo principą ir žalos kompensacinį tikslą. Nors draudiko prievolė atlyginti žalą, kylančią iš civilinės atsakomybės draudimo sutarties,  yra ribota tokioje sutartyje nustatyta draudimo išmokos suma (CK 6.254 str. 2 d.), o žalą padaręs asmuo privalo padarytą žalą atlyginti visiškai, nustačius atsakovams dalinę atsakomybę, kaip to siekia atsakovas savo apeliaciniame skunde, dalis žalos, paaiškėjus, kad ji buvo sumokėta pačiam atsakovui, arba paaiškėjus, kad įvykis negali būti pripažintas draudžiamuoju, įkaitytinai ir dėl atsakovo (draudėjo) sutartinių prievolių draudikui  pažeidimo, galėtų likti nekompensuota, o tai nebūtų teisinga ir sąžininga (CK 1.5 str.). Be to, ir įstatymų leidėjo pozicija yra tokia, kad vieno iš bendraskolių nemokumo atveju nuostolius kompensuoja kiti bendraskoliai (CK 6.8 str. 4 d.).

Dėl atsakovo ir mirusio asmens kaltės proporcijų, dėl teisinio pagrindo mažinti žalos atlyginimą

Abi ginčo šalys nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatyta abipuse darbuotojo ir darbdavio kalte, apeliaciniuose skunduose nurodydamos, kad kaltės laipsnis paskirstytas neproporcingai ir neteisingai. Ieškovės teigimu, didesnio kaltės laipsnio buvimas pripažintinas atsakovui, o atsakovas tvirtina, kad nepagrįstai nustatyta, jog J. S. elgesys tik 50 proc. įtakojo kilusią žalą, priešingai, jo paties neatsakingumas bei atsisakymas medicininės pagalbos tapo tiesiogine mirties priežastimi. Tokie abiejų apeliacinių skundų argumentai pripažintini nepagrįstais. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs visus reikšmingus šiam klausimui išspręsti faktinius bei teisinius aspektus, atsižvelgęs į visus veiksnius, lėmusius darbuotojo mirtį, tinkamai įvertino byloje surinktus duomenis, susijusius tiek su paties J. S. gyvenimo būdu ir galimomis jo turėtų ligų priežastimis, tiek ir su atsakovo nepateisinamu pasyvumu, taip pat tikėtinai įtakojusiu tokių skaudžių padarinių, kaip darbuotojo mirtis darbe, atsiradimą. Abiejų apeliacinių skundų argumentai teismo sprendime padarytos išvados, kad jų abiejų atsakomybė šiuo atveju yra vienoda (po 50 proc.), nepaneigia (CPK 185 str.).         

Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai šią pareigą įvykdė. Atsakovo skundo argumentai, jog teisės normų nuostatos neleidžia priverstinio asmens gydymo, išskyrus atvejus, kai jo gyvybei gresia pavojus, o  J. S. negalėjimas pačiam išreikšti valios dėl jo gydymo nenustatytas, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams. Byloje dalyvaujančių trečiųjų asmenų A. Č., M. M., taip pat pradėto baudžiamojo proceso metu teiktų jų ir kitų asmenų paaiškinimų analizė leidžia susiformuoti tokiai teisėjų kolegijos išvadai, kad J. S. neadekvatus savo sveikatos būklei elgesys leido laivo įgulai ir kapitoną pakeitusiam asmeniui įvertinti jo sveikatos sutrikimų rimtumą (t. 1, b. l. 38, t. 2, b. l.  61-63). Byloje esama duomenų ir dėl to, kad dieną iki mirties jis objektyviai jau negalėjo nei vadovauti laivui, nei spręsti dėl kvalifikuotos medicininės pagalbos jam reikalingumo, todėl M. M. ir kreipėsi į atsakovą patarimo dėl jos tolimesnių veiksmų. Galimai tokios kapitono sveikatos būklės priežastys kitų darbuotojų buvo įvertintos neteisingai, siejant tai vien su jo girtumu (pavyzdžiui, M. M. paaiškinimai teisme, t. 2, b. l. 63-64). Tačiau, kaip jau buvo nurodyta šioje nutartyje, saugių ir sveikatai nekenksmingų darbo sąlygų sudarymas, savalaikis medicininės pagalbos suteikimas darbuotojui, nepaisant jo statuso (vadovas ar eilinis darbuotojas) yra vienas iš darbo santykių teisinio reglamentavimo principų. Šio principo laikymosi atsakovas (darbdavys ar jo darbuotojai) neužtikrino, taigi, pažeidus įstatymą, nebelieka teisinių prielaidų atsiradusių padarinių vertinti tik kaip paties darbuotojo neveikimo ar jo kaltės rezultatą, prisiėmus visą neigiamų padarinių atsiradimo riziką. Tačiau nėra pagrindo nesutikti ir su atsakovo procesine pozicija, kad tokios rizikos, nurodytos CK 6.253 straipsnio 5 dalyje, prisiėmimu nagrinėjamoje byloje pripažintina tiek 2005-07-26 kapitono atsisakymas kreiptis į medikus, nors laivas buvo dar neišplaukęs į reisą, tiek medikų rekomendacijų nepaisymas, atsižvelgiant į anksčiau nustatytas J. S. ligas. Apie jo sveikatos būklę objektyviai leidžia spręsti šie bylos duomenys: gydymas stacionare Graikijoje, rekomendacijos nevartoti alkoholio ir riebaus maisto (t. 2, b. l. 47-50); asmens sveikatos istorijos, kuriose taip pat pažymėta, jog jis vartoja alkoholį (t. 2, b. l. 71, 79); Danijos medicinos instituto išvados dėl mirties priežasčių, spėjant, kad mirtį sukėlė apsinuodijimas alkoholio skilimo produktais, o pagreitino - kasos uždegimas (t. 2, b. l. 132 ir kt.); teismo ekspertizės išvada (t.2, b. l. 151-158); taip pat bylos medžiagoje užfiksuoti ekspertų bei atsakovo darbuotojų paaiškinimai. Pažymėtina, kad apie sutuoktinio prastą sveikatos būklę buvo žinoma ir pačiai ieškovei (liudytoju apklausto A. S. parodymai, t. 2, b. l. 64-65). Kita vertus, darbuotojo rizikos prisiėmimas visiškai neeliminuoja darbdavio civilinės atsakomybės taikymo, toks aiškinimas būtų nesuderinamas su DK 272 straipsnyje įtvirtintos imperatyvios darbdavio pareigos užtikrinti (organizuoti) būtinos medicininės pagalbos darbuotojui suteikimą vykdymu (CK 6.253 str. 5 d.). Kolegijos vertinimu, šiuo atveju ir darbdavys, gavęs iš M. M. atitinkamą informaciją bei nusprendęs vis tik nekeisti maršruto bei neprašyti kapitonui pagalbos iš išorės, rizikavo savo darbuotojo sveikata. Vadinasi, riziką, kad gali atsirasti itin neigiamų padarinių, atsisakant / nesuteikus laiku kvalifikuotos medicininės pagalbos, šiuo atveju prisiėmė abi šalys vienodai,  ir atsiradusios skaudžios pasekmės (darbuotojo mirtis) pagal įrodymų tikėtinumo taisyklę vienodai susijusios ir su darbuotojo, ir su darbdavio veiksmais (neveikimu) (t. 1, b. l. 57, taip pat eksperto D. V. paaiškinimai teisme). Tokią aplinkybę pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas, padalindamas kaltę po lygiai.

Dėl turtinės žalos atlyginimo būdo, dydžio ir įskaitymo

Fizinio asmens mirties atveju teisę į žalos atlyginimą turintiems asmenims atlygintiną turtinę žalą gali sudaryti tiek tiesioginės išlaidos, tiek negauta nauda (prarastas išlaikymas). Ieškovė turtinę žalą identifikuoja kaip patirtas tiesiogines (laidojimo) išlaidas ir kaip jos negautas (prarastas) pajamas, apskaičiuodama jas pagal vidutinį darbo užmokestį ir sutuoktiniui mokėtus dienpinigius. CK 6.284 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog asmenims, turintiems teisę į žalos atlyginimą netekus maitintojo, atlyginama ta maitintojo pajamų dalis, kurią jie gavo ir turėjo teisę gauti mirusiajam esant gyvam, o to paties straipsnio 4 dalis nustato, jog ji taikytina tik tais atvejais, kai nukentėjęs asmuo nėra apdraustas nuo nelaimingų atsitikimų darbe socialiniu draudimu įstatymų nustatyta tvarka. Pagal teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, darbdavys, nesant įstatyme numatytų jo atsakomybę eliminuojančių sąlygų, įstatymų nustatyta tvarka atsako ir už žalą, atsiradusią dėl nelaimingo atsitikimo darbe, kuris nepripažintas draudiminiu įvykiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-06-13 nutartis c. b. Nr. 3K-P-276/2005). Toks kasacinio teismo išaiškinimas aktualus ir nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste. Pagal CK 6.284 straipsnio 1 dalį teisę į žalos atlyginimą turi žuvusiojo nepilnamečiai vaikai, sutuoktinis,  nedarbingi tėvai ir kiti faktiniai nedarbingi išlaikytiniai. Kaip matyti iš šios normos dispozicijos, įstatymų leidėjas nesieja sutuoktinio teisės gauti išlaikymą su jo nedarbingumu, kaip kitų išlaikytinių atveju, nenustato ir jokių papildomų sąlygų teisę į išlaikymą turinčiam sutuoktiniui jį gauti (asmeninių pajamų ar santaupų nepakankamumo, jų neturėjimo ar pan.). Todėl pagal nurodytą įstatyminį reglamentavimą ir gausią teismų praktiką, suformuotą nagrinėjant savo faktinėmis aplinkybėmis netapačius, bet vis tik iš esmės panašius ginčus, kuriuose buvo nustatinėjama antrojo sutuoktinio teisė į žalos atlyginimą negautų pajamų forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-03-25 nutartis c. b.  Nr. 3K-3-155-684/2015), apeliacinio skundo argumentai, kad, priklausomai nuo pačios ieškovės pajamų, turtinė žala jai galėjo ir neatsirasti, atmestini kaip teisiškai nepagrįsti, juolab, kaip minėta, teisė į žalos atlyginimą šioje byloje ieškovei jau yra pripažinta ankstesne apeliacinės instancijos teismo nutartimi. Kolegija taip pat šioje nutartyje jau nurodė savo argumentus, kad atsakovas nepaneigė pajamų, kaip bendro sutuoktinių turto, lygių dalių prezumpcijos, atitinkamai ir ieškovės prarastos pusės sutuoktinio gauto darbo užmokesčio dalies, o su apeliaciniu skundu pateikti nauji duomenys laiko aspektu visiškai neaktualūs – UAB „Laivitės saliūnas“, kurio akcininku yra AB „Laivitė“, vadove ji paskirta jau po sutuoktinio mirties, 2006-03-13 (t. 4, b. l. 269-272).  

Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, pagrįstai pripažinęs ieškovės teisę gauti žalos atlyginimą, neteisingai apskaičiavo periodinių išmokų sumą už laikotarpį nuo J. S. mirties iki teismo sprendimo paskelbimo dienos, nes skaičiavo ir mokėtus J. S. dienpinigius, taip pat šioje situacijoje kaip žalos atlyginimo formą nevisiškai teisingai parinko būtent kasmėnesines periodines išmokas ir netinkamai nustatė jų gavimo trukmę - iki ieškovės gyvos galvos. Pagal CPK 288 straipsnio 3 dalį, su gyvybės atėmimu susijusi žala gali būti atlyginama ir kitokiu būdu, pavyzdžiui, vienkartine išmoka. Teismų praktikoje panašiose bylose (VSDFV subrogaciniai reikalavimai draudikams) jau yra susiformavę būtent tokios žalos (sutuoktinio negautų pajamų) nustatymo kriterijai.  Nustatant žalos negautų pajamų forma dydį, teisiškai reikšmingas kriterijus yra tikėtina mirusiojo sutuoktinio gyvenimo trukmė, kuri lemtų skiriamų šeimos nariams pajamų trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-10-01 nutartis c. b.  Nr. 3K-3-405/2014; 2014-11-07 nutartis c.b. Nr. 3K-3-477/2014). Akivaizdu, kad ieškovė negalėjo tikėtis gauti sutuoktino pajamų dalį ilgesnį laikotarpį, nei vidutinė statistinė mirusiojo gyvenimo trukmė. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, Klaipėdos apskrityje vyrų vidutinė gyvenimo trukmė 2005 metais buvo 65,27 metai. Kadangi pirmosios instancijos teisme atsakovas neįrodinėjo, jog dėl sveikatos būklės, amžiaus ar kitų priežasčių J. S., būdamas gyvas, savo darbinę veiklą būtų nutraukęs anksčiau, nei vidutinė gyvenimo trukmė, tai tokiais argumentais bei statistiniais duomenimis, susijusiais su asmenų mirtingumu nuo vienų ar kitų ligų, grįsti apeliacinio skundo negali. Todėl teisėjų kolegija į tokią šio apelianto skundo argumentaciją neatsižvelgia (CPK 306 str. 2 d.).  Mirties dieną J. S. buvo sulaukęs 52 metų, labiausiai tikėtina, kad jis galėjo gyventi dar 13 metų, todėl konstatuotina, kad ieškovė prarado pusę sutuoktinio pajamų už 13 metų.

Kadangi ieškovė, be darbo užmokesčio, siekia ir pusės sutuoktiniui mokėtų dienpinigių, o pirmosios instancijos teismas juos įskaitė į atlygintinos žalios dydį, kolegija pasisako ir šiuo aspektu. Darbo kodeksas darbo užmokestį apibūdina kaip atlyginimą už darbą, darbuotojo atliekamą pagal darbo sutartį (DK 186 str. 1 d.). Įstatyme taip pat apibrėžta, jog darbo užmokestis apima pagrindinį darbo užmokestį ir visus papildomus uždarbius, bet kokiu būdu tiesiogiai darbdavio išmokamus darbuotojui už jo atliktą darbą (DK 186 str. 2 d.). Kai darbdavio nurodymu darbo sutartimi sulygto darbo funkcijos atliekamos ne nuolatinėje darbuotojo gyvenamojoje ir darbo vietoje (tarnybinė komandiruotė), darbuotojui mokamos tikslinės išmokos – dienpinigiai, taip pat kompensuojamos kitos su komandiruote susijusios išlaidos (DK 220 str. 1 d.). Šių išmokų mokėjimo tvarką bei dydį nustato Vyriausybė. Nebiudžetinių įstaigų darbuotojų komandiruočių išlaidos kompensuojamos pagal Vyriausybės 2004-11-03 nutarimo Nr. 1365 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“ ir pagal Komandiruočių sąnaudų atskaitymo iš pajamų taisykles, patvirtintas  Vyriausybės 2003-01-28  nutarimu Nr. 99, nuostatas. Pastaruoju nutarimu Nr. 99 patvirtinta ir Dienpinigių mokėjimo jūreiviams tvarka, reglamentuojanti dienpinigių mokėjimą Lietuvos Respublikos laivo įgulos jūreiviams. Laivo įgulai, dirbančiai kelių užsienio valstybių uostuose, dienpinigiai apskaičiuojami pagal finansų ministro nustatytas dienpinigių vykstantiems į užsienio komandiruotes normas, atsižvelgiant ir į laivų plaukiojimo regionų valstybėms numatytą vidutinę dienpinigių mokėjimo normą. Pagal apskaičiuotas vidutines regiono arba vienos valstybės dienpinigių normas nustatoma normatyvinė įgulos ir visų vieneto jūreivių ketvirčio dienpinigių suma atsižvelgiant į tai, kad apskaičiuojant dienpinigius įguloms, dirbančioms užsienyje plaukiojančiuose laivuose, komandiruotės laikas sutampa su laivo reiso laiku (neįskaitant kelionės tarp uostų laiko). Pagal šios Tvarkos 3 punktą, dienpinigiai kiekvienam įgulos nariui išmokami pagal vieneto administracijos vadovo ar jo įgalioto asmens nustatytus dydžius, neviršijant ketvirčio fondo, kuris apskaičiuojamas pagal finansų ministro nustatytas normas. Dalis dienpinigių išmokama grynaisiais, o kita dalis panaudojama maitinimo išlaidoms apmokėti.

Vyriausybės 2003-05-27 nutarimu Nr. 650 patvirtinta Darbuotojo ir valstybės tarnautojo darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarka. Jame nurodoma, kokios išmokos darbuotojui mokamos darbdavio įskaitomos į vidutinį darbo užmokestį ir kokios neįskaitomos. Pagal minėtu Vyriausybės nutarimu Nr. 650 patvirtintos Darbuotojo ir valstybės tarnautojo vidutinio darbo užmokesčio apskaičiavimo tvarkos 5.5 punktą, dienpinigiai ir kitos išmokos, susijusios su komandiruotės išlaidomis, į darbuotojo vidutinį darbo užmokestį neįskaitomi. Pagal atsakovo 2004-03-30 kolektyvinę sutartį (t. 1, b. l. 81-92) mėnesio darbo užmokestį darbuotojams (jūreiviams, įgulos nartams) sudaro pareiginė alga, išmokos už kenksmingas sąlygas ir viršvalandžius, taip pat dienpinigiai (32 p.), kurie jiems mokami atskirai ir kitokia tvarka, nei darbo užmokestis (34 p. ir 35 p.). Kad pareiginė alga su priemokomis už kenksmingas sąlygas ir dienpinigiai yra atskiri mokėjimai, patvirtina kiti kolektyvinės sutarties punktai (48 p.) bei darbo apmokėjimo apskaitos dokumentai (t. 1, b. l. 79-80, 114-134).  

Aptartos aplinkybės suponuoja teisėjų kolegijos išvadą, kad dienpinigiai – tai komandiruojamo darbuotojo padidėjusios asmeninio pobūdžio išlaidos toje vietoje, kurioje darbdavio pavedimu tam tikrais periodais yra atliekamos darbo funkcijos, išmokamos darbuotojui Vyriausybės nutarimais nustatyta ir, kaip šiuo atveju, darbdavio konkretizuota tvarka, o šių išmokų dydis priklauso dar ir nuo geografinės vietos, kurioje plaukioja laivai. Tokia išvadą dėl asmeninio dienpinigių pobūdžio pagrindžia ir pirmiau nurodyta aplinkybė, kad jūrininkams ne visi darbdavio apskaičiuoti dienpinigiai išmokamai grynaisiais pinigais, be to, reiso trukmė, kaip matyti iš kolektyvinės sutarties, yra 6 mėnesiai, kalendoriniu mėnesiu gali būti sumažinta arba pratęsta, bet ne ilgiau kaip iki 8 mėnesių (11 p., t. 1, b. l. 82). Byloje esanti pažyma apie priskaičiuotą ir išmokėtą J. S. darbo užmokestį ir kitas pajamas (t. 1, b. l. 114)  patvirtina, kad 2004 m. gruodžio mėnesį – 2005 m. balandžio mėnesį dienpinigiai jam nebuvo mokami. Dar daugiau, jūrininkas dėl vienų ar kitų aplinkybių negali išplaukti į jūrą, pavyzdžiui, dėl sveikatos būklės nepereina privalomos medicininės komisijos, o J. S. medicininės komisijos galiojimas baigėsi 2005-07-23 (t. 1, b. l. 41), dėl ligos ar laikinojo nedarbingumo ir pan., gali šių pajamų apskritai negauti, nes ligos atveju darbuotojui išsaugomas tik vidutinis darbo užmokestis. Visiškas žalos atlyginimas reiškia, jog mirusio asmens sutuoktinis turi būti grąžinamas į tokią turtinę padėtį, kokia būtų buvusi, jei jam nebūtų padaryta žala. Negalima reikalauti atlyginti daugiau, nei buvo padaryta žalos, Taigi nuostoliai (negautos pajamos) turi būti realiai tikėtini (CK 6.249 str. 1 d.), vadinasi, šios J. S. gautos pajamos (dienpinigiai) nuostolių atsiradimo realumo kriterijaus neatitinka. Aktualu ir tai, kad savo pradiniame ieškinyje (t.1, b. l. 2-7) pati ieškovė dienpinigių neįskaičiavo į atlygintiną žalos sumą, nurodžiusi, kad jos mirusio sutuoktinio mėnesio pajamos buvusios apie 3 500 Lt, netiesiogiai pripažindama jų asmeninį pobūdį, kas leidžia tikėtinai vertinti, kad tokios J. S. gautos tikslinės išmokos nebuvo naudojamos sutuoktinės reikmėms (apie tokias lėšas jai nebuvo žinoma) atitinkamai, jos nėra  ieškovės prarastų pajamų dalis. Tokiu atveju teismo sprendimas šioje ginčo dalyje pakeistinas, eliminuojant iš žalos dydžio apskaičiavimo J. S. gautas papildomos, su jo darbu komandiruotėse susijusias išmokas.       

Bylos duomenimis, J. S. per 12 mėnesių išmokėta iš viso 78 971 Lt, iš jų 39 196,66 Lt dienpinigiai bei 204,78 Lt kelionės išlaidų kompensacija (asmeninio pobūdžio pajamos, neįskaitytinos į ieškovės nuostolius), 6 090,63 Lt poilsio dienų kompensacija ir 1 219,77 Lt nepanaudotų atostogų kompensacija (t. 1, b. l. 79-80, 114). Nors darbuotojo vidutinis darbo užmokestis pagal Vyriausybės 2003-05-27 nutarimu Nr.  650 įtvirtintas taisykles nustatomas pagal tris paskutinius pilnus jo darbo mėnesius, šiuo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į  J. S. darbo specifiką, bei aplinkybę, kad 2005 m. balandžio mėnesį, kuris turėtų būti įskaitomas į tris paskutinius darbo mėnesius, J. S., tikėtina, nebuvo reise, nes pajamos buvo itin mažos, teisėjų kolegija prarastą ieškovės sutuoktinio kasmėnesinių pajamų dalį apskaičiuoja pagal visų kalendorinių metų pajamas. Pripažintina, kad ieškovė turėjo teisę gauti pusę 3 297,46 Lt sutuoktinio J. S. pajamų ([78 971 Lt - 204,78 Lt - 39 196,66 Lt] : 12), t. y.  1 648,73 Lt (CK 6.284 str. 2 d., 288 str. 3 d.). Pirmiau konstatavus, kad ieškovė prarado pusę sutuoktinio pajamų už 13 metų (arba 156 mėnesių) laikotarpį, jai negautų pajamų forma buvo padaryta 257 201,88 Lt žala (156 mėn. x 1 648,73 Lt).

Pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalies nuostatą, tuo atveju, kai paties nukentėjusiojo asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai, atsižvelgiant į nukentėjusiojo asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės - ir į jo kaltės dydį), žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. CK 6.682 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad į nukentėjusio asmens kaltę neatsižvelgiama išieškant dėl maitintojo gyvybės atėmimo atsiradusią žalą ir atlyginant laidojimo išlaidas. Kadangi šiuo atveju negautos pajamos priteisiamos ieškovei pagal CK 6.284 straipsnio nuostatas, žalos atlyginimas proporcingai J. S. kaltei nemažintinas, tokius jos apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pripažįsta pagrįstais.

Negali būti dėl nukentėjusios asmens kaltės mažinama ir 1 786,20 Lt laidojimo išlaidas kompensuojanti suma (tiesioginiai ieškovės nuostoliai) (t. 1, b.l. 54-56, nes tokios žalos atlyginimui turi reikšmės tik laidojimo pašalpos įskaitymas į laidojimo išlaidas (CK 6.291 str. 2 d.), o ieškovė 750 Lt  laidojimo pašalpą yra įskaičiusi į 2 536,20 Lt patirtų laidojimo išlaidų sumą. Atsakovo apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, kad atsakovas vis dėlto turėtų atlyginti ieškovei dėl sutuoktinio mirties patirtą žalą, priteistinos sumos nesumažino 4 811 Lt suma, kuriuos atsakovas jau išmokėjo ieškovei. Kai kurios su J. S. kūno pargabenimu iš Danijos susijusios išlaidos, katafalko bei terminalo Lietuvoje išlaidos (13 916,81 Lt) yra apmokėtos atsakovų sąskaita (t. 1, b. l. 69, 71-78). Taip pat ieškovei išmokėta 4 811 Lt materialinė parama, mirus sutuoktiniui, kuri taip pat yra kompensacinio pobūdžio išmoka ir kurios gavimo ieškovė neginčija (t. 3, b. l. 75). Ši išmoka, kolegijos vertinimu,  atlieka tą pačią funkciją, kaip ir nustatyta 257 201,88 Lt suma – iš dalies kompensuoti negautas pajamas dėl sutuoktinio mirties, nes įrodymų apie kurių nors ieškovės tiesioginių išlaidų kompensavimą šios materialinės paramos sąskaita nepateikta. Tokiu atveju minėta suma turi būti įskaičiuojama į 257 201,88 Lt žalos atlyginimo sumą. Taigi galutinė suma, kurią kaip turtinės žalos atlyginimą turi ieškovei kompensuoti  J. S. darbdavys solidariai su savo draudiku, kurio atsakomybė ribojama draudimo išmokos suma, yra 254 177,08 Lt ([257 201,88 Lt – 4 811 Lt] + 1 786,20), kas atitinka 73 614,77 Eur.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo

Sprendimą neturtinės žalos dalyje, kurią teismas įvertino 30 000 Lt suma, skundžia abi šalys. Neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymą, kaip ir jos atlyginimo teisinius pagrindus, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuojami piniginiu ekvivalentu. Iškilus ginčui dėl neturtinės žalos dydžio, atlygintinos piniginės kompensacijos dydį pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalies įtvirtintus kriterijus nustato teismas, kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgdamas į visumą aplinkybių, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, bei vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Teisingas neturtinės žalos atlyginimas reikalauja užtikrinti protingą nukentėjusiojo ir žalą padariusio asmens skirtingų interesų pusiausvyrą ir tuo pačiu kuo labiau individualizuoti neturtinės žalos atlyginimo nustatymo procesą, įvertinant tai, kad kiekvienam asmeniui jo teisių pažeidimas turi skirtingą poveikį. Išdėstytos nuostatos teisėjų kolegijai neleidžia sutikti su abiejų apeliacinių skundų argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nevisiškai tinkamai parinko kriterijus, nulėmusius atlygintinos žalos dydžio nustatymą, priteisęs 30 000 Lt sumą. Tokios  kompensacijos dydis, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje yra adekvatus ir pakankamas. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas įvykio aplinkybes bei kiekvienos šalies (darbuotojo, darbdavio) veiksmus, t. y. nustatė, kad tokie padariniai (J. S. mirtis) galėjo vienodai atsirasti tiek dėl jo paties kaltės (gyvenimo būdas, elgesys susirgus, tuo priimant riziką dėl savo sveikatos), tiek ir dėl darbdavio neteisėto neveikimo (savalaikis kvalifikuotos pagalbos nesuteikimas). Tai reiškia, kad nustatęs darbdavio civilinei atsakomybei dėl neturtinės žalos atlyginimo kilti būtinos sąlygos (žalą, neteisėtus veiksmus, netiesioginį priežastinį ryšį ir kaltę) (CK 6.246 str. - 6.249 str.), kartu atsižvelgė ir į nukentėjusios elgesį. Kadangi 30 000 Lt suma,  atitinkanti 8 688,60 Eur, yra nustatyta atsižvelgiant į atsakovo kaltės laipsnį (50 proc.),  darytina išvada, kad nukentėjusiojo kaltės nesant būtų galimybė priteisti dvigubai didesnę sumą. Todėl abiejų šalių apeliacinių skundo argumentai, kad teismas nesivadovavo teismų praktika panašiose bylose, kuriose buvo priteistos didesnės sumos neturtinei žalai kompensuoti, teisiškai neaktualūs. Svarbu pabrėžti tai, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą negalima tapatinti materialiosios teisės ir proceso teisės. Teismo precedentas reglamentuojamas proceso teisės normų (CPK 4 str.), o neturtinės žalos institutas, neturtinės žalos samprata, bruožai, atsiradimo pagrindai, jos nustatymo kriterijai įtvirtinti CK 6.250 straipsnyje. Todėl būtent neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai, o ne konkretus žalos dydis yra precedentinė aplinkybė. Teismams sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, reikia atsižvelgti į kasacinio teismo praktiką, formuojamą aiškinant ir taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir tik esant tapačioms ar iš esmės panašioms aplinkybėms būtina vadovautis konkrečioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje suformuotu precedentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-16 nutartis c. b. Nr. 3K-3-533/2010). Pažymėtina, kad tokia išvada padaryta byloje, kurioje nagrinėjamo ginčo esmė buvo ta, ar kasacinio teismo praktikoje nustatomas neturtinės žalos dydis gali būti laikomas savarankišku kriterijumi kitoje byloje neturtinės žalos dydžiui nustatyti, todėl joje pateikti išaiškinimai yra aktualūs ir vertinant šalių apeliacinių skundo argumentų pagrįstumą.

Dar vienas ieškovės apeliacinio skundo argumentas, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, turėjo atsižvelgti ir į tai, kokį ilgą laiko tarpą truko ieškovės teisių pažeidimas (9 metai nuo J. S. mirties), ji turėjo atlaikyti ir ikiteisminio tyrimo proceso sunkumą, ir nepagrįstai bei neprotingai besitęsiantį šios civilinės bylos teismo procesą, kas jai vis primindavo apie netektį ir sukeldavo dvasinių išgyvenimų bei skausmą dėl sutuoktinio mirties. Pirma, reikalavimai šioje byloje yra pareikšti atsakovams darbdaviui ir jo draudikui, o ne valstybei už per ilgą civilinės bylos ar ikiteisminio tyrimo bylos, pradėtos pagal I. S. skundą dėl M. M. veiksmų (prie c. b.  pridėta b. b. Nr. 30-1-0126-06; ikiteisminis tyrimas 2006-09-29 nutrauktas), procesus,   aplinkybės dėl pareigūnų ar teismo neteisėtų veiksmų nebuvo įrodinėjamos ar nustatinėjamos, be to, atsakovų teisinės padėties (didesnio atlygintinės neturtinės žalos dydžio dėl to nustatymą) minėtos aplinkybės negali įtakoti. Antra, vertinant bendrą civilinės bylos proceso trukmę, matyti, kad šis klausimas galėjo būti galutinai išspręstas nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme anksčiau, tačiau dėl ieškovės pozicijos ir jos prašymo grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui žalos dydžio nustatymo klausimą pavesta išnagrinėti pirmosios instancijos teismui (t. 4 , b. l. 177). Taigi ir pačios ieškovės iniciatyva bylos procesas užtruko, nors dėl skaičiuojamų palūkanų tai galimai neatitiko atsakovo interesų. Ir trečia, proceso trukmės vertinimą kaip pernelyg ilgos lemia ne laikotarpis (bylos nagrinėjimo metų skaičius), o bylos sudėtingumas ir apimtis, šalių elgesys, valstybės institucijų veiksmai organizuojant ir vadovaujant procesui, proceso reikšmė asmeniui. Šio proceso ilgesnę trukmę objektyviai lėmė ir bylos pobūdis (kilo sudėtingų faktinių aplinkybių nustatymo klausimų, susijusių su J. S. mirties priežastimi, su atsakingų už žalą asmenų rato nustatymu, 2009-02-03 byla sustabdyta dėl ekspertizės skyrimo, 2009-09-30 atnaujinta), taip pat turėjo įtakos ir bylos šalių veiksmai teikiant teismui procesinius dokumentus, prašymus, įrodymus, dėl kurių pirmosios instancijos teismas turėjo imtis tam tikrų procesinių veiksmų, pailginusių proceso trukmę. Taigi duomenų, kad nagrinėjamoje byloje proceso trukmė užsitęsė objektyviai per ilgai, nepakanka.

Dėl procesinių palūkanų

Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas,  priteisdamas iš 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos 2008-08-04 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, neteisingai nustatė šių palūkanų mokėjimo pradžios momentą. Procesinių palūkanų mokėjimo pradžia bei pabaiga yra nustatyta  įstatymu (CK 6.37 str. 2 d. ir 6. 210 str.1 d.) ir siejama su galutiniu priteistos sumos dydžiu. Todėl nei teismo sprendimo priėmimo momentas (2014-10-02), su kuriuo atsakovas nepagrįstai sieja galimą palūkanų priteisimo pradžią, nei jo pateikti palūkanų apskaičiavimai (t. 4, b. l. 273) nėra teisiškai aktualus. Šiuo konkrečiu atveju 5 proc. dydžio palūkanos nuo 73 614,77 Eur turtinės žalos atlyginio sumos ir 8 688,60 Eur neturinės žalos atlyginimo sumos, o bendra suma, nuo kurios skaičiuojamos palūkanos 82 303,37 Eur,   pradėtinos skaičiuoti būtent nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos – 2008-08-04 ir mokėtinos iki sprendimas bus visiškai įvykdytas.   

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme paskirstymo

Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismui pakeitus teismo sprendimą, atitinkamai peržiūrimas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas Teisėjų kolegija sutinka ir su apeliaciniais skundais toje jų dalyje, kurioje ginčijamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas šalims. Ne visų šalių turėtų išlaidų kompensavimo klausimas šiuo atveju skundžiamame sprendime buvo išspręstas.

CPK 93 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintos bendrosios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą; jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Turtiniuose reikalavimuose  kompensuojamoji išlaidų dalis nustatoma pagal priteistą / atmestą ieškinio sumą, neturtinės žalos atlyginimo išimčių įstatyme taip pat nenustatyta.

Pirmiausiai nustatytina, kokių bylinėjimosi išlaidų šalys patyrė pirmosios instancijos teisme ar nagrinėjant šią bylą anksčiau apeliacinės instancijos teisme. Ieškovė I. S. pateikė įrodymus, kad už vertimus jis sumokėjo 480 Lt (t. 2, b. l. 106, 119-120), už ekspertizės atlikimą – 2 207 Lt (t. 2, b. l. 76), už advokato teisinę pagalbą – 5 000 Lt (t. 4, b. l. 86-88, 211-213).  Atsakovo AB „Lietuvos jūsų laivininkystė“ patirtos išlaidos tokios: honoraras advokatei 4 000 Lt (t. 2, b. l. 187-188), apeliacinės instancijos teisme  – 500 Lt (t. 3, b. l. 29-30), pakartotinai pirmosios instancijos teisme 4 000 Lt ir  525 Lt už vertimus (t. 4, b. l. 89-95) bei 1 000 Lt atstovavimo išlaidos (t. 4, b. l. 207-210).  Iš viso pirmosios instancijos teisme atsakovo sumokėta  9 000 Lt honoraro advokatei suma  pripažintina  neatitinkančia  Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nustatytų kriterijų, juolab kad šį atsakovą atstovavo pagal įgaliojimą ir prokūrą ir kiti asmenys, kuriems taip pat teko atlikti tam tikrą kiekį darbų, atstovaujant atsakovo poziciją teisme. Tokiu atveju laikytina pagrįsta 5 000 Lt šių išlaidų dalis.

Atsakovo DUAB „Ingo Baltic“ atstovavimo ar kitas bylinėjimosi išlaidas patvirtinančių įrodymų nepateikta 

Byloje buvo pareikšti ieškinio du reikalavimai - atlyginti turtinę ir neturtinę žalą. Reikalavimo priteisti turtinę žalą, kuomet jos atlyginimo buvo ieškinyje prašoma ir periodinėmis išmokomis, procentinės išraiškos apskaičiavimas šalių bylinėjimosi išlaidų kompensavimui  galimas tik pagal CPK 85 straipsnio 1 dalies  1, 4, 10 punktų taisykles (ieškinio sumos nustatymui tokios periodinės išmokos skaičiuojamos už trejus metus). Tokiu atveju ieškinio suma šioje ginčo dalyje būtų 240 355 Lt, o priteista ieškovei tvirta pinigų suma – 254 177,08 Lt. Vadinasi, šis jos reikalavimas patenkintas 100 proc. Reikalavimas atlyginti 250 000 Lt neturtinės žalos patenkintas iš dalies, priteisiant 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, tai atitinka 12 proc. reikalavimo atlyginti neturtinę žalą. Kadangi savarankiški reikalavimai buvo du, nustatytina, kad patenkinta yra 56 proc. ([100+ 12] : 2), atitinkamai  atmesta - 44 proc. viso ieškinio reikalavimų. Taigi ieškovei priteistina iš atsakovų 4304,72 Lt ([480 Lt + 2207 Lt + 5000 Lt] x 56 proc.), arba 1246,73 Eur, o atsakovui AB „Lietuvos jūsų laivininkystė“ 2651 Lt  ([5000 Lt + 500 Lt + 525 Lt] x 44 proc.), kas atitinka 767,78 Eur. 

Dėl bylinėjimosi išlaidų  valstybei ir šalių išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Ieškinio tenkinimo atveju, iš atsakovo  AB „Lietuvos jūsų laivininkystė“ priteistinos bylinėjimosi išlaidos į valstybės biudžetą, nuo kurių mokėjimo ieškovė buvo atleista, t. y. 1 935 Eur žyminio mokesčio ir 46,41 Eur (160,25 Lt; t. 1, b. l. 1; t. 2, b. l. 2; t. 3, b. l. 27; t. 4, b. l. 1), iš viso – 1 981,41 Eur (CPK 96 str. 1 d.).

              Šalys turėjo papildomų bylinėjimosi išlaidų ir apeliacinės instancijos teisme.

Atsakovas AB „Lietuvos jūsų laivininkystė“ už apeliacinį skundą sumokėjo  5 262,66 Lt žyminį mokestį (t. 4, b. l. 267), atitinkamai iš ieškovės jam priteistina 44 proc. šių išlaidų dalis – 2 315,57 Lt, kas atitinka 640,64 Eur. Į prašymą atlyginti jam atstovavimo išlaidas, pateiktą apeliacinės instancijos teismui 2015-05-11, t. y. jau po šios bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme iš esmės, teisėjų kolegija neatsižvelgia, šios išlaidos (jų dalis) negali būti kompensuojamos (CPK 98 str. 1 d.).

Atsakovas bankrutavusi DUAB „Ingo Baltic“ teikia įrodymus, kad už atsiliepimo į abu apeliacinius skundus surašymą turėjo 2 500 Lt (t. 5, b. l. 8-9) išlaidų. Kadangi šių išlaidų dydis viršija Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytą maksimalų dydį (7 p., 8.11 p.), atsižvelgtina į minėtas Rekomendacijas  atitinkantį dydį - 450 Eur, priteisiant iš ieškovės proporcingai atmestų reikalavimų dydžiui apskaičiuotą 198 Eur sumą (450 Eur x 44 proc.).  

              Ieškovė savo prašymo priteisti jai apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas (už apeliacinio skundo ir atsiliepimo surašymą) nepagrindė tokių išlaidų faktą bei dydį patvirtinančiais įrodymais, todėl šių jos išlaidų kompensavimo klausimas nekyla (CPK 98 str. 1 d.) 

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 2 d. sprendimą iš dalies pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei I. S. iš atsakovo AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ 73 614 (septyniasdešimt tris tūkstančius šešis šimtus keturiolika) eurų ir 77 euro centus turtinei žalai atlyginti,  8 688 (aštuonis tūkstančius šešis šimtus aštuoniasdešimt aštuonis) eurus  60 euro centų neturtinei žalai atlyginti, 1 246 (vieną tūkstantį du šimtus keturiasdešimt šešis) eurus 73 euro centus bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, nustatant, kad atsakovo bankrutavusios DUAB „Ingo Baltic“ atsakomybė už ieškovei I. S. padarytą žalą yra solidari su atsakovu AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“, tačiau ribojama 73 000 JAV dolerių suma.

Priteisti ieškovei I. S. iš atsakovo AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą 82 303 (aštuoniasdešimt dviejų tūkstančių trijų šimtų trijų) eurų 37 euro centų nuo civilinės bylos iškėlimo momento (2008-08-04) iki teismo sprendimo šioje dalyje visiško įvykdymo.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti iš atsakovo AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ valstybei 1981 (vieną tūkstantį devynis šimtus aštuoniasdešimt vieną ) eurą 41 euro centą žyminio mokesčio ir dokumentų siuntimo išlaidų.

Priteisti iš ieškovės I. S. atsakovui AB „Lietuvos jūrų laivininkystė“ 767 (septynis šimtus šešiasdešimt septynis) eurus 78 euro centus bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme ir 640 (šešis šimtus keturiasdešimt) eurų 64 euro centus apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš ieškovės I. S. atsakovui bankrutavusiai DUAB „Ingo Baltic“ 198 (vieną šimtą devyniasdešimt aštuonis ) eurus bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Teisėjos              Danutė Gasiūnienė

              Audronė Jarackaitė

              Dalia Kačinskienė