Civilinė byla Nr. e2A-2051-562/2021

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-12542-2020-7

     Procesinio sprendimo kategorijos:  2.6.8.9;

     2.6.6.2

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2022 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

        Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rositos Patackienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rūtos Burdulienės ir Jadvygos Mardosevič, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Lineksas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Lineksas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Meidovis“ dėl tarpusavio įsiskolinimų įskaitymo akto pripažinimo negaliojančiu bei atsiskaitymo už suteiktas paslaugas.

        Teismas

nustatė:

                                                                 I. Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Lineksas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei UAB „Meidovis“, kuriuo prašė pripažinti 2019 m. birželio 18 d. tarpusavio įsiskolinimo įskaitymo aktą negaliojančiu, priteisti ieškovei iš atsakovės 29 553,63 Eur skolą, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė ieškinyje nurodė, kad ieškovė ir atsakovė 2019 metų pradžioje sudarė žodinį susitarimą, kuriuo ieškovė įsipareigojo neribotą terminą atsakovei išnuomoti tris ieškovei priklausančias kelių transporto priemones – vilkikus, Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), bei transporto priemonės (duomenys neskelbtini) vairuotoją (-us) krovinių pervežimui, o atsakovė įsipareigojo organizuoti krovinių pervežimus ir užtikrinti, kad minėtomis kelių transporto priemonėmis kiekvieną einamąjį mėnesį būtų nuvažiuojama apie 10 000 kilometrų. Žodiniu susitarimu ieškovė įsipareigojo apmokėti kelių transporto priemonių, Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), eksploatavimo bei administracines išlaidas (darbo užmokestį transporto priemonių, Nr. (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), vairuotojams, puspriekabės transporto priemonei, Nr. (duomenys neskelbtini), nuomą (transporto priemonės, Nr. (duomenys neskelbtini), puspriekabė (Nr. HS 345) priklausė ieškovei, o transporto priemonės, Nr. (duomenys neskelbtini), puspriekabę (Nr. HE 294), ieškovė įsigijo iš atsakovės)), kurių apskaičiavimą el. paštu atsiųsdavo atsakovė. Atsakovė įsipareigojo mokėti ieškovei sutartą kainą – 1 Eur už kiekvieną kelių transporto priemonėmis – vilkikais, Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), nuvažiuotą kilometrą. Šalių sudarytas žodinis susitarimas buvo vykdomas – ieškovė perdavė transporto priemones atsakovei, užtikrino, jog transporto priemone, Nr. (duomenys neskelbtini), krovinių pervežimus vykdytų ieškovės darbuotojas (vairuotojas), transporto priemonėmis buvo vežami kroviniai (nurodymus visų transporto priemonių vairuotojams tiesiogiai duodavo pati atsakovė), ieškovė išrašydavo sąskaitas pagal atsakovės nurodytas sumas, kurios atitikdavo atsakovės pateiktų lentelių duomenis, o atsakovės išrašydavo sąskaitas už transporto priemonių eksploatavimo bei administracines išlaidas. Iki 2019 m. gegužės 6 d. atsakovė už transporto priemonių bei vairuotojo nuomą iš dalies atsiskaitė (išskyrus konkrečius krovinių pervežimus) pervesdama pinigus į ieškovės atsiskaitomąją banko sąskaitą arba atlikdama priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą.

3.       Ieškovė el. paštu teiravosi, kaip bus išrašomos sąskaitos, o atsakovė nurodė, kad sąskaitas išrašinėti geriausia kas 2 savaites. Atsakovė krovinių pervežimo užsakymus ieškovei pateikdavo žodžiu, tačiau ataskaitinio laikotarpio gale (apytiksliai kas dvi savaites) jie būdavo patvirtinami (suderinami) raštu. Dažniausiai atsakovė ieškovei el. paštu atsiųsdavo lenteles (xlsx (excel) formatu), kurių pagrindu ieškovė išrašydavo bei pateikdavo atsakovei PVM sąskaitas faktūras apmokėti. Ieškovės kelių transporto priemonėmis buvo vykdomi tik vienos Vokietijos įmonės – „Thomsen Transport GmbH“ – užsakymai. 2019 m. liepos 1 d. ieškovė kreipėsi į „Thomsen Transport GmbH“ su prašymu pateikti krovinių pervežimų užsakymus, įvykdytus kelių transporto priemonėmis, Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), nuo 2019 m. gegužės 4 d. iki 2019 m. gegužės 22 d. bei CMR važtaraščius, pagal kuriuos buvo gabenami kroviniai šiuo laikotarpiu. 2019 m. liepos 16 d. „Thomsen Transport GmbH“ darbuotoja nurodė, kad visus kelionių dokumentus yra gavę ir pasistengs šią savaitę juos atsiųsti, tačiau nepaisydama pakartotinių ieškovės prašymų, „Thomsen Transport GmbH“ dokumentų iki šios dienos neatsiuntė. Paskutinę lentelę ieškovė iš atsakovės gavo 2019 m. gegužės 6 d. el. laišku (šioje lentelėje nurodytos užsakymų datos nuo pat ieškovės ir atsakovės susitarimo pradžios iki 2019 m. gegužės 7 d., krovinių pervežimų numeriai, pasikrovimo ir išsikrovimo vietos, pašto kodai, kelionės pradžios ir pabaigos kilometrai, pervežimų kainos ir kt.). Ieškovės išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodyti tie patys krovinių pervežimų numeriai, tokio paties dydžio užmokesčiai už kiekvieną pervežimą, kaip ir atsakovės atsiųstose lentelėse, pvz., 2019 m. kovo 7 d. UAB „Lineksas“ PVM sąskaitoje faktūroje, serija LLC, Nr. 00001766, nurodyti šie krovinio pervežimai, atspindėti ir atsakovės atsiųstose lentelėse: „Krovinio pervežimas pagal užsakymą Ekobaze0301, transportas (duomenys neskelbtini), suma be (duomenys neskelbtini)00 Eur; Krovinio pervežimas pagal užsakymą Ekobaze0226; Ekobaze0227 19/03/10086, transportas (duomenys neskelbtini), suma be PVM 1 231 Eur; Krovinio pervežimas pagal užsakymą 19/02/10380; 19/02/10759; 19/02/10836; 19/03/10088, transportas (duomenys neskelbtini), suma be PVM 2 584 Eur“. 2019 metų gegužės pradžioje ieškovė ir atsakovė nusprendė nutraukti bendradarbiavimą. Atsakovės pageidavimu, po ieškovės 2019 m. gegužės 7 d. pareiškimo sugrąžinti jai priklausančias kelių transporto priemones ieškovės dispozicijai, krovinių pervežimai ieškovei priklausančiomis kelių transporto priemonėmis pagal atsakovės nurodymus buvo vykdomi dar kelias savaites, tačiau atsakovė paskutiniųjų dviejų savaičių (sutarties nutraukimo „įspėjimo“ laikotarpio) krovinių pervežimų užsakymų su ieškove nesuderino (raštu nepatvirtino, duomenų apie įvykdytus krovinių pervežimus jokia forma nepateikė), todėl ieškovė už suteiktas transporto priemonių bei vairuotojo nuomos paslaugas negalėjo išrašyti PVM sąskaitų faktūrų.

4.       Atsakovė nesumokėjo už transporto priemonių, Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), bei transporto priemonės (duomenys neskelbtini) vairuotojo nuomą, nors šios paslaugos atsakovei buvo suteiktos. Atsakovė nesumokėjo ir už tam tikrus atskirus krovinių pervežimus iki 2019 m. gegužės 7 d. 2019 m. birželio 18 d. atsakovė el. paštu nurodė, jog „laukia patvirtinimo, kad likutis būtų sumokėtas ir būtų judama į priekį“, bei atsiuntė ieškovei 2019 m. birželio 18 d. tarpusavio įsiskolinimo įskaitymo aktą. Ieškovė pagrįstai tikėjosi, kad pasirašius 2019 m. birželio 18 d. tarpusavio įsiskolinimo įskaitymo aktą atsakovė už suteiktas paslaugas atsiskaitys, kadangi būtent tokią informaciją atsakovė telefonu pateikė ieškovei. Ieškovei nusiuntus atsakovei pasirašytą 2019 m. birželio 18 d. tarpusavio įsiskolinimo įskaitymo aktą, kuriuo neva buvo įskaityti 7 502 Eur dydžio ieškovės ir atsakovės tarpusavio reikalavimai, atsakovė nustojo bendrauti su ieškove. Minėtu tarpusavio įsiskolinimo įskaitymo aktu buvo įskaitytos paslaugos pagal dvi PVM sąskaitas faktūras už 7 502 Eur sumą: iš ieškovės pusės – 2019 m. birželio 10 d. PVM sąskaita faktūra, serija LLC, Nr. 00002537 (nurodyta ūkinė operacija – „Krovinių pervežimai (duomenys neskelbtini)“), o iš atsakovės pusės – 2019 m. birželio 14 d. PVM sąskaita faktūra, serija MEID000, Nr. 02145 (nurodyta ūkinė operacija – „Sąskaita“). 2019 m. rugpjūčio 1 d. ieškovė kreipėsi į atsakovę su prašymu pateikti turimą informaciją bei ją patvirtinančius įrodymus apie ūkines operacijas, užfiksuotas 2019 m. birželio 14 d. PVM sąskaitoje faktūroje, serija MEID000, Nr. 02145, už 6 200 Eur + PVM sumą, kurias atsakovė neva suteikė ieškovei, tačiau atsakovė šios informacijos nepateikė. Ieškovė kreipėsi į atsakovę su prašymu pateikti transporto priemonių, Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), krovinių pervežimo užsakymus bei CMR važtaraščius aktualiu laikotarpiu (nuo 2019 m. gegužės 4 d. iki transporto priemonių pristatymo ieškovei), tačiau atsakovės šių dokumentų taip pat nepateikė. Kelių transporto priemonę, Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2019 m. gegužės 4 d. iki 2019 m. gegužės 20 d. vairavo A. G. (A. G.) (atsakovės darbuotojas (vairuotojas)) (2019 m. gegužės 21 d. važiuoti pradėjo kitas asmuo), per šį laikotarpį vykdant atsakovės nurodymus buvo nuvažiuota 5 318 kilometrų (494 369 km (kelionės pabaiga) – 489 051 km (kelionės pradžia)). Paskutinį krovinį kelių transporto priemone, Nr. (duomenys neskelbtini), vykdydamas atsakovės nurodymus, vairuotojas A. G. pristatė 2019 m. gegužės 23 d. Kelių transporto priemonę, Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2019 m. gegužės 4 d. iki 2019 m. gegužės 14 d. vairavo A. K. (A. K.), o nuo 2019 m. gegužės 14 d. iki 2019 m. gegužės 26 d. – T. M. (T. M.) (atsakovės pasamdyti darbuotojai (vairuotojai)), per šį laikotarpį vykdant atsakovės nurodymus buvo nuvažiuoti 4 097 kilometrai (933 209 km (kelionės pabaiga) – 929 112 km (kelionės pradžia)). Paskutinį krovinį kelių transporto priemone, Nr. (duomenys neskelbtini), vykdydamas atsakovės nurodymus, vairuotojas T. M. pristatė 2019 m. gegužės 26 d. Kelių transporto priemonę, Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2019 m. gegužės 6 d. iki 2019 m. gegužės 21 d. vairavo O. P. (O. P.) (ieškovės darbuotojas (vairuotojas)), per šį laikotarpį vykdant atsakovės nurodymus buvo nuvažiuoti 4 437,63 kilometrai (591 190,37 km (kelionės pabaiga) – 586 752,74 km (kelionės pradžia)). Paskutinį krovinį kelių transporto priemone, Nr. (duomenys neskelbtini), vykdydamas atsakovės nurodymus, vairuotojas O. P. pristatė 2019 m. gegužės 21 d., išsikrovimo vieta Gonfreville – l‘Orcher (Prancūzija). Kelių transporto priemones, Nr. (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), vairavo atsakovės pasamdyti darbuotojai (vairuotojai), o kelių transporto priemonę, Nr. (duomenys neskelbtini), kartu su ieškovei priklausančia puspriekabe (Nr. HS 345), vairavo ieškovės vairuotojai. Ieškovė pagal atsakovės pateiktas sąskaitas faktūras apmokėdavo transporto priemonės, Nr. (duomenys neskelbtini), puspriekabės nuomą, t. y. 450 Eur kiekvieną mėnesį. Transporto priemonės, Nr. (duomenys neskelbtini), puspriekabę (Nr. HE 294) ieškovė įsigijo iš atsakovės už 5 203 Eur, ši suma buvo įskaityta 2019 m. gegužės 13 d. tarpusavio įsiskolinimų įskaitymo aktu, todėl nuomos už šią puspriekabę ieškovė neturėjo mokėti.

5.       Ieškovė įsipareigojo neribotą terminą atsakovei išnuomoti tris UAB „Lineksas“ priklausančias kelių transporto priemones – vilkikus, Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), bei transporto priemonės (duomenys neskelbtini) vairuotoją (-us) krovinių pervežimui ir apmokėti transporto priemonių eksploatavimo bei administracines išlaidas (darbo užmokestį transporto priemonių, Nr. (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), darbuotojams (vairuotojams), puspriekabės transporto priemonei, Nr. (duomenys neskelbtini), nuomą), o atsakovė įsipareigojo organizuoti krovinių pervežimus ieškovei priklausančiomis kelių transporto priemonėmis bei mokėti ieškovei sutartą kainą – 1 Eur už kiekvieną minėtomis transporto priemonėmis nuvažiuotą kilometrą. 2019 metų gegužės pradžioje šalys sutarė, jog nutrauks bendradarbiavimą po dviejų savaičių. Nuo 2019 m. gegužės 4 d. iki 2019 m. gegužės 26 d. ieškovei priklausančias kelių transporto priemones, Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), atsakovė naudojo krovinių transportavimui. Paskutinis krovinys vykdant atsakovės nurodymus transporto priemone, Nr. (duomenys neskelbtini), buvo pristatytas 2019 m. gegužės 26 d. Ieškovė sutartinius įsipareigojimus įvykdė tinkamai – išnuomojo atsakovei kelių transporto priemones, Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), bei transporto priemonės (duomenys neskelbtini) vairuotoją (-us) krovinių transportavimui, apmokėjo eksploatavimo bei administracines išlaidas (darbo užmokestį transporto priemonių, Nr. (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), vairuotojams, puspriekabės transporto priemonei, Nr. (duomenys neskelbtini), nuomą), tačiau atsakovė už ieškovės suteiktas paslaugas neatsiskaitė. Kadangi atsakovė neatsiskaitė už ieškovės suteiktas transporto priemonių bei vairuotojo nuomos paslaugas, ieškovė turi teisę kreiptis į teismą reikalaudama įvykdyti pareigą natūra – priteisti užmokestį už suteiktas paslaugas. Kadangi atsakovė delsia atsiskaityti už susitarimo pagrindu suteiktas paslaugas, iš atsakovės nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos taip pat priteistinos Civilinio kodekso 6.210 straipsnio 2 dalyje numatytos 6 proc. metinės procesinės palūkanos.

6.       Nagrinėjamu atveju 2019 m. birželio 18 d. tarpusavio įsiskolinimo įskaitymo aktu neva buvo įskaityti priešpriešiniai tarpusavio reikalavimai pagal dvi PVM sąskaitas faktūras už 7 502 Eur sumą: iš ieškovės pusės – 2019 m. birželio 10 d. PVM sąskaita faktūra, serija LLC, Nr. 00002537 (nurodyta ūkinė operacija – „Krovinių pervežimai (duomenys neskelbtini)“), o iš atsakovės pusės – 2019 m. birželio 14 d. PVM sąskaita faktūra, serija MEID000, Nr. 02145 (nurodyta ūkinė operacija – „Sąskaita“). Jokių papildomų paaiškinimų ar kitos informacijos šiame akte nenurodyta, todėl nėra aišku, kokias paslaugas įskaitė atsakovė. Ieškovė kreipėsi į atsakovę prašydama nurodyti, kokias paslaugas UAB „Meidovis“ suteikė ieškovei, tačiau atsakovė šios informacijos nepateikė. Ieškovė negali tiksliai nurodyti, kokias sumas dėl suteiktų paslaugų įskaitė ginčijamu tarpusavio įsiskolinimo įskaitymo aktu, kadangi nei krovinių pervežimo užsakymų, nei CMR važtaraščių atsakovė nepateikė, šių dokumentų ieškovei nepavyko gauti ir iš „Thomsen Transport GmbH“. Nors ir nenurodant konkrečių krovinių pervežimų užsakymų numerių, ginčijamu tarpusavio įsiskolinimo įskaitymo aktu iš ieškovės pusės buvo įskaitytos atsakovei realiai suteiktos paslaugos, t. y. transporto priemonės, Nr. (duomenys neskelbtini), nuoma krovinių pervežimui. Atsakovės pateiktoje 2019 m. birželio 14 d. PVM sąskaitoje faktūroje, serija MEID000, Nr. 02145, galėjo būti užfiksuotas darbo užmokestis vairuotojams, krovinius gabenusiems transporto priemonėmis, Nr. (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 4 d. iki 2019 m. gegužės 26 d. ir (ar) nuomos mokestis už transporto priemonės, Nr. (duomenys neskelbtini), puspriekabę, tačiau abejotina, ar ši suma galėjo siekti 7 502 Eur.

7.       Ieškovės vertinimu, 2019 m. birželio 18 d. tarpusavio įsiskolinimo įskaitymo aktas yra neteisėtas, kadangi neatitinka visų įskaitymui būtinų sąlygų (reikalavimai nėra apibrėžti, neaišku, kokios ūkinės operacijos ar ūkiniai įvykiai buvo įskaityti). Ieškovės reikalavimą sumokėti už susitarimo pagrindu ieškovės atsakovei suteiktas paslaugas (kelių transporto priemonių – vilkikų, Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), bei transporto priemonės (duomenys neskelbtini) vairuotojo (-ų) nuomą krovinių pervežimui) sudaro: (1) užmokestis už konkrečius krovinių pervežimus nuo 2019 m. kovo 1 d. iki 2019 m. gegužės 6 d.; (2) užmokestis už suteiktas paslaugas sutarties nutraukimo „įspėjimo“ laikotarpiu, t. y. nuo 2019 m. gegužės 6 d. iki 2019 m. gegužės 26 d.; (3) 2019 m. birželio 18 d. tarpusavio įsiskolinimo įskaitymo aktu neteisėtai įskaityta 7 502 Eur suma. 2019 m. kovo 1 d. – 2019 m. gegužės 6 d. laikotarpiu atsakovė neatsiskaitė už ieškovės suteiktas paslaugas (kelių transporto priemonių bei vairuotojo nuomą) už 14 249 Eur sumą pagal šiuos krovinių pervežimo užsakymus: transporto priemone, Nr. (duomenys neskelbtini): (1) 2019 m. kovo 5 d. Nr. 19/03/10176 (suma 661 Eur); (2) 2019 m. balandžio 1 d. Nr. 19/04/10031 (suma 361 Eur); (3) 2019 m. balandžio 23 d. Nr. 19/04/10742 (suma 1 127 Eur); (4) 2019 m. balandžio 29 d. Nr. 19/04/10883 (suma 596 Eur); (5) 2019 m. balandžio 30 d. Nr. 19/04/10963 (suma 856 Eur); (6) 2019 m. gegužės 3 d. Nr. 19/05/10113 (suma 1 062 Eur); transporto priemone, Nr. (duomenys neskelbtini): (1) 2019 m. kovo 1 d. Nr. 19/03/10052 (suma 829 Eur); (2) 2019 m. kovo 27 d. Nr. 19/03/10914 (suma 1 265 Eur); (3) 2019 m. balandžio 30 d. Nr. 19/04/10135 (suma 457 Eur); (4) 2019 m. balandžio 11 d. Nr. 19/04/10454 (suma 745 Eur); (5) 2019 m. balandžio 15 d. Nr. 19/04/10540 (suma 464 Eur); (6) 2019 m. balandžio 18 d. Nr. 19/04/10652 (suma 518 Eur); (7) 2019 m. balandžio 24 d. Nr. 19/04/10779 (suma 325 Eur); (8) 2019 m. balandžio 26 d. Nr. 19/04/10857 (suma 843 Eur); (9) 2019 m. balandžio 29 d. Nr. 19/04/10905 (suma 620 Eur); (10) 2019 m. gegužės 2 d. Nr. 19/05/10019 (suma 301 Eur); transporto priemone, Nr. (duomenys neskelbtini): (1) 2019 m. balandžio 23 d. Nr. 19/04/10721 (suma 1 110 Eur); (2) 2019 m. balandžio 25 d. Nr. 19/04/10831 (suma 965 Eur); (3) 2019 m. gegužės 2 d. Nr. 19/05/10051 (suma 496 Eur); (4) 2019 m. gegužės 6 d. Nr. 19/05/10109 (suma 648 Eur). Ieškovės išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos konkrečios transporto priemonės ir užsakymų numeriai, pvz., 2019 m. kovo 20 d. PVM sąskaitoje faktūroje, serija LLC, Nr. 00001891, nurodyta: „Krovinio pervežimas pagal užsakymą 19/03/10226; 19/03/10287; 19/03/10332; 19/03/10487, transporto priemonė (duomenys neskelbtini), suma be PVM 2 386 Eur“.

8.       Įvertinus ieškovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras bei atsakovės atsiųstas lenteles, matyti, jog ieškovė už ieškinio 24.1–24.3 papunkčiuose įvardytus krovinių pervežimus atsakovei sąskaitų neišrašė. Sutarties nutraukimo „įspėjimo“ laikotarpiu, t. y. nuo 2019 m. gegužės 6 d. iki 2019 m. gegužės 26 d., kelių transporto priemonėmis, Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), bendrai buvo nuvažiuota 13 852,63 kilometrų (5 318 km transporto priemone, Nr. (duomenys neskelbtini), 4 097 km transporto priemone, Nr. (duomenys neskelbtini), 4 437,63 km transporto priemone, Nr. (duomenys neskelbtini)). Ieškovės reikalavimas už susitarimo pagrindu ieškovės atsakovei suteiktas transporto priemonių bei vairuotojo nuomos paslaugas sutarties nutraukimo „įspėjimo“ laikotarpiu, t. y. nuo 2019 m. gegužės 6 d. iki 2019 m. gegužės 26 d., sudaro 13 852,63 Eur. Civilinio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog tuo atveju, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių. Pripažinus 2019 m. birželio 18 d. tarpusavio įsiskolinimo įskaitymo aktą negaliojančiu, atsakovė privalo grąžinti ieškovei visą tarpusavio įsiskolinimo įskaitymo aktu įskaitytą sumą, t. y. 7 502 Eur. Visas ieškovės reikalavimas atsakovei sudaro 35 603,63 Eur (13 852,63 Eur + 14 249 Eur + 7 502 Eur) sumą. Ieškovė sutarties nutraukimo „įspėjimo“ laikotarpiu (nuo 2019 m. gegužės 6 d. iki 2019 m. gegužės 26 d.) turėjo sumokėti darbo užmokestį transporto priemonių, Nr. (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), vairuotojams, bei puspriekabės transporto priemonei, Nr. (duomenys neskelbtini), nuomą (450 Eur). Atsižvelgiant į ieškovės sumokėtas sumas 2019 metų vasario –balandžio mėnesiais bei atsakovės atsiųstus apskaičiavimus, tikėtina, kad darbo užmokestis bei mokesčiai transporto priemonių, Nr. (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), vairuotojams negalėjo viršyti 3 800 Eur + PVM. Ieškovės vertinimu, visa suma už atsakovės suteiktas paslaugas nuo 2019 m. gegužės 6 d. iki 2019 m. gegužės 26 d. neturėtų viršyti 5 000 Eur + PVM (iš viso 6 050 Eur) (4 598 Eur darbo užmokestis ir mokesčiai; 450 Eur puspriekabės nuoma; 1 002 Eur kitos galimos išlaidos, pvz.: GPS įrangos nuoma; puspriekabės remontas). Ieškovės 35 603,63 Eur reikalavimas mažintinas 6 050 Eur suma ir sudaro 29 553,63 Eur. Tikslaus nuostolių dydžio, neturėdama atsakovės atsiųstų apskaičiavimų, krovinių pervežimo užsakymų bei CMR važtaraščių, ieškovė nurodyti negali. Tačiau tikslaus nuostolių dydžio nenurodymas neužkerta kelio ieškovei ginti savo teises bei teisėtus interesus pareiškiant ieškinį teisme civilinio proceso tvarka. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas (Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalis). Išdėstytas aplinkybes patvirtina 2019 m. vasario 26 d. el. laiškas; 2019 m. gegužės 1 d. el. laiškas; 2019 m. gegužės 13 d. el. laiškas.

9.       Atsakovė UAB „Meidovis“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriuo prašoma ieškovės reikalavimams, atsiradusiems iki 2019 m. balandžio 30 d., taikyti ieškinio senatį, atmesti ieškovės ieškinį bei priteisti atsakovės naudai iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas.

10.       Atsakovė atsiliepime nurodė, jog tarp ieškovės ir atsakovės susiklostė bendradarbiavimo santykiai, tačiau jie buvo visai kitokie, nei juos aprašo ieškovė. 2019 m. pradžioje šalys sudarė žodinį susitarimą, kad atsakovė užsakinės iš ieškovės krovinių pervežimo paslaugas, o atsakovė ieškovei išnuomos puspriekabę ir iš dalies ieškovės vilkikus vairuos atsakovės darbuotojai (vairuotojai). Atsakovė užsakinėdavo iš ieškovės transporto, t. y. krovinių gabenimo, paslaugas pagal CMR konvenciją – jokios vilkikų nuomos ir jokių įsipareigojimų nuvažiuoti 10 000 km bei sutartos kainos (1 Eur už km) nebuvo ir negalėjo būti. Ieškovė nepateikia nė vieno įrodymo, įrodančio tokio susitarimo (dėl vilkikų nuomos) buvimą ir atsakovės įsipareigojimą mokėti 1 Eur už nuvažiuotą kilometrą. Ieškinio priedas Nr. 8 (UAB „Lineksas“ PVM sąskaitų faktūrų nuorašai) ir priedas Nr. 22 (2019 m. birželio 10 d. PVM sąskaitos faktūros, serija LLC, Nr. 00002537, nuorašas), iš kurių matyti, kad pati sąskaitą išrašiusi ieškovė suteiktą paslaugą įvardija kaip „krovinio pervežimas pagal užsakymą“, o ne už vilkikų nuomą. Atsakovės paaiškinimus patvirtina ir ieškovės ieškinio priedas Nr. 26 (2019 m. rugpjūčio 1 d. ieškovės kreipimasis į atsakovę dėl dokumentų pateikimo), kuriame ieškovė nurodo: „UAB „Lineksas“ (vežėjas) ir UAB „Meidovis“ (ekspeditorius) nuo 2019 m. pradžios organizavo ir vykdė krovinių gabenimo kelių transporto priemonėmis tarptautiniais maršrutais už atlyginimą veiklą. UAB „Lineksas“ krovinių gabenimui skyrė tris kelių transporto priemones <...>, ekspeditorius UAB „Meidovis“ parūpindavo krovinių pagal gaunamus iš savo kliento „Thomsen Transport GmbH“ užsakymus“. Atsakovė (užsakovė) UAB „Meidovis“ pateikdavo ieškovei (vežėjai) UAB „Lineksas“ transporto užsakymus (taigi būdavo sudaromi rašytiniai užsakymai dėl krovinių pervežimo, o ne buvo sudarytas ieškovės išgalvotas žodinis susitarimas dėl vilkikų nuomos), kurie apimdavo konkrečias tarptautinių krovinių gabenimo paslaugas ir konkrečias kainas už gabenamus krovinius (frachta), į kurią būdavo įtraukiama visos vežėjo išlaidos (kuras, lizingas, darbo užmokestis vairuotojams, kelių mokesčiai) ir kur buvo nustatyti konkretūs apmokėjimo terminai, dokumentų už pervežtus krovinius pateikimo terminai ir sąlygos.

11.       Visos ieškovės atsakovei išrašytos sąskaitos yra išimtinai už krovinių pervežimus: jokių kitų paslaugų ieškovė atsakovei neteikė, vilkikų nenuomojo. Ieškovė turi 2014 m. vasario 7 d. išduotą tarptautiniam krovinių vežimui keliais už atlygį licenciją Nr. LIC-003105-EBKR, tad su šia licencija ieškovė ir teikė atsakovei tarptautinių krovinių pervežimo paslaugas. Ieškovė ieškinyje ginčija 2019 m. birželio 18 d. tarpusavio įsiskolinimo įskaitymo aktą. Ieškovei nėra aišku, kokias paslaugas įskaitė atsakovė. Todėl, ieškovės vertinimu, 2019 m. birželio 18 d. tarpusavio įsiskolinimų įskaitymo aktas yra neteisėtas, kadangi neatitinka visų įskaitymui būtinų sąlygų (reikalavimai nėra apibrėžti, neaišku, kokios ūkinės operacijos ar ūkiniai įvykiai buvo įskaityti). Atsakovė buvo išnuomojusi ieškovei puspriekabę bei ieškovės vilkikus iš dalies vairavo atsakovės darbuotojai, kurie yra trečiųjų šalių piliečiai ir niekada nėra dirbę UAB „Lineksas“. Šiems vairuotojams darbo užmokestį, komandiruotpinigius mokėdavo atsakovė. Kadangi ieškovė pateikdavo atsakovei sąskaitas už krovinių pervežimo pagal užsakymus paslaugas, o atsakovė iš ieškovės reikalaudavo vairuotojams sumokėto darbo užmokesčio ir komandiruotpinigių kompensacijos, šalys buvo sutarusios, kad susidengs (įskaitys) viena kitos reikalavimus. Dėl šios priežasties reguliariai šalys ir atliko abipusius skolų suderinimus ir įskaitymus. Ieškovės ginčijamas tarpusavio įsiskolinimo įskaitymo aktas yra ieškovės pasirašytas, reiškia, jog ieškovei buvo aišku, kokie atsakovės reikalavimai yra įskaitomi, ji su jais sutiko ir jokių pretenzijų dėl to neturėjo. Šis paskutinis tarpusavio įskaitymas buvo abiejų pusių suderintas ir atliktas ieškovei vienašališku sprendimu nutraukus šalių bendradarbiavimą. Atlikus įskaitymą, atsakovės likusi 180,11 Eur skola ieškovei nedelsiant buvo apmokėta. Pagal ieškovės skaičiavimus, atsakovė jai turėtų sumokėti 35 603,63 Eur. Tačiau, kadangi, ieškovės vertinimu, atsakovės jam suteiktos paslaugos laikotarpiu 2019 m. gegužės 6 d. – 2019 m. gegužės 26 d. siektų apie 6 050 Eur, ji jas išminusuoja ir ieškiniu reikalauja iš atsakovės priteisti 29 553,63 Eur. Ieškovė klaidina teismą ir siekia nepagrįstai pasipelnyti atsakovės sąskaita. Jokio susitarimo, pagal kurį ieškovė neva išnuomojo atsakovei 3 vilkikus, o atsakovė įsipareigojo su jais per mėnesį nuvažiuoti po 10 000 km ir mokėti ieškovei po 1 Eur už kiekvieną kilometrą, nebuvo; tokio susitarimo buvimo ieškovė ne tik kad niekaip neįrodo, bet netgi priešingai – ieškovės pateikti įrodymai patvirtina buvus visai kitokį susitarimą, t. y. tokį, apie kokį paaiškino atsakovė – kad atsakovė pas ieškovę užsakinėdavo krovinių pervežimo paslaugas. Nesant tokio susitarimo, kurį nurodo ieškovė, ir ieškovei nenuomojus transporto priemonių atsakovei, atsakovė ir neturi jokio pagrindo mokėti ieškovės prašomų sumų už vilkikų nuomą. Dėl 2019 m. birželio 18 d. įskaitymo ieškovė sutiko, įskaitymo aktą pasirašė, jai puikiai žinoma, už ką atsakovė jai išrašė sąskaitą, dėl to jokių pretenzijų nereiškė. Jei ieškovė teigia, kad atsakovė jai skolinga beveik 30 000 Eur, keista, kodėl daugiau nei metus ieškovė šių pinigų nereikalavo iš atsakovės, t. y. nereiškė nė vienos pretenzijos, nesiuntė prašymų (raginimų) sumokėti skolą ir pan. Teismui pridedami ieškovės 2018 m. finansiniai dokumentai (balansas, pelno (nuostolių) ataskaita), iš kurių matyti, kad 2018 m. ieškovės pardavimo pajamos yra apie 646 000 Eur, o turint galvoje, kad transporto verslo pelningumas 1,5–2,5 proc., 30 000 Eur yra labai didelė suma. Šis argumentas netiesiogiai patvirtina, kad jokios atsakovės skolos ieškovei iš tikrųjų nėra, nes kitaip visiškai nepaaiškinama, kodėl daugiau nei metus ieškovė nereiškė atsakovei jokių pretenzijų, raginimų sumokėti tokią didelę pinigų sumą. Ieškovės ieškinys yra visiškai nepagrįstas, todėl turi būti atmestas.

12.       Ieškovė pateikė dubliką, kuriame nurodė, kad su atsakovės pozicija nesutinka dėl šių aplinkybių: pirma, visą krovinių transportavimą kontroliavo išimtinai atsakovė, t. y. atsakovė savo vardu sudarinėjo krovinių pervežimo sutartis su „Thomsen Transport GmbH“, duodavo nurodymus transporto priemonių vairuotojams, gaudavo atlygį už krovinių transportavimą; antra, atsakovė neužsakinėdavo krovinių gabenimo paslaugų pas ieškovę; trečia, transporto priemones (vilkikus), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), visą žodinio susitarimo laikotarpį vairavo atsakovės vairuotojai. Ieškovė atsakovei teikė vilkikų, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), bei vilkiko, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo nuomos paslaugas. Tačiau atsakovei siekiant įrodyti, jog susitarimas buvo kitoks, t. y. kad atsakovė užsakinėjo krovinių pervežimo paslaugas pas ieškovę, būtina pateikti tai patvirtinančius įrodymus – krovinių pervežimo užsakymus, kuriais atsakovė užsakinėjo ieškovę krovinių pervežimui už atlygį. Ieškovė vertino, kad tarp šalių susiklostė vilkikų ir darbuotojo (vairuotojo) nuomos santykiai. Tokią išvadą darė įvertinusi faktines aplinkybes: (1) transporto priemonės (vilkikai), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), priklauso ieškovei; (2) šiuos vilkikus ieškovė perdavė valdyti atsakovei už atlygį; (3) visą žodinio susitarimo laikotarpį vilkikus, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), vairavo atsakovo darbuotojai (vairuotojai); (4) nurodymus visų trijų vilkikų vairuotojams duodavo išimtinai atsakovė, ieškovė nežinojo, nei kur važiuoja vairuotojai su ieškovei priklausančiomis transporto priemonėmis (vilkikais), nei kokie krovinių pervežimo užsakymai šiais vilkikais vykdomi. Ieškovė nebuvo atsakinga už krovinių pervežimą ir šio proceso visiškai nekontroliavo. Atsakovė žodinio susitarimo laikotarpiu niekada nesamdė ieškovės krovinių pervežimui už atlygį. Žodinio susitarimo metu šalys teisiniais terminais neaptarinėjo, kokį susitarimą sudaro, t. y. nesigilino, ar sudaroma transporto priemonių bei vairuotojo nuomos sutartis ar krovinių pervežimo sutartis, ar bet kokio kitokio pobūdžio sutartis. Buvo susitarta, kad ieškovė atsakovei leis naudotis trimis vilkikais (du vilkikus vairuos atsakovės vairuotojai, vieną vilkiką vairuos ieškovės vairuotojas), atsakovė organizuos krovinių transportavimą šiais vilkikais, o kas dvi savaites ieškovei bus sumokėtas atitinkamas užmokestis, t. y. 1 Eur už kiekvieną transporto priemonėmis (vilkikais) nuvažiuotą kilometrą, atskaičius išlaidas vairuotojų darbo užmokesčiui bei puspriekabės nuomai. Šalys susitarė, jog minėtomis kelių transporto priemonėmis kiekvieną einamąjį mėnesį būtų nuvažiuojama apie 10 000 kilometrų (nors rašytinio susitarimo nėra, tačiau šią aplinkybę patvirtina atsakovės atsiųstos „OPS Lineksas“ lentelės, kuriose nurodyti transporto priemonių (vilkikų) reisų pradžios ir pabaigos kilometrai). Pagrindinis ieškovės tikslas sudarant anksčiau aptartą susitarimą buvo gauti tam tikro dydžio pajamas už transporto priemonių (vilkikų) suteikimą atsakovei. Šalių susitarimas buvo vykdomas iki 2019 metų gegužės pradžios, kuomet šalys nusprendė nutraukti bendradarbiavimą. Iki 2019 metų gegužės kas 2 savaites pagal atsakovės atsiųstas „OPS Lineksas“ lenteles ieškovė išrašydavo sąskaitas už atsakovei suteiktas vilkikų bei vairuotojo nuomos paslaugas, o atsakovė išrašydavo sąskaitas už dviejų vilkikų vairuotojų darbo užmokestį, visų trijų vilkikų eksploatacines išlaidas bei puspriekabės nuomą. Šalims atlikus tarpusavio įskaitas, atsakovė ieškovei pervesdavo sutartą užmokestį, t. y. 1 Eur už kiekvieną transporto priemonėmis (vilkikais) nuvažiuotą kilometrą, atskaičius patirtas išlaidas. Nei ieškovei, nei atsakovei nebuvo labai svarbu, kokios sutarties požymius atitinka jų bendradarbiavimas, tačiau pagal faktiškai susiklosčiusią situaciją panašiausia, kad tai buvo vilkikų, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), bei vilkiko, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo nuomos paslaugos. Vienintelis skirtumas dėl vilkiko, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), yra toks, kad šį vilkiką vairavo ieškovės darbuotojai (vairuotojai), tačiau visus nurodymus transportuojant krovinius šiam vairuotojui, kaip ir kitų vilkikų vairuotojams, taip pat duodavo atsakovė. Ieškovė iki atsakovei el. paštu atsiunčiant „OPS Lineksas“ suderinimo lenteles net nežinodavo vilkikų maršrutų, reisų skaičiaus, nuvažiuotų kilometrų, kadangi krovinių transportavimą organizavo atsakovė. Ieškovė neneigia, kad sąskaitose faktūrose nurodyta ūkinė operacija „krovinio pervežimas pagal užsakymą“. Tačiau sąskaitose faktūrose nurodyta ūkinė operacija nepakeičia tarp šalių faktiškai susiklosčiusių santykių ir nepatvirtina, kad ieškovė vykdė krovinių pervežimo veiklą pagal atsakovės užsakymus. Ieškovė visose sąskaitose faktūrose, kurias išrašė atsakovei, nurodė, kad sąskaitos faktūros yra už konkrečius krovinių pervežimus, pvz.: „Krovinio pervežimas pagal užsakymą 19/03/10226; 19/03/10287; 19/03/10332; 19/03/10487“. Šiose sąskaitose faktūrose nurodyti krovinių pervežimų numeriai, kuriuos atsakovė įvykdė ieškovei priklausančiomis transporto priemonėmis, vykdydama „Thomsen Transport GmbH“ užsakymus. Krovinių pervežimo numeriai, pvz.: „19/03/10226“, yra „Thomsen Transport GmbH“ atsakovei nurodyti krovinių pervežimo numeriai. Ieškovė neturi ginčui aktualių krovinių pervežimo užsakymų, todėl jų teismui pateikti negali, tačiau „Thomsen Transport GmbH“ krovinių pervežimo užsakymus neabejotinai turi atsakovė. Ieškovė kreipėsi į „Thomsen Transport GmbH“ su prašymu pateikti krovinių pervežimų užsakymus, įvykdytus kelių transporto priemonėmis, Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), nuo 2019 m. gegužės 4 d. iki 2019 m. gegužės 22 d. bei CMR važtaraščius, pagal kuriuos buvo gabenami kroviniai šiuo laikotarpiu, tačiau, nepaisant pakartotinių ieškovės prašymų, „Thomsen Transport GmbH“ reikiamų dokumentų iki šios dienos neatsiuntė. „Thomsen Transport GmbH“ ieškovei atsiuntė krovinių pervežimo užsakymus transporto priemone (vilkiku), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), iki 2019 m. gegužės 4 d. 2019 m. gegužės 3 d. krovinio pervežimo užsakyme Nr. 19/05/10085 matyti, kad „Thomsen Transport GmbH“ užsakė UAB „Meidovis“ konkretaus krovinio transportavimui iš pasikrovimo vietos (K+S K. G., D-39326 Zielitz ZF) į išsikrovimo vietą (B. S., F-80080 Amiens) už 972 Eur užmokestį, nurodyta transporto priemonė (duomenys neskelbtini). Tas pats krovinio pervežimas nurodytas ir „OPS Lineksas“ lentelėje, kurią atsakovė atsiuntė ieškovei, tik „OPS Lineksas“ lentelėje nurodyta suma yra mažesnė, t. y. 882 Eur. Vadinasi, už šio krovinio pervežimą atsakovė iš „Thomsen Transport GmbH“ turėjo gauti 972 Eur, o ieškovė atsakovei turėjo išrašyti sąskaitą už 882 Eur sumą, kadangi būtent tokia suma nurodyta atsakovės atsiųstoje lentelėje. Teismui pateikiamas krovinio pervežimo užsakymas patvirtina, kad „Thomsen Transport GmbH“ tiesiogiai užsakydavo UAB „Meidovis“ ir nurodydavo konkretų krovinio pervežimo numerį. Atsakovės atsiųstose lentelėse „OPS Lineksas“ nurodyti užsakymų numeriai yra tie patys užsakymų numeriai, kuriuos ieškovė nurodydavo atsakovei pateikiamose sąskaitose faktūrose. Tačiau tai nereiškia, kad ieškovė vykdė krovinių pervežimo paslaugas pagal atsakovės užsakymus, priešingai – krovinių pervežimo paslaugas klientui „Thomsen Transport GmbH“ teikė atsakovė, o ieškovė pagal atsakovės atsiųstas lenteles su nurodytais užsakymų numeriais išrašydavo sąskaitas faktūras. Krovinių pervežimo užsakymų numerių nurodymas sąskaitose faktūrose šalims buvo patogus, kadangi šalys galėjo lengvai suvokti, už kokius krovinių pervežimus buvo išrašomos sąskaitos. Atsakovės atsiųstos lentelės „OPS Lineksas“ nėra krovinių pervežimo užsakymai, šios lentelės skirtos tik sumų suderinimui, pagal lentelės duomenis ieškovė išrašydavo sąskaitas faktūras. Atsakovei norint įrodyti, kad su ieškove buvo sudaromi rašytiniai užsakymai dėl krovinių pervežimo, būtina pateikti tokius krovinių pervežimo užsakymus, t. y. kaip UAB „Meidovis“ užsakydavo UAB „Lineksas“ krovinių pervežimui. 2019 m. birželio 18 d. atsakovė el. paštu nurodė, jog „laukia patvirtinimo, kad likutis būtų sumokėtas ir būtų judama į priekį“, bei atsiuntė ieškovei 2019 m. birželio 18 d. tarpusavio įsiskolinimo įskaitymo aktą. Ieškovė tikėjosi, kad, pasirašius tarpusavio įsiskolinimo įskaitymo aktą, atsakovė už suteiktas paslaugas atsiskaitys, kadangi būtent tokią informaciją atsakovė telefonu pateikė ieškovei. Ieškovei nusiuntus atsakovei pasirašytą tarpusavio įsiskolinimo įskaitymo aktą, kuriuo neva buvo įskaityti 7 502 Eur dydžio ieškovės ir atsakovės tarpusavio reikalavimai, atsakovė nustojo bendrauti su ieškove. Tai, kad tarpusavio įsiskolinimo įskaitymo aktas nebuvo abiejų pusių suderintas, netiesiogiai patvirtina aplinkybė, jog ieškovė 2019 m. rugpjūčio 1 d. kreipėsi į atsakovę su prašymu pateikti turimą informaciją bei ją patvirtinančius įrodymus apie ūkines operacijas, užfiksuotas 2019 m. birželio 14 d. PVM sąskaitoje faktūroje, serija MEID000, Nr. 02145, už 6 200 Eur + PVM sumą, kurias atsakovė neva suteikė ieškovei.

13.       Atsakovė nepagrįstai teigė, kad ieškovei buvo aišku, kokie reikalavimai įskaitomi. Ieškovė apie įskaitomas ūkines operacijas nežinojo, dėl to ir kreipėsi į atsakovę. Atsakovė ieškovei negalėjo paaiškinti, kokie reikalavimai buvo įskaityti tarpusavio įsiskolinimo įskaitymo aktu. Atsakovės 2019 m. birželio 14 d. PVM sąskaitoje faktūroje, serija MEID000, Nr. 02145, galėjo būti užfiksuotas darbo užmokestis vairuotojams, krovinius gabenusiems transporto priemonėmis, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 4 d. iki 2019 m. gegužės 26 d., ir (ar) nuomos mokestis už transporto priemonės, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), puspriekabę, tačiau neaišku, kodėl apskaičiuota suma yra būtent 7 502 Eur. Atsakovė iki 2019 m. gegužės el. paštu visuomet atsiųsdavo apskaičiavimus, t. y. nurodydavo, kokio dydžio darbo užmokestis mokamas vairuotojams, kiek mokėti už puspriekabės nuomą, tačiau dėl paskutinės 2019 m. birželio 14 d. PVM sąskaitos faktūros, serija MEID000, Nr. 02145, atsakovė nepateikė jokios informacijos, tiesiog išrašė sąskaitą už 7 502 Eur sumą. PVM sąskaitoje faktūroje, serija MEID000, Nr. 02145, nurodyta ūkinė operacija – „Sąskaita“. Jokių papildomų paaiškinimų ar kitos informacijos šiame akte nenurodyta, todėl visiškai neaišku, kokias paslaugas įskaitė atsakovė. Ieškovė laikosi pozicijos, kad 2019 m. birželio 18 d. tarpusavio įsiskolinimo įskaitymo aktas yra neteisėtas, kadangi neatitinka visų įskaitymui būtinų sąlygų. Tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai panašiausi į vilkikų bei darbuotojo (vairuotojo) nuomos paslaugas. Jeigu atsakovė nori įrodyti, kad tarp šalių susiklostė kitokie santykiai, t. y. krovinių gabenimas pagal CMR konvenciją, atsakovei būtina pateikti įrodymus, kaip atsakovė užsakydavo ieškovę krovinių gabenimui.

14.       Nepaisant to, koks susitarimas tarp šalių egzistavo, paslaugos atsakovei buvo suteiktos, todėl už jas atsakovė turi atsiskaityti. Jeigu atsakovė mano, jog nėra pagrindo mokėti ieškovei už vilkikų ir darbuotojo (vairuotojo) nuomą (ieškovės vertinimu, būtent tokios paslaugos atsakovei buvo suteiktos), tuomet egzistuoja pagrindas mokėti ieškovei už krovinių pervežimo paslaugas, kadangi paslaugos (ar tai būtų vilkikų ir vairuotojo nuoma, ar krovinių pervežimas) atsakovei buvo suteiktos, atsakovė gavo naudą už naudojimąsi ieškovei priklausančiais vilkikais. Ieškovė ne kartą kreipėsi į atsakovę ir prašė pateikti dokumentus, kad galėtų išrašyti sąskaitas faktūras už suteiktas paslaugas. Ieškovė į atsakovę su rašytine pretenzija sumokėti pinigus nesikreipė tik dėl to, kad nežinojo, kokios tiksliai sumos reikalauti, nes atsakovė neatsiuntė reikiamų dokumentų (krovinių pervežimo užsakymų, „OPS Lineksas“ lentelės su nurodytais krovinių užsakymais ir sumomis sutarties nutraukimo „įspėjimo“ laikotarpiu). Ieškovė siekė dokumentus gauti tiek iš atsakovės, tiek iš „Thomsen Transport GmbH“, tačiau reikiamų dokumentų iki šiol negavo. Atsakovės dėstomų argumentų pobūdis lyg ir leistų suprasti, kad ieškovės reikalaujama 29 553,63 Eur suma yra ieškovės pelnas. 29 553,63 Eur suma yra ieškovės negautos pajamos, t. y. pajamos, kurias ieškovė turėjo gauti iš atsakovės už tai, kad atsakovei išnuomojo vilkikus bei vairuotoją krovinių transportavimo veiklai vykdyti. Atsakovė naudojosi ieškovės transporto priemonėmis (vilkikais) nuo 2019 metų pradžios iki 2019 m. gegužės pabaigos, t. y. beveik pusę metų, tuo tarpu ieškovės reikalaujama suma sudaro vos 29 553,63 Eur, t. y. mažiau nei 1/20 ieškovės pardavimo pajamų. Atsakovė teigė, kad „Ieškovė ieškinį teismui pateikė 2020 m. balandžio 30 d., o už laikotarpį nuo 2019 m. kovo 1 d. iki 2019 m. gegužės 6 d. reikalauja iš atsakovės priteisti 14 249 Eur skolos, todėl atsakovė teismo prašo ieškovo reikalavimams, atsiradusiems iki 2019 m. balandžio 30 d., taikyti ieškinio senatį“. CMR konvencijos 1 straipsnyje nurodyta, kad „ši Konvencija taikoma kelių transporto priemonėmis vežamo krovinio už užmokestį sutarčiai, kai krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose ir kai bent viena iš jų yra Konvencijos narė“. Tarp šalių buvo susiklostę transporto priemonių (vilkikų) bei darbuotojo (vairuotojo) nuomos teisiniai santykiai, o ne krovinių pervežimo už užmokestį santykiai, todėl CMR konvencija šiam ginčui neturėtų būti taikoma. Jeigu teismas nuspręstų, kad tarp šalių susiklostė krovinių pervežimo teisiniai santykiai, senaties terminas vis tiek nebūtų praleistas, kadangi pagal CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalies c punktą senaties terminas prasideda praėjus trims mėnesiams po vežimo sutarties pasirašymo. Atsakovė nepateikė nė vieno krovinio pervežimo užsakymo. Jei atsakovė pateiktų krovinio pervežimo užsakymus, kuriais užsakė ieškovę krovinių pervežimui tarptautiniu maršrutu, ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas praėjus 3 mėnesiams po vežimo sutarties pasirašymo, nebūtų praleistas (anksčiausias ginčui aktualus pervežimas buvo 2019 m. kovo 1 d., todėl vienerių metų ieškinio senaties terminas, skaičiuojamas nuo 2019 m. birželio 1 d., nėra praleistas (ieškinys teismui pateiktas 2020 m. balandžio 30 d.)).

15.       Atsakovė pateikė tripliką, kuriuo nurodė, jog dublike ieškovė teigė, kad ji teikė atsakovei vilkikų, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), bei vilkiko, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo nuomos paslaugas. Civilinę bylą inicijavo ieškovė, tad ieškovė turi įrodyti savo ieškinyje bei dublike išvardytus teiginius bei keliamus reikalavimus. Ieškovė nepateikia ne tik tiesioginių įrodymų, atspindinčių susitarimą (nuomos sutarties), tačiau ir nė vieno netiesioginio įrodymo, iš kurio būtų galima matyti, buvus ieškovės nurodytą susitarimą. Tokio susitarimo, kurį nurodo ieškovė, joks verslo subjektas nebūtų sudaręs, nes pagal tokį už kiekvieną vilkiką atsakovė per mėnesį įsipareigojo sumokėti ne mažiau nei 10 000 Eur nuomos kainą, kai vilkikų nuomos kainos rinkoje yra net keliolika kartų mažesnės. Iš vilkikų nuomos skelbimų internetiniame portale www.autoplius.lt matyti, kad vilkikų nuomos kainos vidutiniškai siekia apie 800 Eur/mėn., o brangiausio skelbime esančio vilkiko nuoma – 1 300 Eur/mėn. Joks verslo subjektas nebūtų nuomojęs vilkikų 10 kartų didesnėmis kainomis nei rinkoje. Joks protingas verslo subjektas nebūtų nuomojęs vilkikų be jokios sutarties, vilkikų naudotojo (nuomininko) registravimo VĮ „Regitra“ ir pan. Šiuo atveju kalbama apie vilkikus, t. y. transporto priemones, kurios nuolat kelyje (tad didesnės autoįvykių rizikos), dažniausiai Vakarų Europoje, tad esant tokiai situacijai, kokią pateikia ieškovė, ieškovės vilkikui, kurį neva nuomoja atsakovė, sukėlus eismo įvykį, atsakomybė už tai tektų ieškovei, nes oficialiai atsakovė niekur nefigūruoja kaip transporto priemonės naudotoja. Joks protingas verslo subjektas nenuomotų transporto priemonių, nesudaręs jokio rašytinio susitarimo, VĮ „Regitra“ neregistravęs transporto priemonės naudotojo ir pan., iš kurio matytųsi, kad transporto priemone naudojasi ir atsakomybė už eismo įvykius, baudas kyla ne jos savininkui, o naudotojui. Ieškovė nepateikia ir jokio tarp šalių pasirašyto vilkikų priėmimo–perdavimo akto, kuriuose būtų užfiksuota vilkikų rida, vilkikų būklė perdavimo momentu. Ieškovė turi Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos 2014 m. vasario 7 d. išduotą licenciją Nr. LIC-003105-EBKR tarptautinių krovinių vežimui keliais už atlygį. Ieškovė turi licenciją užsiimti krovinių pervežimu, o ne nuomoti turimas transporto priemones. Ieškovės teiginius paneigia tai, kad: ieškovė į bylą nepateikia jokių įrodymų, tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtinančių buvus nuomos santykius, t. y. nėra rašytinės nuomos sutarties, nėra jokio transporto priemonių priėmimo–perdavimo akto, susirašinėjimo el. laiškais ar bet kokių kitų netiesioginių įrodymų, patvirtinančių tokį susitarimą. Nereali nuomos kaina: pagal ieškinyje ir dublike pateiktą aiškinimą, už kiekvieną nuvažiuotą kilometrą atsakovė ieškovei mokės po 1 Eur ir kiekvienu vilkiku atsakovė įsipareigoja per mėnesį nuvažiuoti ne mažiau kaip 10 000 km. Taigi šalys sutarė, jog kiekvieno vilkiko kaina bus daugiau nei 10 000 Eur/mėn. Tokia kaina yra nereali. Nėra jokio transporto priemonių priėmimo–perdavimo akto, tad sunkiai tikėtina, jog verslo subjektai, vienas priimdamas, o kitas perduodamas brangią transporto priemonę, jos priėmimo–perdavimo metu nebūtų fiksavę jos ridos bei būklės perdavimo momentu. Sunkiai tikėtina, jog verslo subjektas, išnuomodamas vilkiką, t. y. transporto priemonę, kuri nuolat kelyje, tai būtų daręs be jokio oficialaus dokumento, kad, esant eismo įvykiui, galėtų įrodyti, jog ne nuomotojas kaltas dėl eismo įvykio ar kelių eismo taisyklių pažeidimo. Atsakovės pateikti argumentai, kurie pagrindžiami pateikiamais įrodymais, patvirtina, tarp šalių nebuvus transporto priemonių nuomos santykių ir to neįrodo ir ieškovė, turinti pareigą įrodyti savo teikiamą poziciją bei keliamus reikalavimus. Tarp šalių buvo susiklostę krovinių pervežimo santykiai. Ieškovė teigia neva atsakovei išnuomojo tris vilkikus, kurių valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini). Toks susitarimas neva galiojo nuo 2019 m. pradžios iki 2019 m. gegužės. Tačiau tokius argumentus paneigia atsakovės pridedami dokumentai, kurie patvirtina buvus visai kitokį susitarimą tarp šalių. Teismui pateikiamos 6 laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 22 d. iki 2019 m. balandžio 2 d. krovinio pervežimo sutartys, sudarytos tarp šalių, pagal kurias užsakovas (atsakovė) užsakė krovinio pervežimą pas vežėją (ieškovę). Krovinys buvo vežamas vilkiku, kurio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), t. y. būtent tuo vilkiku, kuris ieškovės neva buvo išnuomotas atsakovei. CMR važtaraščiuose laikotarpiu nuo 2019 m. sausio iki 2019 m. gegužės mėn. matyti, kad krovinio vežėjas – būtent UAB „Lineksas“ ir krovinys buvo pervežamas vilkiku, kurio valstybinis numeris (duomenys neskelbtini). Atsakovė su tripliku pateikia tik vieno vilkiko CMR važtaraščius, kadangi surasti prieš daugiau nei metus vykusių vežimų dokumentus užtrunka nepagrįstai daug laiko sąnaudų. Tai, kad tarp šalių susiklostė būtent krovinių pervežimo pagal užsakymą santykiai, patvirtina ir ieškovės su ieškiniu pateikti dokumentai, t. y. ieškovės sąskaitos atsakovei, iš kurių matyti, jog sąskaitos išrašytos būtent už krovinių pervežimą pagal užsakymus; 2019 m. liepos 1 d. kreipimasis į „Thomsen Transport GmbH“, kuriame nurodoma: „mūsų klientas UAB „Lineksas“ krovinių gabenimui skyrė tris kelių transporto priemones MAN, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ekspeditorius UAB „Meidovis“ parūpindavo krovinių pagal gaunamus iš savo kliento „Thomsen Transport“ užsakymus“; mūsų klientas UAB „Lineksas“, neturėdamas transporto užsakymų bei CMR važtaraščių, negali pagrįsti pastarojo laikotarpio transportavimo paslaugų suteikimo ekspeditoriui UAB „Meidovis“, išrašyti už jas PVM sąskaitų faktūrų ir gauti apmokėjimo už krovinių transportavimą“. Ieškovė savo pridedamuose raštuose patvirtina buvus būtent tokį susitarimą, apie kurį kalba atsakovė. Ieškovė visiškai neįrodo savo argumentų dėl nuomos sutarties egzistavimo; atsakovės argumentai paneigia, kad tarp šalių ieškovės nurodytomis sąlygomis galėjo būti sudaryta tokia transporto priemonių nuomos sutartis; o atsakovės pateikiami įrodymai patvirtina, jog tarp šalių susiklostė būtent krovinio pervežimo pagal užsakymą santykiai. Ieškovės PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta, jog sąskaita išrašyta už krovinio pervežimą pagal užsakymą. Ieškovės ieškinio reikalavimai dėl 29 553,63 Eur neva už transporto priemonių nuomos paslaugas bei susiję reikalavimai dėl metinių palūkanų, bylinėjimosi išlaidų ir žyminio mokesčio priteisimo turi būti atmesti kaip nepagrįsti. Ginčydama ir nesutikdama su 2019 m. birželio 18 d. tarpusavio įsiskolinimo įskaitymo aktu, ieškovė teikė argumentus neva pagrįstai tikėjosi, kad pasirašius 2019 m. birželio 18 d. tarpusavio įsiskolinimo įskaitymo aktą, atsakovė už suteiktas paslaugas atsiskaitys, nes neva tokią informaciją telefonu atsakovė pateikė ieškovei. Anot ieškovės, kad tarpusavio įsiskolinimo įskaitymo aktas nebuvo abiejų pusių suderintas, netiesiogiai patvirtina aplinkybė, jog ieškovė 2019 m. rugpjūčio 1 d. kreipėsi į atsakovę su prašymu pateikti informaciją apie 2019 m. birželio 14 d. atsakovės sąskaitą ieškovei. Ieškovė yra juridinis asmuo, veiklą vykdantis jau beveik 25 m. (įmonė įregistruota 1995 m. lapkritį). Ieškovė išmano, kas yra sąskaita, skolų suderinimo aktas ir kiti kasdienėje veikloje pasitaikantys buhalteriniai dalykai. Tad pasirašius 2019 m. birželio 18 d. skolų suderinimo aktą (kuriame aiškiai parašyta, kad, atlikus suderinimus, UAB „Meidovis“ skola UAB „Lineksas“ yra 180,11 Eur), teigti, kad atsakovė pagal tą patį dokumentą yra jai skolinga kitokią sumą, nereiškia nieko kito kaip tik ieškovės poziciją siekiant neteisėtų tikslų. Ieškovei nėra aišku, kokias paslaugas įskaitė atsakovė. Todėl, ieškovės vertinimu, 2019 m. birželio 18 d. tarpusavio įsiskolinimų įskaitymo aktas yra neteisėtas, kadangi neatitinka visų įskaitymui būtinų sąlygų (reikalavimai nėra apibrėžti, neaišku, kokios ūkinės operacijos ar ūkiniai įvykiai buvo įskaityti). Atsakovė buvo išnuomojusi ieškovei puspriekabę bei ieškovės vilkikus iš dalies vairavo atsakovės darbuotojai, kurie yra trečiųjų šalių piliečiai ir niekada nėra dirbę UAB „Lineksas“. Šiems vairuotojams darbo užmokestį, komandiruotpinigius mokėdavo atsakovė. Kadangi ieškovė pateikdavo atsakovei sąskaitas už krovinių pervežimo pagal užsakymus paslaugas, o atsakovė iš ieškovės reikalaudavo vairuotojams sumokėto darbo užmokesčio ir komandiruotpinigių kompensacijos, šalys buvo sutarusios, kad susidengs (įskaitys) viena kitos reikalavimus. Būtent dėl šios priežasties reguliariai šalys ir atliko abipusius skolų suderinimus ir įskaitymus. Ieškovės ginčijamas tarpusavio įsiskolinimo įskaitymo aktas yra ieškovės pasirašytas, reiškia, jog ieškovei buvo aišku, kokie atsakovės reikalavimai yra įskaitomi, ji su jais sutiko ir jokių pretenzijų dėl to neturėjo. Paskutinis tarpusavio įskaitymas buvo abiejų pusių suderintas ir atliktas ieškovei vienašališku sprendimu nutraukus šalių bendradarbiavimą. Atlikus įskaitymą atsakovės likusi 180,11 Eur skola ieškovei nedelsiant buvo apmokėta. Pateiktame dublike ieškovė nurodo: „nepaisant to, koks susitarimas tarp šalių egzistavo, paslaugos atsakovei buvo suteiktos, todėl už jas atsakovė turi atsiskaityti. Jei atsakovė mano, jog nėra pagrindo mokėti ieškovei už vilkikų ir darbuotojo (vairuotojo) nuomą, tuomet egzistuoja pagrindas mokėti ieškovei už krovinių pervežimo paslaugas, kadangi paslaugos (ar tai būtų vilkiko ar vairuotojo nuoma, ar krovinių pervežimas) atsakovei buvo suteiktos, atsakovė gavo naudą už naudojimąsi ieškovei priklausančiais vilkikais“. Iš tokio argumento nelabai aišku, už ką ji ieškovei turi sumokėti pagal jos reiškiamą ieškinį. Nuoma ir paslaugų teikimas yra du visiškai skirtingi sandoriai, tad atsakovei nesuvokiami ieškovės argumentai, kuriais ji teigia, tai jei tarp šalių nebuvo nuomos santykių, tuomet buvo krovinių pervežimo paslaugos. Tokie argumentai tik ir įrodo tik ieškovės siekį gauti pinigų iš atsakovės, o ne realią atsakovės skolą ieškovei, kurios ir nėra. Jei ieškovė keičia ieškinio faktinį pagrindą ir prašo nebe nuomos užmokesčio, o atlygio už krovinių pervežimo paslaugas, tai teismui turi būti pateikiami dokumentai apie atsakovei suteiktas paslaugas, išrašytas sąskaitas faktūras ir pan. Tačiau ir šiuo atveju kaip ir neva nuomos atveju ieškovė nepateikia nė vieno įrodymo savo reikalavimams pagrįsti. Ieškovės ieškinys turi būti atmestas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

16.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gegužės 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-68-3-12542-2020-7 ieškinį atmetė.

17.       Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino ieškovės ieškinyje nurodytą aplinkybę, kad šalys sudarė žodinį susitarimą, todėl netikslinga įvardyti, kokios konkrečiai sutarties bruožus atitinka tarp šalių susiklostę santykiai, kadangi tik nustatęs, koks įstatymas turi būti taikomas, teismas galės įvertinti ieškovės teisinį reiškiamų reikalavimų pagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, kokią sutartį buvo sudariusios ieškovė ir atsakovė – transporto priemonių nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas (CK 6.512 straipsnis) ar krovinio vežimo (CK 6.808 straipsnis).

18.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovės atstovai teigė, jog ieškovė nuomojo atsakovei transporto priemones (vilkikus, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) ir KPT570) su vairuotojais, o atsakovė įsipareigojo organizuoti krovinių pervežimus ir užtikrinti, kad nuomojamomis transporto priemonėmis per mėnesį būtų nuvažiuojama 10 000 km. Savo argumentams pagrįsti ieškovė nurodė tokias aplinkybes – transporto priemonės (vilkikai, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini)) priklauso ieškovei. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ginčo byloje, jog minėti vilkikai priklauso būtent ieškovei, nėra, šią aplinkybę patvirtina ir į bylą pateikti ieškovės rašytiniai įrodymai.

19.       Ieškovė taip pat įrodinėjo, kad minėtus vilkikus vairavo atsakovės darbuotojai (vairuotojai). Šios aplinkybės neginčijo bylos nagrinėjimo metu ir atsakovė. Nurodė, kad ir pati ieškovė ieškinyje pripažįsta, jog ieškovė įsipareigojo apmokėti dviejų transporto priemonių – vilkikų, Nr. (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), vairuotojams darbo užmokestį, o atsakovė už šias paslaugas išrašydavo ieškovei sąskaitas faktūras. Tačiau šios aplinkybės nepatvirtina ieškovės argumentų, kad tarp ieškovės ir atsakovės buvo sudaryta transporto priemonių su vairuotojais nuomos sutartis ir atsakovė įsipareigojo sumokėti 1 Eur už nuvažiuotą kilometrą, ir per mėnesį įsipareigojo nuvažiuoti ne mažiau kaip 10 000 km.

20.       Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką PVM sąskaita faktūra yra buhalterinės apskaitos dokumentas, kuriuo turi būti įforminamos ūkinės operacijos PVM apskaitos tikslais; ji savaime nėra sutartis, tačiau vertintina kaip sutartinius santykius patvirtinantis dokumentas.

21.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė, atsikirsdama į ieškovės reikalavimus, teigė, kad ieškovė jai teikė krovinių vežimo paslaugas. Atlikusi pervežimą ieškovė išrašydavo ir pateikdavo atsakovei PVM sąskaitas faktūras. Bylos nagrinėjimo metu liudytoja apklausta įmonių buhalterė A. S. patvirtino, kad suteikusi paslaugas ieškovė pati išrašydavo sąskaitas. Ieškovė į bylą pateikė PVM sąskaitas faktūras, kuriose pardavėju nurodytas UAB „Lineksas“, pirkėju – UAB „Meidovis“, suteikta paslauga – „krovinio pervežimas pagal užsakymą“ ir nurodytas konkretus užsakymo numeris. Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertina ieškovės paaiškinimus, kad išrašydama ieškovė PVM sąskaitas faktūras nurodydavo tokią suteiktą paslaugą, kokios prašydavo nurodyti atsakovė. PVM sąskaitos faktūros privalomi rekvizitai nustatyti PVMĮ 80 straipsnyje 1 dalyje, kurioje 7 punkte imperatyviai nurodoma, kad PVM sąskaitoje faktūroje turi būti nurodyta tiekiamų prekių arba teikiamų paslaugų pavadinimas, taip pat jų kiekis. Atsižvelgiant į tai bei į PVM sąskaitos faktūros, kaip specialią paskirtį turinčio buhalterinės apskaitos dokumento, tikslus, teismui abejonių kelia ieškovės atstovo teiginiai, kad į PVM sąskaitas faktūras, kuriose vienas iš privalomų rekvizitų – ūkinės operacijos turinys – ieškovė įrašydavo tikrovės neatitinkančius duomenis, kas gali būti vertinama net kaip apgaulingas apskaitos tvarkymas.

22.       Taip pat pirmosios instancijos teismas nustatė, kad iš atsakovės su tripliku lietuvių kalba pateikto važtaraščio formos matyti, kad 16 langelyje „vežėjas“ yra nurodyti UAB „Lineksas“ rekvizitai. 23 langelyje „vežėjo parašas ir spaudas“ taip pat UAB „Lineksas“ rekvizitai, spaudas ir vairuotojo parašas. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, nors dalis važtaraščių pateikti rusų ir vokiečių kalbomis, teismui nagrinėjamu atveju reikšmę turi tik 16 ir 23 važtaraščių skiltys, kuriose nurodyti UAB „Lineksas“ rekvizitai ir vairuotojų parašai.

23.       Ieškovės į bylą pateiktas CMR važtaraštis MEID 0006375 23 langelyje „vežėjo“ parašas ir antspaudas taip pat nurodyta UAB „Lineksas“, nors pirminis vežėjas 16 langelyje ir yra nurodytas UAB „Meidovis“. Teismo posėdyje ieškovės atstovas teigė, kad kiekvienas vairuotojas turi tokį spaudą, kuriuo pasirašinėja ant CMR važtaraščių. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ši aplinkybė taip pat paneigia ieškovės argumentus, jog ji išnuomojo transporto priemonę su vairuotoju ir jokio krovinių vežimo nevykdė. Pateikti CMR važtaraščiai patvirtina, kad krovinius vežę vairuotojai pasirašinėjo UAB „Lineksas“ vardu.

24.       Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje ginčo nėra, kad ieškovei 2014 m. vasario 7 d. yra išduota licencija Nr. LIC-003105-EBKR tarptautiniam krovinių vežimui keliais už atlygį. Byloje pateiktas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato 2-ojo veiklos skyriaus 2019 m. lapkričio 29 d. įtariamojo apklausos protokolas. Iš pateikto protokolo matyti, kad 2019 m. lapkričio 29 d. A. T., duodamas paaiškinimus ikiteisminio tyrimo pareigūnams, nurodė, kad nuo 2019 metų vasario atstovavo savo sutuoktinės L. T. UAB „Lineksas“, sudarant žodines sutartis dėl tarptautinių krovinių pervežimo su UAB „Meidovis“ direktoriumi J. Č.. Pažymėjo, kad bendrovė teikė krovinių pervežimo paslaugas, o J. Č. vadovaujama įmonė ieškojo krovinių užsienyje, organizuoja pervežimo detales, sudarinėjo sutartis. UAB „Lineksas“ išrašydavo sąskaitas faktūras už suteiktas paslaugas, o UAB „Meidovis“ pervesdavo lėšas. Tuo pat laikotarpiu vyko derybos dėl UAB „Lineksas“ akcijų pardavimo UAB „Meidovis“.

25.       Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad ieškinyje ieškovė taip pat nurodė, kad atsakovė UAB „Meidovis“ nesumokėjo ir už tam tikrus atskirus krovinių pervežimus iki 2019 m. gegužės 7 d. (ieškinio 3 lapas, 5 pastraipa). Byloje pateiktas A. T. siųstas elektroninis laiškas J. Č., kuriuo jis teiraujasi „kokiai sumai ir už kokius užsakymus išrašyti sąskaitą“. Į bylą taip pat pateiktas UAB „Lineksas“ atstovo advokato Mindaugo Šimkūno 2019 m. rugpjūčio 1 d. kreipimasis į UAB „Meidovis“, iš kurio matyti, kad UAB „Lineksas“ save įvardija „vežėju“, o UAB „Meidovis“ – „ekspeditoriumi“. Pagal CK 6.824 straipsnio 3 dalį, krovinių ekspedicijos sutartimi viena šalis (ekspeditorius) įsipareigoja už atlyginimą kitos šalies – užsakovo (užsakovo kliento) – lėšomis teikti arba organizuoti sutartyje numatytas paslaugas, susijusias su krovinių vežimu. Byloje nebuvo ginčijama aplinkybė, kad tarp atsakovės ir trečiųjų asmenų buvo sudaromos ekspedijavimo sutartys, kadangi pagal minėtą CK normą ekspedijavimo sutartis apima ir tuos santykius, kai ekspeditorius ne pats teikia paslaugas, o jas organizuoja.

26.       Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė 2022 m. vasario 24 d. (DOK-34680) į bylą pateikė pervežimo paslaugų draudimo polisą BFS-1102/0077/19-219. Iš pateikto poliso matyti, kad draudimo objektas – vežėjo kelių transportas ir ekspeditoriaus civilinė atsakomybė. Tai, kad minėtu draudimo polisu buvo apdrausta tiek ieškovės, tiek atsakovės civilinė atsakomybė, neduoda pagrindo išvadai, kad UAB „Meidovis“ pats vykdė krovinių vežimo veiklą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovės pateiktą įrodymą galima vertinti, jog buvo apdrausta ekspeditoriaus (UAB „Meidovis“) ir vežėjo (UAB „Lineksas“) civilinė atsakomybė, nors pačiame draudimo polise neįvardyta, kuri įmonė yra vežėjas, o kuri ekspeditorius. Tačiau šį įrodymą vertinant kartu su pačios ieškovės atstovo į bylą pateiktu 2019 m. rugpjūčio 1 d. kreipimusi, teismas daro būtent tokią išvadą.

27.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės nėra pakankami daryti išvadą, jog šalis siejo transporto priemonių nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas ir atsakovė buvo įsipareigojusi nuvažiuoti ne mažiau kaip 10 000 km per mėnesį ir mokėti 1 Eur už kiekvieną nuvažiuotą kilometrą. Byloje esantys įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad ieškovė atsakovei teikė krovinių vežimo paslaugas. Byloje tiek ieškovė, tiek atsakovė teigė, kad šalys nuolat bendradarbiavo, kad atsakovė buvo išnuomojusi ieškovei vilkiko puspriekabę, buvo sudarytas tam tikras susitarimas, kuriuo remiantis atsakovės darbuotojai vairavo ieškovei priklausančias transporto priemones, atsakovė už šias paslaugas išrašydavo ieškovei PVM sąskaitas faktūras. Kadangi reikalavimų, susijusių su šiomis suteiktomis paslaugomis, nė viena iš šalių nereiškė, šių aplinkybių neginčijo, teismas dėl jų atskirai nepasisako. Byloje nustatyta, kad už suteiktas paslaugas šalys viena kitai išrašydavo PVM sąskaitas faktūras. Su ieškiniu ieškovė pateikė 2019 m. balandžio 29 d., 2019 m. gegužės 13 d., 2019 m. birželio 18 d. tarpusavio įsiskolinimo suderinimo aktus. Teismo posėdyje liudytoja A. S. taip pat nurodė, kad įmonės sudarydavo skolų suderinimo aktus už viena kitai suteiktas paslaugas ir išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Ieškovė sutinka ir neginčija į bylą pateiktų 2019 m. balandžio 29 d., 2019 m. gegužės 13 d. tarpusavio įsiskolinimo įskaitymo aktų. Tačiau prašo pripažinti negaliojančiu 2019 m. birželio 18 d. pačios ieškovės direktorės L. T. pasirašytą tarp UAB „Lineksas“ ir UAB „Meidovis“ tarpusavio įsiskolinimo įskaitymo aktą. Prašydama pripažinti šį aktą negaliojančiu ieškovė remiasi teismų praktika dėl vienašalio reikalavimo įskaitymo ginčijimo.

28.       Pirmosios instancijos teismas vertino, jog nagrinėjamu atveju ieškovė savo pačios atlikto įskaitymo tuo pagrindu, kad nėra visų CK 6.130 straipsnyje numatytų sąlygų, ginčyti negali. Ieškovės nurodytoje teismų praktikoje buvo sprendžiamas klausimas dėl kitos šalies atlikto įskaitymo kaip vienašalio sandorio pagrįstumas. Nagrinėjamu atveju ieškovė pati sudarė sandorį, sandorį pasirašė ieškovės direktorė. Ieškovės atstovai teigė, kad ieškovė neturėjo valios pasirašyti, kad tarpusavio įskaitymų aktą pasirašė manydama, kad atsakovė atsiskaitys, kad sandoris iš esmės neatitiko ieškovės valios. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Nagrinėjamu atveju ieškovė sandorio CK 1.90 straipsnio pagrindu neginčijo.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

29.       Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; pakeisti bylinėjimosi išlaidų paskirstymą pirmosios instancijos teisme; priteisti iš atsakovės ieškovės naudai 740,00 Eur žyminio mokesčio, sumokėto už apeliacinio skundo pareiškimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

29.1.                       Pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad ieškovė atsakovei teikė krovinių vežimo paslaugas. Apeliantas su minėtu teisinių santykių kvalifikavimu iš esmės nesutinka. Pirmosios instancijos teismas neįsigilino į tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių specifiką ir neteisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius santykius kaip krovinių vežimą (CK 6.808 straipsnis).

29.2.                       Nurodo, kad per šalių bendradarbiavimo laikotarpį (maždaug 4 mėnesiai nuo 2019 metų vasario iki 2019 metų gegužės pabaigos) atsakovė su apeliantei priklausančiais vilkikais atliko daugiau kaip 100 krovinių pervežimų (šią aplinkybę patvirtina „Excel“ formato „OPS Lineksas“ lentelės, kurias kas 2 savaites apeliantei atsiųsdavo atsakovė). Tačiau apeliantė visiškai nekontroliavo krovinių pervežimo proceso. Visus nurodymus apeliantės vilkikų vairuotojams duodavo išimtinai atsakovė, apeliantė nežinojo, nei kur važiuoja vairuotojai apeliantei priklausančiais vilkikais, nei kokie kroviniai gabenami šiomis transporto priemonėmis. Atsakovė niekada neužsakinėjo apeliantės kroviniams pervežti.

29.3.                       Pažymėjo, kad krovinių pervežimas yra ganėtinai sudėtingas procesas, todėl, norint pervežti krovinį, neužtenka žinoti vien tik krovinio pobūdį, būtina žinoti ir kitas krovinio pervežimui svarbias sąlygas: krovinio svoris, matmenys, palečių (krovinio vienetų) skaičius, specialios pervežimo sąlygos (pvz., lengvai dūžtantis krovinys; brangus ir lengvai realizuojamas krovinys; krovinio negalima krauti keliais aukštais ar tam tikru būdu ir pan.), krovinio siuntėjo pavadinimas, pasikrovimo vieta ir pakrovimo laikas, krovinio gavėjas, krovinio išsikrovimo (pristatymo) vieta (adresas) ir krovinio pristatymo terminas, krovinį turinčio teisę priimti asmens duomenys (pavadinimas) ir t. t. Akivaizdu, kad minėtos informacijos įsiminti žodžiu neįmanoma, todėl pirmosios instancijos teismo argumentas, esą šalys sudarė žodines krovinių pervežimo sutartis, yra nepagrįstas, ypač turint omenyje, kad krovinių pervežimų buvo daug, t. y. atsakovė per beveik 4 mėnesius įvykdė daugiau kaip 100 skirtingų krovinių pervežimų pasinaudodama apeliantei priklausančiais vilkikais. Visiškai nerealu, kad apeliantės vadovas būtų galėjęs įsiminti esą žodžiu pasakytą detalią informaciją dėl daugiau nei 100 skirtingų krovinių.

29.4.                       Be to, krovinių pervežimu užsiimančios bendrovės dėl krovinių pervežimo visuomet susitaria raštu, pavyzdžiui, el. paštu arba įvairiomis komunikacijos programomis („Skype?“, „Viber“, „WhatsApp“ ir pan.). Jeigu apeliantė būtų vykdžiusi krovinių pervežimus, tikrai būtų išlikęs bent vienas el. laiškas ar kitoks rašytinis įrodymas, kad šalys derėjosi dėl krovinio vežimo sąlygų ar dėl krovinių pervežimo metu iškilusių problemų, kurių transportavimo veikloje kyla nuolat, pavyzdžiui, transporto priemonės gedimas, vėlavimas pristatyti krovinį, krovinio neatsiėmimas paskirties vietoje, pristatymo adreso pakeitimas ir t. t. Tačiau neįtikėtina, kad per beveik 4 mėnesius (atsakovei pervežus daugiau nei 100 krovinių) neišliko nė vieno rašytinio įrodymo, kuris bent jau netiesiogiai patvirtintų, jog apeliantė vykdė krovinių pervežimus. Akivaizdu, kad priimdamas sprendimą pirmosios instancijos teismas tarp šalių susiklosčiusius santykius vertino formaliai ir neatsižvelgė į krovinių pervežimo specifiką.

29.5.                       Šiais laikais absoliuti dauguma krovinių pervežimo užsakymų pateikiami el. ryšių priemonėmis. Net ir nagrinėjamu atveju šalys nuolat bendravo el. paštu, siuntinėjo viena kitai duomenis apie sąskaitas, apie nuvažiuotus kilometrus, darbuotojams mokėtiną darbo užmokestį ir pan. Kitaip tariant – bendravimas el. paštu šalims buvo įprastas. Tačiau iš byloje esančių el. laiškų matosi, kad šalys susirašinėjo ne dėl krovinių pervežimo, o dėl vilkikais nuvažiuotų kilometrų, darbuotojų darbo užmokesčio ir išrašytinų sąskaitų. Per visą bendradarbiavimo laikotarpį atsakovė apeliantei nepateikė nė vieno krovinių pervežimo užsakymo, nepateikė net menkiausios užuominos, kad apeliantė turėtų pervežti kokį nors krovinį ar kad krovinių pervežimo metu būtų iškilusi kokia nors problema. Kaip apeliantė būtų galėjusi pervežti krovinius, nežinodama, kokiu adresu pateikti transporto priemonę, koks krovinys apeliantei bus patikėtas gabenti, kokiu adresu jį pristatyti, pagaliau, kokia puspriekabė reikalinga krovinio pervežimui („tentas“; „šaldytuvas“ ir pan.)? El. laiškuose nėra visiškai jokios informacijos, būtinos kroviniams vežti. Galbūt tokia situacija ir būtų įmanoma, jeigu šalys būtų susitarusios pervežti vieną ar du krovinius, tačiau nagrinėjamu atveju atsakovė, pasinaudodama apeliantei priklausančiais vilkikais, pervežė daugiau nei 100 krovinių.

29.6.                       Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus antrojo policijos komisariato 2-ojo veiklos skyriaus 2019 m. lapkričio 29 d. įtariamojo apklausos protokolu, kuriame apeliantės vadovas A. T., duodamas paaiškinimus ikiteisminio tyrimo pareigūnams, nurodė, kad nuo 2019 metų vasario atstovavo savo sutuoktinės L. T. UAB „Lineksas“, sudarant žodines sutartis dėl tarptautinių krovinių pervežimo su UAB „Meidovis“ direktoriumi J. Č.. Visgi minėtus paaiškinimus apeliantės vadovas davė apklausiamas kaip įtariamasis dėl baudžiamojo nusižengimo, t. y. visiškai kitokiame kontekste. Duodamas parodymus apeliantės vadovas nebuvo apklausiamas dėl to, kokio pobūdžio sutartiniai teisiniai santykiai vyravo tarp šalių atstovaujamų įmonių. Apeliantės vadovas nėra teisininkas ir tikrai nežino, kaip teisingai teisiniais terminais kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius santykius, juo labiau kad šalys rašytinės sutarties nesudarė. Apeliantės vadovo pasisakymai ikiteisminiame tyrime neturi įtakos tarp šalių realiai susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimui ir nėra privalomi teismui. Apeliantės įsitikinimu, bylą nagrinėjantis teismas yra pajėgus pats kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius.

29.7.                       Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pati apeliantė ieškinyje nurodė, kad atsakovė nesumokėjo ir už tam tikrus atskirus krovinių pervežimus iki 2019 m. gegužės 7 d., esą šis teiginys patvirtina, jog apeliantė vykdė krovinių pervežimą. Tačiau krovinių pervežimą vykdė atsakovė, o ne apeliantė. Apeliantė jokiame procesiniame dokumente nenurodė, kad pati vykdė krovinių pervežimus. Tiesiog tarp šalių buvo nusistovėjusi tokia praktika, jog atsakovė kas 2 savaites el. paštu atsiųsdavo „Excel“ formato lenteles ir nurodydavo apeliantei, už kokius pervežimus (kuriuos įvykdė atsakovė) ir už kokią sumą galima išrašyti sąskaitas faktūras. Teiginys, kad atsakovė nesumokėjo „už tam tikrus atskirus krovinių pervežimus iki 2019 m. gegužės 7 d.“, reiškia, jog atsakovė nesumokėjo už apeliantės suteiktas paslaugas – transporto priemonių ir vairuotojo nuomą – atsakovei vykdant minėtus pervežimus. Šalims buvo patogu skaičiuoti nuvažiuotus kilometrus pagal atsakovės įvykdytų užsakymų pavadinimus, tačiau tai nereiškia, kad krovinių pervežimus vykdė apeliantė.

29.8.                       Pažymėjo, kad atsakovės kartu su 2020 m. rugsėjo 7 d. tripliku pateiktos šešios krovinio pervežimo sutartys yra suklastotos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai į bylą pateiktų krovinių pervežimo sutarčių nevertino kaip tinkamų įrodymų. Atitinkamai, byloje nėra jokių tiesioginių ar netiesioginių įrodymų, jog atsakovė būtų užsakiusi apeliantę bent vieno krovinio pervežimui, bent vienam reisui. Priešingai, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovė neužsakinėjo apeliantės krovinių pervežimui ir apeliantė visiškai nekontroliavo krovinių pervežimo proceso.

29.9.                       Nurodo, kad šioje civilinėje byloje svarbu įvertinti, kad tarp šalių susiklostę santykiai buvo grįsti tarpusavio pasitikėjimu. Šalims nereikėjo rašytinių sutarčių ir toks bendradarbiavimo būdas abejoms šalims buvo priimtinas. Pavyzdžiui, atsakovė bendradarbiavimo laikotarpiu nuomojo vieną puspriekabę apeliantei, tačiau rašytinė puspriekabės nuomos sutartis nebuvo sudaryta. Šalys net nebuvo pasirašiusios puspriekabės priėmimo–perdavimo akto. Atsakovė tiesiog perdavė puspriekabę apeliantei ir kiekvieną mėnesį el. paštu atsiųsdavo informaciją, kiek reikia mokėti už puspriekabės nuomą, o apeliantė sumokėdavo nurodytą sumą. Šias aplinkybes 2022 m. sausio 25 d. teismo posėdyje patvirtino liudytoju apklaustas atsakovės transporto vadybininkas J. Č..

29.10.                       Pirmosios instancijos teismas kritiškai vertino apeliantės paaiškinimus, kad išrašydama PVM sąskaitas faktūras apeliantė nurodydavo tokią suteiktą paslaugą, kokią prašydavo nurodyti atsakovė. Tačiau byloje esantys rašytiniai įrodymai (el. laiškai) patvirtina, kad būtent tokie santykiai tarp šalių ir buvo susiklostę, t. y. atsakovė el. paštu atsiųsdavo nurodymus, kad apeliantė gali išrašyti sąskaitas faktūras pagal atsakovės atliktus krovinių pervežimus. Aplinkybė, kad apeliantės išrašytose PVM sąskaitose faktūrose buvo nurodyti krovinių užsakymų numeriai, nereiškia, kad apeliantė pati teikė krovinių pervežimo paslaugas. Šalys tiesiog buvo įpratusios sąskaitose faktūrose nurodyti krovinių užsakymų numerius siekiant palengvinti įmonių buhalteriją, t. y., kad būtų aišku, už kuriuos atsakovės jos užsakovams įvykdytus krovinių pervežimus (pasinaudojant apeliantei priklausančiomis transporto priemonėmis) atsakovė atsiskaitė su apeliante.

29.11.                       Nurodo, kad šalių išrašomų PVM sąskaitų faktūrų turinys nėra tinkamas šalių teisiniams sutartiniams santykiams kvalifikuoti, rodo ta aplinkybė, kad ir pačios atsakovės išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodyta, jog atsakovė apeliantei teikė krovinių pervežimo paslaugas (nors byloje atsakovė įrodinėjo visiškai priešingą poziciją – kad krovinių pervežimo paslaugas atsakovei teikė apeliantė). Štai atsakovės išrašytoje 2019 m. kovo 30 d. PVM sąskaitoje faktūroje MEID000 Nr. 02045 yra nurodytas ūkinės operacijos turinys – „Tarptautinis krovinio pervežimas“. Akivaizdu, kad apskaitos dokumentą (PVM sąskaitą faktūrą) atsakovė išrašė ne už krovinio pervežimą, o už darbuotojų darbo užmokesčio, mokesčių kompensavimą bei puspriekabės nuomą. Atsakovė apeliantei niekuomet neteikė krovinio pervežimo paslaugų, šalys tokios aplinkybės byloje neįrodinėjo, tačiau atsakovės PVM sąskaitoje faktūroje nurodyta – „tarptautinio krovinio pervežimas“. Lygiai taip pat ir apeliantė PVM sąskaitose faktūrose nurodydavo ūkines operacijas „Krovinio pervežimas“, tačiau realiai jokių krovinio pervežimo paslaugų atsakovei neteikė. Krovinių pervežimai ir užsakymų numeriai PVM sąskaitose faktūrose buvo nurodomi išimtinai buhalteriniais tikslais. Kad ir kokie būtų ginčo šalių teisiniai sutartiniai santykiai, krovininėmis transporto priemonėmis vienaip ar kitaip buvo gabenami kroviniai.

29.12.                       Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, esą apeliantas atsakovui teikė krovinių pervežimo paslaugas, nes CMR važtaraščiuose yra apelianto, kaip vežėjo, antspaudai. Bylos nagrinėjimo metu apelianto vadovas paaiškino, kad visuose trijuose vilkikuose buvo palikta po keturkampį antspaudą, kuriais vilkikų vairuotojai antspauduodavo pasirašytus CMR važtaraščius. Tačiau ši aplinkybė nereiškia, kad krovinių pervežimus vykdė apeliantas. Tiesiog vilkikuose buvo palikti apelianto antspaudai, kad vairuotojai galėtų antspauduoti pasirašytus CMR važtaraščius.

29.13.                       Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad byloje surinkti įrodymai ir nustatytos faktinės aplinkybės nėra pakankami daryti išvadą, jog atsakovė buvo įsipareigojusi nuvažiuoti ne mažiau kaip 10 000 km per mėnesį ir mokėti 1,00 Eur už kiekvieną nuvažiuotą kilometrą. Byloje esantys netiesioginiai rašytiniai įrodymai (xlsx („Excel“) lentelės „OPS Lineksas“ ir el. laiškai) patvirtina, kad tarp šalių kaip ir buvo toks susitarimas, jog atsakovė su apeliantei priklausančiais vilkikais organizuos ir vykdys krovinių pervežimus, per mėnesį kiekvienu vilkiku bus nuvažiuojama 10 000 km ir už kiekvieną nuvažiuojamą kilometrą bus mokama po 1,00 Eur, atskaičius išlaidas vairuotojų darbo užmokesčiui bei puspriekabės nuomai.

29.14.                       Visiškai nesvarbu, kad apeliantė pasirašė tarpusavio įsiskolinimų įskaitymo aktą. Įskaitymas yra vienašalis sandoris ir jis galioja nepaisant to, ar kita šalis jį pasirašė ar ne. Tačiau įskaitymas yra galiojantis tik tuo atveju, jeigu jis atitinka įstatyme įtvirtintas sąlygas.

29.15.                       Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino, kad ieškovei pasirašius tarpusavio įskaitymų aktą, ieškovė atliktą įskaitymą galėjo ginčyti tik atskirais įstatyme įtvirtintais pagrindais, pvz., kad sandoris iš esmės neatitiko ieškovės valios (CK 1.90 straipsnis). Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo patikrinti, ar buvo pagrindas atlikti įskaitymą (ar egzistavo visos CK 6.130 straipsnyje numatytos įskaitymo sąlygos), kokio dydžio sumos galėjo būti įskaitytos, ar buvo laikytasi įskaitymo tvarkos. Nepatikrinęs atlikto įskaitymo sąlygų viseto, pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą sprendimą.

29.16.                       Pirmosios instancijos teismas klaidingai vertino, kad ginčas kilo tik dėl tarp šalių susiklosčiusių teisinių santykių kvalifikavimo. Visgi ginčas iš esmės kilo ne dėl skirtingo susiklosčiusių sutartinių teisinių santykių vertinimo, bet dėl to, kad atsakovė apeliantei nesumokėjo, t. y. nesumokėjo, ar tai vertintume kaip vilkikų (su vairuotoju) nuomos paslaugas, ar tai vertintume kaip krovinių vežimo paslaugas. Be to, net ir pati atsakovė civilinėje byloje niekuomet neginčijo fakto, kad už krovinių transportavimą reikia atsiskaityti. Atsakovė byloje nepateikė argumentų, kodėl paskutines dvi savaites naudojant tris autotransporto priemones kroviniams gabenti už tai mokėti nebereikia, nors prieš tai tris mėnesius tarp šalių vyko atlygintinis sutartinis bendradarbiavimas (ginčo dėl to nekilo).

30.       Atsakovė atsiliepime į ieškovės apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

30.1.                       Nurodo, kad ieškovė niekaip neįrodė savo ieškinio argumentų, kad tarp šalių buvo susiklostę transporto priemonių nuomos santykiai, t. y., kad ieškovė išnuomojo atsakovei tris savo transporto priemones. Priešingai, byloje esantys įrodymai (kai kurie jų pateikti ir pačios atsakovės) patvirtina, kad tarp šalių buvo susiklostę krovinio pervežimo santykiai,
t. y., kad ieškovė teikė atsakovei krovinių pervežimo paslaugas.

30.2.                       Pažymi, kad ieškovė į bylą nepateikia absoliučiai jokių įrodymų, tiesiogiai ar netiesiogiai patvirtinančių buvus nuomos santykiams, t. y. nėra rašytinės nuomos sutarties, nėra jokio transporto priemonių priėmimo–perdavimo akto, susirašinėjimo el. laiškais ar bet kokių kitų netiesioginių įrodymų, patvirtinančių tokį susitarimą. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tarp šalių buvo susiklostę krovinių pervežimo santykiai.

30.3.                       Tai, kad tarp šalių buvo susiklostę krovinių pervežimo santykiai, t. y. ieškovė teikdavo atsakovei krovinių pervežimo paslaugas, patvirtina ir į bylą pateikti CMR važtaraščiai, iš kurių matyti, kad krovinio vežėjas – UAB „Lineksas“. Kaip teisingai priimtame sprendime nurodė ir pirmosios instancijos teismas, iš pateikto važtaraščio formos matyti, kad 16 langelyje „vežėjas“ yra nurodyti UAB „Lineksas“ rekvizitai. 23 langelyje „vežėjo parašas ir spaudas“ taip pat UAB „Lineksas“ rekvizitai, spaudas ir vairuotojo parašas. Be to, ieškovės į bylą pateiktas CMR važtaraštis MEID 0006375 23 langelyje „vežėjo“ parašas ir antspaudas taip pat nurodyta UAB „Lineksas“, nors pirminis vežėjas 16 langelyje ir yra nurodytas UAB „Meidovis“. Taigi pateikti CMR važtaraščiai patvirtina, kad krovinius vežę vairuotojai pasirašinėjo UAB „Lineksas“ vardu.

30.4.                       Nurodo, kad tarp šalių buvo susiklostę būtent tokie teisiniai santykiai, kaip juos apibūdina atsakovė, netiesiogiai patvirtina ir absoliučiai nelogiški ieškovės paaiškinimai. Teismui buvo paaiškinta ir tarp šalių dėl to nekilo ginčo, kad ieškovės transporto priemones, vykdant šalių bendradarbiavimą, iš dalies vairavo atsakovės vairuotojai. Tad, jei atsakovė būtų nuomojusi transporto priemones iš ieškovės, tokiu atveju yra visiškai nelogiška, kodėl tokiu atveju ieškovė turėtų nuomotis atsakovės vairuotojus? Taip pat visiškai nelogiškas ieškovės paaiškinimas, kad ieškovė, neva išnuomojusi vilkikus atsakovei, iš šios išsinuomojo puspriekabę, kurią paskui pernuomojo atsakovei, t. y. kam ieškovei būtų reikėję nuomotis puspriekabę iš atsakovės, o paskui tą pačią atsakovės puspriekabę pernuomoti atsakovei?

30.5.                       Ieškovė nei tiesioginiais, nei netiesioginiais įrodymais neįrodė, kad ji su atsakove sudarė žodinę sutartį, pagal kurią neva išnuomojo atsakovei tris transporto priemones. Byloje esantys rašytiniai įrodymai, tarp kurių ir paties ieškovės atstovo A. T., ir ieškovės teisininkų paaiškinimai, patvirtina, kad tarp šalių buvo susitarimas, pagal kurį ieškovė teikė atsakovei krovinių pervežimo paslaugas, o atsakovė suteikė ieškovei savo vairuotojus bei puspriekabę. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai ir tinkamai įvertino tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius.

30.6.                       Atkreipia teismo dėmesį, kad atsakovė buvo išnuomojusi ieškovei puspriekabę bei ieškovės vilkikus iš dalies vairavo atsakovės darbuotojai, kurie yra trečiųjų šalių piliečiai ir niekada nėra dirbę UAB „Lineksas“. Šiems vairuotojams darbo užmokestį, komandiruotpinigius mokėdavo atsakovė. Taigi, kadangi ieškovė pateikdavo atsakovei sąskaitas už krovinių pervežimo pagal užsakymus paslaugas, o atsakovė iš ieškovės reikalaudavo vairuotojams sumokėto darbo užmokesčio ir komandiruotpinigių kompensacijos, šalys buvo sutarusios, kad susidengs (įskaitys) viena kitos reikalavimus. Būtent dėl šios priežasties reguliariai šalys ir atliko abipusius skolų suderinimus ir įskaitymus.

30.7.                       Pažymi, kad, kaip teisingai sprendime nurodė ir pirmosios instancijos teismas, ieškovė sutinka ir neginčija į bylą pateiktų 2019 m. balandžio 29 d. ir 2019 m. gegužės 13 d. tarpusavio įsiskolinimo įskaitymo aktų, tačiau prašo pripažinti negaliojančiu 2019 m. birželio 18 d. pačios ieškovės direktorės L. T. pasirašytą tarpusavio įsiskolinimo įskaitymo aktą, kas reiškia, jog ieškovei buvo aišku, kokie atsakovės reikalavimai yra įskaitomi, ji su jais sutiko ir jokių pretenzijų dėl to neturėjo. Atkreipia dėmesį, jog tik po 1,5 mėn. po 2019 m. birželio 18 d. tarpusavio įsiskolinimo įskaitymo akto pasirašymo, t. y. tik 2019 m. rugpjūčio 1 d. ieškovė kreipėsi į atsakovę, prašydama suteikti informaciją apie paslaugas, užfiksuotas atsakovės 2019 m. birželio 14 d. išrašytoje sąskaitoje Nr. MEID00002145 (kuri iš atsakovės pusės įtraukta į 2019 m. birželio 18 d. tarpusavio įsiskolinimo įskaitymo aktą). Taigi pagrindas, dėl ko atsakovė ieškovei išrašė sąskaitą, kuri iš atsakovės pusės įtraukta į 2019 m. birželio 18 d. tarpusavio įsiskolinimo įskaitymo aktą, yra aiškus, t. y. už puspriekabės nuomą, atsakovės darbuotojų darbo užmokesčio ir komandiruotpinigių kompensavimas; ji yra pasirašyta pačios ieškovės vadovės, todėl, atsakovės vertinimu, kaip teisingai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, ieškovė savo pačios atlikto įskaitymo tuo pagrindu, kad nėra visų CK 6.130 straipsnyje numatytų sąlygų, ginčyti negali.

30.8.                       Nurodo, kad atsakovei nelabai aišku, už ką ji ieškovei turi sumokėti pagal jos reiškiamą ieškinį. Atkreipia teismo dėmesį, kad nuoma ir paslaugų teikimas yra du visiškai skirtingi sandoriai, tad atsakovei niekaip nesuvokiami tokie ieškovės argumentai, kuriais ji teigia, tai jei tarp šalių nebuvo nuomos santykių, tuomet buvo krovinių pervežimo paslaugos. Tokie absurdiški ir logiškai nepaaiškinami ieškovės argumentai tik ir įrodo tik desperatišką ieškovės siekį gauti pinigų iš atsakovės, o ne realią atsakovės skolą ieškovei, kurios ir nėra.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos esmės.

31.       Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

32.       Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnio 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

33.       Nagrinėjamos apeliacijos objektą sudaro skundžiamas sprendimas, kuriuo pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė.

Dėl tarp šalių susiklosčiusių santykių kvalifikavimo.

34.       Teisinė byloje kilusio ginčo kvalifikacija nėra savitikslė, ji neskirta vien tik atitinkamoms teisės normoms pritaikyti; jos tikslas – identifikuoti teisinius santykius tam, kad ginčas būtų teisingai išspręstas taikant būtent konkrečius teisinius santykius reguliuojančias teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-516-701/2020, 27 punktas). Tinkamas įstatymo ginčui kvalifikuoti taikymas yra tiesiogiai įvardytas kaip vienas iš civilinio proceso tikslų (žr. CPK 2 straipsnį). Be to, priklausomai nuo materialiojo teisinio santykio, iš kurio yra kildinamas konkretus civilinis ginčas, skiriasi civilinių teisių gynimo būdai ir jų taikymo sąlygos, todėl tinkamas ginčo santykio teisinis kvalifikavimas kartu yra būtinoji ir kitų civilinio proceso tikslų – ginti asmenų, kurių materialiosios subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus ir kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių – užtikrinimo sąlyga.

35.       Apeliantė apeliaciniame skunde iš esmės nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius santykius kaip krovinių vežimą (CK 6.808 straipsnis). Apeliantė argumentuoja, kad atsakovė niekada neužsakinėjo ieškovės kroviniams pervežti. Anot ieškovės, šiais laikais absoliuti dauguma krovinių pervežimo užsakymų pateikiami el. ryšių priemonėmis, tačiau iš byloje esančių el. laiškų matosi, kad šalys susirašinėjo ne dėl krovinių pervežimo, o dėl vilkikais nuvažiuotų kilometrų, darbuotojų darbo užmokesčio ir išrašytinų sąskaitų. Teisėjų kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka.

36.       Pagal Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (toliau – CMR Konvencija) vežimo sutartis yra susitarimas, kurio viena šalis (vežėjas) įsipareigoja pervežti krovinį (pristatyti jį į paskirties vietą gavėjui), o kita šalis – sumokėti vežimo užmokestį. CMR Konvencijos 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta jos taikymo sritis – ji taikoma kelių transporto priemonėmis vežamo krovinio už užmokestį sutarčiai, kai krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose ir kai bent viena iš jų yra Konvencijos narė. Ši Konvencija taikoma nepriklausomai nuo sutartį pasirašančių šalių gyvenamosios vietos ir tautybės. CMR Konvencija nereglamentuoja pervežimo sutarties turinio ir formos, taip pat tik iš dalies reglamentuoja vežimo sutarties sudarymo tvarką, reikalingą siuntėjui ir vežėjui kaip sutarties šalims nustatyti. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CMR Konvencijos nuostatos nereguliuoja visų iš vežimo sutarties kylančių teisinių santykių: pagrindiniai klausimai, reglamentuojami šia Konvencija, yra susiję su transportavimo dokumentais ir vežėjo atsakomybe už krovinio praradimą ar nuostolio kroviniui sukėlimą, taip pat ir už pavėluotą krovinio pristatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-28/2013).

37.       Pagal transporto priemonių nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas sutartį nuomotojas įsipareigoja perduoti nuomininkui laikinai naudotis už užmokestį transporto priemonę ir suteikti tos transporto priemonės vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas, o nuomininkas įsipareigoja mokėti nuomos mokestį (CK 6.512 straipsnio 1 dalis). Pagal šią sutartį nuomininkas, kuriam teikiamos šios paslaugos, transporto priemone gali tik naudotis, bet ne ją valdyti. Vairuoti išnuomotą transporto priemonę turi nuomotojo darbuotojai, jeigu sutartyje nenustatyta kitaip (CK 6.515 straipsnio 2–4 dalys). Nuomotojas privalo užtikrinti, kad transporto priemonę vairuojančio asmens kvalifikacija bei kiti jiems keliami reikalavimai atitiktų įstatymų ir nuomos sutarties nustatytus kriterijus (CK 6.515 straipsnio 2 dalis). Transporto priemonių nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas sutartis nepaisant jos termino turi būti rašytinė (CK 6.513 straipsnis).

38.       Nagrinėjamu atveju rašytinė transporto nuomos sutartis nebuvo sudaryta. Sutiktina su ieškove, kad CK XXVIII skyriaus normos, reglamentuojančios nuomos, taip pat ir Transporto priemonių nuomos teikiant vairavimo ir techninės priežiūros paslaugas, teisinius santykius nenumato, kad rašytinės nuomos sutarties formos nesilaikymas daro sutartį negaliojančia (CK 1.93 straipsnis). Tačiau byloje nėra duomenų, kurių pagrindu galima konstatuoti minėtos sutarties sudarymo faktą, t. y. transporto priemonių priėmimo – perdavimo akto, susirašinėjimo, kurio pagrindo galima būtų pripažinti minėtos sutarties sudarymo faktą, ar kitų, nors ir netiesioginių įrodymų.

39.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo bei taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, jog įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010, kt.). Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).

40.       Nagrinėjamu atveju byloje pateikti duomenys leidžia daryti išvadą, kad tarp šalių buvo susiklostę krovinių pervežimo santykiai. Šias aplinkybes patvirtina į bylą pateikti CMR važtaraščiai, iš kurių matyti, kad krovinio vežėja – UAB „Lineksas“. Kaip teisingai pirmosios instancijos teismas nurodė, kad iš pateikto važtaraščio formos matyti, jog 16 langelyje „vežėjas“ yra nurodytas UAB „Lineksas“ rekvizitai. 23 langelyje „vežėjo parašas ir spaudas“ taip pat UAB „Lineksas“ rekvizitai, spaudas ir vairuotojo parašas. Be to, ieškovės į bylą pateiktas CMR važtaraštis MEID 0006375 23 langelyje „vežėjo“ parašas ir antspaudas taip pat nurodyta UAB „Lineksas“, nors pirminis vežėjas 16 langelyje ir yra nurodytas UAB „Meidovis“. Taigi pateikti CMR važtaraščiai patvirtina, kad krovinius vežę vairuotojai pasirašinėjo UAB „Lineksas“ vardu.

41.       Taip pat ieškovės prie ieškinio pridėtas 2019 m. liepos 1 d. kreipimasis į „Thomsen Transport GmbH“, kuriame nurodoma: „mūsų klientas UAB „Lineksas“ krovinių gabenimui skyrė tris kelių transporto priemones MAN valstybiniai NR. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), ekspeditorius UAB „Meidovis“ parūpindavo krovinių pagal gaunamus iš savo kliento „Thomsen Transport GmbH“ užsakymus“; mūsų klientas UAB „Lineksas“, neturėdamas transporto užsakymų bei CMR važtaraščių, negali pagrįsti pastarojo laikotarpio transportavimo paslaugų suteikimo ekspeditoriui UAB „Meidovis“, išrašyti už jas PVM sąskaitų – faktūrų ir gauti apmokėjimo už krovinių transportavimą“. Pažymėtina, kad byloje pateiktas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto antrojo policijos komisariato 2-ojo veiklos skyriaus 2019 m. lapkričio 29 d. įtariamojo apklausos protokolas patvirtina, jog A. T. duodamas paaiškinimus ikiteisminio tyrimo pareigūnams, nurodė, kad nuo 2019 metų vasario atstovavo savo sutuoktinės L. T. UAB „Lineksas“, sudarant žodines sutartis dėl tarptautinių krovinių pervežimo su UAB „Meidovis“ direktoriumi J. Č.. Pažymėjo, kad bendrovė teikė krovinių pervežimo paslaugas, o J. Č. vadovaujama įmonė ieškojo krovinių užsienyje, organizuoja pervežimo detales, sudarinėjo sutartis. UAB „Lineksas“ išrašydavo sąskaitas faktūras už suteiktas paslaugas, o UAB „Medidovis“ pervesdavo lėšas. Tuo pat laikotarpiu vyko derybos dėl UAB „Lineksas“ akcijų pardavimo UAB „Meidovis“.

42.       Apeliaciniame skunde apeliantė nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo  PVM sąskaitose - faktūrose nurodytų duomenų vertinimu. Nors PVM sąskaitose -  faktūrose suteikta paslauga nurodoma kaip „krovinio pervežimas pagal užsakymą“, tačiau realiai tokių paslaugų ieškovė neteikė, šie įrašai buvo daromi dėl buhalterinių tikslų.

43.       Pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 2 straipsnio 29 dalį PVM sąskaita faktūra yra dokumentas, kuriuo įforminamas prekių tiekimas arba paslaugų teikimas, avanso sumokėjimas ir kuris atitinka visus šiame įstatyme tokiam dokumentui nustatytus reikalavimus. PVM sąskaitos faktūros privalomi rekvizitai nustatyti PVMĮ 80 straipsnyje, kurio 1 dalies 7 punkte įtvirtinta imperatyvi teisės norma, kad šiame buhalterinės apskaitos dokumente turi būti nurodyta tiekiamų prekių ar paslaugų pavadinimas bei jų kiekis. Taigi ir PVM sąskaitos faktūros viena iš paskirčių identifikuoti su ja susijusias operacijas.

44.       Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį bendrovės vadovas yra atsakingas už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus. Teismų praktikoje pažymėta, kad bendrovės vadovo pareiga elgtis rūpestingai su juridinio asmens turtu apima pareigą tinkamai vesti turto apskaitą, teikti kasmetinių finansinių ataskaitų rinkinį Juridinių asmenų registrui, taip pat išsaugoti duomenis apie įmonės finansines operacijas įstatymų nustatytą laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429-313/2015). Pažymėtina, kad netinkamai tvarkoma apskaita iškraipo bendrovės veiklos rezultatus ir suvaržo nustatyti tikrąją bendrovės turtinę padėtį. Todėl atmestini apeliantės argumentai, susiję su PVM  PVM sąskaitų - faktūrų turinio vertinimu, nes niekas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018).

45.       Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai ir visapusiškai išnagrinėjo bylos aplinkybes bei pagrįstai pripažino, jog įrodymų visuma leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą apie šalis siejusius krovinių vežimo teisinius santykius. Šiuo aspektu pažymėtina, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018; 2021 m. sausio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-611/2021; 2021 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-205-611/2021; 2022 m. sausio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-127-381/2022; kt.).

Dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu.

46.       Apeliantė apeliaciniame skunde nurodo, kad visiškai nesvarbu, jog apeliantė pasirašė tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktą, kadangi įskaitymas yra vienašalis sandoris ir jis galioja nepaisant to, ar kita šalis jį pasirašė ar ne. Tačiau, anot ieškovės, įskaitymas yra galiojantis tik tuo atveju, jeigu jis atitinka įstatyme įtvirtintas sąlygas. Ieškovės nuomone, atsakovės išrašytoje sąskaitoje faktūroje nėra nurodyta jokių priešpriešinių reikalavimų, todėl atliktas įskaitymas yra niekinis ir negalioja.

47.       Pagal CK 6.130 straipsnio 1 dalies bei 6.131 straipsnio 1 dalies nuostatas viena prievolės šalis gali savo valia įskaityti priešpriešinį vienarūšį reikalavimą, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Įstatyme įtvirtinta įskaitymo samprata patvirtina, kad priešpriešinio vienarūšio reikalavimo įskaitymas yra vienašalis sandoris.

48.       Pagal CK 6.131 straipsnio nuostatas įskaitymui pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, pranešant apie tai kitai prievolės šaliai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad: 1) įskaitymui atlikti pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą yra pranešama kitai šaliai; 2) pareiškimas apie prievolės įskaitymą ir informavimas gali būti padaromi vienasmeniu aktu ar dokumentu, taip pat gali būti išreikšti abiejų šalių pasirašytame dokumente, pavyzdžiui, jeigu prievolės šalys surašo skolų suderinimo ir įskaitymo aktą, kuriame nurodo, kokios sumos įskaitomos, tai yra pakankamas pagrindas, kad dvi šalys padarė pareiškimus dėl prievolių įskaitymo; 3) įskaitymas yra vienašalis sandoris, todėl pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-579-687/2015).

49.       Iš byloje pateikto 2019 m. birželio 18 d. tarpusavio įsiskolinimo įskaitymo akto matyti, kad buvo įskaityti priešpriešiniai tarpusavio reikalavimai pagal dvi PVM sąskaitas faktūras 7 502  Eur sumai t. y. iš ieškovės pusės – 2019 m. birželio 10 d. PVM sąskaita faktūra serija LLC Nr. 00002537 (nurodyta ūkinė operacija – „Krovinių pervežimai (duomenys neskelbtini)“, o iš atsakovo pusės – 2019 m. birželio 14 d. PVM sąskaita faktūra serija MEID000 Nr. 02145 (nurodyta ūkinė operacija – „Sąskaita“). Ieškovė ieškinyje nurodė, kad atsakovės UAB „Meidovis“ pateiktoje 2019 m. birželio 14 d. PVM sąskaitoje faktūroje serija MEID000 Nr. 02145 galėjo būti užfiksuotas darbo užmokestis vairuotojams, krovinius gabenusiems transporto priemonėmis, Nr. (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės 4 d. iki 2019 m. gegužės 26 d., ir (ar) nuomos mokestis už transporto priemonės, Nr. (duomenys neskelbtini), puspriekabę.

50.       Pažymėtina, kad tarp šalių buvo susiklostę ilgalaikiai ir tęstiniai santykiai, todėl juos būtina vertinti ne fragmentiškai ir selektyviai, bet atsižvelgiant į aplinkybių visumą. Byloje tiek ieškovė, tiek atsakovė teigė, kad šalys nuolat bendradarbiavo, jog atsakovė buvo išnuomojusi ieškovei vilkiko puspriekabę, buvo sudarytas tam tikras susitarimas, kuriuo remiantis atsakovės darbuotojai vairavo ieškovei priklausančias transporto priemones. Bylos duomenimis šalys viena kitai išrašydavo sąskaitas faktūras. Nagrinėjamu atveju  taip pat pateikti 2019 m. balandžio 29 d., 2019 m. gegužės 13 d. tarpusavio įsiskolinimo suderinimo aktai, kurių ieškovė neginčija, t. y. pripažįsta buvus pagrindui atlikti skolų suderinimą bei įskaitymą. Ginčo atveju ieškovė prašo pripažinti negaliojančiu 2019 m. birželio 18 d. pačios ieškovės direktorės L. T. pasirašytą tarp UAB „Lineksas“ ir UAB „Meidovis“ tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktą. Pažymėtina, kad atitinkamų sąlygų prievolės pabaigai įskaitymu įtvirtinimas CK 6.130 straipsnyje vienašaliam įskaitymo sandoriui atlikti (CK 6.131 straipsnis) nereiškia, kad prievolės šalys negali dvišaliu susitarimu sulygti dėl prievolės pabaigos įskaitymu kitokiomis sąlygomis (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-560-933/2022). Jeigu prievolės šalis (kreditorius) neigia priešpriešinio reikalavimo įskaitymą, teismas tuo atveju privalo išsiaiškinti, ar tam tikras kitos šalies dokumentas laikytinas tinkamu, teisinius padarinius abiem prievolės šalims sukeliančiu pareiškimu apie įskaitymą (CK 6.131 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliantė 2019 m. birželio 18 d. pasirašė tarpusavio įsiskolinimo užskaitymo aktą. Kadangi įskaitymas nebuvo atsakovės atliktas vienašališkai, įvertinus bylos aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino nesant pagrindo ginčyti įskaitymą ieškovės nurodytais motyvais, t. y. ar egzistavo visos CK 6.130 straipsnyje numatytos įskaitymo sąlygos.  

51.       Pažymėtina, kad sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu sudarytas iš esmės suklydus pagal klydusios sandorio šalies ieškinį (CK 1.90 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu. Suklydimas turi esminę reikšmę, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Tačiau suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminę reikšmę, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008, 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014 ir kt.). Kasacinis teismas yra akcentavęs, kad vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, tai yra šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014). Nagrinėjamu atveju ieškovė sandorio CK 1.90 straipsnio pagrindu neginčijo, todėl apeliantės argumentai dėl įskaitymo pripažinimo negaliojančiu atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl procesinės bylos baigties.

52.       Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo argumentais, įpareigojančiais teismą motyvuotai atsakyti, gali būti pripažįstami ne bet kokie teiginiai, o tik tie argumentai, kurie yra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui išspręsti. Vertinant, ar apeliacinio skundo argumentai yra pakankami jų išsamumo aspektu, reikšminga yra tai, ar išdėstytais motyvais teismas atsakė į teisiškai reikšmingus klausimus, neperžengdamas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų (CPK 320 straipsnis).

53.       Kadangi kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės, vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

54.       Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos aplinkybes bei taikęs ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti (CPK 320 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

55.       CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos ture?tas byline?jimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir bu?tu? atleista nuo byline?jimosi išlaidu? moke?jimo i? valstybe?s biudžeta?.

56.       Prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, pateikė atsakovė nurodydama, kad turėjo 3 630,00 Eur dydžio bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą apeliaciniame procese bei pateikė duomenis, patvirtinančius šių išlaidų apmokėjimą.

57.       Pagal CPK 98 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas iš antrosios šalies priteisia išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat pagalbą rengiant procesinius dokumentus, teikiant konsultacijas; šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius (toliau – Rekomendacijos) 7 punktą rekomenduojami priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant Rekomendacijų 8 punkte nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Lietuvos statistikos departamento duomenimis 2022 m. I ketvirtis vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje – 1 729, 90 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.11. punkto nuostatas už atsiliepimą į apeliacinį skundą numatytas 1,3 koeficientas, todėl maksimalios išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą – 2 248, 87 Eur (1 729, 90 Eur x 1,3). Pagal Rekomendacijų 8.19. punktą, už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą – 0,1, todėl maksimalios išlaidos už 5 konsultacijų valandas – 864,95 (1 729, 90 Eur x 0,1) x 5 val.

58.       Apeliacinės instancijos teismo vertinimu atsakovės prašoma priteisti 3 630,00 Eur bylinėjimosi išlaidų suma viršija Rekomendacijose nustatytus dydžius, todėl atsakovės patirtos bylinėjimosi išlaidos mažintinos iki 3 113,82 Eur (2 248,87 Eur atsiliepimas į apeliacinį skundą + 864,95 Eur konsultacijų 5 val.) ir būtent ši suma priteistina iš ieškovės atsakovės naudai (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Meidovis“, juridinio asmens kodas 303143483, 3 113,82 Eur (tris trūkstančius šimtą trylika eurų 82 ct) bylinėjimosi išlaidų iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Lineksas“, juridinio asmens kodas 134611259.

Teisėjos Rūta Burdulienė

        Jadvyga Mardosevič

                                                                                                                                 Rosita Patackienė