Administracinė byla Nr. P146-6/2012
Procesinio sprendimo kategorija 80.11; 80.13
(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. vasario 6 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. V. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-775/2011 pagal trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Archidis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. V. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Archidis“ dėl akto panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I.
pareiškėjas K. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą skundu (I t., b. l. 4-8), prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAVA) Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudarytos komisijos 2007 m. gruodžio 3 d. aktą Nr. (101)11.4-2840 dėl daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pripažinimo tinkamu naudoti (toliau – ir Statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas).
Pareiškėjas paaiškino, kad yra žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ir šiame sklype esančio gyvenamojo namo savininkas. Šis sklypas ribojasi su sklypu (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Archidis“. Minėtame sklype pastatytam daugiabučiui gyvenamajam namui buvo išduotas ginčijamas aktas. 2006 metų liepos mėnesį pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad sklype (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo pradėti statybos darbai, šiurkščiai pažeidžiantys teisės aktų reikalavimus ir pareiškėjo teises. Dėl šių pažeidimų pareiškėjas kreipėsi į valstybinę statybos priežiūros instituciją. 2006 m. rugpjūčio 18 d. VAVA surašė savavališkos statybos aktą, kuriuo konstatavo, kad statybos darbai sklype (duomenys neskelbtini) yra vykdomi neteisėtai, nukrypstant nuo statybos leidimo. Kadangi statytojai nesilaikė statybos priežiūros institucijos reikalavimo sustabdyti savavališkus statybos darbus, pareiškėjas, gindamas savo pažeistas teises, inicijavo teisminius procesus žemės sklypo (duomenys neskelbtini) savininkų atžvilgiu. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. birželio 21 d. sprendimu patenkino pareiškėjo skundą ir panaikino žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, detalųjį planą, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 14 d. sprendimu buvo nustatyta, kad statinys suprojektuotas mažesniu nei 3 metrų atstumu iki sklypo ribos, todėl 2006 m. vasario 22 d. statybos leidimas Nr. GN206/06-0069 panaikintas. 2007 m. vasario 21 d. statybos leidimas Nr. GN187/07-0121, išduotas statybos darbams žemės sklype (duomenys neskelbtini), šiuo metu yra ginčijamas administracinėje byloje Nr. I-6952/2007. Pareiškėjas manė, kad esant tokiai situacijai, kai teismai yra panaikinę dalį individualių administracinių aktų, leidusių statybą žemės sklype (duomenys neskelbtini), taip pat atsižvelgus į tai, jog Pripažinimo tinkamu naudoti akto priėmimo metu dar nebuvo įsiteisėję galutiniai teismų sprendimai, atsakovas neturėjo teisės priimti ginčijamo akto. Nurodė, jog Pripažinimo tinkamu naudoti aktas pažeidžia jo teisę reikalauti, kad gretimame sklype esantis statinys, turintis tiesioginės įtakos jo gyvenimo ir veiklos sąlygoms, būtų pripažintas tinkamu naudoti pagal įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus. Pabrėžia, kad tokia jo teisė kyla iš Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 6 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatų.
Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 93-96) paaiškino, kad statytojos UAB „Archidis“ direktorius 2007 m. spalio 31 d. kreipėsi į jį su prašymu dėl daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pripažinimo tinkamu naudoti. Remiantis statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 242 (2007 m. kovo 26 d. įsakymo Nr. D1-178 redakcija) (toliau – STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“), 10.6, 11, 16 ir 23 punktais, Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 5612 ir UAB „Archidis“ prašymu, VAVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento direktoriaus 2007 m. lapkričio 7 d. potvarkiu Nr. (100)-11.1-372 buvo sudaryta komisija, kuri turėjo pradėti minėtą procedūrą ir pateikti tvirtinti statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą iki 2007 m. gruodžio 13 d. Atsakovas pažymėjo, kad Pripažinimo tinkamu naudoti aktas yra priimtas laikantis Statybos įstatymo, STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ ir kitų teisės aktų reikalavimų. Manė, jog 2006 m. vasario 22 d. statybos leidimas Nr. GN206/06-0069 neturėjo jokios įtakos komisijos darbui, kadangi daugiabutis gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo statomas pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2007 m. vasario 21 d. išduotą statybos leidimą, kuris, nors ir apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, dar nėra panaikintas. Atsakovo nuomone, minėto leidimo ginčijimas teisme nesukuria pareiškėjui jokių papildomų teisių ar pranašumų trečiojo suinteresuoto asmens atžvilgiu ir neapriboja atsakovo bei atsakovo potvarkiu patvirtintos komisijos teisių. Statinio atitikimą pateiktai projektinei dokumentacijai tikrino ne atsakovas, o komisija, kurią sudaro atitinkamų sričių specialistai, turintys kvalifikaciją bei specialias žinias, reikalingas svarstant klausimus, susijusius su statinių pripažinimu tinkamais naudoti. Todėl mano, kad pareiškėjo teiginys dėl komisijos narių negalėjimo tinkamai vertinti statinio atitikimą statytojo pateiktai techninei dokumentacijai bei kitiems statiniui keliamiems reikalavimams yra nekorektiškas. Pažymėjo, kad pareiškėjas yra privatus asmuo, galintis ginti tik savo subjektines teises ir interesus, todėl kreipdamasis į teismą, jis turėjo nurodyti, kokios jo, kaip privataus asmens, teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti Pripažinimo tinkamu naudoti aktu Nr. (101)11.4-2840.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Archidis“ su pareiškėjo skundo reikalavimais nesutiko ir prašė skundo netenkinti. Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 80-83) nurodė, kad pareiškėjas yra privatus asmuo, todėl jis gali ginti tik savo subjektines teises ir interesus ir nėra įgaliotas ginti viešojo intereso. Pažymėjo, kad priešingai nei teigia pareiškėjas, teismuose nėra panaikintas nei vienas individualus administracinis aktas, kurių pagrindu buvo sudarytos teisinės prielaidos vykdyti daugiabučio gyvenamo namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, statybos darbus. UAB „Archidis“ manymu, atsakovo sudarytos komisijos priimtas Pripažinimo tinkamu naudoti aktas jokių pareiškėjo teisių ir įstatymų saugomų interesų nepažeidė. Pareiškėjas skundžia ir ginčija VAVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento direktoriaus sudarytos komisijos 2007 m. gruodžio 3 d. aktą Nr. (101)11.4-2840, kurį priėmė ne VAVA ir ne jos padalinys, todėl VAVA negali būti laikoma tinkamu atsakovu šioje byloje. Pastatytą, rekonstruotą ar kapitališkai suremontuotą statinį pripažįsta tinkamu naudoti komisija (Statybos įstatymo 24 str.). Daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) pripažinimo tinkamu naudoti komisija buvo paskirta VAVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento direktoriaus 2007 m. lapkričio 7 d. potvarkiu Nr. (100)-11.1-372. Šis individualus administracinis aktas nėra ginčijamas, tai leidžia teigti, jog komisija buvo sudaryta pagrįstai, ir, sudarius komisiją, VAVA funkcijos daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pripažinimo tinkamu naudoti procedūroje pasibaigė. Atsižvelgęs į tai, trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjui ginčijant Pripažinimo tinkamu naudoti aktą, atsakovu administracinėje byloje gali būti tik komisija, t. y. į jos sudėtį įtrauktų institucijų atstovai. Minėtą poziciją grindė STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ 36 punkto nuostatomis. Pažymėjo, kad daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pripažinimo tinkamu naudoti komisija susipažino ir įvertino visus teisės aktais numatytus dokumentus, privalomus pateikti sprendžiant statinio pripažinimo tinkamu naudoti klausimą; jokie kiti dokumentai, faktinės aplinkybės (pvz., teismų procesai) ir reikalavimai komisijai nėra privalomi. Komisijos nariams nebuvo jokio pagrindo abejoti statybos pagrįstumu ir teisėtumu. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas dėl detaliojo plano panaikinimo yra apskųstas apeliacine tvarka. Be to, pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu panaikintas 2006 m. vasario 22 d. statybos leidimas Nr. GN206/06-0069 komisijos darbui neturėjo jokios įtakos, nes daugiabutis gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, buvo pastatytas 2007 m. vasario 21 d. statybos leidimo Nr. GN/187/07-0121 pagrindu. Teigė, kad pastarojo leidimo ginčijimas teisme pats savaime nesukuria pareiškėjui jokių papildomų teisių.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 6 d. sprendimu (II t., b. l. 52-58) pareiškėjo skundą patenkino ir panaikino VAVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudarytos komisijos 2007 m. gruodžio 3 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. (101)11.4-2840.
Teismas, įvertinęs bylos medžiagą Statybos įstatymo (2007 m. gegužės 3 d. redakcija, galiojusi nuo 2007 m. gegužės 19 d. iki 2009 m. rugsėjo 1 d.) 6, 20 ir 24 straipsnių, STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ (2007 m. kovo 26 d. redakcija, galiojusi nuo 2007 m. liepos 1 d. iki 2008 m. balandžio 2 d.) 15 ir 16 punktų, šio reglamento 3 priedo, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. kovo 22 d. iki 2008 m. sausio 23 d.) 2 straipsnio 36 dalies, STR 1.05.06:2005 „Statinio projektavimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-708, 14 ir 14.3 punktų kontekste, padarė išvadą, kad statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas, kaip baigiamasis statybos proceso dokumentas, išduodamas patikrinus ir įvertinus visą statybos proceso teisėtumą. Nustatė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-627/2008 paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 21 d. sprendimą, kuriuo buvo panaikintas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 30-1486 patvirtintas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, detalusis planas (II t., b. l. 11-21). Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gruodžio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-1313/2009 paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimą, kuriuo panaikintas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2007 m. vasario 21 d. išduotas statybos leidimas Nr. GN/187/07-0121 (II t., b. l. 1-10). Atsižvelgęs į tai, kad teismų sprendimais panaikintas detalusis planas ir statybos leidimas, pirmosios instancijos teismas pripažino, jog Pripažinimo tinkamu naudoti akto išdavimui nėra pagrindo, ir jis kaip dokumentas negali patvirtinti statinio teisėtumo nurodytoje vietoje ir nurodytos apimties. Teismas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio10 d. nutartimi konstatavo, jog pareiškėjas turi materialinį teisinį suinteresuotumą, o kartu ir reikalavimo teisę, kadangi jis yra gretimo suplanuotam žemės sklypo savininkas. Jis gina savo teisėtą interesą dalyvauti gretimo sklypo detaliojo planavimo procese, kuriame gali realizuoti jam numatytas teises. Kadangi pripažįstant statinį tinkamu naudoti, be kitų dokumentų yra vertinamas statinio projektas, kuris rengiamas vadovaujantis detaliuoju planu, bei statybos leidimas, todėl teismui pripažinus, kad detalusis planas ir statybos leidimas pažeidė pareiškėjo teises, yra pagrindas pripažinti, jog ir statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas, kuris yra baigiamasis dokumentas visame statybos procese, pažeidžia pareiškėjo teises. Remdamasis paminėtais motyvais, teismas padarė išvadą, kad ir šioje byloje pareiškėjas turi reikalavimo teisę.
III.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Archidis“ apeliaciniu skundu (II t., b. l. 61-65) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinį skundą grindė tokiais argumentais: 1) pirmosios instancijos teismas neatskleidė ir nepagrindė pareiškėjo teisių pažeidimo fakto; UAB „Archidis“ nuomone, vien ta aplinkybė, kad pastatas gretimame sklype statomas ant sklypo ribos, savaime nepatvirtina, kad yra pažeidžiamos vieno iš gretimo žemės sklypo bendraturčių teisės; 2) Pripažinimo tinkamu naudoti akto patvirtinimo dieną (2007 m. gruodžio 3 d.) galiojo tiek statybos leidimas, tiek detalusis planas (detalusis planas panaikintas 2008 m. balandžio 10 d., o 2007 m. vasario 21 d. statybos leidimas Nr. GN/187/07-0121 – 2009 m. gruodžio 28 d.); UAB „Archidis“ nuomone, statybos leidimo ir detaliojo plano vėlesnis panaikinimas negali lemti Pripažinimo tinkamu naudoti akto panaikinimo; priešinga situacija neatitiktų teisėtumo, protingumo, teisėtų lūkesčių principų ir reikalavimo, kad turi būti vykdomi tik įsiteisėję teismų sprendimai; 3) pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ nuostatas, todėl nepagrįstai pripažino, kad tvirtinant skundžiamą aktą, turėjo būti vertinamas statinio projekto, statybos leidimo ir detaliojo plano teisėtumas; 4) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 7 d. nutartyje Nr. A248-95/2008 yra aiškiai atribota statinio pripažinimo tinkamu naudoti procedūra nuo kitų procedūrų statybos procese, statinio projekto analizė ir tikrinimas turi būti atliekami statybos leidimo išdavimo metu, bet ne pripažįstant statinį tinkamu naudoti.
Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos prašė trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinį skundą nagrinėti teismo nuožiūra (II t., b. l. 76-77).
Pareiškėjas prašė UAB „Archidis“ apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą (II t., b. l. 70-75).
IV.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 31 d. sprendimu (II t., b. l. 96-101) trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Archidis“ apeliacinį skundą tenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimą panaikino ir pareiškėjo skundą atmetė.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodė, kad administracinis ginčas kilo dėl statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto. Tokio pobūdžio bylose paprastai vertinamas ginčijamo akto teisėtumas ir pagrįstumas, be to, visuomet svarbu nustatyti, ar pareiškėjas turi materialinį teisinį suinteresuotumą. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą bei nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakanka asmens subjektyvaus suvokimo apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau paminėtos ABTĮ nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėje byloje Nr. A11-443/2005, Nr. A502-304/2009; Administracinių teismų praktika Nr. 7, p. 124-131). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pareikšto reikalavimo pobūdžio tinkamai neįvertino ir nepagrįstai sprendė dėl pareiškėjo materialinio teisinio suinteresuotumo. Kolegija pritarė apelianto teiginiams, kad pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą nagrinėjamoje byloje, nenurodė, kokios jo subjektinės teisės ar įstatymo saugomi interesai pažeisti ginčijamu aktu ir kaip jie bus apginti patenkinus reikalavimą. Atsižvelgusi į tai, kad skunde pareiškėjas savo gyvenimo ir veiklos sąlygas sieja su statinio buvimu atitinkamoje vietoje, kolegija padarė išvadą, kad ginčijamo administracinio akto egzistavimas pats savaime pareiškėjo atžvilgiu nesukuria jokių teisinių pasekmių, o papildomų materialinio teisinio pobūdžio reikalavimų pareiškėjas nustatyta tvarka byloje nepareiškė. Todėl konstatavo, kad byloje nenustatytas pareiškėjo materialinis teisinis suinteresuotumas dėl ginčijamo akto panaikinimo. Vien tai sudaro pagrindą byloje pareikštam reikalavimui atmesti.
Be to, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymėjo, jog byloje nenustatyta, kad komisija, spręsdama statinio pripažinimo tinkamu naudoti klausimą, pažeidė kokių nors teisės aktų reikalavimus, kas sudarytų pagrindą ginčijamą aktą pripažinti neteisėtu ar nepagrįstu ir jį panaikinti (ABTĮ 89 straipsnis).
Dėl paminėto pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas, o pareiškėjo skundas atmetamas.
V.
2011 m. birželio 29 d. pareiškėjas K. V. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-775/2011, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais. Taip pat prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A502-775/2011 vykdymą.
Prašymą dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodytu pagrindu grindžia šiais argumentais:
1. Sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-775/2011 priimtas teismui iš esmės pažeidus materialinės teisės normas, t.y. Statybos įstatymą ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 242 patvirtintą statybos techninį reglamentą STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamai naudoti tvarka“ (toliau – ir Reglamentas STR 1.11.01:2002) ir šie pažeidimai turėjo įtakos priimti neteisėtą sprendimą.
2. Vadovaujantis Reglamento analize, darytina išvada, kad tinkamas naudoti statinys yra tik toks statinys, kuris atitinka projektą, tenkina esminius statinio reikalavimus ir gali būti saugiai naudojamas pagal paskirtį (Reglamento 9.1 ir 9.6 p.). Taigi pripažinimo tinkamu naudoti aktu komisija nustato, ar atitinkamas statinys buvo pastatytas nepažeidžiant privalomųjų reikalavimų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A17- 670/07 yra pažymėta, kad „nustačius nebaigtus statybos ir montavimo darbus, defektus, projekto arba normų pažeidimus, statinys negali būti pripažįstamas tinkamu naudoti“.
3. ABTĮ 92 straipsnis nustato, kad skundžiamo akto (veiksmo) panaikinimas reiškia, jog atkuriama buvusi iki ginčijamo akto priėmimo (veiksmo) padėtis. Tai reiškia, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartimi administracinėje byloje A502-627/2008 (panaikintas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymas dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) detalaus plano patvirtinimo) ir 2009 m. gruodžio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr.A525-1313/2009 (panaikintas 2007 m. vasario 21 d. išduotas UAB „Archidis“ statybos leidimas Nr. GN/187/07-0121) buvo atkurta padėtis, kad UAB „Archidis“ sklype (duomenys neskelbtini), Vilniuje, neturėjo teisės vykdyti statybos darbų. Panaikinus tik statybos leidimą pareiškėjo teisės ir teisėti interesai nėra atkuriami visa apimtimi, nes statybos leidimas tik vienas iš statybų procese priimamų teisės aktų. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad tarp statybos leidimo ir statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto yra teisinis ryšys (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-88/2009). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A502-775/2011 nurodyta, kad „<...> pareiškėjas savo gyvenimo ir veiklos sąlygas sieja su statinio buvimu atitinkamoje vietoje <...> kita vertus byloje nenustatyta, kad komisija, spręsdama statinio pripažinimo tinkamu naudoti klausimą, pažeidė kokių nors teisės aktų reikalavimus“. Pareiškėjo nuomone, tokiu teiginiu teismas iš esmės pažeidė Statybos įstatymą ir Reglamentą STR 1.11.01:2002. Pareiškėjas mano, kad administracinėje byloje Nr. A502-775/2011 buvo pagrindas panaikinti statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą, nes 2009 m. gruodžio 28 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr.A525-1313/2009 buvo galutinai panaikintas Statybos leidimas (taigi ir projektas), išduotas to paties daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, statybai. 2011 m. kovo 31 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime neįvertinus nurodytų aplinkybių, pareiškėjo manymu, buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas.
4. Statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto priėmimo dieną (2007 m. gruodžio 3 d.) statybos leidimo galiojimas jau buvo sustabdytas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 22 d. nutartis administracinė byla Nr. AS8 -659/2007). Be to, 2009 m. gruodžio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-1313/2009 buvo pažymėta, kad, „laikinai sustabdžius statybos leidimą, statytojas laikinai netenka teisės vykdyti bet kokius veiksmus, susijusius su statybos leidimu suteiktų teisių realizavimu <...>“. Pareiškėjo nuomone, atsakovas, būdamas iš anksto informuotas apie esamą situaciją, neturėjo teisės sudaryti komisijos, kuri spręstų gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) pripažinimo tinkamu naudoti klausimą. Atsakovas turėjo susilaikyti nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto priėmimo, o ignoruodamas šias aplinkybes, elgėsi neteisėtai ir pažeidė ne tik Statybos įstatymą ir Reglamentą STR 1.11.01:2002, bet taip pat ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus objektyvumo ir gero administravimo principus.
5. Pareiškėjo teigimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo materialinių teisės normų pažeidimas šioje byloje pasireiškė iš esmės tuo, jog šio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A502-775/2011 faktiškai buvo įteisintos UAB „Archidis“ nelegalios statybos, nes nepaisant minėtų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo įsiteisėjusių sprendimų, kuriais buvo patvirtintas detaliojo plano ir statybos leidimo neteisėtumas, buvo pripažinta, kad statinys pastatytas nepažeidžiant Statybos įstatymo ir statybos techninių reglamentų reikalavimų. Mano, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimo motyvai nesuderinami su teismo sprendimui keliamais reikalavimais (ABTĮ 86 str.), todėl toks teismo konstatavimas laikytinas esminiu materialinės teisės normų, reglamentuojančių statybų procesą, pažeidimu, suteikiančiu pagrindą atnaujinti procesą.
Prašymą dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu pareiškėjas grindžia šiais argumentais:
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priimdamas 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-775/2011 neužtikrino vienodos administracinių teismų praktikos formavimo, t.y. nukrypo nuo vienodos administracinių teismų praktiko, suformuotos ne tik analogiško ratio decidendi bylose, bet ir su pareiškėju bei UAB „Archidis“ susijusiose bylose, kuriose priimti sprendimai buvo susijęs su tais pačiais statybų darbais.
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A502-775/2011 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimą panaikino iš esmės dėl to, kad, teismo nuomone, neegzistuoja pareiškėjo materialinis teisinis suinteresuotumas. Kitose, susijusiose su tais pačiais daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilnius, statybų darbais bylose to paties pareiškėjo materialinis teisinis suinteresuotumas buvo konstatuotas. Asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą suteikia ABTĮ 5 straipsnis ir 22 straipsnio 1 dalis. Administracinės bylos dėl statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto panaikinimo nagrinėjimas Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo sustabdytas kol bus priimti sprendimai bylose, kuriose buvo ginčijamai aktas dėl detaliojo plano patvirtinimo ir statybos leidimo motyvuojant tuo, kad tose bylose priimti sprendimai turės prejudicinę reikšmę nagrinėjamoje byloje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-627/2008 pagal pareiškėjo K. V. skundą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo, kuriuo buvo patvirtintas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) detalusis planas, panaikinimo, buvo nustatyta ir išaiškinta, kad „<...> pareiškėjas turi materialinį teisinį suinteresuotumą, o kartu ir reikalavimo teisę. <...> pareiškėjas yra gretimo suplanuotam žemės sklypo savininkas. Skunde teismui buvo teigiama, kad netinkamai nustatytas užstatymo tankumas (pakeičiant anksčiau nustatytą), numatyta užstatymo riba, nėra garantuojamas minimalus regėjimo kampas, kas akivaizdžiai gali turėti įtakos K. V. gyvenimo sąlygoms, jų pokyčiui. Taigi, pareiškėjas gina savo teisėtą interesą dalyvauti gretimo sklypo detaliojo planavimo procese, kuriame gali realizuoti jam numatytas teises.“. Dar anksčiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo priimtame 2007 m. rugsėjo 14 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A10-809/2007 pagal pareiškėjo K. V. skundą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento 2006 m. vasario 22 d. statybos leidimo Nr. GN/206/06-0069, išduoto UAB „Archidis“, buvo nurodyta, kad „nagrinėjamam ginčui neturi reikšmės, ar išduodant statybos leidimą padaryta turtinė žala pareiškėjui. K. V. teisės pažeistos tuo, kad išduotas statybos leidimas pastato statybai arčiau kaip 3 metrai nuo pareiškėjo žemės sklypo ribos negavus tam K. V. sutikimo raštu. Todėl pažeistos pareiškėjo teisės turi būti ginamos (LR ABTĮ 5 str. 1 d.)“. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-1313/2009 pagal pareiškėjo K. V. skundą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento išduoto 2007 m. vasario 21 d. statybos leidimo Nr. GN/187/07-0121 UAB „Archidis“ statiniui, buvo nustatyta, kad „ <...> be K. V. sutikimo duotas leidimas statyti pastatą mažesniu nei 3 metrai atstumu nuo K. V. priklausančio žemės sklypo ribos, grubiai pažeidžia Statybos techninio reglamento reikalavimus, o tuo pačiu ir K. V. subjektines teises, kurių apsaugai ir skirta ši teisės norma. Šis pažeidimas sudaro neabejotiną ir pakankamą pagrindą naikinti ginčo statybos leidimą. Be to, detalaus plano panaikinimo faktas sudaro savarankišką pagrindą statybos leidimui panaikinti“.
Remdamasis išvardytais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniais sprendimais, pareiškėjas pažymi, kad dar iki Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A502-775/201 priėmimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas vienareikšmiškai nustatė pareiškėjo (K. V.) materialinio teisinio suinteresuotumo faktą dėl UAB „Archidis“ statomo statinio, kurio statybos darbai buvo vykdomi pažeidžiant daugybę imperatyvių teisės aktų reikalavimų. Pasak pareiškėjo, išvardytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys ir sprendimas turėjo būti vertinami kaip turintys prejudicinę galią šioje byloje. Vadovaudamasis ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjas šioje byloje neturėjo pareigos pakartotinai įrodinėti, jog įsiteisėjusiomis teismų nutartimis ir sprendimu nustatyti grubūs imperatyvių reikalavimų pažeidimai per se pažeidžia jo, kaip kaimyninio žemės sklypo savininko, teisėtus interesus ir jis turi materialinį suinteresuotumą. Mano, kad priešingas vertinimas iš esmės prieštarautų ne tik ABTĮ 14 straipsnio, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje įtvirtintam teismų sprendimų privalomumo principui.
3. Analogiškose ratio decidendi bylose teismų praktika yra aiški, nedviprasmiška ir joje pripažįstama, kad kaimyninio žemės sklypo savininkas turi įrodyti, kokie teisės aktai ir kaip pažeidžiami, tačiau net neturi įrodinėti, kokių neigiamų padarinių (žalos) jam sukelia tokios statybos, nes šių reikalavimų pažeidimas kvalifikuojamas kaip jo subjektinės teisės, garantuojamos teisės aktų, pažeidimas. Toks teisės taikymo išaiškinimas pirmiausia galutinai buvo suformuluotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus išplėstinės kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartyje Nr. 3K-7-230/2010, kurioje, be kita ko, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad „statybos techninių reglamentų normos, nustatančios atstumus iki kaimyninių sklypų ribų, yra imperatyvaus pobūdžio ir turi tam tikrus viešuosius tikslus. Teisės aktuose nenustatyta galimybės, kad šie atstumai galėtų būti keičiami teismo sprendimu, tai gali padaryti tik suinteresuoti asmenys tarpusavio susitarimu. Civilinės teisės subjektai turi lygias teises savo nuožiūra naudotis civilinėmis teisėmis, todėl tuo atveju, kai kaimyninio sklypo savininkas atsisako duoti sutikimą statyti statinius mažesniu negu norminiuose teisės aktuose nustatytu atstumu iki gretimo sklypo ribos, toks asmuo neprivalo motyvuoti savo atsisakymo priežasčių, o statytojas pagal bendrąją taisyklę negali tokio atsisakymo ginčyti. Statytojas privalo užtikrinti imperatyviųjų teisės aktų reikalavimų laikymąsi. <...> teisės aktuose nustatytų atstumų pažeidimas kvalifikuojamas kaip gretimo sklypo savininko teisių, įtvirtintų teisės aktuose, pažeidimas“ (taip pat žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2007). Analogiška teismų praktika yra formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo identiškoje administracinėje byloje dėl kaimyninio statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto panaikinimo (2010 m. rugsėjo 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-893/2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad „<...> pareiškėjas laikomas suinteresuotu vien dėl to, jog yra kaimyninio žemės sklypo savininkas, o kaimyninis statinys pastatytas nesilaikant Statybos techninio reglamento nustatytų atstumų. <...> nėra pagrindo reikalauti, jog pareiškėjas įrodytų ne tik tam tikros normos ar projektavimo sąlygų, įtrauktų į projektavimo sąlygų sąvadą, pažeidimą, bet ir kaip toks pažeidimas pažeidžia jo teises“.
4. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A502-775/201 nepagrįstai buvo vadovautasi teismų praktika administracinėse bylose Nr. A11-443/2005 ir Nr. A502-304/2009, nes jose yra iš esmės skirtingas racio decidendi. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog taikant precedentinį teisės aiškinimo metodą, precedentu galima vadovautis tik tokioje byloje, kuri faktinėmis bylos aplinkybėmis panaši į ankstesnę bylą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A442-384/2009, Nr. A3-213/2004).
5. Pareiškėjo teigimu, jo materialinį teisinį suinteresuotumą šioje byloje vienareikšmiškai patvirtina tai, kad buvo konstatuotas jo teisių ir interesų pažeidimas dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 30-1486 patvirtinto sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, detalaus plano ir 2007 m. vasario 21 d. statybos leidimo Nr. GN/187/07-0121, kurie laikytini pirminiais dokumentais statybų procese. Todėl pareiškėjui nesuprantama, kokiu būdu materialinis teisinis suinteresuotumas ir jo interesų pažeidimas galėjo išnykti priimant neteisėtą Pripažinimo tinkamu naudoti aktą, kuris yra laikytinas statybų užbaigimą patvirtinančiu dokumentu ir realiai sukuriančiu teisines pasekmes. Remdamasis teisės teorijoje galiojančiu principu ex injura jus non oritur (iš neteisės neatsiranda teisė) bei tuo, kad jo subjektinių teisių pažeidimas buvo konstatuotas panaikinant detalųjį planą ir statybos leidimą, pareiškėjas mano, jog buvo akivaizdus teisinis pagrindas konstatuoti jo teisių pažeidimą ir šioje byloje.
6. Nebuvo jokio objektyvaus pagrindo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvadai, kad „papildomų materialinio teisinio pobūdžio reikalavimų pareiškėjas nustatyta tvarka byloje nepareiškė“. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui buvo pateikti duomenys apie Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme nagrinėjamą civilinę bylą dėl UAB „Archidis“ statinio nugriovimo. Todėl pareiškėjas neturėjo jokio teisinio pagrindo dar kartą reikšti reikalavimo administracine tvarka dėl įpareigojimo nugriauti pastatą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
VI.
Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.
Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Nagrinėjamu atveju prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje A502-775/2011 paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnyje nustatyto trijų mėnesių termino.
ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1-12 punktuose yra išvardyti bylų, užbaigtų įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimo pagrindai, kurių sąrašas yra baigtinis. Nagrinėjant prašymą dėl proceso baigtoje administracinėje byloje atnaujinimo, byloje priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas iš esmės nenagrinėjamas, o tik patikrinamas prašymo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais pagrįstumas. Jei prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikęs asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių, jog yra įstatymo numatyti proceso atnaujinimo pagrindai, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje A502-775/2011, kuri užbaigta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimu, yra grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais.
Procesas gali būti atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.
Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu būtina nustatyti akivaizdų materialinės teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz.,Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P756-153/2009, 2009 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-119/2009, 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje P662-143/2010 ir kt.). Vien alternatyvaus materialinės teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas. Be to, proceso atnaujinimas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu galimas, jei yra nustatoma, kad esminis teisės normų pažeidimas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, nepateikė akivaizdžių įrodymų, kaip to reikalauja ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas, kokį būtent esminį ir akivaizdų materialinės teisės normų pažeidimą, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, padarė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, priimdama 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr.A502-775/2011. Iš prašyme išdėstytų argumentų matyti, kad pareiškėjas, remdamasis Statybos įstatymu (nenurodydamas jokios konkrečios jo normos), Reglamentu STR 1.11.01:2002 (visu teisės aktu arba jo 9.1 p., 9.6 p.), Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsniu, išreiškia savo nesutikimą su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 31 d. sprendimo motyvuojamosios dalies kai kuriais argumentais, kuriais remdamasis teismas konstatavo, kad byloje nenustatytas pareiškėjo materialinis teisinis suinteresuotumas dėl ginčijamo akto panaikinimo. Prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikusio asmens nuomonė kokiais teisės aktais turėjo būti grindžiamas teismo sprendimas (nutartis, nutarimas) negali būti siejami su esminiu materialinės teisės normų pažeidimu ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto taikymo prasme, todėl negali būti ir pagrindu atnaujinti procesą remiantis šia įstatymo norma. Prašyme dėl proceso atnaujinimo minimas ABTĮ 86 straipsnis yra ne materialinės, o procesinės teisės norma, todėl net ir konstatavus šios procesinės normos pažeidimą, tai negalėtų būti pagrindas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu.
Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu atmeta kaip nepagrįstą.
Pareiškėjas taip pat prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu. Procesas šiuo pagrindu gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. ABTĮ 13 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba ji formuojama klaidinga linkme. Vadovaujantis ABTĮ 157 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais (nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausio administracinio teismo sprendimus ar nutartis). Pabrėžtina, kad teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas bei aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių ir tų konkrečių faktinių aplinkybių ir jų teisinio vertinimo kontekste.
Pareiškėjas, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, priimdama 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr.A502-775/2011, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, suformuotos analogiško ratio decidendi administracinėse bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A502- 627/2008 ir 2009 m. gruodžio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr.A525-1313/2009). Be to, pareiškėjas nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr.A10- 809/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr.A822- 893/2010.
Administracinėje byloje, kurioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija priėmė 2011 m. kovo 31 d. sprendimą (administracinė byla Nr.A502-775/2011) ginčo dalykas buvo Vilniaus apskrities viršininko administracijos Teritorijų ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudarytos komisijos 2007 m. gruodžio 3 d. aktas dėl daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pripažinimo tinkamu naudoti. Taigi vieningos teismų praktikos prasme nagrinėjamu atveju gali būti reikšminga ta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje buvo sprendžiami ginčai dėl statinių pripažinimo tinkamais naudoti ir bylų faktinės aplinkybės yra visiškai analogiškos arba labai panašios. Pareiškėjo nurodytose administracinėse bylose ginčai vyko dėl kitų administracinių aktų (administracinėje byloje Nr.A502- 627/2008 dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. rugpjūčio 10 d. įsakymo Nr.30-1486, kuriuo buvo patvirtintas žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, detalusis planas, panaikinimo; administracinėje byloje Nr.A525- 1313/2009 dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2007 m. vasario 21 d. išduoto UAB „Archidis“ statybos leidimo Nr.GN/187/04-0121 panaikinimo; administracinėje byloje Nr.A10- 809/2007 dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2006 m. vasario 22 d. išduoto UAB „Archidis“ statybos leidimo Nr.GN/206/06-0069 panaikinimo). Taigi pareiškėjo nurodytose administracinėse bylose Nr.A502- 627/2008, Nr.A525- 1313/2009 ginčo dalykai buvo kiti nei administracinėje byloje Nr.A502-775/2011, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nors ginčai vyko dėl aktų, susijusių su statinio statyba tame pačiame žemės sklype. Asmens, pateikusio skundą teismui, materialinis teisinis suinteresuotumas ginčyti atitinkamą aktą kiekvienu atveju teismo yra vertinamas tai konkrečiai bylai reikšmingų faktinių aplinkybių ir atitinkamus ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų kontekste. Taigi administracinės bylos Nr.A502- 627/2008, Nr.A525- 1313/2009 (taip pat ir administracinė byla Nr.A10-809/2007) administracinės bylos Nr.A502-775/2011 atžvilgiu ABTĮ 159 straipsnio 2 dalies 12 punkto prasme negali būti traktuojamos kaip teismų praktika nuo kurios nukrypo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, priimdama 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr.A502-775/2011.
Prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėjanti teisėjų kolegija sutinka su pareiškėju, kad jo nurodytoje administracinėje byloje Nr. A822-893/2010 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas spręsdamas ginčą dėl statinio pripažinimo tinkamu naudoti panaikinimo dėl pareiškėjo materialinio teisinio suinteresuotumo ginčyti tokį aktą išdėstė atitinkamai kitą poziciją nei administracinėje byloje Nr.A502-775/2011. 2010 m. rugsėjo 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A822-893/2010 teisėjų kolegija konstatavo, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai reikalavo, kad pareiškėjas (gretimo sklypo savininkas) įrodytų ne tik tam tikros teisės normos ar projektavimo sąlygų, įtrauktų į projektavimo sąlygų sąvadą, pažeidimą, bet ir tai, kaip toks pažeidimas pažeidžia jo teises. Administracinėje byloje Nr.A502-775/2011 teisėjų kolegija laikėsi pozicijos, kad nenustatytas pareiškėjo materialinis teisinis suinteresuotumas ginčyti statinio, pastatyto žemės sklype (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pripažinimo tinkamu naudoti aktą, nors, kaip jau buvo minėta, dviejose administracinėse bylose (Nr.A502- 627/2008, Nr.A525- 1313/2009) buvo pasibaigę to paties pareiškėjo iškelti administraciniai ginčai ir įsiteisėję teismų sprendimai, kuriais buvo panaikinti administraciniai aktai (įsakymas dėl detalaus plano patvirtinimo ir statybos leidimas), susiję su statinio statyba tame pačiame žemės sklype. Administracinėje byloje Nr. A822-893/2010 teismo suformuota pozicija nėra pakankama tam, kad būtų pagrindas konstatuoti, jog administracinėje byloje Nr.A502-775/2011 buvo nukrypta nuo vieningos teismų praktikos, tačiau pirmiau aptartas pozicijos išsiskyrimas dėl aplinkybių, kurios turi būti nustatomos ir įrodinėjamos sprendžiant dėl asmens, pateikusio skundą dėl statinio pripažinimo tinkamu naudoti, materialinio teisinio suinteresuotumo, yra pagrindas abejonei, ar būtent administracinėje byloje Nr.A502-775/2011 teismų praktika dėl statinių pripažinimo tinkamais naudoti yra formuojama teisinga linkme. Todėl pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr.A502-775/2011 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu tenkintinas, procesas šioje byloje atnaujintinas.
Pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo teisėjų kolegija proceso atnaujinimo stadijoje nenustatė ir šis prašymas netenkinamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 2 dalimi, 160 straipsniu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
pareiškėjo K. V. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A502-775/2011 patenkinti.
Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-775/2011 pagal trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Archidis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. V. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Archidis“ dėl statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto panaikinimo.
Perduoti administracinę bylą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.
Prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmesti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Laimė Baltrūnaitė
Ričardas Piličiauskas