Civilinė byla Nr. e2A-90-553/2024

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00635-2023-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.16.9; 2.6.11.1; 2.9.14

                                        (S)

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2024 m. vasario 29 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Astos Radzevičienės ir Aldonos Tilindienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dovistena“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dovistena“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,Verdina“ dėl sandorio pripažinimo galiojančiu ir nuosavybės teisės pripažinimo.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I.                      Ginčo esmė

 

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Dovistena“ kreipėsi į teismą, prašydama: patvirtinti tarp jos ir atsakovės UAB „Verdina“ sudarytą sandorį bei pripažinti nuosavybės teisę į atsakovei priklausantį pastatą – betono gamyklą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), (toliau – Pastatas), o atsakovei pripažinti teisę gauti likusią Pastato kainos dalį – 71 441,56 Eur; nustatyti teismo sprendimo vykdymo tvarką – Pastato nuosavybės teisė ieškovės vardu Nekilnojamojo turto registre (toliau – NTR) registruojama po likusios Pastato kainos dalies (71 441,56 Eur) sumokėjimo atsakovei; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2.       Ieškovė nurodė, kad 2020 m. spalio 26 d. su atsakove sudarė Pastato nuomos su išpirkimu sutartį Nr. 2020-10-26/1 (toliau – Sutartis), pagal kurią atsakovė įsipareigojo jai perduoti valdyti ir naudoti Pastatą, o ji įsipareigojo priimti Pastatą, mokėti nuomos mokestį bei pasibaigus nuomos terminui įsigyti (išpirkti) Pastatą nuosavybėn iš atsakovės (Sutarties 1.1 papunktis). Šalys susitarė, jog nuomos terminas bus nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2023 m. sausio 1 d., o nuosavybės teisė bus perleista ne vėliau kaip per tris mėnesius pasibaigus nuomos terminui, t. y. iki 2023 m. balandžio 1 d.

3.       Ieškovė teigė, kad sumokėjo atsakovei 20 000 Eur dydžio avansą bei mokėjo nuomos mokestį. Nors nuomos mokesčio mokėjimai buvo vykdomi su tam tikrais vėlavimais, atsakovė pretenzijų nereiškė, be to, visi įsiskolinimai atsakovei buvo padengti. Ieškovė pažymėjo, kad ji Pastatu visą laiką naudojosi, perėmė jo valdymą, jame įsirengė autoservisą bei naudojo Pastatą ir kitoms savo reikmėms. Nors pretenzijų nuomos laikotarpiu atsakovė nereiškė, tačiau pasikreipus dėl nuosavybės teisės įforminimo atsisakė perleisti Pastatą dėl išaugusios jo rinkos kainos. Be to, atsakovė nepagrįstai teigia, kad Sutartis yra preliminarioji pirkimo – pardavimo sutartis, todėl pasibaigus pagrindinės sutarties sudarymo terminui pasibaigė ir jos pareiga sudaryti notarinę Pastato pirkimo – pardavimo sutartį.

 

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

 

4.       Vilniaus apygardos teismas 2023 m. spalio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovei iš ieškovės 3 000 Eur bylinėjimosi išlaidų.

5.       Teismas nustatė, kad Sutartis buvo paprastos rašytinės formos, pavadina Pastato nuomos su išpirkimu sutartimi, pagal kurią atsakovė įsipareigojo ieškovei perduoti valdyti ir naudoti Pastatą, o ieškovė įsipareigojo priimti Pastatą, mokėti nuomos mokestį ir pasibaigus nuomos terminui įsigyti (išpirkti) Pastatą nuosavybėn iš atsakovės. Šalys susitarė, jog Pastato nuomos terminas yra nuo 2021 m. sausio 1 d. iki 2023 m. sausio 1 d. Sutarties 3.2 papunktyje šalys susitarė, kad pasibaigus nuomos terminui, Sutartis nėra pratęsiama, tačiau nuomininkas įgyja galimybę nuosavybės teise įgyti Pastatą iš atsakovės (išpirkti) Sutarties 8 punkte nustatyta tvarka. Šalys susitarė sudaryti pagrindinę Pastato pirkimo – pardavimo sutartį ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo Sutarties pasibaigimo termino, t. y. iki 2023 m. balandžio 1 d. (Sutarties 8.1, 8.2 papunkčiai). Šalys susitarė konkrečią pagrindinės pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymo dieną ir valandą nustatyti abipusiu susitarimu. Pastato pardavimo kaina – 140 000 Eur, į kurią bus įskaičiuotas nuomos mokestis ir nepanaudota depozito dalis tuo atveju, jeigu ieškovė tinkamai ir laiku įvykdys įsipareigojimus pagal Sutartį (Sutarties 8.5 papunktis). Ieškovė įsipareigojo sumokėti Pastato kainą atsakovei iki pagrindinės Pastato pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo arba pagrindinės pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo dieną (Sutarties 8.6, 8.7 papunkčiai).

6.       Teismas nurodė, kad šioje byloje iš esmės ginčas kilo dėl to, ar nesudarius Pastato pirkimo – pardavimo sutarties per tris mėnesius nuo Sutarties termino pabaigos, atsakovė turi pareigą tokią sutartį su ieškove sudaryti, bei dėl to, ar Sutartis kvalifikuotina išperkamosios nuomos sutartimi (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.503 straipsnis), ar preliminariąja sutartimi (CK 6.165 straipsnis).

7.       Įvertinęs paminėtas Sutarties nuostatas, CK 6.503 straipsnį, aplinkybę, kad Sutartį parengė atsakovė, teismas nusprendė, jog tarp šalių buvo sudaryta išperkamosios nuomos sutartis.

8.       Teismas nurodė, kad ieškovė yra verslininkė, Sutartį sudarė verslo tikslais – Pastate vykdė automobilių remonto veiklą, dėl to privalėjo suprasti visų Sutarties nuostatų reikšmę, tame tarpe ir tai, jog Sutartimi šalys nesusitarė dėl Pastato nuosavybės perdavimo ieškovei, o tik dėl procedūros ir sąlygų notarinės Pastato pirkimo – pardavimo sutarties sudarymui. Įvertinęs tai, kad šalys iki 2023 m. balandžio 1 d. nesudarė pagrindinės Pastato pirkimo – pardavimo sutarties, teismas konstatavo, jog ieškovės siekis įsigyti Pastatą nėra atsakovei privalomas ir neįpareigoja pastarosios sudaryti su ieškove Pastato pirkimo – pardavimo sutartį. Pažymėjo, kad šalys Sutartyje aiškiai susitarė dėl teisinių pasekmių tuo atveju, jeigu Pastato pirkimo – pardavimo sutartis nebus sudaryta dėl nuo kurios nors iš šalių priklausančių priežasčių, t. y. jog tokiu atveju galima reikalauti tik nuostolių atlyginimo, bet ne įpareigojimo sudaryti pagrindinę sutartį ir (ar) pripažinti nuosavybę.

9.       Iš į bylą pateikto šalių susirašinėjimo teismas nustatė, kad ieškovė 2023 m. vasario mėnesį siekė sudaryti Pastato išperkamosios nuomos sutartį naujam 3 metų laikotarpiui, tačiau atsakovė naujame nuomos sutarties projekte išpirkimo termino nenustatė, motyvuodama netinkamu ieškovės sutartinių pareigų vykdymu. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog ieškovė būtų dėjusi pastangas iki Sutartyje nustatyto termino sudaryti Pastato pirkimo – pardavimo sutartį. Nustatytų aplinkybių pagrindu teismas nusprendė, kad Pastato pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovės veiksmų (neveikimo).

10.       Teismas pažymėjo, kad aplinkybės, susijusios su Sutarties vykdymu bei šalių elgesiu po Sutarties pasibaigimo, neturi reikšmės sprendžiant, ar atsakovė turėjo pareigą sudaryti Pastato pirkimo – pardavimo sutartį pasibaigus Sutarčiai, todėl dėl jų nepasisakė.

 

III.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

 

11.       Ieškovė UAB „Dovistena“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1.                      Teismas netinkamai apibrėžė kilusį ginčą, sprendime nenagrinėjo klausimo, ar yra pagrindas taikyti ieškovės pasirinktą pažeistų teisių gynybos būdą. Ieškinyje nebuvo pareikštas reikalavimas įpareigoti atsakovę sudaryti Pastato pirkimo – pardavimo sutartį, todėl byloje nekilo klausimas dėl to, ar po 2023 m. balandžio 1 d. atsakovei kilo pareiga perleisti Pastato nuosavybės teisę. Byloje buvo keliamas klausimas dėl to, kokios kyla teisinės pasekmės ir kokį gynybos būdą ieškovė gali rinktis atsakovei iki 2023 m. balandžio 1 d. neįvykdžius Sutarties, t. y. neįforminus pas notarą Pastato nuosavybės teisės perėjimo.

11.2.                      Be to, ieškovė kėlė klausimą, kad šalys iš esmės iki 2023 m. balandžio 1 d. buvo įvykdžiusios didžiąją Sutarties dalį, Pastato nuosavybės teisė jau buvo perėjusi ieškovei, o atsakovė atsisakė įforminti šį faktą pas notarą, todėl ieškovė ieškiniu ir prašė pripažinti tarp šalių sudarytą sandorį bei pripažinti jai nuosavybės teisę į Pastatą.

11.3.                      Teismas tinkamai Sutartį kvalifikavo kaip išperkamosios nuomos sutartį, tačiau neatskleidė išperkamosios nuomos esmės, nepagrįstai apsiribojo tik CK 6.503 straipsnio taikymu bei nepateikė motyvų, kodėl nėra taikomas ieškovės pasirinktas teisių gynybos būdas, nustatytas CK 6.309 straipsnio 3 dalyje bei 1.93 straipsnio 4 dalyje.

11.4.                      Nuomininko pagrindinis tikslas sudarius išperkamosios nuomos sutartį yra ne nuomotis daiktą, o įgyti nuosavybės teisę į daiktą. Tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2011). Nors šis išaiškinimas yra pateiktas dėl vartojimo kredito, tačiau šiuo atveju skiriasi tik nuomininko statusas, t. y. ieškovė nėra vartotoja.

11.5.                      Kadangi išperkamosios nuomos pagrindinis tikslas yra nuosavybės teisės perleidimas pirkimo – pardavimo teisinių santykių prasme, o ne laikinas daikto naudojimasis be galimybės pasilikti daiktą pasibaigus nuomos terminui, darytina išvada, kad nuoma su išpirkimu yra itin artima pirkimo – pardavimo sutarčiai, kai šalys jau būna susitariusios dėl nuosavybės teisės perleidimo sąlygų, tik nuosavybės teisės perleidimo įforminimą atideda vėlesniam laikui, sudarant galimybę pirkėjui sumokėti kainą ar jos dalį per tam tikrą laikotarpį. Atitinkamai tokia sutartis neturi organizacinio pobūdžio, kadangi šalys jau būna aiškiai susitariusios dėl nuosavybės teisės perleidimo.

11.6.                      Ginčo atveju šalys Sutartimi siekė nuosavybės perleidimo ir atliko aktyvius veiksmus – atsakovė perdavė Pastatą valdyti ieškovei, kuri visą Sutarties laiką Pastatu naudojosi ir tebesinaudoja. Be to, atsakovė priėmė ieškovės mokėjimus ir netgi didesnei sumai nei buvo nustatyta Sutartyje iki galutinės kainos sumokėjimo. Atsakovės 2023 m. balandžio 17 d. parengtas tarpusavio įsiskolinimų suderinimo aktas patvirtina, kad 2023 m. kovo 31 d. egzistavo net 24 140,51 Eur ieškovės permoka, kurią atsakovė priėmė.

11.7.                      Nuomos mokesčio pagrindinė funkcija pagal Sutarties prigimtį buvo Pastato kainos mokėjimas, nes šalys aiškiai susitarė, kad tokie mokėjimai, įskaitant ir depozitą, bus įskaityti į Pastato kainą.

11.8.                      Dėl to, kad išperkamoji nuoma pagal savo esmę ir tikslus yra itin artima pirkimui – pardavimui, nuomininkas, nuomotojui nesąžiningai atsisakius perleisti nuosavybės teisę, turi teisę naudoti pirkėjo teisių gynybos būdus, įskaitant ir pirkėjo teisių gynybos būdą, numatytą CK 6.309 straipsnio 3 dalyje. Tokią išvadą patvirtina ir Lietuvos apeliacinio teismo praktika (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-246/2007), kuria pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė. Aplinkybė, kad nurodytoje byloje buvo kilęs ginčas dėl statybinės įrangos, o ne dėl nekilnojamojo daikto, nepaneigia teismo išaiškinimų aktualumo nagrinėjamoje byloje. CK 6.503 straipsnis nediferencijuoja reglamentavimo pagal tai, koks daiktas yra sutarties dalykas.

11.9.                      CK 1.93 straipsnio 4 dalis gali būti taikoma bet kuriai sutarčiai, kai būtinas notaro patvirtinimas. Nors ieškinys buvo grindžiamas ir nurodyta norma, tačiau teismas sprendime nepateikė motyvų, kodėl atsisako taikyti šioje teisės normoje numatytą teisių gynybos būdą.

11.10.                      Teismui sprendime padarius išvadą, kad šalių nesiejo preliminariosios pirkimo – pardavimo sutarties teisiniai santykiai, turėjo būti vertinama, ar šalių veiksmai šiuo atveju nelaikytini Pastato pirkimo – pardavimo sutarties (išperkamosios nuomos baigiamojo etapo) vykdymu pagal kasacinio teismo apibrėžtus kriterijus, tačiau teismas sprendime tokios analizės neatliko.

11.11.                      Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog šalių veiksmai – daikto perdavimas pirkėjui valdyti bei kainos ar jos dalies sumokėjimas, paprastai laikytini pirkimo–pardavimo sutarties elementais. Taigi, ieškovei įrodžius tokių veiksmų atlikimą, atsakovei teko pareiga įrodyti, kad šiuo konkrečiu atveju nurodyti veiksmai nelaikytini pirkimo – pardavimo sutarties sudarymu.

11.12.                      Pastatas buvo perduotas ieškovės veiklai vykdyti, todėl buvo sumontuota veiklai reikalinga įranga ir nuolat vykdoma ieškovės ūkinė veikla. Šios aplinkybės patvirtina, kad šalys neturėjo abejonių dėl Pastato tinkamumo ieškovei, t. y. šalys iš karto sudarė susitarimą dėl Pastato nuosavybės teisės perleidimo ir atsakovė įsipareigojo parduoti Pastatą pagal CK 6.309 straipsnio 1 dalį.

11.13.                      Pagal Sutarties 8.1. papunktį ieškovė net neturėjo teisės atsisakyti pirkti Pastatą, o tai rodo buvus aiškų atsakovės interesą ir ketinimą perleisti Pastato nuosavybės teisę ieškovei. Šalys sudarė net ne nuomos su išpirkimo teise sutartį, o nuomos su išpirkimo pareiga sutartį.

11.14.                      Teismas galėjo atsisakyti taikyti ieškovės pasirinktus teisių gynybos būdus tik tuo atveju, jei atsakovė būtų įrodžiusi, kad Pastato nuosavybės teisės perėjimas pas notarą nebuvo patvirtintas dėl ieškovės kaltės.

11.15.                      Teismo išvada, kad nuosavybės teisės perleidimas nebuvo įformintas dėl ieškovės kaltės (neveikimo), padaryta netinkamai įvertintus įrodymus ir neįvertinus dalies bylos duomenų.

11.16.                      Analizuojant byloje esančių visų (o ne dalies) elektroninių laiškų turinį matyti, kad, pirma, iš pradžių atsakovė ketino įforminti Pastato nuosavybės teisės perėjimą, tačiau vėliau apsigalvojo, antra, ieškovė niekada neatsisakė nuo ketinimo įgyti Pastato nuosavybės teisę, trečia, ieškovė aktyviai ir aiškiai siekė šalių vykimo pas notarą.

11.17.                      CK nedraudžia šalims derėtis dėl sutarties sąlygų pakeitimo. Tačiau CK nenumato, kad pradėjus tokias derybas nustoja galioti esamos sutarties sąlygos ar jog tokios sąlygos ar jų dalis tampa neprivalomos šalims. Ieškovė derybomis tik siekė pratęsti Pastato kainos sumokėjimo ir nuosavybės įforminimo pas notarą terminą, o atsakovė siekė sudaryti naujos rūšies – paprastos nuomos sutartį. Taigi, šalių valia ir ketinimai buvo kardinaliai skirtingi, todėl šalys prie naujo susitarimo net nebuvo priartėjusios, jas visą laiką saistė Sutarties sąlygos.

11.18.                      Ieškovė klausimą dėl Pastato nuosavybės teisės perleidimo įforminimo pradėjo kelti anksčiau nei kovo mėnesį. Iš šalių susirašinėjimo 2023 m. vasario 23 d. – 2023 m. kovo 3 d. laikotarpiu matyti, kad ieškovė ėmėsi iniciatyvos ir nurodytą klausimą iškėlė dar 2023 m. vasario 23 d., nes atsakovė nepateikė žadėto Pastato NTR išrašo.

11.19.                      Teismų praktikoje yra vertinama, ar pardavėjo valios pasikeitimas nebuvo nulemtas nesąžiningų tikslų. Visuotinai žinoma, jog pastaruoju metu žymiai pakilo nekilnojamojo turto kaina, o tai ir lėmė atsakovės valios pasikeitimą.

11.20.                      Byloje nebuvo ginčo, kad tam tikri ieškovės mokėjimų vėlavimai prasidėjo netrukus po Sutarties sudarymo, tačiau iki pat 2022 metų pabaigos (t. y. net dvejus metus) atsakovė dėl to pretenzijų nereiškė, Sutarties nenutraukė, visus ieškovės mokėjimus priėmė, o delspinigius apskaičiavo tik 2023 m. sausio 2 d., t. y. atgaline data ir pažeidžiant ieškinio senaties terminą.

12.       Atsakovė UAB „Verdina“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

12.1.                      Iš skundo argumentų matyti, kad ieškovė nenori, jog teismas nagrinėtų Sutarties 8-9 skyrių nuostatas, susijusias su nuosavybės teisės į Pastatą perdavimo momentu, tame tarpe ir klausimo, ar po 2023 m. balandžio 1 d. atsakovei kilo pareiga sudaryti Pastato pirkimo – pardavimo sutartį.

12.2.                      Su Sutarties tekstu ir tikrove prasilenkiantis ieškovės įsivaizdavimas dėl tariamos nuosavybės teisės į Pastatą turėjimo jau 2023 m. balandžio 1 d. neturi nieko bendro su tariamai neteisingu ginčo dalyko nustatymu. Tik nustatęs, ar Sutartyje šalys susitarė dėl nuosavybės teisės perdavimo, teismas galėjo vertinti aplinkybes dėl atsakovės pareigos sudaryti Pastato pirkimo – pardavimo sutartį.

12.3.                      Byloje nebuvo pareikšti reikalavimai nustatyti, kuri iš šalių yra kalta dėl pagrindinės Pastato pirkimo – pardavimo sutarties nesudarymo, ir atlyginti su tuo susijusius nuostolius pagal Sutarties 9 dalį.

12.4.                      Sutartyje nebuvo susitarta dėl nuosavybės teisės į Pastatą perdavimo momento, t. y. nuo kada ieškovei pereitų nuosavybės teisė net tuo atveju, jeigu iki 2023 m. balandžio 1 d. būtų sudaryta pagrindinė pirkimo – pardavimo sutartis. Taigi, Sutartyje nebuvo sutarta dėl vienos iš esminių pirkimo – pardavimo sutarties sąlygų, todėl ieškovė neturi pagrindo teigti, kad ji jau turėjo nuosavybės teisę ir esą buvo likęs tik tokios teisės įforminimo klausimas.

12.5.                      Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad po 2023 m. balandžio 1 d. atsakovė neturėjo pareigos parduoti Pastatą.

12.6.                      Jeigu ieškovė teigia, kad Sutartis yra pagrindinė Pastato pirkimo – pardavimo sutartis, tai tokiu atveju pagal jos logiką susitarimas yra negaliojantis, nes Sutartis nebuvo patvirtinta notaro, taip pat objektyviai nepaaiškinama, dėl kokių priežasčių šalys Sutarties 9 dalyje susitarė dėl teisinių pasekmių – nuostolių atlyginimo – taikymo tuo atveju, jeigu ateityje nebus sudaryta pagrindinė Pastato pirkimo – pardavimo sutartis.

12.7.                      Ieškovei Pastatas buvo perduotas naudotis nuomos pagrindu kaip nuomininkei, bet ne kaip esamai ar būsimai jo savininkei. Ieškovė sąmoningai painioja daikto valdymo ir naudojimo teisės perdavimą pagal nuomos sutartį ir pagal pirkimo – pardavimo sutartį.

12.8.                      Ieškovė nuo 2023 m. balandžio 1 d. yra neteisėtai užėmusi Pastatą, neteisėtai ir piktybiškai iš jo neišsikrausto, nors nebeturi teisės Pastatu naudotis ir jį valdyti – nuomos terminas pasibaigė, pagrindinė pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta ir jos sudarymo prievolė yra pasibaigusi, o nauja nuomos sutartis nebuvo pasirašyta.

12.9.                      Jeigu pagrindinė pirkimo – pardavimo sutartis nėra sudaroma, sprendžiama dėl teisinių pasekmių taikymo (nuostolių atlyginimo), bet ne dėl įsipareigojimo įgyvendinimo priverstine tvarka ar sandorio patvirtinimo ir nuosavybės perleidimo.

12.10.                      Ieškovė nėra sumokėjusi Pastato kainos ar jos dalies. Ieškovė yra sumokėjusi tik nuomos mokestį pagal Sutartį. Sutarties 8 dalyje buvo susitarta dėl būsimos pagrindinės pirkimo – pardavimo sutarties sąlygų, tame tarpe ir Pastato kainos mokėjimo bei dydžio nustatymo. Kadangi pagrindinė pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, pareiga mokėti Pastato kainą neatsirado.

12.11.                      Ieškovė neturi teisės reikalauti įskaityti sumokėtą nuomos mokestį į Pastato kainą, nes sistemingai pažeidinėjo pareigą laiku ir tinkamai mokėti nuomos mokestį, o tai pagal Sutarties tekstą yra priežastis neįskaityti sumokėto nuomos mokesčio į Pastato kainą, jeigu būtų sudaryta pagrindinė pirkimo – pardavimo sutartis.

12.12.                      Šalys aiškiai susitarė dėl organizacinių veiksmų ir priemonių, kurios būdingos preliminariosioms sutartims, kad ateityje sudarytų pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį ir tai nėra kitos sutarties įforminimas.

12.13.                      Ieškovė pareiškė pageidavimą sudaryti Pastato pirkimo – pardavimo sutartį 2023 m. gegužės 5 d. t. y. praėjus daugiau nei mėnesiui nuo termino sudaryti pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį pabaigos. Iki tol ieškovė tik siekė, kad Pastatas būtų toliau nuomojamas su išpirkimo galimybe.

12.14.                      Tai, kad atsakovė nesiėmė kraštutinės priemonės – Sutarties nutraukimo, ieškovei netinkamai vykdant sutartinius įsipareigojimus – vėluojant mokėti nuomos mokestį, nėra ir negali būti aiškinama kaip pažeidimų toleravimas ar, tuo labiau, kokių nors nesamų ieškovės teisių patvirtinimas. Pažymėtina, kad dėl ieškovės mokėjimų vėlavimo atsakovė nuolat komunikavo su ieškove. Ieškovė iki šiol nėra tinkamai atsiskaičiusi pagal Sutartį, nesumokėta skolos dalis už Pastato nuomą – 1 534, 67 Eur.

12.15.                      Ieškovė neneigia, kad ji buvo gavusi Pastato NTR išrašą tokį, koks jis yra suformuotas. Ieškovė byloje neįrodinėjo, kad ji pati objektyviai nebūtų galėjusi gauti Pastato NTR išrašo, nes registrų duomenys yra vieši, tuo labiau, atsižvelgiant į tai, kad ieškovė yra Pastato nuomininkė.

12.16.                      Ieškovė klaidina teismą dėl NTR išrašo teikimo aplinkybių. 2023 m. vasario – kovo mėnesį šalys kalbėjosi dėl kitų nei Pastatas nekilnojamojo turto objektų, esančių netoli Pastato, pirkimo – pardavimo. Ieškovė pageidavo įsigyti tuos pastatus, tačiau jai reikėjo paskolos. Nurodyti pastatai taip pat priklauso atsakovei, tačiau jie nėra registruoti NTR.

12.17.                      Ieškovė neatliko objektyvių ir realių veiksmų, kad būtų sudaryta ir įvykdyta pagrindinė sutartis – neieškojo notaro, nesiekė rengti pagrindinės sutarties projekto, nepateikė įrodymų, kad vėliausiai iki 2023 m. balandžio 1 d. sumokės visą Pastato kainą.

12.18.                      Nors ieškovė pateikė 2023 m. kovo 17 d. elektroninį laišką, kuriame išreiškė norą įforminti pirkimo – pardavimo sutartį, tačiau ji neturėjo lėšų įsigyti Pastatą. Jos kvietimas pas notarą buvo tik bandymas imituoti, kad ji iki 2023 m. balandžio 1 d. gali sumokėti visą Pastato kainą, nors tai pagal Sutarties 8.6 papunktį ieškovė privalėjo padaryti vėliausiai pagrindinės sutarties sudarymo dieną.

12.19.                      Ieškovės pasirinktas teisių gynimo būdas, t. y. CK 1.93 straipsnio 4 dalies taikymas, šiuo atveju negalimas, nes ši teisės norma reglamentuoja pagrindinės sutarties šalių santykius.

12.20.                      Ieškovės skunde cituojama teismų praktika nagrinėjamu atveju netaikytina, nes skiriasi nurodytų ir šios bylų faktinės aplinkybės.

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

 

13.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).  

Dėl ginčo faktinių aplinkybių ir apeliacijos ribų

14.       Byloje kilo ginčas dėl šalių teisinių santykių kvalifikavimo ir pažeistų teisių gynybos priemonių taikymo. Ieškovė įrodinėjo, kad jos su atsakove 2020 m. spalio 26 d. sudaryta Sutartis kvalifikuotina nuomojamo daikto išpirkimo sutartimi, todėl šalių teisiniams santykiams, be kita ko, taikytinos ir pirkimo – pardavimo institutą reglamentuojančios teisės normos, kurių pagrindu ieškovė prašė pripažinti sudaryta Pastato pirkimo – pardavimo sutartį bei pripažinti jos nuosavybės teisę į Pastatą, įpareigojant atsakovei sumokėti likusią šio turto kainos dalį – 71 441,56 Eur. Atsakovė nesutiko su ieškovės nurodytu Sutarties kvalifikavimu, teigė, kad tarp šalių buvo sudaryta preliminarioji Pastato pirkimo – pardavimo sutartis. Ieškovei netinkamai vykdžius sutartinį įsipareigojimą mokėti Pastato nuomos mokestį bei šalims nustatytu terminu nesudarius pagrindinės Pastato pirkimo – pardavimo sutarties, ieškovė neteko galimybės įgyti jo nuosavybės teisę.

15.       Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčo šalis siejo išperkamosios nuomos teisiniai santykiai. Nustatęs, kad ieškovė netinkamai vykdė Sutartyje nustatytą pareigą laiku mokėti Pastato nuomos mokestį, jog šalys iki Sutartyje nustatyto termino – 2023 m. balandžio 1 d., nesudarė pagrindinės Pastato pirkimo – pardavimo sutarties, taip pat įvertinęs kitas Sutarties nuostatas, teismas nusprendė, kad atsakovė neturi pareigos parduoti ieškovei Pastatą, todėl ieškinį atmetė.

16.       Skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumą ieškovė apeliaciniame skunde argumentuoja ginčo esmės neatskleidimu, netinkamu įrodymų vertinimu, materialiosios teisės normų pažeidimu.

Dėl skundžiamo teismo sprendimo (ne)teisėtumo

17.       Apeliantės teigimu, nors teismas teisingai kvalifikavo Sutartį, tačiau neatskleidė išperkamosios nuomos esmės ir nepagrįstai apsiribojo tik CK 6.503 straipsnio taikymu, nepateikė argumentų, kodėl netaiko jos pasirinkto gynybos būdo, nustatyto CK 6.309 straipsnio 3 dalyje bei 1.93 straipsnio 4 dalyje. Apeliantės teigimu, pagrindinis išperkamosios nuomos tikslas yra nuosavybės teisės perleidimas pirkimo – pardavimo teisinių santykių prasme, o ne laikinas daikto naudojimasis be galimybės pasilikti daiktą pasibaigus nuomos terminui. Dėl to, išperkamoji nuoma yra itin artima pirkimo – pardavimo sutarčiai, kai šalys jau būna susitarusios dėl nuosavybės teisės perleidimo sąlygų, tik nuosavybės teisės perleidimo įforminimą atideda vėlesniam laikui, sudarant galimybę pirkėjui sumokėti kainą ar jo dalį per tam tikrą laikotarpį. Apeliantės teigimu, atsakovė, perduodama Pastatą valdyti bei priimdama jos mokėjimus, patvirtino šalių susitarimą dėl Pastato nuosavybės teisės perleidimo. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia apeliantės pozicija.

18.       CK tiesiogiai neįtvirtina išperkamosios nuomos sutarties sampratos, tačiau tokia sutarties rūšis išskiriama CK 6.503 straipsnio 1 dalyje, kuri nustato, kad įstatymai arba nuomos sutartis gali numatyti, jog išnuomotas daiktas pereina nuomininkui nuosavybės teise pasibaigus nuomos sutarties terminui arba iki šio pabaigos, jeigu nuomininkas sumoka visą sutartyje numatytą kainą (išperkamoji nuoma). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad išperkamosios nuomos sutarties tikslas – sumokėjus visas sutartyje nurodytas įmokas įgyti nuosavybės teisę į sutarties dalyku esantį daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2013).

19.       Nors apeliantė pagrįstai teigia, kad išperkamosios nuomos tikslas yra įgyti nuosavybės teisę į nuomojamą daiktą, ši aplinkybė, kaip ir tai, kad išnuomotas daiktas buvo perduotas valdyti nuomininkei, nesudaro pagrindo teigti, jog nuomotoja išnuomotą daiktą perdavė nuomininkei valdyti nuosavybės teise. Teigdama, kad nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl atsakovės pareigų pagal Sutartį turėtų būti taikomos pirkimą – pardavimą reglamentuojančios teisės normos, apeliantė ignoruoja nuosavybės teisės perėjimo momentą išperkamosios nuomos atveju. CK 6.503 straipsnio 1 dalis nustato, kad išnuomotas daiktas pereina nuomininkui nuosavybės teise, jeigu nuomininkas sumoka visą sutartyje nustatytą kainą. Kasacinio teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad išperkamosios nuomos (kaip ir pirkimo – pardavimo išsimokėtinai, lizingo sutarčių) atveju nuosavybės teisė į sutarties objektu esantį turtą pereina tik visiškai atsiskaičius su finansuotoju, kuris išsaugo nuosavybės teisę į sutarties objektą. Nuosavybės teisės išsaugojimas atlieka užtikrinamąją funkciją, nes, neįvykdžius sutarties, finansuotojas turi galimybę realizuoti turtą trečiajam asmeniui ir taip susigrąžinti dalį investicijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-232-684/2023). Pirkimo – pardavimo sutarties atveju nuosavybės perėjimo momentas siejamas su daikto perdavimu jo pirkėjui, kuris įsipareigoja daiktą priimti ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (CK 6.305 straipsnio 1 dalis).

20.       Nagrinėjamu atveju ieškovė Sutartimi įsipareigojo nuo 2021 m. sausio 1 d. kas mėnesį mokėti atsakovei 1 500 Eur nuomos mokestį už kiekvieno nuomos termino mėnesį į priekį iki einamojo mėnesio 5 dienos (Sutarties 4.2 papunktis). Šalys įsipareigojo Pastato pagrindinę sutartį sudaryti ne vėliau kaip per tris mėnesius nuo nuomos sutarties termino pabaigos – 2023 m. sausio 1 d. (Sutarties 3.1, 8.4 papunkčiai). Pastato pardavimo kaina – 140 000 Eur, iš kurios yra atimamas nuomininko sumokėtas nuomos mokestis ir nepanaudota depozito dalis, tuo atveju, jeigu nuomininkas tinkamai ir laiku įvykdo įsipareigojimus pagal Sutartį (Sutarties 8.5 papunktis). Apeliantė neginčijo byloje nustatytos aplinkybės, kad ji ne kartą vėlavo mokėti nuomos mokestį, už netinkamą šio įsipareigojimo vykdymą jai buvo apskaičiuoti 1 346,41 Eur delspinigiai. Apeliantė taip pat neginčijo, kad nei pasibaigus nuomos sutarties terminui, nei Sutartyje nustatytu pagrindinės sutarties sudarymo terminu nebuvo sumokėjusi atsakovei visos Pastato kainos. Priešingai, pasibaigus išperkamosios nuomos terminui, apeliantė siekė pratęsti šiuos teisinius santykius, tačiau atsakovė nesutiko į naują sutartį įtraukti Pastato išpirkimo teisės. Šių faktinių aplinkybių kontekste apeliantė nepagrįstai teigia, kad, atsakovei perdavus jai valdyti ir naudoti Pastatą, ji įgijo šio nekilnojamojo turto nuosavybės teisę. Toks ginčo teisinių santykių aiškinimas, t. y. kad nuomotojas perleistų nuosavybės teisę į išperkamosios nuomos objektą iki visiško nuomininko atsiskaitymo, neatitiktų nei išperkamosios nuomos paskirties, nei nuomotojo interesų.

21.       Atsižvelgiant į nurodytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo spręsti dėl ginčo šalių teisių ir pareigų pagal CK 6.309 straipsnio 3 dalį ir 1.93 straipsnio 4 dalį. Abi šios normos susijusios su realiai iš dalies ar visiškai įvykdyto sandorio įforminimu, kai priešinga šalis atsisako tai padaryti. Kaip minėta, išperkamosios nuomos atveju nuosavybės teisė į išperkamą objektą pereina sumokėjus visą sutartyje nustatytą kainą (CK 6.503 straipsnio 1 dalis), todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad apeliantė teisės reikalauti sudaryti Pastato pirkimo – pardavimo sutartį neįgijo.

22.       Atmestinas skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. birželio 4 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-246/2007, kurioje buvo pripažinta nuomininko nuosavybės teisė į išperkamosios nuomos objektus nuomotojui nesąžiningai atsisakius ją perleisti. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste. Nurodytoje byloje išperkamosios nuomos sutarties nuomininkui nuosavybės teisė į išperkamosios nuomos objektus buvo pripažinta nustačius, kad jis už šiuos objektus yra sumokėjęs visą jų kainą. Nagrinėjamu atveju apeliantė nėra sumokėjusi visos Pastato kainos, be to, Sutarties vykdymo laikotarpiu netinkamai vykdė įsipareigojimą mokėti Pastato nuomos kainą, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo vadovautis Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-246/2007 pateiktais išaiškinimais.

23.       Dėl skirtingo ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nėra pagrindo remtis ir apeliantės skunde cituojamu kasacinio teismo išaiškinimu, pateiktu 2012 m. lapkričio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-521/2012. Šioje byloje buvo sprendžiamas preliminariosios ir pagrindinės pirkimo – pardavimo sutarties atribojimo klausimas, todėl kasacinio teismo išaiškinimas, kad aplinkybė, jog viena šalis perduoda pagrindinės sutarties objektą valdyti kitai šaliai, o ši sumoka daikto kainą ar jos dalį, paprastai leistų teigti, kad sudaryta pagrindinė sutartis, nagrinėjamu atveju yra neaktualus, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo privalomas.

24.       Kita skundo argumentų grupe apeliantė grindžia nesutikimą su teismo atliktu įrodymų vertinimu.

25.       Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmiau išdėstytais motyvais pripažino pirmosios instancijos teismo išvadą, jog apeliantė neturi teisės reikalauti patvirtinti jos nuosavybės teisę į Pastatą, teisėta ir pagrįsta, todėl nepasisako dėl skundo argumento, kad teismas galėjo atisakyti taikyti apeliantės pasirinktus gynybos būdus tik tuo atveju, jei atsakovė būtų įrodžiusi, jog Pastato nuosavybės teisės perėjimas notariškai nebuvo patvirtintas dėl apeliantės kaltės.

26.       Byloje pateiktas šalių elektroninis susirašinėjimas bei kiti įrodymai nesudarė pagrindo teismui nuspręsti, kad atsakovė nepagrįstai atsisakė sudaryti su ieškove Pastato pirkimo – pardavimo sutartį. Teismas nustatė, kad apeliantė netinkamai vykdė įsipareigojimą pagal Sutartį – nustatytais terminais nemokėjo nuomos mokesčio ir, kaip matyti iš 2022 m. vasario 8 d. atsakovei siųsto elektroninio laiško, pasibaigus išperkamosios nuomos terminui apeliantė pirmiausiai siekė pratęsti būtent išperkamosios nuomos laikotarpį. Atsakovė nesutiko į naują Pastato nuomos sutartį įtraukti jo išpirkimo teisę ir 2023 m. kovo 8 d. laiške tokią poziciją pagrindė apeliantės netinkamai vykdytais sutartiniais įsipareigojimais. Priešingai nei skunde teigia apeliantė, nurodytame elektroniniame laiške atsakovė nepakeitė nuomonės dėl Pastato pardavimo, nes be to, kad informavo, jog su išpirkimo teise Pastato daugiau nenuomos, nurodė ir kreiptis į ją, kai apeliantė turės lėšų.

27.       Byloje nepateikta įrodymų, kurie patvirtintų apeliantės teiginį, kad Pastato nebuvo galima įsigyti dėl NTR nesutvarkytų šio nekilnojamojo objekto duomenų. Iš šalių elektroninio susirašinėjimo matyti, kad apie būtinybę patikslinti NTR duomenis apeliantė nurodė, rašydama atsakovei apie žemės sklypo įsigijimą (apeliantės 2023 m. vasario 3 d. elektroninis laiškas), ir tik vėliau, atsakovei nesutikus pratęsti Sutarties, 2023 m. kovo 7 d. elektroniniame laiške apeliantė nurodė, jog įsipareigojimo įsigyti Pastatą negali įvykdyti dėl nesutvarkyto NTR išrašo. Be to, kaip matyti iš atsakovės 2023 m. kovo 3 d. elektroninio laiško, apeliantei su šiuo laišku buvo persiųstas Pastato NTR išrašas ir nurodyta, kad šis išrašas buvo jai pateiktas ir anksčiau, jog niekas nėra pasikeitę ir visi pastatai yra registruoti dvejais registracijos numeriais. Aptartas elektroninis susirašinėjimas patvirtina atsakovės atsiliepimo į skundą argumentą, kad apeliantė siekė įsigyti ne tik ginčo Pastatą, bet ir kitą atsakovei priklausantį nekilnojamąjį turtą, kurio duomenis reikėjo įregistruoti ir (ar) patikslinti NTR. Nepaisant to, kitas nei ginčo Pastatas atsakovės nekilnojamasis turtas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl plačiau dėl su tuo susijusių skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako.

28.       Aplinkybė, kad 2023 m. kovo 17 d. elektroniniame laiške apeliantė nurodė atsakovei norinti pirkti Pastatą pagal Sutartį ir sutvarkyti dokumentus pas notarą, neįrodo kryptingų ir aktyvių apeliantės pastangų sudaryti Pastato pirkimo – pardavimo sutartį. Pirmiau aptarti bylos duomenys patvirtina, kad pradinis apeliantės tikslas pasibaigus išperkamosios nuomos terminui buvo pratęsti išperkamąją Pastato nuomą, vėliau apeliantė teigė, jog Pastato pirkimui reikalingi NTR išrašai, kad ji galėtų atlikti šio turto vertinimą ir kreiptis į banką dėl paskolos suteikimo, kol galiausiai 2023 m. kovo 17 d. išreiškė norą pirkti Pastatą ir prašė atsakovę susisiekti dėl šio klausimo.

29.       Visų pirma, teisėjų kolegijos nuomone, nurodytos aplinkybės nesuteikia pagrindo spręsti apie vieningą ir kryptingą apeliantės poziciją įsigyti Pastatą. Antra, nors atsakovė nepateikė atsakymo elektroninio laiško forma į apeliantės 2023 m. kovo 17 d. prašymą, Sutarties 8.5 papunktis, nustatantis, kad iš Pastato pardavimo kainos yra atimamas nuomininko sumokėtas nuomos mokestis ir nepanaudota depozito dalis tuo atveju, jeigu nuomininkas tinkamai ir laiku įvykdo įsipareigojimus pagal Sutartį, bei atsakovės pozicija šioje byloje sudaro pagrindą vertinti, jog pastaroji nesutiko įskaityti apeliantės pavėluotai sumokėtų nuomos įmokų į Sutarties 8.5 papunktyje nurodytą Pastato kainą, todėl šalių susitarimas dėl pagrindinės Pastato pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo ir nebuvo pasiektas (CPK 185 straipsnis).

30.       Atmestini deklaratyvūs skundo argumentai, kad atsakovė siekė neperleisti Pastato apeliantei dėl žymiai išaugusių nekilnojamojo turto kainų. Sutartis sudaryta 2020 m. spalio 26 d., Pastatas turėjo būti parduotas apeliantei iki 2023 m. balandžio 1 d. Pažymėtina, kad Pastatas yra betono gamykla Elektrėnuose. Apeliantė nepateikė į bylą duomenų, iš kurių būtų galima padaryti išvadą, kaip nurodytu laikotarpiu keitėsi tokio pobūdžio nekilnojamojo turto rinkos kaina šiame mieste, todėl neįrodė teiginių dėl žymiai išaugusios Pastato rinkos kainos ir kad ši aplinkybė galėjo turėti įtakos Pastato pirkimo – pardavimo sutarties sudarymui (CPK 12, 178 straipsniai).

31.       Dėl esminių skundo argumentų pasisakyta, kiti neturi reikšmės skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimui. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022).

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

32.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir pritaikė išperkamąją nuomą reglamentuojančias materialiosios teisės normas, teisingai nustatė bylai reikšmingas faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

33.       Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, atsakovė įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

34.       Atsakovė pateikė duomenis, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 4 235 Eur atsiliepimo į skundą parengimo išlaidas. Šios išlaidos yra pagrįstos, tačiau viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytą maksimalų rekomenduojamą priteisti tokių išlaidų dydį (Rekomendacijų 8.11 punktas). Aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą priteisti didesnes nei rekomenduojama atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo išlaidas atsakovė prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nenurodė, jų nenustatė ir teisėjų kolegija, todėl prašoma atlyginti suma sumažinama iki 2 600 Eur (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

 

        Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

 

n u t a r i a:

 

Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Dovistena“ (juridinio asmens kodas 303350578) atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Verdina“ (juridinio asmens kodas 302510325) 2 600 Eur (du tūkstančius šešis šimtus eurų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

 

 

Teisėjos                                                                        Rasa Gudžiūnienė

 

 

                                                                                        Asta Radzevičienė

 

 

                                                                                Aldona Tilindienė