Administracinė byla Nr. A-2021-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01712-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 16.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gegužės 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Kauno miesto savivaldybės administracijos skundą atsakovui Lietuvos profesinei sąjungai „Sandrauga“ (trečiasis suinteresuotas asmuo – A. M.) dėl sprendimo atsisakyti duoti sutikimą atleisti iš valstybės tarnautojo pareigų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas Kauno miesto savivaldybės administracija (toliau – ir pareiškėjas, Administracija) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ (toliau – ir atsakovas, Profesinė sąjunga) 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) atsisakyti duoti sutikimą atleisti iš valstybės tarnautojo pareigų Kauno miesto savivaldybės administracijos filialo Dainavos seniūno A. M. pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 44 straipsnio 2 dalį (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimas yra nepagrįstas, nes atsakovas, atsisakydamas duoti sutikimą atleisti iš valstybės tarnautojo pareigų A. M., varžo darbdavio teises. Pareiškėjas paaiškino, kad A. M., nenutrūkstamai sirgo nuo 2014 m. birželio 16 d. iki 2014 m. spalio 30 d., t. y. ilgiau nei 120 kalendorinių dienų iš eilės, todėl darbdavys pagrįstai, vadovaudamasis VTĮ 44 straipsnio 2 dalimi, įgijo teisę atleisti A. M. iš Dainavos seniūno pareigų. Svarbu ir tai, kad A. M. per paskutinius 12 mėnesių sirgo daugiau nei 140 dienų, kadangi be ankščiau minėto laikotarpio jis per paskutinius 12 mėnesių (nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d.) sirgo nuo 2013 m. lapkričio 11 d. iki 2013 m. lapkričio 27 d. ir nuo 2013 m. kovo 3 d. iki 2013 m. kovo 7 d. (iš viso per paskutinius 12 mėnesių – 159 kalendorines dienas).

Kauno miesto savivaldybės administracija, žinodama, jog A. M. yra Profesinės sąjungos renkamojo organo narys, siekdama visapusiškai apsaugoti Profesinės sąjungos renkamojo organo nario interesus, nusprendė kreiptis į Profesinę sąjungą, kad ši duotų sutikimą atleisti jos renkamojo organo narį. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų įstatymo (toliau – ir Profesinių sąjungų įstatymas) 21 straipsniu.

Pareiškėjas teigė, jog darbuotojui sirgus ilgiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės arba ilgiau kaip 140 dienų per paskutinius 12 mėnesių, darbdavys įgyja diskrecijos teisę apsispręsti, ar atleisti tokį darbuotoją iš darbo, ar palikti jį dirbti. Tokio savo sprendimo, vadovaujantis VTĮ 44 straipsnio 2 dalimi, darbdavys neprivalo motyvuoti, todėl Profesinės sąjungos argumentas, kad darbdavys neva nenurodė aplinkybių, kuriomis remiantis jis sprendžia, jog susirgus A. M. nėra užtikrinama sklandi seniūnijos veikla, negali būti pagrindas atsisakyti duoti sutikimą atleisti valstybės tarnautoją iš pareigų pagal VTĮ 44 straipsnio 2 dalį. Pareiškėjas manė, kad šioje situacijoje, priimdama sprendimą dėl sutikimo atleisti A. M. iš tarnybos, Profesinė sąjunga privalėjo tik patikrinti, ar atleidimas iš tarnybos nėra siejamas su pareigūno veikla Profesinėje sąjungoje ar jo atstovavimu profesinės sąjungos nariams, nevertinant kitų atleidimo teisėtumo pagrindų, bei privalėjo aiškiai išreikšti savo poziciją (sutinka / nesutinka) su prašymu.

Atsakovas Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti arba bylą nutraukti.

Atsakovas vadovavosi VTĮ 5 straipsniu, Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi (ginčo santykiams aktuali redakcija nuo 2013 m. birželio 13 d.) ir nurodė, kad pareiškėjas 2014 m. spalio 21 d. kreipėsi į atsakovą raštu Nr. (duomenys neskelbtini) su prašymu iki 2014 m. lapkričio 5 d. duoti sutikimą atleisti iš darbo A. M.. Atsakovas Sprendimu pareiškėjui atsakė, jog prašo laikyti, kad Profesinė sąjunga neduoda sutikimo atleisti A. M. iš pareigų. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pagal Profesinės sąjungos įstatus, pirmininkas yra aukščiausias vienasmenis valdymo organas. Remdamasis išdėstytu teisiniu reguliavimu, atsižvelgdamas į Profesinės sąjungos įstatų nuostatas ir jas vertindamas sistemiškai, atsakovas padarė išvadą, kad skundžiamas Sprendimas negali būti laikomas Profesinės sąjungos renkamojo organo atsisakymu duoti sutikimą atleisti A. M. iš pareigų. Sprendimas sutikti / nesutikti atleisti A. M. iš pareigų turėjo būti priimtas Profesinės sąjungos renkamojo organo (komiteto, padalinio komiteto), o vienasmeniškai priimtu Sprendimu Profesinės sąjungos pirmininkas tik prašė laikyti, kad Profesinė sąjunga neduoda sutikimo atleisti A. M. Šiuo atveju renkamojo organo sprendimas nebuvo priimtas. Atsakovas prašė skundą atmesti arba bylą nutraukti, kadangi Sprendimas yra tik informacinio pobūdžio, jokių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukels ir negali būti ginčo administraciniame teisme objektu.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino – panaikino atsakovo Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ 2014 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir įpareigojo atsakovą teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais (per 14 dienų nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos) išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. spalio 21 d. prašymą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl sutikimo atleisti A. M. iš valstybės tarnautojo pareigų pagal VTĮ 44 straipsnio 2 dalį.

Teismas, nagrinėdamas ginčą, vadovavosi VTĮ 44 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 134 straipsnio 1 dalimi bei Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsniu ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 1999 m. sausio 14 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 2, 3, 4, 5 ir 6 dalių normos reguliuoja tų profesinės sąjungos narių, kurie yra išrinkti į renkamuosius profesinės sąjungos organus, darbo ir socialines garantijas.

Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje dėl profesinės sąjungos renkamojo organo diskrecijos ribų sprendžiant vadovo, turinčio teisę skirti į pareigas, prašymą sutikimo atleisti iš tarnybos, ne kartą pažymėta, kad profesinės sąjungos renkamasis organas privalo įvertinti tik tai, ar atleidimas iš tarnybos nėra susijęs su valstybės tarnautojo veikla profesinės sąjungos renkamuose organuose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-275/2013; 2011 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-640/2011; 2011 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-1007/2011 ir kt.). Teismo teigimu, atsakovas, šiuo atveju, privalėjo tik patikrinti, ar atleidimas iš tarnybos nėra siejamas su pareigūno veikla profesinėje sąjungoje ar jo atstovavimu profesinės sąjungos nariams, nevertindamas kitų atleidimo teisėtumo pagrindų bei privalėjo aiškiai išreikšti savo poziciją (sutinka / nesutinka) su prašymu, tačiau atsakovas šių aplinkybių visiškai nesiaiškino ir, peržengdamas jam teisės aktais suteiktas kompetencijos ribas, nurodė, kad Administracija nepateikė duomenų, jog darbuotojo liga trukdė užtikrinti sklandžią Dainavos seniūnijos veiklą, todėl atsisakė duoti sutikimą atleisti A. M. iš pareigų.

Teismas pažymėjo, kad sprendimas duoti (neduoti) išankstinį sutikimą dėl atleidimo iš pareigų turi būti priimtas profesinės sąjungos renkamojo organo (Profesinės sąjungos komiteto, padalinio komiteto). Bylos duomenys neginčijamai patvirtina, jog šiuo atveju Sprendimas vienasmeniškai priimtas Profesinės sąjungos pirmininko. Profesinės sąjungos įstatų 48.4 punktas nustato, kad Profesinės sąjungos padalinio komiteto kompetencija atstovauti ir ginti narių interesus. Tik padalinio komitetas įstatymų nustatytais atvejais duoda (neduoda) išankstinį sutikimą dėl drausminės (tarnybinės) nuobaudos skyrimo arba atleidimo iš darbo. Teismas nurodė, jog teismo posėdžio metu atsakovas patvirtino, kad Profesinės sąjungos padalinio komiteto posėdyje pareiškėjo prašymas nebuvo svarstytas, jis nebuvo pateiktas padalinio komitetui ir jokio sprendimo padalinio komitetas dėl pareiškėjo prašymo nėra priėmęs, Sprendimą priėmė Profesinės sąjungos pirmininkas vienasmeniškai.

Teismas nurodė, kad atsakovo motyvas, jog Sprendimas yra tik informacinio pobūdžio, jokių teisinių pasekmių pareiškėjui nesukels ir negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, yra nepagrįstas. Teismas pabrėžė, kad jame yra aiškiai bei imperatyviai suformuluotos pareiškėjui privalomos elgesio taisyklės, suformuluotas akivaizdus atsakovo (nors ir vienasmeniškai pirmininko priimtas) valinis pareiškėjui skirtas patvarkymas (nesutikimas atleisti iš tarnybos), juo yra keičiama pareiškėjo teisių ar juridinių pareigų apimtis, todėl jis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 2 straipsnio 15 dalies prasme laikytinas administraciniu aktu.

Teismas nusprendė, kad Sprendimas, kuriuo atsisakyta duoti sutikimą atleisti iš valstybės tarnautojo pareigų A. M., priimtas Profesinės sąjungos pirmininko vienasmeniškai, yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas. Vadovaudamasis DK 134 straipsnio 2 dalimi, teismas įpareigojo atsakovą teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais (per 14 dienų nuo šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos) išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. spalio 21 d. prašymą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl sutikimo atleisti A. M. iš valstybės tarnautojo pareigų pagal VTĮ 44 straipsnio 2 dalį, kadangi jis serga (nedirba) ilgiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės.

III.

Atsakovas Lietuvos profesinė sąjunga „Sandrauga“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą ir bylą nutraukti.

Atsakovas apeliacinį skundą grindžia iš esmės šiais pagrindiniais argumentais:

1. Vadovaujantis DK 19 ir 129 straipsniais, 134 straipsnio 1 dalimi ir 136 straipsnio 3 dalimi, darbuotojams atstovaujantis organas sutikimą ar nesutikimą atleisti darbuotoją iš darbo turi pateikti raštu. Jeigu per šį laikotarpį darbuotojams atstovaujantis organas, darbdaviui atsakymo neduoda, darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį. Taigi subjektas, kuris turi pateikti atsakymą į darbdavio prašymą duoti sutikimą skirti tarnybinę nuobaudą, yra profesinės sąjungos renkamasis organas.

2. Vadovaujantis Profesinės sąjungos įstatų nuostatomis padalinio komitetas yra renkamasis, atstovaujamasis ir vykdomasis organas tarp susirinkimų. Tiek DK, tiek įstatų kontekste tik komitetas vertintinas kaip atstovaujamasis organas, kurio nariams taikytina DK 134 straipsnio 1 dalyje nurodyta garantija. Teismas, nors ir konstatavęs, kad Profesinės sąjungos padalinio Kauno miesto savivaldybės profesinės sąjungos renkamasis organas – komitetas nėra priėmęs jokio sprendimo dėl trečiojo suinteresuoto asmens, nepagrįstai konstatavo, jog atsakovo pirmininko pasirašytas raštas sukelia analogiškas teisines pasekmes, kaip ir komiteto priimtas sprendimas duoti arba neduoti sutikimą atleisti valstybės tarnautoją iš pareigų. Taigi teismas netinkamai taikė Profesinės sąjungos įstatų ir DK 134 straipsnio nuostatas.

2. Teismas nepagrįstai teigė, jog skundžiamas 2014 m. lapkričio 4 d. raštas aiškiai ir imperatyviai suformuluoja pareiškėjui privalomą elgesio taisyklę ir jame suformuluotas akivaizdus atsakovo valinis pareiškėjui skirtas patvarkymas, juo yra keičiama pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis, todėl ABTĮ prasme jis laikytinas administraciniu aktu. Tokia teismo pozicija yra nepagrįsta, nes materialinių teisinių padarinių nesukeliantis reikalavimas negali būti savarankiškas bylos nagrinėjimo dalykas, o jo nagrinėjimas ir patenkinimas nėra teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas (ABTĮ 15 str., 22 str., 88 str.).

3. Nepanaikinus skundžiamo teismo sprendimo, liktų galioti skundžiamas sprendimas, priimtas neįgalioto tai padaryti subjekto, kuris nesukuria jokių materialinių teisinių pasekmių pareiškėjui. Panašią situaciją, kuomet buvo apskųstas Profesinės sąjungos prašymas prieš pateikiant atsakymą dėl sutikimo skirti tarnybinę nuobaudą, yra nagrinėjęs Kauno apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-2782-505/2014. 2014 m. birželio 30 d. sprendime, kuriame teismas iš esmės analogiškoje situacijoje (taikytinų teisės aktų ir profesinės sąjungos organų kompetencijos prasme) priėjo visiškai priešingos išvados – Profesinės sąjungos pirmininko prašymas pareiškėjui nelaikytinas administraciniu teisės aktu ir ABTĮ taikymo prasme nesukelia pareiškėjui jokių materialinių teisinių pasekmių.

Pareiškėjas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Pareiškėjas atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia iš esmės šiais pagrindiniais argumentais:

1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.82 straipsniu atsakovui atstovauja pirmininkas K. J. Būtent dėl šios priežasties ir buvo kreiptasi į vienasmenį valdymo organą. Šis organas, neturėdamas kompetencijos išspręsti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2014 m. spalio 21 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) keliamos problemos, vadovaudamasis CK 2.82 straipsnio 3 dalies nuostatomis, turėjo pareigą sušaukti renkamojo organo narius ir apie jų priimtą sprendimą informuoti pareiškėją, tačiau atsakovo pirmininkas ne tik neatliko privalomų atlikti veiksmų, bet ir klaidindamas pareiškėją, nesant kompetentingo organo sprendimo, juridinio asmens vardu parengė neigiamą atsakymą.

2. Kauno miesto savivaldybės administracija į Profesinę sąjungą kreipėsi 2014 m. spalio 21 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakymą Profesinė sąjunga pateikė 2014 m. lapkričio 4 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodė, jog Profesinė sąjunga neduoda sutikimo atleisti A. M. Administracija šį raštą laikė pakankamu pagrindu konstatuoti, jog atsakovas atsisakė duoti sutikimą atleisti asmenį ir yra pagrindas šį atsisakymą skųsti DK 134 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinio skundo argumentai, jog Profesinės sąjungos pirmininkas nepateikė svarstyti kompetentingam organui pareiškėjo prašymo, kad organas ne tik nėra svarstęs ir priėmęs sprendimo, bet net ir nežino apie tokio prašymo buvimą, todėl atsakovui jokių teisinių pasekmių nesukelia, yra nepagrįsti.

3. Pareiškėjui teisines pasekmes sukelia oficialus Profesinės sąjungos 2014 m. lapkričio 4 d. raštas Nr. (duomenys neskelbtini), parengtas ant oficialaus blanko, pasirašytas juridinio asmens pirmininko, veikiančio juridinio asmens vardu, jame išdėstyta ne konkretaus padalinio, bet visos Profesinės sąjungos pozicija. Trečiasis suinteresuotas asmuo ir toliau eina Kauno miesto savivaldybės administracijos Dainavos seniūno pareigas, todėl akivaizdu, kad pareiškėjas negalėjo priimti sprendimo dėl jo atleidimo pagal VTĮ 44 straipsnio 2 dalį po to, kai gavo Profesinės sąjungos atsisakymą duoti tokį sutikimą ir kol šis nesutikimas nėra nuginčytas teisme.

3. Atsakovas šioje byloje piktnaudžiauja jam suteiktomis teisėmis, užkirsdamas teisę darbdaviui pasinaudoti VTĮ 44 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta garantija prieš trečiąjį suinteresuotą asmenį. Atsakovo valdymo organai nesielgė taip, kaip reglamentuoja Profesinės sąjungos įstatai, bei viršydami kompetencijos ribas priėmė jų kompetencijai nepriskirtus sprendimus, o vadovas, parengęs atsakymą, leido pareiškėjui pagrįstai manyti, jog atsisakymas duoti sutikimą buvo priimtas įstatuose nustatyta tvarka ir parengtas juridinio asmens, o ne vienasmenio valdymo organo (neturinčio teisės priimti tokio pobūdžio sprendimų) vardu.

4. Atsakovo piktnaudžiavimą pagrindžia ginčijamo rašto turinys, kuriame Profesinė sąjunga nurodė, kad sutikimo negali duoti, nes pareiškėjas nepateikė duomenų apie tai, jog atleidžiant valstybės tarnautoją siekiama užtikrinti sklandžią Dainavos seniūnijos veiklą. Administracijos 2014 m. spalio 21 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini), adresuotame Profesinei sąjungai, nurodytas A. M. atleidimo pagrindas, t. y. VTĮ 44 straipsnio 2 dalis, todėl Profesinė sąjunga, spręsdama, ar yra pagrindas atleisti A. M. iš pareigų, privalėjo įvertinti tik tai, ar yra pagrindas trečiąjį suinteresuotąjį asmenį atleisti iš pareigų pagal VTĮ 44 straipsnio 2 dalį, o ne gilintis į jo, kaip Dainavos seniūno, veiklą, ar nesutikimą grįsti šiuo metu tarp pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens vykstančiais teisminiais ginčais kitose administracinėse bylose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl Profesinės sąjungos atsisakymo duoti sutikimą atleisti iš pareigų Profesinės sąjungos renkamojo organo narį pagrįstumo ir teisėtumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Administracija 2014 m. spalio 21 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 11) kreipėsi į Profesinę sąjungą dėl sutikimo atleisti iš pareigų Profesinės sąjungos renkamojo organo narį A. M. (Administracijos filialo Dainavos seniūnijos seniūną) pagal VTĮ 44 straipsnio 2 dalį, nurodydamas, kad prašoma pateikti sutikimą iki 2014 m. lapkričio 5 d. (įskaitytinai). Šiame rašte pareiškėjas taip pat nurodė, kad A. M. serga (nedirba) ilgiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės, todėl yra pagrindas jį atleisti iš einamų pareigų. Iš byloje pateiktos Sodros pažymos matyti, jog A. M. serga nuo 2013 m. spalio 14 d. iki 2014 m. spalio 30 d. (b. l. 9–10) (informacija dėl vėlesnio laikotarpio byloje nepateikta).

VTĮ 44 straipsnio 2 dalis nustato, kad valstybės tarnautojas, dėl laikinojo nedarbingumo nedirbantis ilgiau kaip 120 kalendorinių dienų iš eilės arba ilgiau kaip 140 dienų per paskutinius 12 mėnesių, jį į pareigas priėmusio asmens sprendimu gali būti atleistas iš pareigų. Į šiuos laikotarpius neįskaitomas laikas, per kurį valstybės tarnautojas gavo ligos socialinio draudimo pašalpą sergantiems šeimos nariams slaugyti bei ligos pašalpą dėl užkrečiamųjų ligų protrūkių arba epidemijų nušalintiems nuo darbo. Valstybės tarnautojams, netekusiems darbingumo dėl sužalojimo darbe arba profesinės ligos, darbo vieta ir pareigos paliekamos, kol bus atgautas darbingumas arba nustatytas darbingumo lygis.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo A. M. yra Profesinės sąjungos renkamojo organo (Profesinės sąjungos padalinio komiteto) narys. Ginčo dėl šios aplinkybės nėra. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi darbdavys negali atleisti iš darbo darbuotojo, išrinkto į įmonėje, įstaigoje, organizacijoje veikiančios profesinės sąjungos atstovaujamąjį ir (arba) valdymo organą laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės negavęs tos profesinės sąjungos atstovaujamojo ir (arba) valdymo organo išankstinio sutikimo. Pareiškėjas, būtent vadovaudamasis minėta įstatymo nuostata, 2014 m. spalio 21 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) kreipėsi į Profesinę sąjungą dėl sutikimo atleisti iš pareigų Profesinės sąjungos renkamojo organo narį A. M.. Pareiškėjas 2014 m. lapkričio 5 d. gavo atsakovo 2014 m. lapkričio 4 d. atsisakymą duoti sutikimą atleisti A. M. iš pareigų pagal VTĮ 44 straipsnio 2 dalį (b. l. 12). Šiame atsisakyme nurodyta, kad prašoma laikyti, jog Profesinė sąjunga neduoda sutikimo atleisti A. M. iš pareigų pagal VTĮ 44 straipsnio 2 dalį, bei nurodomi motyvai, dėl kurių atsisakoma duoti sutikimą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su gautu atsakovo 2014 m. lapkričio 4 d. atsisakymu duoti sutikimą atleisti iš pareigų A. M. pagal VTĮ 44 straipsnio 2 dalį, kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo tokį atsisakymą. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą priėmė ir išnagrinėjo bei pripažino, kad atsakovo 2014 m. lapkričio 4 d. atsisakymas duoti sutikimą atleisti iš pareigų A. M., priimtas Profesinės sąjungos pirmininko vienasmeniškai, yra nepagrįstas ir neteisėtas. Dėl to šis atsakovo Sprendimas buvo panaikintas.

Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pareiškėjo ginčijamas Sprendimas jam (pareiškėjui) nesukelia jokių pasekmių, nes jis yra priimtas vienašališkai, todėl negali būti laikomas atsakovo nesutikimu atleisti A. M. iš einamų pareigų. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neturėjo nei faktinio, nei teisinio pagrindo nagrinėti pareiškėjo skundą, o bylą privalėjo nutraukti. Teisėjų kolegija nesutinka su tokia apelianto pozicija.

Profesinių sąjungų įstatymas yra specialusis teisės aktas, nustatantis inter alia profesinių sąjungų teises ir atsakomybę santykiuose su darbdaviais ginant savo narių interesus. Kaip jau buvo minėta, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog darbdavys negali atleisti iš darbo darbuotojo, išrinkto į įmonėje, įstaigoje, organizacijoje veikiančios profesinės sąjungos atstovaujamąjį ir (arba) valdymo organą laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės negavęs tos profesinės sąjungos atstovaujamojo ir (arba) valdymo organo išankstinio sutikimo.

Profesinių sąjungų steigimą reglamentuoja CK 2.38 straipsnis, Profesinių sąjungų įstatymo 6 straipsnis. Profesinių sąjungų veiklos teisinius pagrindus reglamentuoja Profesinių sąjungų įstatymo 4 straipsnis, kuris nustato, jog profesinės sąjungos veikia, laikydamosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos, šio įstatymo ir kitų įstatymų, Tarptautinės darbo organizacijos konvencijų, ir savo veiklą grindžia nustatyta tvarka įregistruotais profesinės sąjungos įstatais (statutu). Profesinių sąjungų įstatams (statutui) keliami reikalavimai, nurodyti CK 2.47 straipsnyje, Profesinių sąjungų įstatymo 8 straipsnyje, pagal kuriuos profesinės sąjungos įstatuose (statute) turi būti nurodyta profesinės sąjungos organizacinė struktūra, jos organai ir jų kompetencija bei skyrimo ir atšaukimo tvarka. Kadangi profesinės sąjungos savo veiklą grindžia nustatyta tvarka įregistruotais įstatais (statutu), tai aplinkybės, kokie yra konkrečios profesinės sąjungos organai ir kurie yra renkamieji profesinės sąjungos organai, kokia jų išrinkimo tvarka ir pan., nustatomos atsižvelgiant į tos profesinės sąjungos įstatus (nuostatus).

Profesinių sąjungų įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad profesinės sąjungos atstovauja profesinės sąjungos nariams santykiuose su darbdaviu, jo įgaliotuoju atstovu bei gina savo narių darbo ir ekonomines socialines teises bei interesus. Šia norma profesinėms sąjungoms suteikta teisė, kartu nustatyta pareiga atstovauti savo nariams santykiuose su darbdaviu bei teisių pažeidimo atvejais ginti šias teises įstatymų nustatyta tvarka. Profesinių sąjungų įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje ir DK 134 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos darbuotojo – įmonėje veikiančios profesinės sąjungos renkamojo organo nario – darbo teisių garantijos (profesinės sąjungos renkamųjų organų narių apsaugos nuo darbo santykių nutraukimo) tikslas yra užtikrinti tiems nariams atitinkamą laisvę, nepriklausomumą nuo darbdavio, išvengti galimų darbdavio teisės atleisti darbuotojus iš darbo piktnaudžiavimų, taip pašalinant darbdaviui nepalankius ir su juo konfliktuojančius profesinių sąjungų lyderius. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad profesinei sąjungai suteikta teisė sprendžiant klausimą dėl sutikimo atleisti tarnautoją iš užimamų pareigų patikrinti, ar  tarnautojas atleidžiamas dėl jo narystės profesinėje sąjungoje, dėl atstovavimo profesinių sąjungų nariams ar dėl veiklos profesinėje sąjungoje, t. y. papildomas profesinės sąjungos renkamo organo narių teisių atleidžiant juos iš darbo apsaugos mechanizmas aiškintinas tik kaip garantija profesinės sąjungos nariams išvengti diskriminavimo galimybės dėl jų veiklos profesinėje sąjungoje (žr., pvz.,  2012 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-343/2012).

Kaip jau minėta, A. M. yra Profesinės sąjungos padalinio komiteto narys, pagal Profesinės sąjungos įstatų 47 punktą Profesinės sąjungos padalinio komitetas yra renkamasis organas. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas, nusprendęs atleisti iš pareigų A. M. pagal VTĮ 44 straipsnio 2 dalį, ir kreipdamasis į Profesinę sąjungą išankstinio sutikimo, įvykdė įstatymų numatytą procedūrinį reikalavimą (VTĮ 5 str., Profesinių sąjungų įstatymo 21 str. 1 d., DK 134 str. 1 d.). Ši pirmosios instancijos teismo išvada nėra ginčijama. Taigi atsakovo atstovaujamasis organas privalėjo per 14 dienų nuo pareiškimo gavimo dienos nuspręsti, ar patenkinti pareiškėjo prašymą ir pareiškėjui sutikimą / nesutikimą atleisti valstybės tarnautoją iš pareigų pateikti raštu (DK 134 str. 2 d.). Pažymėtina, kad jeigu per minėtą laikotarpį darbuotojams atstovaujantis organas darbdaviui atsakymo neduoda, darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį (DK 134 str. 2 d.). Pagal DK 134 straipsnio 3 dalį darbdavys turi teisę ginčyti teismo tvarka darbuotojams atstovaujančio organo atsisakymą duoti sutikimą atleisti darbuotojų atstovą, o teismas gali panaikinti tokį sprendimą, jei darbdavys įrodo, kad šis sprendimas iš esmės pažeidžia jo interesus.

Per DK 134 straipsnio 2 dalyje nustatytą laiką (14 dienų) pareiškėjui atsisakymą duoti sutikimą atleisti trečiąjį suinteresuotą asmenį pateikė Profesinė sąjunga ir atsakymą pasirašė Profesinės sąjungos pirmininkas. Nors atsisakyme konkrečiai nebuvo nurodyta, kad pareiškėjo prašymą apsvarstė Profesinės sąjungos padalinio komitetas, tačiau atsisakyme nebuvo jokių nuorodų, jog sprendimą neduoti sutikimo atleisti trečiąjį suinteresuotą asmenį priėmė vien tik Profesinės sąjungos pirmininkas ir tai yra tik jo nuomonė. Iš pateikto atsisakymo turinio akivaizdžiai matyti, kad atsisakymas pateiktas Profesinės sąjungos vardu, nes yra nurodoma, jog Profesinėje sąjungoje yra gautas ir išnagrinėtas pareiškėjo prašymas. Atsisakyme išdėstyti Profesinės sąjungos nesutikimo dėl A. M. atleidimo iš užimamų pareigų motyvai, t. y. nurodoma, kad tarp pareiškėjo ir A. M. yra įtempti santykiai (iškeltos dvi administracinės bylos), be to, pareiškėjas neįrodė, jog A. M. neatleidus iš pareigų bus neužtikrinta Dainavos seniūnijos veikla. Dėl to pagrįsta pirmosios instancijos išvada, kad pareiškėjas turėjo teisėtą pagrindą šį atsisakymą (Sprendimą) vertinti kaip Profesinės sąjungos renkamojo organo priimtą sprendimą nesutikti su A. M. atleidimu (administracinį aktą), todėl pareiškėjui dėl šio Sprendimo kilo pasekmės, t. y. A. M. nebuvo atleistas iš pareigų. Pareiškėjas, gavęs šį atsisakymą, kuris nebuvo suformuluotas kaip informacinio pobūdžio raštas, o buvo suformuluotas kaip sprendimas atsisakyti duoti sutikimą atleisti trečiąjį suinteresuotą asmenį iš pareigų, negalėjo susiklosčiusios teisinės situacijos vertinti taip, kaip nustatyta DK 134 straipsnio 2 dalyje (jei per 14 dienų darbuotojams atstovaujantis organas darbdaviui atsakymo neduoda, darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį).

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo nustatyta, kad Profesinės sąjungos renkamasis organas nėra priėmęs sprendimo dėl A. M. atleidimo iš einamų pareigų, nes renkamajam organui nebuvo perduotas pareiškėjo prašymas tam, kad būtų priimtas sprendimas dėl sutikimo / nesutikimo atleisti renkamojo organo narį iš pareigų. Nei įstatymai, nei Profesinės sąjungos įstatai nesuteikia teisės pirmininkui vienasmeniškai nagrinėti ir spręsti, ar pareiškėjo prašymas dėl sutikimo davimo atleisti Profesinės sąjungos padalinio komiteto narį yra pagrįstas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai, kuriais remiantis panaikintas 2014 m. lapkričio 4 d. atsisakymas neduoti sutikimo atleisti trečiąjį suinteresuotą asmenį iš pareigų, yra pagrįsti. Teisėjų kolegija, sutikdama su šiais motyvais, jų nekartoja.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymo neišnagrinėjo tinkamas subjektas dėl to, jog jam nebuvo perduotas prašymas, įvertinęs šioje byloje susiklosčiusią teisinę situaciją, pagrįstai nagrinėjamu atveju įpareigojo atsakovą teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais (per 14 dienų nuo šio sprendimo įsiteisėjimo dienos) išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. spalio 21 d. prašymą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl sutikimo atleisti A. M. iš valstybės tarnautojo pareigų pagal VTĮ 44 straipsnio 2 dalį. Apeliacinio skundo argumentas, kad pareiškėjas nebuvo suformulavęs tokio prašymo, nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą pripažinti neteisėtu. ABTĮ 88 straipsnio, nustatančio sprendimų rūšis, nuostatos administraciniam teismui suteikia teisę priimti sprendimą, kuriuo būtų panaikintas skundžiamas aktas, atsakovas būtų įpareigotas pašalinti padarytus pažeidimus ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visus byloje esančius reikšmingus įrodymus pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatytas taisykles ir jais pagrindė savo išvadas, kaip to reikalauja ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis ir 87 straipsnio 4 dalis. Apibendrinant šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ginčo ribas ir įvertino teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su Profesinės sąjungos atsisakymu duoti sutikimą atleisti A. M. iš pareigų, bei apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinti atsakovo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra, dėl to jis atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos profesinės sąjungos „Sandrauga“ apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.