Baudžiamoji byla Nr. 2K-106/2013
Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00375-2008-9
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.3.6.4.4; 2.17.
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. sausio 8 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Aiduko,Valerijaus Čiučiulkos ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
sekretoriaujant G. P.,
dalyvaujant prokurorei Nijolei Bareikienei,
išteisintajam V. N.,
gynėjui advokatui J. B.,
nukentėjusiesiems B. D. ir M. D.,
nukentėjusiųjų atstovui advokatui R. J.,
teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų B. D. ir M. D. kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo V. N. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį ir 183 straipsnio 1 dalį jam nepadarius veikų, turinčių šių nusikaltimų požymių.
B. D. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.
Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 gegužės 4 d. nutartis, kuria nukentėjusiųjų bei Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorės apeliaciniai skundai atmesti.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo T. Šeškausko pranešimą, prokurorės, nukentėjusiųjų ir jų atstovo, prašiusių kasacinį skundą patenkinti, išteisintojo ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
n u s t a t ė :
V. N. išteisintas dėl kaltinimų pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir 183 straipsnio 1 dalį tuo, kad būdamas UAB (duomenys neskelbtini), juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini), buveinė (duomenys neskelbtini), direktoriumi, turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, veikdamas vieninga tyčia, melagingai žadėdamas B. D. ir jos vyrui M. D. priklausančio miško, esančio (duomenys neskelbtini), dalį iškirsti, pagaminti ir jos sklype (duomenys neskelbtini), pastatyti 36 kv. m medinę pirtį, pasinaudojęs tarp UAB (duomenys neskelbtini) ir B. D. 2007 m. sausio 5 d. sudaryta miško kirtimo sutartimi, iškirto 165 kub. m medienos, kuri šalių susitarimu sutartyje buvo įvertinta po 100 Lt už 1 kub. m, ir 2007 m. tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku 74,725 kub. m 7472,50 Lt vertės medienos pasisavino, išveždamas į tyrimo metu nenustatytą vietą, o likusią dalį 2007 m. vasario 2 d. bei 2007 m. vasario 9 d. (duomenys neskelbtini), t. y. 90,275 kub. m medienos, pardavė O. K. už 8410,75 Lt, kuriuos apgaule užvaldė; po to 2007 m. vasario 9 d., tyrimo metu nenustatytu laiku, rangos sutarties, sudarytos tarp B. D. ir UAB (duomenys neskelbtini), pagrindu, kaip avansinius mokėjimus: 2007 m. vasario 9 d. UAB (duomenys neskelbtini) buveinėje esančioje (duomenys neskelbtini), paėmė 7000 Lt, 2007 m. vasario 22 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriuje, esančiame Vilniuje, Laisvės pr. 28, paėmė 2000 Lt, 2007 m. kovo 21 d. prie prekybos centro „Maxima“, esančio Vilniuje, Mindaugo g. 11, paėmė 6000 Lt, 2007 m. rugsėjo 21 d. prie parduotuvės „IKI“, esančios Vilniuje, Žirmūnų g. 2, paėmė 2000 Lt už pirties pagaminimą, atvežimą ir pastatymą B. D. sklype ir, naudodamasis įgytu pasitikėjimu, 2007 m. rugsėjo 21 d. vakare prie parduotuvės „IKI“, esančios Vilniuje, Žirmūnų g. 2, įkalbėjo B. D. pasirašyti rangos sutarties kopijoje, kad ji pirtį priėmė, pretenzijų dėl pirties neturi, tačiau V. N. savo įsipareigojimų neįvykdė, iš O. K. gautų 8410,75 Lt negrąžino, pirties nepastatė, gautų 17 000 Lt avansinių mokėjimų negrąžino, t. y. tokiais savo veiksmais apgaule įgijo B. D. ir M. D. turto bendrai už 25 410,75 Lt bei pasisavino B. D. ir M. D. turto už bendrai 7472,50 Lt.
Kasaciniu skundu nukentėjusieji B. D. ir M. D. prašo panaikinti Vilniaus miesto 1–ojo apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutartį bei grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Kasatoriai nurodo, kad bylą nagrinėję teismai padarė BK 20 straipsnio taikymo pažeidimus dėl įrodymų vertinimo. Teismas, anot kasatorių, vadovavosi prielaidomis ir tik dalimi įrodymų, esančių byloje, nesiaiškino visų bylos aplinkybių, nevertino įrodymų visumos, o išteisinamajame nuosprendyje įrodymų analizę ir vertinimą pateikė epizodiškai, nesusiejo vienų įrodymų su kitais, nesiėmė visų priemonių faktinėms įvykio aplinkybėms ištirti. Pirmosios instancijos teismas, nesilaikydamas BK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, buvo šališkas, įvertino aplinkybes, išteisinančias V. N., o įrodymų, kasatorių nuomone, įrodančių jo kaltumą, nevertino, netiesioginių byloje surinktų įrodymų apskritai neanalizavo. Remdamiesi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl teismo nešališkumo principo ir jo sampratos, kasatoriai nurodo, kad iš teismo nuosprendžio matyti, jog teismas savo išvadas grindė tik ta bylos medžiaga, kuri buvo palanki išteisintajam, rėmėsi prielaidomis. Kasatorių nuomone, jų atžvilgiu buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis – teisė į teisingą teismą. Apeliacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje nurodė ir pripažino, kad dėl nepakankamai išsamiai atlikto tyrimo, byloje esančių nepašalintų prieštaravimų, teismui pagrįstai kilo abejonių, kurių nebuvo galimybės pašalinti pirmosios instancijos teisme ir bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje. Pagal įstatymą pirmosios instancijos teismas turėjo teisę bylą grąžinti ikiteisminio tyrimo įstaigai, ikiteisminiam tyrimui papildyti, trūkumams pašalinti, abejonėms panaikinti, tokia teise nepasinaudojo, nors pripažino, kad tyrimas atliktas neišsamiai.
Kasatorių teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 304–305 straipsniuose įtvirtintus nuosprendžio aprašymo eiliškumo, dėstymo reikalavimus, nes priimtame nuosprendyje nėra įrodymų vertinimo, nuosprendis nemotyvuotas ir nepagrįstas, priimtas remiantis prielaidomis, o ne įrodymais, nuosprendžio motyvuojamosios dalies nėra, neaišku, kuriais įrodymais teismas grindžia savo išvadas, nėra argumentų, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, dėl kokių nusikalstamos veikos požymių (kaltės, motyvų ir kt.) trūkumo kaltinamasis buvo išteisintas. Nuosprendyje nėra nusikalstamų veikų, kuriomis buvo kaltinamas V. N., analizės, teismas buvo šališkas ir priėmė išteisinančią V. N. poziciją be jokių motyvų atmesdamas gynybos argumentus. Kasatoriai nurodo, kad liko neįvertinti liudytojų A. L., O. K., A. Š., A. G. ir nukentėjusiųjų parodymai. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, o rezoliucinėje nuosprendžio dalyje turi būti nurodytas sprendimas išteisinti ir išteisinimo pagrindas.
Kasatoriai teigia, kad V. N. nuolat, sistemingai, tyčia, apgalvotai nuo pat bendravimo pradžios žodžiu kasatorius klaidino, apgaudinėjo, viliojo pinigus, medieną, siekdamas sau asmeninės naudos, jo elgesys buvo nusikalstamas ir amoralus, jis atliko nusikalstamus veiksmus tyčia, o ne sąžiningai klydo. Kasatoriai pabrėžia, kad pagal teismų praktiką pasitaiko atvejų, kai žmogus sąžiningai klysta ir pažeidžia įstatymų normas, tada būtina atriboti civilinius teisinius santykius nuo baudžiamųjų, tačiau šis atvejis, anot kasatorių, netoks. Jis klaidino nurodydamas, kad atlieka darbus, kurių realiai neatliko, rodė pirtį, kuri buvo statoma ne kasatorei, tai žinojo, tačiau nuolat teikė klaidingą informaciją, reikalavo papildomų pinigų. V. N. tiek su iš kasatorių išviliotais pinigais, tiek su mediena elgėsi kaip su savais, kaip norėjo disponavo jais, visa tai darė tyčia, sąmoningai, gerai apgalvojęs, todėl jo veiksmuose, anot kasatorių yra nusikaltimo, numatyto BK 183 straipsnyje, požymiai, nes kaltininkas sąmoningai jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą tyčia neteistai neatlygintinai pavertė savu, ėmė elgtis su svetimu turtu kaip su savu ir taip padarė žalos nukentėjusiesiems.
Nukentėjusiųjų kasacinis skundas atmestinas.
Dėl sukčiavimo ir turto pasisavinimo nustatymo
Nagrinėjamoje byloje V. N. kaltinamas apgaule įgijęs B. D. ir M. D. priklausiusio turto už 25 410,75 Lt sumą (17 000 Lt avansinių mokėjimų ir 8410,75 Lt už O. K. parduotą medieną; BK 182 straipsnio 1 dalis) ir pasisavinęs nukentėjusiųjų turto už 7472,50 Lt sumą (iškirstos medienos, iš kurios nepagamino pirties, vertė; BK 183 straipsnio 1 dalis). Kasatoriai teigia, kad V. N. nuolat, sistemingai, tyčia, apgalvotai nuo pat bendravimo pradžios žodžiu kasatorius klaidino, apgaudinėjo, nurodydamas, kad atlieka darbus, kurių realiai neatliko, rodė pirtį, kuri buvo statoma ne kasatorei, reikalavo papildomų pinigų ir tiek su iš kasatorių išviliotais pinigais, tiek su mediena elgėsi kaip su savais, veikė tyčia, sąmoningai, gerai apgalvojęs, siekdamas naudos sau.
Sukčiavimo (BK 182 straipsnio 1 dalis) esmė – tai neteisėtos turtinės naudos sau ar kitam asmeniui gavimas panaudojant apgaulę. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu – viena apgaulės formų – teismų praktikoje ir teorijoje aiškinamas kaip savotiškas būdas išvengti prievolės, tačiau tai yra tik metodas įtraukti nukentėjusįjį į niekinius sutartinius santykius, nes išankstinės tyčios nevykdyti savo prievolės buvimas (nesumokėti, negrąžinti turto, neatlikti darbo ir kt.) sutartinius santykius padaro neteisėtus.
Kvalifikuojant veiką pagal BK 182 straipsnį taikomas naudotos apgaulės esmingumo reikalavimas: jei svetimas turtas ar turtinė teisė įgyjama arba kaltininko turtinė prievolė panaikinama nors ir neteisėtai, tačiau apgaulė nepadaro esminės įtakos nukentėjusiajam ar kitam asmeniui apsispręsti dėl šių veiksmų atlikimo, tokiu atveju apgaulė nedaro veikos sukčiavimu. Be to, sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčia, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad, apgaule esmingai suklaidinęs nukentėjusįjį ar kitą asmenį, neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina, numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia.
BK 183 straipsnyje numatytas svetimo turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą ar turtinę teisę tyčia neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Baudžiamoji atsakomybė už turto pasisavinimą galima tik esant tiesioginei tyčiai, kurią suponuoja tai, kad kaltininkas supranta, jog jam patikėtą svetimą turtą neteisėtai paverčia savu turtu, numato, kad dėl to savininkas šio turto neteks, ir to nori (baudžiamosios bylos Nr. 2K–733/2007, 2K-123/2007, 2K-7-198/2008, 2K-208/2008, 2K-171/2010, Nr. 2K-455/2012, Nr. 2K-503/2012).
Pabrėžtina, kad teismų praktikoje sukčiavimo ir turto pasisavinimo bylose, sprendžiant baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo klausimą, kai nevykdomos turtinės prievolės, taikomas kreditoriaus (turto savininko) padėties pasunkinimo kriterijus. Baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrįstumą tokiais atvejais rodo tai, jog kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų pasunkintas, pvz.: be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-7-198/2008, 2K-7-388/2007, 2K-23/2004, 2K-549/2003, 2K-293/2002 2K-851/2001 ir kt.).
Šioje byloje teismai nustatė neginčytinas faktines aplinkybes, kad V. N. susitarė B. D. 2007 m. sausio 5 d. sutartimi dėl 150 kub. m miško medienos iškirtimo M. D. priklausančiame miške, o 2007 m. vasario 9 d. V. N. ir B. D. sudarė rangos sutartį dėl medinės pirties pastatymo.
Tesimai priėjo prie išvadų, kad V. N. organizavo miško kirtimo darbus, rūpinosi iškirsta mediena ir pirties pastatymo darbų užsakymu, dalį medienos perdavė medinę pirtį statantiems darbininkams, o likusią dalį pardavė B. D. sutikimu pirkėjui O. K.. Nukentėjusioji pati sutiko, kad iš O. K. gauti pinigai už parduotą medieną būtų atlygis V. N. už miško kirtimo darbus pagal jų sudarytą miško kritimo sutartį. Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad V. N., sudarydamas sandorius (dėl miško kirtimo ir rangos sutartį dėl pirties pastatymo), būtų žinojęs, jog jų neįvykdys, turėjęs tokį tikslą, t. y. nenustatytas esminės apgaulės – piktnaudžiaujant nukentėjusiųjų pasitikėjimu – egzistavimas. Išteisintojo veiksmai, nustatyti byloje pagal esančius įrodymus, rodo, kad V. N. ėmė vykdyti sutartis, pranešė apie tai B. D., jos sutikimu dalį medienos pardavė, susitarė dėl apmokėjimo už kirtimo darbus, taip pat samdė konkrečius žmones pirčiai pastatyti, vežė jiems medieną, liudytojai patvirtino, kad pirtis buvo pastatyta, už atliktus darbus jiems buvo sumokėta, pati nukentėjusioji padarė įrašą rangos sutartyje dėl pirties priėmimo ir pretenzijų neturėjimo.
V. N. pagal šalis siejusius sutartinius teisinius santykius turėjo teisę gauti atlyginimą už miško iškirtimą ir pirties pastatymą, šiuo pagrindu pati B. D. sumokėjo išteisintajam 7000 Lt avansinį mokėjimą bei sutiko, kad iš medienos pirkėjo O. K. gautas lėšas (8410,75 Lt) pasiimtų V. N. kaip atlygį už miško kirtimą. Ginčus dėl V. N. sumokėto avansinio mokėjimo, iškirstos medienos kiekio, pirties neperdavimo, esant netinkamam sutarčių vykdymui ar jų nevykdymui, nukentėjusieji gali išspręsti civilinio proceso tvarka.
Nors skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvuojamojoje dalyje aiškiai neišskirta ir neįvardyta, kokių nusikalstamos veikos, įtvirtintos BK 182 straipsnio 1 dalyje, sudėties elementų teismas šiuo atveju nenustatė, tačiau iš teismo nustatytų faktinių aplinkybių ir argumentų visumos, akivaizdu, kad V. N. veiksmuose nebuvo nustatytas privalomas šios nusikalstamos veikos padarymo būdas – panaudojant apgaulę – ir V. N. tiesioginė tyčia, būtina kvalifikuojant veiką kaip sukčiavimą.
Taigi kaltinimas V. N. dėl sukčiavimo ir turto pasisavinimo siejamas su civilinių teisinių prievolių, kilusių iš sutartinių santykių, neįvykdymu, tačiau V. N. pripažįsta miško kirtimo, rangos sutarčių sąlygas, jomis prisiimtus įsipareigojimus; nei V. N., nei nukentėjusieji sudarytų sutarčių neginčijo, jų nenutraukė ir nekeitė ir dėl kokių nors V. N. apgaulingų veiksmų vykdant sutartis nėra praradę perspektyvos apginti ginčijamas teises civilinio proceso tvarka. Šiuo atveju nenustatyta aplinkybių, apsunkinančių nukentėjusiųjų galimybes kreiptis nuostolių atlyginimo naudojantis civiliniais teisių gynimo būdais.
Apibendrinant į tai, kas nurodyta, konstatuotina, kad kasatorius ir išteisintąjį siejo sutartiniai civiliniai teisiniai santykiai, turintys rangos ir atlygintinų paslaugų sutarčių požymių, o kilęs ginčas dėl netinkamo sutarčių vykdymo ar galbūt visiško jų nevykdymo – civilinio teisinio pobūdžio.
Dėl BPK normų taikymo
Kasaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo išvadai, jog vertindami įrodymus teismai pažeidė kasatorių nurodomas BPK nuostatas.
Kolegija sprendžia, kad, nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, byloje buvo padaryta visapusiška ir išsami byloje surinktų įrodymų analizė, o įrodymų vertinimas atliktas išnagrinėjus visas reikšmingas bylos aplinkybes ir vadovaujantis įstatymu.
Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo byloje esančius įrodymus (kaltinamojo, nukentėjusiųjų parodymus, jų patikrinimo vietoje protokolą, liudytojų: V. P., A. L., O. K., A. G., G. O., M. N., R. M., J. L. parodymus, rašytinius įrodymus: miško kirtimo ir rangos sutartis, dokumentų pateikimo protokolus) ir padarė išvadas, kad V. N. po sutarčių sudarymo ėmėsi jų vykdymo, iškirto mišką su B. D. žinia, jos sutikimu dalį iškirstos medienos pardavė O. K., kitą dalį pristatė statybininkams pirčiai statyti, kurie pastatė dvi pirtis V. N. užsakymu, taip pat pasisakė, kad dėl didesnio nei sutarto 150 kub. m kiekio medienos iškirtimo ir galimo pasisavinimo byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, o esantys – prieštaringi, neaišku, ar teoriniai iškirstos medienos skaičiavimai, atlikti specialisto, tikslūs, neaiški tokių apskaičiavimų lokalizacija, t. y. tiksli vieta, kurioje buvo skaičiuojamas iškirstas miško plotas, be to, nustatyta, kad neaišku, jei buvo iškirstas didesnis medienos kiekis nei sutarta sutartyje, kas ir kieno nurodymu tai atliko, taip pat kas ir kada pastatytas pirtis pasiėmė, tačiau, įvertinus pačios nukentėjusiosios įrašus dėl pirties gavimo, pretenzijų neturėjimo, iš kitų įrodymų visumos netiksliai nustatytos aplinkybės vertintos kaltinamojo naudai. Taigi, nurodžius reikšmingas bylos aplinkybes, konstatuota, kad iš įrodymų visumos ir dėl bylos duomenų nepakankamumo nėra pagrindo kvalifikuoti V. N. veiksmus pagal jam pateiktus kaltinimus, nenustatyta jo kaltė.
Kaltinamajame akte kasatoriaus kaltumas buvo grindžiamas iš esmės B. D. parodymais, jos pateiktais rašytiniais įrodymais (išrašais iš jos banko sąskaitos, nuotraukomis iš kirtimo vietos, parodymų patirtinimo vietoje užfiksuotais parodymais, nepriklausomo medienos matuotojo išvadomis, liudytojų parodymais), kurie visi buvo tirti teisiamajame posėdyje ir vertinti byloje surinktų įrodymų visumoje, tačiau šie duomenys neabejotinai nepagrindė kaltinamojo tyčinės kaltės.
Pažymėtina, kad priešingai negu teigiama skunde, įrodymų šaltiniai – liudytojų A. L., O. K., A. G. ir nukentėjusiųjų parodymai – buvo išnagrinėti ir įvertinti kartu su kitais byloje surinktais įrodymais. Liudytojas A. Š. teisme nebuvo apklaustas, tačiau nagrinėjant bylą apeliacine tvarka prašymai dėl šio neapklausto liudytojo apklausos būtinumo nebuvo teikiami.
BPK 304 straipsnyje nustatyta, kas turi būti nurodyta įžanginėje nuosprendžio dalyje, o BPK 305 straipsnio 3 dalyje išdėstyti reikalavimai išteisinamojo nuosprendžio aprašomajai daliai (joje turi būti nurodyta: kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmė; teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų įvertinimo motyvai; teismo išvados dėl kaltinamojo išteisinimo). Įvertinus skundžiamojo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio sudedamąsias dalis, konstatuotina, kad išteisinamasis nuosprendis atitinka minėtų baudžiamojo proceso nuostatų reikalavimus.
Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismas nepasinaudojo teise bylą grąžinti ikiteisminiam tyrimui papildyti, trūkumams pašalinti, abejonėms panaikinti, nors pripažino, kad tyrimas atliktas neišsamiai. Iš tiesų teismas pripažino, kad nenustatyta, kam buvo perduota V. N. užsakymu pastatyta pirtis (dvi), t. y. kieno užsakymu ir kas išvežė pirtis iš jų sukirtimo vietos, taip pat tiksliai neaišku, kokioje vietoje specialistas atliko teorinius iškirsto miško medienos kiekio apskaičiavimus ir kodėl byloje kaltinamajam buvo inkriminuotas būtent 165 kub. m, viršijant sutartyje numatytą kiekį, neteisėtas medienos iškirtimas. Pagal BPK 254 straipsnio 3 dalies nuostatas byla teismo gali būti perduota prokurorui: pirma, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ar yra kitų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, kurie trukdo išnagrinėti bylą; antra, prokuroro prašymu ikiteisminiam tyrimui papildyti. Negalima daryti tokios prezumpcijos, kad kiekvienu atveju, kai nagrinėjant baudžiamąją byla surinktais ir teismo ištirtais įrodymais nėra įrodytos tam tikros bylos aplinkybės, t. y. tinkamai nepagrindžiamas kaltinamojo kaltumas dėl konkrečios veikos padarymo, o kyla pagrįstų abejonių dėl to, byla turi būti perduodama prokurorui. Šiuo atveju įstatyme įtvirtintų pagrindų bylai perduoti prokurorui ikiteisminiam tyrimui papildyti nebuvo nustatyta, prokuroras bylą nagrinėjusių teismų taip pat to neprašė.
Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, ar pirmosios instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje išdėstytos teismo išvados atitinka bylos aplinkybes, laikydamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatų, bylą patikrino tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniuose skunduose. Šio teismo nutartyje išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinių skundų ir paaiškinta, kodėl apeliantų argumentai dėl V. N. išteisinimo nepagrįsti.
Dėl teisėjų nešališkumo
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir nešališkas teismas. Ši teisė numatyta ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje. Vertinant nešališkumą subjektyviuoju aspektu, turi būti nustatyta, ar yra realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjo nešališkumo. Objektyvus nešališkumo aspektas bendriausia prasme reikalauja, kad teismo procesas būtų organizuojamas, proceso veiksmai būtų atliekami, su bylos nagrinėjimo teisme dalyviais būtų bendraujama taip, jog negalėtų susidaryti įspūdis, kad proceso metu vienai iš proceso šalių reiškiamas išankstinis priešiškumas ar palankumas arba teismas vienaip ar kitaip suinteresuotas tam tikra bylos baigtimi (kasacinės bylos Nr. 2K-287/2003, 2K-738/2004, 2K-340/2008, 2K-228/2009, 2K-176/2010, 2K-193/2010, 2K-195/2010). Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas neturėtų būti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais (kasacinės bylos Nr. 2K-230/2009, 2K-243/2009, 2K-122/2010, 2K-195/2010).
Kasatorių argumentai dėl teisėjų šališkumo pagrįsti vien jų nesutikimu su priimtu išteisinamuoju nuosprendžiu ir apeliacinės instancijos nutartimi, kuria atmestas nukentėjusiųjų skundas. Visi kasatorių argumentai dėl teismo šališkumo susiję su tuo, kad, jų nuomone, teismai netinkamai įvertino įrodymus, apeliacinės instancijos teismas nutartyje iš esmės atkartojo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio argumentus ir motyvus. Tokie motyvai neįrodo teisėjų šališkumo, be to, šiuo atveju jokie BPK pažeidimai nebuvo padaryti.
Taigi darytina išvada, kad kasacine tvarka skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys neduoda pagrindo įžvelgti BPK nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą ir bylų nagrinėjimą, pažeidimų, kurie galėtų būti pripažinti esminiais, t. y. dėl kurių teismų sprendimus reikėtų naikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a r i a :
Nukentėjusiųjų B. D. ir M. D. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai Viktoras Aidukas
Valerijus Čiučiulka
Tomas Šeškauskas