Administracinė byla Nr. eA-1546-602/2020

  Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02316-2018-6

   Procesinio sprendimo kategorija 14.8

(S)  

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas Šalčininkų medžiotojų klubas „Merkys“ (toliau – MK „Merkys“) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Departamentas) 2018 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. VR-17.5-41 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo patvirtintas 2018 m. gegužės 7 d. patikrinimo aktas Nr. VR-17.7-24 (toliau – ir Patikrinimo aktas) ir sprendimu buvo patvirtinta 39 133,45 Eur suma (toliau – ir Sprendimas), kaip nepagrįstą ir neteisėtą bei netaikyti jokių ekonominių skatinimo priemonių, o netenkinus pirmojo prašymo, prašė skirti švelnesnę poveikio priemonę.

2.       Pareiškėjas skunde nurodė, kad Sprendime nustatyta, jog MK „Merkys“ deklaracijas už 2013 ir 2015 m. teikė Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI, Inspekcija, centrinis mokesčių administratorius), tačiau dėl nežymių klaidų Inspekcija jų nepriėmė.

3.       Pareiškėjas paaiškino, jog negavo informacijos apie deklaracijų atmetimą dėl netiksliai nurodyto elektroninio pašto adreso. Nesutiko su atsakovo Sprendime taikytu Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 2 dalies vertinimu. Teigė, kad deklaravo 2013 ir 2015 metų deklaracijas bei tinkamai išgautą gamtos išteklių kiekį ir jį apmokėjo, todėl nėra pagrindo taikyti minėtą Įstatymo nuostatą. Pažymėjo, jog, mokesčiai už 2013 ir 2015 metus buvo apskaičiuoti ir sumokėti laiku. Šiuo metu deklaracijos yra patikslintos ir priimtos. Pažymi, kad pareiškėjas linkęs sutikti su Sprendime išdėstytomis aplinkybėmis, tačiau paskirta didesnio mokesčio tarifo – ekonominio skatinimo priemonės 39 133,45 Eur suma yra akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga (neadekvati) galimai padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga.

4.       Pareiškėjas nurodė, kad prašė, pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 36 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgti į galimai padaryto pažeidimo pobūdį, mastą, t. y. abu kartus mokesčiai sumokėti laiku ir tinkami, pagal trūkumus turinčias 2013 m. ir 2015 m. deklaracijas dėl žmogiškosios techninės klaidos neturinčios įtakos mokestinei sumai, atsakomybę lengvinančias ir byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes, bei pripažinti, kad ekonominės skatinimo priemonės bus akivaizdžiai per didelės ir neproporcingos galimai padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisingos, todėl, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, prašė skirti švelnesnę poveikio priemonę, negu nustatyta Įstatyme arba jos visai neskirti.

5.       Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, prašė jį atmesti ir palikti galioti Sprendimą nepakeistą.

6.       Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Departamento direktorius, išnagrinėjęs Mokesčių kontrolės skyriaus vyresniojo valstybinio aplinkos apsaugos inspektoriaus Patikrinimo aktą, surašytą, patikrinus MK „Merkys“, nustatė, jog pastarasis nepateikė Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą deklaracijų formų KIT709 už 2013 ir 2015 metus centriniam mokesčių administratoriui iki teisės aktuose nustatytų terminų ir taip pažeidė Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies, 7 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis. Atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekis taikė didesnio mokesčio tarifą ir apskaičiavo 39 133,45 Eur sumą.

7.       Departamentas pažymėjo, kad vien fakto, jog pareiškėjas nepateikė deklaracijos už 2013 m. ir 2015 m., neatsižvelgiant į tai, ar tai buvo tyčinis veiksmas ar ne, pakanka, kad būtų taikoma sankcija – didesnis mokesčio tarifas dauginant iš koeficiento 10, nes Įstatymo norma yra imperatyvi.

8.       Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nelaikomos juridiškai reikšmingomis aplinkybėmis, šalinančiomis pažeidimą ar kaip nors kitaip galinčiomis turėti įtakos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius dydžiui, nustatytam Departamento Sprendime. Pažymėjo, kad Departamentas pagal kompetenciją vykdė savo funkcijas bei priimtas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

9.       Atsakovas Departamento Vilniaus administracinių bylų nagrinėjimo Teisės poskyris atsiliepime nurodė, kad Departamento pateiktas atsiliepimas yra tinkamos šalies pateiktas ir jis šioje byloje yra tinkamas atsakovas.

II.

10.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjo

skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Departamento Sprendimą ir sumažino apskaičiuotą mokestį iki 7 826,68 Eur.

11.       Teismas nurodė, kad byloje kilo ginčas dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjui taikytas didesnis mokesčio tarifas, teisėtumo ir pagrįstumo.

12.       Teismas nustatė, kad Patikrinimo akte konstatuota, jog pareiškėjas nepateikė mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą deklaracijų formų KIT709 už 2013 ir 2015 metus VMI iki teisės aktuose nustatytų terminų ir taip pažeidė Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies, 7 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis. Departamento direktorius Sprendime, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 132 straipsniu, patvirtino Patikrinimo aktą. Vadovaudamasis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekis taikė didesnio mokesčio tarifą ir apskaičiavo 39 133,45 Eur sumą. Sprendime akcentavo, kad galiojantys teisės aktai Departamentui nenumato teisinių galimybių, atsižvelgiant į pažeidimo padarymo aplinkybes, sumažinti ar atleisti nuo Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos sankcijos.

13.       Teismas rėmėsi ginčui aktualiomis Įstatymo nuostatomis. Pažymėjo, kad pareiškėjas nesutiko su Sprendimu, argumentuodamas tuo, kad dėl nežymių klaidų VMI nepriėmė deklaracijų, nors mokesčiai buvo apskaičiuoti ir sumokėti laiku.

14.       Teismas nurodė, kad pareiškėjas iš esmės neginčijo, kad už 2013 ir 2015 metus VMI nepateikė deklaracijų teisės aktuose nustatytu terminu. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis teigė negalėjęs pateikti deklaracijų (dėl nežymių klaidų, dėl neteisingai nurodyto elektroninio pašto adreso negavo pranešimų apie trūkumus), nepaneigė atsakovo nustatytų aplinkybių ir padarytų išvadų dėl Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies pažeidimų. Teismas pareiškėjo teiginius dėl minėtų nuostatų netinkamo taikymo, laikė nepagrįstais. Aplinkybė, kad šiuo metu yra pateiktos ištaisytos deklaracijos ir sumokėti mokesčiai, nekeičia nustatytų aplinkybių, t. y. kad nustatytu terminu pareiškėjas neįvykdė teisės aktuose nustatytos pareigos. Taip pat, teismas pareiškėjo teiginius, kad taikytas didesnis mokesčio tarifas yra neproporcinga priemonė, laikė nepagrįstais.

15.       Teismas nurodė, jog sprendžiant klausimą dėl pareiškėjui paskirtos sankcijos proporcingumo, būtina vadovautis teisingumo bei protingumo kriterijais, atsižvelgiant į tai, kad vienas iš pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės, tikslų – teisingumas – vienas svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindų.

16.       Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas realiai valstybės biudžetui už 2013 ir 2015 m. buvo nesumokėjęs 2013 m. 1 971,04 Eur (6805,63 Lt) ir 2015 m. – 1 942,30 Eur mokesčio už medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimą, t. y. iš viso 3 913,34 Eur sumos, o pagal Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas, pareiškėjui apskaičiuotas mokestis didesniu tarifu sudaro 39 133,45 Eur.

17.       Teismas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, dėl kurių jis nepateikė laiku deklaracijų, vertino, kad MK „Merkys“ neturėjo tikslo nuslėpti dalies medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimo fakto ir turėti mokestinės naudos. Mokesčiai yra sumokėti, o šios nustatytos aplinkybės teismo vertintos analizuojant pareiškėjui paskirtos poveikio priemonės proporcingumą.

18.       Teismas pažymėjo, jog proporcingumo principo esmė ta, kad pritaikyta neigiama poveikio priemonė turi atitikti padarytą pažeidimą (nusikaltimą), o minėtas principas neatskiriamas nuo teisingumo principo – universalaus bendrojo teisės principo. Būtent įgyvendinant teisingumo principą reikalaujama, kad asmeniui skiriama sankcija būtų proporcinga padarytam pažeidimui. Antra vertus, teisingumas reikalauja, kad asmuo, padaręs priešingą teisei veiką, neišvengtų ir atsakomybės, tačiau skiriant jam bausmę būtų atsižvelgiama į jo turtinę padėtį bei kitas aplinkybes.

19.       Teismas pripažino, kad taikyta poveikio priemonė yra neadekvati padarytam pažeidimui ir pareiškėjui skiriama švelnesnė poveikio priemonė. Departamentui tokia teisė nesuteikta, todėl jis negalėjo taikyti mažesnės poveikio priemonės.

20.       Teismas atsižvelgęs į tai, kad valstybės biudžetas žalos dėl neteisingai apskaičiuoto mokesčio nepatyrė, nes mokestis sumokėtas, todėl imperatyvių reikalavimų aplinkos apsaugos srityje nevykdymas šiuo atveju nelaikomas sąmoningu.

21.       Teismas, įvertinęs aplinkybes, atsižvelgęs į Įstatyme numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslą, vadovaudamasis, be kita ko, teisingumo, protingumo, proporcingumo principais, priėjo prie išvados, kad nagrinėjamu atveju atsakovo nustatytas 39 133,45 Eur mokestis už laiku nedeklaruotą 2013 ir 2015 metus išgautą gamtos išteklių kiekį pareiškėjui yra neproporcingas ir mažintinas, mokestį už laiku nedeklaruotą išgautų gamtos išteklių kiekį padidinant du kartus, t. y. 7 826,68 (3 913,34 x 2) Eur.

22.       Teismas vertino, jog būtent sumažintos poveikio priemonės taikymas pareiškėjui bus tinkama, adekvati ir proporcinga priemonė, o pareiškėjo prašymas netaikyti poveikio priemonės neatitiktų Įstatymo tikslų bei teisingumo, protingumo principų esmės, todėl pareiškėjo reikalavimą tenkino iš dalies, pakeičiant Sprendimą ir sumažinant apskaičiuotą mokestį iki 7 826,68 Eur.

III.

23.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjui netaikyti jokių poveikio priemonių.

24.       Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiškėjas prašė panaikinti Sprendimą kaip nepagrįstą ir neteisėtą ir netaikyti jokių ekonominių skatinimo priemonių. Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas neturėjo tikslo nuslėpti dalies medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimo fakto ir iš to turėti mokestinės naudos.

25.       Pareiškėjas paaiškina, kad pirmosios instancijos teismas, taikytą poveikio priemonę laikė neadekvačia padarytam pažeidimui, tačiau pareiškėjo prašymą netaikyti poveikio priemonės atmetė kaip neatitinkantį įstatymo tikslų bei teisingumo, protingumo principų esmės. 

26.       Pareiškėjas pažymi, kad savo mokestinę prievolę įvykdė tinkamai ir laiku, tačiau pateiktos deklaracijos buvo atmestos ne dėl esminių pažeidimų, o dėl žmogiškos klaidos, pildant bendrinius deklaracijos duomenis, nors valstybės biudžetas žalos dėl nesavalaikio deklaracijų pateikimo nepatyrė.

27.       Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, nors pirmosios instancijos teismas pripažinęs, kad taikyta poveikio priemonė yra neadekvati padarytam pažeidimui, neatsižvelgė, kad imperatyvių reikalavimų aplinkos apsaugos srityje nevykdymas šiuo atveju nelaikomas sąmoningu, siekiant tikslo nuslėpti dalies medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimo fakto.

28.       Pareiškėjo nuomone, tik poveikio priemonės netaikymas bus tinkama, adekvati ir proporcinga priemonė, atitinkanti menko pažeidimo pobūdį, pavojingumo laipsnį.

29.       Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

30.       Atsakovas nurodo, kad nagrinėjama administracinė byla yra elektroninė, o pareiškėjo atstovas advokatas yra prisijungęs prie Teismų elektroninių paslaugų portalo (toliau – ir EPP), todėl pareiškėjo atstovas turėjo pasirinkti jam priimtinus apdairius ir rūpestingo elgesio variantus, tinkamai apskaičiuoti terminą apeliaciniam skundui paduoti ir jį pateikti, tačiau pirmosios instancijos teismas pareiškėjo apeliacinį skundą gavo 2019 m. kovo 26 d., siųstą paštu.

31.       Atsakovas prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą kaip paduotą praleidus apskundimo terminą.

32.       Atsakovas pažymi, jog būtent pagal Įstatymo 7 straipsnį, kuris reglamentuoja mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir mokėjimo tvarką, kad tinkamai ir laiku pateikti deklaracijas, tokios pareigos pareiškėjas neįvykdė ir tai teismas įvertino, kaip teisės aktų nuostatų nesilaikymą.

33.       Akcentuoja, jog visiškai palaiko pirmosios instancijos teismo skundžiamą sprendimą, mano, kad nėra pagrindo dar labiau sumažinti pareiškėjui skirtos sankcijos, nes kaip ir jis pripažįsta laiku nebuvo pateiktos deklaracijos, o sankcija ir taip jau sumažinta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

34.       Byloje nustatyta, kad Departamento Mokesčių kontrolės skyriaus vyresnysis valstybinio aplinkos apsaugos inspektorius patikrinęs MK „Merkys“ surašė Patikrinimo aktą. Departamento direktorius, išnagrinėjęs Patikrinimo aktą, pagal MAĮ 132 straipsnio nuostatas patvirtino jį priimdamas ginčijamą Sprendimą, kuriuo buvo patvirtinta 39 133,45 Eur suma už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį.

35.        Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui teigė, kad už 2013 ir 2015 metus VMI teikė deklaracijas teisės aktuose nustatytu terminu, tačiau deklaracijos buvo nepriimtos dėl formalių trūkumų, informacijos dėl deklaracijų nepriėmimo dėl klaidos (neteisingai nurodytas elektroninio pašto adresas) pareiškėjas negavo. Jeigu poveikio priemonė būtų taikoma, paskirta didesnio mokesčio tarifo – ekonominio skatinimo priemonės 39 133,45 Eur suma būtų akivaizdžiai per didelė ir neproporcinga galimai padarytam teisės pažeidimui.

36.       Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į Įstatyme numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslą, konstatavo, kad atsakovo nustatytas 39 133,45 Eur mokestis už laiku nedeklaruotą 2013 ir 2015 metus išgautą gamtos išteklių kiekį, pareiškėjui yra neproporcingas ir mažinamas, mokestį už laiku nedeklaruotą išgautų gamtos išteklių kiekį padidinant du kartus, t. y. 7 826,6 (3 913,34 x 2) Eur.

37.       Pareiškėjas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad pareiškėjas neturėjo tikslo nuslėpti dalies medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimo fakto ir iš to turėti mokestinės naudos. Be to, teismas taikytą poveikio priemonę laikė neadekvačia padarytam pažeidimui, tačiau pareiškėjo prašymą netaikyti jokių poveikio priemonių atmetė kaip neatitinkantį įstatymo tikslų bei teisingumo, protingumo principų esmės.

V.

38.       Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų.

39.       Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (redakcija nuo 2007 m. sausio 1 d.) 1 straipsnyje nustatyta, kad šis įstatymas nustato valstybinių gamtos išteklių, kurie pagal šį įstatymą yra mokesčio objektas, apmokestinimo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius ir ginčų nagrinėjimo tvarką.

40.       Įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad šio įstatymo tikslas – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas.

41.       Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, turintys leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete pagal Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymą, išskyrus biologinio profilio mokslo ir mokymo įstaigas, vykdančias laukinės gyvūnijos, jos gyvenamosios aplinkos ir medžioklės mokslinius tyrimus.

42.       Įstatymo 6 straipsnio (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XI-1818 redakcija) 2 dalyje nustatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10.

43.       Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XI-1818 redakcija) nustatyta, kad <...> Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai metai.

44.       Įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 3 priede nustatytą mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius tarifą pagal medžioklės plotų kategorijas, apskaičiuoja ir moka mokestį už per mokestinį laikotarpį mokesčio mokėtojui suteiktą (leistą) naudoti atitinkamos kategorijos medžioklės plotų dydį.

45.       Įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad aplinkos ministerija ar jos įgaliotos institucijos kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuojamas ir deklaruojamas mokestis už valstybinius gamtos išteklius.

VI.

46.       Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas, būdamas mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokėtoju privalėjo pagal Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymą deklaruoti ir mokėti mokestį už per mokestinį laikotarpį (2013 ir 2015 metus) mokesčio mokėtojui suteiktą (leistą) naudoti atitinkamos kategorijos medžioklės plotų dydį. Pareiškėjas nurodė ir atsakovas neginčija, kad pareiškėjas sumokėjo per Įstatyme nustatytą terminą mokestį už 2013 ir 2015 metus ir teikė deklaracijas, kurios buvo atmestos dėl klaidų.

47.       Taikant Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymą yra siekiama apmokestinti mokesčiu naudojamus valstybinius gamtos išteklius. Mokesčių mokėtojai remiantis šio Įstatymo reikalavimais privalo per įstatyme nustatytą terminą deklaruoti ir mokėti mokestį už naudojamus valstybinius gamtos išteklius. Įstatymo 6 straipsnis, nustato teisines pasekmes – pagal savo pobūdį griežtą sankciją, būtent įtvirtina reikalavimą už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį, taikyti didesnį mokesčio tarifą (dauginant iš nustatyto mokesčio koeficiento 10). Ši sankcija už Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymo pažeidimą gali būti taikoma, kai nustatoma, kad Įstatymas yra pažeistas, kai mokesčių mokėtojas pagal šį Įstatymą nevykdo esminių savo pareigų – nemoka mokesčių už naudojamus valstybinius gamtos išteklius arba moka mokesčius už mažesnį naudojamų valstybinius gamtos išteklių kiekį ir nevykdo su esminėmis mokesčių mokėjimo sąlygomis susijusių formalių reikalavimų – deklaruoti mokestį už naudojamus valstybinius gamtos išteklius. Sankcijos taikymas vien dėl formalių reikalavimų pažeidimo neatitiktų Įstatymo paskirties bei tikslo – apmokestinti mokesčiu naudojamus valstybinius gamtos išteklius, ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, ir būtų neproporcinga priemonė.     

48.        Nagrinėjamoje byloje pareiškėjui remiantis Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsniu taikytas didesnis mokesčio tarifas vien dėl formalių reikalavimų pažeidimo, toks Įstatymo taikymas negali būti pripažįstamas tinkamu. Skundžiamas sprendimas yra naikinamas kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams, remiantis ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktu. Pirmosios instancijos teismas neteisingai sprendė dėl atsakovo taikytų materialinės teisės normų, tačiau iš dalies tenkino skundą dėl kitų motyvų, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas.   

49.         Nepagrįsti yra atsakovo argumentai, kad atsakovo taikytų normų aiškinimas tokiu būdu kaip pritaikė atsakovas, išplaukia iš suformuotos teismų praktikos – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 26 d. nutarties byloje Nr. A-821-602/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutarties byloje Nr. eA-3525-575/2016. Šiose bylose buvo nagrinėjami kitokie atvejai, negu nagrinėjamoje byloje, buvo susidariusi mokesčio permoka. Taigi nei šiose bylose, nei kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose nebuvo nagrinėjamas klausimas dėl tokių faktinių aplinkybių, kurios yra susiklosčiusios nagrinėjamoje byloje.

50.        Nepagrįsti yra atsakovo atsikirtimai į apeliacinį skundą dėl procesinio pobūdžio aplinkybių, būtent dėl to, kad pareiškėjas padavė apeliacinį skundą praleidęs nustatytą terminą. Bylos dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas padavė skundą pirmosios instancijos teismui elektronine forma ir elektroninių ryšių priemonėmis, todėl buvo iškelta elektroninė administracinė byla. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą neelektronine forma ir neelektroninių ryšių priemonėmis, t. y. rašytinės formos skundą įteikė paštui (nepraleisdamas termino). ABTĮ nenustato neigiamų teisinių pasekmių atsiradimo proceso dalyviui, jeigu jis atlieka procesinius veiksmus, nepraleisdamas nustatyto procesinio termino, tačiau tai daro kitokia forma (rašytine, o ne elektronine), negu buvo pradėta byla teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Šalčininkų rajono medžiotojų klubo „Merkys“ apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 15 d. sprendimą pakeisti ir rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo skundą tenkinti. Panaikinti Aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2018 m. birželio 11 d. sprendimą Nr. VR-17.5-41 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo patvirtintas 2018 m. gegužės 7 d. patikrinimo aktas Nr. VR-17.7-24 ir sprendimu patvirtinta 39 133,45 Eur suma.“ 

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                        Ričardas Piličiauskas

                                                     Veslava Ruskan

                                        Milda Vainienė