Administracinė byla Nr. A-2167-1062/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00595-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S 

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. T. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėjas D. T. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (I t., b. l. 1–6) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 29 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2.       Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2013 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. balandžio 1 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kuriose visą laikymo laikotarpį buvo pažeidžiamas jo privatumas naudojantis kameroje esančiu tualetu. Sanitarinis mazgas kameroje atskirtas 1,5 m sienele, kuri neužtikrino jo privatumo nuo likusios kameros dalies, todėl jį galėjo matyti tiek kiti kameroje esantys asmenys, tiek pareigūnai. Tualete ir visoje kameroje buvo nemalonus kvapas, nes nebuvo ventiliacijos. Privatumas nebuvo užtikrintas ir dušuose, kuriuose nėra pertvarų. Tokiu būdu jis buvo netiesiogiai kankinamas, patyrė didelius išgyvenimus, nepatogumą, emocinę depresiją, prarado pasitikėjimą savimi, sutriko jo visavertis gyvenimas.

3.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti, taip pat prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą (I t., b. l. 102–110).

4.       Atsakovas pateikė informaciją apie pareiškėjo laikymą Lukiškių TI-K nuo 2015 m. sausio 30 d. iki 2016 m vasario 10 d. (laikotarpius, kamerų plotus, laikomų asmenų skaičių). Nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Atkreipė dėmesį, kad gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose yra įrengiamos užuolaidos, kai kuriose kamerose sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Atsakovas pažymėjo, kad priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekiant užtikrinti asmenų nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Taisyklės), nėra nustatyta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Priešingu atveju pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų nuolatinės elgesio kontrolės jų buvimo vietose.

5.       Pažymėjo, kad siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių TI-K dušo patalpose yra įrengtos 1,6 metro aukščio ir 1,2 metro pločio pertvaros.

II.

6.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pareiškėjui priteisė 50 Eur neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, už laikotarpį nuo 2015 m. vasario 14 d. iki 2016 m. balandžio 1 d. (II t., b. l. 177–181).

7.       Spręsdamas dėl ieškinio senaties teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.131 straipsnio, 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, nusprendė, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus žinojo arba turėjo žinoti bei suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, kadangi pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl kalinimo, neatitinkančio teisės normų reikalavimų, jis patyrė didelius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, emocinę depresiją, garbės ir orumo pažeminimą, prarado pasitikėjimą savimi, sutriko jo visavertis gyvenimas. Be to, su skundais jau yra kreipęsis į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl perpildytų kamerų, jų būklės, antisanitarinių laikymo sąlygų, vėdinimo, iškvietimo mygtukų laikotarpiu nuo 2013 iki 2015 m. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K tam tikrais laikotarpiais laikytas nuo 2013 m. birželio 5 d. iki 2016 m. vasario 9 d., bet skundą teismui išsiuntė tik 2018 m. vasario 14 d., o prieš tai nesikreipė į jokias institucijas dėl pažeidžiamų teisių, nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą. Teismas nusprendė, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą, todėl jis praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu iki 2015 m. vasario 13 d.

8.       Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 14 d. iki 2016 m. balandžio 1 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas iš viso 12 parų, iš kurių 4 paras kamerose buvo laikomas vienas. Taigi per visą buvimo Lukiškių TI-K ginčo laikotarpį pareiškėjas iš viso 8 paras buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose kartu su kitais asmenimis.

9.       Iš Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. vasario 28 d. pranešimo Nr. 24-1819 dėl pareiškėjo skundo teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K sanitariniai mazgai kameroje nuo likusios kameros dalies atskirti 1,5 m sienele, o kameroje Nr. 388, kurioje pareiškėjas buvo laikomas 2015 m. gruodžio 15 d., sanitarinio mazgo patalpa įrengta kaip atskira kabina su durimis.

10.       Teismas iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų ir paaiškinimų nustatė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atitvertas 1,5 m aukščio pertvara, kas atitinka teisės aktų reikalavimus. Tačiau, teismo vertinimu, minėtas sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino visiško asmens privatumo. Teismas vadovavosi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje pateiktais vertinimais, susijusiais su bent minimaliu kalinamų asmenų privatumo užtikrinimu. Šiuo atveju Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo teiginių, kad Lukiškių TI-K kamerose sanitariniai mazgai ginčo laikotarpiu nebuvo visiškai atitverti nuo gyvenamosios patalpos, taip pat nepaneigė, kad pareiškėjas galėjo būti stebimas kitų nuteistųjų ir pareigūnų tuo metu, kai naudojosi tualetu. Teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovo nurodomos aplinkybės dėl privatumui užtikrinti įrengtų užuolaidų nagrinėjamu atveju nėra reikšmingos ir vertinamos, nes jos buvo įrengtos tik 2017 m., t. y. ginčui neaktualiu laikotarpiu. Nors teismas sutiko su Lukiškių TI-K, kad pareigūnai privalo nuolat stebėti kamerose laikomus asmenis, tačiau tokios pareigos vykdymas nepaneigia suimtųjų / nuteistųjų teisės privačiai naudotis sanitariniais įrenginiais. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis tualetu nebuvo tinkamai užtikrinta ginčui aktualiu laikotarpiu, žemino orumą, neabejotinai kėlė diskomfortą ir kitus neigiamus potyrius.

11.       Teismas nurodė, jog atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad ginčo laikotarpiu dušuose nebuvo pertvarų tarp atskirų dušų galvučių. Iš pareiškėjo pateikto dušų patalpos brėžinio teismas nusprendė, kad atsakovo atstovo minima sienelė skyrė pakabas rūbams nuo įrengtų dušų, tarp kurių ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo pertvarų. Šiuo atveju pabrėžta ir tai, kad nors pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažinta, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Teismas konstatavo, kad tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą.

12.       Teismas nagrinėjamoje byloje nustatęs, kad ginčui aktualiu laikotarpiu 12 dienų Lukiškių TI-K buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, darė išvadą, kad privatumo neužtikrinimas tiesiogiai lėmė pareiškėjui nepatogumus, kėlė diskomfortą, kitus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir orumo pažeminimą, o tai sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos. Be to, teismas pažymėjo, kad dėl patirtų išgyvenimų pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu ne kartą kreipėsi į gydytojus.

13.       Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis trukmę, pažeidimų pobūdį ir mastą, atsižvelgęs į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 29 000 Eur suma yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Atsižvelgdamas į privatumo pažeidimo trukmę ir su tuo susijusius nepatogumus, dvasinius išgyvenimus ir kitas neigiamas pasekmes, teismas darė išvadą, kad protinga ir adekvati patirtų nepatogumų mastui priteistina suma būtų 50 Eur.

III.

14.       Pareiškėjas D. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą (II t., b. l. 187).

15.       Pareiškėjas pažymi, kad teismas turi spręsti, ar ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę, ginčo esmę, šalių elgesį, įstatymo esmę ir paskirtį bei kitas reikšmingas aplinkybes.

16.       Pareiškėjas taip pat pažymi, kad vertinant senaties terminą taikytinos Konvencijos ir EŽTT praktikos nuostatos, kad dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimų senaties terminas netaikytinas.

17.       Pareiškėjo teigimu, tik 2017 m., kai buvo priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis dėl jo pažeistų teisių naudojantis sanitariniais mazgais (dušu) Utenos vyriausiojo policijos komisariato areštinėje, pareiškėjas suvokė, kad ir Lukiškių TI-K jo teisės į privatumą taip pat buvo pažeistos.

18.       Pareiškėjas taip pat teigia, kad pažeidimai buvo tęstiniai, nuo paskutinio pažeidimo, kuris buvo 2016 m., dar nepraėjo senaties terminas.

19.       Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti (II t., b. l. 190–193).

20.       Atsakovo manymu, pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atsakovo teigimu, nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – neteisėta veika, nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, jog pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus nepatogumus. Atsakovas mano, jog nėra teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

21.       Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2013 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. balandžio 1 d., atlyginimo.

22.       Pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo reikalavimui dėl žalos už laikotarpį iki 2015 m. vasario 13 d. pritaikęs ieškinio senatį, o dėl likusio laikotarpio (nuo 2015 m. vasario 14 d. iki 2016 m. balandžio 1 d.) konstatavęs, kad 12 dienų buvo pažeidžiamas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, be to, atsižvelgęs į tai, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrino visiško privatumo, pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo tenkino iš dalies ir priteisė jam 50 Eur iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K.

23.       Pareiškėjas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, iš esmės nesutinka tik su teismo sprendimo dalimi dėl senaties taikymo, mano, kad dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimų senaties terminas netaikomas, be to, teigia, kad ieškinio termino senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios.

24.       Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25.       Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su ieškinio senaties taikymu, atkreiptinas dėmesys, jog Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o EŽTT yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją (pranešimo Nr. 36813/97). Lietuvoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų reglamentuoja CK 6.271 bei 6.250 straipsniai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015; 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017 ir kt.).

26.       EŽTT taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017 ir kt.).

27.       Atsižvelgus į tai, vertintina, jog šiuo atveju gali ir turi būti taikomos būtent nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl atmestini pareiškėjo argumentai, kad Konvencijos 3 straipsnis ieškinio senaties terminų nenumato ir šiuo atveju ieškinio senaties terminas negalėjo būti taikomas.

28.       Teisėjų kolegija nurodo, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

29.       Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.).

30.       Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas su skundu dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo į teismą kreipėsi 2018 m. vasario 14 d. (I t., b. l. 7), prašydamas priteisti neturtinę žalą, patirtą nuo 2013 m. balandžio 1 d. iki 2016 m. balandžio 1 d. Atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį (I t., b. l. 102–110).

31.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas ieškinio senaties eigos klausimus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017 ir kt.).

32.       Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi, nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią.

33.       Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį.

34.       CK 1.131 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013).

35.       Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Teisės normose, reglamentuojančiose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažintos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017). Be to, tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymus, pagrindžiančius ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

36.       Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Priešingai – pareiškėjas pats pripažįsta, kad dėl, jo teigimu, netinkamų kalinimo sąlygų jis ir anksčiau jau buvo kreipęsis į teismą. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

37.       Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. T. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai        Rytis Krasauskas

        Ramutė Ruškytė

        Skirgailė Žalimienė