Baudžiamoji byla Nr. 2K-130-976/2018

Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00055-2011-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.17.6.1.; 2.2.1.2 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininkas), Gabrielės Juodkaitės-Granskienės ir Rimos Ažubalytės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Gintautui Paškevičiui,

išteisintojo gynėjui advokatams Linui Belevičiui ir Juozui Rėksniui,

išteisintajam J. K.,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Sauliaus Versecko bei išteisintojo J. K. (J. K.) kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 29 d. nutarties.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nuosprendžiu J. K. išteisintas dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 202 straipsnio 1 dalį ir 1891 straipsnio 1 dalį, nes nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 29 d. nutartimi patenkintas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro atsisakymas dėl apeliacinio skundo dalies, susijusios su kaltinimu pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį, o kita apeliacinio skundo dalis atmesta. Be to, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 13 d. nuosprendis pakeistas, iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinant teiginį „J. K. inkriminuota veika, jeigu ji atitinka individualios veiklos požymius, gali būti nusikalstama“.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio jo skundą tenkinti, o išteisintojo atmesti, išteisintojo, prašiusio jo skundą tenkinti, o prokuroro skundą atmesti,

n u s t a t ė :

1. Bylos esmė

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu J. K. išteisintas dėl kaltinimo tuo, kad nuo 2004 m. kovo 29 d. iki 2009 m. balandžio 23 d., realizuodamas vieninga tyčia apimtą nusikalstamą sumanymą versliškai imtis komercinės veiklos įsigydamas pigiau ir parduodamas brangiau nekilnojamąjį turtą, turėdamas tikslą iš pirkimo ir pardavimo kainos skirtumo gauti didelės vertės pelno, tačiau apie vykdomą veiklą ir gaunamas pajamas teisės aktų nustatyta tvarka neinformuodamas atsakingų valstybinių institucijų, taip išvengdamas prievolės mokėti privalomus mokesčius į valstybės biudžetą, neteisėtai, pažeisdamas Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo Nr. IX-1007 (toliau – GPMĮ) 35 straipsnio 2 dalies reikalavimą, kad „Nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti kokios nors rūšies individualią veiklą, privalo apie tai informuoti mokesčio administratorių centrinio mokesčio administratoriaus nustatyta tvarka“; Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) viršininko 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 373 patvirtintų Mokesčių administratoriaus informavimo apie nuolatinio Lietuvos gyventojo pradedamą vykdyti individualią veiklą taisyklių 4 punkto reikalavimą, kad „Nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti bet kokios rūšies individualią veiklą, per 5 darbo dienas nuo veiklos pradžios privalo apsilankyti apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriuje pagal gyvenamąją vietą ir užpildyti fizinio asmens prašymo įregistruoti (išregistruoti) Mokesčio mokėtojų registre FR0039 formą“, vykdė komercinę – nekilnojamojo turto pardavimo veiklą, kuri pagal GPMĮ 2 straipsnio 7 dalies („Individuali veikla – savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį“) 1 punkto („Savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė <...> veikla <...>“) nuostatas laikoma individualia veikla, būtent:
1. 2001 m. lapkričio 22 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 3594, pagal kurią iš kompanijos „Daimas LLC“ (registruota Jungtinėse Amerikos Valstijose, Delavero valstijoje, Niu Kaslo apygardoje, Wilmington DE 119801, 1220 N. Market St., Suite 606) savo ir sutuoktinės A. K. nuosavybės teise už 1 000 000 Lt (289 620,02 Eur) nusipirko administracinį pastatą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), patirdamas atitinkamai 500 000 Lt (144 810 Eur) dydžio išlaidas minėtam turtui įsigyti. Kai sutuoktinė A. K. pagal 2005 m. vasario 21 d. nekilnojamojo turto dovanojimo sutartį Nr. SB-1496 padovanojo jam visą nuosavybės teise priklausančią nurodyto pastato ½ dalį ir taip jis, J. K., įgijo nuosavybės teisę į visą nurodytą pastatą, jis 2006 m. kovo 22 d. sudarė sutartį Nr. 2973 ir pardavė UAB „Domus Prosperus“ (įmonės kodas 125803762, registruota Vilniuje, Raugyklos g. 15) 2003,88 kv. m bendro ploto ½ dalį minėto pastato, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir gavo 5 000 000 Lt (1 448 100,09 Eur) pajamų, kurios viršijo išlaidas 4 500 000 Lt (1 303 290,08 Eur) (5 000 000 Lt – 500 000 Lt) (1 448 100,09 Eur – 144 810 Eur), t. y. gavo nurodyto dydžio pelną;
2. tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2004 m. kovo 29 d. sudarė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 3203, pagal kurią iš UAB „Khartli“ bendrai kartu su V. D. (V. D.) ir V. G. (V. G.) nusipirko gyvenamąjį namą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), ir 0,2242 ha žemės sklypą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. jis įsigijo 1/3 dalį nurodyto turto (V. D. ir V. G. – atitinkamai 2/3 dalis), už savo dalį sumokėdamas 2 850 648 Lt (825 604,73 Eur) (2 833 334 Lt (820 590,25 Eur) (jam tenkanti kainos dalis pagal minėtą pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 3203) + 17 314 Lt (5014,48 Eur) (jo sumokėtas atlyginimas notarui)), t. y. patirdamas nurodyto dydžio išlaidas nurodytos dalies turtui įsigyti. Įsigijęs nurodytą turtą, 2004 m. balandžio 8 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią pardavė savo dalį turto UAB „SNS“ (įmonės kodas 300014985, registruota Vilniuje, Vilniaus g. 31) ir gavo 6 905 600 Lt (2 000 000 Eur) pajamų, kurios viršijo išlaidas 4 054 952 Lt (1 174 395,27 Eur) (6 905 600 Lt – 2 850 648 Lt) (2 000 000 Eur – 825 604,73 Eur), t. y. gavo nurodyto dydžio pelną;
3. tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2005 m. birželio 14 d. sudarė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 5100 su A. M., pagal kurią iš šios už 230 000 Lt (66 612,60 Eur) nusipirko 37,15 kv. m bendro ploto butą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir pagalbinio ūkio paskirties patalpą – sandėlį 1-13, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 4,24 kv. m ploto, patirdamas nurodyto dydžio išlaidas minėtam turtui įsigyti; 2007 m. rugpjūčio 20 d. sudarė valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su Lietuvos Respublikos valstybe, atstovaujama Vilniaus apskrities viršininko administracijos (kodas 188601845, registruota Vilniuje, Europos aikštė 1), pagal kurią iš valstybės už 1645,98 Lt (476,7 Eur) nusipirko 42 kv. m ploto žemės sklypo dalį 608 kv. m žemės sklype, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), patirdamas nurodyto dydžio išlaidas minėtam turtui įsigyti; 2007 m. rugsėjo 7 d. sudarė valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su Lietuvos Respublikos valstybe, atstovaujama Vilniaus apskrities viršininko administracijos, pagal kurią iš valstybės už 783,80 Lt (227 Eur) nusipirko 20 kv. m ploto žemės sklypo dalį 669 kv. m žemės sklype, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. per 2005 m. birželio 14 d. – 2008 m. liepos 1 d. laikotarpį įsigijo pirmiau minėtą nekilnojamąjį turtą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), sumokėdamas už jį 232 429,78 Lt (67 316,32 Eur) (230 000 Lt + 783,80 Lt + 1645,98 Lt) (66 612,60 Eur + 227 Eur + 476,7 Eur), t. y. patirdamas nurodyto dydžio išlaidas. Įsigijęs nurodytą turtą, jis 2007 m. gruodžio 18 d. sudarė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 4764 ir pardavė minėtą 42 kv. m ploto žemės sklypo dalį 608 kv. m žemės sklype, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), bei 20 kv. m ploto žemės sklypo dalį 669 kv. m žemės sklype, esančiame Vilniuje, (duomenys neskelbtini), UAB „Apex group“ (įmonės kodas 301411534, registruota Vilniuje, Birutės g. 18D) bei 2008 m. liepos 1 d. sudarė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 2362 ir pardavė minėtą butą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir sandėlį 1-13, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), UAB „Apex group“, ir gavo 502 429,78 Lt (145 513,72 Eur) (atitinkamai 1 645,98 Lt + 783,80 Lt + 500 000 Lt (476,7 Eur + 227 Eur + 144 810 Eur) (buto (duomenys neskelbtini), Vilnius, kaina 457 000 Lt (132 356,35 Eur) + sandėlio Nr. 1-13 kaina 43 000 Lt (12 453,66 Eur) pajamų, kurios viršijo išlaidas 270 000 Lt (78 197,4 Eur) (502 429,78 Lt – 232 429,78 Lt) (145 513,72 Eur – 67 316,32 Eur), t. y. gavo nurodyto dydžio pelną;
4. tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2008 m. sausio 9 d. sudarė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 83 su V. L. (V. L.), pagal kurią iš šio už 52 000 Lt (15 060,24 Eur) nusipirko 1/371 dalį automobilių aikštelės patalpų, esančių Vilniuje, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir sumokėjo 152 Lt (44,02 Eur) dydžio sutarties sudarymo išlaidas bei 2008 m. sausio 9 d. sudarė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 84 su A. L. (A. L.) ir A. M. (A. M.), atstovaujamų V. L., pagal kurią iš šių asmenų už 452 000 Lt (130 908,25 Eur) nusipirko 2654/539100 dalis kitos paskirties 0,5391 ha bendro ploto žemės sklypo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir butą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir sumokėjo 1084 Lt (313,95 Eur) dydžio sutarties sudarymo išlaidas, t. y. įsigijo minėtą turtą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), patirdamas 505 236 Lt (146 326,46 Eur) (52 000 Lt + 452 000 Lt +152 Lt + 1084 Lt) (15 060,24 Eur +130 908,25 Eur + 44,02 Eur + 313,95 Eur) dydžio išlaidas. Įsigijęs nurodytą turtą, jis 2009 m. balandžio 23 d. sudarė Žemės sklypo dalies, buto, automobilių stovėjimo aikštelės dalies pirkimo–pardavimo sutartį Nr. AR-774 ir pardavė minėtą turtą, esantį Vilniuje, (duomenys neskelbtini), UAB „Verselas“ (įmonės kodas 302330836, registruota Vilniuje, Kalvarijų g. 290-43) ir gavo 578 508 Lt (167 547,5 Eur) (žemės sklypo dalies ir buto kaina 528 000 Lt (152 919,37 Eur) + automobilių aikštelės dalies kaina 52 000 Lt (15 060,24 Eur) – 1492 Lt (432,11 Eur) sutarties sudarymo išlaidų) pajamų, kurios viršijo išlaidas 73 272 Lt (21 221,04 Eur) (578 508 Lt – 505 236 Lt) (167 547,5 Eur – 146 326,46 Eur), t. y. gavo nurodyto dydžio pelną;
5. tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2004 m. spalio 21 d. sudarė dovanojimo sutartį Nr. 10674, pagal kurią padovanojo S. K. (S. K.) 1 418 200 Lt (410 739,11 Eur). Pastarasis savo vardu pagal 2004 m. spalio 21 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. SB-10678 iš A. B. už 600 000 Lt (173 772,01 Eur) įsigijo 0,7149 ha kitos (ne žemės ir ne miškų ūkio veiklai) paskirties žemės sklypą, esantį Vilniaus m. sav., Vilniaus m., Jono Kairiūkščio g., aktualus sklypo adresas: (duomenys neskelbtini), Vilnius, registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas: (duomenys neskelbtini) Vilniaus m. k. v., kurį pagal 2005 m. balandžio 29 d. sutartį Nr. 1879 pardavė pirkėjai UAB „YIT Kausta būstas“ (įmonės kodas 123959143, registruota Vilniuje, Savanorių pr. 174A) už 5 600 000 Lt (1 621 872,1 Eur), kuriuos pirkėjas pervedė į S. K. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB „Citadele“ banke, ir taip gavo 4 760 000 Lt (1 378 591,29 Eur) pajamų (iš sutarties kainos 5 600 000 Lt (1 621 872,1 Eur) atskaičius 840 000 Lt (243 280,82 Eur) (15 proc. gyventojų pajamų mokesčio)). Iš gautų lėšų pagal 2005 m. gegužės 5 d. sutartį registro Nr. 2061 iš J. S. (J. S.) už 800 000 Lt (231 696,01 Eur) S. K. nusipirko 5,58 ha žemės sklypą Vilniaus m. sav., Buivydiškių k., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), bei pagal 2005 m. gegužės 5 d. sutartį, registro Nr. (duomenys neskelbtini), iš J. S. už 100 000 Lt (28 962 Eur) nusipirko 0,69 ha žemės sklypo, esančio Vilniaus m. sav., Buivydiškių k., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), gyvenamosios (vieno buto pastatų) paskirties pastatą –gyvenamąjį namą, 63,76 kv. m ploto, esantį Vilniaus m. sav., Plytinės k., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), pagalbinio ūkio paskirties pastatą – ūkinį pastatą, 20 kv. m ploto, esantį Vilniaus m. sav., Plytinės k., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), pagalbinio ūkio paskirties pastatą – ūkinį pastatą, 51 kv. m ploto, esantį Vilniaus m. sav., Plytinės k., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuos 2007 m. gruodžio 27 d. nekilnojamojo turto dovanojimo sutartimi Nr. 4886 padovanojo jam, J. K., bendru susitarimu nustatant dovanojamo turto vertę – 22 005 000 Lt (6 373 088,5 Eur). Taip, veikdamas per S. K., J. K. įgijo nuosavybės teisę į 22 005 000 Lt (6 373 088,5 Eur) vertės turtą, o jo pajamos viršijo išlaidas 21 405 000 Lt (6 199 316,5 Eur) (22 005 000 Lt – 600 000 Lt) (6 373 088,5 Eur – 173 772,01 Eur).
2. Taip J. K., versliškai ir stambiu mastu vykdydamas minėtą komercinę veiklą, per minėtą laikotarpį gavo 30 303 224 Lt (8 776 420,3 Eur) (4 054 952 Lt + 270 000 Lt + 73 272 Lt + 4 500 000 Lt + 21 405 000 Lt) (1 174 395,27 Eur + 78 197,41 Eur + 21 221,04 Eur + 1 303 290,08 Eur + 6 199 316,5 Eur) pelno, tačiau nurodytų GPMĮ 35 straipsnio 2 dalies ir VMI viršininko 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 373 nuostatų reikalavimų dėl Mokesčio mokėtojų registre individualios, pirmiau nurodytos nekilnojamojo turto pardavimo, veiklos įregistravimo nesilaikė ir į VMI nesikreipė bei nesumokėjo į valstybės biudžetą 1 116 550 Lt (323 375,23 Eur) gyventojų pajamų mokesčio ir 838 983 Lt (242 986,27 Eur) pridėtinės vertės mokesčio, iš viso 1 955 533 Lt (566 361,5 Eur).
3. J. K. išteisintas ir dėl kaltinimo pagal BK 1891 straipsnio 1 dalį, tačiau šio kaltinimo faktinės aplinkybės su paduotais kasaciniais skundais nėra susijusios.

2. Kasacinių skundų argumentai

4. Kasaciniu skundu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Saulius Verseckas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 29 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.
1. Kasaciniame skunde nurodoma, kad yra pagrindas tęsti baudžiamąjį procesą šioje byloje, nors dėl J. K. veikos, numatytos BK 202 straipsnio 1 dalyje, yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, numatytas BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunktyje (2004 m. liepos 13 d. įstatymo redakcija). Kasacinis skundas yra paduodamas dėl netinkamo BK 202 straipsnio 1 dalies taikymo, o Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad, taikant BK 95 straipsnį, pirmiausia Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) reglamentuota tvarka turi būti nustatyta, kad asmuo pagrįstai buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką (2016 m. birželio 27 d. nutarimas). Iš to išplaukia, kad pagrindą procesui tęsti suteikia aplinkybė, jog nustačius, kad išteisinamasis nuosprendis J. K. yra priimtas nepagrįstai, išteisinamasis nuosprendis turėtų būti panaikintas, o baudžiamoji byla turėtų būti nutraukta pagal BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą (dėl suėjusių apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo terminų). Be to, BPK 95 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad jeigu asmuo iki šiame straipsnyje nurodytų terminų padaro naują tyčinę nusikalstamą veiką, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino eiga nutrūksta ir pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kai buvo padarytas naujas tyčinis nusikaltimas. Šiuo metu Kauno apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje J. K. yra kaltinamas padaręs tyčines nusikalstamas veikas, nurodytas BK 167 straipsnio 1 dalyje, 168 straipsnio 1 dalyje, 231 straipsnio 2 dalyje, 24 straipsnio 4 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje, 181 straipsnio 3 dalyje. Dalis šių veikų yra padaryta nuo 2011 m. pabaigos iki 2014 m. sausio mėnesio, o kita dalis nuo 2013 m. gegužės 8 d. iki 2014 m. birželio 3 d. Dėl to, jei Kauno apygardos teismas priimdamas nuosprendį pripažintų, kad J. K. padarė vieną ar kelias iš pirmiau nurodytų nusikalstamų veikų, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino eiga dėl J. K. veikos, kvalifikuotos pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, nutrūktų ir būtų pradėta skaičiuoti iš naujo, o tai suteiktų teisinį pagrindą dėl šios veikos priimti J. K. apkaltinamąjį nuosprendį šioje byloje.
2. Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas J. K. pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Darydamas išvadą dėl to, kad išteisintojo veika neatitinka BK 202 straipsnio 1 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos sudėties požymių, nesiekia nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnio, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad išteisintasis savo veiklos ir sandorių, susijusių su nekilnojamuoju turtu, bei gaunamų pajamų nuo mokesčių administratoriaus neslėpė. Kasatoriaus nuomone, šis motyvas nepaneigia veikos pavojingumo, nes esminiai veikos pavojingumą atskleidžiantys požymiai yra tai, kad veika padaroma neturint licencijos arba kitokiu neteisėtu būdu, taip pat tai, kad tokia veikla verčiamasi versliškai ir (arba) stambiu mastu. BK 202 straipsnyje įtvirtinta nusikalstama veika pasireiškia ne tik ir nebūtinai vien iš veikos gautų pajamų slėpimu nuo mokesčių administratoriaus, todėl ši aplinkybė tik papildo veikos pavojingumo požymį ir turi tik antraeilę reikšmę vertinant veikos pavojingumą. Kasaciniame skunde pažymima, kad J. K. veiklos neteisėtumas, jos atitiktis versliškumo ir stambaus masto požymiams paneigia galimybę šioje byloje susiklosčiusius santykius vertinti kaip išimtinai mokestinius.
3. J. K. šioje byloje yra kaltinamas vertimusi komercine veikla perkant ir parduodant nekilnojamąjį turtą nuo 2004 m. kovo 29 d. iki 2009 m. balandžio 23 d. Nusikalstamos veikos padarymo metu J. K. buvo advokatas, todėl jo teisinė padėtis, palyginti su eiliniu fiziniu asmeniui, turėjo ypatumų, kuriuos apibrėžė Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas, Lietuvos advokatų etikos kodeksas. Iš nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusių Advokatūros įstatymo redakcijų palyginimo matyti, kad nė viena iš jų nesuteikė ir šiuo metu nesuteikia teisės advokatams užsiimti komercine veikla. Advokatų etikos kodekso 2.2 papunktyje nustatyta, kad advokatas savo profesinėje veikloje turi pareigas, nurodytas Advokatūros įstatyme, o to paties kodekso 2.3.1 papunktyje nurodyta, kad advokatas neturi teisės atlikti veiksmų, kuriuos draudžia Advokatūros įstatymas. Iš to darytina išvada, kad, atsižvelgus į J. K. teisinę padėtį, šiam buvo draudžiama užsiimti komercine veikla perkant ir parduodant nekilnojamąjį turtą. Ši advokato veikla ne tik pažeidžia advokatų veiklą reglamentuojančius įstatymus, jų etikos principus, bet ir prieštarauja esminiams teisiniams reikalavimams, kurie keliami komercinės veiklos teisėtumui, taip pažeidžia nustatytą vertimosi ekonomine veikla tvarką ir sąžiningos verslininkystės principus. Kasaciniame skunde pažymima, kad net faktas, kad J. K., kaip mokesčių mokėtojas, buvo žinomas mokesčių administratoriui ir teikė privalomas mokesčių deklaracijas, kuriose deklaravo pajamas, gautas iš nekilnojamojo turto pardavimo, nepaneigia to, kad tokia veikla išteisintajam, kaip advokatui, buvo neteisėta, ja buvo pažeidžiami esminiai reikalavimai, keliami teisėtai ekonominei veiklai. Dėl to tokia veikla laikytina neteisėta BK 202 straipsnio 1 dalies prasme.
4. Pagal teismų praktiką BK 202 straipsnio 1 dalies požymį – versliškumą – apibūdina veiklos pastovumas (ji tęsiasi ilgą laiką), ir iš jos gaunamos pajamos, kurios yra pagrindinis ar reikšmingas papildomas asmens pragyvenimo šaltinis. Dėl to versliškumas nustatomas pagal padarytų pažeidimų skaičių, nuolatinį veiklos pobūdį ir pajamų dydį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-147/2010, 2K-490/2010, 2K-539/2013, 2K-262-697/2016). Aiškinant versliškumo požymį teismų praktikoje taip pat nurodyta, kad jį nustatyti gali padėti parengiamųjų darbų neteisėtai komercinei ar kitokiai veiklai organizuoti ir vykdyti atlikimas, šios veiklos valdymas ir kitokie veiksmai, rodantys didesnį veikos pavojingumo laipsnį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose  Nr. 2K-574/2011, 2K-335/2012, 2K-7-58/2013, 2K-515/2014). Be to, versliškumas reiškia didesnį neteisėtos ekonominės veiklos mastą, kiek tai nesutampa su stambaus masto požymiu, kuris kiekvienu atveju sprendžiamas individualiai, priklausomai nuo faktinių bylos aplinkybių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose  Nr. 2K-335/2012, 2K-574/2011, 2K-428/2014, 2K-455-693/2016). Pagal VĮ Registrų centro duomenis išteisintojo J. K. vardu yra / buvo registruoti 38 nekilnojamojo turto objektai. Iš jų nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo įsigyta 18 nekilnojamojo turto objektų, iš jų 3 dovanojimo būdu, kiti pirkti, bei perleista 13 nekilnojamojo turto objektų, iš jų 5 padovanoti sutuoktinei (tarp jų 4 įsigyti iki 2004 m. sausio 1 d.), kiti parduoti. Specialisto išvadoje nurodyta, kad J. K. įvairius nekilnojamojo turto sandorius sudarinėjo per tęstinį laikotarpį nuo 1993 m., nevienkartinis, nuolatinis sandorių sudarymas, jų skaičius suteikia pagrindą konstatuoti veiklos tęstinumo požymį; veikdamas kaip fizinis asmuo J. K. pats sprendė su savo veikla susijusius klausimus, pats investavo (savo nuosavomis ar skolintomis lėšomis (turtu)), dengė su veiklos vykdymu susijusias išlaidas, paskirstė ir naudojo gautas pajamas. Specialisto išvadoje nurodyta, kad J. K. veikloje yra versliškumo (komerciškumo) požymių: nekilnojamasis turtas buvo tam ir perkamas, kad ateityje būtų galima gauti pajamų ar ekonominės naudos. Ši išvada darytina, nes laiko tarpas tarp sudarytų pirkimo ir pardavimo sandorių yra trumpas (perkama ir parduodama tą patį mėnesį, po kelių mėnesių), turtas įsigyjamas ne asmeniniams poreikiams tenkinti (gyvenimui, poilsiui ir pan.), vykdytų pirkimo–pardavimo sandorių negalima vertinti kaip atsitiktinių (pvz., parduodant turtą, kuris buvo gyvenamoji vieta, buvo statomas ar rekonstruojamas asmeniniam naudojimui ir pan.) arba turint kitų motyvų (pvz., išvykstant gyventi į užsienį); nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandoriais buvo siekiama gauti ekonominės naudos, nes iš nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorių gautos pajamos sudarė pagrindinę dalį visų pajamų. Specialisto išvados duomenis patvirtina liudytojų parodymai, pagal kuriuos J. K. buvo žinomas kaip nekilnojamojo turto prekyba besiverčiantis asmuo, kad jis aktyviai dalyvavo derybose sudarant nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorius. Aptarti duomenys rodo, kad J. K. veikla nebuvo atsitiktinė. Priešingai, jis veikė aktyviai, sistemiškai, sąmoningai ir tinkamai pasiruošęs tokiai veiklai, jo veiklos grąža tam tikrais atvejais svyravo nuo 2,42 iki 36,675 karto, todėl darytina išvada, kad jo veikla atitinka versliškumo požymį BK 202 straipsnio 1 dalies prasme.
5. BK nepateikia stambaus masto sąvokos išaiškinimo, tačiau teismų praktikoje sistemiškai aiškinant BK 202 straipsnio ir Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 173 straipsnį (šiuo metu Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 127 straipsnį) nurodoma, kad viršijus šiame straipsnyje nurodytą 500 MGL dydžio sumą visada kyla ne administracinė, o baudžiamoji atsakomybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose  Nr. 2K-574/2011, 2K-174/2012, 2K-59/2014). Byloje nustatyta, kad J. K. per laiką nuo 2004 m. kovo 29 d. iki 2009 m. balandžio 23 d. gavo 30 303 224 Lt (8 776 420,29 Eur) pelno, o tai daugiau nei 460 kartų viršija 500 MGL (19 000 Eur) dydį, kuris nubrėžia takoskyrą tarp administracinės ir baudžiamosios atsakomybės.
6. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai J. K. išteisinimą dėl kaltinimo pagal BK 202 straipsnio 1 dalį siejo su GPMĮ ir kitų susijusių teisės aktų pakeitimais ir dėl to prarastu veikos nusikalstamumu. Vien tai, kad J. K. pareikštas kaltinimas buvo siejamas su šiuo metu jau nebegaliojančiu reikalavimo, įvirtinto GPMĮ ir kituose mokesčių srities teisės aktuose, pažeidimu, nesuteikia pagrindo išvadai, kad tokios veikos, padarytos iki mokesčių įstatymų pasikeitimo, yra nenusikalstamos, kad jų nusikalstamumas yra panaikintas, nes nusikalstamos veikos padarymo metu mokesčių įstatymuose įtvirtintas reikalavimas galiojo ir nekito. Asmens pareigas mokesčių administravimo srityje įtvirtinančių specialių teisės norminių aktų pasikeitimas nesuteikia pagrindo daryti išvadą dėl nusikalstamumo pasikeitimo, nes tik baudžiamasis įstatymas apibrėžia, kokios veikos yra nusikalstamos, ir jas uždraudžia (BK 1 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
7. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad išteisintojo veika neatitinka BK 202 straipsnio 1 dalyje aprašytos nusikalstamos veikos požymių, tačiau jokių motyvų, kodėl sprendė, kad išteisintojo veikla buvo teisėta, nutartyje neišdėstė. Dėl versliškumo ir stambaus masto požymių J. K. veikloje apeliacinės instancijos teismo priimtoje nutartyje nebuvo pasisakyta, todėl nėra aišku, ar šie požymiai nagrinėjant bylą apeliacine tvarka apskritai nebuvo įvertinti, ar vis dėlto buvo įvertinti, tačiau nutarta, kad J. K. veiksmai šių požymių neatitinka. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas, be kita ko, reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Jei šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija (2006 m. sausio 16 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai). Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas nutartyje turėjo išdėstyti motyvus, kodėl nenustatė versliškumo ar stambaus masto požymių, tačiau skundžiamoje apeliacinės instancijos teismo nutartyje tai nebuvo padaryta.
5. Kasaciniu skundu išteisintasis J. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 29 d. nutarties motyvuojamosios dalies teiginius, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, ir konstatuoti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, nurodyti kasaciniame skunde. Be to, pakeisti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. rugsėjo 29 d. nutarties motyvuojamąją dalį ir nustatyti, kad VMI viršininko 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 373 patvirtintų Mokesčių administratoriaus informavimo apie nuolatinio Lietuvos gyventojo pradedamą vykdyti individualią veiklą taisyklių 4 punkto reikalavimai negalėjo būti taikomi J. K. Kasatorius skunde nurodo, kad:
1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė BK 202 straipsnį ir su juo susijusius teisės aktus. BK 202 straipsnio 1 dalies dispozicija yra blanketinė, todėl ją aiškinant ir taikant svarbūs įstatymų įgyvendinamieji teisės aktai. Vienas jų yra VMI viršininko 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 373 patvirtintos Mokesčių administratoriaus informavimo apie nuolatinio Lietuvos gyventojo pradedamą vykdyti individualią veiklą taisyklės. Paduotame apeliaciniame skunde buvo prašoma pripažinti, kad J. K., kitaip nei nurodoma kaltinime, nepažeidė šio teisės akto 4 punkto reikalavimo, pagal kurį nuolatinis Lietuvos gyventojas, pradėjęs vykdyti bet kokios rūšies individualią veiklą, per 5 darbo dienas nuo veiklos pradžios privalo apsilankyti valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriuje pagal gyvenamąją vietą ir užpildyti fizinio asmens prašymo įregistruoti (išregistruoti) Mokesčio mokėtojų registre FR0039 formą. Apeliacinės instancijos teismas šį apeliacinio skundo prašymą iš esmės tenkino, motyvuodamas tuo, kad J. K., kaip asmeniui, įgijusiam ir nepraradusiam mokesčių mokėtojo statuso, net ir pradėjus naują veiką, iš naujo registruotis mokesčių mokėtoju nebuvo pagrindo. Šie apeliacinės instancijos teismo motyvai yra neišsamūs, nes teismas motyvuodamas savo sprendimą turėjo padaryti vienareikšmišką išvadą, jog Mokesčių administratoriaus informavimo apie nuolatinio Lietuvos gyventojo pradedamą vykdyti individualią veiklą taisyklių 4 punkto reikalavimas negalėjo būti taikomas J. K., kadangi jo, kaip advokato, pareigą pranešti apie pradėtą naują veiklą reglamentavo ne šio teisės akto normos, bet kitos specialios teisės normos. Pagal Mokesčių administratoriaus informavimo apie nuolatinio Lietuvos gyventojo pradedamą vykdyti individualią veiklą taisyklių 3 punktą jos yra netaikytinos advokatams, kurie iki 2002 m. gruodžio 31 d. yra įregistruoti Mokesčio mokėtojų registre, o Mokesčio mokėtojų registre registruotų asmenų pareigą pranešti apie pasikeitusius ar naujus registro duomenis (pasikeitusias veiklas) nustatė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 6 d. nutarimu Nr. 1059 patvirtinti Mokesčio mokėtojų registro nuostatai. Šio teisės akto 3 punkte nurodyta, kad Mokesčių mokėtojų registro objektas yra mokesčių mokėtojai, kurių duomenys (tarp jų ir veiklos rūšys) nustatyta tvarka registruojami ir tvarkomi registre nuo jo įsteigimo. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo, priimto 1995 m. birželio 28 d., 43 straipsnio 6 dalį ir Mokesčio mokėtojų registro nuostatų 21 punktą mokesčio mokėtojas apie pasikeitusius ar naujus registravimo duomenis turi pranešti registro tvarkytojui ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo duomenų pasikeitimo ar atsiradimo, išskyrus atvejus, specialiai nurodytus Mokesčio mokėtojų registro atitinkamuose punktuose. Dėl to apeliacinės instancijos teismas privalėjo pripažinti, kad Mokesčių administratoriaus informavimo apie nuolatinio Lietuvos gyventojo pradedamą vykdyti individualią veiklą taisyklių 4 punkto reikalavimas negalėjo būti taikomas J. K.
2. Apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas pateikti argumentus dėl apeliacinio skundo motyvų, susijusių su esminiais BPK pažeidimais, padarytais ikiteisminio tyrimo metu, pažeidė BPK 312 straipsnio 2 dalies, 320 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Padaryti pažeidimai yra esminiai, nes suvaržė įstatymo garantuotas kaltinamojo teises, sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį.
3. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai privalėjo įvertinti šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu padarytus esminius BPK pažeidimus ir juos konstatuoti priimtuose procesiniuose aktuose. BPK 257 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryta esminių BPK pažeidimų, nuosprendžio ar nutarties nuorašą išsiunčia Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai. BPK 312 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad išteisintasis turi teisę paduoti apeliacinį skundą dėl nuosprendžio tiek, kiek jis yra susijęs su išteisinimo motyvais ir pagrindu, o BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad byloje yra padaryta esminių BPK pažeidimų, turi patikrinti, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla. Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją asmens teisė į tinkamą teismo procesą reiškia, kad baudžiamajame procese teisme turi būti paisoma proceso aiškumo, proceso dalyvių lygiateisiškumo, jų dalyvavimo įrodinėjimo procese, jų teisės turėti vertėją, rungimosi ir kitų principų, kad būtų išsamiai, objektyviai, nešališkai ištirtos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės ir būtų priimtas teisingas sprendimas baudžiamojoje byloje (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2008 m. gegužės 28 d., 2009 m. birželio 8 d. nutarimai). Konstitucijos reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja tai, kad teismas turi teisingai nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, teisingai pritaikyti baudžiamuosius įstatymus (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimai). Nagrinėdamas baudžiamąją bylą teismas turi veikti taip, kad byloje būtų nustatyta tiesa ir teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2011 m. balandžio 7 d. nutarimai). Teismas negali būti suprantamas kaip pasyvus bylų proceso stebėtojas, teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta; teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti juos atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams), inter alia (be kita ko), prokurorams (Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 28 d., 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimai). Konstitucija įpareigoja įstatymų leidėją reguliuojant baudžiamojo proceso santykius nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad būtų užtikrintos baudžiamojo proceso dalyvių teisės, inter alia, baudžiamasis procesas turi būti toks, kad nebūtų pažeistos asmens, įtariamo, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, konstitucinės teisės: teisė į gynybą, teisė turėti advokatą ir kt. (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2015 m. liepos 9 d. nutarimai). Vykdydami teisingumą, teismai privalo užtikrinti Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves. Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, kad konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdymo teisingumo regimybę, bet tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2014 m. gegužės 8 d. nutarimai). Negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad būtų neleidžiama per ikiteisminį tyrimą priimtų sprendimų apskųsti teismui (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Iš nurodytų BPK nuostatų ir konstitucinės jurisprudencijos išplaukia, kad nagrinėdamas baudžiamąją bylą bet kurios instancijos teismas, proceso dalyvių ar savo iniciatyva nustatęs, jog baudžiamojo proceso metu, nepriklausomai nuo proceso stadijos, buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, kurie suvaržė įstatymo garantuojamas proceso dalyvio teises, privalo į tai reaguoti BPK nustatytu būdu, t. y. konstatuoti BPK pažeidimų padarymą savo priimtame procesiniame akte ir, jei pažeidimai padaryti ikiteisminio tyrimo metu, nuosprendžio ar nutarties nuorašą išsiųsti Generalinei prokuratūrai. Esminiai BPK pažeidimai negali būti ignoruojami, nutylimi, teismai negali apsimesti, kad jų nėra, nes tokiu atveju teismo procese nebūtų vykdomas teisingumas, tai tebūtų teisingumo vykdymo imitacija, o teismo procesas nebūtų sąžiningas ir teisingas. Nagrinėjant šią baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme J. K. ir jo gynėjai teikė teismui argumentus, pagrindžiančius, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, kurie suvaržė J. K., kaip kaltinamojo, įstatymo garantuotas teises, taip pat prašė teismo priimant nuosprendį ar nutartį pripažinti šiuos pažeidimus. Nors pirmosios instancijos teismas priėmė J. K. išteisinamąjį nuosprendį, tačiau gynybos nurodytų esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo neteisėtai pradėtas ir tęsiamas ikiteisminis tyrimas, kai nuo pat jo pradžios buvo akivaizdu, kad nusikalstama veika nepadaryta, nenustatė. Esant tokioms aplinkybėms, dėl šių esminių BPK pažeidimų galėjo būti paduotas apeliacinis skundas ir jis turėjo būti išnagrinėtas, bet apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 312 straipsnio 2 dalies, 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, dėl šių apeliacinio skundo argumentų nepasisakė, motyvuotų išvadų dėl jų nepateikė.
4. Detalizuodamas esminius BPK pažeidimus, dėl kurių turėjo pasisakyti pirmosios ir apeliacinės instancijų  teismai, kasatorius nurodo, kad teismų baigiamuosiuose aktuose turėjo būti nustatyta, kad ikiteisminio tyrimo metu priimti prokurorų nutarimai atmesti įtariamojo ir jo gynėjų prašymus nutraukti ikiteisminį tyrimą, taip pat aukštesniojo prokuroro nutarimas panaikinti prokuroro nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą ir tyrimą atnaujinti, aukštesniojo prokuroro nutarimas ir ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis, kuriais atmesti skundai dėl ikiteisminio tyrimo atnaujinimo, neteisėti ir nepagrįsti. Atliekant ikiteisminį tyrimą turi būti laikomasi Konstitucijos normų ir principų, įtvirtinančių asmenų lygiateisiškumą, žmogaus laisvės neliečiamumą, draudimą žeminti žmogaus orumą, žmogaus asmens, privataus gyvenimo, būsto neliečiamumą, nuosavybės neliečiamumą, nekaltumo prezumpciją, asmens teisę į teisminę gynybą ir teisę turėti advokatą. Ikiteisminį tyrimą organizuoja ir jam vadovauja, valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko prokuroras, todėl jam kyla pareiga taip veikti, kad būtų surinkta objektyvi, išsami informacija apie nusikalstamą veiką ir įtariamą ją padariusį asmenį, kuri sudarytų teisines prielaidas teismui baudžiamojoje byloje nustatyti objektyvią tiesą ir priimti teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo. Konstitucijoje įtvirtintas prokuroro nepriklausomumas negali būti interpretuojamas kaip reiškiantis, kad prokurorai baudžiamajame procese neprivalo laikytis įstatymų ir (arba) vykdyti teismo (teisėjo) nurodymų. Paisydamas Konstitucijos, įstatymų leidėjas turi nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad jeigu ikiteisminis tyrimas atliktas neišsamiai, nekvalifikuotai ar turi kitų trūkumų, ikiteisminį tyrimą ar atskirus jo veiksmus turi būti galima atlikti pakartotinai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 13 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad baudžiamasis procesas yra negalimas, jei nebuvo padaryta nusikalstama veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Iš šios baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad GPMĮ 10 straipsnio pakeitimas, kuriuo buvo dekriminalizuota J. K. nusikalstama veika, įsigaliojo 2010 m. gruodžio 11 d. Dėl to jau priimant sprendimą pradėti ikiteisminį tyrimą buvo akivaizdu, kad J. K. veikla, kvalifikuota pagal BK 202 straipsnio 1 dalį ir pasireiškusi prekyba nekilnojamuoju turtu, negali būti vertinama kaip nusikalstama, nes neegzistuoja BK 202 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas nusikalstamos veikos požymis „kitokiu neteisėtu būdu“. Esant tokioms aplinkybėms, ikiteisminis tyrimas negalėjo būti pradėtas ir turėjo būti priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (BPK 168 straipsnis), o jei vis dėlto buvo pradėtas, ikiteisminis tyrimas nedelsiant turėjo būti nutrauktas (BPK 212 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nepaisant šių aplinkybių, ikiteisminis tyrimas šioje baudžiamojoje byloje buvo pradėtas Vilniaus apygardos prokuratūros prokuroro 2011 m. kovo 25 d. rezoliucija dėl nusikalstamų veikų, aprašytų BK 202 straipsnio 1 dalyje, 1891 straipsnio 1 dalyje. Visi įtariamojo ir jo gynėjų prašymai nutraukti ikiteisminį tyrimą bei skundai buvo atmesti priimant neteisėtus proceso sprendimus. Net apygardos prokurorui priėmus 2014 m. liepos 29 d. nutarimą ikiteisminį tyrimą nutraukti, Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė šį pagrįstą 2014 m. rugsėjo 25 d. nutarimą savo iniciatyva panaikino ir nutarė ikiteisminį tyrimą atnaujinti. Vėliau skundas dėl šio Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorės nutarimo buvo atmestas aukštesniojo prokuroro 2014 m. lapkričio 21 d. nutarimu bei ikiteisminio tyrimo teisėjo 2015 m. vasario 12 d. nutartimi.
5. Detalizuodamas esminius BPK pažeidimus, dėl kurių turėjo pasisakyti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai, kasatorius taip pat nurodo, kad teismų baigiamuosiuose aktuose turėjo būti nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas atliktas pažeidžiant BPK 1 straipsnio reikalavimus tyrimą atlikti išsamiai ir nešališkai, užtikrinti asmens teises, užtikrinti, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas, jog įtariamojo, o vėliau kaltinamojo procesinis statusas J. K. buvo suteiktas nepagrįstai ir neteisėtai, esant akivaizdžioms aplinkybėms, kad jis nepadarė jokios nusikalstamos veikos, jog ikiteisminis tyrimas ir jo metu priimami sprendimai, taip pat valstybinis kaltinimas buvo šališki ir iš esmės nekvalifikuoti. Ikiteisminio tyrimo metu gynyba pateikė prašymus atlikti papildomus ikiteisminio tyrimo veiksmus siekdama nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes, tačiau šie prašymai nemotyvuotu ir nepagrįstu prokuroro 2014 m. gruodžio 11 d. nutarimu buvo atmesti, nurodant, kad, patenkinus prašymus, nepriklausomai nuo rezultatų, būtų gauta perteklinė medžiaga. Dėl to darytina išvada, kad prokuroras sąmoningai atsisakė išsamiai ir nešališkai atlikti ikiteisminį tyrimą. Prokurorui neatlikus savo pareigos tinkamai organizuoti ir vadovauti ikiteisminiam tyrimui, kad būtų nustatytos tikrosios tiriamo įvykio aplinkybės ir jos būtų tinkamai teisiniu požiūriu įvertintos, tas pats prokuroras, kuris surašė ir 2014 m. gruodžio 11 d. nutarimą, surašė kaltinamąjį aktą, kuriuo apkaltino J. K. padarius nusikalstamą veiką, nors ji buvo dekriminalizuota dar prieš penkerius metus, t. y. sąmoningai neteisėtai suteikė kaltinamojo statusą asmeniui. Kaltinamajame akte prokuroras nurodė 46 asmenis, nors iš jų parodymų turinio akivaizdu, kad daugumos jų parodymai nėra susiję su byloje suformuluotu kaltinimu, taip pažeisdamas įrodymų sąsajumo principą, įtvirtintą BPK 20 straipsnio 3 dalyje. Dėl tokių prokuroro veiksmų pirmosios instancijos teismas buvo priverstas atlikti veiksmus, kurių sąmoningai neteisėtai neatliko ikiteisminį tyrimą organizavęs prokuroras, taip pat turėjo keisti kaltinamajame akte nurodytą apklaustinų asmenų sąrašą. Akivaizdžių kaltinamojo akto trūkumų nebandė ištaisyti valstybinį kaltinimą byloje palaikęs Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras, jis netgi prieštaravo pirmosios instancijos teismo ketinimui susiaurinti teisiamajame posėdyje apklaustinų asmenų ratą, taip trukdydamas pirmosios instancijos teismui įgyvendinti BPK 2421 straipsnio reikalavimus.
6. Įtarimo, kaltinimo pareiškimas asmeniui nėra vien formalus prokuroro veiksmas, nes asmeniui pareiškus kaltinimą yra išreiškiama prokurorų, kaip valstybės pareigūnų, veikiančių valstybės vardu, oficiali pozicija, kai baudžiamojoje byloje yra surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių nusikalstamos veikos padarymą; tokios pozicijos išreiškimas suponuoja ir tai, kad yra rimtas pagrindas abejoti dėl nepriekaištingos asmens, kuriam pareiškiamas kaltinimas, reputacijos; dėl kaltinimo pareiškimo suabejojama asmens garbe, paliečiamas jo orumas, asmens ir jo šeimos geras vardas bei reputacija (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-444/2011). Dėl to prašymas pripažinti padarytus BPK pažeidimus, dėl kurių kasatoriui buvo neteisėtai pradėtas ikiteisminis tyrimas, neteisėtai suteiktas įtariamojo ir kaltinamojo procesinis statusas, neteisėtai taikytos procesinės prievartos priemonės, nėra deklaratyvus ar neturintis teisinės reikšmės. Esant tokioms bylos aplinkybėms, kaip susiklostė šioje byloje, asmens garbė ir orumas gali būti grąžinti, teisingumas atkurtas tik tada, kai teismai konstatuos proceso metu padarytus įstatymų pažeidimus, dėl kurių asmuo buvo nepagrįstai patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

III.              Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Sauliaus Versecko ir išteisintojo J. K. kasaciniai skundai atmestini.

Dėl BK 202 straipsnio 1 dalies

7. Prokuroro kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai netinkamai taikė BK 202 straipsnio 1 dalį. Išteisintasis, tik kitais argumentais, kasaciniame skunde taip pat grindžia poziciją, kad teismai netinkamai taikė šį baudžiamąjį įstatymą.
8. Nagrinėjamoje byloje J. K. buvo kaltinamas tuo, kad nuo 2004 m. kovo 29 d. iki 2009 m. balandžio 23 d. neteisėtai vykdė komercinę – nekilnojamojo turto pardavimo veiklą, iš kurios gavo 30 303 224 Lt (8 776 420,3 Eur) pelno, tačiau nesilaikė GPMĮ 35 straipsnio 2 dalies ir VMI viršininko 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymo Nr. 373 nuostatų reikalavimų dėl pranešimo apie individualios, nekilnojamojo turto pardavimo, veiklos vykdymą ir nesumokėjo į valstybės biudžetą 1 116 550 Lt (323 375,23 Eur) gyventojų pajamų mokesčio ir 838 983 Lt (242 986,27 Eur) pridėtinės vertės mokesčio, iš viso 1 955 533 Lt (566 361,5 Eur). Taigi šios veikos neteisėtumas buvo siejamas su tuo, kad J. K. versliškai ir stambiu mastu vertėsi individualia nekilnojamojo turto pardavimo veikla, tačiau apie vykdomą veiklą ir gaunamas pajamas teisės aktų nustatyta tvarka neinformavo atsakingų valstybinių institucijų, taip išvengdamas prievolės mokėti privalomus mokesčius į valstybės biudžetą.
9. BK 202 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas versliškai ar stambiu mastu ėmėsi ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neturėdamas licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji (jis) reikalinga, ar kitokiu neteisėtu būdu. Pagal BK 202 straipsnį ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos neteisėtumas pirmiausia siejamas su vertimusi licencijuojama veikla neturint galiojančios licencijos (leidimo) tokiai veiklai. Kitokie neteisėtos ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos būdai įstatymo dispozicijoje neatskleisti, tačiau kasacinės instancijos teismas, aiškindamas BK 202 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, yra nurodęs, kad šiuo atveju neteisėtumas sietinas ne su atskirais pažeidimais, pasitaikančiais ekonominės veiklos vykdymo metu, bet su nelegaliu šios veiklos pobūdžiu. Kitokiais neteisėtais veiklos būdais gali būti pripažįstami tokie atvejai, kai: neįregistravus juridinio asmens, verčiamasi veikla, kurią turi teisę vykdyti tik juridiniai asmenys; imamasi individualios veiklos jos neįregistravus ir neįgijus verslo liudijimo (faktiškai nuslėpus ją ir iš jos gaunamas pajamas nuo mokesčio administratoriaus); akivaizdžiai peržengiamos licencijoje (leidime) apibrėžtos veiklos ribos; licencija (leidimas) gauta pateikiant atsakingai institucijai melagingus duomenis ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose                         Nr. 2K-388/2009, 2K-147/2010, 2K-490/2010, 2K-199/2011, 2K-48/2011, 2K-174/2012,          2K-7-58/2013, 2K-428/2014, 2K-37-689/2018). Baudžiamoji atsakomybė už šį nusikaltimą siejama su tokiais objektyviosios pusės požymiais kaip versliškumas arba stambus mastas. Be to, būtina nustatyti ir tyčinį veikos pobūdį, t. y. tai, jog asmuo suvokė savo ekonominės veiklos neteisėtumą ir norėjo taip veikti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-48/2011).
10. Prokuroro kasaciniame skunde pažymima, kad J. K. veiklos neteisėtumas, jos atitiktis versliškumo ir stambaus masto požymiams paneigia galimybę šioje byloje susiklosčiusius santykius vertinti kaip išimtinai mokestinius. Prokuroras skunde taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepateikė jokių motyvų, kodėl pripažino išteisintojo veiklą teisėta. Kita vertus, teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai J. K. išteisinimą dėl kaltinimo pagal BK 202 straipsnio 1 dalį siejo su tuo, kad J. K. pareikštas kaltinimas buvo grindžiamas su baudžiamojo proceso metu nebegaliojančiu reikalavimu registruoti vertimąsi nekilnojamojo turto prekyba kaip individualią veiklą.
11. Baudžiamoji atsakomybė už vertimąsi teisės aktų nustatyta tvarka neįteisinta ekonomine veikla pagal BK 202 straipsnio 1 dalį nėra savitikslė, ji pagrįsta siekiu apsaugoti verslo tvarką, sąžiningos verslininkystės principus ir finansinius valstybės interesus. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip matyti iš pirmiau nurodytos kasacinės instancijos teismo praktikos, tokios veiklos nusikalstamumas siejamas su iš esmės nelegaliu veiklos pobūdžiu, kai ji ir iš jos gaunamos pajamos slepiamos nuo mokesčių administratoriaus, taip pat su didesniu tokios veiklos pavojingumu (dėl jos versliškumo ar stambaus masto), palyginti su analogišku administraciniu nusižengimu (ANK 127 straipsniu (ar nuo 2017 m. sausio 1 d. nebegaliojančio Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 173 straipsniu)). Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje, taip pat ir baudžiamosiose bylose pagal BK 202 straipsnio 1 dalį, ne kartą pasisakyta prieš dirbtinį išimtinai civilinių, administracinių, mokestinių ar drausminių santykių kriminalizavimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-383/2011, 2K-409/2011, 2K-262/2011, 2K-P-267/2011, 2K-7-58/2013, 2K-98/2014,      2K-515/2014, 2K-455-693/2016 ir kt.).

12. Kaip matyti iš abiejų instancijų teismų sprendimų, teismai, spręsdami pateiktų kaltinimų pagrįstumą, nustatė ir įvertino šias faktines ir teisines aplinkybes. Pirma, kad kaltinime nurodytu laiku, per penkerius metus (nuo 2004 m. kovo 29 d. iki 2009 m. balandžio 23 d.), buvo įvykdyti penki sandoriai, iš kurių tik vieną nekilnojamojo turto įgijimą ir pardavimą teismai pripažino kaip vykdytą išimtinai komerciniais tikslais. Pagal teismų nustatytas aplinkybes, du kartus buvo parduotas gyvenamasis būstas (nekilnojamojo turto objektai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kurį išteisintasis įsigijo ir, tikėtina, naudojo savo asmeninėms reikmėms; vienas kaltinime nurodytas sandoris yra susijęs su išteisintojo profesine veikla, t. y. dalies nekilnojamojo turto (duomenys neskelbtini), kuris buvo įsigytas 2001 m. lapkričio 22 d. ir naudotas išteisintojo kaip advokato profesinei veiklai vykdyti, registruojant šiame pastate (duomenys neskelbtini), perleidimas. Teismas nusprendė, kad išteisintojo tėvo S. K. nekilnojamojo turto sandoriai nepagrįstai kaltinimo laikomi J. K. inkriminuotos nusikalstamos individualios veiklos dalimi, nes S. K. buvo savarankiška tokių sandorių šalis. Taigi pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad tik vienas nekilnojamojo turto objektas (duomenys neskelbtini) buvo įsigytas ir vėliau parduotas komerciniais tikslais, padarė pagrįstą ir motyvuotą išvadą, jog nėra pagrindo pripažinti, kad J. K. veiksmai įsigyjant ir vėliau pelningai parduodant nekilnojamą turtą, sandoriuose dalyvaujant asmeniškai bei, kaip buvo nurodyta kaltinime, jo tėvo S. K. vardu, turi būti pripažįstami individualia veikla, atitinkančia komercinės veiklos požymius pagal GPMĮ. Apeliacinės instancijos teismas laikėsi tokios pat pozicijos.
13. Antra, J. K., kaip mokesčių mokėtojas, buvo žinomas mokesčių administratoriui, buvo įrašytas į VMI registrus, teikė VMI privalomas metines pajamų mokesčių deklaracijas, kuriose deklaruodavo pajamas, gautas ne tik iš savo individualios advokato veiklos, bet ir iš veiklos, susijusios su nekilnojamojo turto pirkimo perleidimo sandoriais. Taigi teismai padarė pagrįstą ir motyvuotą išvadą, kad J. K. savo veiklos ir sandorių, susijusių su nekilnojamuoju turtu, bei gaunamų pajamų nuo mokesčių administratoriaus neslėpė, dėl to tyčios išvengti privalomų mokesčių neturėjo. Byloje nebuvo įrodinėjama ir prokuroro kasaciniame skunde nenurodoma, kad VMI deklaruoti nekilnojamojo turto sandoriai būtų apsimestiniai, tariami, taigi tai reiškia, kad mokesčių administratoriui nebuvo sudaryta kliūčių, esant pagrindui, ginti valstybės finansinius interesus įprastomis administracinėmis teisinėmis priemonėmis.
14. Prokuroras kasaciniame skunde nurodo, jog šios aplinkybės nenaikina išteisintojo veikos nusikalstamumo, nes jis atskirai nepranešė apie jo vykdomą kitą individualią veiką – vertimąsi nekilnojamojo turto prekyba. Kaip jau minėta, BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytais ,,kitokiais neteisėtos veiklos būdais“ gali būti pripažinti atvejai, kai imamasi individualios veiklos jos neįregistravus ir neįgijus verslo liudijimo, faktiškai nuslėpus ją ir iš jos gaunamas pajamas nuo mokesčio administratoriaus. Taigi, teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad nei veikla, nei jos pajamos nebuvo slepiamos nuo mokesčių administratoriaus, priešingai nei teigiama prokuroro kasaciniame skunde, yra svarbiausias mokestinių ir baudžiamųjų teisinių santykių atribojimo aspektas šioje byloje, į kurį pagrįstai atsižvelgė ir žemesniųjų instancijų teismai. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis). Prokuroro teigimu, nusikalstamos veikos padarymo metu J. K. buvo advokatas, taigi jam galiojo Lietuvos Respublikos advokatūros įstatyme ir Lietuvos advokatų etikos kodekse numatytas draudimas advokatams užsiimti komercine veikla. Šie prokuroro kasacinio skundo argumentai dėl išteisintojo veikos neteisėtumo nebus nagrinėjami, nes nurodytų kasaciniame skunde teisės aktų reikalavimų pažeidimais išteisintasis nebuvo kaltinamas. 
15. Trečia, siekiant nustatyti J. K. veiklos neteisėtumą, pavojingumą ir tyčinį pobūdį arba tai paneigti, buvo atlikta asmens, gaunančio pajamų iš nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo, pareigos pranešti apie jo vykdomą individualią veiklą reguliavimo analizė. Kaip matyti iš teismų sprendimų, teismai konstatavo, jog nuo 2002 m. sausio 1 d. įsigaliojęs GPMĮ individualią veiklą apibrėžė kaip bet kokią savarankišką veiklą, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį, tačiau tuo metu situacija dėl individualios veiklos vertinimo ir pripažinimo nebuvo vienareikšmė ir absoliučiai aiški; taip pat nustatė, kad 2010 m. lapkričio 23 įstatymu Nr. XI-1152, įsigaliojusiu 2010 m. gruodžio 11 d., pakeitus Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalies 1 punktą, 10 straipsnio 1 dalį, prekyba nekilnojamuoju turtu nebelaikoma individualia veikla, pajamos iš nekilnojamojo turto pardavimo nebepriskiriamos pajamoms iš individualios veiklos.

12. Tiek galiojančios, tiek ir anksčiau galiojusios GPMĮ normos nustato specialias pajamų, gautų pardavus nekilnojamąjį turtą, apmokestinimo taisykles: kokiais atvejais šios pajamos apmokestinamos, o kokiais – ne. Šis specialus reguliavimas leidžia kiekvienam asmeniui, norinčiam parduoti nekilnojamąjį turtą, planuoti atitinkamus sandorius ir mokesčius. Teisėjų kolegija, vertindama minėtą teisinį reguliavimą šiai bylai aktualiu laikotarpiu (2004–2009 m.), sutinka su teismų išvada, jog nebuvo savaime aišku, kad fizinis asmuo privalėjo suprasti, kada jo nekilnojamojo turto sandoriai jau traktuotini kaip individuali prekybos nekilnojamuoju turtu veikla, apie kurią jis turi oficialiai pranešti mokesčių administratoriui ir mokėti mokesčius kaip asmuo, besiverčiantis prekyba nekilnojamuoju turtu. Todėl vertinant mokesčių mokėtojo veiksmų teisėtumą ir jo galimą atsakomybę tampa svarbi aplinkybė, ar iš nekilnojamojo turto pardavimo gautos pajamos buvo slepiamos nuo mokesčių administratoriaus, ar pastarasis, esant pagrindui, turėjo galimybę vertinti mokesčių mokėtojo veiklą. Įvertinę šias aplinkybes, teismai motyvuotai konstatavo, kad pareiga pranešti (jei tokia buvo)  apie pradedamą individualią veiką galėjo būti pažeista ir netyčia, o tada baudžiamosios atsakomybės taikymas neatitiktų baudžiamosios teisės paskirties ir principų. Taigi, kaip matyti iš teismų sprendimų, teismai padarė motyvuotą išvadą, kad aktualus BK 202 straipsnyje numatytos veikos neteisėtumui konstatuoti mokestinis reguliavimas buvo neaiškus, todėl nėra pagrindo konstatuoti tyčinį įstatymų reikalavimų  – būtent mokesčio mokėtojo pareigos pranešti apie jo vertimąsi nekilnojamojo turto prekyba kaip individualia veika – pažeidimą.
13. Pažymėtina, kad ir išteisintojo kasaciniame skunde keliamas klausimas dėl pareigos pranešti apie individulią veiklą, nurodant, jog Mokesčių administratoriaus informavimo apie nuolatinio Lietuvos gyventojo pradedamą vykdyti individualią veiklą taisyklių 4 punkto reikalavimas negalėjo būti taikomas J. K., kadangi jam kaip advokatui galioja šių taisyklių 3 punktas, kuriame numatyta, kad ,,šių Taisyklių nuostatos netaikomos advokatams <...>, kurie iki 2002-12-31 <...> , yra įregistruoti Mokesčio mokėtojų registre“. Kaip minėta, kaltinime veikos neteisėtumas buvo siejamas būtent su aplinkybe, kad išteisintasis vykdė individualią veiklą, t. y. vertėsi nekilnojamojo turto prekyba, tinkamai nepranešęs apie ją mokesčių administratoriui. Taigi išteisintasis savo skunde prašo kasacinės instancijos teismo konstatuoti, kad asmeniui, užsiimančiam advokato veikla, netaikomos Mokesčių administratoriaus informavimo apie nuolatinio Lietuvos gyventojo pradedamą vykdyti individualią veiklą taisyklių 4 punktas.
14. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad kasatoriaus J. K. keliamas klausimas, ar privalėjo išteisintasis, kuris yra įregistruotas Mokesčio mokėtojų registre kaip advokatas, atskirai pranešti mokesčių administratoriui apie jo vykdomą kitą individualią veiklą, taip pat ir gaunant pajamų iš nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorių, ir ar tokią pareigą nustato minėtų taisyklių 4 punktas, nėra teisiškai reikšmingas šioje byloje sprendžiant dėl BK 202 straipsnio 1 dalies taikymo. Kaip jau buvo konstatuota pirmiau, teismams nepripažinus kaltinime nurodytų sandorių individualia veikla, t. y. prekyba nekilnojamuoju turtu, taip pat konstatavus, kad visi sandoriai buvo žinomi VMI, kuri turi kompetenciją spręsti mokestinius klausimus, baudžiamojo įstatymo taikymo klausimas buvo išspręstas – padaryta išvada, kad J. K. veiksmai neatitinka BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos požymių.
15. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pripažino, jog pasikeitus GPMĮ 2 straipsnio 7 dalies 1 punktui, 10 straipsnio 1 daliai, pagal kurias prekyba nekilnojamuoju turtu nebelaikoma individualia veika, apie kurią būtina informuoti mokesčių administratorių (GPMĮ 35 straipsnio 2 dalis), šioje byloje yra taikytina BK 3 straipsnio 2 dalis, pagal kurią veikos nusikalstamumą panaikinantis, bausmę švelninantis arba kitokiu būdu nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį palengvinantis baudžiamasis įstatymas turi grįžtamąją galią, t. y. taikomas iki tokio įstatymo įsigaliojimo nusikalstamą veiką padariusiems asmenims, taip pat atliekantiems bausmę bei turintiems teistumą asmenims. Prokuroras kritikuoja tokią apeliacinio teismo išvadą, nurodydamas, kad vien tai, kad J. K. pareikštas kaltinimas siejamas su bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu jau nebegaliojančio teisinio reikalavimo, įtvirtino mokesčių srities teisės aktuose, pažeidimu, nesuteikia pagrindo išvadai, kad tokios veikos, padarytos iki mokesčių įstatymų pasikeitimo, yra nenusikalstamos, nes veikos nusikalstamumas vertinamas tik pagal BK normas.
16. Kaip jau minėta pirmiau, BK 202 straipsnyje įtvirtintos normos dispozicijoje objektyvusis nusikalstamos veikos požymis ,,kitokie neteisėtos ūkinės, komercinės, finansinės ar profesinės veiklos būdai“ neatskleistas, tačiau pagal kasacinės instancijos teismo praktiką tai gali būti atvejai, kai asmuo imasi individualios veiklos jos neįregistravęs, faktiškai nuslėpdamas ją ir iš jos gaunamas pajamas nuo mokesčio administratoriaus. Nagrinėjamoje byloje veikos nusikalstamumas buvo siejamas su mokesčių įstatymuose nustatytu reguliavimu, būtent, vertimusi individualia veikla, apie ją nepranešus GPMĮ nustatyta tvarka. Pasikeitus GPMĮ, prekyba nekilnojamuoju turtu nebelaikoma individualia veikla, todėl apeliacinės instancijos teismas padarė motyvuotą ir pagrįstą išvadą, kad atitinkamai tai reiškia, jog išteisintojo veikloje, kuria jis buvo kaltinamas, nėra BK 202 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto vieno iš alternatyvių būtinųjų sudėties požymių, kad komercine veikla buvo verčiamasi „kitokiu neteisėtu būdu“.
17. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal tokias teismų nustatytas aplinkybes abiejų instancijų teismai padarė motyvuotą ir pagrįstą išvadą, jog nepripažinus J. K. inkriminuotų veiksmų jo vykdyta individualia veikla, kuria jis vertėsi neteisėtu būdu, nėra pagrindo konstatuoti, kad jis pažeidė kaltinime nurodytus norminių aktų reikalavimus, susijusius su VMI informavimu apie tokią veiklą. Todėl J. K. veiksmuose nėra BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių.
18. Teisėjų kolegija taip pat daro išvadą, kad, nenustačius pačios veiklos vykdymo neteisėtumo, taip pat šios veiklos ir pajamų slėpimo nuo mokesčių administratoriaus fakto, prokuroro argumentai, susiję su neteisėtos veiklos stambiu mastu ir / ar versliškumu, netenka teisinės reikšmės. Jie turėtų teisinę reikšmę, sprendžiant, ar neteisėtas vertimasis ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla neturint licencijos (leidimo) veiklai, kuriai ji (jis) reikalinga, ar kitokiu neteisėtu būdu turi būti vertinamas kaip administracinis nusižengimas (ANK 127 straipsnis) ar kaip nusikalstama veika. Nes būtent šių požymių – versliškumo ir / ar stambaus masto, nustatymas leidžia atriboti administracinę atsakomybę nuo baudžiamosios. Nenustačius inkriminuotos veikos neteisėtumo, nėra pagrindo vertinti, ar ji buvo vykdoma versliškai arba stambiu mastu. Dėl šios priežasties šie kasacinio skundo argumentai neaptariami, taip pat atmetami prokuroro argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas neatsakė į analogiškus apeliacinio skundo argumentus.
19. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes teismai tinkamai taikė BK 202 straipsnio 1 dalį, t. y. pirmosios instancijos teismas, nenustatęs J. K. veiksmuose šios nusikalstamos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, priėmė išteisinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas pripažino tokį nuosprendį teisėtu ir pagrįstu.

Dėl esminių baudžiamojo proceso pažeidimų

20. J. K. kasaciniame skunde išsamiai nurodoma, kad ikiteisminio tyrimo vykdymas, įtarimų pareiškimas, jo teisių ribojimai baudžiamojo proceso metu buvo neteisėti. Išteisintasis nurodo, kad jis viso proceso metu nuosekliai teigė, jog nėra padaręs nusikalstamos veikos, taip pat kad pasikeitus mokestiniams įstatymams jam inkriminuojama veika nėra neteisėta, ir tai, jo teigimu, vykdantiems ikiteisminį tyrimą pareigūnams buvo akivaizdu, todėl ikiteisminio tyrimo atnaujinimas, jo tęsimas, bylos perdavimas teismui yra neteisėti veiksmai, esmingai pažeidę jo, kaip įtariamojo, vėliau kaip kaltinamojo, teises.
21. Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas J. K. apeliacinio skundo argumentus dėl ikiteisminio tyrimo metu padarytų esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nurodė, jog, kaip matyti iš bylos, visi J. K. ir jo gynėjo ikiteisminio tyrimo metu paduoti skundai yra išnagrinėti nepažeidžiant BPK nuostatų, o prašymų atmetimas pats savaime nelaikytinas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, juolab kad nutarimai, nutartys pakankamai motyvuoti ir juose nėra prieštaravimų.
22. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pats savaime ikiteisminio tyrimo pradėjimas, taip pat ir jo atnaujinimas, turint duomenų apie galimai padarytos nusikalstamos veikos požymius ir siekiant nustatyti, ar buvo padaryta nusikalstama veika, negali būti pripažintas nepagrįstu ir neteisėtu vien dėl to, kad teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, priima išteisinamąjį nuosprendį, kaip įvyko nagrinėjamu atveju. Priešingai nei teigia kasatorius, veikų, susijusių su nusikalstamomis veikomis ekonomikai ir verslo tvarkai, tyrimas ir nagrinėjimas susijęs su pakankamai sudėtingais fakto ir teisės klausimais, ir nenustačius tyrimą atlikusių pareigūnų šališkumo, konkrečių piktnaudžiavimo savo procesiniais įgaliojimais faktų nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad netenkinant gynybos teikiamų prašymų nutraukti tyrimą ir, prokuroro įsitikinimu, surinkus pakankamai duomenų, kad buvo padaryta nusikalstama veika, perdavus bylą teismui, buvo esmingai pažeistos įtariamojo, vėliau kaltinamojo, teisės. Išteisintojo nurodomi prokuroro padaryti pažeidimai perduodant bylą teismui ir nagrinėjant ją teisme, be kita ko, pateikiant teismui perteklinį liudytojų, kviestinų į teismą, sąrašą, siejami su trukdymu priimti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą. Tačiau, kaip matyti iš bylos, teismas savarankiškai, pagal savo kompetencijos ribas sprendė įvairius procesinius klausimus ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį, nenustatęs, kad buvo padaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių.
23. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo išvadai, jog nagrinėjamoje byloje buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, t. y. pažeidimai, dėl kurių buvo esmingai suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį.
24. Nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžių keitimo ar naikinimo pagrindų, kasaciniai skundai atmestini, o teismų sprendimai, neperžengiant kasacinių skundų ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro Sauliaus Versecko bei išteisintojo J. K. kasacinius skundus.

Teisėjai                                                                      Alvydas Pikelis

                                                                      Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

                                                                      Rima Ažubalytė