Civilinė byla Nr. e2A-2280-258/2021

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-10722-2020-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.9; 2.6.16.; 3.3.1.18.3.

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 19 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutės Kutrienės ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Rytų eksporto grupė“ ir akcinės bendrovės „LG Cargo“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Rytų eksporto grupė“ ieškinį atsakovei Akcinei bendrovei (toliau – AB) „LG Cargo“ dėl nuostolių ir nepagrįstai įskaityto nuomos mokesčio priteisimo bei atsakovės priešieškinį ieškovei dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.                      Ginčo esmė

1.       ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti jai iš atsakovės 37 184,04 Eur nuostolių, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Pasirengimo bylos nagrinėjimui iš esmės metu ieškovė ieškinio reikalavimus kelis kertus tikslino, byla išnagrinėta pagal ieškovės 2020 m. liepos 15 d. byloje gautą patikslintą ieškinį, kuriuo ieškovė savo ieškinio reikalavimus mažino ir prašė iš atsakovės priteisti 33 668,36 Eur dydžio sumą, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, jog prašomą priteisti sumą sudaro 18 121,35 Eur numos mokesčio už sausio mėnesį, 8 147,01 Eur neteisėtai užskaitytų lėšų už vasario mėnesio nuomą ir 7 400 Eur nuostolių.

2.       Ieškinyje nurodė, kad 2018 m. birželio 22 d. su AB „Lietuvos geležinkeliai“ buvo sudaryta vagonų nuomos sutartis Nr. SVN(DK)-35 (toliau ir – Sutartis), pagal kurią šalys susitarė, kad nuomotojas t. y. AB „Lietuvos geležinkeliai“ įsipareigoja perduoti jai laikinai valdyti dengtuosius vagonus, o ji įsipareigojo priimti vagonus ir mokėti nuomos mokestį sutartyje nurodytomis sąlygomis ir terminais. Paaiškino, jog pagal minėtos sutarties sąlygas taip pat buvo numatyta, kad ji per tris darbo dienas po sutarties sudarymo, turi pateikti AB „Lietuvos geležinkeliai“ rašytinį prašymą dėl vagonų kursavimo maršrutų ir sąlygų suderinimo su kitų valstybių geležinkeliais, tuo tarpu AB „Lietuvos geležinkeliai“ įsipareigojo, gavusi rašytinį jos prašymą, derinti konkretų vagonų kursavimo maršrutą ir sąlygas su kitų valstybių geležinkeliais ir tokiu būdų įsipareigojo užtikrinti, kad bus suderinti kursavimo maršrutai ir sąlygos jai vykdyti maršrutus Rusijos Federacijoje tiek 2019, tiek ir 2020 metams. Nurodė, kad AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2019 m. balandžio 30 d. – raštu ją informavo, jog AB „Lietuvos geležinkeliai“ perleidžia krovinių vežimo ir susijusių paslaugų veiklą (verslą) savo dukteriniai bendrovei – AB „LG Cargo“ , minėtame rašte taip pat buvo nurodyta, jog perleidus krovinių vežimo ir susijusių paslaugų veiklą (verslą) AB „LG Cargo“ AB „Lietuvos geležinkeliai“ teisės ir pareigos, kylančios iš AB „Lietuvos geležinkeliai“ krovinių vežimo santykių ir sudarytų sutarčių, buvo perduotos AB „LG Cargo“. Paaiškino, kad atsakovė savo sutartinių įsipareigojimų tinkamai neįvykdė, kadangi nebuvo atliktas tinkamas maršrutų suderinimas, t. y. nuo 2019 m. gruodžio 23 d. jai nebuvo užtikrinta galimybė pasikrauti krovinius Rusijos Federacijoje, nors tai buvo esminė sutarties sąlyga ir pagrindinis šios sutarties tikslas. Nurodė, jog, kaip yra numatyta sutartyje, prašymą suderinti kursavimo maršrutus ir sąlygas 2020 metams, atsakovei pateikė dar 2019 m. spalio 2 d., tačiau apie tai, kad maršrutai nėra suderinti ir ji nebeteko teisės pakrauti vagonų Rusijos Federacijoje, atsakovei tapo žinoma vėliausiai 2019 m. gruodžio 23 d, tačiau šio fakto atsakovė jai nenurodė iki pat 2019 m. gruodžio 30 d., be to ši informacija buvo suteikta tik jai pačiai pasikreipus dėl informacijos patikslinimo. Paaiškino, kad atsakovės nesąžiningumą parodo tai, kad atsakovė žinodama, kad ji nebegali vykdyti veiklos, dėl kurios ir buvo sudarytas susitarimas, pateikė jai 18 121,35 Eur dydžio sąskaitą už 2020 m. sausio mėnesio nuomą, kurią ji apmokėjo tą pačią dieną, o vėliau pateikė ir sąskaitą už vasario mėnesį. Pažymėjo, kad vagonų nuoma be galimybės juos pasikrauti, yra nereikalinga ir netenka savo prasmės, todėl atsižvelgdama į ankščiau nurodytas aplinkybes šalių sudarytą sutartį vienašališkai nutraukė. Įvertinus tai, kad ji negalėjo naudotis suteiktais vagonais pagal paskirtį, atsakovei nepriklauso nuomos mokestis, todėl prašo iš atsakovės priteisti jos už 2020 m. sausio mėnesį sumokėtą bei atsakovės už vasario mėnesį įskaitytą nuomos mokestį. Be to, dėl to, jog atsakovė nepranešė apie draudimą pasikrauti Rusijos Federacijoje nuo 2019 m. gruodžio 23 d., į šią valstybę buvo išsiųsti 7 vagonai, kurie negalėjo pasikrauti ir gauti pajamų, todėl dėl vagonų parvežimo į Lietuvą buvo patirti 6 742 Eur nuostoliai. Taip pat 4 vagonai, kurių maršrutai buvo suplanuoti per Rusijos Federaciją, buvo grąžinti tušti į Lietuvą ir dėl to patirti papildomi 711,08 Eur nuostoliai.

3.       Atsakovė pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, jog su pareikštu ieškiniu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad 2019 m. spalio 2 d. ieškovė pateikė prašymą dėl prekinių vagonų nuomos ir jų kursavimo suderinimo Nr. 02-10-19/1, kuriuo prašė suderinti dengtų universalių prekinių vagonų pakrovą, tranzitą ir iškrovą nurodytose valstybėse. Paaiškino, kad atsižvelgiant į pateiktą prašymą 2019 m. spalio 21 d. laikydamasi šalių sudarytos sutarties sąlygų kreipėsi į ieškovės nurodytų valstybių geležinkelius valdančias įmones, prašydama pratęsti vagonų kursavimą ieškovės 2019 m. spalio 2 d. prašyme nurodytomis sąlygomis iki 2020 m. gruodžio 31 d. 2019 m. gruodžio 12 d. laikydamasi sutarties sąlygų išrašė ieškovei mokėjimo reikalavimą 18 121,35 Eur sumai išankstiniam mokėjimui už vagonų nuomą 2020 m. sausio mėnesį, kurią ieškovė apmokėjo 2019 m. gruodžio 23 d. bankiniu pavedimu. 2019 m. gruodžio 23 d. iš Rusijos Federacijoje geležinkelius valdančios įstaigos buvo gauta telegrama, kuria buvo informuojama, kad jie suderina ieškovės valdomų vagonų iškrovą ir tranzitą Rusijos Federacijoje, apie sprendimą nesuderinti vagonų pakrovos ieškovė informuota 2019 m. gruodžio 30 d. el. laišku. 2020 m. sausio 7 d. išsiuntė pakartotinį paklausimą, prašydama suderinti ieškovės valdomų vagonų pakrovą Rusijos Federacijoje, bei 2020 m. sausio 13 d. išrašė ieškovei mokėjimo reikalavimą 16 602,30 Eur sumai išankstiniam mokėjimui už vagonų nuomą 2020 m. vasario mėnesį. 2020 m. sausio 14 d. gautas Rusijos Federacijoje geležinkelius valdančios įstaigos atsakymas, kuriuo atsisakoma suderinti vagonų pakrovą, nurodant, kad suderintos kursavimo sąlygos jau buvo nurodytos 2019 m. gruodžio 23 d. pranešime. 2020 m. sausio 15 d. gautas ieškovės pranešimas, kuriuo ji informavo, kad sustabdo bet kokius avansinius mokėjimus pagal sutartį iki bus suderintas kursavimas (vagonų pakrova) su Rusijos Federacija bei pareikalavo 8 775 Eur nuostolių atlyginimo. 2020 m. sausio 23 d. gautas ieškovės pranešimas dėl vienašališko sutarties nutraukimo ir sumokėtą išankstino mokėjimo už vagonų nuomą 2020 m. sausio mėnesį grąžinimo. Nurodė, jog 2020 m. vasario 3 d. atsakydama į ieškovės pretenzijas informavo, kad neturi pagrindo neskaičiuoti vagonų nuomos mokesčio už 2020 m. sausio mėnesį bei paaiškino ieškovei, kad šalių sudarytos sutarties sąlygos nors ir numato jai pareigą kreiptis į kitų valstybių geležinkelius dėl vagonų kursavimo maršruto ir sąlygų derinimo, tačiau tai nėra garantija, kad prašomas vagonų kursavimo maršrutas ir sąlygos bus suderintos. Pažymėjo, jog ieškovei apmokėjimui pateiktos sąskaitos yra išrašytos už faktinį naudojimą, todėl nėra jokio pagrindo pinigų grąžinimui, be to atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė nepagrįstai reikalauja atlyginti ir 7 400 Eur dydžio žalą, kadangi patikslintame ieškinyje nėra įrodyta nei viena iš civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų.

4.       Atsakovė pateikė byloje priešieškinį dėl 13 371,58 Eur skolos priteisimo. Paaiškino, jog šią sumą sudaro 12 893,01 Eur nesumokėtas vagonų nuomos mokestis, 410,60 Eur už grąžintų vagonų remontą ir 67,97 Eur mokestis už trafaretų nuėmimą.

5.       Priešieškinyje atsakovė nurodė, jog pagal šalių pasirašytos sutarties 5.1 papunktį kiekvieno konkretaus mėnesio nuomos mokestis priklauso nuo nuomininko einamąjį mėnesį valdytų vagonų skaičiaus ir dienų, kuriomis vagonai buvo nuomininko žinioje, skaičiaus. Vadovaujantis sutarties nuostatomis, vagonų nuomos mokestis 2020 m. sausio – balandžio mėnesiais buvo apskaičiuotas atsižvelgiant į ieškovės grąžintų vagonų skaičių. Nurodė, kad ieškovė laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. balandžio 27 d. aktyviai vykdė veiklą ir naudojosi jai perduotais vagonais, tačiau savo pareigos atsiskaityti už suteiktas paslaugas neįvykdė. Be to remiantis sutarties 6.5 papunkčiu ir 3.5 papunkčiais išrašė ir pateikė ieškovei PVM sąskaitas faktūras dėl vagonų remonto ir trafaretų nuėmimo išlaidų apmokėjimo, tačiau ieškovė iki šiol nėra jų apmokėjusi.

6.       Ieškovė pateikė atsiliepimą į atsakovės priešieškinį, kuriame nurodė, jog neturi pareigos mokėti nuomos mokesčio už vagonus, atitinkamai atsakovė neturi galiojančios reikalavimo teisės ir negali reikalauti sumokėti 12 893,01 Eur dydžio sumą. Atkreipė dėmesį, jog pagal CK 6.487 straipsnį nuomininkas turi teisę reikalauti atitinkamai sumažinti nuomos mokestį, kai dėl aplinkybių, už kurias jis neatsako, sutartyje numatytos naudojimosi daiktu sąlygos arba daikto būklė iš esmės pablogėja, o pagal CK 6.485 straipsnio 1 dalį nuomotojas atsako už išnuomoto daikto trūkumus, kurie visiškai ar iš dalies trukdo naudotis daiktu pagal paskirtį net ir tais atvejais, kai nuomotojas, sudarydamas sutartį, apie juos nežinojo. Ieškovė negalėjo naudotis savo teisėmis bei nuomos objektu pagal sutartį, nes negalėdama vykti į Rusijos Federaciją, negalėjo vykdyti savo tiesioginės veiklos, t. y. pasikrauti vagonų. Tokiu būdu buvo neišpildytas ir nuomos teisinių santykių turinys, todėl nuomos mokestis pagal sutartį turi būti sumažintas, t. y. nuomos mokestis turi būti mažinamas neskaičiuojant jo nuo 2019 m. gruodžio 23 d., kuomet vėliausiai atsakovei tapo žinoma, kad maršrutai nėra suderinami ir ji negalės įvykdyti iš sutarties kylančių įsipareigojimų. Pažymėjo, jog dar prieš nutraukiant sutartį, pateikė du pasiūlymus, taip siekiant išvengti tiek ginčo, tiek problemą kylančią iš sutartinių santykių išspręsti taikiai. Buvo pateikti du pasiūlymai: atsakovė sutinka ieškovei neskaičiuoti nuomos mokesčio nuo sutarties nutraukimo momento (2020 sausio 23 d.), o ieškovė atitinkamai įsipareigoja savo lėšomis ir savo jėgomis visus vagonus, kurie yra jos žinioje ir buvo perduoti jai pagal sutartį, grąžinti į Panerių stotį (Vilnius); pasiūlė perimti vagonus pagal jų faktinę buvimo vietą, nes jie ieškovei yra nebereikalingi dėl negalėjimo krautis Rusijos Federacijoje, todėl negali būti naudojami pagal tiesioginę jų paskirtį ir vykdomą veiklą. Tačiau  atsakovė tinkamai šių pasiūlymų nesvarstė ir juos atmetė, nurodydama, kad tai jos (ieškovės) problemos. Ieškovės manymu, iš esmės buvo pažeistas tiek bendradarbiavimo, tiek ir kooperavimosi principai. Paaiškino, jog atsakovei atmestus abu pasiūlytus variantus, iš esmės kito pasirinkimo neturėjo ir privalėjo vagonus grąžinti į Vilnių. Tokiu būdu vagonai buvo naudojami ne komercinei veiklai, o su siekiu juos grąžinti į Lietuvos Respubliką. Šiam tikslui ėmė bet kokius pakeleivingus pasikrovimus tam, kad vagonai atsidurtų, kuo arčiau Lietuvos Respublikos teritorijos ir būtų išvengta, kuo didesnių nuostolių kilimo, nes tuščio vagono važiavimas iš esmės įtakoja išlaidas, t. y. žalą. Tokiu būdu kroviniai buvo imami ne komerciniais tikslais, kurie turi didelės ekonominės naudos ir buvo iš anksčiau suderinti, o kroviniai, kurie mažino vagonų grąžinimo išlaidas. Atkreipė dėmesį, kad atsižvelgiant į tai, kad vagonų turėjo Rusijoje, Kazachstane, ir Uzbekijoje, tai vidutiniškai vieno vagono grąžinimo kaštai vagonui važiuojant tuščiam, galėjo siekti apytiksliai 1 350,00 Eur. Kartu paaiškino ir tai, kad kadangi vagono judėjimo greitis yra apie 200 km - 250 km per parą (neįskaitant formavimo, pakrovimo ir išsikrovimo dienų), pargabenti vagoną kraunantis pakeliui užtrunka 30-45 dienas, ko eigoje gražinimo terminai nusikėlė iki kovo mėn. vidurio – balandžio pradžios. Pabrėžė ir tai, kad jeigu būtų 30 vagonų, kurių maršrutas nebuvo suderintas, grąžinus juos tuščius į paskirties vietą (GS Paneriai, Vilnius), tai išlaidos būtų siekusios nuo 33 000,00 Eur iki 36 000 Eur. Šių nuostolių (tuščių vagonų grąžinimo kaštų) būtų reikalavusi iš atsakovės, kadangi jie kilo dėl atsakovės netinkamų sutartinių prievolių įvykdymo.

II.                      Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

7.       Vilniaus miesto apylinkės teismas 2021 m. gegužės 24 d. sprendimu bylą ieškinio dalyje dėl 3 515,68 Eur nuomos mokesčio priteisimo nutraukė, kitoje dalyje ieškinį ir priešieškinį patenkino iš dalies. Teismas:

7.1.        priteisė ieškovei UAB „Rytų eksporto grupė“ iš atsakovės AB „LG Cargo“ 8 756,12 Eur nuomos mokesčio, 5 552 Eur nuostolių, 6 procentų dydžio procesines metines palūkanas nuo priteistos nuostolių sumos – 5 552 Eur - nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2020 m. balandžio 28 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2 061,01 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje ieškinį atmetė.

7.2.        priteisė atsakovei AB „LG Cargo“ iš ieškovės UAB „Rytų eksporto grupė“ 8 914,39 Eur nuomos mokesčio skolos, 478,87 Eur išlaidų už vagonų remontą ir trafaretų nuėmimą, 6 procentų dydžio procesines metines palūkanas nuo priteistos sumos – 9 392,96 Eur - nuo bylos pagal priešieškinį iškėlimo teisme dienos 2020 m. liepos 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 198,30 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitoje dalyje priešieškinį atmetė.

2.       Teismas nurodė, kad ginčo sutarties 3.1. punkte šalys sulygo dėl atvejo, kuomet sutartis gali būti nutraukta be išankstinio įspėjimo ne teismo tvarka, numatydamos sekančiai: „Konkretų vagonų kursavimo maršrutą ir sąlygas kitų valstybių geležinkeliais pagal nuomininko prašymą raštu derina nuomotojas ir leidžia išsiųsti vagonus tik suderintais maršrutais. Kitiems geležinkeliams nesuderinus maršruto arba sutarties galiojimo matu įvedus vagonų kursavimo ribojimus, pakrovos / iškrovos/ vežimo draudimus (konvencinius draudimus) nuomininkas, be išankstinio įspėjimo turi teisę nutraukti, pateikęs prašymą raštu“.

3.       Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad nuo 2019 m. gruodžio 23 d. ieškovė nebeteko teisės pasikrauti Rusijos Federacijoje, todėl ieškovė pasinaudojo sutartine sąlyga dėl sutarties nutraukimo. Tarp šalių nėra ginčo dėl tokio sutarties nutraukimo teisėtumo. Teismas nurodė, kad šalis siejo ilgalaikiai tęstiniai vagonų nuomos santykiai, šalys vis pratęsdavo vagonų nuomos santykius ir vagonai nebuvo grąžinami nuomotojui prieš kursavimo maršrutų suderinimą kitiems metams. 2019 m. kovo 5 d. šalys pratęsė sutarties galiojimo terminą iki 2020 m. gruodžio 31 d., nors žinojo, jog galiojančios vagonų kursavimo sąlygos galios tik iki 2019 metų pabaigos ir iš naujo turės būti derinamos 2020 metams.

4.       Teismas sutiko su atsakovės bylos nagrinėjimo metu palaikoma pozicija, jog atsakovė prisiėmė įsipareigojimą tik derinti vagonų kursavimo sąlygas ir negalėjo įtakoti Rusijos Federacijos geležinkelio (RŽD) sprendimų dėl leidimo ar draudimo pasikrauti šioje valstybėje. Iš RŽD gauto atsakymo teismas nustatė, kad toks sprendimas buvo priimtas, nes tuo metu ši valstybė turėjo pakankamai pasikraunančių klientų ir nepageidavo naujų. Iš esmės tai parodo kitos valstybės tam tikrą sprendimą šioje srityje, kurio įtakoti negalėjo atsakovė. Teismas atkreipė dėmesį, jog valstybės veiksmai, dėl kurių neįmanoma įvykdyti prievolę ir kurių nėra galimybės ginčyti yra veiksnys, pašalinantis civilinės atsakomybės taikymą (CK 6.53 straipsnis), o šalys negali prisiimti sutartinių prievolių, kurių negalės įvykdyti. Atitinkamai teismas su ieškovės pozicija dėl to, jog Sutartimi atsakovė prisiėmė įsipareigojimą suderinti visas ieškovės pageidaujamas išnuomotų vagonų kursavimo sąlygas (dėl iškrovimo, tranzito ir pakrovos), nesutiko.  Teismas nurodė, kad atsakovė iš anksto ėmėsi veiksmų dėl ieškovės prašyme nurodytų sąlygų suderinimo ir dėjo nuo jos priklausančias pastangas norimam rezultatui pasiekti, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, jog ieškovės pageidaujamos sąlygos dėl vagonų pakrovimo Rusijos Federacijoje nesuderinimas yra atsakovės sutartinės prievolės neįvykdymo pasekmė. Atitinkamai nėra įstatyme numatytų prielaidų – neteisėtų veiksmų - atsakovės civilinei atsakomybei kilti šiuo pagrindu.

5.       Teismas taip pat nustatė, kad pagal Sutarties 2.2 – 2.3. punktus nuomotojas apie kursavimo maršrutų sąlygų suderinimą privalo informuoti nuomininką sutartyje numatytu elektroniniu paštu. Konkretus terminas, per kurį nuomininkas turėtų būti informuojamas apie suderinimo rezultatus, sutartyje nenumatytas. Teismas, įvertino tai, jog vagonų kursavimo maršrutai yra planuojami keliais mėnesiais į priekį, per dieną toks vienas vagonas nuvažiuoja apie 200 km ir jo susigrąžinti ar išsiųsti į kitą stotį kelionės viduryje galimybės yra ribotos, taip pat abi šalys yra verslininkės ir kiekviena vagono nuomos diena jiems atneša tam tikras pajamas ir išlaidas. Teismas konstatavo, jog ypatingai apie sprendimus dėl tam tikrų sąlygų nesuderinimo, atsakovė kaip savo srities profesionalė, skaičiuodama nuomos mokestį už kiekvieną nuomos dieną, privalėjo pranešti nedelsiant, nepriklausomai nuo to, ar tai buvo darbo ar šventinė diena. Atsakovei neįvykdžius sutartinio įsipareigojimo tinkamai pranešti apie kuravimo sąlygų nesuderinimą, teismas sprendė yra pagrindas taikyti jai civilinę atsakomybę ir priteisti ieškovei dėl tokio nepranešimo patirtus nuostolius. Ieškovė nurodė, jog nežinodama apie sąlygos pasikrauti nesuderinimą, į Rusijos Federaciją buvo išsiuntusi 7 vagonus, kiekvienas iš jų turėjo būti iškrautas ir vėl pakrautas Rusijos Federacijoje. Kadangi vagonai negalėjo būti pakrauti, jie tušti buvo grąžinti į Lietuvos Respubliką ieškovės sąskaita (sumokant atitinkamų valstybių geležinkeliams, jų tarpe ir pačiai atsakovei, už vagonų atgabenimą) ir dėl to patirtos 6 742 Eur išlaidos. Be to, teismas nustatė, kad 4 vagonai, vietoje į Rusijos Federaciją buvo iš Baltarusijos nukreipti į Lietuvos Respubliką ir saugomi Paneriuose, nes buvo laukiama ar situacija išsispręs, ir dėl saugojimo buvo patirtos 711,80 Eur išlaidos. Teismas sprendė, kad vagonų saugojimas, laukiant, jog galimai į pakartotinį atsakovės užklausimą RŽD dėl sąlygų suderinimo bus gautas teigiamas atsakymas, niekaip nėra susijęs su teismo konstatuotu sutartiniu pažeidimu dėl netinkamo informavimo, todėl 7,11,80 Eur vagonų saugojimo išlaidos negali būti vertinamos šio pažeidimo pasekmė ir reikalavimas dėl šių išlaidų priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas. Dėl į Rusijos Federaciją nukreiptų vagonų pargabenimo į Lietuvos Respubliką išlaidų – 6 742 Eur paskaičiavimo, bylos nagrinėjimo 2021 m. gegužės 3 d. teismo posėdžio metu ištyrus į lentelę įrašytas sumas pagrindžiančius rašytinius įrodymus ir paskaičiavimus, atsakovės atstovė sutiko, jog šios išlaidos galėjo būti realiai patirtos, t. y. dėl jų dydžio ginčo nebeliko. Teismas, įvertinęs tai, jog vagonai buvo nukreipti į Rusijos Federaciją tikslu ten išsikrauti ir vėl pasikrauti, o pasikrauti jiems nepavyko dėl įvesto draudimo; nesant ginčo dėl ieškovės lentelėje nurodytų 7 vagonų dislokacijos gruodžio 23 d., teismas sprendė, kad ieškovei priklauso išlaidų, susijusių su tuščių vagonų varymu į kitą stotį patirtos išlaidos. Tačiau teismas nesutiko su ieškovės nuomone, jog ieškovei taip pat priklauso išlaidos už pilnų vagonų atgabenimą į Rusijos Federaciją. Minėti vagonai buvo pakrauti, todėl tikėtina, jog ieškovė dėl to gavo tam tikras pajamas. Įrodymų, jog šios pajamos buvo nepakankamos padengti kelionės išlaidas, byloje nėra, todėl teismas atmetė ieškovės reikalavimą dėl nuostolių atlyginimo dalyje dėl vagonų kelionės į Rusijos Federaciją (su kroviniais) priteisimo, t. y. ieškovės prašomi priteisti nuostoliai mažinami šiomis išlaidomis: Aktau Port – Rėčnaja (lentelės 3 vagonas) 412 Eur, Burunday – Rėčnaja (lentelės 4 vagonas) 448 Eur, Aktobė – Rėčnaja (nėra duomenų, kad važiavo tuščias, 5 lentelės vagonas) – 330 Eur. Teismas sprendė, kad yra pagrindas ieškovei priteisti 5 552 Eur nuostolių dėl nesavalaikio pranešimo apie kursavimo sąlygos dėl pasikrovimo Rusijos Federacijoje nesuderinimą (6 742 – 412 – 448 – 330=5 552).

6.       Teismas, pasisakydamas dėl vagonų remonto ir trafaretų pašalinimo išlaidų priteisimo, nurodė, kad sutartimi šalys sulygo dėl vagonų remonto išlaidų atlyginimo (6.5 punktas) ir trafaretų nuo vagonų nuėmimo išlaidų atlyginimo (3.6 punktas). Atsakovė, priėmusi ieškovės grąžintus vagonus, išrašė ieškovei PVM sąskaitas faktūras už sugadintų vagonų remontą 410,60 Eur sumai ir 67,97 Eur sumai už trafaretų nenuėmimą. Ieškovė su priešieškiniu šioje dalyje sutiko, todėl ieškinį teismas šioje – 478,57 Eur (410,60 + 67,97) dalyje tenkino pilnai (CPK 268 straipsnio 5 dalis).

7.       Teismas pažymėjo, kad pareiga mokėti nuomos mokestį iki nuomojamo daikto grąžinimo numatyta tiek įstatymu, tiek šalių laisva valia sudarytoje sutartyje. Nutraukiant sutartį dėl kursavimo sąlygų nesuderinimo (3.1 punktas), šalys jokių išlygų dėl vagonų grąžinimo kaštų pasidalinimo ar nuomos mokesčio mažinimo nepadarė, todėl šalių pasiektas susitarimas tiek šalims tiek teismui ji privalomas, o ieškovės pozicija, jog tokiu atveju neturėtų būti iš vis skaičiuojamas nuomos mokestis, atmestina kaip nepagrįsta. Taip pat teismas nurodė, kad vadovaujantis ieškovės pozicija, jog po kursavimo sąlygų nesuderinimo nuomos mokestis neturėtų būti skaičiuojamas, susidarytų situacija, kuomet nuomininkas neturėtų jokio suinteresuotumo kuo greičiau grąžinti išnuomotą daiktą ir galėtų neribotą laiką planuotis vagonų grąžinimą į Lietuvą ir gauti iš krovinių gabenimo pajamų, tuo tarpu nuomotojas, negalėdamas gauti iš savo nuosavybės pajamų, patirtų nuostolių (negautų pajamų forma). Atitinkamai teismas konstatavo, jog atsakovė pagrįstai pareikalavo iš ieškovės apmokėti realiai valdytų vagonų nuomą iki jų grąžinimo dienos. Kita vertus, kai dėl aplinkybių, už kurias nuomininkas neatsako, naudojimosi daiktu sąlygos iš esmės pablogėja, nuomininkas turi teisę reikalauti sumažinti nuomos mokestį (CK 6.487 straipsnis).

8.       Teismas nurodė, kad RŽD priėmus sprendimą nesuderinti ieškovės vagonų pakrovos, ieškovės naudojimosi vagonais sąlygos pablogėjo ir dėl to ginčo tarp šalių nėra. Įvertinęs Rusijos Federacijos dydį bei geografinę padėtį kitų Azijos valstybių atžvilgiu teismas sprendė, kad yra labiau tikėtina, jog šis pakitimas turėjo esminę reikšmę atsakovei, ką netiesiogiai patvirtina ir tai, jog netekusi galimybės pasikrauti vagonų šioje valstybėje, ieškovė iš vis atsisakė vagonų nuomos ir sutartį nutraukė. Dėl šios priežasties teismas konstatavo, jog nagrinėjamu atveju yra prielaidos nuomos mokesčio sumažinimui nuo 2020 m. sausio 1 d. 1/3 dalimi.

9.       Teismas pažymėjo, jog nepaisant atsiradusio draudimo pasikrauti Rusijos Federacijoje, ieškovė didesnių nuostolių patyrė tik dėl vagonų, kurie 2019 m. gruodžio 23 d. dieną fiziškai buvo minėtoje valstybėje arba buvo suplanuotas jų vykimas ten, t. y. 11 vagonų. Po įvesto draudimo pasikrauti ieškovė laipsniškai grąžino vagonus, tačiau juos tebenaudojo veiklai vykdyti, pvz.: vagonas Nr. 20864913 buvo du kartus (2020 m. sausio 2 d. ir 2020 m. vasario 4 d.) iškrautas Kazachstano Respublikoje ir šioje valstybėje du kartus pakrautas (2020 m. sausio 29 d. ir 2020 m. vasario 18 d.), 2020 m. kovo 2 d. iškrautas Ukrainoje, 2020 m. balandžio 8 d. pakrautas Ukrainoje, 2020 m. balandžio 16 iškrautas Baltarusijos respublikoje ir tik 2020 m. balandžio 20 d. gražintas nuomotojui. Minėti duomenys parodo, jog po vienos iš sąlygų nesuderinimo atsakovė, nors ir nusprendė nutraukti Sutartį, tačiau nuomotų vagonų iš karto Lietuvos Respublikos linkme iš karto nenukreipė, tad nuomos mokesčio sumažinimas didesne dalimi būtų nesąžiningas atsakovės atžvilgiu. Teismas nurodė, kad konstatavus, jog ieškovė turėjo teisę į nuomos mokesčio sumažinimą, atsakovės priešieškinio reikalavimą dėl 13 371,58 Eur nuomos mokesčio skolos priteisimo teismas tenkino iš dalies, priteisiant 8 914,39 Eur skolą (13 371,58- (13 371,58/3)); ieškovės reikalavimą dėl už 2020 m. sausio ir vasario mėnesius sumokėto 26 268,36 Eur nuomos mokesčio grąžinimo taip pat tenkino iš dalies, priteisiant ieškovei iš atsakovės 8 756,12 Eur (26 268,36/3). Kartu teismas pažymėjo, jog nustačius, kad po 2019 m. gruodžio 23 d. atsakovė pagrįstai išrašinėjo ieškovei sąskaitas už vagonų nuomą, atsakovė remiantis Sutarties 5.7 punktu turėjo teisę savo žinioje turimą ieškovės atliktų mokėjimų permoka sumažinti kito mėnesio sąskaitą. Dėl šios priežasties, ieškovės argumentus dėl netesėto pinigų įskaitymo teismas atmetė, kaip nepagrįstus.

III.                      Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

10.       Apeliaciniu skundu atsakovė AB „LTG CARGO“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą toje dalyje, kurioje (1) buvo iš dalies tenkintas ieškovės patikslintas ieškinys ir ieškovei iš atsakovė priteista 8 756,12 Eur nuomos mokesčio, 5 552,00 Eur nuostolių, (2) buvo atmestas atsakovės priešieškinis dėl 3 978,62 Eur nuomos mokesčio skolos priteisimo; priimti naują sprendimą ir ieškovės patikslintą ieškinį atmesti, o atsakovės priešieškinį tenkinti; priteisti atsakovei iš ieškovės apeliacinėje instancijoje patirtas bylinėjimosi išlaidas (411 Eur žyminio mokesčio). Apeliacinį skundą grindžia argumentais:

16.1. iš dalies teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, sutartinės civilinės atsakomybės taikymas atsakovei būtų galimas tik nustačius visas 3 civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą ir priežastinį ryšį. Šiuo atveju neegzistuoja nei viena civilinės atsakomybės sąlyga, todėl atsakovės civilinė atsakomybė negalima, o pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas, priimtas vadovaujantis prielaidomis, todėl yra neteisėtas.

16.2. Šalių sudarytos Sutarties 2.3 papunktis numato, kad „Nuomininkas, Sutarties XI skyriuje nurodytu el. paštu gavęs Nuomotojo pranešimą apie parengtus perduoti nuomai vagonus, privalo Sutarties 5.3 punkte nustatyta tvarka apmokėti išrašytą elektroninį mokėjimo reikalavimą <...> ir pagal vagonų perdavimo-priėmimo aktą priimti pateiktus vagonus iš Nuomotojo. Elektroninis mokėjimo reikalavimas šalių susitarimu laikomas originaliu mokėjimo reikalavimu, popierinis mokėjimo reikalavimas nesiunčiamas“. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, Sutarties 2.3 papunktis informavimo apie kursavimo maršrutų suderinimą tvarkos apskritai nenumato ir šio klausimo nereglamentuoja. Nurodyta Sutartinė nuostata reguliuoja Nuomininko pareigą apmokėti išrašytą mokėjimo reikalavimą. Nuomotojas niekaip negali pažeisti pareigos, kuri nustatyta ne jam, o Nuomininkui. Taigi, atsakovė niekaip negali būti laikomas pažeidusia Sutarties 2.3 papunktį.

16.2. Byloje nėra ginčo dėl to, kad Nuomotojas pranešė Nuomininkui apie kursavimo maršrutų suderinimą 2020 metams, todėl, atsižvelgiant į tai, kad Sutartyje nėra numatytas konkretus tokios pareigos įvykdymo terminas, atsakovė laikoma įvykdžiusia Sutarties 2.2 papunktyje numatytą pareigą. Aplinkybę, jog atsakovė informavo ieškovę apie kursavimo maršrutų suderinimą 2020 metams, ir aplinkybę, jog Sutartyje nėra numatytas tokio pranešimo pateikimo terminas, pripažino ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Taigi, akivaizdu, kad atsakovė įvykdė šalių sudarytoje Sutartyje numatytą pareigą.

16.3. Sutarties 2.2 papunktyje numatyta pareiga buvo įvykdyta per protingą terminą. Apie RŽD sprendimą nesuderinti pakrovos Rusijos Federacijoje atsakovė sužinojo 2019 m. gruodžio 23 d. darbo dienos pabaigoje gavusi RŽD telegramą, o ieškovę informavo 2019 m. gruodžio 30 d. el. laišku, praėjus vos vienai darbo dienai (t. y. 2019 m. gruodžio 27 d.) nuo sužinojimo. Vienos darbo dienos ilgio terminas niekaip negali būti laikomas neprotingai ilgu, ypač įvertinus tai, kad informavimo apie kursavimo maršrutų suderinimą terminas nėra numatytas nei Sutartyje nei teisės aktuose. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog atsakovė, skaičiuodama nuomos mokestį už kiekvieną nuomos dieną apie kursavimo maršrutų suderinimą turėjo ieškovei pranešti nedelsiant. Nei Sutartis, nei teisės aktai nenumato termino, per kurį Nuomotojas turi pranešti Nuomininkui apie kursavimo maršrutų suderinimą. Be to, nei Sutartis, nei teisės aktų reikalavimai nenumato, kad pranešimo apie kursavimo maršrutų suderinimą terminas kaip nors priklausytų nuo nuomos mokesčio apskaičiavimo termino, todėl tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nepagrįsta. Ieškovė neįrodė, kad jo prašoma priteisti žala yra realiai patirta, o ne tikėtina, todėl tokia žala negali būti priteisiama.

16.4. Atsižvelgiant į tai, kad terminas pagal CK 1.118 str. 1 d. pradedamas skaičiuoti rytojaus dieną po to įvykio, kuriais apibrėžiama termino pradžia, darytina išvada, kad terminas „nedelsiant“ šiuo atveju pradedamas skaičiuoti 2019 m. gruodžio 24 d. Vadovaujantis CK 1.121 str. 2 d., „Jeigu paskutinė termino diena tenka ne darbo ar oficialios šventės dienai, termino pabaigos diena laikoma po jos einanti darbo diena“. Artimiausia po 2019 m. gruodžio 24 d. einanti darbo diena buvo 2019 m. gruodžio 27 d., taigi pirmosios instancijos teismo nurodytas terminas „nedelsiant“ objektyviai negalėtų baigtis anksčiau kaip 2019 m. gruodžio 27 d. Byloje nustatyta, jog apie kursavimo maršrutų suderinimą atsakovė ieškovę informavo 2019 m. gruodžio 30 d., taigi, net ir sutinkant su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė turėjo informuoti ieškovę anksčiau, atsakovė būtų atsakinga vos už 3 kalendorinių dienų vėlavimą. Atitinkamai, tokiu atveju atsakovė būtų atsakinga už ieškovės patirtus nuostolius laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 27 d. iki 2019 m. gruodžio 30 d. Tačiau pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą sprendimą į tai neatsižvelgė ir ieškovei iš atsakovės priteisė nuostolių, neva patirtų 2020 m. sausio-vasario mėnesiais atlyginimą.

16.5. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, atsakovė nesutinka, kad RŽD sprendimas nesuderinti pakrovos Rusijos Federacijoje 2020 metams kaip nors pablogino naudojimosi vagonais sąlygas, ir tokią poziciją palaikė proceso pirmosios instancijos teisme metu. Šiuo atveju jokie išnuomoto daikto trūkumai nebuvo nustatyti. Kitos valstybės kompetentingos įstaigos priimtas sprendimas neleisti pasikrauti tam tikroje teritorijoje nedaro jokios įtakos daikto būklei. Ieškovė ir toliau galėjo naudotis išnuomotais vagonai, tačiau, natūralu, kad tai galėjo daryti tose teritorijose, kuriose teisės aktų reikalavimai bei kompetentingų įstaigų sprendimai tai daryti leidžia. Taip pat nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad RŽD priėmus sprendimą neleisti pasikrauti Rusijos Federacijoje 2020 metais kaip nors pablogėjo naudojimosi daiktu sąlygos, juo labiau, kad tokios sąlygos pablogėjo iš esmės. Nei Sutarties sudarymo, nei jos vykdymo, nei prašymo dėl kursavimo maršrutų suderinimo pateikimo metu ieškovė nei vienos kursavimo sąlygos nenurodė kaip turinčios esminę reikšmę. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, vien Rusijos Federacijos dydis ir/ar geografinė padėtis savaime nereiškia, kad pakrovos Rusijos Federacijos suderinimas yra esminė sutarties sąlyga.

16.6. Lietuvos apeliacinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad taikant CK 6.487 str. ir 6.485 str. nuostatas, pagal kurias nuomotojas atsako už išnuomoto daikto trūkumus, turi būti atsižvelgiama į CK 6.483 str. 2 d. ir CK 6.485 str. 5 d. įtvirtintas šios taisyklės išimtis. CK 6.483 str. 2 d. numato, kad „nuomotojas neatsako už tuos daikto trūkumus, kuriuos jis aptarė sudarydamas sutartį“, o CK 6.485 str. 5 d. numato, kad „nuomotojas neatsako už tuos išnuomoto daikto trūkumus, kuriuos jis aptarė sutarties sudarymo metu arba apie kuriuos nuomininkas turėjo žinoti, arba kuriuos nuomininkas galėjo pastebėti be jokios papildomo tyrimo sutarties sudarymo ar daikto perdavimo metu, tačiau jų nepastabėjo dėl savo paties didelio neatsargumo“. Šiuo atveju ieškovė patvirtino, kad jai buvo žinoma praktika jog kursavimo maršrutai derinami vieneriems kalendoriniame metams, atitinkamai 2019 m. spalio 2 d. pateikė prašymą dėl kursavimo maršrutų sąlygų suderinimo 2020 metams. Taigi, net ir tuo atveju, jeigu RŽD priimtą sprendimą vertintume kaip nuomojamų vagonų trūkumą, už tokį trūkumą nuomotojas neatsakytų, kadangi jis nuomininkui buvo žinomas.

16.7. Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo 1 str. 2 d. nustatyta, jog šis įstatymas taikomas visoms tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir viešųjų subjektų sudarytoms komercinėms sutartims, pagal kurias už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai. Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo 3 str. 2 d. nurodyta, kad jeigu palūkanos ar palūkanų dydis komercinėje sutartyje nenustatyti, kreditorius turi teisę į šio įstatymo 2 str. 5 d. nurodytą palūkanų normą, galiojusią tą metų pusmetį, kurį skolininkui atsirado pareiga mokėti palūkanas. Vadovaujantis Europos centrinio banko interneto tinklalapyje paskelbtais duomenimis bei CK 6.37 str. 2 d., iš ieškovės atsakovės naudai priteistinos 8 proc. dydžio procesines palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Teismų praktikoje 8 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos nėra vertinamos kaip pernelyg didelės ir priteisiamos suinteresuotai šaliai paprašius teismo taikyti Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymą. Taigi, pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai nesivadovavo Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymu ir nepagrįstai atsisakė atsakovei iš ieškovės priteisti 8 proc. dydžio metines procesines palūkanas.

17. Ieškovė UAB „Rytų eksporto grupė“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 24 d. sprendimą toje dalyje, kurio buvo atmestas ieškovės reikalavimas dėl 1848,00 Eur dydžio nuostolių priteisimo bei reikalavimas dėl 17 512,24 Eur nuomos mokesčio priteisimo ir priteisti iš ieškovės 1848,00 Eur dydžio nuostolius ir 17 512,24 Eur nuomos mokesčio; panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 24 d. sprendimą toje dalyje, kurio buvo nuspręsta priteisti atsakovei iš ieškovės UAB „Rytų eksporto grupė“ 8 914,39 Eur nuomos mokesčio skolos, 6 procentų dydžio procesines metines palūkanas nuo priteistos sumos – 9 392,96 Eur - nuo bylos pagal priešieškinį iškėlimo teisme dienos 2020 m. liepos 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 198,30 Eur bylinėjimosi išlaidų ir atmesti priešieškinį šioje dalyje; likusioje dalyje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 24 d. sprendimą palikti galioti; priteisti iš atsakovės apelianto patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia argumentais:

17.1. 2019-12-23 ieškovė, kuri nežinojo apie tai, kad maršrutai nėra suderinti, nors atsakovei tai buvo žinoma, į Rusijos Federaciją buvo išsiuntusi 7 vagonus. Visų iš jų kursavimo maršrutas buvo numatytas per Rusijos Federaciją, negana to, kiekvienas iš šių vagonų privalėjo būti iškrautas ir vėl pakrautas Rusijos Federacijoje. Kadangi atsakovė neįvykdė prievolės suderinti kursavimo maršrutų ir sąlygų, ieškovė negalėjo visapusiškai naudoti šių vagonų, įskaitant iškrauti ir pakrauti jų Rusijos Federacijoje, todėl savo lėšomis ieškovė buvo priversta šiuos vagonus sugrąžinti į Lietuvą, nors jų naudoti pagal paskirtį negalėjo. Ieškovė tokiu būdu patyrė 6 742 Eur dydžio išlaidas. Šios išlaidos nebūtų patirtos, jeigu atsakovė būtų suderinusi maršrutus, todėl nuostolius ieškovė patyrė dėl netinkamo atsakovės sutartinių įsipareigojimo vykdymo.

17.2. Pirmosios instancijos teismas dalies nuostolių nepriteisė vien tuo pagrindu, jog  dalis vagonų važiavo pakrauti. Visgi, ieškovės nuomone, pirmosios instancijos tinkamai ir  objektyviai neįvertino aplinkybių, kurių pagrindu keli vagonai važiavo pakrauti bei tos  aplinkybės, jog dėl pakrovimų nebuvo gautas joks pelnas.

17.3. Byloje buvo įrodyta, kad ieškovė negalėjo naudotis Sutarties objektu, nes negalėjo vykti į Rusijos Federaciją. Juo labiau aktyviai nevykdė savo veiklos. Ieškovė vykdė ne savo tiesioginę veiklą, o siekdama mažinti tiek savo, tiek atsakovės (nuomotojo) nuostolius, vykdė ne tikslinę komercinę veiklą, siekiant gauti atitinkamas pajamas ir/ar pelną, o stengėsi krauti vagonus, kuo arčiau Lietuvos Respublikos teritorijos, kad tuščių  vagonų gabenimo kaštai būtų padengti. Tokiu būdu vagonai ir buvo pakrauti ne pelno gavimui, o tam, kad būtų sumažinti nuostoliai, kurie galėjo būti žymiai didesni, nei dabar yra prašomi. Visgi, pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino ir apie jas nepasisakė, suteikdamas išimtinį prioritetą tik tai aplinkybei, jog keli vagonai buvo pakrauti, tačiau neanalizavo, kodėl tie vagonai buvo pakrauti.

17.4. Ieškovė nesiekė vykdyti ir nevykdė jokios ekonominės veiklos. Ieškovės sprendimas dėl vagonų grąžinimo atsakovei (nuomotojui) buvo priimtas 2020 m. sausio mėn. 23 d. Iki tol buvo tariamasi su atsakovės atstovais bei buvo laukiama jų pažadų vykdymo, tačiau nesulaukus iš atsakovės jokių aktyvių veiksmų, buvo siūlomi įvairūs sprendimai. Ieškovė atsakovei dar prieš nutraukiant Sutartį, pateikė du pasiūlymus, taip siekiant išvengti tiek ginčo, tiek problemą kylančią iš sutartinių santykių išspręsti taikiai. Tačiau atsakovė tinkamai šių pasiūlymų nesvarstė ir juos atmetė, nurodydama, kad tai ieškovės problemos. Taip iš esmės pažeidžiant tiek bendradarbiavimo, tiek ir kooperavimosi principą, nes nors maršrutų nesuderino atsakovė, tai iš esmės tapo ieškovės problema. Atsakovei atmetus abu ieškovės pasiūlytus variantus, ieškovė iš esmės kito pasirinkimo neturėjo ir privalėjo vagonus grąžinti į Vilnių, todėl buvo vykdoma vagonų grąžinimo veiksmai. Jeigu ieškovė būtų 30 vagonų, kurių maršrutas nebuvo suderintas, grąžinusi tuščius į paskirties vietą (GS Paneriai, Vilnius), tai ieškovės išlaidos būtų siekę nuo 33 000,00 Eur iki 36 000 Eur. Šių nuostolių (tuščių vagonų grąžinimo kaštų) ieškovė būtų reikalavusi iš atsakovės, kadangi jie kilo dėl atsakovės netinkamų sutartinių prievolių įvykdymo.

17.5. Ieškovė, siekdama mažinti tiek savo, tiek atsakovės (nuomotojo) nuostolius, vykdė ne tikslinę komercinę veiklą, siekiant gauti atitinkamas pajamas, o ieškovė stengėsi krauti vagonus, kuo arčiau Lietuvos Respublikos teritorijos, kad tuščių vagonų gabenimo kaštais būtų padengti nelogiška išvada buvo padaryta ir dėl vagonų saugojimo išlaidų, kurios siekė 711,80 Eur. Vagonų saugojimas buvo atliekamas laukiant, jog galimai į pakartotinį atsakovės užklausimą RŽD dėl sąlygų suderinimo bus gautas teigiamas atsakymas ir bus galima toliau vykdyti normalią komercinę veiklą bei vagonus naudoti pagal jų paskirtį, ko apeliantas nebegalėjo daryti.

17.6. Jeigu vagonų maršrutai būtų suderinti tinkamai ir laiku, tai atsakovė niekuomet nebūtų naudojusi vagonų saugojimosi paslaugomis, todėl tai šių išlaidų patyrimas yra tiesiogiai siejamas su atsakovės veiksmais ir tai, kad ji netinkamai įvykdė sutartinius įsipareigojimus, ko eigoje ir buvo patirtos saugojimo išlaidos, kadangi buvo laukiama, kol atsakovė, nors ir pavėluotai, tačiau įvykdys savo įsipareigojimus. Taigi, 711,80 Eur vagonų saugojimo išlaidos yra vertinamos kaip atsakovės veiksmų, kuriais buvo padarytas pažeidimas, pasekmė ir reikalavimas dėl šių išlaidų priteisimo turėjo būti patenkintas.

17.7. Vadovaujantis Sutarties 2.2. punktu, atsakovė įsipareigojo užtikrinti, kad bus suderinti kursavimo maršrutai ir sąlygos ieškovei vykdyti maršrutus Rusijos Federacijoje tiek 2019 m., tiek ir 2020 m. Vertinant jau minėtas Sutarties nuostatas ir atsakovės pareigų apimtį, yra paminėtinas ir Sutarties 3.1. punktas, kuris numato, jog išnuomoti vagonai naudojami kroviniams gabenti 1520 mm pločio vėžės geležinkeliais. Konkretų vagonų kursavimo maršrutą ir sąlygas kitų valstybių geležinkeliams pagal Nuomininko prašymą raštu derina Nuomotojas ir leidžia išsiųsti vagonus tik suderinus maršrutus. Kitiems geležinkeliams nesuderinus maršruto arba Sutarties galiojimo metu įvedus vagonų kursavimo ribojimus, pakrovos/iškrovos/vežimo draudimus (konvencinius draudimus) Nuomininkas, be išankstinio įspėjimo, turi teisę nutraukti Sutartį, pateikęs prašymą raštu. Ieškovės nuomone, būtent ši Sutarties norma ir sistemiškas kitų Sutarčių normų aiškinimas, įrodo ir atspindi pačios Sutarties esmę bei tikrąją šalių valią ir prisiimamų įsipareigojimų pobūdį ir apimtį. Iš šio punkto seka, kad nesuderinus maršrutų su kitais geležinkeliais, Sutartis ne tik, kad be jokių pasekmių, tačiau netgi be iš ankstinio pranešimo gali būti nutraukta. Tokiu būdu yra įtvirtinama, jog Sutarties vykdymui esminė sąlyga ir yra būtent maršrutų suderinimas, kurio nesant Sutartis gali būti nutraukiama  nedelsiant, o ieškovė net neturi teisės išsiųsti vagonų.

17.8. Vertinant atsakovės elgesį, bendradarbiavimą bei rūpestingumą, svarbu pažymėti ir tai, kad ieškovė su prašymu suderinti maršrutus kreipėsi dar 2019 m. spalio 2 d., tačiau atsakovė dėl suderinimų kreipėsi tik 2019 m. spalio 21 d., t.y. praėjus 19 dienų (popierinės bylos 29 lapas). Gavus neigiamą atsakymą, kaip nurodo pati atsakovė, pakartotinė telegrama dėl suderinimo buvo išsiųsta tik 2020-01-07, t.y. jau laikotarpiu, kuomet suderinimai turėjo būti gauti. Juo labiau, kad žinant, jog nebuvo gautas suderinimas, pakartotinai buvo kreiptasi praėjus daugiau kaip dviem savaitėms. atsakovė žinodamas, kad maršrutai nėra suderinti ir tai jau sukėlė žalą ieškovei, pakartotinio prašymo nemotyvavo ir nesistengė pasiekti teigiamo rezultato. Pirmąja pakartotine telegrama tiesiog buvo nurodyta, kad prašymas yra siunčiamas pakartotinai. 2020-01-16 pateikus antrąją pakartotinę telegramą buvo pateikti du sakiniai, kuriuose buvo kalbama apie pasekmes, kurios kils nesuderinus maršrutų. Abi telegramos yra šabloniško pobūdžio ir akivaizdžiai nededant maksimalių pastangų atlikti suderinimą, nors atsakovė pati patvirtino, jog jai yra žinoma, kokios pasekmės gali kilti dėl to.

17.9. Iš byloje esančių įrodymų visumos matyti, kad atsakovė tinkamai neįvykdė prievolių ieškovei, todėl yra laikoma pažeidusi prievolę ir privalo grąžinti jam sumokėtą mokestį už nuomą. Neįvykdamas savo pareigų, kurie kilo iš sudarytos Sutarties, nesukūrė sau teisės reikalauti sumokėti nuomos mokestį pagal Sutartį, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikintinas šioje dalyje, nes nuomos mokestis negalėjo būti priteistas atsakovei. Atsakovė priėmė mokėjimą už nuomą žinodama, jog ieškovė negalės naudoti nuomojamų vagonų tam tikslui, kurio siekė sudarydamas Sutartį. Tai yra, kad vagonai negalės pasikrauti Rusijos Federacijoje ir ieškovė negalės vykdyti savo veiklos. Atsakovė savarankiškai neinformavo ieškovės, taip galimai siekdama, kad ieškovė apmokėtų sąskaitą, todėl nuomos mokestis yra mažinamas 18 121,35 Eur dydžio suma. Nagrinėjamo ginčo atveju yra akivaizdu, kad ieškovė negalėjo naudotis savo teisėmis bei nuomos objektu pagal Sutartį.

17.10. Atsakovė ne tik, kad neinformavo apie susidariusią situaciją ir neteisėtai priėmė 2019-12-23 mokėjimą, tačiau pareikalavo susimokėti nuomos mokestį už 2020 m. vasario mėn., nors maršrutai nebuvo suderinti ir atsakovei buvo žinoma, jog ieškovė negali naudotis vagonais. Ieškovei atsisakius tai padaryti, atsakovė neteisėtai bei vienašališkai įskaitė atsakovei ieškovės padarytas permokas, nors tam neturėjo jokio pagrindo.

17.11. Pirmosios instancijos teismas neatliko visapusiško ir pagrįsto byloje esančio įrodymus tyrimo, ko eigoje priėmė subjektyvias ir nepagrįstas išvadas ir taip neteisėtai tenkino dalį priešieškinio reikalavimų bei atmetė dalį ieškinio reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai neišaiškino ir nenurodė, kodėl ieškovės reikalavimai dėl nuomos sutarties mažinimo tenkinami tik 1/3 apimtimi ir kokiu objektyviu pagrindu, tai daroma. Juo labiau, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog yra pagrindas mažinti nuomos sutarties mokestį, todėl, ieškovė vertina, jog buvo konstatuota, kad atsakovė netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, todėl nebuvo pagrindo tenkinti iš dalies ir atsakovės priešieškinio dėl nuomos mokesčio skolos. Akivaizdu, kad pats sprendimas sau prieštarauja.

17.12. Sprendimu buvo netinkamai nustatytas nuomos mokesčio įsiskolinimas, taip išeinant iš priešieškinio reikalavimų ir jo dalį patenkinant didesne dalimi, nei prašoma. Atsakovė pateiktu priešieškiniu prašė priteisti 13 371,58 Eur. Paaiškino, jog šią sumą sudaro 12 893,01 Eur nesumokėtas vagonų nuomos mokestis, 410,60 Eur už grąžintų vagonų remontą ir 67,97 Eur mokestis už trafaretų nuėmimą. Visgi, pirmosios instancijos teismas priteisdamas nuomos mokesčio įsiskolinimą, jį skaičiavo ne nuo atsakovės nurodyto nuomos įsiskolinimo dydžio, o nuo visos priešieškinio viso sumos. Atitinkamai teismas nurodė: konstatavus, jog ieškovė turėjo teisę į nuomos mokesčio sumažinimą, atsakovės priešieškinio reikalavimas dėl 13 371,58 Eur nuomos mokesčio skolos priteisimo tenkintinas iš dalies, priteisiant 8 914,39 Eur skolą (13 371,58- (13 371,58/3)). Teismas taip pat nurodė, jog ieškovė su priešieškiniu šioje dalyje sutiko, todėl ieškinys šioje – 478,57 Eur (410,60 + 67,97) dalyje tenkintinas pilnai (CPK 268 straipsnio 5 dalis). Taigi, vien šiuo pagrindu pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje yra naikintinas.

18. Ieškovė atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo atmesti atsakovės AB „LTG Cargo“ apeliacinį skundą pilna apimtimi bei priteisti iš atsakovės ieškovei UAB „Rytų eksporto grupė“ patirtas bylinėjimosi išlaidas.

18.1. Skirtingai nei klaidingai aiškina atsakovė, vadovaujantis Sutarties 2.2. punktu, atsakovė įsipareigojo užtikrinti, kad bus suderinti kursavimo maršrutai ir sąlygos ieškovei vykdyti maršrutus Rusijos Federacijoje tiek 2019 m., tiek ir 2020 m. Vertinant jau minėtas Sutarties nuostatas ir atsakovės pareigų apimtį, yra paminėtinas ir Sutarties 3.1. punktas, kuris numato, jog išnuomoti Vagonai naudojami kroviniams gabenti 1520 mm pločio vėžės geležinkeliais. Konkretų vagonų kursavimo maršrutą ir sąlygas kitų valstybių geležinkeliams pagal Nuomininko prašymą raštu derina Nuomotojas ir leidžia išsiųsti vagonus tik suderinus maršrutus. Kitiems geležinkeliams nesuderinus maršruto arba Sutarties galiojimo metu įvedus vagonų kursavimo ribojimus, pakrovos/iškrovos/vežimo draudimus (konvencinius draudimus) Nuomininkas, be išankstinio įspėjimo, turi teisę nutraukti Sutartį, pateikęs prašymą raštu. Būtent ši Sutarties norma ir sistemiškas kitų Sutarčių normų aiškinimas, įrodo ir atspindi pačios Sutarties esmę bei tikrąją šalių valią ir prisiimamų įsipareigojimų pobūdį ir apimtį.

18.2. Atsakovė klaidingai ir nesąžiningai teigia, kad informuoti apie maršrutų nesuderinimą, ji vėlavo tik vieną dieną. 2019 m. spalio 2 d. ieškovė pateikė prašymą dėl prekinių vagonų nuomos ir jų kursavimo suderinimo Nr. 02-10-19/1, kuriuo prašė suderinti dengtų universalių prekinių vagonų pakrovą, tranzitą ir iškrovą prašyme nurodytose valstybėse. Tik 2019 m. spalio 21 d., t.y. praėjus 19 d., atsakovė kreipėsi į ieškovės nurodytų valstybių geležinkelius valdančias įmones, prašydama pratęsti vagonų kursavimą ieškovės 2019 m. spalio 2 d. prašyme nurodytomis sąlygomis iki 2020 m. gruodžio 31 d. 2019 m. gruodžio 12 d. atsakovė išrašė ieškovei Mokėjimo reikalavimą Serija CA4M Nr. 000408 18 121,35 Eur sumai išankstiniam mokėjimui už vagonų nuomą 2020 m. sausio mėnesį. Ieškovė jį apmokėjo 2019 m. gruodžio 23 d. bankiniu pavedimu. 2019 m. gruodžio 17 d. sudarytas Susitarimas dėl 2018-06-22 Vagonų nuomos sutarties Nr. SVN(DK)-35 pakeitimo Nr. SUTP(CARGO)-516, kuriuo šalys susitarė, kad pagal Sutartį nuomininkui laikinai valdyti ir naudotis perduodami iš viso 45 dengtieji vagonai (popierinio bylos priedo l. 245). 2019 m. gruodžio 23 d. 14:22 val. iš Rusijos Federacijoje geležinkelius valdančios įstaigos (RŽD) atsakovė gavo telegramą, kuria buvo informuojama, kad RŽD suderina tik ieškovės valdomų vagonų iškrovą ir tranzitą Rusijos Federacijoje, tačiau nesuderina 7 vagonų pakrovos. Apie tokį RŽD sprendimą nesuderinti vagonų pakrovos ieškovė buvo informuota tik 2019 m. gruodžio 30 d. 15:46 val. el. laišku, t.y. praėjus net 7 dienoms, nors tai yra esminė informacija, nuo kurios priklauso ieškovės vykdoma komercinė veikla. Bylos nagrinėjimo iš esmės metu ieškovė nurodė, o atsakovė neginčijo, jog minėtas el. laiškas ieškovei buvo išsiųstas tik po to, kad pati ieškovė informavo atsakovę apie Rusijoje esantiems vagonams pritaikytą draudimą pasikrauti. Taigi, atsakovė žinodama šią informaciją ja net nepasidalino, iki tol, kol pati ieškovė nesikreipė į atsakovę.

18.3. Nors apeliaciniame skunde atsakovė teigia, kad nepakanka duomenų, kuriais būtų nustatyta kilusi žala. Su Rusijos Federaciją nukreiptų vagonų pargabenimo į Lietuvos Respubliką išlaidų – 6 742 Eur paskaičiavimais, bylos nagrinėjimo 2021 m. gegužės 3 d. teismo posėdžio metu ištyrus į lentelę įrašytas sumas pagrindžiančius rašytinius įrodymus ir paskaičiavimus, atsakovės atstovė sutiko, jog šios išlaidos galėjo būti realiai patirtos, t. y. dėl jų dydžio ginčo nebeliko. Taigi, ieškovės nuomone ir vertinimu, atsakovė pati sutiko, kad duomenų pakanka ir yra pagrįstai įrodytas žalos kilimo faktas ir jos dydis.

18.4. Ieškovė negalėjo naudotis jokiomis alternatyvomis. Ši išvada yra daroma, kadangi iš atsakovės struktūros ieškovė gavo telegramą apie konvencinį draudimą Nr. DP- 394, kuris nuo 2020 sausio mėn. 5 d draudžia siųsti tuščius nuosavus ir nuomotus vagonus pakrovai į visas stotis Kazachstane. Tai reiškia, kad ieškovė nuo 2020 m. sausio 5 d. negali krautis nei Rusijoje nes nėra suderinimo, nei Kazachstane nes yra išleistas konvencinis draudimas ten siųsti tuščius vagonus po iškrovos. Ieškovės pagrindinis tikslas ir siekis, buvo pasikrauti vagonus Rusijos Federacijos teritorijoje, kuri turi vieną didžiausių geležinkelių tinklų, kas reiškia, jog 90 proc. pasikrovimų į Lietuvą vyksta būtent joje.

18.5. Jeigu atsakovė nebūtų tiek ilgai delsusi ir iš anksto pranešusi apie susidariusią situaciją, tai galimai tarp šalių ir nebūtų kilęs konfliktas arba ieškovei nebūtų kilę tokie dideli nuostoliai, nes ieškovė nebūtų siuntusi savo vagonų į Rusijos Federaciją pasikrauti. Taip pat ieškovė būtų galėjusi atlikti persiplanavimą, kurio ji negalėjo atlikti dėl atsakovės nerūpestingo veikimo, kadangi vagonai iki Rusijos Federacijos vyksta 2-3 savaites. Tokiu būdu atsakovė laikoma netgi nesąžininga Sutarties šalimi.

18.6. Kadangi neišpildytas nuomos teisinių santykių turinys, todėl nuomos mokestis pagal Sutartį turi būti sumažintas, t.y. nuomos mokestis yra mažinamas neskaičiuojant jo nuo 2019-12-23, kuomet vėliausiai atsakovei tapo žinoma, kad maršrutai nėra suderinami ir jis negalės įvykdyti iš Sutarties kylančių įsipareigojimų. Juo labiau, kad kaip jau buvo paminėta, lygiagrečiai analizuojant Sutarties 2.2. ir 2.3 punktus yra akivaizdžiai matyti, kad vagonai nuomai yra perduodami tik tuomet, kai yra suderinami jų maršrutai, todėl tai yra atskleidžiama ir sudarytos Sutarties esmė, t.y. ne tik, kad fizinė vagonų nuoma, tačiau ir jų maršrutų suderinimas, kas šiuo atveju nebuvo padaryta už atitinkamą laikotarpį, todėl nuomos mokestis pagal Sutartį yra mažinamas, t.y. nėra skaičiuojamas nuomos mokestis už laikotarpį nuo 2019-12-23. Tokiu būdu negalint naudoti nuomos objekto pagal paskirtį, akivaizdžiai yra pablogina ir nuomos objekto būklė.

18.7. Pasinaudodama Sutartyje numatyta teise, ieškovė vienašališkai nuo 2020 m. sausio 23 d. ir nutraukė Sutartį, kadangi atsakovė tinkamai nevykdė savo įsipareigojimų. Ieškovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Sutarties vienašališkas nutraukimas buvo teisėtas, todėl nuomos mokestį priteisė ne pagal galiojančios Sutarties nuostatas, o pagal neva faktinį daikto naudojimąsi. Tokiu būdu yra pasakytina, kad tarp šalių nebuvo jokios galiojančio komercinio pobūdžio sandorio, kurio pagrindu būtų galima priteisti 8 proc. dydžio metines procesines palūkanas, nes Sutartis jau buvo nutraukta. Tokiu būdu procesinių palūkanų dydis negalėjo būti nustatomas pagal Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymą, kadangi priteista suma nepatenka į šio įstatymo taikymo sritį.

19. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo tokius argumentus:

19.1. Priešingai nei nurodo ieškovė, tiek Sutarties 2.2 papunktis, tiek Sutarties 3.1 papunktis numato pareigą Nuomotojui derinti konkretų vagonų kursavimo maršrutą ir sąlygas, tačiau neužtikrina, kad Nuomininko prašomos vagonų kursavimo sąlygos bus suderintos. Ieškovės cituojamame Sutarties 3.1 p. numatyta, kad vagonus leidžiama išsiųsti tik suderintais maršrutais, o iš karto po jo einančiame 3.2 p. numatyta, kad kitiems geležinkeliams nesuderinus kursavimo maršruto ir sąlygų, Nuomininkui perduotiems vagonams leidžiama kursuoti tik Lietuvos Respublikos teritorijoje. Sisteminis Sutarties 2.2 p, 3.1-3.2 p. aiškinimas akivaizdžiai rodo, kad, šalys, sudarydamos Sutartį, įvertino ir pripažino faktą, kad kursavimo maršrutų suderinimas nepriklauso nuo kurios nors iš šalių valios. Vagonų kursavimo sąlygų suderinimas išimtinai priklauso nuo kitų valstybių kompetentingų įstaigų – geležinkelių administracijų, priimamų sprendimų, kuriems nei ieškovė, nei atsakovė negali daryti jokios įtakos. Taigi, kaip teisingai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas savo sprendime, nurodytos nuostatos negali būti vertinamos kaip perkeliančios atsakovei atsakomybę už kitų valstybių kompetentingų įstaigų priimamus sprendimus, kuriems atsakovė negali daryti jokios įtakos.

19.2. Sutarties 2.2 papunkčiu atsakovė įsipareigojo kreiptis į ieškovės nurodytų valstybių geležinkelius valdančias įstaigas su prašymais suderinti ieškovės prašomas vagonų kursavimo sąlygas. Kaip matyti iš pridedamų dokumentų, šią savo pareigą atsakovė įvykdė tinkamai, kreipėsi į visas ieškovės nurodytų valstybių kompetentingas institucijas dėl vagonų kursavimo sąlygų suderinimo. Papildomai, pažymi, kad, nors ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovė pernelyg ilgai delsė kreiptis į kitų valstybių geležinkelius dėl kursavimo maršrutų suderinimo, tačiau nenurodo jokios Sutarties ar teisės aktų nuostatos, kuri reglamentuotų tokio kreipimosi terminą. Kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, atsakovė į RŽD kreipėsi 2019 m. spalio 21 d., t. y. likus daugiau kaip dviem mėnesiams iki suderinto kursavimo laikotarpio pabaigos, kas laikytina protingu terminu.

19.3. Pateikdama prašymą dėl vagonų kursavimo maršrutų suderinimo ieškovė prašė suderinti iš viso 33 kursavimo sąlygas su skirtingomis valstybėmis, iš kurių 32 (arba 97 proc.) buvo suderintos, todėl nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad atsakovė netinkamai vykdė savo pareigas.

19.4. Nei Sutarties sudarymo, nei jos vykdymo, nei prašymo dėl kursavimo maršrutų suderinimo pateikimo metu ieškovė nei vienos kursavimo sąlygos nenurodė kaip turinčios esminę reikšmę. Vien Rusijos Federacijos dydis ir/ar geografinė padėtis savaime nereiškia, kad pakrovos Rusijos Federacijos suderinimas yra esminė sutarties sąlyga. Vienos ar kitos kursavimo sąlygos reikšmė priklauso nuo Nuomininko pasirinkto verslo modelio, partnerių, klientų, kontrahentų lokacijos, poreikių, prekių ir paslaugų kainos ir pan. Nei Sutarties sudarymo, nei jos vykdymo metu atsakovė tokių duomenų apie ieškovą neturėjo (ir jų iki šiol neturi), todėl niekaip negalėjo identifikuoti, kuri kursavimo sąlyga ieškovei turi esminę reikšmę.

19.5. Be to, išskirtinę kursavimo sąlygų suderinimo Rusijos Federacijoje reikšmę paneigia ir pačios ieškovės veiksmai. Pirmiausia, kaip nurodo ieškovė savo apeliacinio skundo 24 p., sprendimą dėl Sutarties nutraukimo ieškovė priėmė tik 2020 m. sausio 23 d., t. y., praėjus beveik mėnesiui nuo tos dienos (2019 m. gruodžio 30 d.), kurią sužinojo apie tai, kad vagonų pakrova Rusijos Federacijoje nesuderinta. Antra, 2020 m. gruodžio 30 d. ieškovės žinioje buvo 30 atsakovei priklausančių vagonų, tačiau, vadovaujantis ieškovės pateiktais duomenimis, Rusijos Federacijoje buvo 7, t. y. 23,34 proc. išnuomotų vagonų. Į Rusijos Federaciją planuota siųsti vos 4 vagonus, t. y. 13,34 proc. Taigi, ieškovės apeliaciniame skunde teikiami paaiškinimai, jog 90 proc. pasikrovimų vyksta būtent Rusijos Federacijoje yra ne tik deklaratyvūs, bet ir neatitinka byloje surinktų įrodymų.

19.6. Priešingai, nei bando įrodyti ieškovė, atsakovė neturėjo nei įstatyminės, nei sutartinės pareigos suderinti pakrovos Rusijos Federacijoje, o ši sąlyga negali būti traktuojama kaip esminė. Todėl šios sąlygos neįvykdymas negali būti traktuojamas kaip atsakovės neteisėti veiksmai, lėmę ieškovės nuostolių atsiradimą, ką teisingai konstatavo ir pirmos instancijos teismas.

19.7. Byloje nėra ginčo dėl to, kad Nuomotojas pranešė Nuomininkui apie kursavimo maršrutų suderinimą 2020 metams, todėl, atsižvelgiant į tai, kad Sutartyje nėra numatytas konkretus tokios pareigos įvykdymo terminas, atsakovė laikomas įvykdžiusiu Sutarties 2.2 papunktyje numatytą pareigą. Aplinkybę, jog atsakovė informavo ieškovę apie kursavimo maršrutų suderinimą 2020 metams, ir aplinkybę, jog Sutartyje nėra numatytas tokio pranešimo pateikimo terminas, pripažino ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Taigi, akivaizdu, kad atsakovė įvykdė šalių sudarytoje Sutartyje numatytą pareigą.

19.8. Be to, Sutarties 2.2 papunktyje numatyta pareiga buvo įvykdyta per protingą terminą. Apie RŽD sprendimą nesuderinti pakrovos Rusijos Federacijoje atsakovė sužinojo 2019 m. gruodžio 23 d. darbo dienos pabaigoje gavusi RŽD telegramą, o ieškovę informavo 2019 m. gruodžio 30 d. el. laišku, praėjus vos vienai darbo dienai (t. y. 2019 m. gruodžio 27 d.) nuo sužinojimo. Vienos darbo dienos ilgio terminas niekaip negali būti laikomas neprotingai ilgu, ypač įvertinus tai, kad informavimo apie kursavimo maršrutų suderinimą terminas nėra numatytas nei Sutartyje nei teisės aktuose.

19.9. Byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, kad laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. balandžio 27 d. ieškovė apskritai turėjo numačiusi pakrovas Rusijos Federacijoje. Taip pat byloje nėra ir dokumentų galinčių patvirtinti, kad ieškovė apmokėjo savo pateiktas sąskaitas faktūras, todėl ieškovės prašomi priteisti nuostoliai negali būti laikomi realiai patirtomis išlaidomis. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, jog vagonų judėjimo greitis yra 200-250 km. Per parą, o pargabenti vagoną į Lietuvą užtrunka apie 30-45 dienas. Iš šių motyvų ieškovė bando sudaryti įspūdį apie vykdomos veiklos, gaunamų užsakymų ir pajamų planavimą, tačiau pastebėtina, kad kalbėdama apie neva suplanuotos komercinės veiklos pajamas ji nepateikė nei vieno užsakymo, sutarties ar kito įrodymo, kad realiai, išsiųsdamas vagonus į Rusijos Federaciją jau turėjo užsakymus dėl jų pakrovos. Taigi ieškovė tik deklaratyviai nurodo, kad patyrė žalą, tačiau nepateikė jokių jos dydžio patvirtinančių įrodymų. Aplinkybė, kad ieškovė išsiuntė išnuomotus vagonus į Rusiją tik dar kartą patvirtina, kad ieškovė veikė savo rizika, o tarp jo neva patirtų išlaidų ir pakrovos nesuderinimo nėra priežastinio ryšio.

19.10. Vertinant faktinio priežastinio ryšio egzistavimą pasisakytina, kad nei vagonų saugojimo išlaidos, nei pakrautų vagonų varymo išlaidos nėra susiję su ieškovės nurodomais neva egzistavusiais atsakovės neteisėtais veiksmais. Jeigu nebūtų ieškovės nurodomų neteisėtų veiksmų ir kursavimo sąlygos būtų suderintos visa apimtimi, ieškovė vis tiek būtų patyrusi pakrautų vagonų varymo į Rusijos Federaciją išlaidas. Tuo tarpu vagonų saugojimo išlaidų atsiradimą nulėmė ne kursavimo sąlygų nesuderinimas, o pačios ieškovės priimtas sprendimas vagonus nukreipti į saugojimo aikštelę iki tolesnio išsiaiškinimo.

19.11. Be to, šiuo atveju egzistuoja net dvi savarankiškos civilinę atsakomybę naikinančios sąlygos. Pirma, kaip pažymėjo pirmosios instancijos teismas, RŽD sprendimas, kuriuo nuspręsta neleisti ieškovei pasikrauti Rusijos Federacijoje laikytinas valstybės veiksmu, kurio šalys neturėjo teisės ginčyti. Taigi, vadovaujantis CK 6.253 str. 3 d., esant tokiam sprendimui, civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Antra, ieškovė patvirtino, kad jai buvo žinoma praktika jog kursavimo maršrutai derinami vieneriems kalendoriniame metams, atitinkamai 2019 m. spalio 2 d. pateikė prašymą dėl kursavimo maršrutų sąlygų suderinimo 2020 metams. Ieškovė, būdama savo srities profesionale, turėjo ir galėjo įvertinti, jog kitiems kalendoriniams metams kursavimo sąlygos ar jų dalis gali būti nesuderintos. Ieškovė turėjo nukreipti vagonus Lietuvos Respublikos kryptimi ir/arba nebesiųsti jų į Rusiją. Kadangi ieškovė to nepadarė, ji laikoma atsakinga už dėl to kilusius nuostolius.

19.12. Nagrinėjamu atveju jokie išnuomoto daikto trūkumai nebuvo nustatyti. Kitos valstybės kompetentingos įstaigos priimtas sprendimas neleisti pasikrauti tam tikroje teritorijoje nedaro jokios įtakos daikto būklei. Ieškovė ir toliau galėjo naudotis išnuomotais vagonais, tačiau, natūralu, kad tai galėjo daryti tose teritorijose, kuriose teisės aktų reikalavimai bei kompetentingų įstaigų sprendimai tai daryti leidžia. Taip pat nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad RŽD priėmus sprendimą neleisti pasikrauti Rusijos Federacijoje 2020 metais kaip nors pablogėjo naudojimosi daiktu sąlygos, juo labiau, kad tokios sąlygos pablogėjo iš esmės. Priešingai nei nurodo ieškovė, byloje surinkti duomenys patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2020 m. balandžio 27 d. ieškovė aktyviai vykdė veiklą ir naudojosi jam perduotais vagonais. Atsakovė į bylą yra pateikusi duomens iš Operatyvios pervežimų kompiuterinės informacinės sistemos (toliau – OPKIS), kurie patvirtina, kad 2020 m. sausio-balandžio mėnesiais ieškovė vykdė pakrovą, iškrovą taip pat naudojosi tranzitu.

19.13. Atsakovė sutinka su pirmosios instancijos teismo aiškinimu, kad Lietuvos apeliacinio teismo civilinės bylos Nr. 2A-953/2014 ir šios bylos ratio decidendi nesutampa. Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtu atveju ginčo šalys buvo susitarusios dėl iš esmės kitokios nuomos mokesčio apmokėjimo tvarkos negu yra numatyta ieškovės ir atsakovės sudarytoje Sutartyje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

VI. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atsakovės apeliacinis skundas tenkinamas, ieškovės apeliacinis skundas atmetamas.

20.       Apeliacinės instancijos teismas turi patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą faktiniu ir teisiniu aspektais, o nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas apsprendžia apeliacinio skundo teisiniai argumentai bei motyvai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Šiuo atveju sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl naujų įrodymų prijungimo.

21.       Atsakovė paskirto apeliacinės instancijos teisme posėdžio dieną (2021-10-12) apeliacinės instancijos teismui pateikė prašymą prie bylos prijungti naują įrodymą – Vilniaus apygardos teismo 2021 m. spalio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1972-467/2021. Nurodo, kad teismas šioje nutartyje pateikė išaiškinimą analogišku atveju kaip ir nagrinėjamoje byloje. Pažymi, kad civilinėje byloje Nr. e2A-1972-467/2021 Vilniaus apygardos teismas nagrinėjo tarp AB „LTG Cargo“ ir UAB „Rail Asset Management“ sudarytą vagonų nuomos sutartį, numatančią identiškas nuostatas kaip ir šioje civilinėje byloje nagrinėjama ieškovės ir atsakovės sudaryta vagonų nuomos sutartis. Nurodytas papildomas įrodymas negalėjo būti pateiktas anksčiau, kadangi nutartis buvo paskelbta tik 2021 m. spalio 12 d.

22.        CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

23.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šioje teisės normoje nustatytas ribojimas teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui, kartu nustatytos ribojimo išlygos. Teismų praktikoje ribojimo išlygos išaiškintos taip, kad teismas turi patikrinti ir įvertinti spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, 2020 m. liepos 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-219-701/2020).

24.       Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad atsakovė pateikė Vilniaus apygardos teismo 2021-10-12 nutartį, kurioje kilo ginčas nors ir tarp skirtingų šalių nei šioje byloje, bet pagal tą pačią atsakovo parengtą vagonų nuomos sutartį, o teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimai), atsakovo teikiamą įrodymą priima. Kartu pažymėtina ir tai, kad nepaisant to, ar atsakovas būtų pateikęs aptariamą teismo nutartį, teismas pasinaudodamas teismų informacine sistema LITEKO vis tiek vadovautųsi šia ir kita aktualia nagrinėjamam ginčui teismų praktika.

Dėl neteisėtų veiksmų kaip būtinos sąlygos civilinei atsakomybei kilti

25.       Nagrinėjamu atveju tarp šalių susiklostė sutartiniai nuomos teisiniai santykiai. Pagal nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. Nuomos sutarties dalykas gali būti bet kokie nesunaudojamieji daiktai (CK 6.477 straipsnis). Pagal šalių sudarytą sutartį atsakovė įsipareigojo perduoti ieškovei sutarties ir jos prieduose nurodytus vagonus laikinai valdyti ir naudotis jais už užmokestį, o ieškovė įsipareigojo priimti vagonus ir mokėti nuomos mokestį sutartyje nurodytomis sąlygomis ir terminais. Sutarties 2.2 punkte nurodoma, kad ieškovė per tris darbo dienas po sutarties sudarymo privalo pateikti atsakovei rašytinį prašymą dėl vagonų kursavimo maršrutų ir sąlygų suderinimo su kitų valstybių geležinkeliais. Pagal 3.1 punktą išnuomoti vagonai naudojami kroviniams gabenti 1520 mm pločio vėžės geležinkeliais. Konkretų vagonų kursavimo maršrutą ir sąlygas kitų valstybių geležinkeliais pagal Nuomininko prašymą derina Nuomotojas ir leidžia išsiųsti vagonus tik suderintais maršrutais. Kitiems geležinkeliams nesuderinus maršruto kursavimo arba Sutarties galiojimo metu įvedus vagonų kursavimo ribojimus, pakrovos/iškrovos/vežimo draudimus (konvencinius draudimus) Nuomininkas be išankstinio įspėjimo, turi teisę nutraukti Sutartį, pateikęs prašymą raštu. Taigi, atsižvelgiant į specifinį nuomos sutarties objektą – geležinkelio vagonus, kurie ieškovės pageidavimu turėtų kursuoti ne vien Lietuvos Respublikos teritorijoje, nuomos sutartimi, atsakovė įsipareigojo pagal ieškovės prašymą derinti šių vagonų kursavimo maršrutus ir sąlygas.

26.       Sutarties laisvės principas reiškia, kad šalys gali laisvai sudaryti sutartis, savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises ir pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią, yra privaloma ir turi būti vykdoma (CK 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.200 straipsnis).

27.       Ieškovė, įrodinėdama atsakovės neteisėtus veiksmus, nurodė kad atsakovė pažeidė savo sutartines nuostatas, nes pagal sutarties 2.2 ir 3.1 punktus nesuderino pasikrovimo galimybės Rusijos Federacijoje ir nedelsiant ieškovės neinformavo apie Rusijos Federacijoje priimtą sprendimą neleisti atsakovei pasikrauti. Pirmosios instancijos teismas su ieškovės pozicija sutiko iš dalies, – teismas sprendė, kad atsakovė pažeidė pareigą informuoti ieškovę apie RŽD priimtą sprendimą.

28.       Iš esmės byloje kilo ginčas dėl sutarties 2.2 ir 3.1 punktų aiškinimo. Ieškovė teigia, kad vadovaujantis šiais punktais, atsakovė įsipareigojo užtikrinti, kad bus suderinti kursavimo maršrutai ir sąlygos ieškovei vykdyti maršrutus Rusijos Federacijoje 2019 m. ir 2020 m. Tuo tarpu atsakovė įrodinėjo, kad tiek Sutarties 2.2 papunktis, tiek Sutarties 3.1 papunktis numato pareigą Nuomotojui derinti konkretų vagonų kursavimo maršrutą ir sąlygas, tačiau neužtikrina, kad Nuomininko prašomos vagonų kursavimo sąlygos bus suderintos. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovės bylos nagrinėjimo metu palaikoma pozicija, jog atsakovė prisiėmė įsipareigojimą tik derinti vagonų kursavimo sąlygas ir negalėjo įtakoti Rusijos Federacijos geležinkelio (RŽD) sprendimų dėl leidimo ar draudimo pasikrauti šioje valstybėje. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos išvada sutinka. Ieškovė plečiamai aiškina sutartines nuostatas nurodydama, kad atsakovė įsipareigojo ne tik derinti kursavimo maršrutą, bet ir garantuoti, kad kitos valstybės institucijos suteiks visus ieškovei reikiamus leidimus, o to nepadarius atsakovė bus laikoma pažeidusia sutartį šalimi. Teisėjų kolegijos vertinimu, jau sutarties sudarymo metu egzistavo tikimybė, kad kursavimo maršrutas gali būti nesuderintas dėl nuo atsakovės nepriklausančių priežasčių, nes Sutarties 3.2 punkte nurodoma, kad tuo atveju, kai kitų šalių geležinkeliai nesuderina vagonų kursavimo sąlygų, nuomininkas turi teisę be išankstinio įspėjimo nutraukti nuomos sutartį. Darytina išvada, kad atsakovė pagal sutartį įsipareigojusi buvo dėti maksimalias ir nuo jos veiksmų priklausančias pastangas, kad kursavimo maršrutai būtų suderinti. Pažymėtina, jog Vilniaus apygardos teismas 2021 m. spalio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1972-467/2021 aiškindamas identiškas kaip ir šioje byloje sutartines nuostatas, nurodė, kad nors atsakovė turėjo pareigą atlikti vagonų kursavimo maršrutų ir sąlygų derinimo veiksmus, tačiau šalių sudaryta nuomos sutartis negali būti aiškinama kaip besąlygiškai įpareigojanti atsakovę gauti teigiamus užsienio valstybių geležinkelius valdančių subjektų pritarimus dėl visų ieškovės pateiktų prašymų.

29.       Bylos duomenimis nustatyta, kad 2019 m. spalio 2 d. pateikė prašymą dėl prekinių vagonų nuomos ir jų kursavimo suderinimo Nr. 02-10-19/1, kuriuo prašė suderinti dengtų universalių prekinių vagonų pakrovą, tranzitą ir iškrovą prašyme nurodytose valstybėse – vagonų pakrovą Lietuvos Respublikoje (LG), Rusijos Federacijoje (RŽD), Kazachstano Respublikoje (KZX), Kirgizijos Respublikoje (KRG), Uzbekistano Respublikoje (UTI), Ukrainoje (UZ), Baltarusijos Respublikoje (BČ), Latvijos Respublikoje (LDZ), Azerbaidžano Respublikoje (AZB), Tadžikistano Respublikoje (TDŽ), Sakartvele (Gruzijoje); vagonų tranzitą šiose valstybėse: Rusijos Federacijoje (RŽD), Baltarusijos Respublikoje (BČ), Latvijos Respublikoje (LDZ), Uzbekistano Respublikoje (UTI), Turkmėnistane (TKR), Kazachstano Respublikoje (KZX), Azerbaidžano Respublikoje (AZB), Ukrainoje (UZ), Tadžikistano Respublikoje (TDŽ), Sakartvele (Gruzijoje); vagonų iškrovą šiose valstybėse: Lietuvos Respublikoje (LG), Kazachstano Respublikoje (KZX), Uzbekistano Respublikoje (UTI), Ukrainoje (UZ), Rusijos Federacijoje (RŽD), Baltarusijos Respublikoje (BČ), Latvijos Respublikoje (LDZ), Azerbaidžano Respublikoje (AZB), Tadžikistano Respublikoje (TDŽ), Kirgizijos Respublikoje (KRG), Turkmėnistane (TKR), Moldovos Respublikoje. Byloje nėra ginčo dėl to, kad visos kursavimo sąlygos su nurodytomis valstybėmis, išskyrus pakrovą Rusijoje, buvo suderintos. Iš Rusijos Federacijos pateiktų raštų matyti, kad ji nedavė leidimo pasikrovimui dėl per didelio tuo metu užimtumo. Nurodyta priežastis atsisakyti suteikti leidimą pasikrovimui taip pat neatspindi atsakovės neteisėtų veiksmų ar netinkamai atliktų procedūrų teikiant prašymą dėl kursavimo suderinimo su Rusijos Respublika.

30.       Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2019 m. spalio 21 d. atsakovė kreipėsi į ieškovės nurodytų valstybių geležinkelius valdančias įmones, prašydama pratęsti vagonų kursavimą ieškovės 2019 m. spalio 2 d. prašyme nurodytomis sąlygomis iki 2020 m. gruodžio 31 d. Ieškovė nurodo, kad šis terminas nepateisinamai ilgas ir atsakovė, 2019-10-02 gavusi ieškovės prašymą dėl suderinimo, turėjo imtis veiksmų dėl suderinimo ne po 19 dienų, o gerokai anksčiau. Visų pirma pažymėtina tai, kad šalių sudaryta sutartis nenumatė, kada po ieškovės prašymo gavimo atsakovė turėjo atlikti suderinimus su kitomis valstybėmis. Antra, suderinimas buvo atliktas likus daugiau kaip dviem mėnesiams iki suderinto kursavimo laikotarpio pabaigos, kas negali būti laikoma neprotingu terminu. Be to, byloje nėra duomenų ar nustatytų aplinkybių įrodančių, kad anksčiau atsakovės pareikštas prašymas Rusijos Respublikai dėl kursavimo suderinimo būtų buvęs išspręstas kitaip. Atsižvelgtina ir į tai, kad 2019 m. gruodžio 23 d. atsakovė, gavusi iš Rusijos apie sprendimą nesuderinti vagonų pakrovos, 2020 m. sausio 7 d. išsiuntė pakartotinį paklausimą, prašydama suderinti ieškovės valdomų vagonų pakrovą Rusijos Federacijoje. 2020 m. sausio 14 d. gautas Rusijos Federacijoje geležinkelius valdančios įstaigos atsakymas, kuriuo atsisakoma suderinti vagonų pakrovą, nurodant, kad suderintos kursavimo sąlygos jau buvo nurodytos 2019 m. gruodžio 23 d. pranešime. 2020 m. sausio 16 d. Rusijos geležinkelių generalinio direktoriaus pirmajam pavaduotojui atsakovės buvo išsiųstas dar vienas prašymas, kuriame atsakovė prašė padaryti išimtį suderinant nurodytų įmonių (tarp jų ir ieškovė) Rusijos Federacijos geležinkelių tinkluose. Iš pateiktų rašytinių įrodymų darytina išvada, kad atsakovė, vykdydama sutartį, nesielgė pasyviai. Ji ėmėsi veiksmų tam, kad būtų gautas palankus ieškovei sprendimas dėl pasikrovimo galimumo Rusijos Respublikoje. Todėl negalima šiuo atveju teigti, kad atsakovė savo sutartinius įsipareigojimus, susijusius su kursavimo derinimu, vykdė netinkamai. Be to, nuomos sutartimi atsakovė neprisiėmė ieškovės veiklos rizikos, t. y. neįsipareigojo užtikrinti, kad visos ieškovės prašomos vagonų kursavimo sąlygos bus patvirtintos, o ieškovė nepatirs jokių nuostolių dėl savo vykdomos veiklos.

31.       Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad ieškovės pagrindinis tikslas ir siekis sudarant Sutartį buvo pasikrauti Rusijos Federacijoje. Tačiau su tokiu argumentu nėra jokio pagrindo sutikti, nes tokia nuostata kaip esminė nėra nurodoma Sutartyje. Priešingai, prašymo dėl kursavimo maršrutų suderinimo pateikimo metu buvo nurodytos 11 valstybių, kuriose reikia atlikti iškrova, tranzitą, pakrovą, o Rusijos Respublika nėra nurodoma kaip išskirtinė, turinti esminę reikšmę vykdant nuomos sutartį. Sutiktina su atsakove, kad nei Sutarties sudarymo, nei jos vykdymo, nei prašymo dėl kursavimo maršrutų suderinimo pateikimo metu ieškovė nei vienos kursavimo sąlygos nenurodė kaip turinčios esminę reikšmę, o vien Rusijos Federacijos dydis ir/ar geografinė padėtis, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, savaime nereiškia, kad pakrovos Rusijos Federacijos suderinimas yra esminė sutarties sąlyga.

32.       Kaip minėta, ieškovė kaip atsakovės civilinės atsakomybės pagrindą nurodė ne tik pasikrovimo galimybės Rusijos Federacijoje nesuderinimą, bet taip pat nurodė, kad atsakovė pažeidė sutartį tinkamai neinformuodama ieškovės apie Rusijoje priimta sprendimą neleisti ieškovei atlikti pakrovos.

33.       Bylos duomenimis nustatyta, kad RŽD sprendimą nesuderinti ieškovės pasikrovimo Rusijos Federacijoje atsakovė buvo informuota telegrama 2019 m. gruodžio 23 d., o ieškovei ši informacija buvo pateikta 2019 m. gruodžio 30 d. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pagal Sutarties 2.2 – 2.3. punktus, kur nurodyta nuomotojo pareiga pranešti apie kursavimo maršrutų sąlygų suderinimą elektroniniu paštu, konkretus terminas, per kurį nuomininkas turėtų būti informuojamas apie suderinimo rezultatus, sutartyje nenumatytas. Tačiau teismas įvertinęs tai, jog vagonų kursavimo maršrutai yra planuojami keliais mėnesiais į priekį, per dieną toks vienas vagonas nuvažiuoja apie 200 km ir jo susigrąžinti ar išsiųsti į kitą stotį kelionės viduryje galimybės yra ribotos, abi šalys yra verslininkės ir kiekviena vagono nuomos diena jiems atneša tam tikras pajamas ir išlaidas, sprendė, kad atsakovė privalėjo pranešti nedelsiant, nepriklausomai nuo to, ar tai buvo darbo ar šventinė diena. Atsakovei neįvykdžius sutartinio įsipareigojimo tinkamai pranešti apie kursavimo sąlygų nesuderinimą, teismas sprendė, jog yra pagrindas taikyti jai civilinę atsakomybę ir priteisti ieškovei dėl tokio nepranešimo patirtus nuostolius. Teisėjų kolegija su tokia išvada nesutinka.

34.       Byloje nėra ginčo dėl to, kad šalys nebuvo sutarę dėl termino, per kurį atsakovė turi pranešti ieškovei apie kursavimo maršrutų ne/suderinimo rezultatus. Byloje taip pat nėra ginčo dėl to, kad Nuomotojas pranešė Nuomininkui apie kursavimo maršrutų suderinimą 2020 metams. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad atsakovė neįvykdė sutartinio įsipareigojimo tinkamai pranešti apie RŽD sprendimą nesuderinti kursavimo sąlygų. Bylos duomenimis nustatyta ir dėl to ginčo nėra, kad apie RŽD sprendimą atsakovė sužinojo 2019 m. gruodžio 23 d. Apie šį sprendimą atsakovė informavo ieškovę 2019 m. gruodžio 30 d. Įvertinus tai, kad po gruodžio 23 d. sekančios trys dienos yra ne darbo dienos ir sekanti darbo diena yra gruodžio 27 diena (penktadienis), spręstina, kad atsakovės pateiktas 2019 m. gruodžio 30 d. pranešimas apie Rusijos Respublikos sprendimą nesuderinti ieškovės pakrovos šioje valstybėje nėra laikytinas pažeidžiančiu sutartines nuostatas. Atsakovė apie ieškovei svarbią sutarties vykdymui aplinkybę (RŽD sprendimą) pranešė 2 darbo dieną, kas nelaikytina nepateisinamai ilgu terminu pranešti apie sutarčiai vykdyti svarbias aplinkybes. Tuo labiau, kad šalys nebuvo nustatę termino, per kurį atsakovė ieškovę turėjo informuoti apie atliekamus su maršrutu derinimu susijusius veiksmus. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovė neįvykdė sutartinio įsipareigojimo tinkamai pranešti apie kursavimo sąlygų nesuderinimą.

35.       Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl to, kad nevykdoma ar netinkamai vykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius ar netesybas, o kita privalo juos atlyginti (CK 6.245 straipsnio 3 dalis). Sutartinei civilinei atsakomybei būdinga tai, kad šalis dar iki civilinės teisės pažeidimo sieja civiliniai teisiniai santykiai. Civilinės teisės pažeidimas tokiais atvejais dažniausiai pasireiškia sutarties pažeidimu (CK 6.256 straipsnis). Sutartis laikoma įvykdyta netinkamai, ją įvykdžius tik iš dalies, praleidus įvykdymo terminą, pažeidus kitas sutartas jos vykdymo sąlygas, bendradarbiavimo pareigą, imperatyviąsias teisės normas ir pan. Iš esmės sutartine teise ginamas lūkesčių interesas. Tai reiškia, kad šalis tikisi atsidurti tokioje padėtyje, kurioje ji būtų, jei būtų tinkamai įvykdyta sutartis, todėl taikant sutartinę atsakomybę siekiama užtikrinti, kad nukentėjusioji šalis tokioje padėtyje ir atsidurtų.

36.       Sutartinei civilinei atsakomybei taikyti turi būti nustatytos šios sąlygos: atsakovo neteisėti veiksmai, pasireiškiantys sutartinės prievolės nevykdymu ar netinkamu vykdymu, dėl to atsiradę nuostoliai ir priežastinis jų ryšys (CK 6.246–6.249, 6.256 straipsniai). 

37.       Nagrinėjamoje byloje nenustačius atsakovės sutartinių įsipareigojimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo, nėra pagrindo nagrinėti kitų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos, priežastinio ryšio tarp žalos ir neteisėtų veiksmų), nes nenustačius bent vienos iš trijų civilinės atsakomybės sąlygų nėra pagrindo jos taikyti. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovė dėl atsakovės veiksmų patyrė nuostolius, kuriuos atsakovė turėtų atlyginti.

Dėl nuomos mokesčio priteisimo/sumažinimo

38.       Byloje pateikti du apeliaciniai skundai dėl teismo sprendimo priteisiant iš atsakovės nuomos mokestį už vagonus. Ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria nebuvo priteistas visas nuomos mokestis. Tuo tarpu atsakovė skundžia sprendimo dalį, kuriuo jos priešieškinis dėl prašomo priteisti nuomos mokesčio tenkintas iš dalies, o nuomos mokestis sumažintas 1/3.

39.       Kaip pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, 2019 m. kovo 5 d. Susitarimu šalys sulygo dėl naujo nuomos mokesčio tarifo:1 vagono nuoma 1 parai – 19,50 Eur be PVM. Vadovaujantis šiuo tarifu atsakovė skaičiavo ieškovei nuomos mokestį iki 2019 m. gruodžio 23 d. pranešimo apie vienos iš nuomininko pageidaujamų kursavimo sąlygų nesuderinimą ir po šio pranešimo gavimo iki nutraukus sutartį buvo grąžintas paskutinis iš išnuomotų vagonų, t. y. iki 2020 m. balandžio mėnesio imtinai. Kiekvieno konkretaus mėnesio nuomos mokestis buvo paskaičiuotas atsižvelgus į ieškovės tą mėnesį valdytų vagonų kiekį bei kiek dienų vagonas buvo nuomojamas tą mėnesį.

40.       Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad RŽD priėmus sprendimą nesuderinti vagonų pakrovos 2020 metams, vagonų naudojimosi sąlygos pablogėjo, todėl taikė CK 6.487 str. įtvirtintą institutą ir sumažino vagonų nuomos mokestį 1/3.

41.       Pagal CK 6.487 str. 1 d. Nuomininkas privalo laiku mokėti nuomos mokestį. Jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita, jis turi teisę reikalauti atitinkamai sumažinti nuomos mokestį, kai dėl aplinkybių už kurias jis neatsako, sutartyje nustatytos naudojimosi daiktu sąlygos arba daikto būklė iš esmės pablogėja. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės prašomos kursavimo sąlygos buvo nesuderintos tik iš dalies, t. y. nesuderinta vagonų pakrova Rusijos Federacijoje, kai tuo tarpu Rusijos Federacijoje vagonų tranzitas bei iškrova buvo suderinta ir galima. Todėl nėra pagrindo daryti išvadai, kad ieškovė visiškai negalėjo naudotis išnuomotu daiktu pagal paskirtį. Ieškovė dėl nuo atsakovės nepriklausančių priežasčių, o dėl Rusijos Respublikos geležinkelio administracijos sprendimo neleisti pasikrauti vagonų, negalėjo pakrauto krovinio vežti jos suplanuotu maršrutu. Pagal Sutarties 3.1 punktą kitų valstybių geležinkelių atsisakymas suderinti vagonų kursavimo sąlygas suteikė ieškovei teisę nutraukti nuomos sutartį be išankstinio įspėjimo.

42.       Pagal Sutarties 5.9 punktą vagonų nuomos mokestis skaičiuojamas nuo vagonų perdavimo Nuomininkui dienos (išskyrus atvejus, numatytus 2.4, 2.5 ir 4.5 punktuose, kurie šalių ginčui neaktualūs) iki vagonų grąžinimo Nuomotojui dienos. Vadovaujantis CK 6.485 str. 1 d., nuomotojas atsako už išnuomoto daikto trūkumus, kurie visiškai ar iš dalies kliudo naudoti daiktą pagal paskirtį, o to paties straipsnio 2 d. numato alternatyvius nuomininko gynybos būdus. Pagal CK 6.485 str. 2 d. jeigu paaiškėja daikto trūkumai, kliudantys naudoti daiktą pagal paskirtį, nuomininkas savo pasirinkimu gali: 1) reikalauti, kad nuomotojas neatlygintinai tuos trūkumus pašalintų, arba atitinkamai sumažintų nuomos mokestį, arba atlygintų nuomininkui trūkumų pašalinimo išlaidas, arba 2) išskaičiuoti iš nuomos mokesčio trūkumų pašalinimo išlaidas, jei apie tai iš anksto pranešė nuomotojui, arba 3) reikalauti nutraukti nuomos sutartį prieš terminą. Šiuo atveju ieškovė pasinaudojo CK 6.485 str. 2 d. 3 p. numatyta gynybos priemone – 2020 m. sausio 23 d. pateikė pranešimą apie sutarties nutraukimą. Atsakovė pagrįstai nurodo, kad 6.485 straipsnio 2 dalyje numatytos alternatyvios gynybos priemonės. Ieškovei pasinaudojus sutartine (3.1 p.) ir CK 6.485 straipsnyje įtvirtinta nuostata nutraukti sutartį prieš terminą, ji įgijo teisę grąžinti vagonus prieš terminą nuomotojui ir remiantis sutarties 5.9 punktu sumokėti vagonų nuomos mokestį iki jų grąžinimo nuomotojui dienos. Tačiau ieškovė negali reikalauti dar ir nuomos mokesčio sumažinimo pagal CK 6.485 straipsnio 2 dalies 1 punktą, nes įstatymas nesuteikia teisės pasirinkti daugiau nei vieną CK 6.485 Straipsnyje įtvirtintą gynimo būdą.

43.       Pažymėtina, kad Sutarties 5.1 punktas numato vieno vagono nuomos mokestį vienai parai, todėl konkretus kiekvieno mėnesio nuomos mokestis priklauso ne nuo suderintų vagonų kursavimo sąlygų, o nuo nuomininko einamąjį mėnesį valdytų vagonų skaičiaus ir dienų, kuriomis vagonai buvo nuomininko žinioje, skaičiaus. Pagal Sutarties 9.5 punktą grąžinus paskutinį vagoną, Sutartis laikoma nutraukta. Taigi, nepaisant to, kad ieškovė apie Sutarties nutraukimą atsakovę informavo 2020 m. sausio 23 d., Sutartis nutraukta laikoma ieškovei grąžinus visus vagonus. Atsakovė priešieškinyje pateikė ieškovei išrašytų PVM sąskaitų faktūrų detalizaciją ir kiekvieno mėnesio nuomos mokesčio paskaičiavimus, taip pat pridėjo atskirų vagonų priėmimo – perdavimo aktus. Viso ieškovės skola atsakovei už vagonų nuomą sudaro 12 893,01 Eur (3 515,68 Eur dydžio skola pagal PVM sąskaitą faktūra Serija CAP4 Nr. 001083 (nepriemoka už 2020 m. vasario mėnesio vagonų nuomą); 7 488,04 Eur dydžio skola pagal PVM sąskaitą faktūra Serija CAP4 Nr. 001207 (už 2020 m. kovo mėnesio vagonų nuomą); 1 889,29 Eur dydžio skola pagal PVM sąskaitą faktūrą Serija CAP4 Nr. 001332 (už 2020 m. balandžio mėnesio vagonų nuomą). Ieškovė su pateiktas paskaičiavimais sutiko, nors ir laikėsi pozicijos, kad nuo 2019 m. gruodžio 23 d. ieškovė negalėjo naudotis vagonais pagal paskirtį. Pripažinus aplinkybę, kad atsakovė turėjo teisinį pagrindą skaičiuoti nuomos mokestį nuo 2019 m. gruodžio 23 d. iki faktinio vagonų pagal nuomos sutartį atsakovei grąžinimo, atsakovės priešieškinis laikytinas pagrįstu.

44.       Atsižvelgiant į tai, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.486 straipsniu, nepagrįstai sumažino nuomos mokestį ir ieškovei iš atsakovės priteisė 8 756,12 Eur bei netenkino atsakovės 3 978,62 Eur priešieškinio reikalavimo. 

Dėl procesinių palūkanų priteisimo

45.       Atsakovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas vietoje prašomų 8 procentų procesinių metinių palūkanų jai priteisė 6 procentų dydžio procesines metines palūkanas nuo priteistos nuostolių sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

46.       CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šios palūkanos vadinamos procesinėmis. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-223/2011; 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje. Nr. 3K-3-283/2012; kt.). Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercines sutartis, vėlavimo prevencijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nurodyta, jeigu palūkanos ar palūkanų dydis komercinėje sutartyje nenustatyti, kreditorius turi teisę į šiame įstatyme nustatyta tvarka apskaičiuojamas palūkanas. Pavėluoto mokėjimo palūkanų norma – 8 procentiniais punktais padidinta vėliausiai pagrindinei Europos centrinio banko refinansavimo operacijai taikoma fiksuotoji palūkanų norma, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma fiksuotųjų palūkanų konkurso būdu, arba ribinė palūkanų norma, jeigu vėliausia pagrindinė Europos centrinio banko refinansavimo operacija buvo vykdoma kintamųjų palūkanų konkurso būdu (Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 5 dalis).

47.       Pagal Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo 1 straipsnio 2 dalį šis įstatymas taikomas visoms tarp ūkio subjektų arba ūkio subjektų ir viešųjų subjektų sudarytoms komercinėms sutartims, pagal kurias už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai ir atliekami mokėjimai. Pagal šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalį komerciniai sandoriai – tai sandoriai tarp ūkio subjektų arba tarp ūkio subjektų ir valstybės institucijų, pagal kuriuos už atlyginimą perduodamos prekės, teikiamos paslaugos ar atliekami darbai. Įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje numatytos išimtys, kurioms įstatymas netaikomas. Teismas, taikydamas nacionalinės teisės aktus, priimtus direktyvos reikalavimams įgyvendinti, turi juos aiškinti kiek įmanoma atsižvelgdamas į susijusios direktyvos formuluotę ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas direktyvoje numatytas rezultatas (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2004 m. spalio 5 d. sprendimo Pfeiffer ir kt. C-397/01 iki C-403/01, ECLI:EU:C:2004:584, 113 punktą). 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/7/ES dėl kovos su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius (toliau – direktyva 2011/7/ES) 1 straipsnio 2 punktu apibrėžta, kad direktyva taikoma visiems mokėjimams, padarytiems kaip komercinių sandorių apmokėjimas. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad tuo atveju, kai šalių ginčas kyla dėl pavėluotų mokėjimų pagal komercinius sandorius ir kreditorius reikalauja taikyti Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo nustatytas palūkanų normas, šis specialusis įstatymas turi pirmenybę prieš CK 6.210 straipsnį, ir teismas turėtų taikyti šio Įstatymo nustatytas palūkanas, tarp jų ir nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje BUAB „Šimtas aukštų“ (teisių perėmėjas – Lietuvos ir Kanados uždaroji akcinė bendrovė „Besserlita“) v. G. B., bylos Nr. 3K-3-505/2010; 2011 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje AB „Gepala“ v. UAB „Transilotas“, bylos Nr. 3K-3-92/2011; 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Rombas“ v. UAB „ATEA“, bylos Nr. 3K-3-526/2012).

48.       Taigi, Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo taikymo sritis apibrėžta plačiai – jis taikomas „visiems <...> komerciniams sandoriams“, kurie atitinka jo 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą apibrėžtį ir nepatenka į taikymo srities išimtis, nustatytas šio įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje. Sandorio patekimas į minėto teisės akto materialiąją taikymo sritį gali būti nustatomas taikant šiuos kriterijus: 1) sutarties subjektinės sudėties – toks sandoris turi būti sudarytas tarp dviejų ir daugiau ūkio subjektų inter se (tarpusavyje) arba tarp vieno ar daugiau ūkio subjektų vienoje pusėje bei vienos ar daugiau valstybės institucijų kitoje pusėje; 2) komercinio sandorio kriterijaus; 3) sandorio dalyko – pagal sandorį turi būti arba perduodamos prekės, arba teikiamos paslaugos, arba atliekami darbai, arba atliekami keli iš šių veiksmų; 4) sandorio atlygintinumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ v. UAB „Hakonlita“, bylos Nr. 3K-3-413-378/2016). Nagrinėjamu atveju sandoris, sudarytas tarp dviejų ūkio subjektų, atsakovei pagal sutartį suteikus ieškovei vagonų nuomos paslaugas ir toks sandoris vertintinas kaip komercinis sandoris Mokėjimų vėlavimo prevencijos įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme. Kadangi ieškovė praleido terminą įvykdyti piniginę prievolę laiku, atsakovei iš ieškovės priteistinos 8 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl procesinės bylos baigties

49.       Aptartų aplinkybių pagrindu, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias sutartinės civilinės atsakomybės klausimą ir nepagrįstai sprendė, kad atsakovė netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus, todėl atsakovės apeliacinis skundas tenkintinas, o ieškovės apeliacinis skundas atmetamas. Atitinkamai pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl ieškinio ir priešieškinio keistinas, ieškinį atmetant, o priešieškinį tenkinant visiškai (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

50.       Sprendimo dalys dėl bylos nutraukimo ir 478,57 Eur (sprendimo rezoliucinėje dalyje neteisingai nurodyta 478,87 Eur suma) išlaidų už vagonų remontą ir trafaretų nuėmimą ir žyminio mokesčio grąžinimo nėra skundžiamos, todėl paliekamos nepakeistos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų patirtų pirmosios instancijos teisme

51.       Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pakeičiamas, pakeistinas ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pirmosios instancijos teisme. Ieškovės bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Atsakovė pirmosios instancijos teisme patyrė 301 Eur žyminio mokesčio už pareikštą priešieškinį bylinėjimosi išlaidų. Šios išlaidos priteisiamos atsakovei iš ieškovės.

Dėl bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinės instancijos teisme

52.       Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Atsakovės pateikti duomenys patvirtina, kad atsakovė apeliacinės instancijos teisme patyrė 411 Eur žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį skundą išlaidų (CPK 98 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovės apeliacinis skundas tenkinamas, atsakovei atlygintina 411 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalimi, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. gegužės 24 d. sprendimą pakeisti ir teismo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„bylą ieškinio dalyje dėl 3 515,68 Eur nuomos mokesčio priteisimo nutraukti, kitoje dalyje ieškinį atmesti, priešieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti atsakovei AB „LG Cargo“, juridinio asmens kodas 304977594, iš ieškovės UAB „Rytų eksporto grupė“, juridinio asmens kodas 303404620, 12 893,01 Eur nuomos mokesčio skolos, 478,57 Eur išlaidų už vagonų remontą ir trafaretų nuėmimą, 8 procentų dydžio procesines metines palūkanas nuo priteistos sumos – 13 371,58 Eur – nuo bylos pagal priešieškinį iškėlimo teisme dienos 2020 m. liepos 1 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 301 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Grąžinti ieškovei UAB „Rytų eksporto grupė“, juridinio asmens kodas 303404620, 39,75 Eur žyminio mokesčio, sumokėto 2020 m. balandžio 9 d., mokėjimo užduoties kodas (ID) ZI53711, išaiškinant, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos remdamasi teismo nutartimi“.

Priteisti atsakovei AB „LG Cargo“, juridinio asmens kodas 304977594, iš ieškovės UAB „Rytų eksporto grupė“, juridinio asmens kodas 303404620, 411 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjos                                Rita Kisielienė

Danutė Kutrienė

Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė