Administracinė byla Nr. eA-482-575/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03601-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 17.3.3

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens J. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pareiškimą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, Vilniaus miesto savivaldybės biudžetinei įstaigai Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims J. B., Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai ir uždarajai akcinei bendrovei „Planas B“ dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1.       Pareiškėjas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir pareiškėjas, Inspekcija) kreipėsi su pareiškimu į teismą, prašydamas pripažinti negaliojančiu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) išduotą 2014 m. birželio 16 d. statybos leidimą Nr. LNS-01-140619-00620 (toliau – ir Leidimas).

2.       Pareiškėjas nurodė, kad sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, bendrosios nuosavybės teise priklauso J. B. (2/5 dalys) ir R. A. (3/5 dalys). Naudojimo būdas – vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijos, sklypo plotas – 0,2000 ha, kuriam nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos – nacionaliniai ir regioniniai parkai (0,20 ha), kraštovaizdžio draustiniai (0,20 ha), taip pat ryšių linijos apsaugos zonos ir elektros linijų apsaugos zonos. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad žemės sklype pastatyti ir įregistruoti pastatai – gyvenamasis namas, ūkinis pastatas, kiemo rūsys bei kiti kiemo statiniai (lauko tualetas, tvora, kiemo aikštelė, šulinys). Administracija išdavė Leidimą, kuris suteikė teisę statytojai J. B. pagal projektuotojo UAB „Planas B“ parengtą statinio projektą žemės sklype statyti naują gyvenamosios paskirties (vieno buto) neypatingą, 210,69 kv. m bendrojo ploto ir 894 kub. m tūrio statinį.

3.       Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. D1-708 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.05.06:2010 „Statinio projektavimas“ (toliau – ir STR „Statinio projektavimas“) (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. kovo 6 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d.) 25 punktas numato, kad bendruoju atveju tipiniam statinio projektui rengiamos šios techninio darbo projekto dalys: bendroji (bendrieji duomenys ir brėžiniai), architektūros, konstrukcijų, technologijų, vandentiekio ir nuotekų šalinimo, šildymo, vėdinimo ir oro kondicionavimo, elektrotechnikos, pasirengimo statybai ir statybos darbo organizavimo bei kitos dalys pagal pastato tipo specifiką. STR „Statinio projektavimas“ 8 priedo 5 punkte nurodyta, kokie dokumentai sudaro projekto bendrąją dalį, t. y. jog projekte turi būti techninė užduotis bei teritorijų planavimo dokumentai. Tačiau šiuo atveju kartu su prašymu išduoti leidimą pateiktame projekte šių dokumentų nebuvo, t. y. nebuvo projektavimo užduoties, ištraukų iš teritorijų planavimo dokumento (Pavilnių regioninio parko tvarkymo plano, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2009 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. D1-341, ir įgaliotos institucijos sprendimo apie šio dokumento patvirtinimą), taip pat Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano iki 2015 metų, patvirtinto Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 14 d. sprendimu Nr. 1‑1519. Jų nebuvo nei popieriniame prašymo variante, nei kompiuterinėje laikmenoje. Taigi projekto sudėtis neatitiko teisės aktų reikalavimų.

4.       Atsižvelgiant į tai, kad žemės sklypas patenka į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 518 patvirtintame Pavilnių ir Verkių regioninio parko ir jo zonų ribų plane nustatytas Pavilnių regioninio parko ribas, Ribiškių kraštovaizdžio draustinio teritoriją, kurios tikslas išsaugoti didžiąsias erozines vėduokles, savivaldybės biudžetinė įstaiga Pavilnių ir Verkių regioninių parkų direkcija (toliau – ir Direkcija) 2013 m. lapkričio 26 d. išdavė specialiąsias projektavimo sąlygas statinio architektūrai formuoti ir statybos sklypui tvarkyti saugomoje teritorijoje Nr. 29-26 (toliau – ir 2013 m. lapkričio 26 d. projektavimo sąlygos).

5.       Pagal Pavilnių ir Verkių regioninio parko ir jo zonų ribų planą, nagrinėjamas žemės sklypas yra konservacinio funkcinio prioriteto zonoje – Ribiškių kraštovaizdžio draustinyje, jam taikomos žemės ūkio paskirties žemės kraštovaizdžio tvarkymo zonos. Žemės sklypas patenka į apsauginės agrarinės teritorijos, bendrojo apsauginio ūkininkavimo kraštovaizdžio tvarkymo zoną. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu Nr. 996 patvirtintu Saugomų teritorijų tipiniu apsaugos reglamentu bei jo 21 punktu, šios tvarkymo zonos pagrindinė tvarkymo kryptis – sukurti ir išlaikyti produktyvias agroekosistemas, užtikrinant gamtinio kraštovaizdžio stabilumą ir ekologinės kompensacijos galimybes.

6.       Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2014 m. spalio 4 d.) 9 straipsnio 2 dalies 8 punktas, be kita ko, nustatė, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), taip pat vietas, nustatytas draustinių tvarkymo planuose ar projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose, statyti pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos. Nagrinėjamu atveju, įvertinus kartu su pašymu išduoti leidimą pateiktą projektinę dokumentaciją (topografinę nuotrauką, sklypo aukščių planą, prieš projektinius pasiūlymus – statinių išdėstymo planą ir kt.), matyti, kad projektuojamas namas yra arčiau nei 50 metrų atstumu nuo šlaito briaunų, taip pažeidžiant minėtą įstatymo normą.

7.       Žemės sklype jau pastatytas ir įregistruotas gyvenamasis namas, todėl naujo gyvenamojo namo statyba ginčo žemės sklype negalima. 2013 m. lapkričio 26 d. projektavimo sąlygose nurodyta, kad naujas namas projektuojamas tik pateikus ekspertų išvadas, jog esamas gyvenamas namas yra avarinės būklės ir gali būti nugriautas įstatymų nustatyta tvarka arba perregistruotas į ūkio pastatą. Statinio projekte, pagal kurį išduotas Leidimas, nurodyta, kad esamas gyvenamasis namas rekonstruojamas, tačiau dokumentų, patvirtinančių apie ketinamus atlikti statinio rekonstrukcijos darbus, siekiant įgyvendinti 2013 m. lapkričio 26 d. projektavimo sąlygų 2 punktą, nepateikta. Išduodant Leidimą buvo pažeistas ir 2013 m. lapkričio 26 d. projektavimo sąlygų 1 punktas – kartu su prašymu išduoti statybą leidžiantį dokumentą pateikto 2013 m. gegužės 25 d. Nekilnojamojo turto registro išrašo Nr. 1/20963 9 punkte nebuvo įrašų apie specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas.

8.       2013 m. lapkričio 26 d. projektavimo sąlygose nurodyti reikalavimai, kurie turi būti įgyvendinti prieš pradedant projektuoti arba jau projektuojant gyvenamąjį namą. Atlikus statybą leidžiančio dokumento teisėtumo patikrinimą, buvo nustatyta, kad projekto sprendiniai neatitinka prisijungimo sąlygų ir specialiųjų reikalavimų, todėl Direkcija negalėjo pritarti statinio projektui.

9.       Atsakovas Direkcija atsiliepime prašė pareiškėjo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą. 

10.       Direkcija nurodė, kad ji nepagrįstai buvo įtraukta į bylą atsakovu, nes pareiškimo dalykas suformuluotas Administracijai. Statybą leidžiantis dokumentas buvo išduotas techninio projekto, o ne projektavimo užduoties pagrindu. Techninis projektas yra pateiktas teismui, Leidimas išduotas pagrįstai. Inspekcijos minimi trūkstami dokumentai yra vieši ir viešai prieinami. Direkcijai pateikta projektinė dokumentacija patvirtina, kad išmatuotas šlaito nuolydis projektuojamojo vienbučio gyvenamojo namo statybos vietoje yra mažesnis nei 15 laipsnių, t. y. 14,22 laipsnių. Bendrajame aiškinamajame rašte, paragrafe „Esama padėtis“, aiškiai nurodyta, kad projektuojamas naujas vienbutis gyvenamasis namas (vieno aukšto su mansarda), esamo gyvenamojo namo paskirtis keičiama į ūkio (lauko virtuvė ir dirbtuvės). Direkcijos įsitikinimu, sąvoka „rekonstrukcija“ projekto sutartiniuose žymėjimuose pavartota dėl rašymo apsirikimo. 2013 m. lapkričio 26 d. projektavimo sąlygų 2 punkto realaus pažeidimo nėra. Tuo tarpu 2013 m. gegužės 25 d. Nekilnojamojo turto registro išraše negalėjo būti įrašų apie specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas, nes toks reikalavimas atsirado vėliau. Inspekcijos pateiktame Nekilnojamojo turto registro išraše yra žymos apie specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas. 2013 m. lapkričio 26 d. projektavimo sąlygų 1 punktas faktiškai yra įvykdytas.

11.       Atsakovas Administracija atsiliepime prašė pareiškėjo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

12.       Administracija nurodė, kad Inspekcijos išdėstyti teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio, nesudarantys pagrindo panaikinti statybą leidžiantį dokumentą. Techninio projekto aiškinamojo rašto turinys patvirtina, kad projektas parengtas remiantis projektavimo užduotimi. Administracijai pateiktas projektas buvo patvirtintas statytojos J. B.. Projekto sprendiniai atitinka statybos techninius reglamentus. Kitų pareiškėjo nurodytų dokumentų pateikti neprivaloma, nes jie yra vieši.

13.       Inspekcija nepateikė jokių konkrečių apskaičiavimų, koordinačių ar kitokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog projektuojamas namas yra arčiau nei 50 metrų atstumu nuo šlaito briaunų.

14.       Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų matyti, kad pagal 2014 m. birželio 19 d. išduotą statybos leidimą nauja statyba yra vykdoma esamoje sodyboje. Ginčo sklype gyvenamieji ir ūkiniai pastatai stovi nuo 1944 m., o kiti pastatai – nuo 1956 m. bei 1970 m., taigi statyba pagal Leidimą yra atliekama esamoje sodyboje, šiuo aspektu nepažeidžiant Saugomų teritorijų įstatymo nuostatų. Leidimas išduotas teisėtai ir pagrįstai, suderinus su Direkcija, esant išduotoms 2013 m. lapkričio 26 d. specialiosioms projektavimo sąlygoms bei galiojančiam Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrajam planui iki 2015 m.

15.       Ginčo statinys yra žemės sklype, kuris patenka į neurbanizuojamas teritorijas – miškai ir miškingos teritorijos, kuriose nauja statyba galima tik esamose namų valdose; maksimalus užstatymo intensyvumas yra 0,2, bet neviršijant 300 kv. m sklypo užstatymo ploto. Ginčo statinio techninio projekto sprendiniai nepažeidžia ir atitinka bendrojo plano reikalavimus. Tai patvirtina bendrieji statinio rodikliai – bendras sklypo užstatymo plotas yra 289 kv. m, o sklypo užstatymo intensyvumas – 0,158. Tai, kad vadovaujamasi Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendruoju planu, aiškiai nurodyta Administracijos Miesto plėtros departamento 2013 m. gruodžio 16 d. specialiuosiuose architektūros reikalavimuose Nr. AR-13 92.

16.       Direkcija pritarė vienbučio gyvenamojo namo Vilniuje statybos projektui. Administracija nenustatė, kad ginčo statinio techninis projektas prieštarautų teisės aktų, reglamentuojančių statybą, reikalavimams bei neturėjo pagrindo abejoti kompetentingo subjekto – Direkcijos pritarimui projektui. Esant tokioms aplinkybėms, Administracija neturėjo pagrindo abejoti dėl projekto sprendinių atitikimo Saugomų teritorijų įstatymui ir neišduoti ginčijamo Leidimo. Administracija, patikrinusi, jog yra reikiamų institucijų pritarimai, projektas atitinka specialiuosius architektūros reikalavimus, Vilniaus miesto savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendinius, teisėtai ir pagrįstai išdavė ginčijamą statybos leidimą.

17.       Trečiasis suinteresuotas asmuo J. B. atsiliepime prašė pareiškėjo pareiškimą atmesti.

18.       J. B. nuomone, pareiškėjo išdėstyti motyvai nesudaro pagrindo laikyti Leidimą neteisėtu. Inspekcijos nustatyti pažeidimai yra mažareikšmiai, techninio pobūdžio. Inspekcija nepateikė jokių įrodymų, kad ginčo šlaitas yra statesnis nei 15 laipsnių. Techninė dokumentacija atskleidžia, jog architektas, rengdamas statinio techninį projektą, matavo tikslų šlaito nuolydį. Šių matavimų teisingumą patikrino ir patvirtino Direkcija.

19.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba (toliau – ir Tarnyba) atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo pareiškimu sutinka.

20.       Tarnyba pažymėjo, kad Administracija, išduodama Leidimą, bei Direkcija, patikrinusi ir pritarusi gyvenamojo namo statybos projektui, netinkamai vykdė teisės aktuose nustatytas funkcijas. Iš projektinės dokumentacijos matyti, kad projektuojamas gyvenamasis namas yra arčiau nei 50 metrų atstumu nuo šlaito briaunos. Žemės sklype jau yra pastatytas ir įregistruotas gyvenamasis namas, todėl antro gyvenamojo namo statyba negalima. Statinio projekte, pagal kurį išduotas ginčijamas Leidimas, nurodyta, kad esamas gyvenamasis namas rekonstruojamas, tačiau nepateikta dokumentų, patvirtinančių apie ketinamus atlikti statinio rekonstrukcijos darbus, siekiant įgyvendinti 2013 m. lapkričio 26 d. projektavimo sąlygų 2 punktą.

21.       Trečiasis suinteresuotasis asmuo UAB „Planas B“ atsiliepime prašė pareiškėjo pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

22.       Projektas atitinka visus statinio projekto rengimo metu galiojusius teisės aktus ir yra suderintas su visomis reikiamomis institucijomis. Pareiškime išdėstyti neatitikimai yra nereikšmingi. Pavilnio regioniniame parke statyba esamose sodybose yra leidžiama. Šlaito statumas buvo matuotas projektuojamo vienbučio gyvenamojo namo statybos vietoje. Šlaito nuolydis yra 14,22 laipsnio. Šią aplinkybę patikrino ir patvirtino Direkcijos atstovė. Projekto aiškinamajame rašte teisingai pažymėta, kad esamo gyvenamo namo paskirtis keičiama į ūkio, o ne vykdoma rekonstrukcija. Ant šio aiškinamojo rašto lapo yra Direkcijos suderinimo viza. Statinio paskirties keitimas gali būti atliekamas nevykdant statybos darbų. Tuo metu tam nebuvo reikalingas joks rašytinis pritarimas. Paskirtį pakeisdavo kadastro matavimus atliekanti įmonė, registruodama naujus duomenis Nekilnojamojo turto registre. Reikalavimas perregistruoti esamą gyvenamą pastatą į ūkio paskirties statinį, kuriame šiuo metu gyvena statytojos šeima, iki naujo statinio projektavimo pradžios yra neteisėtas. Paskirties keitimas įmanomas pastačius naują statinį ir jį pripažinus tinkamu naudoti.

II.

23.       Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2014 m. birželio 19 d. leidimą Nr. LNS-01-140619-00620 panaikino.

24.       Teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog Pavilnių regioninis parkas yra valstybinis parkas, taip pat, jog Ribiškių kraštovaizdžio draustinis yra kompleksinis draustinis.

25.       Teismas pažymėjo, kad Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 5 punkto ir 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto nuostatos yra imperatyvaus pobūdžio. Nustačius šių normų pažeidimą, būtų pakankamas pagrindas konstatuoti Leidimo neteisėtumą.

26.       Teismas nustatė, kad pastato projektinėje dokumentacijoje konstatuota, jog šlaito nuolydis yra 14,22 laipsnių. Pareiškėjas pateikė sklypo išdėstymo schemą, kurioje konstatuota, jog šlaito nuolydis yra 21 laipsnių. Trečiasis suinteresuotas asmuo pateikė sklypo schemą, kurioje konstatuota, jog šlaito nuolydis yra 13–14 laipsnių (priklausomai nuo matavimo taškų).

27.       Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2017 m. kovo 14 d. rašte Nr. 1SD-885-(10.2.) paaiškino, jog žemės sklypo vidutinį nuolydžio/polinkio kampą gali nustatyti matininko arba geodezininko kvalifikaciją turintis asmuo. Teismas, vadovaudamasis viešai skelbiamais duomenimis, nustatė, jog pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens schemas parengė tinkamą kvalifikaciją turintys asmenys.

28.       Duomenų apie projektinėje dokumentacijoje pateiktos schemos autoriaus matininko ar geodezininko kvalifikaciją nėra nei viešai skelbiamoje informacijoje, nei byloje. Dėl šios priežasties teismas šiuos duomenis vertino kaip parengtus asmens, neturinčio tam tinkamos kvalifikacijos. Be to, iš šios schemos negalima suprasti, kokiais duomenimis vadovaujantis buvo apskaičiuotas šlaito nuolydžio kampas. Įvertinęs nurodytą informaciją, teismas plačiau dėl šios schemos nepasisakė ir jos nevertino.

29.       Teismas nurodė, kad būtina įvertinti, kuris taškas turėtų būti laikomas viršutine šlaito briauna ir kuris – apatine. Teismas, įvertinęs pareiškėjo ir J. B. pateiktas schemas, nustatė, jog ginčo dėl viršutinės šlaito briaunos taško iš esmės nėra.

30.       Teismas iš J. B. pateiktos schemos nustatė, jog tarp taškų A1 ir A2 šlaito nuolydis yra 20 laipsnių, tarp A2 ir A3 – 22 laipsniai, tarp A3 ir A4 – 3 laipsniai. Tarp taškų B1 ir B1 – 21 laipsnis, tarp B2 ir B3 – 18 laipsnių, tarp B3 ir B4 – 5 laipsniai. Taigi tarp taškų A3 ir A4 bei B3 ir B4 yra ne šlaitas, o lyguma. Teismas nurodė, kad nėra jokio pagrindo į šlaito matavimo statumą įtraukti papėdę. Teismo vertinimu, J. B. pozicija iš esmės reiškia tai, jog matuojant, pavyzdžiui, Gedimino kalno šlaito statumą, apatinis šlaito taškas būtų kažkur Žvėryno mikrorajone. Aplinkybę, jog projektuojamas namas yra ne ant šlaito, o papėdėje, patvirtina byloje esančios fotonuotraukos.

31.       Teismas pažymėjo, kad tiek vertinant šlaito kampą tarp J. B. pateiktoje schemoje pažymėtų taškų A1 ir A3 bei B1 ir B3, tiek pagal pareiškėjo pateiktą schemą, šlaito nuolydžio kampas visais atvejais yra didesnis nei 15 laipsnių. Vadovaujantis pareiškėjo pateikta schema, atstumas tarp šlaito ir suprojektuoto namo yra 10,40-11,13 metrų. Taigi, nepriklausomai nuo to, ar būtų vertinama pagal J. B. schemoje nurodytus apatinius šlaito taškus A2, A3, B2, B3, ar pagal pareiškėjo pateiktą schemą, visais atvejais suprojektuotas namas yra arčiau nei 50 metrų nuo šlaito.

32.       Teismas konstatavo, kad nepriklausomai nuo to, ar suprojektuotas namas yra esamoje sodyboje, ar ne, jį statyti draudžiama, nes jis yra arčiau kaip 50 metrų nuo šlaito, kurio nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių. Taigi buvo pažeistos imperatyvios Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto ir 13 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatos, draudžiančios šiose vietose vykdyti statybas, todėl Leidimas yra naikintinas.

33.       Teismas papildomai pažymėjo, jog į byla pateikta Administracijos 2016 m. liepos 15 d. vidaus audito ataskaita Nr. A89-241/16(3.12.1-AD3) (kuri Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 15 d. nutartimi pripažinta nevieša bylos dalimi) patvirtina, jog pati Administracija, be kita ko, nustatė Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto pažeidimą, t. y. pati pripažino, jog Leidimas yra išduotas neteisėtai bei, kaip patvirtinta Administracijos 2017 m. vasario 14 d. rašte Nr. A104-613/16(3.11.1-TD3), kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo.

III.

34.       Trečiasis suinteresuotas asmuo J. B. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą atmesti, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

35.       Nurodo, kad esminis nesutarimas nagrinėjamu atveju kilo dėl to, kaip reikėtų skaičiuoti šlaito nuolydį ir kokius atskaitos taškus laikyti šlaito viršūne bei apatine šlaito briauna. Pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatė apatinę šlaito briauną, taip pat nepagrįstai įvedė naujus teisės aktuose neminimus terminus „papėdė“ bei „lyguma“, kas pažeidžia Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punktą, iškreipia reikiamą kvalifikaciją turinčių geodezininkų skaičiavimus, taip pat pažeidžia teisinio tikrumo ir teisės stabilumo principus.

36.       Nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į tai, kad 1) šlaito nuolydžio kampui nustatyti yra būtinas aukščių skirtumas tarp aukščiausios ir žemiausios paviršiaus vietos, taip pat į tai, kad 2) iš pateiktų ištraukų iš matavimų schemos matyti, jog žemiausia paviršiaus vieta yra taškas A4 ir B4 (bet ne A3 ir B3, kaip klaidingai nurodė teismas), darytina išvada, jog teismas klaidingai pasirinko atskaitos taškus apatinei šlaito briaunai nustatyti, kas turėjo tiesioginės reikšmės klaidingam šlaito nuolydžio kampo nustatymui. Žemiausiu atskaitos tašku laikant taškus A4 ir B4, šlaito nuolydis sudaro 13 laipsnių. Tai reiškia, kad šlaito nuolydis tokiu atveju neviršija Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte įtvirtintos 15 laipsnių ribos, todėl skundžiamas teismo sprendimas panaikinti Leidimą yra neteisėtas.

37.       Pažymi, kad ginčui aktualūs šlaito taškai A1 ir A4 yra išsidėstę 90,48 metrų atstumu, o aukščiausias taškas – B1 – ir žemiausia briaunos riba – B4 – yra išsidėsčiusi 91,55 metrų atstumu, kas dar kartą patvirtina, kad taškai A4 ir B4 turėtų būti laikomi nuoseklia nuožulnaus šlaito pabaiga, t. y. žemiausia paviršiaus vieta, pagal kurią ir turėtų būti nustatomas šlaito nuolydžio kampas. Suprojektuoto statinio vieta yra šlaite, o ne, kaip teigia teismas, prie šlaito. Ši aplinkybė matyti iš statinio techninio projekto dokumentų.

38.       Teismas nepagrįstai ignoravo dviejų geodezijos įmonių ir reikiamą kvalifikaciją turinčių specialistų išaiškinimą, kad šlaito nuolydžio kampui apskaičiuoti reikia imti aukščiausią ir žemiausią paviršiaus vietą, kas šiuo atveju atitinka A1 ir A4 bei B1 ir B4 taškus. Dar daugiau, teismas nepateikė jokių objektyvių argumentų, kodėl nukrypo nuo tokio teisės aktuose ir mokslinėje literatūroje įtvirtinto šlaito nuolydžio kampo skaičiavimo.

39.       Pareiškėjas atsiliepime prašo J. B. apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

40.       Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ar keisti nėra jokio pagrindo. Byloje buvo pateikti dveji šlaito nuolydžio kampo skaičiavimo matavimai, todėl teismas, vertindamas byloje esančių įrodymų visumą, pagal savo vidinį įsitikinimą pagrįstai nusprendė, kad nėra jokio pagrindo skaičiuojant šlaito nuolydį į matavimus įtraukti papėdę, t. y. žemės plotą, esantį projektuojamo statinio rytuose, greta kelio.

41.       Nors apeliantė teigia, kad šlaito nuolydžio kampui apskaičiuoti yra būtinas aukščių skirtumas tarp aukščiausios ir žemiausios paviršiaus vietos, tačiau būtent šia taisykle vadovaujantis ir buvo apskaičiuotas šlaito kampas Inspekcijos pateiktuose matavimuose, tai patvirtina ir į bylą pateikti UAB „Geokada“ paaiškinimai. Abejonių kelia apeliaciniame skunde nurodyti motyvai bei trečiojo suinteresuoto asmens pateiktų matavimų tikslumas, kadangi skaičiuojant šlaitą nepagrįstai matuojamas didelis atstumas (iki kelio, nutolęs į rytų pusę) iki 163,57 metrų, tačiau, kaip matyti iš pateiktos schemos, tai vis tiek nėra žemiausias šioje schemoje pažymėtas taškas, todėl neaišku, kodėl atliekant šiuos matavimus, buvo pasirinktas būtent šis taškas. Apeliantės pateiktuose UAB „Geonorma“ matavimuose neapibrėžtas atstumas, taip pat nepažymėtos izohipsės (horizontalės), todėl kyla pagrįstų abejonių ir dėl šių matavimų tikslumo.

42.       Administracija atsiliepime prašo dėl J. B. apeliacinio skundo spręsti atsižvelgus į šiame atsiliepime išdėstytus argumentus.

43.       Administracijos vertinimu, šioje byloje turėtų būti sprendžiamas klausimas, ar Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 13 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyti draudimai yra taikytini šiam ginčui. Minėtos teisės normos draudžia saugomų (draustinio ar valstybinio parko) teritorijų šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos, tik naujų statinių statybas ir netaikomos tuo atveju, jei statomi pastatai esamose ar buvusiose sodybose, ir tokias statybas leidžia šios teritorijos bendrasis ar kitas planas. Kaip matyti iš byloje esančių Nekilnojamojo turto registro duomenų, pagal ginčijamą Leidimą statybas yra numatyta vykdyti esamoje sodyboje, žemės sklype gyvenamieji ir ūkiniai pastatai egzistuoja nuo 1944 m., o kiti pastatai – nuo 1956 m. bei 1970 m. Bendrajame aiškinamajame rašte yra nurodyta, kad „sklype stovi vienbutis gyvenamas namas, ūkinis pastatas ir lauko rūsys daržovėms. Sklype, šiaurinėje jo dalyje, projektuojamas naujas Vienbutis gyvenamas namas (vieno aukšto su mansarda), esamo gyvenamojo namo paskirtis keičiama į ūkio (lauko virtuvė ir dirbtuvės). Naikinamas sklype esantis lauko rūsys.“ Be to, kaip matyti iš projekto 59 psl. esančio brėžinio, projektuojamas pastatas (pažymėtas Nr. 1) yra numatytas statyti netgi didesniu atstumu nuo šlaito nei šiuo metu sklype esantis pastatas (pažymėtas Nr. 2), taigi, esamą sodybą perstačius, netgi būtų užtikrinta didesnė Pavilnių regioninio parko ir Ribiškių kraštovaizdžio draustinio apsauga.

44.       Direkcija atsiliepime į J. B. apeliacinį skundą prašo dėl minėto skundo spręsti atsižvelgiant į tai, kuriais šlaito nuolydžio matavimais bus vadovaujamasi.

45.       Direkcija pažymi, kad nei Inspekcijos pateiktoje sklypo schemoje, nei apeliantės sklypo schemoje nėra pagrindžiama, kodėl atitinkamas taškas turi būti laikomas apatine šlaito briauna. Tačiau, kaip matyti iš Inspekcijos pateiktos žemės sklypo schemos, net ir pagal UAB „Geokada“ atliktus matavimus šlaitas tęsiasi toliau už ribos, nuo kurios matuotas atstumas iki statinio. Taigi nėra aišku, kodėl UAB „Geokada“ kaip apatinę šlaito briauną parinko tašką iki pastato, o ne greta jo ar už jo.

46.       Bet kuriuo atveju pirmosios instancijos teismas neturėjo kompetencijos spręsti dėl šlaito nuolydžio kampo, viršutinės ar apatinės šlaito nuolydžio briaunos vietos. Kaip nurodė pats pirmosios instancijos teismas, žemės paviršiaus vidutinį nuolydžio/polinkio kampą gali nustatyti matininko arba geodezininko kvalifikaciją turintis asmuo. Tai reiškia, kad šlaito briaunas, tikslu išmatuoti šlaito nuolydį, gali nurodyti tik specialus subjektas – matininko ar geodezininko kvalifikaciją turintis asmuo.

47.       Direkcija atkreipia dėmesį į tai, kad įrodinėjimo našta nagrinėjamoje byloje tenka pareiškėjui. Taigi Inspekcija, teigdama, kad buvo pažeistas Saugomų teritorijų įstatymo imperatyvus draudimas, privalo įrodyti viršutinės bei apatinės briaunos konkrečius taškus.

48.       Apeliantė pateikė apeliacinės instancijos teismui Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 17 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-3167-808/2018, kuriame, anot apeliantės, aiškinamos analogiškos aplinkybės kaip ir šioje administracinėje byloje, todėl prašė jį prijungti prie bylos.

49.       Pareiškėjas rašytiniuose paaiškinimuose prašo apeliacinės instancijos teismo J. B. pateiktu Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu nesivadovauti, nes jis neteisėtas ir nepagrįstas. Minėtas sprendimas nėra nei teisiškai, nei faktiškai susijęs su nagrinėjamos bylos dalyku, nepagrindžia nei bylos reikalavimų, nei atsikirtimų į juos, juo labiau neturi jokios teisinės galios – yra neįsiteisėjęs, nes Inspekcija šį nepagrįstą ir neteisėtą teismo sprendimą apskundė apeliacine tvarka. Be to, bendrosios kompetencijos teisme nagrinėjamas statybos leidimo, išduoto statinio rekonstrukcijai šlaite, teisėtumo klausimas, tuo tarpu šioje administracinėje byloje nagrinėjamas statybos leidimo teisėtumas dėl naujo statinio statybos šalia šlaito. Nepaisant to, kad tiek bendrosios kompetencijos teisme, tiek ir šioje administracinėje byloje nagrinėjami žemės sklypai yra saugomoje teritorijoje, tačiau jie patenka į skirtingas tvarkymo zonas: civilinėje byloje ginčo žemės sklypas patenka į ekosistemas saugančias agrarines teritorijas, o šioje administracinėje byloje nagrinėjamas ginčo žemės sklypas patenka į apsaugines agrarines teritorijas, t. y. skirtingoms tvarkymo zonoms taikytini skirtingi reikalavimai ir skirtingas reglamentavimas. Skirtumą tarp bylų patvirtina ir tai, kad nagrinėjamu atveju statyba pradėta nebuvo, tuo tarpu bendrosios kompetencijos teisme nagrinėjamo ginčo objektas jau pastatytas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV.

50.       Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – ar statybos leidimas buvo išduotas pažeidžiant draudimą valstybiniuose parkuose statyti naujus gyvenamuosius namus, šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos.

51.       Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

52.       Apeliantė pateikė prašymą prijungti prie bylos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. sausio 17 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-3167-808/2018. Šis prašymas netenkinamas, kadangi teismas nenustatė pakankamo ryšio tarp teikiamo sprendimo ir šios bylos. Be to, teismų sprendimų duomenų bazės LITEKO įrašai patvirtina, kad teikiamas sprendimas buvo panaikintas 2019 m. sausio 8 d.

53.       Skundžiamame sprendime teismas teisingai identifikavo teisės normas, taikytinas sprendžiant ginčą – Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 5 punkte (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2014 m. vasario 1 d. iki 2014 m. spalio 3 d.) nustatyta, kad valstybiniuose parkuose draudžiama statyti naujus gyvenamuosius namus, ūkininko ūkio ir kitus pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos. Paminėto įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyta, jog gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos. Paminėtos normos yra imperatyvaus pobūdžio. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad nustačius aukščiau paminėtų normų pažeidimą, būtų pakankamas pagrindas konstatuoti, jog Leidimas neteisėtas.

54.       Šiose nutarties 53 punkte paminėtose normose yra pavartotas terminas „šlaitas“. Nėra teisinių argumentų, kad paminėtas terminas būtų specialusis teisinis terminas, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, jog reikia vadovautis Dabartinės lietuvių kalbos žodynu ir „šlaitą“ apibrėžti kaip „kalno, daubos šoną; skardį“. Papildomai teismas pažymi, kad paprasti, ne specialieji terminai, yra vartojami kasdieninėje žmonių kalboje, todėl jų prasmę gali suvokti kiekvienas sąmoningas žmogus, naudodamasis savo patirtimi. Todėl įvertinti, ar ginčo byloje namą ketinama statyti šlaite, ar šalia šlaito, t. y. kalno, daubos šone ar skardyje, ar šalia kalno, daubos šono ar skardžio, kur šonas, dauba ar skardis prasideda ir baigiasi, gali įvertinti kiekvienas žmogus, ir tam specialiosios žinios nereikalingos. Kartu teismas pažymi, kad žemės sklypo nuolydį patikimai gali nustatyti matininko arba geodezininko kvalifikaciją turintis asmuo.

55.       Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad tarp šalių iš esmės nėra ginčo dėl šlaito viršutinės briaunos taško. 

56.       Teismas, susipažinęs su byloje esančiais planais, schemomis ir vaizdine medžiaga (fotonuotraukomis), vertina, kad J. B. pateiktoje schemoje šlaitas (kalno šonas) baigėsi ties taškais A3 ir B3, ir nėra jokio pagrindo į skaičiavimus įtraukti taškus A4 ir B4, kurie yra nesusiję nei su būsimo namo statybos vieta, nei su ginčo sklypu, be to, teritorija, žiūrint nuo taškų A3 ir B3 link A4 ir B4, nėra nei kalno šonas nei skardis, o iš esmės lygi vieta. Be to, netgi pripažinus, kad namą ketinama statyti šlaite, tai, atsižvelgus į Saugomų teritorijų įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 5 punkto ir 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto normų žodinį išdėstymą, atskaitos taškas nuolydžio vertinimui nuo šlaito viršaus negali būti toliau nei artimiausias būsimo namo kampas, kaip ir yra nurodyta UAB „Geokada“ schemoje (IV t., b. l. 41).

57.       Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad tiek vertinant šlaito kampą tarp J. B. pateiktoje schemoje pažymėtų taškų A1 ir A3 bei B1 ir B3, tiek vertinant pagal pareiškėjo pateiktą schemą, šlaito nuolydžio kampas visais atvejais yra didesnis nei 15 laipsnių, visais atvejais suprojektuotas namas yra arčiau nei 50 m nuo šlaito, kas yra pagrindas konstatuoti, jog buvo pažeistos imperatyvios Saugomų teritorijų įstatymo nuostatos.

58.       Apibendrindama pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

59.       Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies nuostatomis, atmetus apeliacinį skundą, apeliantės patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

60.       Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą taip pat prašo priteisti patirtas teismo išlaidas. Kaip matyti iš prašyme nurodyto dokumento, šios išlaidos buvo patirtos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme (IV t. b. l. 42-43). Teismas pažymi, kad bylinėjimosi išlaidos gali būti paskirstytos tik to teismo ir toje byloje, kurioje jos atsirado (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1526-822/2015), todėl prašymas dėl išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, paduodamas nagrinėti pirmosios instancijos teismui. 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

trečiojo suinteresuoto asmens J. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjo Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos prašymą dėl teismo išlaidų perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Nutartis neskundžiama.