Civilinė byla Nr. 2A-741-178/2016

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00171-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 2.5.10.2.4.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 8 d.

Vilnius

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Dalios Kačinskienės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Litpanelė“ ieškinį atsakovui R. M. dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys S. K. ir J. B..

              Teisėjų kolegija 

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Byloje sprendžiamas ginčas dėl įmonės vadovo atsakomybės nevykdžius pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovo (įmonės vadovo) 128 638,55 Eur žalos atlyginimą bei 5 proc. procesines palūkanas.
2. Nurodė, kad ieškovei Kauno apygardos teismas 2013 m. gruodžio 10 d. nutartimi iškelta bankroto byla, bendrovės vadovu nuo 2006 m. gegužės 18 d. buvo atsakovas. Ieškovės finansinė atskaitomybė VĮ Registrų centras neteikta nuo 2006 metų. Iš kreditorių pateiktų finansinių reikalavimų ir juos pagrindžiančių dokumentų matyti, jog įmonė yra neapmokėjusi dar už 2008 m. sausio mėn. įsigytas prekes ir suteiktas paslaugas išrašytų sąskaitų ir nuo to laikotarpio ieškovės skolos išaugo iki teismo patvirtintos 128 638,55 Eur sumos.
3. Ieškovė jau 2008 m. sausio mėn. buvo faktinio nemokumo būsenoje, negalėjo vykdyti prisiimtų finansinių reikalavimų, o jos vadovas nesprendė įstatymais priskirtų klausimų dėl bendrovės veiklos. Ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo 2013 m. viduryje pateikė kreditoriai. Atsakovo neveikimas vertintinas kaip jo nesąžiningumas prieš bendrovės kreditorius, o tai kartu reiškia ir jo kaip vadovo kaltę. Atsakovas turėjo pareigą inicijuoti sprendimų priėmimą dėl įstatymuose bei ieškovės įstatuose nurodomų privalomų spręsti klausimų (UAB „Litpanelė“ įstatų (toliau- Įstatai) 37.14, 37.15, 39.2, 39.5, 39.8 punktai), šių veiksmų neatliko. Laiku nesikreipdamas dėl bankroto bylos iškėlimo, atsakovas pažeidė CK 2.87 straipsnyje įtvirtintas nuostatas.
4. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (pavėlavimas pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo) ieškovės kreditoriai patyrė 128 638,55 Eur žalą, nes ieškovė neturi jokio turto, iš kurio galėtų būti bent iš dalies dengiami kreditorių reikalavimai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Kauno apygardos teismas 2016 m. vasario 15 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė iš atsakovo ieškovei 109 212,29 Eur žalos atlyginimą, 5 proc. procesines palūkanas bei paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
6. Teismas nustatė, kad atsakovas, būdamas ieškovės vadovu, nuo pat bendrovės įsteigimo momento juridinių asmenų registrui yra pateikęs tik 2006 m. finansinę atskaitomybę. Todėl atsakovas nevykdė Akcinių bankroto įstatymo (toliau – ABĮ) bei Įstatuose numatytos pareigos (ABĮ 35 str. 12 d. 2 p., Įstatų 39.2 p., 40.2 p.). Atsakovas paaiškinimuose pripažino, kad buhalterinę apskaitą vedė buhalterė, o jis faktiškai tuo nesidomėjo, kas reiškia, jog nevykdė savo pareigų tinkamai organizuoti bendrovės kasdieninę veiklą, analizuoti ir vertinti jos finansinę atskaitomybę, ją teikti tvirtinimui visuotiniam akcininkų susirinkimui (Įstatų 37.1, 37.4, 37.14, 39.1, 39.2, 39.4 p.) Atsakovas pripažįsta, kad nešaukė visuotinių akcininkų susirinkimų, nebuvo rašomi jų protokolai, tačiau tvirtina, kad akcininkus informuodavo žodžiu, ką tretieji asmenys neigia, o atsakovas patvirtinančių įrodymų savo teiginiams pagrįsti nepateikė (CPK 178 str.).
7. Sąlygos atsakovui kreiptis dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo buvo jau 2008 m. pradžioje. Iš 2006 metų balanso matyti, kad 2006 m. gruodžio 31 d. bendrovė turto turėjo už 71 852 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 61 335 Lt, t. y. beveik tiek pat, kiek buvo apskaityta turto. Iš ieškovės pagal pirminius buhalterinės apskaitos duomenis sudaryto preliminaraus 2008 metų balanso matyti, kad 2007 m. pabaigoje turto buvo už 89 988 Lt, tačiau per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai jau sudarė 237 833 Lt, t. y. vos ne tris kartus viršijo turimą turtą, be to, įsiskolinimas darbuotojams sudarė 78 020 Lt. 2008 m. pabaigoje turto vertė buvo 111 579 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos sudarė 329 916 Lt, išaugo ir įsiskolinimas darbuotojams iki 182 407 Lt. Bankroto byloje patvirtintų kreditorių reikalavimų analizė patvirtina, kad bendrovė didžiąja dalimi buvo įsiskolinusi darbuotojams tiek iki 2008 m. sausio 1 d., tiek ir vėliau, kas rodo, kad atsakovas kaip bendrovės vadovas nevykdė pareigos savalaikiai kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas jau 2008 m. sausio 1 d. turėjo pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, o jam to nepadarius didėjo įsipareigojimai kreditoriams. Todėl atsakovas turi atlyginti kreditoriams padarytą žalą.
8. Tai, kad atsakovas beveik pusantrų metų nevykdė bendrovės vadovo pareigų, save išleidęs neapmokamų atostogų be visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimo bei neinformavęs jų raštu ir vadovo pareigų nepavedęs kitam asmeniui, negali būti pripažinta tinkamais veiksmais. Toks atsakovo elgesys rodo jo neatsakingumą ir neapdairumą. Faktas, kad atsakovas kurį laiką buvo neapmokamose atostogose, nepaneigia jo atsakomybės ir nepateisina neatsakingo neveikimo bei jam pavestų pareigų nevykdymo pakankamai ilgą laiką.
9. Atsakovas, nusprendęs nutraukti darbo sutartį, elgėsi ne įstatymo nustatyta tvarka, nes nesušaukė visuotinio akcininkų susirinkimo, kuris jo iš darbo neatleido. Įteiktas per notarą pranešimas akcininkams apie prašymą nutraukti darbo sutartį nepanaikino atsakovo pareigos atleidimo iš darbo klausimą spręsti ABĮ ir Įstatų nustatyta tvarka. Taip pat ir pranešimas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai apie darbo santykių pasibaigimą nepripažintinas atsakovo atleidimu iš darbo nuo 2009 m. lapkričio 17 d., ką patvirtina ir Juridinių asmenų registro duomenys – pagal juos atsakovo kaip bendrovės vadovo įgalinimai pasibaigė 2013 m. gruodžio 21 d. įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismas pripažino, kad atsakovas, siekdamas realizuoti savo teisę būti atleistam iš darbo, turėjo laikytis įstatymų nustatytos tvarkos, o to nedarydamas elgėsi neteisėtai, neprotingai ir iš esmės nesąžiningai.
10. Byloje nesvarstytinas akcininkų atsakomybės dėl nesavalaikio kreipimosi iškelti bankroto bylą klausimas, nes reikalavimas atlyginti žalą jiems nepareikštas. Akcininkų veiksmų ar jų neveikimo teisėtumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl dėl atsakovo atsikirtimų, susijusių su akcininkų atsakomybe, teismas nepasisakė.
11. Ieškovės pateikta skaičiuotė patvirtina, kad 2008 m. sausio 1 d. kreditorių reikalavimai sudarė 67 074,98 Lt (19 426,26 Eur), o bankroto bylos iškėlimo metu jie išaugo iki 128 638,55 Eur sumos. Kreditorių reikalavimai, ieškovei neturint turto, nebus patenkinti, todėl atsakovas turi atlyginti kreditoriams padarytą žalą, kuri padidėjo dėl jo pareigos nevykdymo, t. y. 109 212,29 Eur (128 638,55 Eur – 19 426,26 Eur).
12. Atmestini atsakovo argumentai, kad jis nėra atsakingas dėl nepagrįstų kreditorių UAB „Bikuvos“ prekyba ir L. A. S. dalies reikalavimų. UAB „Bikuvos“ prekyba reikalavimas patvirtintas įsiteisėjusiomis teismo nutartimis, todėl yra įgijęs res judicata galią ir negali būti kvestionuojamas. Atsakovas, būdamas ieškovės kreditoriumi, gavęs informaciją apie antspaudo ir parašo suklastojimą, galėjo pats įtakoti patvirtinto kreditorinio reikalavimo peržiūrėjimą. Ikiteisminis tyrimas nenustatė kaltų asmenų, o atsakovas, savavališkai nutraukęs darbinius santykius ir nepagrįstai nebevykdydamas vadovo pareigų, šiais savo veiksmais sudarė sąlygas kreditoriaus UAB „Bikuvos“ prekyba žalai atsirasti. Kreditoriaus L. A. S. reikalavimas taip pat patvirtintas teismo nutartimis, priimtomis Kauno miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 30 d. sprendimo pagrindu, todėl šie teismo sprendimai turi res judicata galią.
13. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Nutartis iškelti bankroto bylą įsiteisėjo 2013 gruodžio 21 d., todėl administratorius tik nuo šio momento sužinojo, kad atsakovas savo neteisėtais veiksmais padarė žalą bendrovei ir jos kreditoriams. Ieškinys pareikštas 2015 m. kovo 4 d., todėl trejų metų senaties terminas reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti nepraleistas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų teisiniai argumentai

14. Atsakovas (toliau – apeliantas) apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą – ieškinį apelianto atžvilgiu atmesti; įtraukti į bylą atsakovais J. B. ir S. K.. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai apelianto veiksmus vertino kaip bendrovės vadovo. 2006 m. gegužės 9 d. įsteigus UAB „Litpanelė“, jos direktoriumi formaliai paskirtas apeliantas, nes bendrovės jis nevaldė, o tik pasirašydavo akcininkų ir buhalterės teikiamus dokumentus. Apeliantas nebuvo faktinis vadovas, iš esmės ėjo vadybininko pareigas, todėl negali atsakyti už padarytą žalą. Iki 2008 m. liepos 1 d. apeliantui vykdant savo darbines pareigas, pagrindinius sprendimus dėl bendrovės veiklos strategijos priimdavo jos akcininkai.
2. Nuo 2008 m. liepos 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. apeliantas direktoriaus pareigų nevykdė, nes buvo neapmokamose atostogose, kurios žodžiu buvo suderintos su akcininkais. Akcininkams taip pat žodžiu buvo pateiktas reikalavimas pašalinti apeliantą iš bendrovės direktoriaus pareigų. Nuo 2009 m. sausio 5 d. iki 2009 m. spalio 31 d. apeliantas vėl buvo neapmokamose atostogose, akcininkams žodžiu ir raštu pranešė apie ketinimą nutraukti darbo sutartį. Kadangi pranešimų akcininkams įteikti nepavykdavo, akcininkai tyčia jo iš direktoriaus pareigų neatleido, todėl 2009 m. rugsėjo 30 d. per Kauno m. 19-ąjį notarų biurą buvo išsiųsti pranešimai apie darbo sutarties nutraukimą, akcininkams šie pranešimai įteikti tinkamai. Akcininkams nereagavus, apeliantas 2009 m. lapkričio 30 d. informavo VSDFV apie darbo santykių pabaigą bei, vadovaudamasis DK 127 straipsnio 1 dalimi, įspėjęs darbdavius (akcininkus) prieš 14 darbo dienų, nuo 2009 m. lapkričio 17 d. pats save atleido iš direktoriaus pareigų. VĮ „Registrų centras“ duomenų dėl direktoriaus pakeitimo nepateikė, nes tą padaryti neturėjo jokių galimybių.
3. Apeliantui išėjus neapmokamų atostogų, bendrovės finansinė padėtis buvo stabili, ji turėjo pradėtų vykdyti sutarčių, įrenginių, kasoje buvo pinigų, įsiskolinimai kreditoriams nebuvo dideli. Faktiškai bendrovei vadovavo akcininkas J. B., jis rūpinosi užsakymais, bendrovės veikla (pinigų apmokėjimais, sutarčių sudarymais), jo patalpose buvo vykdoma veikla. Taip pat J. B. suteikė bendrovei 80 000 Lt paskolą kreditoriniams įsipareigojimams padengti, tai patvirtina 2008 m. sausio 3 d. kasos pajamų orderis Nr. 25. Grįžus apeliantui iš neapmokamų atostogų, paaiškėjo, jog bendrovės akcininkai jokių klausimų dėl bendrovės veiklos neišsprendė, naujo direktoriaus nepriėmė, tik didino bendrovės skolas. Ieškovė iki apelianto nemokamų atostogų dirbo pelningai, buvo vykdomi prisiimti įsipareigojimai, vykdomos sutartys, atsiskaitoma su darbuotojais ir kitais kreditoriais. Todėl apeliantui nebuvo pagrindo kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo.
4. Akcininkams žinant, jog apeliantas išleistas nemokamų atostogų neribotam laikui, jie turėjo pasirūpinti bendrovės tinkamu valdymu, tačiau to nepadarė, laiku nevykdė prisiimtų įsipareigojimų, veiklą vykdė patys, kas sąlygojo kreditoriams nuostolių atsiradimą. Todėl atsakovais byloje turi būti patraukti akcininkai J. B. ir S. K., nes jie, o ne apeliantas turi atsakyti už bendrovei padarytą žalą.
5. Byloje turėjo būti nagrinėjamas juridinio asmens vadovo ir dalyvio civilinės atsakomybės klausimas, nes žala solidariai turėjo būti priteista ir iš akcininkų. Teismas neanalizavo, ar tretieji asmenys atliko vadovui ar dalyviui būdingas funkcijas, žinojo bendrovės finansinę būklę. Akcininkas J. B. dalyvavo bendrovės veikloje ir priiminėjo sprendimus. Teismas nenustatinėjo fakto, kada akcininkai sužinojo, kad bendrovė nemoki, neanalizavo jų civilinės atsakomybės sąlygų.
6. Nepagrįstos teismo išvados dėl žalos dydžio ir priežastinio ryšio. Nors teismas konstatavo, kad pareiga pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsirado 2008 m. sausio 1 d., kuomet kreditoriniai įsipareigojimai sudarė 19 426,26 Eur, tačiau rašytiniai įrodymai patvirtina, jog nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. lapkričio 17 d. kreditoriniai reikalavimai išaugo iki 298 320,76 Lt (86 399,66 Eur), t. y. padidėjo 66 973,41 Eur. Teismas klaidingai įvertino patirtą ieškovės žalos dydį, nes bendrovės vadovas, akcininkai turėtų atsakyti už kreditorinių reikalavimų dydį, kuris susidarė nuo 2008 m. sausio 1 d. iki bendrovės bankroto paskelbimo. Byloje nėra nė vieno rašytinio įrodymo, kuris pagrįstų ieškovės kreditorinių skolų dydį ir jų kilmę.
15. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apeliantas savo reikalavimus grindžia pirmosios instancijos teisme išdėstytais argumentais ir į bylą pateiktais įrodymais, kuriuos pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai įvertino bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
16. Trečiasis asmuo J. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apelianto nurodytos aplinkybės prieštarauja bylos medžiagai ir pagrįstoms teismo išvadoms. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad nuo 2008 m. liepos 1 d. buvo neapmokamose atostogose, kurias žodžiu suderino su akcininkais, bendravo su akcininkais dėl bendrovės finansinės būklės, dėl bankroto bylos iškėlimo.
2. Bendrovės vadovo atstatydinimo tvarka numatyta ABĮ 37 straipsnio 3, 4 ir 10 dalyse. Apeliantas, būdamas bendrovės direktoriumi, pats save „atleido“ iš pareigų, nesilaikydamas įstatyme numatytos tvarkos. Toks apelianto „atsistatydinimas” buvo neteisėtas, todėl nesukėlė jokių teisinių pasekmių. Taip pat apelianto atsistatydinimas nesukėlė ir negalėjo sukelti pasekmių tretiesiems asmenims bei akcininkams, kuriems nekilo pareiga skirti naują vadovą ar kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
3. Nemokumo situacija susidarė apelianto netinkamo vadovavimo metu ir pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo atsirado 2008 m. pradžioje. Tą patvirtino paties apelianto bei ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai, be to, apeliantas patvirtino, kad akcininkų susirinkimų jis nešaukė.
4. Apeliantas paneigė, kad akcininkas J. B. yra sudaręs ieškovės vardu sandorius, ir patvirtino, kad visus sandorius pasirašinėjo pats. Taip pat patvirtino, kad nei J. B., nei buhalterė negalėjo valdyti bendrovės sąskaitų banke.
5. Teismas pagrįstai bendrovės vadovu laikė apeliantą. Ieškovė nereiškė jokių reikalavimų akcininkams, taip pat ir apeliantas kokių nors savarankiškų reikalavimų akcininkams nekėlė. CPK nenumato galimybės be ieškovės sutikimo įtraukti į bylą dar kitus atsakovus (CPK 42 str. 1-2 d.), o CPK 312 straipsnis draudžia apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus.
17. Trečiasis asmuo S. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliantas klaidina teismą, siekdamas neteisėtai įtraukti S. K. į teismo procesą, ir nutyli esmines jam žinomas aplinkybes, kad bendrovės valdyme nuolatos dalyvavo tik J. B., kuris faktiškai buvo vienintelis bendrovės akcininkas. Aplinkybę, kad įmonės steigimo iniciatyva buvo iš J. B. ir V. K., kuris bendrovės valdyme nedalyvavo, teismo posėdyje patvirtino J. B.. S. K. iki prasidedant teismui nei apelianto, nei J. B. nepažinojo, nebuvo jų matęs, apie ieškovę nieko nežinojo – nei kuo ji užsiima, nei kur yra, nepažinojo nė vieno darbuotojo, nebuvo gavęs jokių įmonės dokumentų, pranešimų ar informacijos apie ieškovės veiklą ir buvo tik statytiniu pasirašant bendrovės steigimo dokumentus. Jis pats nėra pasirašęs jokiame bendrovės dokumente dėl bendrovės materialių akcijų, išreikštų sertifikatais, gavimo. Tai rodo, kad jis nebuvo bendrovės akcininku, o iš byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimų matyti, jog faktiniu bendrovės akcininku, su kuriuo apeliantas sprendė einamuosius ir visus kitus bendrovės klausimus, buvo J. B..
2. Skunde apeliantas sąmoningai nepaaiškina, kodėl jis kaip vadovas nevykdė esminių vadovo pareigų: neteikė ataskaitų, nešaukė akcininkų susirinkimų, nesidomėjo bendrovės buhalterine apskaita. Kasdienei bendrovės veiklai pagal ABĮ ir bendrovės įstatus vadovauja bendrovės vadovas, jis yra atsakingas už bendrovės turto valdymą. Apeliantas neginčija teismo išvadų dėl savavališko bendrovės vadovo pareigų palikimo, metinių ataskaitinių akcininkų susirinkimų nesušaukimo, neeilinio susirinkimo nesušaukimo ketinant atsistatydinti iš pareigų.
3. Byloje nėra apelianto argumentus patvirtinančių įrodymų: nėra jo pranešimo savininkams, jog akcininkai privalo spręsti bendrovės mokumo atstatymą (arba pradėti bankrotą), nėra prašymų išleisti jį nemokamų atostogų, nėra turto ar dokumentų perdavimo, turto inventorizavimo ir pan. Gal J. B. apeliantas ir buvo informavęs, tačiau nėra įrodymų, kad būtų kontaktavęs su S. K. kokiu nors bendrovės valdymo klausimu, išskyrus tai, kai buvo gautas iš notaro pranešimas, jog apeliantas pasitraukė iš direktoriaus pareigų.
4. Liudytoju apklaustas buvęs darbuotojas L. S. paliudijo, kad bendrovę per pusę valdė J. B. ir apeliantas. Todėl darytina išvada, jog faktiniais ieškovės akcininkais buvo apeliantas ir J. B..
5. Apelianto skundo argumentai deklaratyvūs, nepatvirtinti byloje surinktais įrodymais. Apeliantas privalėjo paneigti ieškovės įrodinėjamus neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį, taip pat ir kaltės prezumpciją. Apeliantas nepateikė argumentų, kurie sudarytų pagrindą panaikinti arba pakeisti skundžiamą sprendimą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

18. CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
19. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nekonstatuojama.
20. Kaip minėta, byloje sprendžiamas ginčas dėl įmonės vadovo atsakomybės, kildinamos iš jo pareigos inicijuoti įmonei bankroto bylą nevykdymo. Šiame kontekste pastebėtina, kad pareigą inicijuoti bankroto bylą, esant tam tikroms įstatyme nustatytoms aplinkybėms, turi tiek įmonės vadovas, tiek ir savininkai (ĮBĮ 8 str. 1 d.), šie subjektai taip pat turi  ir pareigą atlyginti žalą, kurią patyrė kreditoriai dėl to, kad įmonė pavėlavo pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo (ĮBĮ 8 str. 4 d.).

   Dėl atsakovo pareigos inicijuoti bankroto bylą (ne)buvimo

21. Skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas išdėstė esmines teisminės praktikos nuostatas sprendžiant vadovo civilinės atsakomybės klausimą šios kategorijos (kai vadovas nepateikia pareiškimo dėl bankroto bylos įmonei, esant jai nemokiai, iškėlimo) bylose. Todėl teisėjų kolegija jų nekartoja. Įvertinus apeliacinio skundo argumentus, kad, apelianto nuomone, nagrinėjamu atveju visa atsakomybė turėtų tekti akcininkams, akcentuotina tik tai, kad teisminėje praktikoje pripažįstama, kad visų pirma įmonės vadovas geriausiai žino įmonės einamąją veiklą, jos tendencijas, finansinę padėtį, todėl būtent jis turi galimybę bei pareigą operatyviausiai spręsti įmonei aktualius klausimus inter alia dėl bankroto bylos inicijavimo.  
22. Teismas sprendė, kad 2008 m. pradžioje įmonė jau buvo nemoki ir jau buvo atsiradusi pareiga inicijuoti bankroto bylos iškėlimą. Apeliantas teigia buvęs tik formaliu įmonės vadovu, faktiškai bendrovės jis nevaldė, viską sprendė akcininkai,  įmonės padėtis jo darbo metu buvo gera, įmonė dirbo stabiliai, dengė kreditorinius įsipareigojimus. Teisėjų kolegija atmeta tokio pobūdžio argumentus.
23. Įmonės  vadovu apeliantas buvo paskirtas jau nuo įmonės įregistravimo dienos 2006 m. gegužės 18 d. (juridinių asmenų registre vadovu jis nurodomas iki 2014 m.). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog jis neteikė finansinių ataskaitų (išskyrus už 2006 m.), nešaukė akcininkų susirinkimų, nesidomėjo įmonės buhalterine apskaita ir pan. Viena vertus, tokios aplinkybės gal būt teiktų prielaidas manyti, kad apeliantas buvo tik formalus vadovas. Kita vertus, jos gali reikšti ir tai, kad apeliantas tiesiog sąmoningai ignoravo savo kaip vadovo dalies pareigų vykdymą. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys labiau ir patvirtina būtent pastarąją  situaciją. Iš liudytojo L. S. parodymų galima daryti išvadą, jog tiek akcininkas J. B., tiek apeliantas aktyviai veikė bendrovėje. Apeliantas žinojo esąs paskirtas vadovu, pasirašinėjo įvairius dokumentus, todėl neabejotinai turėjo žinoti ir savo kaip vadovo pareigas. Beje, ir jis pats teigia aptarinėjęs bendrovės veiklą ir jos perspektyvas su akcininkais. Todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad jis buvo vien pasyviu statytiniu ir jo vadovavimo bendrovei faktas buvo tik fikcija. Ta aplinkybė, kad jis galbūt ir paklusdavo akcininkų (ar vieno iš kų) nurodymams, negali eliminuoti jo atsakomybės už vadovo pareigų nevykdymą ar netinkamą jų vykdymą, juo labiau, kad juridinio asmens dalyvio interesai ne visada gali sutapti su paties juridinio asmens ir jo vadovo interesais. Atsižvelgiant į tai, atmestini apelianto argumentai dėl atsakomybės jo (tik kaip statytinio) atžvilgiu taikymo negalimumo.
24. Apeliantas jokiais įrodymais nepaneigia ieškovės pateikto 2008 m. gruodžio 31 d balanso duomenų, iš kurių matyti, kad 2008 m. sausio 1 d. būklei vien įsiskolinimas darbuotojams buvo artimas viso įmonės turimo turto vertei (atitinkamai – 78 020 Lt ir 89 998 Lt), nekalbant jau apie tai, kad šią vertę įmonės bendri (beje, visi trumpalaikiai) įsipareigojimai  (237 833 Lt) viršijo beveik tris kartus  (1 t. b.l. 161-162). Iš 2008 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitos duomenų matyti, kad 2007 m. nuostoliai siekė 158 362 Lt (1 t., b.l. 163). Pats apeliantas  nurodo, kad prasidėjus 2008 m. ekonominei krizei svarstė su akcininkais tolesnes įmonės veiklos perspektyvas ir būtent dėl jų neaiškumo nuo 2008 m. vidurio išėjo nemokamų atostogų. Taigi, jau vien šios aplinkybės paneigia jo aiškinimą apie stabilią įmonės būseną ir veiklos vykdymą.
25. Teisėjų kolegija atmeta apelianto teiginius, kad kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo nebuvo būtinumo, nes akcininkas J. B. 2008 m. sausio 3 d. suteikė 80 000 Lt paskolą darbuotojų atlyginimams išmokėti (2 t., b.l. 64). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nepateikta įrodymų apie šios paskolos panaudojimą tam tikslui. Tokias abejones dar labiau sustiprina ieškovės skolų sąrašo analizė (2 t., b.l. 107). Iš šio sąrašo duomenų matyti, kad, pavyzdžiui, S. N., kuris atleistas iš darbo dar 2007 m. lapkričio 30 d., neišmokėtas atlyginimas  2008 m. sausio 1 d. ir 2009 m. lapkričio 17 d. buvo toks pat, kitą dieną po paskolos suteikimo atleisto G. G. 2008 m. sausio 1 d. neišmokėtas atlyginimas ne tik nebuvo išmokėtas ar nesumažėjo jį atleidžiant, bet vėliau neišmokėto atlyginimo suma netgi išaugo.
26. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus motyvus ir nekartojant kitų pirmosios instancijos teismo nurodytų motyvų, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai nepaneigia bylos duomenimis pagrįstos skundžiamo sprendimo išvados, jog 2008 m. pradžioje  jau buvo pagrindas inicijuoti ieškovei bylą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pastebėtina, kad nei apeliantas, nei akcininkai šios pareigos ir nevykdė apskritai (bankroto byla iškelta 2013 m. pabaigoje kreditoriaus reikalavimu).

    Dėl žalos dydžio

27. Apeliantas iš esmės nekvestionuoja teismo motyvų, grindžiamų teisminėje praktikoje suformuluotomis taisyklėmis, dėl žalos dydžio nustatymo šios kategorijos bylose principo – vadovas atsako ne už visus likusius nepatenkintus kreditorinius reikalavimus, o už tą jų dalį, kuri atsirado dėl neteisėto delsimo inicijuoti bankroto bylą. Tačiau apeliantas, nesutikdamas su jam taikytina atsakomybe apskritai (jo nuomone, ji galėtų būti taikoma tik akcininkams,), taip pat nesutinka ir su teismo atliktu žalos dydžio apskaičiavimu apelianto darbo laikotarpio pas ieškovę kontekste. Teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas sutikti su pastarojo pobūdžio argumentais.
28. Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas ieškinį iš dalies, pagrįstai atmetė ieškinio dalį dėl kreditorinių reikalavimų sumos (19 426,26 Eur), atsiradusios iki 2008 m. sausio 1 d. Tačiau teismas priteisė visą nepatenkintą kreditorinių reikalavimų, patvirtintų ieškovės bankroto byloje, dalį. Teismas, remdamasis rašytiniais įrodymais, nustatė, kad apeliantas 2009 m. rugsėjo 30 d. informavo per notarą  akcininkus dėl darbo sutarties nutraukimo, o 2009 m. lapkričio 30 d. Valstybinę socialinio draudimo fondo valdybą apie darbo sutarties nutraukimą nuo 2009 m. lapkričio 17 d. Tačiau konstatavo, jog apeliantas, nusprendęs nutraukti darbo sutartį, elgėsi ne ABĮ nustatyta tvarka, kadangi nesušaukė visuotinio akcininkų susirinkimo ir būtent šis organas neatleido jo iš darbo. Teismo nuomone, pranešimas akcininkams apie nutraukiamą darbo sutartį nepanaikino apelianto pareigos atleidimo iš darbo klausimą spręsti ABĮ ir Įstatų nustatyta tvarka, o to nedarydamas jis elgėsi neteisėtai, neprotingai ir iš esmės nesąžiningai. Teisėjų kolegijos nuomone, tokios teismo išvados šios bylos faktinių aplinkybių kontekste nėra visiškai pagrįstos.
29. Bendrovėje buvo tik du akcininkai, apie darbo sutarties nutraukimą jie apelianto buvo informuoti per notarą, kitaip tariant, visiems akcininkams apelianto ketinimas buvo žinomas. Pastebėtina, kad jau pats nedažnai pasitaikantis informavimo būdas – akcininkų informavimas per notarą - neleidžia visiškai ignoruoti apelianto aiškinimo, kad faktiškai darbo sutarties nutraukimo klausimas kitaip nebuvo sprendžiamas (apeliantas nurodo, kad apie darbo sutarties nutraukimą buvo kalbėta ir anksčiau). Jokios reakcijos nė vienas iš akcininkų nerodė nei gavę minėtus pranešimus, nei po to, kai apeliantas nebedirbo, pats J. B. atsiliepime į ieškinį nurodo, kad apeliantas 2009 m. lapkričio 17 d. „išėjo“ (2 t., b.l. 25). Todėl vien ta aplinkybė, kad apeliantas formaliai nesušaukė akcininkų susirinkimo, teisėjų kolegijos nuomone, neturėtų būti pakankamu pagrindu taikyti jam civilinę atsakomybę ir už laikotarpį, kai apeliantas faktiškai jau nebedirbo, nes šiame laikotarpyje atsiradę/padidėję kreditoriniai reikalavimai  nėra susiję su jo netinkama veika.
30. Byloje yra pateikti (ir apelianto nenuginčyti) duomenys, kad 2008 m. sausio 1 d. – 2009 m. lapkričio 17 d. laikotarpyje kreditoriniai reikalavimai padidėjo 231 245,78 Lt suma (2 t., b.l. 107). Pirmosios instancijos atmetė apelianto atsikirtimus dėl UAB „Bikuva“ ir L. S. kreditorinių reikalavimų iš esmės tuo pagrindu, kad šių kreditorių reikalavimai patvirtinti įsiteisėjusia teismo nutartimi. Tačiau vien šis faktas, teisėjų kolegijos nuomone, savaime nelemia apelianto atsakomybės UAB „Bikuva“ kreditorinio reikalavimo apimtyje – ikiteisminio tyrimo duomenys patvirtina, kad 2009 m. gegužės 27 d. prekių pirkimo pardavimo sutartį apelianto, kaip ieškovės vadovo, vardu pasirašė ne apeliantas, dokumente panaudotas net ir ne ieškovės antspaudas (1 t., b.l. 48-50, 75, 102). Todėl, nepaisant to, kad UAB „Bikuva“ kreditorinis reikalavimas ieškovės bankroto byloje yra patvirtintas, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad jis kyla iš netinkamos apelianto veikos. Teisėjų kolegija sprendžia, kad iš padidėjusių kreditorinių reikalavimų sumos taip pat turi būti atimta 6 828,21 Lt įsiskolinimo suma S. N., nes šis asmuo atleistas dar 2007 m. lapkričio 30 d. ir ši suma apelianto darbo laikotarpyje nekito. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu  L. S. kreditorinio reikalavimo dalyje, nes, kaip matyti iš Kauno apylinkės teismo 2009 m. balandžio 30 d. sprendimo už akių, ieškovas toje byloje prašė priteisti darbo užmokestį už 2008 m. balandžio – rugpjūčio mėn. t.y. neišmokėtą apelianto vadovavimo metu (1 t., b.l. 30-32). Taigi, eliminavus UAB „Bikuva“ ir S. N. kreditorinius reikalavimus, yra pagrindas daryti išvadą, kad 2008 m. sausio 1 d. – 2009m. lapkričio 17 d. laikotarpyje kreditorinių reikalavimų suma padidėjo 59 948,14 Eur (206 988,95 Lt).

    Dėl priteistinos žalos dydžio

31. Apeliantas nurodo, kad prasidėjus ekonominei krizei ir įmonės veiklos perspektyvoms tapus neaiškioms, jis, akcininkams pasiūlius, išėjo nemokamų atostogų.  Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog apeliantas beveik pusantrų metų nevykdė bendrovės vadovo pareigų, save išleidęs neapmokamų atostogų be visuotinio akcininkų susirinkimo pritarimo ar neinformavęs jų raštu ir vadovo pareigų nepavedęs kitam asmeniui, todėl tokie jo veiksmai negali būti pripažinti tinkamais ir toks jo elgesys rodo visišką atsakovo, kaip bendrovės vadovo, neatsakingumą ir neapdairumą. Todėl sprendė, kad byloje nustatytas faktas, jog atsakovas kurį laiką buvo neapmokamose atostogose, nepaneigia jo atsakomybės ir nepateisina jo neatsakingo neveikimo bei jam pavestų pareigų nevykdymo pakankamai ilgą laikotarpį. Teisėjų kolegija tik iš dalies sutinka su tokiomis išvadomis.
32. Iš VSDFV Kauno skyriaus pažymos matyti, kad 2008 m. liepos 1 d. – 2008 m. gruodžio 31 d. bei 2009 m. sausio 5 d. - 2009 m. spalio 31 d. laikotarpiai apelianto atžvilgiu buvo nedraudiminiai (1 t., b.l. 69), kas leidžia iš esmės tikėti apelianto buvimo neapmokamose atostogose faktu. Turint omenyje tokį ilgą laiką, per kurį jokių veiksmų iš akcininkų pusės dėl vadovo pakeitimo/atšaukimo nebuvo, apelianto aiškinimas, jog šis klausimas buvo su akcininkais suderintas, yra pakankamai tikėtinas, nes menkai tikėtina situacija, kad pusantrų metų nesant įmonės vadovo jos du savininkai būtų nesiėmę jokių priemonių dėl įmonės veiklos užtikrinimo. Kita vertus, atvejai, kada galima pasinaudoti nemokamomis atostogomis, yra nurodyti DK 184 straipsnyje ir bet kuriuo atveju akivaizdu, kad nemokamų atostogų priedanga negali būti pridengtas faktinis nusišalinimas neribotam laikui nuo pareigų vykdymo net ir nesant akcininkų prieštaravimo.
33. Kaip  minėta, ne tik įmonės vadovui, bet ir įmonės savininkams įstatyme yra nustatyta pareiga inicijuoti bankroto bylą esant įmonės nemokumui ir ši jų pareiga nėra saistoma įmonės vadovo (ne)veikimu šiuo aspektu. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nesprendžiamas akcininkų atsakomybės klausimas, nes tokio reikalavimo nėra pareikšta. Iš tikrųjų, tokio reikalavimo nėra pareikšta ir jų atsakomybės klausimas nesprendžiamas, o teismas, net jei tam ir būtų pagrindas, savo iniciatyva negali nei pakeisti ieškovės pasirinkto atsakovo, nei išplėsti jų ratą. Tačiau tai nereiškia, kad dėl to nėra reikšmingi ir apskritai turėtų likti neįvertinti, kaip iš esmės sprendė pirmosios instancijos teismas, apelianto argumentai, jog atsakomybė dėl bankroto bylos neinicijavimo turėtų būti taikoma ne jam, bet akcininkams (CPK 185 str., 270  str. 4 d. 3 p.). Juo labiau, kai ir pats pirmosios instancijos teismas 2015 m. liepos 1 d. teismo posėdyje savo iniciatyva nutarė dėl jų įtraukimo trečiaisiais asmenimis bei pasiūlė ieškovei spręsti klausimą dėl reikalavimų akcininkams pareiškimo (1 t., b.l. 133). Minėto pobūdžio apelianto argumentai gali būti reikšmingi sprendžiant klausimą, ar žala kreditoriams atsirado vien tik dėl apelianto veiksmų, o jei ne – tai koks jo atsakomybės laipsnis. Kasascinio teismo yra konstatuota, jog juridinio asmens dalyvio veikla turi būti vertinama, be kita ko, remiantis CK 1.5 straipsnyje įvirtintais protingumo ir sąžiningumo principais, kurių pažeidimas juridinio asmens tikslų atžvilgiu gali pasireikšti inter alia juridinio asmens dalyviui nepriimant arba vengiant priimti sprendimus, būtinus tinkamai juridinio asmens veiklai užtikrinti, piktnaudžiaujant įstatymų suteiktomis teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-681/2013).
34. Dėl pirmiau jau paminėtų motyvų, teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad ne tik apeliantas pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, tačiau ir akcininkai, žinodami, kad vadovas ilgą laiką yra, ir tikėtina – jų pritarimu, nemokamose atostogose nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo ir sudarė sąlygas  kreditorinių reikalavimų padidėjimui. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad esant tokioms faktinėms aplinkybėms priteisti visą kilusią žalą iš apelianto nebūtų teisinga, sąžininga ir protinga (CK 1.5 str.), ir sprendžia, kad 30 000 Eur žalos atlyginimo priteisimas  atitiktų tiek šiuos principus, tiek apelianto atsakomybės laipsnį.
35. Remiantis tuo, kas išdėstyta, skundžiamas sprendimas dėl priteistos žalos dydžio pakeičiamas, atitinkamai pakeičiant ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 326 str. 1 d. 3 p., 329 str. 1 d. 1 p.).  

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalimi,

n u t a r i a :

              Kauno apygardos teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą pakeisti: sumažinti iš atsakovo R. M. priteistą žalos atlyginimo dydį iki 30 000 Eur, žyminį mokestį valstybei - iki 889 Eur, J. B. ir S. K. atstovavimo išlaidas kiekvienam - iki 115 Eur.

              Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

              Sumažinti Kauno apygardos teismo 2015 m. kovo 6 d. nutartimi laikinųjų apsaugos priemonių, taikytų atsakovo R. M. atžvilgiu, bendrai 128 638,55 Eur sumai mastą iki 30 000 Eur.

              Nutarties kopiją siųsti Turto arešto tvarkytojui.

Teisėjai                                                                                                                              Konstantinas Gurinas

                                                                                                                                            Dalia Kačinskienė

                                                                                                                                            Alvydas Poškus