Administracinė byla Nr. A-696-415/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03848-2015-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.1.2; 50.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugsėjo 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,JGK statyba“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,JGK statyba“ skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė ,,JGK statyba“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB ,,JGK statyba“, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–6), kurį patikslino (b. l. 59–65), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Nacionalinė žemės tarnyba, NŽT) 2015 m. liepos 3 d. sprendimą Nr. 1SS-1748-(9.5.) ,,Dėl skundų nagrinėjimo“; 2) įpareigoti trečiąjį suinteresuotą asmenį Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrių (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo, NŽT Vilniaus miesto skyrius) su UAB „JGK statyba“ ne aukciono tvarka sudaryti žemės nuomos sutartį (-is) dėl 1990 m. gegužės 25 d. aktu perduotos nuolatiniam naudojimui ir detaliuoju planu suplanuotos 1 500 gyventojų „JGK Salotė“ gyvenamųjų namų komplekso statybai ir eksploatacijai (duomenys neskelbtini) 0,22 ha, 0,02 ha, 0,40 ha ploto bei (duomenys neskelbtini) gatvių sankirtoje 1,3 ha ploto valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės teritorijos (sklypo) dalies, kuri Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gruodžio 1 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-5995 priskirta prie laisvos valstybinės žemės fondo (Nr. (duomenys neskelbtini)) ir kurios 1,3 ha plotas UAB „Arlitanas“ parengtame žemės reformos žemėtvarkos projekto papildyme pažymėtas skaičiumi Nr. (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas nurodė, kad Nacionalinė žemės tarnyba, iš esmės daugiau nei 13 metų nenagrinėjusi jo 2001 m. birželio 21 d., 2002 m. kovo 12 d. ir 2002 m. gruodžio 23 d. prašymų, pažeidė jo teises į informaciją ir valstybinės žemės nuomą, nesilaikė institucijos veiklą reglamentuojančių teisės normų. Pareiškėjo teigimu, NŽT neteisingai aiškino valstybinės žemės nuomos sutarties sudarymo pagrindus, nurodydama, jog 0,22 ha, 0,02 ha, 0,40 ha ir 1,3 ha sklypai galėtų būti ne aukciono tvarka išnuomoti tik tuo atveju, jei šiuose sklypuose būtų jo nuosavybės teise valdomų statinių. Toks teiginys yra neteisingas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.551 straipsnio 2 dalimi. Jo teisė išsinuomoti 0,22 ha, 0,02 ha, 0,40 ha ir 1,3 ha sklypus ne aukciono tvarka yra grindžiama aplinkybėmis (pagrindais), numatytomis įstatymuose: Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. gegužės 16 d. potvarkiu Nr. 142p ir 1990 m. gegužės 25 d. aktu, kurie galioja ir nėra panaikinti, bei daugiau nei              prieš 20 metų įvykusiu teritorijos perdavimu užstatymui ir jos naudojimusi statiniams statyti ir eksploatuoti (detaliuoju planu, gyvenamųjų namų ir inžinerinių komunikacijų statybos projektais, statybos leidimu) (CK 4.160 str.). NŽT pasisakė tik dėl vieno iš Civilinio kodekso 6.551 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų – valstybinės žemės užstatymo statiniais ir jų valdymo nuosavybės teise, o kitas pagrindas – 33 ha teritorijos, į kurią įeina sklypai, suteikimas, jos ilgalaikis faktinis     ir teisinis valdymas, vystymas (gerinimas), paruošimas užstatymui, nuomos mokesčio mokėjimas – liko neaptartas. Be to, jis turi teisę į 33 ha ploto žemės sklypą ne tik paminėtais pagrindais, bet ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005 m. balandžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-647-8/2005 pagrindu. Pareiškėjas pažymėjo, jog 2000 m. spalio 26 d. valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės nuomos sutartimi Nr. 623 valstybė iš 33 ha valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės teritorijos jam išnuomojo 6,3 ha teritorijos dalį, kuri tuo metu nebuvo užstatyta jokiais statiniais, t. y. paminėtu atveju buvo nuspręsta, jog statinių teritorijoje nebuvimas nebuvo ir nėra kliūtis sudaryti nuomos sutartį. Analogiškoje situacijoje NŽT Vilniaus miesto skyrius statinių nebuvimą laiko pagrindu atsisakyti sudaryti nuomos sutartį. 33 ha ploto teritorijos dalies (sklypų) valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės nuomos įforminimo arba grąžinimo Lietuvos Respublikai (Vyriausybei) procedūra nėra tinkamai užbaigta ne dėl jo kaltės.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus, atsiliepimu į skundą (b. l. 78–86) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad dėl pareiškėjui suteikto žemės sklypo nuomos buvo išsamiai ir aiškiai pasisakyta Vilniaus apygardos teismo 2008 m. balandžio 3 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-430-45/2006, Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-484/2008, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 26 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-386-142/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A63-415/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2014, kuriuose nustatyta, jog pareiškėjo teisė valdyti 33 ha žemės sklypą yra pasibaigusi. Pareiškėjas neturi reikalavimo teisės į 33 ha žemės sklypą dar ir dėl to, jog ginčo teritorijoje yra kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančių pastatų, o prie jų yra žemės sklypai, gatvės ir keliai. Pareiškėjo turėta iš nuomos santykių atsiradusi teisė valdyti ginčo sklypą yra pasibaigusi, todėl baigėsi ir reikalavimo teisė suderinti visas 33 ha sklypo ribas. Pažymėjo, jog Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. 2.3-115-01, 2004 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 2.3-2706-01, 2004 m. gruodžio 6 d. įsakymu Nr. 2.3-9615-01 buvo patikslinta 2000 m. spalio 26 d. valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės nuomos sutartis Nr. 623 mažinant pareiškėjui išnuomotą 6,3 ha plotą bei suformuoti ir perduoti žemės sklypai kitiems asmenims bei įmonėms, nes nuo nuomos sutarties sudarymo momento žemės sklypuose pastatyti statiniai buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre kaip savarankiški turtiniai vienetai, nuosavybės teise priklausantys paminėtiems asmenims. Atsižvelgiant į tai, buvo mažinamas ir pareiškėjo nuomojamo sklypo dydis. Pareiškėjui nuosavybės teise ar nuomos pagrindu nepriklauso statiniai, esantys ginčo sklype, todėl nėra teisinio pagrindo jo prašomai nuomos sutarčiai galioti ar ją sudaryti.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 29 d. sprendimu (b. l. 130–135) atmetė pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,JGK statyba“ skundą.

Teismas nustatė, kad dėl faktinių aplinkybių ginčo byloje nėra. Ginčas byloje iš esmės kilo dėl to, jog pareiškėjui iš 33 ha valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės teritorijos buvo išnuomota 6,3 ha, o dėl likusio 0,22 ha, 0,02 ha, 0,40 ha ir 1,3 ha ploto atsakovas atsisakė sudaryti valstybinės žemės sklypų nuomos sutartis.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 9 straipsnio 6 dalies 1 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintų Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 28 punktu.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas neginčijo fakto, jog 0,22 ha, 0,02 ha, 0,40 ha ir 1,3 ha sklypai nėra užstatyti jam nuosavybės teise priklausančiais statiniais, tačiau teigė, jog ši žemė jam turėtų būti išnuomojama kitu Civilinio kodekso 6.551 straipsnio 2 dalyje numatytu pagrindu („kitais įstatymų numatytais atvejais“), t. y. pareiškėjas nuo 1992 m. sausio 15 d. yra visų Vilniaus miesto statomų jaunimo gyvenamųjų namų kompleksų (JGK) direkcijos teisių ir pareigų perėmėjas, todėl įgijo teisę valstybei priklausančioje žemėje, įskaitant 0,22 ha, 0,02 ha, 0,40 ha, 1,3 ha ploto valstybinės žemės sklypuose, statyti statinius, sodinti sodinius, o realizuodamas šias teises 33 ha teritorijoje, į kurią patenka paminėti sklypai, nuo 1990 m. vykdė individualių gyvenamųjų namų ir kitų objektų projektavimą, statybą ir eksploatavimą. Teigė, jog teisė išsinuomoti 0,22 ha, 0,02 ha, 0,40 ha ir 1,3 ha sklypus ne aukciono tvarka yra grindžiama aplinkybėmis, numatytomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. gegužės 16 d. potvarkiu Nr. 142p ir 1990 m. gegužės 25 d. aktu, kurie galioja ir nėra panaikinti, bei daugiau nei prieš 20 metų įvykusiu teritorijos perdavimu užstatymui ir jos naudojimusi statiniams statyti ir eksploatuoti. NŽT pasisakė tik dėl vieno iš CK 6.551 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų – valstybinės žemės užstatymo statiniais ir jų valdymo nuosavybės teise, o kita pareiškėjo nurodyta aplinkybė – 33 ha teritorijos, į kurią įeina paminėti sklypai, suteikimas, jos ilgalaikis faktinis ir teisinis valdymas, vystymas, paruošimas užstatymui, nuomos mokesčio mokėjimas – nenagrinėta.

Teismas, vadovaudamasis CK 6.551 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad valstybinė žemė išnuomojama ne aukciono būdu, jeigu ji užstatyta fiziniams ar juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais pastatais, statiniais ar įrenginiais, taip pat kitais įstatymų numatytais atvejais, pažymėjo, jog turi nustatyti, ar pareiškėjo nurodytos aplinkybės gali būti priskirtos „kitiems įstatymų numatytiems atvejams“.

Teismas nustatė, kad dėl pareiškėjui suteikto žemės sklypo nuomos buvo išnagrinėtos      šios bylos: Lietuvos apeliaciniame teisme civilinė byla Nr. 2A-484/2008, Vilniaus apygardos administraciniame teisme administracinė byla Nr. I-386-142/2009, Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme administracinė byla Nr. A63-415/2010, Lietuvos Aukščiausiajame Teisme civilinė byla Nr. 3K-3-448/2014. Paminėtose bylose nurodyta, kad nustatytos aplinkybės (sklypo suteikimo sąlygos ir mokėtas mokestis) sudarė pagrindą teigti, jog tarp valstybinės žemės savininko ir pareiškėjo buvo žemės nuomos santykiai. Teismai nustatė, kad žemės nuomos santykiai baigėsi 2000 m. gegužės 24 d., sutartis nebuvo atnaujinta (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-386-142/2009). Pasibaigus teisiniams santykiams, kuriems atsirasti buvo pagrindas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. gegužės 16 d. potvarkis Nr. 142p, šiuo aktu pareiškėjas negali pagrįsti teisės reikalauti, kad atsakovas rengtų žemės reformos projekto papildymą ir suteiktą paminėtu potvarkiu žemės sklypą pažymėtų kaip valstybės išperkamą žemę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-415/2010). Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-484/2008 konstatavo, kad „nėra įrodymų, jog ieškovas (UAB „JGK statyba“) atitiktų nustatytas išimtis (Žemės įstatymo 9 str. 6–9 p.), todėl atsakovai neturi teisinės pareigos ne įstatymu nustatyta tvarka suteikti ieškovui teisę nuomoti žemės sklypą ne aukciono tvarka“. Teismas pažymėjo, jog faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 str. 2 d.). Teismo vertinimu, iš pacituotų teismų sprendimų matyti ir neginčytinai nustatyta, jog žemės nuomos santykiai yra pasibaigę, todėl pareiškėjo argumentą, jog jo teisę išsinuomoti 0,22 ha, 0,02 ha, 0,40 ha ir 1,3 ha sklypus ne aukciono tvarka pagrindžia Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. gegužės 16 d. potvarkis Nr. 142p ir 1990 m. gegužės 25 d. aktas, kurie yra galiojantys, bei daugiau nei prieš 20 metų įvykęs teritorijos perdavimas užstatymui ir jos naudojimas statiniams statyti ir eksploatuoti, atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas savo teisę į ginčo teritoriją grindė nuomos mokesčio mokėjimu. Įvertinęs skundžiamo sprendimo turinį, teismas nustatė, jog iš esmės jis yra grindžiamas paminėtais teismo sprendimais bei Taisyklių 2.1, 2.2, 2.4 ir 28 punktais. Pabrėžė, kad šioje byloje jau buvo nustatyta, jog teisiniai santykiai, kilę iš žemės nuomos, yra pasibaigę, todėl šis pareiškėjo argumentas nesudarė jokio pagrindo išnuomoti ginčo sklypus. Pažymėjo, jog, konstatavus žemės nuomos teisinių santykių pasibaigimą, atsakovas neturėjo pareigos nagrinėti pareiškėjo nurodytų faktinių aplinkybių, jog jis ilgą laiką sklypus valdė, paruošė užstatymui, vystė ir mokėjo nuomos mokestį, nes jokie teisės aktai nenumato galimybės išnuomoti žemės sklypus būtent dėl paminėtų faktinių aplinkybių. Vien nuomos sutarties sudarymas įpareigoja nuomininką naudotis bei tinkamai prižiūrėti išsinuomotą turtą (CK 6.489, 6.492, 6.493 str.). Be kita ko, pareiškėjo argumentas dėl žemės nuomos mokesčio mokėjimo taip pat nesudarė pagrindo patenkinti pareiškėjo prašymą išsinuomoti žemę ne aukciono būdu. Toks argumentas yra nepagrįstas dėl to, jog Lietuvos apeliacinis teismas dėl pareiškėjui suteikto žemės sklypo nuomos savo nutartyje yra konstatavęs, jog Lietuvos Respublikos įstatymai nenumatė valstybinės žemės nuomotojui pareigos, pasibaigus žemės nuomos sutarties terminui, atlyginti sumokėtą žemės nuomos mokestį (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-484/2008). Teismas taip pat pažymėjo, kad CK 6.477 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog pagal nuomos sutartį viena šalis (nuomotojas) įsipareigoja duoti nuomininkui daiktą laikinai valdyti ir naudotis juo už užmokestį, o kita šalis (nuomininkas) įsipareigoja mokėti nuomos mokestį. Taigi pareiga mokėti nuomos mokestį yra įtvirtinama nuomos sutartimi, todėl vien nuomos mokesčio mokėjimas negali būti pagrindu išnuomoti pareiškėjui 0,22 ha, 0,02 ha, 0,40 ha ir 1,3 ha sklypus.

Teismas pažymėjo, jog skundžiamas sprendimas iš esmės atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1, 2 dalių keliamus reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014, 2014 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-839/2014, 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009). Skundžiamame sprendime yra nurodyta jo apskundimo tvarka bei pagrindimas (sprendimas grindžiamas Taisyklių nuostatomis bei teismų sprendimais). Nors atsakovas neišnagrinėjo visų pareiškėjo 2015 m. balandžio 20 d. ir 2015 m. balandžio 24 d. skunduose nurodytų aplinkybių, tačiau, kaip jau buvo paminėta šiame sprendime, nustačius, jog žemės nuomos teisiniai santykiai yra pasibaigę, o 0,22 ha, 0,02 ha, 0,40 ha ir 1,3 ha sklypuose nėra pareiškėjui nuosavybės teise priklausančių statinių, teisės normos kitais atvejais nenustato pareigos su tokiu asmeniu sudaryti žemės nuomos ne aukciono tvarka sutartį, kitos pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudarytų pagrindo keisti skundžiamą sprendimą. Be kita ko, vadovaujantis paminėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovui šiuo atveju kilo pareiga motyvuotai atsakyti tik į pagrindinius pareiškėjo skunduose nurodytus argumentus.

Teismas, įvertinęs tai, kas išdėstyta, konstatavo, jog skundžiamas sprendimas yra teisėtas     ir pagrįstas, o jį panaikinti nėra jokio teisinio pagrindo. Kadangi atmetė pareiškėjo reikalavimą panaikinti skundžiamą sprendimą, antrąjį pareiškėjo reikalavimą teismas atmetė kaip išvestinį iš pirmojo.

III.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė ,,JGK statyba“ apeliaciniu skundu                               (b. l. 140–142, 151–156) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas atmetė skundą, motyvuodamas argumentais, kurie iš esmės buvo nurodyti panašiose, bet kitose su apeliantu susijusiose bylose, o paties skundo iš esmės netyrė ir nenagrinėjo. Teismas faktiškai patvirtino apelianto argumentą, kad ankstesnės institucijos nenagrinėjo jo prašymų ir skundų argumentų. Toks teismo sprendimas, kuris yra grindžiamas kitų institucijų, teismo pripažintų nenagrinėjusiomis apelianto skundų, argumentais, pripažintinas neteisėtu, nes neatitinka teisės į teisingą teismą principo.

2. Teismas turėjo aiškintis skunde nurodytas visas, o ne dalį aplinkybių, kurias apeliantas siejo su CK 6.551 straipsnio 2 dalimi. Teismas išvis nenagrinėjo argumento, jog pagrindas sudaryti nuomos sutartį ne aukciono tvarka kyla ne tik esant apelianto statiniams žemės sklype, bet ir kitais įstatymo pagrindais, t. y. iki šiol galiojančiu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. gegužės 16 d. potvarkiu Nr. 142p ir 1990 m. gegužės 25 d. aktu bei CK 1.2 straipsnio pagrindu. Turėjo teisėtą lūkestį įforminti viso 42,8 ha ploto žemės sklypo nuomą, nes faktiškai jį nuomojosi. Netgi nesant žemės sklypo, užstatyto nekilnojamojo turto objektu (daiktu) apelianto vardu, vien išduoti statybos leidimai, patvirtinti detalieji planai, kuriuos ketino įgyvendinti apeliantas, yra sudedamoji nuosavybės dalis, esanti ar susieta su 42,8 ha ploto sklypo valdymo ir naudojimo pagrindo įgijimu. Teismo sprendimo motyvai prieštarauja vieni kitiems.

3. Teismas pažeidė teisinio apibrėžtumo, arba teisinio aiškumo, principą. Turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad viso 42,8 ha ploto sklypo nuomos santykiai yra susiklostę ir jie bus įtvirtinti nuomos sutartimi. Dėl nepagrįsto NŽT vengimo sudaryti nuomos sutartį nuomos santykiai nebuvo įtvirtinti rašytine sutartimi dėl NŽT kaltės, nors faktiškai visas 42,8 ha ploto žemės sklypas buvo naudojamas ir valdomas apelianto. Jis turi teisę kreiptis į teismą dėl teisėtų lūkesčių gynimo (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 str.). Reikalavimo teisė sudaryti nuomos sutartį dėl 1990 m. gegužės 25 d. aktu perduotų sklypų yra teisėtų interesų (lūkesčių) gynimo objektas, kurio viešojo administravimo subjektas – NŽT – savo neveikimu (sprendimo išnuomoti sklypus ir nuomos sutarties sudarymo vilkinimu) neužtikrino ir taip pažeidė pareiškėjo teisėtus lūkesčius (interesus).

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus, atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 166–172) prašo atmesti apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Apelianto argumentai dėl tariamos nuomos (teisėtų lūkesčių) teisės į 33 ha ar 42,8 ha ploto valstybinės žemės sklypą turėtų būti nenagrinėjami, nes šis klausimas iš esmės išspręstas ankstesniuose teisminiuose procesuose.

2. Praėjus daugiau nei 25 metams negalima remtis sutartimi, kuri buvo sudaryta maksimaliam 10 metų terminui, juolab kad teisminių procesų metu konstatuota, kad sutartis nebuvo pratęsta ir yra nustojusi galioti 2000 m. gegužės 4 d.

3. Vien nuomos mokesčio mokėjimas negali būti pagrindas išnuomoti pareiškėjui 0,22 ha, 0,02 ha, 0,4 ha ir 1,3 ha valstybinius žemės sklypus ar visą 42,8 ha valstybinį žemės sklypą. Vilniaus rajono savivaldybės taryba 1996 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. 511 suteiktą 42,8 ha valstybinės žemės plotą sumažino iki 33 ha. Dėl 33 ha valstybinio žemės sklypo nuomos teisinių santykių pasibaigimo jau yra pasisakyta.

4. Pareiškėjas neturi reikalavimo teisės dėl viso 33 ha sklypo ne vien tik dėl tos priežasties, kad yra pasibaigęs sklypo naudojimo teisėtumą patvirtinantis pagrindas, t. y. valstybinės žemės nuomos teisiniai santykiai, bet ir dėl to, kad ginčo teritorijoje yra kitiems asmenims nuosavybės teise priklausančių pastatų, o prie jų yra žemės sklypai, gatvės, keliai. Pareiškėjas negali teisiškai pagrįsti ir savo teisės išsinuomoti 0,22 ha, 0,02 ha, 0,4 ha ir 1,3 ha valstybinius žemės sklypus ne aukciono tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. birželio 30 d., kadangi byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Vadovaujantis ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi, faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

Dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių yra nurodomos šios įsiteisėjusio teismo sprendimo esminės savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata (lot. k. teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas įtvirtintas ABTĮ 14 straipsnyje. Teismo sprendimo privalomumas visiems asmenims visų pirma reiškia jo privalomumą dalyvavusiems byloje asmenims; įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas nedalyvavusiems byloje asmenims ta prasme, kad jie turi elgtis taip, kaip to reikalauja įsiteisėjęs teismo sprendimas. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata ir prejudicinė galia įtvirtinta ABTĮ 96 straipsnio 4 dalyje: sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių. Tačiau tai netrukdo šiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata savybė reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Materialieji sprendimo res judicata padariniai yra dvejopi. Pirma, šalys nebegali pakartotinai reikšti tapataus skundo, tai yra negatyvusis res judicata efektas; antra, sprendimas gali būti reikalavimo pagrindas kitoje byloje – jis įgyja prejudicinę galią, tai yra vadinamasis pozityvusis res judicata principo taikymo efektas. ABTĮ 58 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teisės norma, kuria nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys, yra įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo prejudicinės galios išraiška. Aiškinant teismo sprendimo prejudicinę galią, formuluotinos tokios pagrindinės taisyklės: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose.

Remtis šiais teisės aiškinimais privalo tiek viešojo administravimo subjektai, tiek teismai, nagrinėjantys ginčus. Dėl pareiškėjui suteikto žemės sklypo nuomos santykių, teisinių pagrindų jiems pasibaigti ir pareiškėjo teisių į valstybinės žemės nuomą jau yra priimti ir įsiteisėję procesiniai sprendimai šiose bylose: Lietuvos apeliaciniame teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje                  Nr. 2A-484/2008, Vilniaus apygardos administraciniame teisme išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-386-142/2009, Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A63-415/2010, Lietuvos Aukščiausiajame Teisme Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2014. Šiose bylose konstatuota, kad žemės sklypo suteikimo sąlygos ir mokėtas mokestis sudarė pagrindą pripažinti, jog tarp valstybinės žemės savininko ir pareiškėjo buvo žemės nuomos santykiai, tačiau žemės nuomos santykiai baigėsi 2000 m. gegužės 24 d., sutartis nebuvo atnaujinta (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. kovo 26 d. sprendimas administracinėje byloje                              Nr. I-386-142/2009). Pasibaigus teisiniams santykiams, kuriems atsirasti buvo pagrindas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. gegužės 16 d. potvarkis Nr. 142p, remdamasis šiuo teisės aktu pareiškėjas neturi teisinio pagrindo reikalauti, kad atsakovas rengtų žemės reformos projekto papildymą ir suteiktą paminėtu potvarkiu žemės sklypą pažymėtų kaip valstybės išperkamą žemę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-415/2010). Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-484/2008 konstatavo, kad „nėra įrodymų, jog ieškovas (UAB „JGK statyba“) atitiktų nustatytas išimtis (Žemės įstatymo 9 str. 6–9 p.), todėl atsakovai neturi teisinės pareigos ne įstatymu nustatyta tvarka suteikti ieškovui teisę nuomoti žemės sklypą ne aukciono tvarka“.

Šios bylos kontekste konstatuotina, kad spręsdami pareiškėjo skundus, dėl kurių yra kilęs ginčas šioje byloje, viešojo administravimo subjektai yra saistomi teismo sprendimų privalomumo ir jų prejudicinės galios. Tai suponuoja ir viešojo administravimo subjektų sprendimų turinio ypatumus. Remdamiesi nurodytu teismo sprendimų privalomumo principu viešojo administravimo subjektai turi teisinį pagrindą skundų nagrinėjimo ribas vertinti „siaurai“ ir, jeigu taikant teismo sprendimų privalomumo principą konstatuojama, kad teisinių santykių, įvykių ar veiksmų teisinio vertinimo privalomumas lemia viso skundo nagrinėjimo baigtį, viešojo administravimo subjektas, tai pažymėdamas, neturi pareigos pasisakyti dėl visų pareiškėjo keliamų argumentų, kaip nereikšmingų skundo nagrinėjimo baigčiai (VAĮ 3 str. 1 ir 6 p., 8 str. 1 ir 2 d.).

Remiantis teismo sprendimo prejudicinės galios principu, atsakovas (viešojo administravimo subjektas) turi teisinį pagrindą kilus ginčui teisme dėl skundo nagrinėjimo remtis tik prejudiciniais faktais ir tik tuo pagrįsti savo, kaip viešojo administravimo subjekto, veiksmų teisėtumą priimant sprendimus, kuriuose konstatuotina teisinė situacija, apibūdinta ankstesnėje nutarties motyvuojamosios dalies pastraipoje, o teismas, įvertinęs prejudicinių faktų reikšmę ginčo baigčiai ir pripažinęs juos nulemiančiais pastarąją, – kitų pareiškėjo argumentų nenagrinėti kaip nereikšmingų, nepakeisiančių bylos procesinės baigties.

Šie teisės aiškinimo ir taikymo argumentai teisėjų kolegijai yra pagrindas konstatuoti, kad tiek pirmosios instancijos teismas pasisakydamas dėl prejudicinių faktų lemiamos reikšmės šio ginčo baigčiai, tiek atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo atlikdami viešojo administravimo funkcijas sprendžiant dėl pareiškėjo teisių tinkamai taikė įstatymus (VAĮ 3 str. 1 ir 6 p., 8 str. 1 ir 2 d., ABTĮ 14 str., 58 str. 2 d.), todėl apeliacinis skundas atmestinas (ABTĮ 140 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 145 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,JGK statyba“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.