Civilinė byla Nr. 2A-2090-450/2015

                 Teisminio proceso Nr. 2-02-3-13536-2012-0

                 Procesinio sprendimo kategorijos: 73.2.6.1; 121.21 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

           2015 m. liepos 14 d.      

                    Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Asta Radzevičienė,

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Transtira“, byloje dalyvaujantys tretieji asmenys be savarankiškų reikalavimų: V. I. (V. I.), uždaroji akcinė bendrovė draudimo kompanija „PZU Lietuva“, akcinė bendrovė „Rosgosstrach“, Italijos nacionalinis draudikų biuras (Ufficio Centrale Italiano) ir Italijos draudimo bendrovė „Sara Assicurazioni“, dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka, ir

              n u s t a t ė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs, prašė priteisti iš atsakovo UAB „Transtira“ 2 655,36 Lt nuostolių atlyginimo, 6 procentų dydžio metinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų.

Nurodė, kad Italijoje 2012 m. balandžio 4 d. dėl transporto priemonę VOLVO FH, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairavusio V. I. kaltės, įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta transporto priemonė AUDI A3, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). V. I., dirbusio pas atsakovą ir eismo įvykio metu ėjusio darbines pareigas, civilinė atsakomybė vairuojant Lietuvos Respublikoje registruotą transporto priemonę VOLVO FH, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, kaip tai numato Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau - TPVCAPD) nuostatos. Eismo įvykio dieną atsakovas buvo transporto priemonės VOLVO FH, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) naudotojas pagal lizingo sutartį, t. y. atsakingas už transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sudarymą. Eismo įvykio valstybės Italijos nacionalinis draudikų biuras (UFFICIO CENTRALE ITALIANO), vadovaudamasis Biurų tarybos Vidaus nuostatais, administravęs žalą ir išmokėjęs eismo įvykio metu patirtų nuostolių atlyginimą, pateikė transporto priemonės registracijos valstybės Lietuvos nacionaliniam draudikų biurui reikalavimus 1 538,09 EUR (5 310,72 Lt). Kadangi eismo įvykis įvyko Italijoje ir jo metu atsakovas (eismo įvykio kaltininkas) vairavo Lietuvos Respublikoje registruotą, bet transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu neapdraustą transporto priemonę, ieškovas privalėjo apmokėti Italijos nacionalinio draudikų biuro pateiktą reikalavimą dėl žalos atlyginimo. Ieškovas, gavęs Italijos nacionalinio draudikų biuro reikalavimą sumokėti dėl transporto priemone VOLVO FH, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), padarytos žalos, sumokėjo Italijos nacionaliniam draudikų biurui 1 538,09 EUR (5 310,72 Lt). Kadangi Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, eismo įvykio dieną galiojančiu Italijoje, atsakovas neatlygino neapdrausta transporto priemone padarytos žalos tiesiogiai nukentėjusiam asmeniui, o Italijos nacionalinis draudikų biuras administravo ir atlygino atsakovo vairuojama transporto priemone padarytą žalą, ieškovas, sumokėdamas Italijos nacionaliniam draudikų biurui jo reikalaujamą sumą, atlygino atsakovo padarytą žalą bei su šios žalos administravimu susijusias administravimo išlaidas ir įgijo teisę reikalauti išmokėtos sumos iš atsakovo.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nustatė, kad įvykio metu V. I. dirbo UAB „Transtira“. Transporto priemonė VOLVO FH, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklauso UAB „Danske lizingas“, transporto priemonės naudotojas yra UAB „Transtira“. Transporto priemonė įregistruota Lietuvos Respublikoje. Lietuvos Transporto priemonių draudikų biuras nepatvirtino draudimo transporto priemonei, kurios valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Į bylą pateiktas Rusijos draudimo kompanijos raštas, kuriame nurodyta, kad žaliosios kortos polisas RUS/010/03542434 nebuvo realizuotas. Automobilis VOLVO, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), nėra apdraustas.

Italijos draudikų biurui pareikalavus ieškovą apmokėti 1 538,09 EUR, šis reikalavimą įvykdė.

Kadangi atsakovas padengė pusė ieškovo materialaus reikalavimo (2 655,36 Lt) dėl žalos atlyginimo, o dėl to ieškovas sumažino reikalavimus neatlygintai žalos atlyginimo daliai, todėl teismas nurodė, kad byla nagrinėtina tik dėl likusios nepadengtos reikalavimo dalies (2 655,36 Lt žalos atlyginimo).

Dėl draudimo galiojimo. Teismo vertinimu, bylos duomenys ir teismų formuojama praktika sudaro pagrindą daryti išvadą, kad atsakovas nebuvo apdraudęs transporto priemonės pagal TPVCAPDĮ nuostatas. Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras teikė informaciją dėl užsienio draudimo Lietuvoje. Ieškovas į bylą taip pat teikė biuro narių sąrašą, kuriame nėra įtraukta atsakovo minima draudimo kompanija „Rosgosstrach“. Transporto priemonė VOLVO yra įregistruota Lietuvos Respublikoje. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes bei remdamasis TPVCAPDĮ 2 straipsnio 8 dalies 1 punktu, 9, 18 ir 19 dalimis, 4 straipsniu, 41 straipsniu, Draudimo įstatymo 134 straipsniu bei teismų praktika, teismas konstatavo, kad Rusijos draudimo bendrovei „Rosgosstrach“ išdavus žaliąją kortelę dėl Lietuvos Respublikoje registruotos transporto priemonės, ji nesuteikė tokios draudimo apsaugos, kokios reikalauja TPVCAPDĮ nuostatos, toks draudimas neatitinka TPVCAPDĮ reikalavimų, todėl 2012 m. balandžio 4 d. dėl transporto priemonės VOLVO FH, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuri eismo įvykio metu buvo registruota Lietuvos Respublikoje, nebuvo sudaryta TPVCAPDĮ reikalavimus atitinkanti draudimo sutartis. Draudimo sutartis galioja Europos Sąjungos valstybėse narėse (įskaitant ir Lietuvos Respublikos teritoriją) tik tuo atveju, jeigu ji sudaryta bet kurioje kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje (Vilniaus apygardos teismo 2011 m. liepos 22 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. ATP-315-533/2011; TPVCAPDĮ 10 str. 3 d.), o šiuo atveju draudimo polisas buvo išduotas užsienio valstybėje, t.y. Rusijos Federacijoje. Be to, net pats atsakovo minimas draudikas į bylą pateiktame rašte nurodė, kad negali identifikuoti draudimo liudijimo numerio. Rusijos draudimo bendrovė „Rosgosstrach“ nėra Biuro narys ir nėra Europos Sąjungos valstybės narės draudimo įmonė (TPVCAPDĮ 10 str. 3 d.). Pagal bylos duomenis eismo įvykio dieną nei vienas draudikas – Biuro narys nebuvo sudaręs draudimo sutarties su atsakovu dėl aptariamos transporto priemonės VOLVO FH, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (TPVCAPDĮ 28 str.).

Kadangi Lietuvos Respublikoje registruota transporto priemonė VOLVO FH, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu pagal TPVCAPDĮ, kuris taip pat galiotų ir Europos Sąjungos valstybėse (šiuo atveju Italijoje), atsakovas neatlygino neapdrausta transporto priemone padarytos žalos tiesiogiai nukentėjusiam asmeniui, o žalos atlyginimas gautas iš eismo įvykio vietos valstybės – Italijos nacionalinio draudikų biuro, ieškovas, sumokėdamas Italijos nacionaliniam draudikų biurui jo reikalaujamą sumą, atlygino atsakovui priklausančia transporto priemone padarytą žalą bei su šios žalos administravimu išlaidas ir įgijo teisę reikalauti išmokėtos sumos iš atsakovo (TPVCAPDĮ 17 str. 1 d., 23 str., CK 6.264, 6.265, 6.280 str.).

              Dėl ieškovo reikalavimo dydžio. Teismas, remdamasis kasacinio teismo praktika panašaus pobūdžio bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-405/2014; 2014 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014), konstatavo, kad žala iš ją padariusio asmens atgręžtinio reikalavimo atveju priteisiama nustačius jo kaltę, neteisėtus veiksmus, žalą ir juos siejantį priežastinį ryšį, o žalos padarymo faktą ir jos dydį turi įrodyti atlyginti žalą prašantis (reiškiantis atgręžtinį reikalavimą) asmuo, nes vien ieškovo pateikti duomenys apie faktą, kad kitos valstybės nacionalinis draudikų biuras išmokėjo nukentėjusiems asmenims žalos atlyginimą, negali būti pripažinti pakankamais ir patikimai pagrindžiančiais padarytos žalos sudedamąsias dalis ir atitinkamai žalos dydį.

Tarp šalių nekilo ginčas dėl to, kad eismo įvykis įvyko paminėtu laiku, kad jame dalyvavo būtent paminėtos transporto priemonės, tačiau kilo ginčas dėl to, į kokio dydžio žalos atlyginimą ieškovas turi reikalavimo teisę. Spręsdamas klausimą dėl reikalavimo dydžio, teismas pažymėjo, kad į bylą nėra pateikta eismo įvykio deklaracija, kuri būtų pasirašyta abiejų eismo įvykyje dalyvavusių dalyvių, nėra pateiktų oficialių teisėsaugos institucijų duomenų, kurių pagrindu buvo konstatuota, kurio nors iš eismo įvykio dalyvio neteisėti veiksmai (kaltė). Italijos nacionalinis draudikų biuras nusprendė, kad dėl eismo įvykio yra kaltas UAB „Transtira“ vairuotojas V. I., tokia pozicija grįsta AUDI A3 automobilio keleivės teiktais liudijimais. Gi anot V. I. teiktų rašytinių paaiškinimų dėl kilusio eismo įvykio, kaltas yra automobilio AUDI A3 vairuotojas. UAB „Transtira“ kreipėsi į Italijos draudimo kompaniją „SARA ASICURAZIONNI“, kurios atstovas Lietuvoje yra UAB DK „PZU Lietuva“, o ši priėmė sprendimą išmokėti draudimo išmoką UAB „Transtira“, padarydama išvadą, jog dėl eismo įvykio egzistuoja abiejų vairuotojų kaltė.

Teismas nusprendė, kad ieškovas neįrodė, jog dėl eismo įvykio yra kaltas (atliko neteisėtus veiksmus) tik UAB „Transtira“ vairuotojas V. I. (CPK 178, 185 str.). Kadangi šiuo atveju objektyviai nėra galimybės nustatyti, kuris gi iš vairuotojų yra kaltas dėl eismo įvykio, remiantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 str.), atsižvelgiant į civilinio proceso tikslus (CPK 2 str.), siekį pasiekti teisinę taiką, pagal byloje pateiktą medžiagą darytina išvada, jog ieškovas turi teisę tik į pusę išmokėtos draudimo išmokos atlyginimo. Nagrinėjamu atveju dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų ginčo tarp proceso dalyvių nekilo (CK 6.245–6.249 str.), o ieškovo reikalavimas dėl žalos atlyginimo laikytinas pagrįstu tik iš dalies – 50 procentų. Taigi atsakovui kyla pareiga atlyginti ieškovui tik pusė reikalaujamos priteisti žalos, t. y. 2 655,36 Lt. Kadangi atsakovas padengė pusė ieškovo prašomos priteisti sumos (2 655,36 Lt), todėl teismas ieškovo ieškinį su sumažintais reikalavimais atmetė dėl to, kad atsakovas jau yra sumokėjęs tą sumą (2 655,35 Lt) ieškovui bylos nagrinėjimo metu, o tenkinti likusią dalį reikalavimo nėra pagrindo.

Dėl procesinių palūkanų priteisimo. Netenkinus (pagrindinio) reikalavimo dėl žalos priteisimo, netenkintas ir išvestinis reikalavimas dėl 6 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo (CK 6.37, 6.210 str.).

              Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Kadangi ieškovas sumažino ieškinio reikalavimus iki 2 655,36 Lt dydžio, grąžinta ieškovui 79,50 Lt žyminio mokesčio (CPK 87 str. 1 d. 1 p., 3, 5 d.). Atsakovui atlikus 4 238,87 Lt skolos padengimą, prieita prie išvados, jog atsakovas taip pat padengė priteistiną žyminio mokesčio dalį, todėl nėra pagrindo jos priteisti iš atsakovo (CPK 93 str.). Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas dalį žalos (2 655,36 Lt) padengė jau bylos nagrinėjimu metu, konstatuota, jog ieškovas turi reikalavimo teisę į pusę patirtų išlaidų, susijusių su į bylą teiktų dokumentų vertimu (CPK 88 str. 1 d. 1 p., 93 str.). Kadangi atsakovas nurodė atlikęs 4 238,87 Lt padengimą, o ieškovo atstovas šią aplinkybę patvirtino, todėl teismas nusprendė, jog atsakovas taip pat padengė priteistiną dokumentų vertimo išlaidų dalį ir nėra pagrindo jos priteisti iš atsakovo šiuo sprendimu (CPK 93 str.).

Trečiajam asmeniui UAB DK „PZU Lietuva“ teismas priteisė 537,59 Lt bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo UAB „Transtira“. Teismo patirtos 107,12 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidos priteistos iš ginčo šalių lygiomis dalimis (CPK 92, 96 str.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo byloje priėmimo, o, netenkinus šio prašymo, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį.

Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1) Teismo sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir prieštaraujantis teismų praktikai, todėl keistinas. Teismas, atmesdamas ieškinį, nepagrįstai nevertino Italijos teisės aktų nuostatų, kurios šiuo atveju sudaro fakto klausimą, ir taip nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausio Teismo suformuotos teisės aiškinimo taisyklės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014; 2014 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014). Kadangi Lietuvos teisės aktų nuostatos negalėjo būti taikomos sprendžiant dėl atsakovo atsakomybės, padarius eismo įvykį Italijoje, todėl teismo sprendimas yra neteisėtas, o tai sudaro pagrindą jį panaikinti.

2) Italijos nacionalinio draudikų biuro pateikti raštai bei dokumentai, susiję su Italijoje įvykusio eismo įvykio metu padarytos žalos administravimu, vertintini kaip oficialūs rašytiniai įrodymai, turintys didesnę įrodomąją galią (CPK 197 str. 2 d., Teisingumo Teismo byla Nr. C-188/89). Italijos nacionalinis draudikų biuras 2014 m. spalio 17 d. rašte paaiškino, kaip buvo nustatyta V. I. kaltė. Italijos nacionalinis draudikų biuras 2013 m. liepos 29 d. el. laiške taip pat paaiškino, kodėl, remiantis Italijos teise, Italijos draudimo bendrovės SARA ASSIGURAZIONI S.P.A. priimtas sprendimas atlyginti atsakovui 50 proc. jo dėl minėto eismo įvykio patirtų nuostolių, neturi įtakos Italijos nacionalinio draudikų biuro priimtam sprendimui dėl transporto priemonės VOLVO FH, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo atsakomybės. Todėl ta aplinkybė, kad Italijos draudimo bendrovė SARA ASSICURAZIONI S.P.A atlygino atsakovui 50 proc. eismo įvykio metu jam padarytos žalos, nepaneigia ir negali paneigti Italijos nacionalinio draudikų biuro priimto sprendimo. Kitose žaliosios kortelės sistemos valstybėse narėse nekyla ginčų dėl atitinkamai kitų valstybių nacionalinių draudikų biurų nustatytų eismo įvykio aplinkybių, atsakomybės bei žalos dydžio, t.y. nacionalinių draudikų biurų priimti sprendimai nekvestionuojami.

3) Kaltu dėl eismo įvykio sukėlimo pripažintas, tačiau su tuo nesutinkantis subjektas turi teisę kreiptis į eismo įvykio aplinkybes ištyrusias ir atitinkamus sprendimus priėmusias eismo įvykio valstybės institucijas, prašydamas teisės aktų nustatyta tvarka atnaujinti atitinkamus tyrimus. Vangus savo teisių gynimas ar sąmoningas nesirūpinimas eismo įvykio ištyrimo aplinkybėmis, negali būti pateisinamas. Ieškovas dar 2012 m. liepos 4 d. raštu Nr. 09-(duomenys neskelbtini)-7045 kreipėsi į UAB „Transtira“, siekdamas bendradarbiauti ir išvengti eismo įvykio metu padarytos žalos administravimo galimų klaidų, tačiau atsakovas neišreiškė jokių abejonių dėl V. I. kaltės, nesikreipė į Italijos nacionalinį draudikų biurą ar atitinkamas institucijas Italijoje, taip pat neinformavo draudiko SARA ASSICURAZIONI S.P.A. apie Biuro pateiktą pretenziją. Šaliai, nepasirinkusiai procesinės gynybos priemonės, tenka neigiamų pasekmių rizika. Šiuo atveju ieškovas pateikė teismui visus atsakovo kaltės faktą pagrindžiančius įrodymus, kurie buvo surinkti Italijos nacionalinio draudikų biuro. Italijos draudikų biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su Italijoje galiojančių teisės aktų taikymu, kaltės nustatymu bei žalos administravimu ir veikia Italijos vardu. Šie įrodymai negali būti vertinami kaip nepakankami. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų manyti, kad Italijos nacionalinis draudikų biuras, nustatydamas V. I. 100 proc. kaltę dėl eismo įvykio, pažeidė Italijos teisės aktų nuostatas.

Atsakovas UAB „Transtira“ su prašymu kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo ir apeliaciniu skundu nesutinka, prašo juos atmesti, o skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai: esant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotam apelianto nurodytų Europos Sąjungos teisės aktų taikymui ir aiškinimui, nėra teisinio pagrindo kreiptis į ESTT. Teismas pagristai nesivadovavo Italijos teisės aktų nuostatomis. Pagal Lietuvos Aukščiausio Teismo suformuotą teisės aiškinimo taisyklę Biuro atgręžtinis reikalavimas pareigos apdrausti transporto priemonę neįvykdžiusiam asmeniui yra grindžiamas Lietuvos nacionaline teise (TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi) ir užsienio teisė byloje nėra taikoma. Taigi nors Italijos nacionalinis draudikų biuras yra kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su Italijoje galiojančių teisės aktų taikymu, kaltės nustatymu bei žalos administravimu, tačiau ginčas sprendžiamas pagal nacionalines teisės normas.

Tretieji asmenys be savarankiškų reikalavimų V. I., UAB DK „PZU Lietuva“, AB „Rosgosstrach“, Italijos nacionalinis draudikų biuras (Ufficio Centrale Italiano) ir Italijos draudimo bendrovė „Sara Assicurazioni“ atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl prašymo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą

Apeliantas prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, prašant priimti prejudicinį sprendimą klausimais, susijusiais su Europos Komisijos sprendimo Nr. 2003/564/EB, kuriuo buvo paskelbti Bendradarbiavimo nuostatai, ir Direktyvos 2009/103/EB nuostatų taikymu ir aiškinimu.

Remiantis CPK 3 straipsnio 5 dalimi, teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą. Teismas, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje ir kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu (CPK 3 str. 5 d.; Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 str.). Taigi, tiek nacionalinės (CPK 3 str. 5 d.), tiek tarptautinės (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 267 str.) teisės aktai numato pareigą galutinės instancijos teismui kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (iki 2009 m. gruodžio 1 d. – Europos Bendrijų Teisingumo Teismas) dėl prejudicinio sprendimo priėmimo, jeigu kyla Europos Sąjungos teisės aiškinimo ir galiojimo klausimai, ir pagrįstam teismo sprendimui priimti reikalingas ESTT išaiškinimas. Lietuvos teismų instancinėje sistemoje galutinės instancijos teismas yra Lietuvos Aukščiausias Teismas, todėl būtent jis, skirtingai negu žemesniųjų instancijų teismų atveju, bendradarbiauti su ESTT privalo (o ne turi teisę).

Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta (CPK 179 str. 3 d.), kad iš esmės analogiško turinio prašymą apeliantas (ieškovas) pateikė ir kasacinės instancijos teismui, kuris, jį išnagrinėjęs, konstatavo, kad jam nekyla klausimų dėl taikomų Europos Sąjungos teisės normų aiškinimo ir galiojimo, todėl prašymą atmetė kaip nepagrįstą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-969/2015). Būtinumo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą nenustatyta ir šioje byloje. Prašymas atmestinas ir dėl to, jog nors apeliantas suformulavo prašymą kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl Europos Komisijos sprendimo Nr. 2003/564/EB ir Direktyvos 2009/103/EB nuostatų taikymo ir aiškinimo, tačiau jis (prašymas) iš esmės grindžiamas ne Europos Sąjungos teisės normų neaiškumu, o nesutikimu su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuluota tokių normų aiškinimo ir taikymo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014). Apygardos teismas, būdamas žemesnės instancijos teismas, privalo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylose suformuluota teisės aiškinimo ir taikymo praktika atitinkamų kategorijų byloje (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., CPK 4 str.). Kadangi nagrinėjamoje byloje aktualių Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir taikymo praktika suformuluota nuoseklioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014; 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014; 2015 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-969/2015), o apeliacinės instancijos teismui nekyla neaiškumų dėl byloje taikytinų Europos Komisijos sprendimo Nr. 2003/564/EB ir Direktyvos 2009/103/EB nuostatų, todėl prašymas dėl kreipimosi į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl bylos nagrinėjimo dalyko ir taikytinos teisės

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro, sumokėjusio išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui, pareikšto atgręžtinio reikalavimo asmeniui, atsakingam už žalos padarymą ir/ar neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį, pagrįstumo. Bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovas (apeliantas) turi teisę tik į pusę išmokėtos draudimo išmokos atlyginimo, tačiau kadangi atsakovas padengė pusė ieškovo prašomos priteisti sumos (2 655,36 Lt arba 769,05 EUR), todėl ieškinys atmestas visiškai. Ieškovas (apeliantas), nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kaip esminį skundo argumentą nurodė tai, kad teismas, spręsdamas atsakovo atsakomybės klausimą, nepagrįstai taikė Lietuvos teisės aktų nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad apeliantas (ieškovas) yra teisus.

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad atgręžtinis Transporto priemonių draudikių biuro reikalavimas pareigos apdrausti transporto priemonę nevykdžiusiam asmeniui gali būti patenkintas tik nustačius, kad asmuo, reikalaujantis sumos grąžinimo, pagrįstai ją išmokėjo, remdamasis jo pareigą nustatančiais teisės aktais, ir tik tokios apimties, kokio dydžio žala buvo realiai padaryta kaltojo asmens veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014). Todėl kai atsakovas ginčija aplinkybę, kad užsienio valstybės draudikų biuro nukentėjusiajam asmeniui išmoka išmokėta atsižvelgiant į kitos valstybės civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus, ieškovas turi teikti įrodymus apie užsienio teisės turinį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-24/2014; 2014 m. kovo 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2014; 2015 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-281-969/2015). Nagrinėjamu atveju atsakovo nesutikimas su pareikštu ieškiniu buvo grindžiamas jo kaltės dėl eismo įvykio nebuvimu, todėl ši faktinė aplinkybė (ginčijama civilinės atsakomybės sąlyga) turėjo būti įrodyta ir nustatyta remiantis Italijos teise, tačiau to padaryta nebuvo. Iš ginčijamo teismo sprendimo turinio matyti, kad, spręsdamas atsakovo atsakomybės klausimą, taigi, civilinės atsakomybės taikymo sąlygas, teismas iš viso nesirėmė Italijos teise. Kita vertus, ginčui aktualios ir taikytos Italijos teisės, konkrečių teisės normų turinio, jų aiškinimo ir taikymo praktikos nepateikė ir ieškovas (apeliantas), o to nereikalavo ir bylą nagrinėjęs teismas. Todėl darytina išvada, kad teismas, nepatikslindamas įrodinėjimo dalyko (CPK 225 str. 1 d.) bei nepasiūlydamas ieškovui (apeliantui) pateikti įrodymų, susijusių su ginčui taikytinų Italijos teisės normų turiniu (CPK 179 str. 1 d.), pažeidė įrodinėjimą reglamentuojančias nuostatas (CPK 183 str., 185 str.).

Byloje pastebėtini prieštaravimai ir dėl nustatyto atsakingo asmens (subjekto) už 2012 m. balandžio 4 d. eismo įvykį (Italijos nacionalinis draudikų biuras pripažino išimtinai atsakovo kaltę, o Italijos draudimo bendrovė – abiejų eismo įvykyje dalyvavusių asmenų (vairuotojų) kaltę), todėl šie prieštaravimai turi būti pašalinti. Iš bylos duomenų matyti, kad Italijos nacionalinis draudikų biuras atsakovo kaltę, o dėl to ir atsakomybę už eismo įvykio metu padarytą žalą nustatė vien liudininkės pareiškimu, todėl, renkant duomenis apie ginčui taikytiną Italijos teisę, tuo pačiu turi būti pateikti duomenys, ar pagal Italijos teisę tokio įrodymo buvimas (liudininko pareiškimas) yra pakankamos atsakovo kaltei dėl eismo įvykio konstatuoti. Be to, kadangi atsakovo nesutikimas su ieškiniu grindžiamas jo kaltės dėl žalą sukėlusio įvykio nebuvimu, todėl pagal kasacinio teismo praktiką teisiškai reikšminga, taigi, teismo nustatinėtina aplinkybe gali būti ir tai, ar atsakovui užsienio valstybėje (šiuo atveju Italijoje) buvo suteikta teisė įrodyti, kad dėl eismo įvykio kaltas ne jis, o kitas vairuotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2014).

CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tada, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog pagal CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą apeliacinės instancijos teismas turi teisę perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, kai nustatomos šioje teisės normoje nustatytos jos taikymo sąlygos, būtent kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo atskleista jos esmė ir kad pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima iš esmės išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant, ar yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sąlygos, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo galimybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2008; 2013 m. liepos 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2013). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas, įtvirtindamas civiliniame procese kooperacijos principą, nustatė teismui pareigą imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta (CPK 8 str.). Atskleisti bylos esmę bei priimti sprendimą dėl pareikštų konkrečių reikalavimų pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pirmosios instancijos teismo pareiga.

Atsižvelgiant į išdėstyta, konstatuotina, kad pirmos instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, tinkamai neištyrė bei neišnagrinėjo bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, susijusių su užsienio (šiuo atveju Italijos) teisės taikymu ir aiškinimu, nepašalino byloje esančių rašytinių įrodymų prieštaravimų, netinkamai taikė procesines ir materialines teisės normas, todėl dėl padarytų pažeidimų buvo neatskleista bylos esmė.

Nors apeliacinės instancijos teismas yra kompetentingas spręsti tiek fakto, tiek teisės klausimus, todėl dažniausiai gali ištaisyti pirmosios instancijos teismo klaidas, o bylos perdavimo nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui atvejai yra riboti įstatymo, tačiau atsižvelgiant į šioje byloje neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, naujų įrodymų gavimo būtinybę, teismas sprendžia, jog šiuo atveju bylos išnagrinėjimas iš esmės apeliacinės instancijos teisme nėra galimas, todėl byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p.).

Kadangi skundžiamas teismo spendimas naikinamas ir grąžinamas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliacinės instancijos teismas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo nesprendžia (CPK 93 str. 5 d.).

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėja                                                                      Asta Radzevičienė