Administracinė byla Nr. eI2-735-595/2020

                                                                                    Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02490-2019-0

                                                                                    Procesinio sprendimo kategorijos: 41.; 55.1.

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 6   d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vitos Valeckaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolantos Vėgelienės ir Eglės Žulytės-Janulionienės,

dalyvaujant pareiškėjos Darbo partijos atstovui V. F. ir advokatei L. Z.,

atsakovo Lietuvos Respublikos finansų ministerijos  atstovui R. M., 

trečio suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos atstovui R. S.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos Darbo partijos skundą atsakovei Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos vyriausiajai rinkimų komisijai,  dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas

n u s t a t ė:

        Pareiškėja Darbo partija (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti kaip neteisėtą atsakovo Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau- ir Finansų ministerija) 2019 m. birželio 11 d. priimtą sprendimą, dokumento numeris ((1.19 E-0206)-5K-1908967)-6K-1903184) ir įpareigoti Lietuvos Respublikos finansų ministeriją išnagrinėti Darbo partijos 2019 m. gegužės 17 d. prašymą Nr. SD-114 iš naujo.

Skunde nurodė, kad Lietuvos Respublikos finansų ministerija 2019 m. birželio 11 d. priėmė sprendimą Nr. ((1.19. E-0206)-5K- 1908967)-6K-1903184), kuriuo nusprendė nenagrinėti Darbo partijos 2019 m. gegužės 17 d. prašymo Nr. SD-114, nes kompetentingas viešojo administravimo subjektas Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija (toliau- ir Vyriausioji rinkimų komisija,  ir VRK) 2019 m. gegužės 9 d. sprendimu Nr. SP-260 netenkino analogiško prašymo išmokėti dotacijas Darbo partijai ir pateiki paraišką teisės aktų nustatyta tvarka. Nurodo, kad Finansų ministerija priimdama skundžiamą sprendimą nepagrįstai rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punktu, priimto sprendimo turinys nėra adekvatus, aiškus ir pakankamas bei prieštarauja gero administravimo principui. Pareiškėja mano, kad Finansų ministerijos sprendimas yra priimtas neįsigilinus į prašymo argumentus, faktines aplinkybes ir yra nepagrįstas, todėl prašo skundžiamą sprendimą panaikinti bei įpareigoti Lietuvos Respublikos finansų ministeriją išnagrinėti Darbo partijos 2019 m. gegužės 17 d. prašymą Nr. SD-114 iš naujo. Darbo partija 2018 m. birželio 26 d. raštu Nr. SD-183 ir 2018 m. liepos 10 d. raštu Nr. SD-186 prašė VRK pateikti informaciją apie VRK priimtų sprendimų galiojimą ir tai, kad sankcijos į jau išmokėtas Darbo partijai dotacijas negali būti nukreiptos bei pateikti mokėjimo paraišką Finansų ministerijai, nes VRK pati mokėjimų neatlieka, todėl prašymas išmokėti Dotacijas iš viso nebuvo reiškiamas. Tuo tarpu Finansų ministerijos, kaip institucijos išmokančios VRK paskirtas dotacijas ir atsakingos už valstybės biudžeto vykdymą, kontrolę ir priežiūrą, buvo prašoma pervesti Dotacijų lėšas į Darbo partijos sąskaitą. Prašymai, susiję su Darbo partijai skirtomis Dotacijomis, buvo pateikti dviem institucijoms, tačiau atsižvelgiant į tai, kad šių institucijų funkcijos ir kompetencija yra skirtingos, reikalavimai joms buvo reiškiami skirtingi, be to, VRK nurodžius, kad ji neturi kompetencijos, tai laikytina nauja faktine aplinkybe.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovai palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti.

Atsakovė Lietuvos Respublikos finansų ministerija (toliau- ir atsakovė) atsiliepime į pareiškėjos skundą su juo nesutiko ir prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. 

Atsiliepime nurodoma, kad Finansų ministerija turi teisę valstybės piniginius išteklius iš valstybės iždo bendrosios sąskaitos išduoti pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro nustatyta tvarka patvirtintas mokėjimo paraiškas. Šias paraiškas Lietuvos Respublikos finansų ministerijai pateikia valstybės institucijų, įstaigų ir kitų valstybės piniginius išteklius gaunančių subjektų, turinčių teisę naudoti šiuos išteklius, vadovai.

Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija priėmusi sprendimą Darbo partijai skirti atitinkamus valstybės biudžeto asignavimus, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos politinių partijų įstatymo nuostatomis, savo sprendime nurodytą biudžeto asignavimų sumą privalo sumokėti iš Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos vykdomos atskiros biudžeto programos lėšų, pateikdama mokėjimo paraišką Lietuvos Respublikos finansų ministerijai, kaip už valstybės iždą atsakingai įstaigai. Finansų ministerija, nesant mokėjimo paraiškos iš asignavimų valdytojo, t. y. Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos, neturi jokio teisinio pagrindo pervesti Darbo partijai Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos sprendime nurodytą sumą. Atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija šiai dienai nėra pateikusi Finansų ministerijai paraiškos dėl lėšų pervedimo Darbo partijai.

Pažymi, kad Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija netenkino Darbo partijos prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos finansų ministeriją, pateikiant mokėjimo paraišką, todėl Finansų ministerija nusprendė, kad nėra jokio teisinio pagrindo priimti reikiamus administracinius sprendimus ir kuo skubiau pervesti į Darbo partijos sąskaitą jai Vyriausiosios rinkimų komisijos 2007 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. Sp-250, 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. Sp-309 ir 2008 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. Sp-17 paskirtas ir Darbo partijai priklausančias, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 12 d. nuosprendžiu į valstybės biudžetą grąžintas, dotacijas. Finansų ministerija atkreipia dėmesį į tai, kad dotacijas partijoms perveda ne pagal partijų norus, užgaidas ir prašymus, ne pagal pateiktą partijų susirašinėjimą su Lietuvos Respublikos vyriausiąja rinkimų komisija ar priimtus Lietuvos Respublikos vyriausios rinkimų komisijos sprendimus, kurie neturi įtakos Lietuvos Respublikos finansų ministerijos teisėms ir pareigoms, ne pagal teismų sprendimus, kuriuose Lietuvos Respublikos finansų ministerija net nebuvo tos bylos, kurioje priimtas teismo sprendimas, šalimi, o vadovaudamasi teisės aktais, reglamentuojančiais valstybės piniginių išteklių iš valstybės iždo bendrosios sąskaitos išdavimą.

Pažymi, kad Darbo partija apie susidariusią situaciją, kompetentingas institucijas spręsti pareiškėjos keliamus klausimus ir teisinį reglamentavimą buvo ne kartą informuota Lietuvos Respublikos finansų ministerijos raštais. Todėl Darbo partija disponuodama šia informacija, žinodama teisinį reglamentavimą, kompetentingus subjektus, ir privalėjo kreiptis į kompetentingas institucijas, kad jos priimtų atitinkamus sprendimus ir atliktų teisės aktuose nustatytus veiksmus (funkcijas). Tačiau Darbo partija, piktnaudžiaudama savo teisėmis, nuolat kreipiasi į Finansų ministeriją su prašymais pervesti jai dotacijas, nors, vadovaujantis teisės aktais, dėl dotacijų partijai pervedimo paraišką turi teisę pateikti visai kitas subjektas.

Teismo posėdyje atsakovės atstovas palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjos skundą atmesti.

Teismo posėdyje trečio suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos atstovas prašė ginčą spręsti teismo nuožiūra.

Skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2019 m. birželio 11 d. priimto sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta nagrinėti Darbo partijos prašymą dėl jai priklausančių lėšų pervedimo į Darbo partijos sąskaitą, teisėtumo bei pagrįstumo. Pareiškėja kelia išvestinį reikalavimą įpareigoti Lietuvos Respublikos finansų ministeriją išnagrinėti Darbo partijos 2019 m. gegužės 17 d. prašymą Nr. SD-114 iš naujo. 

Byloje nustatyta, kad 2019 m. gegužės 17 d. pareiškėja kreipėsi į Finansų ministeriją su prašymu dėl Darbo partijai priklausančių lėšų pervedimo į Darbo partijos sąskaitą Nr. SD – 114 (e.b. l. 148-152).  Finansų ministerijos buvo prašoma:1. Priimti reikiamus administracinius sprendimus ir kuo skubiau pervesti į Darbo partijos sąskaitą jai VRK 2007 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. Sp-250, 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. Sp-309 ir 2008 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. Sp-17 paskirtas ir Darbo partijai priklausančias, Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 12 d. nuosprendžiu į valstybės biudžetą grąžintas, dotacijas, kurių bendra suma yra 1840053,86 Eur; 2. Esant poreikiui, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų „Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių“ 43.3 papunkčiu, persiųsti prašymą kompetentingai institucijai.

Finansų ministerija, išnagrinėjusi Darbo partijos prašymą, nusprendė nenagrinėti Darbo partijos prašymo, kadangi kompetentingas viešojo administravimo subjektas –Vyriausioji rinkimų komisija, 2019 m. gegužės 9 d. sprendimu Nr. SP-260  netenkino analogiško prašymo išmokėti dotacijas Darbo partijai ir pateikti paraišką teisės aktų nustatyta tvarka (e.b.l. 167). Ginčijamą sprendimą Finansų ministerija priėmė vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas, ir VAĮ)  14 straipsnio 5 dalies 4 punktu.

Byloje ginčo klausimas yra tai, ar Finansų ministerija, vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punktu, pagrįstai skundžiamu sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjos 2019 m. gegužės 17 d. prašymą, motyvuodama, kad analogišką prašymą yra išnagrinėjusi Vyriausioji rinkimų komisija. Todėl svarbu įvertinti ar pareiškėjos prašymas pateiktas atsakovei laikytinas pakartotiniu.

Kiekvienas institucijos priimamas individualus administracinis aktas turi atitikti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos. Pagal Viešojo administravimo įstatymo  8 straipsnio nuostatas, individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A756-700/2008, A756-422/2009). Kartu paminėtina, jog bet koks viešojo administravimo subjektas yra saistomas inter alia gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje nuosekliai pabrėžiama viešojo administravimo subjektų pareiga laikytis teisės principų. Teisėtumo principas viešojo administravimo srityje reiškia, kad viešojo administravimo subjektų veikla turi atitikti teisės aktų reikalavimus, jų priimti sprendimai turi būti pagrįsti teisės normomis, o sprendimų turinys – atitikti teisės normų reikalavimus. Norėdami priimti administracinį teisės aktą, viešojo administravimo subjektai privalo turėti tinkamas priežastis, o ne pateikti bet kokias priežastis, kad patenkintų formalius reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-706/2014). Viešojo administravimo subjektų veiklai būdingas formalizmo principas, nes jų veikla turi atitikti nustatytas procedūras. Tokių procedūrų nustatymas yra susijęs ir su teisėtumo principo įgyvendinimu, nes viešojo administravimo institucijos turi veikti taip, kaip nustatyta jų veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose (žr., pvz., 2012 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-1179/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra taip pat pažymėjęs, kad laikantis objektyvumo principo viešojo administravimo subjekto sprendimai turi atitikti tikrąsias faktines aplinkybes, kurios nustatomos išaiškinus visas aplinkybes, turinčias reikšmės priimant sprendimą, ir kritiškai, nešališkai įvertinus įrodymus (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-1486/2010, 2014 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A662-1010/2014).

Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies 4 punkte nustatyta, kad prašymas ar skundas viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo sprendimu gali būti nenagrinėjamas, jeigu paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, arba kitas kompetentingas viešojo administravimo subjektas ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą.

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalies nuostatas, yra pasisakęs, kad viešojo administravimo subjekto finansiniai ir žmogiškieji ištekliai, skirti įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti, turi būti naudojami efektyviai, racionaliai, todėl įstatymų leidėjas nustatė sąlygas, kada skundas gali būti nenagrinėjamas. Iš aptariamoje normoje įtvirtintų skundo nenagrinėjimo pagrindų matyti, kad viešojo administravimo subjektas asmens kartotinį skundą tuo pačiu klausimu gali nagrinėti tik tuo atveju, jei kartotiniame skunde yra nurodomos naujos aplinkybės (nauji faktiniai duomenys), viešojo administravimo subjekto sprendimas nenagrinėti asmens kartotinio skundo gali būti skundžiamas teismui įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016­-02-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A-305-492/2016).

Teismas, vertindamas, ar pagrįstai pareiškėjo kreipimasis nenagrinėtas remiantis Viešojo administravimo įstatymo  14 straipsnio 5 dalies 4 punktu, analizuoja, ar pakartotiniame kreipimesi pateikiami nauji faktiniai duomenys, papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu (LVAT 2012 m. sausio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-37/2012). Sprendžiant dėl Viešojo administravimo įstatymo  14 straipsnio 5 dalies 4 punkto taikymo pagrįstumo turi būti kreipiamas dėmesys ne tik į tai, kokius prašymus asmuo suformulavo viešojo administravimo subjektui savo skunde, o analizuojamas visas skundo turinys, ypač atkreipiant dėmesį į tai, ar viešojo administravimo subjektui pateiktame naujame skunde tuo pačiu klausimu yra nurodyta naujų faktinių duomenų, kurios nebuvo nurodytos ankstesniame skunde (LVAT 2012 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-392/2012). Taigi viešojo administravimo subjektas gali nenagrinėti prašymo tik esant Viešojo administravimo įstatymo  14 straipsnio 5 dalies 4 punkte nurodytoms sąlygoms ir tik išanalizavus skundo turinį ir įsitikinus, kad iš tiesų tuo pačiu klausimu yra priimtas sprendimas ir nėra naujų faktinių duomenų bei nepažeisdamas gero administravimo principo.

Byloje nustatyta, kad Darbo partija kreipėsi 2018 m. birželio 26 d. raštu Nr. SD – 183 „Dėl Darbo partijai priklausančių lėšų“ ir 2018 m. liepos 10 d. raštu Nr. SD – 186 „Dėl Darbo partijai priklausančių lėšų (papildoma informacija)“ į Vyriausiąją rinkimų komisiją su prašymu, kad ji nedelsiant kreiptųsi į Finansų ministeriją ir patvirtintų, kad 2007 m. balandžio 6 d. sprendimas Nr. Sp - 250 dėl dotacijos už 2007 m. I pusmetį, 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimas Nr. Sp - 309 dėl dotacijos už 2007 m. II pusmetį, 2008 m. balandžio 14 d. sprendimas Nr. Sp - 17 dėl dotacijos už 2008 m. I pusmetį skyrimo darbo partijai yra galiojantys, sprendimo dėl šiurkštaus teisės aktų pažeidimo dėl kurio būtų galima neišmokėti jau skirtų biudžeto asignavimų Darbo partijai nėra priimta, todėl aukščiau nurodytais sprendimais skirtos dotacijos turi būti išmokėtos Darbo partijai bei pateikti mokėjimo paraišką teisės aktų nustatyta tvarka, kad dotacijos nedelsiant būtų išmokėtos Darbo partijai.

Lietuvos Respublikos vyriausioji rinkimų komisija, išnagrinėjusi Darbo partijos prašymą, 2019 m. gegužės 9 d. priėmė sprendimą Nr. Sp - 260 „Dėl darbo partijos 2018 m. birželio 26 d. ir 2018 m. liepos 10 d. prašymų“, kurio 1 punkte nurodė, kad netenkina Darbo partijos 2018 m. birželio 26 d. Nr. SD – 183 ir 2018 m. liepos 10 d. Nr. SD - 186 prašymų dėl biudžeto dotacijų sumų, Darbo partijos gautų, bet teismo sprendimu į Lietuvos valstybės biudžetą pervestų lėšų grąžinimo (išmokėjimo) Darbo partijai.

        Toks sprendimas buvo priimtas atsižvelgus į Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos darbo grupės 2019 m. gegužės 8 d. išvadą Nr. 3-79 (1.2) „Dėl Darbo partijos 2018 m. birželio 26 d. ir 2018 m. liepos 10 d. prašymų“, kurioje buvo konstatuota, kad  pervedus atitinkamais Vyriausiosios rinkimų komisijos sprendimais Darbo partijai skirtas valstybės biudžeto dotacijas į Darbo partijos sąskaitą, atitinkamai pasibaigė ir Vyriausiajai rinkimų komisijai Lietuvos Respublikos politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo bei finansavimo kontrolės įstatymo suteikti įgaliojimai valstybės biudžeto dotacijų skirstymo politinėms partijoms procese ir ji nėra įgaliota vertinti ar priimti sprendimų dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 12 d. nuosprendžiu į valstybės biudžetą grąžintų 6 353 337,95 Lt (t. y. 1 840 053,86 Eur) Darbo partijai paskirtų valstybės dotacijų. Išvadoje taip pat pažymėta, kad darbo grupė siūlo vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eR-2-442/2019 suformuota praktika, pagal kurią nurodytos dotacijos, po jų pervedimo į politinės partijos sąskaitą, tampa politinės partijos lėšomis, kuriomis ji, įgyvendindama partijos įstatuose numatytus tikslus, gali teisės aktų nustatyta tvarka disponuoti.

        Teismo vertinimu Finansų ministerija  ginčijamame sprendime neteisingai nurodė, kad pareiškėjos Vyriausiajai rinkimų komisijai bei jai pateikti prašymai yra analogiški. Darbo partija 2018 m. birželio 26 d. raštu Nr. SD-183 ir 2018 m. liepos 10 d. raštu Nr. SD-186 prašė Vyriausiosios rinkimų komisijos pateikti informaciją apie jos priimtų sprendimų galiojimą ir pateikti mokėjimo paraišką Finansų ministerijai.  Tuo tarpu pareiškėja į Finansų ministeriją kreipėsi kaip į instituciją, kuri išmoka Vyriausiosios rinkimų komisijos paskirtas dotacijas ir, kuri yra  atsakinga už valstybės biudžeto vykdymą, kontrolę ir priežiūrą. Toks prašymas buvo grindžiamas įvertinus  Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eR-2-442/2019 bei Vyriausios rinkimų komisijos atsakymą, jog jos įgaliojimai Darbo partijai anksčiau išmokėtų dotacijų, kurios buvo teismo sprendimo pagrindu grąžintos į valstybės biudžetą, klausimu yra pasibaigę, todėl ji neturi kompetencijos priimti prašomų sprendimų. 

        Teismas sutinka su pareiškėjos skundo argumentu, kad Vyriausiajai rinkimų komisijai nurodžius, kad ji neturi kompetencijos priimti sprendimų, susijusių su į biudžetą grąžintų Darbo partijos dotacijų išmokėjimu, tai yra laikytina nauja faktine aplinkybe, kurią turėjo išnagrinėti Finansų ministerija.

        Pareiškėja rašte Finansų ministerijai nurodė, koks prašymas buvo pateiktas Vyriausiajai rinkimų komisijai, pateikė Vyriausiajai rinkimų komisijai teiktus dokumentus bei  jos atsakymą, todėl atsakovei buvo žinomi, kad reiškiami reikalavimai negali būti laikomi tapačiais, kadangi kaip pažymėta anksčiau skyrėsi prašymų turinys bei faktinės aplinkybės.

        Nors Vyriausioji rinkimų komisija Darbo partijos prašymo netenkino, tačiau iš Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos darbo grupės 2019 m. gegužės 8 d. išvados turinio, kurio pagrindu priimtas sprendimas, akivaizdu, kad prašymo net nenagrinėjo motyvuodama tuo, jog ji neturi tam reikiamų įgaliojimų. Vyriausiajai rinkimų komisijai iš esmės nenagrinėjus Darbo partijos prašymo, Finansų ministerija negalėjo atsisakyti nagrinėti Darbo partijos prašymo tuo pagrindu, kad prašymas jau yra nagrinėtas kompetentingos institucijos.

        Darbo partija yra atsidūrusi administraciniame vakume, kada valstybės kompetentingos institucijos neišsprendžia klausimo dėl jai Vyriausiosios rinkimų komisijos 2007 m. balandžio 6 d. sprendimu Nr. Sp - 250 dėl dotacijos už 2007 m. I pusmetį, 2007 m. rugsėjo 6 d. sprendimu Nr. Sp - 309 dėl dotacijos už 2007 m. II pusmetį, 2008 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. Sp - 17 dėl dotacijos už 2008 m. I pusmetį paskirtų dotacijų bei grąžintų į valstybės biudžetą galimybės susigrąžinti po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 30 d. nutarties priėmimo. Tokia situacija negali būti laikoma geru administravimu ir turi būti taisoma.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė išnagrinėti pareiškėjos prašymą, todėl skundas tenkintinas, panaikinamas 2019 m. birželio 11 d. sprendimas, dokumento numeris ((1.19 E-0206)-5K-1908967)-6K-1903184), ir atsakovė įpareigojama išnagrinėti Darbo partijos 2019 m. gegužės 17 d. prašymą Nr. SD-114 iš naujo.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997-12-19 sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau- ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą.

ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Pareiškėja pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Nustatyta, kad pareiškėja byloje patyrė 2420 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti bei yra sumokėjusi 23 Eur žyminio mokesčio. Pareiškėja į bylą pateikė jos patirtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius įrodymus.

Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisimo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo" (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015-03-19 įsakymo Nr. 1R-77 redakcija įsigaliojo 2015-03-20) (toliau - Rekomendacijos), 2.1-2.10 punktai nustato, kad teismas, nustatydamas priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą; specialių žymių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu: advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo turinį ir apimtį, į Rekomendacijų 2 punkte nustatytus priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydžio nustatymo kriterijus, konstatuotina, kad pareiškėjos patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalaus dydžio ribų, todėl jos priteistinos pareiškėjos naudai iš atsakovo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 str., 86 str., 87 str., 88 str. 1 d. 2 p., 132 str., 133 str.,

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjos Darbo partijos  skundą tenkinti.

Panaikinti Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2019 m. birželio 11 d. sprendimą, dokumento numeris ((1.19 E-0206)-5K-1908967)-6K-1903184) ir įpareigoti Lietuvos Respublikos finansų ministeriją išnagrinėti Darbo partijos 2019 m. gegužės 17 d. prašymą Nr. SD-114 iš naujo.

Priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pareiškėjos  Darbo partijos naudai 2443 Eur (du tūkstančius keturis šimtus keturiasdešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant  per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjos                                                                                                                              Vita Valeckaitė

Jolanta Vėgelienė

Eglė Žulytė-Janulionienė