Civilinė byla Nr. 2-1645-330/2017

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00929-2014-3

                                                                                              Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.7.1  

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugsėjo 19 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Danguolės Martinavičienės ir  Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „VKK Vilnius“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. liepos 18 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-1643-555/2017, kuria uždarosios akcinės bendrovės „Vicus“ bankroto byloje patvirtintas akcinės bendrovės DNB banko finansinis reikalavimas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 26 d. nutartimi UAB „Vicus“ iškelta bankroto byla. 2016 m. gruodžio 5 d. nutartimi UAB „Vicus“ bankroto byloje patvirtinti įmonės kreditorių finansiniai reikalavimai.
2. Kauno apygardos teisme buvo gautas BUAB „Vicus“ kreditoriaus V. Z. atskirasis skundas, kuriuo jis prašė panaikinti to teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutarties dalį dėl kreditorės AB DNB banko 5 078 621,86 Eur finansinio reikalavimo patvirtinimo, ir šioje dalyje bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Kreditorius prieštaravimuose dėl banko finansinio reikalavimo nurodė, kad UAB „Vicus“, sudarydama laidavimo ir hipotekos sandorius, kuriais grindžiamas kreditorės AB DNB banko finansinis reikalavimas, turėjo didelių finansinių įsipareigojimų kitiems kreditoriams. Be to, sudarytais sandoriais buvo įkeistas beveik visas UAB „Vicus“ nekilnojamasis turtas su šia bendrove nesusijusių asmenų prievolėms užtikrinti, už kurių įvykdymą UAB „Vicus“ dar ir laidavo. Kreditorė AB DNB bankas, sudarydama su UAB „Vicus“ laidavimo ir hipotekos sandorius, žinojo apie UAB „Vicus“ prastą finansinę bei ekonominę padėtį, todėl šiuo atveju nebuvo laikytasi Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatyme (toliau – FĮĮ) įtvirtintos banko pareigos, prieš priimant sprendimą skolinti, įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, jog klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus. Pasak kreditoriaus V. Z., tokiu būdu pats bankas pažeidė FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies 3 punkto reikalavimus ir prisiėmė riziką dėl tinkamo prievolės įvykdymo, o sudaryti laidavimo ir hipotekos sandoriai prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms. Prieštaravimuose taip pat buvo nurodyta, jog 1 429 410 Eur netesybos yra per didelės, todėl jos turėtų būti sumažintos, taikant 0,02 procento netesybų dydį.
3. Kauno apygardos teismas 2017 m. sausio 12 d. nutartimi patenkino kreditoriaus V. Z. atskirąjį skundą ir šio teismo 2016 m. gruodžio 5 d. nutarties dalį, kuria patvirtintas kreditorės AB DNB banko 5 078 621,86 Eur finansinis reikalavimas, panaikino. Klausimą dėl ginčytino kreditorės AB DNB banko 5 078 621,86 Eur finansinio reikalavimo pagrįstumo teismas išskyrė į atskirą bylą, paskyrė žodinį teismo posėdį ir nustatė terminą atsiliepimams pateikti.
4. Atsiliepime į kreditoriaus V. Z. pateiktus prieštaravimus kreditorė AB DNB bankas nurodė, kad ginčo sandorių teisėtumas yra ištirtas ir patvirtintas įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Kreditorės nuomone, UAB „Vicus“ buvo pajėgi prisiimti sutartinius įsipareigojimus ir iš sandorių gavo tiesioginę naudą, kadangi J. ir R. S. suteiktos banko paskolos, už kurių prievoles laidavo ir garantavo UAB „Vicus“, buvo panaudotos UAB „Vicus“ veiklai plėtoti. Kreditorė nurodė neturėjusi pagrindo abejoti sudarytų sandorių teisėtumu ir atitikimu UAB „Vicus“ teisnumui. Taip pat nurodė, kad reikalaujamos netesybos patvirtintos išsamiu paskaičiavimu ir yra pagrįstos.
5. BUAB „Vicus“ bankroto administratorius prašė patvirtinti kreditorės AB DNB banko 5 078 621,86 Eur finansinį reikalavimą. Nurodė, kad kreditorės finansinis reikalavimas yra grindžiamas įsiteisėjusiais teismų sprendimais bei 2012 m. kovo 29 d. susitarimu.
6. Kreditorius V. Z. BUAB „Vicus“ bankroto byloje pareiškė ieškinį actio Pauliana pagrindu, prašydamas pripažinti negaliojančiais UAB „Vicus“ ir AB DNB banko sudarytus sandorius: 2008 m. vasario 12 d. sudarytą hipotekos sandorį (hipotekos lakštas Nr. 020/20980002502), 2008 m. balandžio 8 d. sudarytą Laidavimo sutartį Nr. 104-08L, 2008 m. balandžio 8 d. sudarytą neatlygintiną hipotekos sandorį (hipotekos lakštas Nr. 02/1/2008/0005662), 2008 m. balandžio 8 d. sudarytą hipotekos sandorį (hipotekos lakštas Nr. 03/1/2008/0004594). Ieškinyje nurodė, kad UAB „Vicus“ ginčijamais sandoriais įkeitė 13 731 753,90 Eur vertės nekilnojamąjį turtą su bendrove nesusijusių asmenų 3 649 212,23 Eur dydžio prievolėms užtikrinti, tokio paties dydžio prievolei užtikrinti sudarydama su kreditore (banku) laidavimo sutartį, kai tuo pačiu metu bendrovė taip pat turėjo ir kitų didelių įsipareigojimų kitiems kreditoriams.  Be to, bendroji hipotekos sandorių vertė du kartus viršijo UAB „Vicus“ įstatinį kapitalą. Kreditorius tvirtino, kad kreditorė AB DNB bankas, sudarydama ginčijamus sandorius, žinojo, jog UAB „Vicus“ finansinė bei ekonominė būklė neleidžia tikėtis, kad bendrovė sugebės įvykdyti įsipareigojimus, todėl bankas pažeidė FĮĮ 31 straipsnio reikalavimus ir pats prisiėmė paskolos negrąžinimo riziką, visiškai nevertindama UAB „Vicus“ finansinės padėties. Kreditorius taip pat nurodė, kad ginčijami sandoriai prieštarauja sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.5 straipsnis), o taip pat viešajai tvarkai (CK 1.81 straipsnis).
7. Atsiliepime į kreditoriaus V. Z. actio Pauliana ieškinį BUAB „Vicus“ bankroto administratorius prašė jį atmesti. Nurodė, kad kreditorius neįrodė ir net neįrodinėjo nei vienos iš actio Pauliana sąlygų, jų egzistavimo nepatvirtina ir faktinės aplinkybės. Kitais pagrindais sandorių teisėtumas jau buvo įvertintas įsiteisėjusiais ir prejudicinę galią turinčiais teismų sprendimais kitose bylose.
8. Atsiliepime į kreditoriaus V. Z. ieškinį Vilniaus miesto 14-ojo notaro biuro notaras D. B. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad hipotekos lakštai buvo sudaryti laikantis įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų. Paaiškino, kad notaras, tvirtindamas sandorį, netikrina jo ekonominio naudingumo požymių ir negali sandorio šalims primesti konkrečių sandorio turinį sudarančių sąlygų.
9. Atsiliepime į kreditoriaus V. Z. ieškinį kreditorė AB DNB bankas prašė ieškinį atmesti ir skirti kreditoriui baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę baudos sumos skiriant kreditorei. Atsiliepime nurodė, kad reikalavimas actio Pauliana pagrindu pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais yra pareikštas praleidus įstatymo nustatytą imperatyvų terminą, be to, kreditorius neįrodė šios rūšies ieškiniui taikyti būtinųjų sąlygų. Bankas, sudarydamas sandorius (priimdamas pelningai veikiančios įmonės pateiktą paskolos užtikrinimą), neturėjo pagrindo abejoti sudarytų ginčo sandorių teisėtumu ir atitikimu įmonės teisnumui. Banko vertinimu, įstatymuose nėra numatyta jokių apribojimų svetimo daikto hipotekos sandoriams sudaryti, o ginčo sandorių prieštaravimas viešajai tvarkai ar gerai moralei nepagrįstas jokiais rašytiniais įrodymais.
10. Kreditorė UAB „VKK Vilnius“ bankroto bylą nagrinėjančiame teisme taip pat pateikė ieškinį actio Pauliana pagrindu, kuriuo prašė pripažinti negaliojančiais šiuos UAB „Vicus“ ir AB DNB banko bei J. S. ir R. S. sudarytus sandorius: 2008 m. vasario 12 d. sudarytą hipotekos sandorį (hipotekos lakštas Nr. 020/20980002502), 2008 m. balandžio 8 d. sudarytą Laidavimo sutartį Nr. 104-08L, 2008 m. balandžio 8 d. sudarytą neatlygintiną hipotekos sandorį (hipotekos lakštas Nr. 02/1/2008/0005662), 2008 m. balandžio 8 d. sudarytą hipotekos sandorį (hipotekos lakštas Nr. 03/1/2008/0004594). Kreditorė UAB „VKK Vilnius“ nurodė, jog ginčijami laidavimo ir nekilnojamojo turto įkeitimo – hipotekos sandoriai negali būti pripažįstami normalia verslo praktika, atitinkančia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis), nes UAB „Vicus“ daiktinės teisės buvo suvaržytos be objektyvaus pagrindo. Kreditorės nuomone, ginčijami sandoriai prieštarauja UAB „Vicus“ veiklos tikslams, nes buvo sudaryti ne jos interesams tenkinti. AB DNB bankas nevertino kredito gavėjų mokumo, ekonominių prognozių ir ateities pajėgumo, nesuteikė įmonei informacijos, susijusios su kreditavimo sutarties bei laidavimo sutarties sąlygomis, o paskolos gavėjai nebuvo pajėgūs grąžinti suteikto kredito, todėl AB DNB bankas veikė savo rizika, nesielgė atidžiai ir rūpestingai.
11. Atsiliepime į kreditorės UAB „VKK Vilnius“ ieškinį kreditorė AB DNB bankas prašė ieškinį atmesti ir skirti kreditorei UAB „VKK Vilnius“ baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis, pusę baudos sumos skiriant banko naudai. Be anksčiau nurodytų aplinkybių, kreditorė AB DNB bankas papildomai paaiškino, jog sąžiningai ir laiku reagavo tiek į kreditorių, tiek į laiduotojų užklausimus, sutiko nukelti kredito grąžinimo terminą, tačiau kredito gavėjai laiku nemokėjo palūkanų ir kredito grąžinimo įmokų, todėl kreditavimo sutartis buvo nutraukta. Nurodė, kad civilinėje byloje, kurioje buvo nagrinėjamas banko ieškinys dėl skolos pagal sudarytus kreditavimo sandorius priteisimo, nebuvo ginčijamos faktinės aplinkybės nei dėl ginčijamų sandorių sudarymo, nei dėl jų pagrindu apskaičiuoto įsiskolinimo dydžio. Ginčijami sandoriai neturėjo įtakos UAB „Vicus“ nemokumui. Priešingai, suteikus kreditą buvo sudaryta galimybė bendrovei vykdyti savo veiklą ir atsiskaityti su kreditoriais, kadangi minėti asmenys (kredito gavėjai) gautas lėšas panaudojo UAB „Vicus“ nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto rekonstrukcijai ir kredito AB Parex banke refinansavimui, t. y. gautos lėšos buvo skirtos UAB „Vicus“ veiklai plėtoti.
12. Atsiliepime į kreditorės UAB „VKK Vilnius“ ieškinį BUAB „Vicus“ bankroto administratorius prašė ieškinį atmesti. Atsiliepime bankroto administratorius papildomai nurodė, kad kreditorė UAB „VKK Vilnius“ neįrodė ir neįrodinėjo nei vienos iš actio Pauliana sąlygų. Pažymėjo, kad UAB „VKK Vilnius“ taip pat neįrodinėjo nei vienos iš sąlygų, kurių pagrindu būtų galima pripažinti, kad ginčijami sandoriai pažeidžia jos teises. Bankroto administratorės nuomone, UAB „VKK Vilnius“ neturi teisės reikšti tokį ieškinį.
13. Kauno apygardos teisme 2017 m. birželio 16 d. gautas kreditoriaus V. Z. ieškinys, kurį teismas, nustatęs jo tapatumą anksčiau pareikštam ieškiniui, pripažino informacinio pobūdžio prašymu. Šiame procesiniame dokumente V. Z. papildomai nurodyta, kad ginčijami sandoriai taip pat prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms (CK 1.80 straipsnis), kadangi jais pažeistas FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies 3 punktas.

2. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

14. Kauno apygardos teismas 2017 m. liepos 18 d. nutartimi kreditorių V. Z. ir UAB „VKK Vilnius“ ieškinius atmetė, BUAB „Vicus“ bankroto byloje patvirtino kreditorės AB DNB banko 5 078 621,86 Eur finansinį reikalavimą.
15. Teismas, įvertinęs kreditorių ieškinius, pareikštus actio Pauliana pagrindu, konstatavo, kad kreditoriai neįrodė šios rūšies ieškiniui tenkinti būtinų sąlygų viseto. Teismas konstatavo, kad kreditorius V. Z. neįrodė ginčijamų sandorių sudarymo metu turėjęs UAB „Vicus“ atžvilgiu neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę, o kreditorės UAB „VKK Vilnius“ reikalavimo teisę, atsižvelgiant į tai, kad ji šiuo metu ginčijama teismine tvarka, pripažino abejotina. Teismas pažymėjo, kad kreditoriai net neįrodinėjo actio Pauliana sąlygų viseto egzistavimo. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad ieškiniai juose nurodytu pagrindu pareikšti praleidus įstatyme numatytą ieškinio senaties terminą.
16. Įvertinęs ginčijamų sandorių teisėtumą CK 1.82 straipsnio (dėl sandorių prieštaravimo juridinio asmens tikslams) pagrindu teismas pažymėjo, kad įstatymas nedraudžia nekilnojamojo daikto įkeitimo kito asmens prievolių įvykdymui užtikrinti, todėl teismas konstatavo, jog sandoriai UAB „Vicus“ veiklos tikslų nepažeidė. Atkreipė dėmesį į tai, jog J. ir R. S. suteikta paskola, kurios grąžinimas ir buvo užtikrintas ginčijamais sandoriais, buvo panaudota UAB „Vicus“ veiklai vystyti.
17. Dėl ginčijamų sandorių galimo prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms teismas pažymėjo, kad FĮĮ 31 straipsnyje įtvirtintos kredito įstaigų pareigos pirmiausia skirtos jų pačių interesams užtikrinti. Kreditoriai neturi pagrindo vadovaujantis šia įstatymo norma reikalauti sandorių negaliojimo. Taip pat teismas atkreipė dėmesį į tai, jog UAB „Vicus“ nebuvo finansinių paslaugų gavėja, todėl, gindama savo interesus, neturi pagrindo remtis tuo, jog bankas nevykdė FĮĮ 31 straipsnyje įtvirtintų pareigų.
18. Teismas konstatavo, kad ginčijami sandoriai neprieštarauja viešajai tvarkai ir gerai moralei, kadangi paskolos gavėjams suteiktas kreditas buvo panaudotas UAB „Vicus“ veiklai vystyti, o banko veiksmuose nebuvo nustatyta FĮĮ normų pažeidimų. Teismas nenustatė, kad ginčijamais sandoriai būtų pažeisti kitų asmenų ar visuomenės interesai.
19. Teismas, įvertinęs tai, jog ieškiniai dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais buvo atmesti tiek šioje bankroto byloje, tiek kitame UAB „Vicus“ inicijuotame teisminiame procese, tai, jog banko finansinis reikalavimas buvo patvirtintas ir UAB „Vicus“ restruktūrizavimo byloje, konstatavo, kad banko finansinis reikalavimas yra pagrįstas, todėl tvirtintinas.

3. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

20. Atskirajame skunde kreditorė UAB „VKK Vilnius“ prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. liepos 18 d. nutartį ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas kreditoriaus V. Z. 2017 m. birželio 16 d. pateiktą ieškinį nepagrįstai pripažino informacinio pobūdžio prašymu ir konstatavo jo tapatumą anksčiau į bylą pateiktam ieškiniui. Pateikti ieškiniai nėra tapatūs, kadangi nėra tapati byloje dalyvaujančių asmenų procesinė padėtis, skiriasi ieškinių pagrindai.
2. Teismas pažeidė asmens teisę į tinkamą teismo procesą ir teisės normas, reguliuojančias įrodinėjimą.
3. Įkeisto turto savininkė UAB „Vicus“ bei kredito gavėjai J. ir R. S. pagrįstai manė, kad kreditorė AB DNB bankas pradėjo bendradarbiauti su skolininkais dėl kredito sutarčių įvykdymo termino nukėlimo, tikėdamiesi, jog kreditorė suteiks protingą terminą įvykdyti kredito sutartis. Bankas pažeidė šalių bendradarbiavimo ir kooperacijos principą ir buvo nesąžiningas, kas sąlygojo nuostolius ir skolininkų negalėjimą vykdyti prievoles. Ginčijami sandoriai negali būti pripažįstami normalia verslo praktika, atitinkančia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Sandoriai neracionalūs ir aiškiai nuostolingi.
4. AB DNB bankas žinojo arba turėjo žinoti, kad UAB „Vicus“ valdymo organas ginčijamais sandoriais suvaržydamas įmonės turtą su bendrove nesusijusių asmenų prievolių vykdymui, veikė priešingai įmonės interesams. Bankas turėjo žinoti, kad tokie sandoriai neatitinka UAB „Vicus“ veiklos tikslų, neįvertino, kad įmonė turi didelės apimties įsipareigojimų kitiems kreditoriams. Bankas nesuteikė įmonei informacijos, susijusios su kreditavimo ir laidavimo sutarčių sąlygomis, nevertino kredito gavėjų finansinio pajėgumo, tokiu būdu pažeisdamas FĮĮ normas. Teismas, nevertindamas šių argumentų, neatskleidė bylos esmės. 
21. Kreditorė AB DNB bankas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo kreditorės UAB „VKK Vilnius“ atskirąjį skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo 2017 m. liepos 18 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais atsikirtimais:
1. Atskirojo skundo argumentai dėl kreditoriaus V. Z. paduoto ieškinio nepagrįsti. Teismas išnagrinėjo kreditoriaus procesiniame dokumente pateiktus argumentus. Teismas pagrįstai sprendė, kad kreditorius V. Z. pateikė iš esmės tapatų ieškinį. Kreditorius prašė įvertinti tuos pačius sandorius, kurių teisėtumas jau buvo kvestionuojamas kitose bylose.
2. Kreditorė atskirajame skunde naujų pirmosios instancijos teismo neįvertintų aplinkybių ir argumentų nenurodė. Reiškiant ieškinius šioje byloje piktnaudžiaujama procesinėmis teisėmis.
3. Atskirojo skundo argumentai dėl įrodymų vertinimą reguliuojančių teisės normų pažeidimo nepagrįsti. Tai, jog teismo sprendimas nepalankus apeliantei, nesudaro pagrindo konstatuoti netinkamo įrodymų vertinimo. UAB „VKK Vilnius“ nepagrindė, kaip teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Kreditorė, prašydama bylą grąžinti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nenurodė, kokiu tikslu tai turi būti daroma.
22. BUAB „Vicus“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo kreditorės UAB „VKK Vilnius“ atskirąjį skundą atmesti, o Kauno apygardos teismo 2017 m. liepos 18 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad AB DNB banko finansinis reikalavimas yra pagrįstas.
2. Ginčijamų sandorių teisėtumas jau buvo įvertintas teismine tvarka kitose bylose. Atskirojo skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ginčijamų sandorių teisėtumo.
3. Kreditorės UAB „VKK Vilnius“ argumentai dėl procesinių teisių pažeidimo nepriėmus V. Z. 2017 m. birželio 16 d. ieškinio atmestini. Teismas pagrįstai ieškinį pripažino informacinio pobūdžio prašymu. Šis ieškinys tapatus teismo išnagrinėtam pradiniam ieškiniui.
23. 2017 m. rugsėjo 5 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas kreditorės AB DNB banko prašymas dėl išlaidų advokato pagalbai priteisimo.
24. 2017 m. rugsėjo 11 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas kreditoriaus V. Z. prašymas sustabdyti bylos nagrinėjimą.
25. 2017 m. rugsėjo 11 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gauti kreditorės UAB „VVK Vilnius“ rašytiniai paaiškinimai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

26. Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria BUAB „Vicus“ bankroto byloje patvirtintas AB DNB banko finansinis reikalavimas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teisėjų kolegija sprendžia vadovaudamasi atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl ginčo esmės ir apeliacinio nagrinėjimo ribų

27. Byloje sprendžiamas klausimas dėl kreditorės AB DNB banko pareikšto 5 078 621,86 Eur finansinio reikalavimo patvirtinimo BUAB „Vicus“ bankroto byloje. AB DNB banko finansinis reikalavimas kildinamas iš AB DNB banko ir J. S. bei R. S. sudarytos 2008 m. vasario 12 d. Kredito linijos sutarties Nr. K-2408-2008-6 ir 2008 m. balandžio 8 d. Kreditavimo sutarties Nr. K-2418-2008-05, kurių įvykdymo užtikrinimui UAB „Vicus“ įkeitė jai nuosavybės teise priklausantį turtą (2008 m. vasario 12 d. sudarytas hipotekos sandoris (hipotekos lakštas Nr. 020/20980002502), 2008 m. balandžio 8 d. sudarytas hipotekos sandoris (hipotekos lakštas Nr. 02/1/2008/0005662) ir 2008 m. balandžio 8 d. sudarytas hipotekos sandoris (hipotekos lakštas Nr. 03/1/2008/0004594)) bei laidavo pagal 2008 m. balandžio 8 d. Laidavimo sutartį Nr. 104-08L. Pirmosios instancijos teismas AB DNB banko finansinio reikalavimo pagrįstumo įvertinimo tikslu išnagrinėjo kreditorių V. Z. ir UAB „VKK Vilnius“ pateiktus ieškinius, kuriuose CK 1.81, 1.80, 1.82, 6.66 straipsniuose įtvirtintais pagrindais buvo ginčijami prievolių pagal kredito sutartis užtikrinimo (hipotekos ir laidavimo) sandoriai. Pirmosios instancijos teismas kreditorių ieškinius atmetė, o AB DNB banko finansinį reikalavimą patvirtino. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu atskirąjį skundą pateikė tik kreditorė UAB „VKK Vilnius“. Apeliantės skundas grindžiamas procesiniais pažeidimais svarstant kreditoriaus V. Z. 2017 m. birželio 16 d. ieškinio priėmimo klausimą, netinkamu įrodymų vertinimu. Kaip matyti iš atskirojo skundo argumentų, apeliantė nesutinka su teismo išvadomis dėl ginčijamų sandorių prieštaravimo CK 1.82 straipsnio 1 dalyje ir FĮĮ 31 straipsnyje nurodytiems teisiniams pagrindams. Teisėjų kolegija pažymi, jog tokiu būdu apeliantė apibrėžia šios bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas (CPK 320 straipsnis). Todėl šiuo atveju, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, pirmosios instancijos teismo išvados dėl ginčijamų sandorių teisėtumo kitais aspektais (įvertintais pirmosios instancijos teisme, tačiau nenurodytais apeliaciniam teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose) nebus analizuojamos.

Dėl teisės į teisminę gynybą

28. Apeliantė atskirajame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas priėmė ir išnagrinėjo kreditoriaus V. Z. 2017 m. kovo 21 d. pateiktą ieškinį, tačiau šio kreditoriaus 2017 m. birželio 16 d. pateiktą (naują) ieškinį pripažino informacinio pobūdžio prašymu ir konstatavo jo tapatumą anksčiau į bylą pateiktam ieškiniui (t. y. iš esmės priėmė procesinį sprendimą atsisakyti priimti ieškinį). Apeliantė tvirtino, kad pateikti ieškiniai nėra tapatūs, kadangi nesutampa byloje dalyvaujančių asmenų procesinė padėtis, skiriasi ieškinių pagrindai. Apeliantės nuomone, teismas, netinkamai išsprendęs 2017 m. birželio 16 d. teisme gauto V. Z. ieškinio priėmimo klausimą, pažeidė bylos dalyvių procesines teises. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės teiginiais.
29. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Pasisakydamas dėl šios konstitucinės normos, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, šios teisės negalima apriboti ar paneigti; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutarimas byloje Nr. 38/06). Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje taip pat laikomasi nuostatos, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kyla imperatyvas, jog asmuo, manantis, kad jo teisės ar laisvės yra pažeistos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą; ši teisė negali būti dirbtinai suvaržoma arba negali būti dirbtinai pasunkinama ją įgyvendinti; šios teisės negalima paneigti; asmeniui jo pažeistų teisių gynyba teisme garantuojama nepriklausomai nuo jo teisinio statuso; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens pažeistos teisės, inter alia įgytosios teisės, ir teisėti interesai turi būti ginami nepriklausomai nuo to, ar jie tiesiogiai įtvirtinti Konstitucijoje; teisinis reguliavimas, įtvirtinantis asmens teisės į savo teisių ir laisvių teisminę gynybą įgyvendinimo tvarką, turi atitikti konstitucinį teisinio aiškumo reikalavimą; įstatymų leidėjas privalo įstatymuose aiškiai nustatyti, kaip ir į kokį teismą asmuo gali kreiptis, kad iš tikrųjų galėtų įgyvendinti savo teisę kreiptis į teismą dėl savo teisių ir laisvių pažeidimo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas byloje Nr. 7/04-8/04).
30. Su pirmiau nurodyta Konstitucinio Teismo jurisprudencija koreliuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, pagal kurią Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos prieinamumo principas, kaip ir bet kuri kita asmens teisė, turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Taigi Konstitucijos 30 straipsnyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo procesinė tvarka ir sąlygos yra nustatytos specialiuosiuose įstatymuose, ir tam, kad ši teisė būtų įgyvendinta tinkamai, šios tvarkos būtina laikytis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2007); konstitucines nuostatas konkretizuoja ir detalizuoja civiliniai, baudžiamieji ir administraciniai (tiek procesiniai, tiek tam tikru aspektu ir materialiniai) įstatymai. Konstitucijos nuostatos nustato tik teisę kreiptis į teismą, bet šios teisės realizavimo tvarkos nenustato (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2002 m. vasario 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-518/2002); teisę į teisminę gynybą turi asmuo, kurio teisė ar teisėtas interesas yra pažeistas ar ginčijamas. CPK 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta ne bet kurio, o suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą. Suinteresuotumas – tai savarankiškas teisinis interesas ir poreikis jį ginti. Teisė kreiptis į teismą nereiškia, kad asmuo gali reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą dėl to, jog būtų apginta jo subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2000 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2000; 2009 m. vasario 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-25/2009).
31. Aptarto teisinio reguliavimo ir jo aiškinimo teismų praktikoje kontekste teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantė atskirojo skundo argumentais (nutarties 20.1. punktas) gina ne savo, o kito asmens – kreditoriaus V. Z. tariamai pažeistas procesines teises, nors nurodytas kreditorius jokia proceso įstatyme įtvirtinta forma apeliacinės instancijos teismui tokio jo teisės pažeidimo neidentifikavo, nenurodė ir nepalaikė. Padarius išvadą, kad apeliantė gina kito asmens teisę (nors teisinis reguliavimas jai tokios galimybės nesuteikia), pirmiau nurodytų atskirojo skundo argumentų pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo įvertinimo tikslu teisėjų kolegija neanalizuoja ir dėl jų esmės nepasisako. Kita vertus, apskųstos teismo nutarties motyvų analizė leidžia daryti išvadą, kad visi kreditorių, šioje byloje ginčijusių prievolių įvykdymo užtikrinimo sandorius, argumentai, kuriais remiantis buvo grindžiamos tų sandorių neteisėtumo ir negaliojimo aplinkybės, be kita ko, išdėstytos ir tame kreditoriaus V. Z. procesiniame dokumente, kuriam pirmosios instancijos teismas suteikė informacinio pobūdžio prašymo statusą, šio teismo buvo išsamiai įvertinti.
32. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad proceso įstatyme yra įtvirtinta pareiga ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, kuriomis remiantis reiškiamas materialusis reikalavimas, ir šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo įvardintų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą. Ieškovas ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys gali nurodyti materialiosios teisės normas, kurias, jų nuomone, reikia taikyti ginčo santykiui. Tačiau teisinė ieškinio aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl ieškovo nurodytas teisinis ieškinio kvalifikavimas teismui neprivalomas ir šio nesaisto. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente yra nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai ar neteisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas galutinai išsiaiškina ginčo esmę, šalių suformuluotus reikalavimus, o išnagrinėjęs ginčą sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas ir koks neturėtų būti taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2014).
33. Apeliantė tvirtina, kad V. Z. 2017 m. birželio 16 d. ieškinyje, kurio teismas esą iš esmės nenagrinėjo, buvo nurodytas naujas ir savarankiškas (nenurodytas pradiniame ieškinyje) ginčijamų sandorių negaliojimo pagrindas – FĮĮ 31 straipsnio 3 dalies 3 punktas. Teisėjų kolegija pažymi, jog ginčijamų sandorių teisėtumas pradiniame ieškinyje taipogi buvo grindžiamas FĮĮ 31 straipsnyje nurodytų normų pažeidimu. Ta aplinkybė, jog pradiniame ieškinyje kreditorius ginčo sandorių neatitikimą FĮĮ 31 straipsniui įvardijo kaip imperatyvios įstatymo normos pažeidimą ir prašė sandorius pripažinti negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu, o 2017 m. birželio 16 d. ieškinyje sandorių negaliojimo pagrindu tiesiogiai įvardino konkrečias FĮĮ 31 straipsnio normas, nesukuria objektyvių prielaidų spręsti, jog kreditorius pateikė naują ieškinį arba iš esmės papildė jo pagrindą. Kreditoriaus nuomonės dėl ginčo teisinių santykių kvalifikavimo nežymus papildymas nesudaro sąlygų tokio procesinio dokumento laikyti nauju ieškiniu ar pradinio ieškinio pagrindo pakeitimu. Ieškinyje nurodytas ginčo teisinių santykių kvalifikavimas teismo nesaisto ir yra jo (teismo) vertinimo prerogatyva. 

Dėl įrodymų vertinimo

34. UAB „VKK Vilnius“ atskirajame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė asmens teisę į tinkamą teismo procesą ir teisės normas, reguliuojančias įrodinėjimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais teiginiais.
35. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo bei taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Įrodinėjimo proceso baigiamasis etapas yra įrodymų įvertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Reikia įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012).
36. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, atskirojo skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Todėl nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantės nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.
37. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog apeliantė pateikia savo subjektyvią nuomonę atskirai dėl kiekvieno įrodymo, kai įrodymų vertinimo proceso aiškinimas teismų praktikoje suponuoja tai, jog teismas iš pradžių kiekvieną įrodymą įvertina atskirai, o išvadas dėl įrodinėtų aplinkybių daro vertinant įrodymų visetą. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė procesinį sprendimą, kuris nėra palankus kreditorei UAB „VKK Vilnius“, nesudaro pagrindo konstatuoti tokių požymių ar faktų buvimo. Kaip matyti iš apskųstosios nutarties turinio, pirmosios instancijos teismas įvertino šalių pateiktus įrodymus, pasisakė dėl visų esminių šalių argumentų.
38. Atskirajame skunde išvardijama eilė faktinių aplinkybių, kurios nėra paminėtos ir įvertintos apskųstoje nutartyje. Pirmiausia pažymėtina, kad ta aplinkybė, jog teismo motyvuose nėra nurodyti visi ginčą inicijavusių asmenų argumentai, nepateikta detali jų analizė ir vertinimas, savaime nesuponuoja išvados, jog tam tikri argumentai ar įrodymai formuluojant teismo išvadas liko neįvertinti.
39. Kita vertus, teisėjų kolegija pastebi, jog apeliantė, grįsdama argumentus dėl įrodymų vertinimo proceso ydingumo, atskirajame skunde atkartojo iš esmės visas ginčijamų sandorių sudarymo ir vykdymo aplinkybes, atskirai nenurodydama šių aplinkybių ryšio su savo argumentais dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo. Nuodugni teismui pateiktų procesinių dokumentų, pirmosios instancijos teismo motyvų analizė neleidžia daryti išvados, jog kažkurios reikšmingos aplinkybės arba su jomis susiję įrodymai, kuriais buvo grindžiamas ginčijamų sandorių sudarymo neteisėtumas, teismo nebūtų įvertinti. Teisėjų kolegija pažymi, jog vertinant ginčijamus sandorius kreditorių nurodytais jų negaliojimo pagrindais, esminę reikšmę turi aplinkybės, buvusios iki ginčijamų sandorių sudarymo ir jų sudarymo metu. Tačiau su šalių ginču ir su sandorių negaliojimo tikslu įrodinėtinomis byloje aplinkybėmis neturi ryšio tos aplinkybės, kurios susijusios su ginčijamų sandorių vykdymu. Apeliantės išsamiai ir gausiai cituojamos aplinkybės, susijusios su šalių elgesiu vykdant ginčijamus sandorius, su derybomis dėl prievolių vykdymo pažeidimų pašalinimo, su kreditorės AB DNB banko veiksmais kredito gavėjams nevykdant prievolių, su kredito gavėjų ir prievolių užtikrinimą pateikusių asmenų lūkesčiais dėl kreditorės AB DNB banko veiksmų, neturi ryšio su šioje byloje sprendžiamais klausimais. Tokios aplinkybės gali būti įrodinėjamos reiškiant reikalavimus dėl vienos šalių netinkamo sandorių vykdymo, tačiau analizuojamu atveju tokie reikalavimai nebuvo pareikšti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokių aplinkybių nedetalizavo ir atskirai dėl jų nepasisakė darydamas išvadas dėl ginčo esmės – sandorių negaliojimo sąlygų buvimo ar nebuvimo.

Dėl ginčijamų sandorių prieštaravimo juridinio asmens veiklos tikslams

40. Kreditorės UAB „VKK Vilnius“ atskirajame skunde nurodoma, kad ginčijami hipotekos ir laidavimo sandoriai prieštaravo juridinio asmens UAB „Vicus“ veiklos tikslams, negalėjo būti pripažįstami normalia verslo praktika, atitinkančia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Pasak apeliantės, ginčo sandoriai buvo neracionalūs ir aiškiai nuostolingi, o AB DNB bankas žinojo arba turėjo žinoti, kad UAB „Vicus“ valdymo organas tais sandoriais suvaržydamas įmonės turtą su bendrove nesusijusių asmenų prievolių vykdymui užtikrinti, veikė priešingai įmonės interesams. AB DNB bankas turėjęs žinoti, kad tokie sandoriai neatitinka UAB „Vicus“ veiklos tikslų, neįvertinęs, kad įmonė turi didelės apimties įsipareigojimų kitiems kreditoriams. Apeliantės pozicijos esmę dėl ginčijamų sandorių prieštaravimo juridinio asmens veiklos tikslams sudaro tai, jog UAB „Vicus“ savo turtu užtikrino su ja nesusijusių asmenų prievolių įvykdymą, o bankui ši aplinkybė buvo žinoma, kaip ir tai, jog prievolių užtikrinimą pateikusi įmonė turėjo didelių įsipareigojimų savo kreditoriams, jog skolininkų prievolėms užtikrinti pateikiamo turto vertė smarkiai viršija prievolės mastą.
41. Įmonės, vykdydamos savo ūkinę veiklą, paprastai siekia pelno. Tačiau jų vykdoma veikla savaime nereiškia, kad visada bus gautas pelnas, nes įmonės rezultatas gali būti ir nuostoliai. Vykdant ūkinę veiklą, įmonės vardu sudaromi įvairūs sandoriai, tarp kurių gali būti ir rizikingų. Sandorius sudaro įmonės valdymo organas, tačiau jo sudarytas sandoris savaime negali būti pripažintas negaliojančiu vien dėl to, kad jis neatitinka privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose nustatytos valdymo organų kompetencijos ar prieštarauja įmonės tikslams. Toks sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik įstatymuose nustatytais pagrindais. Vienas tokių pagrindų yra nustatytas CK 1.82 straipsnyje, kuriuo remiasi apeliantė.
42. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CK 1.82 straipsnyje nustatyti sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai savaime nėra siejami su juridinio asmens sudaromų sandorių komercine nauda; su juridinio asmens teisnumu gali būti nesuderinamas tik aiškus, akivaizdus sandorio nenaudingumas, kai tokio sandorio palikimas galioti reikštų aiškų neteisingumą vienai iš sandorio šalių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2011; 2012 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-520/2012; kt.). Sandoris prieštarauja juridinio asmens veiklos tikslams ir tai sudaro pagrindą jį pripažinti negaliojančiu pagal CK 1.82 straipsnio 1 dalį, kai sandoris yra akivaizdžiai žalingas jį sudariusiam juridiniam asmeniui, o kita sandorio šalis žino arba turi žinoti (pasidomėti) to juridinio asmens turtine padėtimi, bendra padėtimi rinkoje ir jos siūlomų paslaugų kainomis, taip pat aplinkybėmis, dėl kurių paslaugos pagal sandorį yra už didesnę negu rinkos kainą, o sudaromas sandoris yra akivaizdžiai nenaudingas juridiniam asmeniui ir juo galimai siekiama kitų nei sandoryje nurodytų tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-198-684/2016).
43. Teisėjų kolegija, nutarties 41 ir 42 punktuose pateikto teisinio reguliavimo ir jo aiškinimo teismų praktikoje kontekste pakartotinai įvertinusi ginčijamų prievolių užtikrinimo sandorių turinį, neturi pagrindo konstatuoti CK 1.82 straipsnyje įtvirtintų sandorio galimo negaliojimo kriterijų ir sąlygų egzistavimo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pagal kurį svetimo daikto hipoteka nėra draudžiama. Kolegija pritaria byloje surinktų įrodymų visuma grindžiamoms išvadoms, jog R. ir J. S. suteiktas kreditas, kurio grąžinimas buvo užtikrintas ginčijamais sandoriais (jų pagrindu pateiktomis prievolių užtikrinimo priemonėmis), buvo panaudotas išskirtinai pačios UAB „Vicus“ veiklai vystyti. Nors apeliantė laikėsi nuoseklios pozicijos, jog ginčijami sandoriai, kaip neatlygintiniai, buvę akivaizdžiai nenaudingi, prieštaravę juridinio asmens tikslams, tačiau nei faktinių aplinkybių dėl kredito panaudojimo tikslo, nei atitinkamų teismo išvadų nepaneigė. Tokiu būdu nėra net prielaidų priešingai išvadai – jog ginčijamais sandoriais neatlygintinai užtikrinta su juridiniu asmeniu nesusijusių asmenų prievolė bankui. Kita vertus, vien tai, kad juridinis asmuo pateikė kitų asmenų prievolės užtikrinimą, savaime neleidžia tokio sandorio laikyti nei neatlygintiniu, nei prieštaraujančiu jo veiklos tikslui, bendrąja prasme siekti pelno ar finansinės naudos.
44. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad vertinant svetimo daikto hipotekos sandorio atlygintinumą, turi būti atsižvelgta į tai, jog hipotekos sandoris yra akcesorinė (šalutinė) prievolė, susijusi su pagrindine prievole (CK 4.170 straipsnio 1, 4 dalys, 4.174 straipsnis, 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Šios prievolės akcesoriškumas pasireiškia per jos priklausomumą nuo pagrindinės prievolės sukūrimo, turinio, pabaigos ir galiojimo. Hipotekos akcesoriškumas reiškia, kad nesant pagrindinės prievolės ir būtinumo (siekio) užtikrinti jos įvykdymą, neatsirastų ir papildomos įkeitimo prievolės. Taip pat neatskiriama nuo pagrindinės prievolės yra svetimo turto hipotekos davėjo pareiga atsakyti hipoteka įkeistu turtu, nes tik neįvykdžius pagrindinės prievolės kreditorius įgyja teisę išieškoti skolininko skolą ir iš trečiojo asmens įkeisto turto. Atsižvelgiant į tai, kad santykis tarp įkaito davėjo ir hipotekos kreditoriaus nėra savarankiškas, o tik išvestinis, šio sandorio atlygintinumas negali būti vertinamas atskirai nuo pagrindinės prievolės. Sudarius svetimo turto hipotekos sandorį, greta pagrindinio skolininko ir kreditoriaus teisinių santykių (šiuo atveju prievolinio pobūdžio) susiklosto nauji įkaito davėjo ir kreditoriaus  daiktinio pobūdžio teisiniai santykiai, kurių vykdymas ir galiojimas priklauso nuo pagrindinės prievolės, taip pat susiklosto teisiniai santykiai tarp įkaito davėjo ir skolininko. CK 4.181 straipsnio 2 dalyje nustatyta atlygintinumo sąlyga yra reikšminga santykiui tarp skolininko ir įkaito davėjo tiek, kiek skolininkas ir įkaito davėjas gali susitarti dėl atlyginimo įkaito davėjui už prievolės vykdymo užtikrinimo suteikimą. Toks atlygintinumas nėra būtina svetimo daikto hipotekos savybė, taip pat jis nėra preziumuojamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-61-684/2015). Nagrinėjamu atveju ginčijami sandoriai sudaryti tarp hipotekos kreditoriaus ir įkaito davėjo, kurių atlygintinumui vertinti CK 4.181 straipsnio 2 dalies nuostata nėra reikšminga, nes santykio tarp įkaito davėjo ir kreditoriaus atlygintinumą nulemia pagrindinės prievolės teisinis pobūdis ir prigimtis. Byloje nustatyta, kad ginčijami hipotekos sandoriai sudaryti užtikrinant R. ir J. S. prievolę bankui, kurio suteiktas kreditas panaudotas paties įkaito davėjo (UAB „Vicus“) veiklos poreikiams, kas leidžia ginčijamus sandorius kvalifikuoti kaip atlygintinius, sudarytus UAB „Vicus“ interesais ir nepažeidžiant šio juridinio asmens teisnumo.
45. Teisėjų kolegija nesutinka su atskirojo skundo argumentu, jog ginčijamų hipotekos sandorių neteisėtumą esą pagrindžia ir tai, jog hipoteka įkeisto turto vertė viršija skolininkų prievolės dydį. Kolegijos vertinimu, tokia aplinkybė nelemia sandorių neteisėtumo. Hipotekos sandorio esmė – nekilnojamojo daikto įkeitimas, siekiant užtikrinti kreditoriaus reikalavimų patenkinimą tuo atveju, jeigu skolininkas per nustatytą terminą neįvykdo prisiimtų įsipareigojimų. Hipotekos sandorio objektas gali būti ne tik skolininkui, bet ir tretiesiems asmenims nuosavybės teise priklausantis daiktas. Toks sandoris, kai yra įkeičiamas trečiajam asmeniui priklausantis nekilnojamasis daiktas, siekiant užtikrinti skolininko prievolių vykdymą, kvalifikuojamas kaip svetimo turto hipoteka (CK 4.181 straipsnis.). Asmuo, įkeitęs nekilnojamąjį daiktą kito asmens prievolei užtikrinti, skolinio įsipareigojimo neįvykdymo atveju atsako tik įkeistu savo daiktu, ir, įvykdęs prievolę už skolininką arba jeigu įkeistas turtas parduotas iš varžytynių, įgyja į skolininką atgręžtinio reikalavimo teisę dėl sumokėtos sumos ar dėl daikto praradimo patirtų nuostolių atlyginimo (CK 4.195 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2012). Todėl tokiu atveju, kai įkeisto turto vertė viršija užtikrintos (pagrindinės) prievolės dydį, įkaito davėjas, įvykdęs skolininko prievolę, nepraranda po prievolės įvykdymo likusio įkeisto turto (dalies). Kita vertus, pažymėtina, kad šalys susitarė dėl turto hipotekos, todėl nėra pagrindo manyti, kad įkaito davėjui nebuvo žinomas užtikrinamos prievolės dydis. Tuo atveju, jeigu įkaito davėjui šalių susitarimo turinys ar įkeičiamo turto vertės bei užtikrinamos prievolės dydžio santykis nebūtų priimtinas, šis galėjo susilaikyti nuo ginčijamų sandorių sudarymo.

Dėl ginčijamų sandorių prieštaravimo FĮĮ nuostatoms

46. UAB „VKK Vilnius“ atskirajame skunde nurodoma, kad kreditorė AB DNB bankas nesuteikė UAB „Vicus“ informacijos, susijusios su kreditavimo ir laidavimo sutarčių sąlygomis, nevertino kredito gavėjų finansinio pajėgumo, tokiu būdu pažeisdama FĮĮ normas. Teisėjų kolegija šiuos argumentus pripažįsta nepagrįstais.
47. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad FĮĮ 31 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos normos yra skirtos užtikrinti finansinių įstaigų stabilumą, siekiant apriboti būtent šių įstaigų sudaromų sandorių riziką. Šiomis normomis siekiama finansinių įmonių apsaugos ir stabilumo, o ne įkeičiamo turto savininkų ar laidavusių už tinkamą prievolės įvykdymą asmenų interesų gynimo. Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 2 punkte įtvirtintas atsakingo skolinimo principas – finansų įstaiga, prieš priimdama sprendimą skolinti, be kita ko, privalo įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, kad klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus; 31 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad finansų įstaiga, sudariusi sandorį, privalo nuolat stebėti ir dokumentuose fiksuoti, ar klientas vykdo sutartinius įsipareigojimus, ar jo finansinė ir ekonominė būklė nekelia grėsmės tinkamam sutartinių įsipareigojimų finansų įstaigai vykdymui; 32 straipsnio 1 dalies 3 punkte reglamentuojama, kad finansų įstaiga privalo įvertinti ir riboti riziką, atsirandančią dėl finansinių paslaugų teikimo vienam klientui arba tarpusavyje susijusių klientų grupei (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-2012/2014). Teisėjų kolegija, remdamasi ginčui spręsti aktualaus teisinio reguliavimo aiškinimu, neturi pagrindo fiksuoti nagrinėjamu atveju buvus FĮĮ normų pažeidimą. Juolab, kad finansinių įstaigų stabilumui užtikrinti skirtos teisės normos negina šių įstaigų teikiamų paslaugų klientų (finansinių paslaugų gavėjų) interesų. Kita vertus, pagrįsta pripažintina ir pirmosios instancijos teismo išvada, jog UAB „Vicus“ FĮĮ nuostatų prasme nėra finansinių paslaugų gavėja. Tokį statusą turi R. ir J. S., tačiau pastarieji savo, kaip finansinių paslaugų gavėjų, teisių tokiu būdu neginė, o apeliantė, kaip BUAB „Vicus“ kreditorė, tokios teisės (ginti Ritos ir J. S. teisių) neturi (CPK 5 straipsnis, teismo nutarties 30 punktas). Kita vertus, apeliantės pozicija dėl netinkamo kreditorių gavėjų finansinio pajėgumo įvertinimo (arba nevertinimo)  grindžiama vien deklaratyviais teiginiais. Vien tai, jog kredito gavėjai neįvykdė prievolės bankui, savaime neleidžia daryti išvados, jog teismas mokumo (finansinio pajėgumo) vertinimą atliko netinkamai.
48. Apeliantė nesutikimą su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria patvirtintas kreditorės AB DNB banko finansinis reikalavimas BUAB „Vicus“ bankroto byloje, sieja su ginčijamų sandorių neteisėtumu (negaliojimu). Vadinasi, nepagrįstais pripažinus apeliantės argumentus dėl ginčijamų sandorių neteisėtumo (negaliojimo) pagal jos atskirajame skunde nurodytus pagrindus, teisėjų kolegija  nevertina kitų pirmosios instancijos teismo išvadų kreditorės AB DNB banko finansinio reikalavimo pagrįstumo ir dydžio klausimu.
49. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi reikšmės vertinant pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, todėl dėl jų iš esmės nepasisakoma. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmetus kreditorių ieškinius dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, BUAB „Vicus“ bankroto byloje patvirtintas kreditorės AB DNB banko kreditorinis reikalavimas, yra pagrįsta ir teisėta.

Dėl bylos sustabdymo

50. 2017 m. rugsėjo 11 d. Lietuvos apeliaciniame teisme gautas kreditoriaus V. Z. prašymas sustabdyti bylos nagrinėjimą iki įsiteisės sprendimas Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2-2643-555/2017. Kreditorius nurodė, kad nurodytoje civilinėje byloje nagrinėjamas BUAB „Vicus“ kreditorės R. R. ieškinys atsakovams BUAB „Vicus“, AB DNB bankui, J. ir R. S. dėl UAB „Vicus“ ir AB DNB banko sudarytų hipotekos ir laidavimo sandorių. Kreditorius nurodė, kad nurodytoje byloje ieškovė pareiškė ieškinį dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.82 straipsnio 1 dalyje nurodytu pagrindu. Kreditoriaus nuomone, neišnagrinėjus visų ieškinių dėl AB DNB banko finansinio reikalavimo pagrindą sudarančių sandorių teisėtumo, nagrinėjamoje byloje negali būti priimtas procesinis sprendimas dėl ginčijamo finansinio reikalavimo patvirtinimo.
51. 2017 m. rugsėjo 11 d. gauti apeliantės UAB „VKK Vilnius“ rašytiniai paaiškinimai. Apeliantė šiame procesiniame dokumente nurodė, kad AB DNB banko finansinių reikalavimų pagrindą sudarančių sandorių ginčijimo kitoje civilinėje byloje Nr. e2-2643-555/2017 faktas, sudaro pagrindą apskųstąją nutartį panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegija apeliantės rašytinius paaiškinimus priima (CPK 42 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgusi į šio procesinio dokumento turinį, kolegija dėl jų reikšmės pasisakys spręsdama kreditoriaus V. Z. prašymą dėl bylos sustabdymo.
52. Apeliaciniame teisme keliamas klausimas dėl šios apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos privalomo sustabdymo CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu, iki bus išspręsta kita civilinė byla, kurios sprendimas turėtų prejudicinę reikšmę šiai bylai.
53. Civilinės bylos sustabdymo instituto paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatymo nurodytas kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių buvimo teismas negali tinkamai išnagrinėti civilinės bylos. Vienas iš privalomų bylos sustabdymo pagrindų yra numatytas CPK 163 straipsnio 3 punkte, pagal kurį teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Pažymėtina, kad sustabdžius civilinę bylą, užsitęsia teismo procesas. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė į bylos per įmanomai trumpiausią laiką išnagrinėjimą yra viena iš sudėtinių teisės į teisingą teismą dalių ir įpareigoja teismą rūpintis kiek įmanoma greitesniu bylos išnagrinėjimu. CPK nustatyti civilinio proceso tikslai taip pat reikalauja, kad teismas siektų kuo greičiau išnagrinėti bylą ir atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių, nesudarytų sąlygų vilkinti bylą. Dėl to teismas neturi taikyti bylos sustabdymo pagrindų formaliai, o kiekvienu atveju privalo įsitikinti, kad iš tiesų yra aplinkybės, kurios sudaro įstatymo nurodytą pagrindą sustabdyti konkrečią bylą. Civilinė byla gali ir turi būti sustabdyta pagal CPK 163 straipsnio 3 punktą tik tuo atveju, kai tarp dviejų nagrinėjamų civilinių bylų yra tiesioginis teisinis ryšys, t. y. kai kitoje byloje teismo sprendimu nustatyti faktai ar teismo sprendimas savo teisine galia turės teisinę reikšmę būsimam teismo sprendimui nagrinėjamoje byloje.
54. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria BUAB „Vicus“ bankroto procese patvirtintas kreditorės AB DNB banko finansinis reikalavimas, yra pagrįsta ir teisėta. Tuo tikslu pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo kitų BUAB „Vicus“ kreditorių ieškinius dėl sandorių, sudarančių banko finansinio reikalavimo pagrindą, pripažinimo negaliojančiais. Pirmosios instancijos teismas ieškinius atmetė, o apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą nustatyta, kad ginčijami sandoriai yra teisėti, todėl ieškiniai dėl jų negaliojimo atmesti pagrįstai. Ta aplinkybė, jog dar viena BUAB „Vicus“ kreditorė, remdamasi tais pačiais teisiniais pagrindais (CK 1.82 straipsnis, CK 6.66 straipsnis), inicijavo tų pačių sandorių kartotinį teisėtumo vertinimą teisme, nesudaro pagrindo sustabdyti šios bylos (nagrinėjamos apeliacine tvarka) nagrinėjimą ir neapibrėžtam laikui susilaikyti nuo AB DNB banko finansinio reikalavimo tvirtinimo, tokiu būdu taip pat neapibrėžtam laikui šalinant galimybę kreditorei AB DNB bankui dalyvauti UAB „Vicus“ bankroto procese. Toks procesinis sprendimas neatitiktų bankroto proceso operatyvumo principo, pažeistų kreditorės AB DNB banko teises. Tuo atveju, jeigu kitoje civilinėje byloje, su kurios nagrinėjimu siejamas prašymas sustabdyti šią civilinę bylą dėl kreditorės finansinio reikalavimo tvirtinimo, būtų priimtas procesinis sprendimas ginčijamus sandorius pripažinti negaliojančiais, tai sudarytų pagrindą inicijuoti proceso atnaujinimą ir (arba) patvirtinto finansinio reikalavimo peržiūrėjimą. Apibendrindama tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija kreditoriaus V. Z. prašymo sustabdyti bylos nagrinėjimą netenkina, o apeliantės argumentus, nurodytus rašytiniuose paaiškinimuose, jog kitos bylos nagrinėjimo faktas esą sudaro kliūtis šioje byloje spręsti dėl AB DNB banko finansinio reikalavimo pagrįstumo, atmeta.

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

55. Kreditorė AB DNB bankas pateikė prašymą iš apeliantės UAB „VKK Vilnius“ priteisti 726 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimu. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl priteistinų bylinėjimosi išlaidų dydžio, įvertina nurodytų teisinių paslaugų rūšį, taip pat atsižvelgia į Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (8.16 punktas) pateiktas rekomendacijas. Kolegijos vertinimu, teisinga ir protinga kreditorės naudai iš apeliantės priteisti 300 Eur teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

         Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

              Kauno apygardos teismo 2017 m. liepos 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

         Priteisti iš apeliantės uždarosios akcinės bendrovės „VKK Vilnius“ (j. a. k. 135491720) akcinei bendrovei DNB bankui (j. a. k. 112029270) 300 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                                                                                         Artūras Driukas

                                                                                                                                                    Danguolė Martinavičienė

                                                                                                                                      Gintaras Pečiulis