Civilinė byla Nr. 2A-1970-273/2011
Pirmosios instancijos teismo teisėja Lina Žemaitienė
Teisminio proceso Nr.2-05-3-15313-2010-6
Procesinio sprendimo kategorija: 30.6.;121.21
(S)

KAUNO APYGARDOS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2011 m. lapkričio 9 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Izoldos Nėnienės, kolegijos teisėjų Galinos Blaževič ir Neringos Venckienės, sekretoriaujant Miglei Lukoševičiūtei, Vaidai Andruškevičiūtei, dalyvaujant ieškovės J. L. atstovei Vytautei Linaburgienei, atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos atstovei L. P., trečiajam asmeniui D. L.
viešame teismo posėdyje žodinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-910-587/201 pagal ieškovės J. L. ieškinį atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl įpareigojimo leisti butą privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis bei fakto nustatymo ir
n u s t a t ė:
Ieškovės prašė teismo įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administracijos direktorių sudaryti lengvatinę buto, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) privatizavimo sutartį su ieškove bei nustatyti faktą, kad už butą, kurio unikalus Nr.(duomenys neskelbtini) esantį (duomenys neskelbtini) ieškovė visą kainą sumokėjo 1993-03-30. Nurodo, kad ieškovė Butų privatizavimo įstatyme nustatytais terminais kreipėsi dėl buto esančio (duomenys neskelbtini) privatizavimo, bei 1993-03-30 sutartimi jį privatizavo. Vėliau teismo sprendimu ši sutartis buvo panaikinta, kadangi butą privatizuojant nebuvo D. P. sutikimo, nors D. P. tame bute negyveno. Atsakovas šio teismo sprendimo ilgai neįregistravo registrų centre, ilgai vyko bylos tarp ieškovės, atsakovo dėl šio buto nuosavybės teisių, tačiau jis liko atsakovo nuosavybėje, to ieškovė nebeginčija. Tačiau laiko, kad ji ginčo buto privatizavimo procedūras buvo pradėjusi, panaikinus sutartį jos liko neįgyvendintos, neįgyvendinti jos teisėti lūkesčiai, ji buvo įgijusi subjektyvią teisę privatizuoti butą, kito turto nėra privatizavusi, D. P. teisų į butą pati atsisakė, todėl nelikus kliūčių butui privatizuoti prašo ieškinį tenkinti, taikyti Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 str. 1 d. 2 p.
Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. birželio 16 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Pripažino teisę ieškovei J. L. privatizuoti jos nuomojamas gyvenamąsias patalpas esančias (duomenys neskelbtini) pagal Butų privatizavimo įstatymą bei įpareigojo atsakovą Kauno miesto savivaldybės administraciją sudaryti lengvatinę buto, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) privatizavimo sutartį su ieškove J. L. a/k (duomenys neskelbtini). Kitoje dalyje civilinę bylą bylą nutraukė. Priteisė ieškovei J. L. iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos 516,50 Lt (penkis šimtus šešiolika litų 50 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Teismas nustatė, kad pagal 1993 metų Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą, ginčo buto privatizavimo sutartis buvo panaikinta todėl, kad nebuvo D. P., kaip ieškovės šeimos nario sutikimo, tai matyti iš teismo sprendimo (b.l. 13). Teismas iš šios aplinkybės padarė išvadą, kad neesant notariškai patvirtinto susitarimo, kieno vardu bus sudaroma perkamo ginčo buto esančio (duomenys neskelbtini), sutartis toks sandoris negalėjo būti sudarytas. Privatizuojant gyvenamąsias patalpas pagal tuo metu galiojusį Butų privatizavimo įstatymą, sprendimą ar sudaryti buto pirkimo-pardavimo sutartį ir nustatyti ar yra visos sąlygos sudaryti buto pirkimo-pardavimo sutartį pagal Butų privatizavimo įstatymą, buvo išimtinai viešojo administravimo subjekto – tuo metu Kauno miesto valdybos sprendimas. Atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas neesant reikalingo susitarimo turėjo atsisakyti sudaryti ginčo buto privatizavimo sutartį ir išaiškinti ieškovei tokio atsisakymo priežastis, tačiau kaip matyti iš sudaryto sandorio – ginčo buto pirkimo-pardavimo sutarties, to padaryta nebuvo ir pats atsakovas sandorį sudarė pažeisdamas tuo metu galiojusį Butų privatizavimo įstatymą, jo 5 str. Teismas manė, kad ne ieškovė turėjo aiškintis, o atsakovas išaiškinti ieškovei kokių reikia dokumentų buto pirkimo-pardavimo sutarčiai pagal Butų privatizavimo įstatymą sudaryti, kadangi šio sandorio sudaryme jis atstovavo valstybę bei jos pavedimu vykdė Butų privatizavimo įstatymą, bei šiame sandoryje buvo stipresnioji šalis ir tik jis galėjo spręsti ar sudaryti sandorį ar ne pagal pateiktus dokumentus. Atsakovui sudarius su ieškove šią sutartį jis akivaizdžiai žinojo, kad sutartis sudaroma pažeidžiant minėtas įstatymo nuostatas, todėl teismas daro išvadą, kad pagrindinė kaltė, dėl ko buvo panaikintas ginčo buto pirkimo-pardavimo sandoris sudarytas pagal Butų privatizavimo sandorį tenka atsakovui. Teismas padarė išvadą, kad fiziniai asmenys rengdamiesi sudaryti butų privatizavimo sutartis pagal Butų privatizavimo įstatymą neturėjo naudotis atskira teisine pagalba, kad išsiaiškinti ar atsakovas, t.y. viešo administravimo subjektas, kurio pareiga buvo vesti butų privatizavimo procedūras, šias sutartis su jais sudaro nepažeidžiant įstatymų. Spręsti ar asmuo kreipęsis dėl buto privatizavimo pateikė visus reikiamus dokumentus turėjo atsakovas, o jų trūkstant privalėjo informuoti asmenis arba nepateikus nustatytais terminais atsisakyti sudaryti butų privatizavimo sandorius. Jei atsakovas 1993 metais nebūtų sudaręs neteisėto sandorio, šiai dienai būtų ieškovės prašymas dėl buto privatizavimo ir atsakovas negalėtų teigti, kad privatizavimo procedūra yra baigta sandorio panaikinimu ir nebūtų net ginčo apie tai ar ginčo buto privatizavimo procedūra pradėta ir nebaigta ar ji baigta ir nebegalima jos iš naujo pradėti. Šiuo atveju atsakovas pats pažeisdamas įstatymus sudarė ginčo buto privatizavimo sutartį su ieškove, ko pasekoje iškovė sumokėjo bei panaudojo savo valstybines vienkartines išmokas bei tikslines kompensacijas skirtas būtent įgyti privatizuojamam turtui, kurių šiai dienai panaudoti nebėra galimybių. Panaikinus ginčo buto privatizavimo sandorį restitucija taikyta nebuvo, taigi šiai dienai ieškovė neturi nei valstybės lėšų kurios buvo skirtos butų privatizavimui ir tam panaudotos, nei buto, už kurį jos buvo sumokėtos, nes nebuvo taikyta restitucija, atsakovas šių piniginių vienetų ieškovei nėra grąžinęs, tai pripažįsta ir atsakovas. Ieškovė taip pat teigia dėl jų nesikreipusi, tačiau akivaizdu, kad vykstant teisminiams procesams dėl ginčo buto nuosavybės teisės ieškovė tikėjosi jį išlaikyti savo nuosavybėje kaip privatizuotą butą, todėl dėl šių lėšų grąžinimo nesikreipė į atsakovą. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas yra teisėtas ginčo buto savininkas, po jo privatizavimo sutarties panaikinimo, pats turėjo imtis iniciatyvos šiuos pinigus grąžinti ieškovei, kadangi jis, kaip viešojo administravimo subjektas turėjo būti apdairus ir rūpestingas bei rūpintis tuo, kad jam pačiam sudarius įstatymui prieštaraujantį sandorį ieškovės teisės būtų kuo mažiau pažeistos, t.y. jai būtų grąžintos lėšos bei piniginiai vienetai sumokėti už ginčo butą. Taigi akivaizdu, kad ieškovei netekus tuo metu galiojusių vienkartinių išmokų bei piniginių vienetų (kurių jau nebeįmanoma panaudoti šiai dienai), kurie yra negrąžinti, ir buto, už kurias jis buvo išpirktas, jai atsirado šio buto vertės dydžio žala. Teismas laikė, kad ieškovei šiuo atveju, neleidžiant atsakovui jai ginčo buto išsipirkti lengvatinėmis sąlygomis pagal butų privatizavimo įstatymą yra socialiai neteisinga, kadangi tokia situacija susidarė tikrai ne vien dėl ieškovės bet ir dėl atsakovo netinkamų veiksmų (sandorio sudarymo neesant reikalingų dokumentų). Teismas laikė, kad atsakovas Butų privatizavimo procedūrose buvo tas asmuo, kurio pareiga buvo sudaryti butų privatizavimo sandorius nepažeidžiant įstatymų arba atsisakyti juos sudaryti išaiškinant pageidaujantiems juos sudaryti asmenims sandorių nesudarymo priežastis, tam kad asmenys jas galėtų pašalinti ir tęsti privatizavimo procedūras. Teismas laikė, kad tuo metu vykus masiniam butų privatizavimui atsakovo darbuotojai turėjo būti ypatingai atidūs ir rūpestingi besikreipiančių asmenų atžvilgiu įvertinant tai, kad valstybės buvo suteikta galimybė įgyti ir privatizavimo būdu buvo įgyjama nuosavybės teisė į butus, t.y. y asmens gyvenamąją patalpą, ko pasekoje keitėsi socialiniai teisiniai santykiai, jie asmenims įgijusiems nuosavybę tapo stabilesni, apibrėžtesni ir tapo aiškesnės jų teisės į turtą, ko pasekoje tai buvo socialiai jautri vieta privatizuojantiems butus asmenims, tame tarpe ir ieškovei. Teismas nustatė, kad šioje byloje kaip tik ir surinkti įrodymai, kad dėl ginčo buto privatizavimo susiklostė ypatingos aplinkybės, dėl kurių ieškovės teisės privatizuojant butą bei po to panaikinus privatizavimo sutartį buvo pažeistos. Kaip matyti š surinktos byloje medžiagos D. P. nei pati kreipėsi dėl ginčo buto privatizavimo nei leido tai padaryti atsakovei, negana to ginčijo jos sudarytą privatizavimo sutartį, o vėliau savo noru atsisakė teisių į šį butą, iš jo išsikėlė, ko pasekoje jos naudotos patalpos buvo perduotos ieškovei (b.l. 18, 20, civ. b. 2-1712-713/2008, 1 t. b.l. 40). Taigi jau vien iš to matyti, kad ši aplinkybė buvo kliūtis sudaryti buto privatizavimo sutartį, kuri nepriklausė nuo ieškovės valios. Tačiau kaip žinia buto privatizavimo sutartis buvo sudaryta, lėšos už jį sumokėtos, nors vėliau šis sandoris buvo panaikintas. Tačiau kaip paaiškėjo vėliau D. P. iš šio buto išsikėlė ir jame nebegyveno. Taigi, nors privatizavo sandoris buvo panaikintas, tačiau teismas padarė išvadą, kad privatizavimo procedūra buvo pradėta, todėl išnykus aplinkybėms dėl kurių ieškovė negalėjo privatizuoti ginčo buto, ji, teismo įsitikinimu, vykdant ne tik formalųjį bet ir socialinį teisingumą turi būti tęsiama, ir nors baigėsi Butų privatizavimo įstatymo galiojimas, būtent tokių susidariusių išimtinių situacijų atsiradimui įstatymu ir yra suteikiama teisė teismo sprendimu pripažinti teisę privatizuoti butus pagal Butų privatizavimo įstatymą, juolab kad privatizavimo procedūra buvo pradėta ( Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 str. 1 d. 2 p.). Ginčo butas ieškovei suteiktas 1981 metais, ieškovė yra šio buto nuomininkė, buvo kreipusis į atsakovą dėl šio buto privatizavo, butas buvo privatizuotas dėl privatizavimo metu nustatytų įstatymo pažeidimų (susitarimų tarp šeimos narių nebuvimo), šiai dienai ši kliūtis yra išnykusi, kadangi tam prieštaravusi D. P. iš šio buto yra seniai išsikėlusi (tikėtina, kad ji nesutiko ne dėl objektyvių priežasčių bet dėl subjektyvių nesutarimų, nes pati dėl buto privatizavimo, nors ir panaikinus sandorį jos ieškinį tenkinant, nesikreipė), todėl teismas laikė, kad siekiant atstatyti ieškovės pažeistas teises, priimti socialiai teisingą sprendimą bei atsižvelgiant į valstybės politiką turtą privatizuoti, bei buvus dėl to ieškovės aktyviai išreikštai valiai šiai dienai yra teisinga ieškinį dalyje dėl leidimo ginčo butą privatizuoti lengvatinėmis sąlygomis tenkinti.
Teismas nustatė, kad reikalavimas nustatyti faktą yra nepagrįstas įstatymu. Ieškovė prašo nelaikyti 1993 m. sudarytą ginčo buto privatizavimo sutartį galiojančia ir nustatyti kainą, kad už ginčo butą pagal ją sumokėta, o prašo taikyti Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 str. 1 d. 2 p. Teismas tenkindamas ieškinį šį įstatymą ir taikė. Teismas laikė, kad taikant šį įstatymą ir pripažįstant ieškovams teisę privatizuoti ginčo butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, ir kaina turėtų būti nustatoma vadovaujantis šiuo įstatymu bei kitais šiuo metu galiojančiais įstatymais, atsižvelgiant į tai koka suma buvo sumokėta pagal 1993-03-30 ginčo buto privatizavimo sutartį. Tai, kad ginčo buto privatizavimo sutarties sudarymo dieną buvo sumokėta sutartyje nurodyta kaina ginčo nekyla, šios aplinkybės yra žinomos, jų nustatinėti nereikia. Kokios ieškovės teisės yra apginamos reiškiant tokį reikalavimą nėra aišku, nes nėra aišku kaip ir kas jas pažeidžia. Todėl teismas laikė, kad neesant ginčo dėl 1993 m. ginčo buto privatizavimo sutartyje nurodytos visos buto kainos sumokėjimo ir neesant ieškovės nurodytai esamai ar būsimai pažeistai teisei, kuri šiuo reikalavimu yra ginama, teismas padarė išvadą, kad šis jos reikalavimas nenagrinėtinas teisme, todėl civilinė byla šioje dalyje nutrauktina (CK 1.138 str.).
Apeliaciniu skundu atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti 2011 m. birželio 16 d. Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą iš dalies ir priimti naują sprendimą- taikyti ieškinio senatį ir ieškovės ieškinį dalyje dėl pripažinimo teisės privatizuoti gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), pagal Butų privatizavimo įstatymą bei įpareigojimo sudaryti lengvatinę buto esančio (duomenys neskelbtini) privatizavimo sutartį su ieškove, atmesti. Nurodo, kad teismas netinkamai vertino ne tik byloje pateiktus įrodymus ir faktines aplinkybes, bet ir materialine teisės normas.
Skunde nurodo, kad Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini). Su ieškove 2009-10-12 sudaryta neterminuota savivaldybės gyvenamosios patalpos nuomos sutartis. Ieškovės atstovė nurodė, kad ieškovė Butų privatizavimo įstatyme nustatytais terminais kreipėsi dėl buto (duomenys neskelbtini), privatizavimo bei 1993-03-30 sutartimi jį privatizavo. Vėliau teismo sprendimu ši sutartis buvo panaikinta, kadangi butą privatizuojant nebuvo D. P. sutikimo. Laiko, kad ji ginčo buto privatizavimo procedūras buvo pradėjusi, panaikinus sutartį jos liko neįgyvendintos, neįgyvendinti jos teisėti lūkesčiai, ji buvo įgijusi subjektyvią teisę privatizuoti butą, kito turto nėra privatizavusi, D. P. teisių į butą pati atsisakė, todėl nelikus kliūčių butui privatizuoti prašė teismo ieškinį tenkinti, taikyti Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 str. 1 d. 2 p. Remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota panašaus pobūdžio bylose, ieškovė turėjo ne tik įrodyti, kad ji Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu šio įstatymo nustatytais terminais ir tvarka, įgijo teisę privatizuoti ginčo patalpas, bet ir tai, jog ši jos teisė buvo pažeista ir būtent dėl atsakovo Kauno miesto savivaldybės kaltės negalėjo privatizuoti nuomojamo buto. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovė tik žodžiu paaiškino, kad butas liko neprivatizuotas ne dėl buto nuomininkės kaltės, o dėl privatizavimo procedūrą turėjusios atlikti institucijos neveikimo, tačiau jokių tai patvirtinančių įrodymų nepateikė, nors tokia ieškovės pareiga įtvirtina (duomenys neskelbtini) str. Nenustačius, kad atsakovas pažeidė ieškovės teises, teismas neturėjo pagrindo ieškovės teisių ginti pagal Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą. 1995-05-12 buvo priimtas teismo sprendimas (civ. byla Nr. 2-735/95), kuriuo buvo panaikinta 1993-03-30 pirkimo-pardavimo sutartis dėl buto (duomenys neskelbtini), privatizavimo. 2008-09-16 buvo priimtas teismo sprendimas, kuriuo ieškovei nebuvo pripažinta nuosavybės teisės į ginčo butą. Pažymėtina, kad ieškovė savo reikalavimą grindė išnagrinėtoje civ. byloje Nr. 2-1713-713/2008 tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, kuriomis grindė savo reikalavimą ir šioje civilinėje byloje. (duomenys neskelbtini) str. 2 p. įtvirtinta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš naujo nustatinėjo faktus, nes jau įsiteisėjusiais teismo sprendimais buvo nustatytas faktas, jog Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu ieškovė šio įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais nebuvo įgijusi subjektinės teisės privatizuoti butą, todėl negali jos realizuoti pasibaigus šio įstatymo galiojimui. Pažymėtina, jog J. L. dėl ginčo buto privatizavimo, panaikinus 1993-03-30 privatizavimo sandorį nesikreipė, tuo neišreikšdama savo valios privatizuoti nuomojamų gyvenamųjų patalpų. Todėl teismo motyvas, jog ieškovė privatizavimo procedūras buvo pradėjusi ir įgyvendino jas aktyviais veiksmais nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas dėl prašymo taikyti ieškinio senatį, nieko nepasisakė, tuo pažeisdamas (duomenys neskelbtini) str. 2 dalį, kurioje nurodyta, kad teismas turi priimti sprendimą dėl visų ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens reikalavimų. Teismas nepagrįstai nevertino, kad ieškovė veikė aplaidžiai ir nerūpestingai norėdama įgyvendinti teisę į buto privatizavimą lengvatinėmis sąlygomis, bei pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas proporcingumo ir šalių lygiateisiškumo principus, nepagrįstai didžiąją atsakomybės dalį dėl tariamai pradėtos, bet nebaigtos buto (duomenys neskelbtini), privatizavimo procedūros perkėlė atsakovui, nors tuo metu galioję teisės aktai numatė ieškovės aktyvią pareigą atlikti veiksmus, būtinus teisei privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis įgyvendinti.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė J. L. ir tretysis asmuo D. L. prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2011-06-16 sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovė būdama ginčo buto nuomininkė, turėjo teisę privatizuoti gyvenamąją patalpą pagal Butų privatizavimo įstatymą, kitos gyvenamosios patalpos nėra privatizavusi (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis), butas yra tinkamas privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2, 3 straipsniai) be to, ieškovė yra asmuo, išreiškusi savo valią pasinaudoti šia teise, atlikdama per įstatyme nustatytą terminą veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti (Butų privatizavimo įstatymo 1, 5 straipsniai). Ieškovė įgijo subjektinę teisę privatizuoti ginčo gyvenamąsias patalpas galiojant Butų privatizavimo įstatymui. Iki 1998 m. liepos 1 d., t.y. kai Butų privatizavimo įstatymas galiojo visa apimtimi, ieškovė šio įstatymo ir jo nuostatas konkretizuojančių teisės aktų (Valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo taisyklės, patvirtintos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimu Nr.309 "Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos", Seimo 1993 m. balandžio 1 d. nutarimas Nr.1-118 "Dėl Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo taikymo tvarkos", Vyriausybės 1993 m. balandžio 20 d. potvarkis Nr.290p "Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo "Dėl Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo taikymo tvarkos" vykdymo") nustatyta tvarka ir terminais kreipėsi į institucijas, įpareigotas spręsti butų privatizavimo klausimus, ir išreiškė, kaip to reikalavo įstatymas, savo valią (ketinimus) įsigyti nuosavybėn nuomojamas gyvenamąsias patalpas. Tarp ieškovės ir trečiojo asmens D. P. susitarimas dėl ginčo buto privatizavimo ieškovės vardu buvo sudarytas, bet vėliau užginčytas ir tuo pagrindu privatizavimo sutartis panaikinta. Šios aplinkybės rodo, kad galiojant Butų privatizavimo įstatymui nebuvo sudarytas galiojantis ir visiems šeimos nariams priimtinas susitarimas dėl to, kieno vardu bus privatizuojamas ginčo butas ir kas taps privatizuoto buto savininku.
Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
1991 m. gegužės 21 d. priimtas Butų privatizavimo įstatymas, kuriame buvo įtvirtinta Lietuvos gyventojų, nuomojančių iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, teisė įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka ,galiojo iki 1998 m. liepos 1 d., išskyrus nuomininkams, gyvenantiems įstatymo 2 straipsnio 3, 4, 5 dalyse įvardintose gyvenamosiose patalpose (Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. balandžio 29 d. nutarimas Nr. (duomenys neskelbtini) Įstatymo pripažinimas netekusiu galios reiškia, kad šis neveikia į ateitį, tačiau nereiškia, jog išnyksta teisės ir pareigos, įgytos pagal galiojusį įstatymą. Ir pasibaigus įstatymo galiojimui, galima įgyvendinti teisę, kuri buvo įgyta remiantis įstatymu, įstatymo galiojimo metu, tačiau dėl tam tikrų priežasčių nebuvo įgyvendinta galiojant įstatymui.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad sprendžiant dėl ieškovo teisės privatizuoti butą pagal Butų privatizavimo įstatymą, reikia nustatyti visas šiame įstatyme įtvirtintas tokio privatizavimo sąlygas: 1) ieškovas yra subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą (Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis); 2) nurodytas butas yra gyvenamoji patalpa, galinti būti privatizavimo objektas (Butų privatizavimo įstatymo 2,3 straipsniai); 3) ieškovas kaip subjektas, kuriam įstatymo suteikta teisė privatizuoti butą, šia teise pasinaudojo, atlikdamas veiksmus, būtinus šiai teisei įgyti, ir tuo pagrindu susiklostė ieškovo bei atsakovo kaip buto privatizavimo (pirkimo-pardavimo) subjektų, santykiai dėl buto privatizavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2002; 2006 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2006; 2007 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-324/2007; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-548/2009).
Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad iki pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo turi būti tinkamai atlikti atitinkami veiksmai, kurie privalomi ir suinteresuotajam asmeniui (ieškovui), gyvenamosios patalpos privatizavimo teisei įgyti, t.y. tinkamas suinteresuoto asmens kreipimasis, kurio pagrindu savivaldybės institucijai atsiranda pareiga pradėti privatizavimo procedūras ir kurios užbaigiamos pirkėjui sumokėjus nustatytą kainą ir notarine forma sudarius pirkimo-pardavimo sutartį, dalyvaujant pirkėjui ir pardavėjui. Nuosavybės teisei į gyvenamąją patalpą privatizavimo pagrindu atsirasti atitinkamus veiksmus tinkamai turi atlikti ne tik savivaldybės institucija, bet ir reikalavimo teisę turintis asmuo, t.y. nuomininkas bei jo šeimos nariai turi laikytis pareigos gyvenamosios patalpos privatizavimo santykiuose elgtis rūpestingai ir atsakingai. Vien asmens kreipimasis dėl gyvenamosios patalpos privatizavimo nereiškia, kad jis atliko visus privalomus veiksmus ir toliau neturėjo įstatyminės teisės pareigos dalyvauti gyvenamosios patalpos privatizavimo eigoje. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 10 12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-440/2007).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė Butų privatizavimo įstatyme nustatytais terminais kreipėsi dėl buto (duomenys neskelbtini) privatizavimo. 1993 03 30 tarp ieškovės J. L. ir atsakovo buvo sudaryta minėto buto pirkimo-pardavimo sutartis. Iš Kauno miesto apylinkės teismo 1995 m. gegužės 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-735/95 matosi, kad 1993 m. kovo 30 d. pirkimo-pardavimo sutartis, sudaryta tarp Kauno m. valdybos ir J. L. dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini) buvo pripažinta negaliojančia, kadangi privatizuojant butą nebuvo gautas visų pilnamečių šeimos narių sutikimas, t.y. ieškovės D. P.. Ginčo butas privatizuotas pažeidžiant Butų privatizavimo įstatymo 5 str.(b.l.13).
Kauno miesto apylinkės teisme buvo išnagrinėta civilinė byla Nr. 2-1713-713/2008 pagal ieškovės J. L. ieškinio pareiškimą, kuriuo ji prašė pripažinti negaliojančia 1995 03 16 priėmimo-perdavimo akto važtaraščio dalį, kuria butas (duomenys neskelbtini) buvo perduotas Kauno miesto savivaldybės nuosavybėn, pripažinti buto (duomenys neskelbtini) teisinę registraciją Kauno miesto savivaldybės vardu negaliojančia, pripažinti jos nuosavybės teises į butą (duomenys neskelbtini) Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. rugsėjo 16 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas pasisakė, kad vien ta aplinkybė, kad ieškovė yra sumokėjusi investicinius čekius už butą, nesuteikia teisės privatizuoti butą, nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui. Bei pagal Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo 12 str. 1 d. 2 p. nustojus galioti Butų privatizavimo įstatymui teismine tvarka galima apginti tik šio įstatymo pagrindu ir jo galiojimo metu įgytas asmenų subjektines teises. Esant galiojančiam 1995 05 12 teismo sprendimui civilinėje byloje Nr. 2-735/95, kuriuo panaikinta buto, esančio Ukmergės g. 16-52, pirkimo pardavimo sutartis dėl to, kad privatizavimo metu buvo pažeistos Butų privatizavimo įstatymo 5 str., nelaikytina, kad ieškovė nebuvo užbaigusi privatizavimo procedūros, todėl reikalavimą dėl pripažinimo nuosavybės teisių pripažinimo į butą, esantį (duomenys neskelbtini) netenkino. (civilinė byla Nr. 2-1713-713/2008, t.2, b.l.145-148).
Kauno apygardos teismas 2009 m. sausio 27 d. nutartimi, išnagrinėjęs civilinė bylą apeliacine tvarka Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. rugsėjo 16 d. sprendimą paliko nepakeistą ir nutartyje pasisakė, kad Kauno miesto apylinkės teismo 1995 m. gegužės 12 d. sprendimu yra nustatytas faktas, kad privatizuojant butą nebuvo gautas visų pilnamečių šeimos narių, o būtent D. P. sutikimas. Šio sprendimo metu D. P. nebuvo pripažinta netekusia teisių į ginčo butą, tą teismas nurodė ir sprendime, todėl niekuo nepagrįstas ieškovės aiškinimas, jog D. P. ginčo bute negyveno ir negyvena keletą metų. LR Butų privatizavimo įstatymo galiojimo laikotarpiu nebuvo priimtas teismo sprendimas, kuriuo D. P. būtų pripažinta netekusia teisės į ginčo patalpas, o susitarimas su ja dėl buto privatizavimo taip pat nebuvo pasirašytas. Tai reiškia, kad LR Butų privatizavimo įstatymo galiojimo metu ieškovė šio įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais nebuvo įgijusi subjektinės teisės privatizuoti butą, todėl negali jos realizuoti pasibaigus šio įstatymo galiojimui. (civilinė byla Nr. 2-1713-713/2008, t.2, b.l.179-182).
Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovės aiškinimu, kad ji ginčo buto privatizavimo procedūras buvo pradėjusi, panaikinus sutartį jos liko neįgyvendintos, neįgyvendinti jos teisėti lūkesčiai, ji buvo įgijusi subjektinę teisę privatizuoti butą, D. P. teisių į butą atsisakė pati, todėl nelikus kliūčių butą privatizuoti prašė taikyti LR Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymo 12 str. 1 d. 2 p.
Byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovė J. L. dėl ginčo buto privatizavimo, panaikinus 1993 03 30 privatizavimo sandorį kreipėsi į atsakovą, tuo išreikšdama savo valią privatizuoti nuomojamas patalpas. Todėl teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismo motyvas, jog ieškovė privatizavimo procedūras buvo pradėjusi ir įgyvendino jas aktyviais veiksmais niekuo nepagrįstas. Taip pat teisėjų kolegija sprendžia, kad nepagrįstas pirmosios instancijos teismo argumentas, kad ieškovei neleidžiant ginčo buto išsipirkti lengvatinėmis sąlygomis pagal LR Butų privatizavimo įstatymą yra socialiai neteisinga, kadangi tokia situacija susidarė ne vien dėl ieškovės kaltės, bet ir dėl atsakovo netinkamų veiksmų. Tačiau byloje nebuvo pateikta jokių įrodymų apie tai, kad atsakovas pažeidė ieškovės teises, todėl pagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad teismas neturėjo pagrindo ieškovės teisių ginti pagal Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti(modernizuoti) įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktą.
Taip pat teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nesivadovavo (duomenys neskelbtini) str. 2 p., kad nereikia įrodinėti aplinkybių nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys ir dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, kad aukščiau nurodyti teismo sprendimai yra įsiteisėję, juose konstatuoti faktai, kad ieškovė neatitiko visų sąlygų, būtinų subjektinei ginčo privatizavimo teisei įgyti pagal LR Butų privatizavimo įstatymą, todėl laikytina, kad šiame įstatyme numatytos subjektinės teisės neįgijo.
Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad šioje byloje prašė taikyti ieškinio senatį, nes CK 1.126 straipsnyje numatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Apeliantas nurodo, kad ieškovė nesiekė ginti savo tariamai pažeistų teisių per ieškinio senaties terminą, o turėjo tai daryti, jeigu manė, kad savivaldybės institucijos neveikimu atsisako sudaryti su ja gyvenamosios patalpos pirkimo-pardavimo sutartį ar kad savivaldybės institucijų veiksmai pažeidžia jos teises. Pirmosios instancijos teismas dėl prašymo taikyti ieškinio senatį nieko nepasisakė, tuo pažeisdamas (duomenys neskelbtini) str. 2 dalį, kurioje nurodyta, kad teismas turi priimti sprendimą dėl visų ieškovo, atsakovo ar trečiųjų asmenų reikalavimų.
Ieškinio senaties terminas yra laiko tarpas, per kurį asmuo gali priverstinai įgyvendinti savo pažeistas teises (1964 m. CK 83 straipsnio 1 dalis, 2000 m. CK 1.124 straipsnis). Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, t.y. nuo tos dienos, kada ieškovas sužinojo ar turėjo sužinoti, kad jo teisės yra pažeistos (CK 86 straipsnis, CK 1.127 straipsnio 1 dalis). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-440/2007). Byloje nustatytos aplinkybės teikia pagrindą nesutikti su apeliacinio skundo argumentu dėl sekančių aplinkybių. Iš bylos duomenų matosi, kad ieškovė pareiškė ieškinio pareiškimą dėl pažeistų teisių ir įpareigojimo leisti privatizuoti butą lengvatinėmis sąlygomis 2010 m. rugsėjo 10 d. Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 2 punktu, po to kai gavo atsakovo 2010 04 15 atsakymą Nr. 301-2-54 dėl buto privatizavimo (b.l.22), todėl šioje byloje atmestinas apeliacinio skundo argumentas dėl ieškinio senaties taikymo.
Esant aukščiau išvardintiems argumentams teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą pažeidžiant materialinės bei procesinės teisės normas, todėl yra pagrindas teismo sprendimą panaikinti iš dalies ir priimti naują sprendimą. Sprendimo dalyje dėl bylos nutraukimo teisėjų kolegija nepasisako, nesant dėl šios sprendimo dalies apeliacinio skundo.
Teisėjų kolegija vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu
n u t a r i a:
Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 16 d. sprendimą dalyje, kurioje pripažinta teisė ieškovei J. L. a/k (duomenys neskelbtini) privatizuoti jos nuomojamas gyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) pagal Butų privatizavimo įstatymą bei įpareigoti atsakovą Kauno miesto savivaldybės administraciją į/k 188764867 sudaryti lengvatinę buto, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) privatizavimo sutartį su ieškove J. L. a/k (duomenys neskelbtini), panaikinti ir šioje dalyje ieškinį atmesti.
Panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 16 d. sprendimą dalyje dėl J. L. a/k/ (duomenys neskelbtini) iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos į/k 188764867 516,50 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Kolegijos pirmininkė Izolda Nėnienė
Kolegijos teisėjai Galina Blaževič
Neringa Venckienė