Civilinė byla Nr. e3K-3-57-695/2020
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-29607-2017-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.4.1; 2.6.9.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. kovo 5 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algio Norkūno (pranešėjas), Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Algirdo Taminsko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. M. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 6 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. M. ieškinį atsakovams B. B., G. M., R. (R.) P., A. B., A. K., V. C., G. K., E. K., A. B., R. A., R. Z. ir V. V. dėl servituto nustatymo ir kompensacijos už žemės sklypo naudojimą priteisimo ir pagal atsakovų B. B., G. M., R. P., A. B., A. K., V. C., G. K., E. K., A. B., R. A., R. Z. ir V. V. priešieškinį ieškovei A. M. ir atsakovui P. M. dėl nuosavybės teisės perkėlimo ir naudojimosi tvarkos nustatymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisės ribojimų, patiriamų dėl servituto nustatymo, kompensavimą ir nepagrįstą praturtėjimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė pareiškė teisme ieškinį, prašydama:
2.1. nustatyti jai nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 538/1150 daliai (toliau – ginčo žemės sklypo dalis), žemės sklypo plane pažymėtai indeksu „B“, neterminuotą servitutą gyvenamajam namui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), eksploatuoti, suteikiant atsakovams teisę prie jo prieiti ir privažiuoti, atlikti kitus veiksmus, susijusius su gyvenamajame name esančių butų savininkų teisėmis naudotis gyvenamuoju namu ir jame esančiais butais;
2.2. priteisti ieškovei iš atsakovės B. B. 155,24 Eur periodinę (kasmetinę) kompensaciją, iš atsakovo G. M. 235,87 Eur periodinę (kasmetinę) kompensaciją, iš atsakovo R. P. 263,01 Eur periodinę (kasmetinę) kompensaciją, iš atsakovo A. B. 182,90 Eur periodinę (kasmetinę) kompensaciją, iš atsakovo A. K. 65,52 Eur periodinę (kasmetinę) kompensaciją, iš atsakovės V. C. 65,52 Eur periodinę (kasmetinę) kompensaciją, iš atsakovės G. K. 65,52 Eur periodinę (kasmetinę) kompensaciją, iš atsakovės E. K. 267,24 Eur periodinę (kasmetinę) kompensaciją, iš atsakovės A. B. 181,79 Eur periodinę (kasmetinę) kompensaciją, iš atsakovės R. A. 216,58 Eur periodinę (kasmetinę) kompensaciją, iš atsakovės R. Z. 368,73 Eur periodinę (kasmetinę) kompensaciją, iš atsakovės V. V. 214,92 Eur periodinę (kasmetinę) kompensaciją, nustatant, kad periodinės kompensacijos mokamos paskutinę einamųjų metų darbo dieną į ieškovės nurodytą atsiskaitomąją banko sąskaitą;
2.3. priteisti ieškovei iš atsakovės B. B. 3237,29 Eur nepagrįsto praturtėjimo ekvivalentą, iš atsakovo G. M. 4727,96 Eur nepagrįsto praturtėjimo ekvivalentą, iš atsakovo R. P. 2221,06 Eur nepagrįsto praturtėjimo ekvivalentą, iš atsakovo A. B. 1831,77 Eur nepagrįsto praturtėjimo ekvivalentą, solidariai iš atsakovų A. K., V. C. ir G. K. 743,24 Eur nepagrįsto praturtėjimo ekvivalentą, iš atsakovės E. K. 2942,66 Eur nepagrįsto praturtėjimo ekvivalentą, iš atsakovės A. B. – 3771,11 Eur nepagrįsto praturtėjimo ekvivalentą, iš atsakovės R. A. 4660,21 Eur nepagrįsto praturtėjimo ekvivalentą, iš atsakovės R. Z. – 456,38 Eur nepagrįsto praturtėjimo ekvivalentą, iš atsakovės V. V. 1197,96 Eur nepagrįsto praturtėjimo ekvivalentą ir iš kiekvieno atsakovo (iš atsakovų A. K., V. C. ir G. K. – solidariai) 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (toliau – procesinės palūkanos).
3. Ieškovė nurodė, jog jos žemės sklype yra pastatytas daugiabutis gyvenamasis namas, kuriame yra atsakovams priklausantys butai. Ieškovė argumentavo, kad atsakovai neatlygintinai naudojosi ir naudojasi ginčo žemės sklypo dalimi, kuri užstatyta daugiabučiu gyvenamuoju namu, todėl privalo jai kompensuoti tiek, kiek nepagrįstai sutaupė, neatlygintinai naudodamiesi jos turtu, ir, nustačius servitutą, mokėti jai atitinkamas periodines kompensacijas už jos patiriamus suvaržymus.
4. Atsakovai pareiškė priešieškinį, prašydami:
4.1. perkelti atsakovei B. B. nuosavybės teisę į 719/11500 žemės sklypo dalį, atsakovui G. M. nuosavybės teisę į 719/11500 žemės sklypo dalį, atsakovui R. P. nuosavybės teisę į 719/11500 žemės sklypo dalį, atsakovui A. B. nuosavybės teisę į 719/11500 žemės sklypo dalį, atsakovui A. K. nuosavybės teisę į 239/11500 žemės sklypo dalį, atsakovei V. C. nuosavybės teisę į 240/11500 žemės sklypo dalį, atsakovei G. K. nuosavybės teisę į 240/11500 žemės sklypo dalį, E. K. nuosavybės teisę į 719/11500 žemės sklypo dalį, A. B. nuosavybės teisę į 719/11500 žemės sklypo dalį, R. A. nuosavybės teisę į 719/11500 žemės sklypo dalį, R. Z. nuosavybės teisę į 719/11500 žemės sklypo dalį ir V. V. nuosavybės teisę į 719/11500 žemės sklypo dalį;
4.2. nustatyti, kad atsakovai naudosis žemės sklypo dalimi, žemės sklypo plane pažymėta indeksu „B“, o ieškovė naudosis žemės sklypo dalimi, plane pažymėta indeksu „A“.
5. Atsakovai nurodė, jog ieškovė turėjo perduoti UAB „Vigysta“, daugiabučio gyvenamojo namo statytojai ir šiame name esančių butų pardavėjai, nuosavybės teisę į užstatytą žemės sklypo dalį, tačiau ji to nepadarė, todėl, atsakovams reikalaujant, egzistuoja pagrindas perkelti jiems nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypo dalį.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. birželio 19 d. sprendimu atmetė priešieškinį ir patenkino ieškinį iš dalies: 1) nustatė ginčo žemės sklypo daliai, žemės sklypo plane pažymėtai indeksu „B“, neterminuotą servitutą gyvenamajam namui eksploatuoti, suteikiant teisę prie jo prieiti ir privažiuoti, atlikti kitus veiksmus, susijusius su gyvenamajame name esančių butų savininkų teisėmis naudotis gyvenamuoju namu ir jame esančiais butais; 2) priteisė ieškovei iš atsakovų B. B., G. M., R. P., A. B., A. K., V. C., G. K., E. K., A. B., R. A., R. Z. ir V. V. atitinkamai 155,24 Eur, 235,87 Eur, 263,01 Eur, 182,90 Eur, 65,52 Eur, 65,52 Eur, 65,52 Eur, 267,24 Eur, 181,79 Eur, 216,58 Eur, 368,73 Eur ir 214,92 Eur periodines (kasmetines) kompensacijas už servitutą, nustatydamas, kad priteistos periodinės kompensacijos mokamos paskutinę einamųjų metų darbo dieną į ieškovės nurodytą atsiskaitomąją banko sąskaitą; 3) atmetė kitą ieškinio dalį.
7. Teismas nustatė, kad ieškovė, jos sutuoktinis atsakovas pagal priešieškinį P. M. ir UAB „Vigysta“ 2002 m. gegužės 17 d. sudarė jungtinės veiklos sutartį. Šalys susitarė vykdyti jungtinę veiklą, kurios tikslas – užbaigti gyvenamojo namo, kuris buvo pradėtas statyti pagal 1992 m. birželio 4 d. statybos leidimą, statybą ir realizuoti šiame name esančius butus. Šios sutarties 1.1 punkte yra įvardyti ieškovės ir jos sutuoktinio įnašai į jungtinę veiklą: 1) nebaigtas statyti namas, kuris po sutarties sudarymo turėjo būti įregistruotas kaip UAB „Vigysta“ nuosavybės objektas; 2) ginčo žemės sklypo dalis, kuri turėjo būti perduota UAB „Vigysta“ naudotis pagal 2001 m. spalio 31 d. panaudos sutartį. Teismas nustatė, kad UAB „Vigysta“ įnašas į jungtinę veiklą – nebaigto statyti namo projektavimo išlaidų kompensavimas, statybos darbai ir patalpų realizavimas. Jungtinės veiklos sutarties šalys susitarė taip pasidalyti turtą, įgytą vykdant šią sutartį: ieškovei ir jos sutuoktiniui turėjo būti išmokėta 173 772,01 Eur (600 000 Lt) suma arba turėjo būti atlikti analogiškos vertės darbai jų nurodytuose objektuose; UAB „Vigysta“ turėjo atitekti pajamos, gautos pardavus butus, atskaičius 173 772,01 Eur (600 000 Lt) sumą. Teismas nurodė, jog šalys taip pat susitarė, kad UAB „Vigysta“ bus perduota nuosavybės teisė į ginčo žemės sklypo dalį, įvykus sąlygai, – pakeitus žemės paskirtį. Teismo vertinimu, pirmiau nurodytos jungtinės veiklos sutarties nuostatos leidžia daryti išvadą, kad ieškovė ir jos sutuoktinis neprisiėmė pareigos perleisti tretiesiems asmenims (atsakovams) nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypo dalį. Ši žemės sklypo dalis aptariama sutartimi buvo perduota panaudos teise, nustatant, kad ateityje, įvykus sutartai sąlygai, ji atlygintinai bus perleista UAB „Vigysta“, o ne butų pirkėjų nuosavybėn. Teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis ir išdėstytais argumentais, sprendė, kad nėra pagrindo sutikti su atsakovais, jog ieškovė ir jos sutuoktinis, kaip jungtinės veiklos dalyviai, įsipareigojo butų pirkėjams perleisti kartu su parduodamomis patalpomis ir nuosavybės teisę į tam tikras žemės sklypo dalis, ir kartu konstatavo, kad, pasibaigus jungtinės veiklos sutarčiai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.978 straipsnio 1 dalies 2, 3 punktai), ieškovė ir jos sutuoktinis neliko solidariai atsakingi atsakovams (CK 6.978 straipsnio 3 dalis).
8. Teismas nurodė, jog atsakovų pateiktų sutarčių, sudarytų tarp jų ir UAB „Vigysta“, objektas – konkrečių butų statyba. Teismas nustatė, kad į šių sutarčių objekto kainą yra įtraukta tiek statomo buto kaina, tiek žemės sklypo dalies kaina, kita vertus, pažymėjo, kad 2002 m. balandžio 15 d., 2002 m. liepos 31 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2002 m. gruodžio 15 d. ir 2003 m. kovo 13 d. sutartyse nėra nuostatų, įtvirtinančių šalių susitarimą dėl žemės sklypo dalies perleidimo. Teismas nurodė, jog kitose (2001 m. lapkričio 29 d., 2002 m. rugsėjo 9 d. ir 2003 m. sausio 22 d.) sutartyse yra aptartas tik įsipareigojimas perleisti užsakovo nuosavybėn statomą butą, o tiek, kiek susiję su žemės sklypo dalimi, nurodyta, jog bus sudaryta atskira pirkimo–pardavimo sutartis. Teismas apibendrindamas konstatavo, kad atsakovų pateiktos sutartys negali būti laikomos įrodymais, patvirtinančiais, jog atsakovams buvo perleistos nuosavybės teisės į tam tikras žemės sklypo dalis.
9. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismas 2010 m. vasario 18 d. nutartimi (civilinė byla Nr. B2-2253-467/2010), spręsdamas ieškovės ir jos sutuoktinio prašymą dėl jų finansinių reikalavimų patvirtinimo UAB „Vigysta“ bankroto bylos procese, konstatavo, kad ginčo žemės sklypo dalis neperėjo UAB „Vigysta“ nuosavybėn iki bankroto bylos jai iškėlimo, ir atmetė šį prašymą tiek, kiek jis buvo grindžiamas pareigos sumokėti ginčo žemės sklypo dalies kainą neįvykdymu. Teismas sprendė, kad šios pirmiau įvardyta nutartimi nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog UAB „Vigysta“ nebuvo įgijusi nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypo dalį, todėl ji negalėjo jos perleisti atsakovams.
10. Teismas, apibendrindamas pirmiau išdėstytus argumentus, konstatavo, kad, sutarčių šalims neįvykdžius savo tarpusavio prievolių ir pasibaigus jungtinės veiklos sutarčiai, ieškovė ir jos sutuoktinis susigrąžino savo įnašą (CK 6.978 straipsnio 5 dalis), kartu neįgijo pareigos neatlygintinai perleisti butų pirkėjams nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypo dalį.
11. Teismas tiek, kiek susiję su priešieškinio reikalavimais, taip pat sprendė, kad priešieškinis pareikštas, praleidus ieškinio senaties terminą jam pareikšti, ir nurodė, jog, atsakovams pagal priešieškinį prašant taikyti ieškinio senatį, priešieškinis atmestinas ir šiuo savarankišku pagrindu.
12. Teismas, remdamasis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, nustatė, kad įrašas apie 2001 m. spalio 31 d. panaudos sutartį galiojo nuo 2007 m. lapkričio 5 d. iki 2007 m. lapkričio 29 d., o įrašas apie 2002 m. gegužės 17 d. jungtinės veiklos sutartį, kurioje taip pat buvo įtvirtintos nuostatos dėl ginčo žemės sklypo dalies naudojimo panaudos teise, – nuo 2009 m. birželio 4 d. iki 2010 m. liepos 9 d. Teismas nurodė, jog ieškovė, jos sutuoktinis ir UAB „Vigysta“ išviešino savo prievolę atsakovams ir atitinkamai jų teisę panaudos pagrindais naudotis ginčo žemės sklypo dalimi. Teismas, atsižvelgdamas į tas aplinkybes, kad atsakovai panaudos teise naudojosi ginčo žemės sklypo dalimi iki jungtinės veiklos sutarties pabaigos ir kad nėra duomenų, patvirtinančių, jog panaudos sutartis buvo nutraukta, priėjo prie išvados, kad, pasibaigus jungtinės veiklos sutarčiai, atsakovų teisė panaudos pagrindais naudotis ginčo žemės sklypo dalimi nepasibaigė. Panaudos sutartyje įtvirtinta naikinamoji sąlyga, nustatanti panaudos santykių pabaigą, objektyviai negali įvykti, nes tai pirmiausia priklauso nuo ieškovės valios (CK 1.68 straipsnio 3 dalis), todėl teismas padarė išvadą, kad panaudos sutartis buvo neterminuota.
13. Teismas konstatavo, kad, nustačius, jog tarp bylos šalių susiformavo panaudos teisiniai santykiai, nėra pagrindo tenkinti ieškinio reikalavimus, kildinamus iš nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo.
14. Teismo vertinimu, ieškovės 2017 m. birželio 21 d. pasiūlymai, adresuoti kiekvienam atsakovui, yra ieškovės valios pabaigti panaudos teisinius santykius išraiškos forma, todėl laikytina, kad panaudos teisiniai santykiai pasibaigė 2017 m. rugsėjo 21 d. Teismas nurodė, jog, esant tokioms aplinkybėms, pagrįstas ieškovės reikalavimas sureguliuoti šalių santykius nustatant servitutą.
15. Teismas sprendė, jog 538 kv. m ploto servitutas yra pakankamas, kad būtų užtikrinti atsakovų interesai naudotis jiems priklausančiais butais ir kartu ieškovės teisė nevaržomai valdyti, naudotis ir disponuoti likusia žemės sklypo dalimi, kurios plotas – 431 kv. m.
16. Teismas pažymėjo, kad ieškovė taip pat prašo nustatyti periodines pinigines kompensacijas už servitutą, remdamasi tokia jų apskaičiavimo metodika: viso žemės sklypo (1150 kv. m) vertė yra 122 000 Eur, servitutu apsunkinamos žemės sklypo dalies plotas sudaro 538 kv. m (46,78 proc.), todėl šios žemės sklypo dalies vertė yra 57 071,60 Eur; kiekvieno buto savininko mokėtina kompensacija proporcinga buto plotui, kartu pritaikant 4 procentų tarifą pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nustatytą valstybinės žemės nuomos mokesčio dydį. Teismas nurodė, jog, viena vertus, atsakovai atsikirto, kad teisės aktas, kuriuo remiasi ieškovė, prašydama nustatyti periodinių kompensacijų dydžius, nėra taikomas apmokestinant privatiems asmenims priklausančius žemės sklypus, be to, ieškovė remiasi ne tuo papunkčiu, kita vertus, atsakovai nenurodė, kokiu teisės aktu turėtų vadovautis ieškovė, todėl, teismo vertinimu, šis atsakovų argumentas nėra pakankamas ieškovės skaičiavimams kvestionuoti. Teismas, remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, konstatavo, kad egzistuoja pagrindas priteisti ieškovei iš atsakovų jos reikalaujamas kompensacijas.
17. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės ir atsakovų apeliacinius skundus, 2019 m. birželio 6 d. nutartimi pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 19 d. sprendimo dalį dėl kompensacijų už servitutą priteisimo: priteisė ieškovei iš atsakovų B. B., G. M., R. P., A. B., A. K., V. C., G. K., E. K., A. B., R. A., R. Z. ir V. V. atitinkamai 155,24 Eur, 235,87 Eur, 263,01 Eur, 182,90 Eur, 65,52 Eur, 65,52 Eur, 65,52 Eur, 267,24 Eur, 181,79 Eur, 216,58 Eur, 368,73 Eur ir 214,92 Eur vienkartines kompensacijas; paliko nepakeistą kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 19 d. sprendimo dalį.
18. Kolegija atmetė ieškovės argumentus, kad atsakovai be teisinio pagrindo nuo 2001 metų naudojasi ginčo žemės sklypo dalimi ir kad jie taip nepagrįstai sutaupė ieškovės sąskaita. Kolegija pažymėjo, kad atsakovai naudojosi žemės sklypo dalimi pagal 2001 m. spalio 31 d. žemės panaudos sutartį, 2002 m. gegužės 17 d. jungtinės veiklos sutartį ir sutartis dėl butų statybos. Kolegijos vertinimu, šiai išvadai neturi įtakos tos aplinkybės, kad atsakovai nėra žemės panaudos sutarties ir jungtinės veiklos sutarties šalys ir kad ieškovė bei jos sutuoktinis nėra sutarčių dėl butų statybos šalys. Kolegija nurodė, jog juridinis faktas dėl žemės panaudos sutarties buvo įregistruotas laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio 5 d. iki 2007 m. lapkričio 29 d., tačiau nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovė ir jos sutuoktinis turėjo teisėtą pagrindą nutraukti žemės panaudos sutartį. Kolegija pažymėjo, kad pagal CK 6.394 straipsnio 3 dalį, kai nekilnojamojo daikto savininkas nėra žemės sklypo, kuriame tas daiktas yra, savininkas, nekilnojamąjį daiktą jis gali parduoti be žemės savininko sutikimo tik tuo atveju, jeigu tai neprieštarauja įstatymų ir (ar) sutarties nustatytoms to žemės sklypo naudojimo sąlygoms; kai toks nekilnojamasis daiktas parduodamas, pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pačiomis sąlygomis kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas.
19. Kolegija pripažino nepagrįstais atsakovų teiginius, kad UAB „Vigysta“ atsiskaitė su ieškove pagal jungtinės veiklos sutartį. Kolegija nurodė, jog 2002 m. liepos 26 d. liudijime užfiksuota, kad UAB „Vigysta“ įvykdė prievolę atsiskaityti už nebaigtą statyti gyvenamąjį namą, bet ne už ginčo žemės sklypo dalį.
20. Kolegija pažymėjo, kad UAB „Vigysta“ sutartimis dėl butų statybos neperleido ir negalėjo perleisti atsakovams nuosavybės teisių į žemės sklypo dalis, nes ji pati, sudarant sutartis, neturėjo nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypo dalį. Kolegija nurodė, jog atsakovai nėra likviduotos UAB „Vigysta“ teisių perėmėjai, todėl jie neturi reikalavimo teisių į ieškovę pagal jungtinės veiklos sutartį.
21. Kolegijos vertinimu, kompensacijoms už servitutą nustatyti svarbi yra ta aplinkybė, jog ieškovė jungtinės veiklos sutartimi susitarė perduoti UAB „Vigysta“ nuosavybės teisę į nustatytu servitutu apsunkintą žemės sklypo dalį, kad šioje žemės sklypo dalyje būtų pastatytas gyvenamasis namas. Vadinasi, jeigu ieškovė būtų vykdžiusi įsipareigojimus pagal sutartį, ji būtų netekusi nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypo dalį. Kolegija pažymėjo, kad ieškovės ir jos sutuoktinio įnašas į jungtinę veiklą turėjo būti atlygintas, tačiau jie turėjo pirmiau įvykdyti savo prievoles negu UAB „Vigysta“, nes, tik šiai bendrovei įgijus nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypo dalį ir joje esantį gyvenamąjį namą, galėjo būti tinkamai įvykdyti kiti įsipareigojimai pagal jungtinės veiklos sutartį, t. y. įsipareigojimai pastatyti gyvenamąjį namą ir parduoti jį kartu su žemės sklypo dalimi.
22. Kolegija konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog ieškovės patirtus nuostolius dėl servituto, ką faktiškai atitinka pirmosios instancijos teismo priteistos periodinės kompensacijos, sudaro jos negautas nuomos mokestis už servitutu apsunkintą žemės sklypo dalį, ir kartu pažymėjo, kad ieškovė neįrodinėjo kitų nuostolių.
23. Kolegija, remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendė, kad 2282,86 Eur vienkartinė kompensacija yra pakankama ieškovės nuostoliams, patiriamiems dėl servituto, atlyginti. Kolegija nurodė, jog ši kompensacija paskirstytina atsakovams proporcingai jiems nuosavybės teise priklausančių butų plotui.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai
24. Ieškovė kasaciniu skundu prašo: panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 6 d. nutarties dalį, kuria atmestas jos reikalavimas dėl nepagrįsto praturtėjimo, ir priimti naują sprendimą – tenkinti šį ieškinio reikalavimą ir priteisti procesines palūkanas; pakeisti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 6 d. nutarties dalį, kuria iš dalies patenkintas ieškovės reikalavimas dėl kompensacijos už servitutą priteisimo, visiškai patenkinant šį ieškinio reikalavimą. Ieškovės kasacinis skundas yra grindžiamas tokiais argumentais:
24.1. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias atlyginimą už servitutą (CK 4.129 straipsnis), ir nukrypo nuo atitinkamos kasacinio teismo praktikos. Teismas, spręsdamas dėl kompensacijos priteisimo, vadovavosi ne CK 4.129 straipsnyje ir kasacinio teismo praktikoje įtvirtintais atlyginimo už servitutą nustatymo kriterijais, o jungtinės veiklos sutarties vykdymo aplinkybėmis, kurios apskritai nėra reikšmingos tokio ginčo kontekste. Teismas nesiaiškino jokių aplinkybių, kurios galėtų lemti priteistinos kompensacijos dydį, t. y. nei servitutu apsunkintos žemės sklypo dalies vertės, nei tos aplinkybės, kokio dydžio kompensacija galėtų būti laikoma proporcinga ieškovės teisėms apginti. Teismas, priteisdamas ieškovei 2282,86 Eur vienkartinę kompensaciją, iš esmės pažeidė jos interesus ir neproporcingai paskirstė šalių gaunamą naudą bei patiriamus nepatogumus. Pažymėtina, kad servitutas nustatytas neribotam laikui, todėl atsakovai, sumokėję pirmiau nurodyto dydžio vienkartinę kompensaciją, patirs žymiai mažiau nuostolių ir gaus žymiai didesnę naudą negu ieškovė, kuri neterminuotą laiką negalės naudoti servitutu apsunkintos žemės sklypo dalies, sudarančios beveik pusę viso žemės sklypo ploto. Ieškovė pirmosios instancijos teisme pateikė reikalaujamos kompensacijos apskaičiavimo metodiką. Taikant tokią metodiką, kuri yra pripažįstama ir teismų praktikoje (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-196/2011) ir atitinka bendruosius teisės principus, ieškovė galėtų tikėtis adekvačios kompensacijos už jos nuosavybės teisės ribojimą, o atsakovų prievolė mokėti kompensaciją nebūtų neproporcingai didelė.
24.2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias nepagrįstumo praturtėjimo institutą (CK 6.242 straipsnis), prievolių atsiradimą ir pabaigą (CK 6.2, 6.123–6.144 straipsniai). Teismas, nepagrįstai konstatavęs, kad nėra vienos nepagrįstumo praturtėjimo prielaidos, be pagrindo nesiaiškino visų nepagrįsto praturtėjimo sąlygų. Pažymėtina, kad egzistuoja visos sąlygos pripažinti atsakovų nepagrįstą praturtėjimą: 1) atsakovai yra praturtėję dėl ieškovės veiksmų, nes ji neperleido UAB „Vigysta“ nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypo dalį; vadinasi, atsakovai, sudarydami sutartis dėl butų statybos, neįsigijo žemės sklypo dalių, taip pat nemokėjo ieškovei jokios kompensacijos už naudojimąsi žemės sklypu; 2) atsakovai, neatlygintinai naudodamiesi ieškovei priklausančio žemės sklypo dalimi, sutaupė, kitaip tariant, praturtėjo ieškovės sąskaita; 3) atsakovų sutaupymas yra proporcingas ieškovės negautoms lėšoms, tarp sutaupymo ir lėšų negavimo egzistuoja priežastinis ryšys; 4) šalys nėra sudariusios ir įregistravusios ieškovei priklausančio žemės sklypo nuomos sutarties, panaudos sutarties, be to, iki buvo priimta skundžiama nutartis, nebuvo nustatytas ir įregistruotas servitutas ar kitas nuosavybės teisės į žemės sklypą suvaržymas; UAB „Vigysta“ teisė neatlygintinai naudotis ginčo žemės sklypo dalimi vėliausiai baigėsi likvidavus ir išregistravus šią bendrovę, o atsakovams neperėjo ši teisė, todėl atsakovai visą ginčo laikotarpį be jokio teisinio pagrindo naudojosi ginčo žemės sklypo dalimi; 5) nepagrįstas praturtėjimas egzistavo pareiškiant ieškinį; 6) ieškovė nėra prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos, t. y. ji nėra atsisakiusi teisės reikalauti kompensacijos, be to, nėra davusi atsakovams sutikimo neatlygintinai naudotis ginčo žemės sklypo dalimi; 7) šalių nesieja jokie teisiniai santykiai, todėl ieškovė negali pasinaudoti kitais savo pažeistos teisės gynimo būdais. Teismas tiek, kiek susiję su nepagrįsto praturtėjimo sąlygos – teisinio pagrindo naudotis žemės sklypo dalimi nebuvimo – egzistavimu, priėjo prie nepagrįstos išvados, kad atsakovai naudojosi žemės sklypo dalimi pagal 2001 m. spalio 31 d. žemės panaudos sutartį, 2002 m. gegužės 17 d. jungtinės veiklos sutartį ir sutartis dėl butų statybos. Šiuo atveju nėra pagrindo teigti, kad atsakovai perėmė UAB „Vigysta“ teises ir pareigas pagal panaudos sutartį ir jungtinės veiklos sutartį, be to, teisiškai ydinga ir ta teismo išvada, jog butų pirkimo–pardavimo sutartimis atsakovams buvo perduotos teisės naudotis žemės sklypo dalimis. Sutarties uždarumo principas reiškia, kad sutartis sukuria teises ir pareigas ją sudariusiems asmenims ir, išskyrus įstatyme įtvirtintas išimtis, nesukuria teisių ir pareigų tretiesiems asmenims. Pažymėtina, jog panaudos sutartyje ir jungtinės veiklos sutartyje nėra nuostatų, kad šalių teisės ir pareigos gali būti perleistos tretiesiems asmenims, vadinasi, šios sutartys saistė tik jas sudariusias šalis. Be to, butų statybos sutartys pasirašytos 2001–2003 metais, o gyvenamasis namas pripažintas tinkamu naudoti tik 2008 m. balandžio 9 d., taigi, atsakovai tik nuo šios dienos galėjo naudotis ginčo žemės sklypo dalimi, tačiau įrašas apie panaudos sutartį buvo panaikintas dar 2007 m. lapkričio 29 d. Bet kuriuo atveju, jeigu ir būtų galima teigti, jog panaudos sutartis galiojo ir po 2007 m. lapkričio 29 d., visos ieškovės ir UAB „Vigysta“ prievolės pasibaigė likvidavus šią bendrovę (CK 6.128 straipsnio 3 dalis), o teismo sprendimas dėl šios bendrovės pabaigos priimtas 2012 m. kovo 8 d. Be to, nėra pagrindo taikyti CK 6.394 straipsnio 3 dalį, nes, kaip minėta, panaudos sutartyje nebuvo įtvirtinta galimybė perleisti teises ir pareigas tretiesiems asmenims, ieškovė niekada nesutiko, kad UAB „Vigysta“ teisės pagal panaudos sutartį būtų perleistos tretiesiems asmenims.
25. Atsakovas pagal priešieškinį P. M. prisidėjo prie ieškovės kasacinio skundo.
26. Atsakovai atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti kasacinį skundą ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 9 d. nutartį. Atsiliepimas į kasacinį skundą yra grindžiamas tokiais argumentais:
26.1. Apeliacinės instancijos teismas, kitaip negu argumentuoja ieškovė, tinkamai nustatė faktines aplinkybes ir tinkamai kvalifikavo ginčo materialųjį teisinį santykį dėl tariamo nepagrįsto praturtėjimo. Atsakovai, įsigydami butus, 2001 m. spalio 31 d. įnašo į jungtinę veiklą akto, 2002 m. gegužės 17 d. jungtinės veiklos sutarties ir CK 6.394 straipsnio 3 dalies pagrindu įgijo teisę naudoti ginčo žemės sklypo dalį.
26.2. Apeliacinės instancijos teismas įvertino kompensacijai už servitutą nustatyti reikšmingas faktines aplinkybes. Pažymėtina, kad, visiškai patenkinus ieškovės reikalavimą dėl periodinės kompensacijos už servitutą priteisimo, atsakovai per 25 metus padengtų visą apsunkintos ginčo žemės sklypo dalies vertę. Taip susidarytų paradoksali situacija: atsakovams, praėjus 25 metams, toliau mokant periodines išmokas, ieškovė nepagrįstai praturtėtų atsakovų sąskaita. Tokia situacija akivaizdžiai pažeistų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl nepagrįsto praturtėjimo
27. CK 6.242 straipsnis reglamentuoja nepagrįsto praturtėjimo institutą. Šio straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas.
28. Kasacinio teismo praktikoje yra išskirtos tokios nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos: 1) turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų; 2) turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita); 3) turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo; 4) atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.); 5) nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį; 6) šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos; 7) ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-611/2016, 67 punktas). Teisėjų kolegija nurodo, jog pirmiau įvardytos nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygos yra kumuliatyvios – bent vienos sąlygos nebuvimas eliminuoja galimybę taikyti šį teisių gynimo būdą pažeistai materialiajai subjektinei teisei apginti.
29. Pagal CK 6.242 straipsnį nepagrįstas praturtėjimas gali būti tais atvejais, jeigu asmuo be teisinio pagrindo įgyja turtą kito asmens sąskaita, pvz., neatlygintinai ir be pagrindo naudojasi kito asmens daiktais ar ištekliais, per klaidą gauna ne jam skirtą turtą. Praturtėjimas gali būti įvertintas gauto turto verte, nevykdytų mokėjimų už naudojimąsi turtu apimtimi, sutaupymo suma neturint išlaidų ir kitaip. Be praturtėjimo fakto, kita teisiškai reikšminga sąlyga yra praturtėjimo nepagrįstumas. Ši kategorija aiškintina kaip toks turto gavimas (ar sutaupymas), kai nesumokama turto vertė ir (ar) neatsiskaitoma už jo naudojimą, už suteiktas paslaugas ar kitokią naudą, už kurią turi būti atlyginta. Šiuo aspektu turi būti nustatyta, ar buvo pagrindas atlyginti už gautą naudą. Neatlygintinis turto gavimas gali būti dėl to, kad tai nustato įstatymas, sandoris ar kitoks teisinis pagrindas. Neatlygintinumas reiškia, kad turtą ar naudą gaunantis asmuo neturi pareigos perduoti atlygio, nes jis turi teisę gauti turtą ar naudą, apskritai nemokėdamas atlyginimo, ar, pvz., dėl tos priežasties, jog jis jau yra perdavęs ekvivalentišką turtą ar suteikęs kitokią naudą.
30. Ieškovė pareikštu ieškiniu prašo taikyti nepagrįsto praturtėjimo institutą kompensuoti jos įrodinėjamiems praradimams, kuriuos ieškovė, kaip ji nurodo, patyrė atsakovams – butų, esančių daugiabučiame gyvenamajame name, savininkams – neatlygintinai naudojusis jai priklausančio žemės sklypo dalimi, užstatyta daugiabučiu gyvenamuoju namu ir reikalinga jam tinkamai eksploatuoti. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pripažino, kad šis ieškovės materialusis subjektinis reikalavimas yra nepagrįstas, nes, kaip jie nustatė, tarp ieškovės ir atsakovų egzistavo ginčo žemės sklypo dalies panaudos teisiniai santykiai. Ieškovė nesutinka su šia teismų pozicija, savo kasaciniame skunde pateikė teisinius argumentus, kuriais įrodinėja pirmiau įvardytos išvados nepagrįstumą, todėl teisėjų kolegija pasisako dėl šio klausimo.
31. Bylą nagrinėję teismai nustatė, kad ieškovė, jos sutuoktinis ir UAB „Vigysta“ 2001 m. spalio 31 d. sudarė žemės panaudos sutartį, pagal kurią nurodytai bendrovei panaudos pagrindais buvo perduota valdyti ir naudoti ginčo žemės sklypo dalis. Tie patys subjektai 2002 m. gegužės 17 d. pasirašė jungtinės veiklos sutartį, pagal kurią susitarė užbaigti gyvenamojo namo, priklausiusio ieškovei ir jos sutuoktiniui, statybą ir parduoti tretiesiems asmenims šiame name esančius butus. Ieškovė ir jos sutuoktinis įnešė į jungtinę veiklą nebaigtą statyti gyvenamąjį namą ir ginčo žemės sklypo dalies panaudos teisę. Jungtinės veiklos sutarties šalys, be kita ko, susitarė, kad, pakeitus žemės paskirtį, ginčo žemės sklypo dalis pereis UAB „Vigysta“ nuosavybėn (2.2 punktas). Bylą nagrinėję teismai, be šių faktinių aplinkybių, taip pat nustatė, kad butų statybos sutartys tarp UAB „Vigysta“ ir atsakovų (ar ankstesnių butų savininkų) pasirašytos 2001–2003 metais, gyvenamasis namas pripažintas tinkamu naudoti 2008 m. balandžio 9 d., kad Vilniaus apygardos teismas 2009 m. sausio 30 d. nutartimi iškėlė pirmiau nurodytai bendrovei bankroto bylą, o 2012 m. kovo 8 d. priėmė sprendimą dėl jos pabaigos.
32. Ieškovė, nesutikdama su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvada dėl žemės, užstatytos daugiabučiu gyvenamuoju namu ir reikalingos jam tinkamai eksploatuoti, panaudos teisinių santykių tarp ieškovės ir atsakovų egzistavimo, remiasi sutarties uždarumo principu ir argumentuoja, kad panaudos sutartis ir jungtinės veiklos sutartis saistė tik jas sudariusias šalis, todėl atsakovai (ar ankstesni butų savininkai) negalėjo įgyti ginčo žemės sklypo dalies panaudos teisės. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie kasacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.
33. CK 6.394 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal pastato, įrenginio ar kitokio nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį pirkėjui kartu su nuosavybės teise į tą daiktą pardavėjas perduoda ir šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas teises į tą žemės sklypo dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį. Pagal to paties straipsnio trečiąją dalį, jeigu nekilnojamojo daikto savininkas nėra žemės sklypo, kuriame tas daiktas yra, savininkas, tai nekilnojamąjį daiktą jis gali parduoti be žemės sklypo savininko sutikimo tik tuo atveju, jeigu tai neprieštarauja įstatymų ir (ar) sutarties nustatytoms to žemės sklypo naudojimo sąlygoms. Kai toks nekilnojamasis daiktas parduodamas, pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pačiomis sąlygomis kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas.
34. Teisėjų kolegija pirmiau išdėstyto teisinio reguliavimo kontekste atkreipia dėmesį į tuos aspektus, kad, pirma, butai ir daugiabutis gyvenamasis namas, kuris, kaip butų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės objektas, perėjo butų savininkų nuosavybėn jiems įsigijus butus, buvo perleisti atsakovams (ar ankstesniems butų savininkams) turint ieškovės, kaip ginčo žemės sklypo dalies savininkės, sutikimą, nes, kaip jau buvo nurodyta, jungtinės veiklos, kurios dalyvė buvo ir pati ieškovė, tikslas būtent ir buvo, pastačius daugiabutį gyvenamąjį namą, parduoti tretiesiems asmenims jame esančius butus. Antra, ieškovė neginčija pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytos faktinės aplinkybės, kad butai buvo perleisti atsakovų (ar ankstesnių savininkų) nuosavybėn galiojant 2001 m. spalio 31 d. panaudos sutarčiai ir 2002 m. gegužės 17 d. jungtinės veiklos sutarčiai, t. y. tuo laikotarpiu, kai butų pardavėja panaudos pagrindais valdė ir naudojo ginčo žemės sklypo dalį, užstatytą daugiabučiu gyvenamuoju namu ir reikalingą jam eksploatuoti.
35. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, konstatuoja, kad atsakovai (ar ankstesni savininkai), įsigydami butus, CK 6.394 straipsnio 1 ir 3 dalių prasme įgijo teisę panaudos pagrindais valdyti ir naudoti ginčo žemės sklypo dalį, užstatytą daugiabučiu gyvenamuoju namu ir reikalingą šiam pastatui eksploatuoti. Pažymėtina, kad tokios teisės (atsakovų ar ankstesnių butų savininkų požiūriu) įgijimas pats savaime nesukūrė ieškovei neigiamo materialiojo teisinio efekto, t. y. nepakeitė, o kartu ir nepablogino jos, kaip žemės sklypo dalies savininkės, teisinio statuso ir padėties, kuri susiklostė jai tapus 2001 m. spalio 31 d. panaudos sutarties ir 2002 m. gegužės 17 d. jungtinės veiklos sutarties dalyve. Tokios išvados teisinis pagrindas yra tas, kad, kaip tiesiogiai nurodo CK 6.394 straipsnio 3 dalies nuostatos, pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pačiomis sąlygomis kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas, vadinasi, statinio pirkėjas negali įgyti ir neįgyja daugiau teisių, negu turėjo pats statinio pardavėjas, todėl ieškovės, kaip ginčo žemės sklypo dalies savininkės, teisių ir pareigų turinys savaime nepasikeitė, jos partnerei perleidus tretiesiems asmenims butus ir daugiabutį namą, kuriuo yra užstatyta ieškovei priklausanti žemė.
36. Teisėjų kolegija nurodo, jog ieškovė savo kasaciniame skunde tinkamai atskleidė sutarties uždarumo principo turinį: sutarties uždarumo principas reiškia, kad sutartis sukuria teises ir pareigas ją sudariusiems asmenims ir, išskyrus įstatyme įtvirtintas išimtis, nesukuria teisių ir pareigų tretiesiems asmenims. Vis dėlto ieškovė nepagrįstai teigia, jog teismų išvada dėl ginčo žemės sklypo dalies panaudos teisės perėjimo atsakovams (ar ankstesniems butų savininkams) prieštarauja šiam principui. Pažymėtina, kad perleidimo sąvoka aptariamame kontekste reiškia ne naujų teisių ir pareigų trečiajam asmeniui sukūrimą, o turimų teisių ir pareigų, kylančių iš atitinkamos sutarties, jam perdavimą, todėl teisių ir pareigų perleidimas tiek, kiek nėra viršijama paties perleidėjo turimų teisių ir pareigų apimtis, nesikerta su sutarties uždarumo principu.
37. Ieškovė taip pat nurodo, jog tarp 2001 m. spalio 31 d. panaudos sutarties ir 2002 m. gegužės 17 d. jungtinės veiklos sutarties nuostatų nėra tokių nuostatų, kurios reglamentuotų teisių ir pareigų, kylančių iš šių sutarčių, perleidimo tretiesiems asmenims galimybę. Be to, ieškovė argumentuoja, jog ji nedavė sutikimo, kad tretieji asmenys neatlygintinai valdytų ir naudotų ginčo žemės sklypo dalį. Teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais ir šiuos kasacinio skundo argumentus.
38. Pažymėtina, kad ieškovė ir jos sutuoktinis 2002 m. gegužės 17 d. jungtinės veiklos sutarties 1.3.2 punktu įsipareigojo suteikti UAB „Vigysta“ teisę savarankiškai disponuoti jungtinės veiklos įnašu, perduotu pagal šios sutarties 1.1 punktą (ruošti pastato rekonstrukcijos projektą, vykdyti ardymo ir statybos darbus, patalpų perplanavimą, sudaryti sutartis su statomų patalpų užsakovais, perduoti jiems pastatytas patalpas ar kitais būdais jas realizuoti). Ši sutarties nuostata patvirtina, kad ieškovė ir jos sutuoktinis suteikė savo partnerei plačią veikimo laisvę įgyvendinant jungtinės veiklos sutartį. Kaip jau buvo minėta, jungtinės veiklos vykdymas buvo orientuotas į aiškiai apibrėžto ir konkretaus rezultato pasiekimą – pastačius daugiabutį gyvenamąjį namą, parduoti tretiesiems asmenims jame esančius butus. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė suvokė arba turėjo suvokti, kad, perleidžiant tretiesiems asmenims butus, t. y. siekiant jungtinės veiklos sutarties rezultato, kartu bus perleistos ir teisės valdyti bei naudoti ginčo žemės sklypo dalį, nes paties daugiabučio gyvenamojo namo su jame esančiais butais buvimo šioje žemėje faktas reiškia jos valdymą ir naudojimą. Teisėjų kolegija, remdamasi bylą nagrinėjusių teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, sprendžia, kad ieškovė neturėjo intereso išlaikyti nuosavybės teisę į ginčo žemės sklypo dalį – šis turtas, įvykus partnerių sutartai sąlygai, turėjo pereiti UAB „Vigysta“ nuosavybėn, be to, ieškovė neturėjo ketinimų gauti atlygį už ginčo žemės sklypo dalies perdavimą laikinai valdyti ir naudoti – kaip kelis kartus minėta, ši žemė jos partnerei buvo perduota panaudos pagrindais. Teisėjų kolegija tiek, kiek susiję su sutarčių šalių susitarimu dėl nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypo dalį perleidimo, atkreipia dėmesį į tą teismų nustatytą bylos faktinę aplinkybę, kad nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypo dalį perleidimas buvo susietas ne su daugiabučio gyvenamojo namo statybos pabaiga ar butų, esančių šiame name, perleidimu trečiųjų asmenų nuosavybėn, o su sąlyga, kurios atsiradimas nebuvo absoliučiai priklausomas nuo pirmiau įvardytų faktinių aplinkybių, t. y. su viso žemės sklypo, priklausančio ieškovei, detalaus planavimo procedūros užbaigimu ir jo paskirties pakeitimu. Vadinasi, ieškovė, esant tokioms susitarimo dėl nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypo dalį perleidimo sąlygoms, suvokė arba turėjo suvokti, kad, pirma, sąlyga, su kuria buvo susietas nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypo dalį perleidimas, gali atsirasti vėliau, negu atsakovams (ar ankstesniems savininkams) bus perleisti butai ir daugiabutis gyvenamasis namas, antra, perleidžiant atsakovams (ar ankstesniems savininkams) butus, kartu laikinai valdyti ir naudoti bus perleistos atitinkamos ieškovei priklausančio žemės sklypo dalys, iki bus (turėjo būti) išspręstas nuosavybės teisės į šią žemę perleidimo kitai partnerei klausimas. Teisėjų kolegija, remdamasi bylą nagrinėjusių teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pirmiau išdėstytais argumentais, konstatuoja, jog ieškovė, susitardama dėl tokio jungtinės veiklos modelio ir suteikdama savo partnerei plačią veikimo laisvę įgyvendinant jungtinės veiklos sutartį, išreiškė numanomą sutikimą, kad atsakovams (ar ankstesniems savininkams) kartu su butais būtų perduotos laikinai neatlygintinai valdyti ir naudoti atitinkamos jai priklausančio žemės sklypo dalys, – priešingu atveju ji nebūtų sudariusi pirmiau įvardytomis sąlygomis paremtos jungtinės veiklos sutarties.
39. Teisėjų kolegija apibendrindama konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvada, jog atsakovai panaudos pagrindais valdė ir naudojo ginčo žemės sklypo dalį, iki ieškovė pasinaudojo savo teise atsisakyti ginčo žemės sklypo dalies panaudos sutarties, yra pagrįsta.
40. Pažymėtina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai plačiau nepasisakė dėl kitų nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlygų, tačiau nėra pagrindo sutikti su ieškove, jog teismai, pagrįstai konstatavę, kad neegzistuoja pirmiau aptarta šio civilinių teisių gynimo būdo taikymo sąlyga, privalėjo pasisakyti ir dėl kitų sąlygų. Kaip jau buvo nurodyta, šios nutarties 28 punkte įvardytoms sąlygoms yra būdingas kumuliatyvumas, o šis aspektas reiškia, kad nepagrįsto praturtėjimo institutui taikyti yra būtinas sąlygų visetas. Vadinasi, bylą nagrinėjusiems teismams priėjus prie išvados, jog nėra vienos sąlygos, pasisakymas dėl kitų aptariamo instituto taikymo sąlygų nebūtų pakeitęs dalyko esmės, t. y. nebūtų turėjęs įtakos ieškovės materialiojo subjektinio reikalavimo išsprendimo rezultatui. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad nėra pagrindo pripažinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų nepagrįstumo tuo aspektu, kad teismai, konstatavę, jog neegzistuoja viena nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo sąlyga, nepasisakė dėl kitų jo sąlygų.
Dėl tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisės ribojimų, patiriamų dėl servituto nustatymo, kompensavimo
41. Servitutas – tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisę varžanti priemonė. Servitutas, nustatytas įstatymu, sutartimi, teismo sprendimu ar administraciniu aktu, yra teisėtas tarnaujančiojo daikto nuosavybės teisės ribojimo pagrindas. Kita vertus, teisėtumo aspektas nereiškia, kad pats tarnaujančiojo daikto savininkas turi prisiimti visus neigiamus padarinius, atsirandančius dėl servituto jam priklausančiam daiktui nustatymo. Pažymėtina, kad servituto nustatymo teisiniams santykiams būdingas atlygintinumas – CK 4.129 straipsnyje, be kita ko, įtvirtinta, kad įstatymais, sutartimis, teismo sprendimu ar administraciniu aktu gali būti nustatyta viešpataujančiojo daikto savininko prievolė mokėti vienkartinę ar periodinę kompensaciją tarnaujančiojo daikto savininkui.
42. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad teismas, spręsdamas servituto atlygintinumo klausimą, turi pareigą nustatyti nuosavybės teisės apribojimui adekvačią kompensaciją, kuri kiekvienu atveju gali skirtis priklausomai nuo faktinių bylos, kurią teismas nagrinėja, aplinkybių. Kitaip tarnaujančiojo daikto savininko teisių apimtis, palyginti su viešpataujančiojo daikto savininko teisėmis, būtų neproporcingai iškreipta (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-687/2019, 32 punktas). Kasacinis teismas taip pat yra išskyręs ir pavyzdinį (nebaigtinį) aplinkybių, į kurias turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl kompensacijos dydžio, sąrašą: pvz., kokiam daiktui, visam ar jo daliai nustatomas servitutas; koks servituto turinys ir trukmė; kokio pobūdžio ir apimties asmeniniai ar veiklos bei kitokio pobūdžio suvaržymai tenka tarnaujančiojo daikto savininkui; ar jam tenka turtinių nuostolių dėl servituto nustatymo; ar jie atlyginti ir ar galimi visiškai atlyginti; kokią naudą turėjo ar įgyja viešpataujančiojo daikto savininkas dėl servituto nustatymo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 8 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-61-469/2016 31 punktą). Pažymėtina, kad žemės sklypo rinkos kaina taip pat gali būti vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgiama nustatant kompensacijos dydį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-217/2011; 2015 m. spalio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-549-695/2015).
43. Bylą nagrinėję teismai skirtingai sprendė servituto, nustatyto ginčo žemės sklypo daliai, atlygintinumo klausimą: pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei iš kiekvieno atsakovo atitinkamas periodines (kasmetines) kompensacijas, apeliacinės instancijos teismas – 2282,86 Eur vienkartinę kompensaciją. Pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistų periodinių kompensacijų dydis per vienerius metus yra toks, koks yra apeliacinės instancijos teismo nutartimi priteistos vienkartinės kompensacijos dydis. Vadinasi, apeliacinės instancijos teismas žymiai sumažino kompensacijos, skirtos ieškovės patiriamiems praradimams atlyginti, dydį.
44. Apeliacinės instancijos teismas skundžiama nutartimi ieškovės interesų atžvilgiu griežčiau sureguliavo servituto atlygintinumo klausimą, t. y. lyginant su pirmosios instancijos teismo sprendimu, suvaržė ieškovės teisę į teisingą atlygį už patirtą praradimą valdyti ir naudoti savo žemės sklypo dalį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad toks šios ieškovės teisės suvaržymas, kaip ir bet kuris kitas vienos ar kitos materialiosios subjektinės teisės ribojimas, turi būti tinkamai motyvuotas, t. y. teismas turi pateikti išsamius teisinius argumentus, įrodančius pagrindo vienu ar kitu būdu riboti materialiąją subjektinę teisę egzistavimą, aiškiai nurodyti kriterijus, kuriais jis vadovaujasi, priimdamas sprendimą apriboti asmens teisę, ir įvardyti faktines aplinkybes, kurios sudaro pagrindą taikyti atitinkamus kriterijus.
45. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimu priteistos kompensacijos būdą ir kartu žymiai sumažinti pačios kompensacijos dydį iš esmės yra paremtas tik argumentais, susijusiais su teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios nutarties 44 punkte išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas yra nepakankamai ir kartu netinkamai motyvuotas.
46. Teisėjų kolegija nurodo, jog, sprendžiant servituto atlygintinumo klausimą, atsižvelgtina į paties servituto, nustatyto ginčo žemės sklypo daliai, turinį ir trukmę, – servitutas neterminuotai nustatytas daugiabučiam gyvenamajam namui, kuriame yra atsakovams nuosavybės teise priklausantys butai, tinkamai eksploatuoti, vadinasi, ginčo žemės sklypo dalis bus naudojama išimtinai tik atsakovų interesams tenkinti, o ieškovė, nors ji yra šios žemės savininkė, neribotam laikui praras galimybę įgyvendinti valdymo ir naudojimo teises į savo nuosavybės teisės objektą. Tinkamos kompensacijos nustatymo aspektu yra reikšminga ir ginčo žemės sklypo dalies vertė, kuri, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, sudaro 57 071,60 Eur. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypo dalį ribojimo servitutu pobūdį ir apimtį, sprendžia, kad periodinė kompensacija yra tinkamesnis būdas (negu vienkartinė kompensacija) ieškovės patiriamiems suvaržymams atlyginti ir kartu visų šalių interesų pusiausvyrai užtikrinti.
47. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tą aspektą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas servituto atlygintinumo klausimą, iš esmės pritarė ieškovės pozicijai, kad, nustatant periodinės kompensacijos dydį, gali būti taikomos ir Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2014 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. 1-1792 patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklių nuostatos. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokio pobūdžio teisės akto nuostatos, reglamentuojančios nuomos mokesčio apskaičiavimo tvarką, įskaitant ir paties mokesčio tarifus, gali būti taikomos kaip vienas iš kriterijų periodinės kompensacijos už servitutą dydžiui nustatyti, tačiau visais atvejais, remiantis tokiomis nuostatomis, būtina įvertinti skirtumus tarp tų teisinių santykių, kuriems reglamentuoti yra tiesiogiai skirtas pirmiau įvardytas teisės aktas, ir tų teisinių santykių, kuriems papildomai (kartu su kitais kriterijais) kvalifikuoti yra taikomas šis teisės aktas. Pažymėtina, kad Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklės, ką savaime atspindi šio teisės akto pavadinimas, skirtos nuolatiniams valstybinės žemės nuomos teisiniams santykiams reguliuoti, o šios kasacine tvarka nagrinėjamos bylos specifika yra ta, kad servitutas nustatytas siekiant užtikrinti daugiabučio gyvenamojo namo, kuriame yra atsakovams priklausantys butai, naudojimą pagal paskirtį, kad, kaip nustatė apeliacinės instancijos teismas, į kainas, kurias atsakovai turėjo sumokėti (ir sumokėjo) buvusiai ieškovės partnerei pagal sutartis, buvo įskaičiuotos ir žemės sklypo dalių kainos, vadinasi, atsakovai (ar ankstesni savininkai), mokėdami sutarčių kainą, atliko ir tam tikrus mokėjimus už žemę, reikalingą daugiabučiam gyvenamajam namui eksploatuoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie nagrinėjamos bylos ypatumai lemia, kad tinkamas tarifo dydis periodinėms kompensacijoms nustatyti yra pusė to tarifo, kuriuo Valstybinės žemės nuomos mokesčio tarifų ir administravimo taisyklių nuostatų taikymo prasme yra pagrįsti ieškovės skaičiavimai.
48. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į naudą, kurią atsakovai gauna nustačius servitutą, ir ieškovės atsakovų naudos sąskaita atitinkamai patiriamus praradimus, taip pat į kitus pirmiau įvardytus ir aptartus kriterijus, sprendžia, kad periodinės kompensacijos, lygios pusei ieškovės iš kiekvieno atsakovo reikalaujamos priteisti kompensacijos, yra tinkamos ieškovės nuosavybės teisės į ginčo žemės sklypo dalį ribojimui atlyginti, kartu tokio dydžio periodinės kompensacijos užtikrina proporcingumą tarp ieškovės patiriamų suvaržymų ir atsakovų šių suvaržymų sąskaita gaunamos naudos.
49. Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias tarnaujančiojo daikto savininko nuosavybės teisės ribojimų, patiriamų dėl servituto nustatymo, kompensavimą, ir kartu netinkamai išsprendė servituto, nustatyto ginčo žemės sklypo daliai, atlygintinumo klausimą. Teisėjų kolegija pakeičia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis išspręstas šis klausimas, ir priteisia ieškovei iš kiekvieno atsakovo periodinę (kasmetinę) kompensaciją, lygią pusei ieškiniu reikalaujamos priteisti atitinkamos kompensacijos (CPK 359 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
50. Pakeitus bylą nagrinėjusių teismų procesinius sprendimus, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos, susidariusios pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
51. Ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 788 Eur žyminio mokesčio išlaidų (75 Eur žyminio mokesčio už reikalavimą dėl servituto nustatymo, 154 Eur žyminio mokesčio už reikalavimą dėl periodinių kompensacijų priteisimo ir 559 Eur žyminio mokesčio už reikalavimą dėl nepagrįsto praturtėjimo kompensavimo), 3025 Eur išlaidų už advokato pagalbą. Ieškinio reikalavimas dėl servituto nustatymo yra patenkintas, patenkinta ieškinio reikalavimo dėl periodinių kompensacijų priteisimo dalis sudaro 50 procentų, o ieškinio reikalavimas dėl nepagrįsto praturtėjimo kompensavimo yra atmestas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ieškinio reikalavimų išsprendimo rezultatą, priteisia ieškovei iš atsakovų lygiomis dalimis 152 Eur žyminio mokesčio išlaidų (75 Eur + 77 Eur) atlyginimą ir 1512,50 Eur išlaidų už advokato pagalbą atlyginimą (patenkinta ieškinio dalis, pagal kurią CPK 93 straipsnio 2 dalies prasme paskirstytinos susidariusios bylinėjimosi išlaidos, sudaro 50 procentų).
52. Atsakovas pagal priešieškinį P. M. pirmosios instancijos teisme patyrė 1150 Eur išlaidų už advokato pagalbą. Priešieškinis yra atmestas, todėl jam iš atsakovų (pagal ieškinį) lygiomis dalimis priteisiamas šių bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
53. Ieškovė savo apeliaciniu skundu apskundė tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmestas jos ieškinio reikalavimas dėl nepagrįsto praturtėjimo kompensavimo. Šio ieškinio reikalavimo išsprendimo rezultatas nepakito, kasaciniam teismui išnagrinėjus šią bylą, vadinasi, ieškovė neturi teisės gauti bylinėjimosi išlaidų, susijusių su savo apeliacinio skundo pateikimu, atlyginimą.
54. Atsakovai savo apeliaciniu skundu apskundė visą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad patenkinta atsakovų apeliacinio skundo dalis sudaro 16,67 procento, o atmesta dalis – 83,33 procento (apeliacinio skundo reikalavimas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria nustatytas servitutas, atmestas, patenkinta apeliacinio skundo reikalavimo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria priteistos kompensacijos, dalis sudaro 50 procentų, o apeliacinio skundo reikalavimas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria atmestas priešieškinis, atmestas). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į atsakovų apeliacinio skundo reikalavimų išsprendimo rezultatą, priteisia jiems iš ieškovės 77 Eur žyminio mokesčio išlaidų atlyginimą, o ieškovei iš atsakovų lygiomis dalimis – 957,88 Eur išlaidų už advokato pagalbą atlyginimą (ieškovė patyrė 1149,50 Eur išlaidų už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į atsakovų apeliacinį skundą). Teisėjų kolegija, siekdama supaprastinti šių išlaidų paskirstymo procesą, jas paskirsto taip: priteisia ieškovei iš atsakovų lygiomis dalimis 880,88 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (957,88 Eur – 77 Eur).
55. Atsakovas pagal priešieškinį P. M. patyrė 600 Eur išlaidų už advokato pagalbą rengiant atsiliepimą į atsakovų apeliacinį skundą. Apeliacinis skundas atsakovui pagal priešieškinį yra atmestas, todėl teisėjų kolegija priteisia jam iš atsakovų (pagal ieškinį) lygiomis dalimis 600 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
56. Ieškovė kasaciniame teisme patyrė 679 Eur žyminio mokesčio išlaidų (154 Eur žyminis mokestis, susijęs su reikalavimu dėl periodinių kompensacijų priteisimo, ir 559 Eur žyminis mokestis, susijęs su reikalavimu dėl nepagrįsto praturtėjimo kompensavimo) ir 726 Eur išlaidų už advokato pagalbą. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos išsprendimo kasacine tvarka rezultatą (teismų procesinių sprendimų dalys, susijusios su kompensacijų priteisimu, pakeistos, o dalys, susijusios su nepagrįsto praturtėjimo kompensavimu, paliktos nepakeistos), priteisia ieškovei iš atsakovų lygiomis dalimis 77 Eur žyminio mokesčio ir 363 Eur išlaidų už advokato pagalbą atlyginimą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 361 straipsniu ir 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Pakeisti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 6 d. nutarties ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 19 d. sprendimo dalis dėl kompensacijų už servitutą priteisimo:
Priteisti A. M. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš B. B. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 77,62 Eur (septyniasdešimt septynių Eur 62 ct) periodinę (kasmetinę) kompensaciją, nustatant, kad periodinė kompensacija mokama paskutinę einamųjų metų darbo dieną į A. M. nurodytą atsiskaitomąją banko sąskaitą.
Priteisti A. M. iš G. M. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 117,94 Eur (vieno šimto septyniolikos Eur 94 ct) periodinę (kasmetinę) kompensaciją, nustatant, kad periodinė kompensacija mokama paskutinę einamųjų metų darbo dieną į A. M. nurodytą atsiskaitomąją banko sąskaitą.
Priteisti A. M. iš R. (R.) P. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 131,51 Eur (vieno šimto trisdešimt vieno Eur 51 ct) periodinę (kasmetinę) kompensaciją, nustatant, kad periodinė kompensacija mokama paskutinę einamųjų metų darbo dieną į A. M. nurodytą atsiskaitomąją banko sąskaitą.
Priteisti A. M. iš A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 91,45 Eur (devyniasdešimt vieno Eur 45 ct) periodinę (kasmetinę) kompensaciją, nustatant, kad periodinė kompensacija mokama paskutinę einamųjų metų darbo dieną į A. M. nurodytą atsiskaitomąją banko sąskaitą.
Priteisti A. M. iš A. K. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 32,76 Eur (trisdešimt dviejų Eur 76 ct) periodinę (kasmetinę) kompensaciją, nustatant, kad periodinė kompensacija mokama paskutinę einamųjų metų darbo dieną į A. M. nurodytą atsiskaitomąją banko sąskaitą.
Priteisti A. M. iš V. C. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 32,76 Eur (trisdešimt dviejų Eur 76 ct) periodinę (kasmetinę) kompensaciją, nustatant, kad periodinė kompensacija mokama paskutinę einamųjų metų darbo dieną į A. M. nurodytą atsiskaitomąją banko sąskaitą.
Priteisti A. M. iš G. K. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 32,76 Eur (trisdešimt dviejų Eur 76 ct) periodinę (kasmetinę) kompensaciją, nustatant, kad periodinė kompensacija mokama paskutinę einamųjų metų darbo dieną į A. M. nurodytą atsiskaitomąją banko sąskaitą.
Priteisti A. M. iš E. K. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 133,62 Eur (vieno šimto trisdešimt trijų Eur 62 ct) periodinę (kasmetinę) kompensaciją, nustatant, kad periodinė kompensacija mokama paskutinę einamųjų metų darbo dieną į A. M. nurodytą atsiskaitomąją banko sąskaitą.
Priteisti A. M. iš A. B. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 90,90 Eur (devyniasdešimties Eur 90 ct) periodinę (kasmetinę) kompensaciją, nustatant, kad periodinė kompensacija mokama paskutinę einamųjų metų darbo dieną į A. M. nurodytą atsiskaitomąją banko sąskaitą.
Priteisti A. M. iš R. A. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 108,29 Eur (vieno šimto aštuonių Eur 29 ct) periodinę (kasmetinę) kompensaciją, nustatant, kad periodinė kompensacija mokama paskutinę einamųjų metų darbo dieną į A. M. nurodytą atsiskaitomąją banko sąskaitą.
Priteisti A. M. iš R. Z. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 184,37 Eur (vieno šimto aštuoniasdešimt keturių Eur 37 ct) periodinę (kasmetinę) kompensaciją, nustatant, kad periodinė kompensacija mokama paskutinę einamųjų metų darbo dieną į A. M. nurodytą atsiskaitomąją banko sąskaitą.
Priteisti A. M. iš V. V. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 107,46 Eur (vieno šimto septynių Eur 46 ct) periodinę (kasmetinę) kompensaciją, nustatant, kad periodinė kompensacija mokama paskutinę einamųjų metų darbo dieną į A. M. nurodytą atsiskaitomąją banko sąskaitą.
Palikti nepakeistas kitas Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 6 d. nutarties ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 19 d. sprendimo dalis.
Perskirstyti bylinėjimosi išlaidas, susidariusias pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose:
Priteisti A. M. iš B. B., G. M., R. P., A. B., A. K., V. C., G. K., E. K., A. B., R. A., R. Z., V. V. lygiomis dalimis 1664,50 Eur (vieno tūkstančio šešių šimtų šešiasdešimt keturių Eur 50 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą.
Priteisti P. M. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš B. B., G. M., R. P., A. B., A. K., V. C., G. K., E. K., A. B., R. A., R. Z., V. V. lygiomis dalimis 1150 (vieno tūkstančio vieno šimto penkiasdešimties) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimą.
Priteisti A. M. iš B. B., G. M., R. P., A. B., A. K., V. C., G. K., E. K., A. B., R. A., R. Z., V. V. lygiomis dalimis 880,88 Eur (aštuonių šimtų aštuoniasdešimties Eur 88 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.
Priteisti P. M. iš B. B., G. M., R. P., A. B., A. K., V. C., G. K., E. K., A. B., R. A., R. Z., V. V. lygiomis dalimis 600 (šešių šimtų) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.
Priteisti A. M. iš B. B., G. M., R. P., A. B., A. K., V. C., G. K., E. K., A. B., R. A., R. Z., V. V. lygiomis dalimis 440 (keturių šimtų keturiasdešimties) Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasaciniame teisme, atlyginimą.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Algis Norkūnas
Sigita Rudėnaitė
Algirdas Taminskas