Baudžiamoji byla Nr. 2K–639/2010 nuasmeninta

                                                                            Procesinio sprendimo kategorija

                                                                            1.2.5.4, 1.2.10.1, 2.1.7.4.

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. gruodžio 28 d.

Vilnius

 

          Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Olego Fedosiuko, Egidijaus Bieliūno, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. V. kasacinį skundą dėl Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo E. V. nuteistas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 165 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, šias bausmes iš dalies subendrinus su Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 19 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta trejų metų keturių mėnesių laisvės atėmimo bausme prie griežtesnės bausmės pridedant švelnesnes, galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams.

          Taip pat skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 18 d. nutartis, kuria nuteistojo E. V. apeliacinis skundas atmestas.

          Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą,

n u s t a t ė :

 

          E. V. nuteistas už tai, kad 2009 m. sausio 2 d., apie 11 val., neteisėtai, atvirai, prieš nukentėjusiosios A. Š. valią pro neužrakintas duris įsibrovė į jai priklausantį gyvenamąjį namą, esantį Kauno rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, g. 1.

          Be to, E. V. nuteistas ir už tai, kad tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, t. y. nukentėjusiosios A. Š. namuose, laikydamas rankoje virtuvinį peilį, pridėdamas peilį nukentėjusiajai prie kaklo, sakydamas, kad papjaus, grasino ją  nužudyti.

          Kasaciniu skundu nuteistasis A. V. prašo Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 1 d. nuosprendį bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 18 d. nutartį panaikinti ir bylą nutraukti.

          Kasatorius teigia, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai nagrinėdami bylą padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, baudžiamąjį įstatymą pritaikė netinkamai.

          Pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, neatsižvelgė į aplinkybes, galėjusias iš esmės pakeisti teismo išvadas dėl jo kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikaltimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.1.8 punkte išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas abejonėmis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltininko kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias aplinkybes. Abiejų instancijų teismai, pripažindami jį kaltu, nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiosios A. Š. bei jos sugyventinio L. P. parodymais, nes jo (kasatoriaus) santykiai su šiais asmenimis buvo blogi, jie buvo suinteresuoti, kad jis būtų nuteistas. Apeliacinės instancijos teismas įtikinamų motyvų, kodėl atmetė jo skundą, nenurodė (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys).

          Kasatorius teigia, kad nukentėjusioji A. Š. bei jos sugyventinis L. P. nepagrįstai jį kaltina, jog jis 2008 m. gruodžio 30 d. sumušė L. P. 2009 m. sausio 1 d. jis pats buvo sumuštas A. Š. ir L. P. sugėrovų M. G. ir A. S. Šie asmenys jį užpuolė jo paties kieme, sumušė, sulaužė nosį ir už tai jiems buvo iškelta baudžiamoji byla, dabar jie yra nuteisti. Tą patį 2009 m. sausio 1 d. vakarą, prieš jį sumušant, pas jo (kasatoriaus) motiną norėjo ateiti A. Š., bet jis jos į savo namus neįleido. Kitos dienos, t. y. sausio 2 d. ryte, jis su draugu G. M. ėjo pas A. Š. pasiaiškinti, už ką jį (kasatorių) sumušė jos sugėrovai ir pasakyti, kad jo motiną paliktų ramybėje. Atėjo prie priebučio, durys buvo nerakintos, jo draugas beldėsi į duris, bet niekas neatsakė. Įėjus į namą, jis pirmiausia nuėjo į kambarį pas R. Š., kuris pasakė, kad motina yra kitame kambaryje, todėl jis į tą kambarį nuėjo. Durys visur buvo nerakintos ir patekti į kambarį nebuvo jokių kliūčių, brautis niekur nereikėjo. Jis A. Š. apšaukė, kad ši lenda pas jo motiną, galėjo pasakyti ką nors grasinančio, tačiau prie jos priėjęs ir prikišęs peilio nebuvo. Jai grasinti nužudymu neturėjo jokios priežasties, nes jų konfliktai nebuvo tokie gilūs. G. M. teismo posėdžio metu parodė, kad kartu su juo (kasatoriumi) buvo atėjęs į A. Š. kambarį, girdėjo pokalbį. Jis patvirtino, kad jis nebuvo priėjęs prie nukentėjusiosios ir peiliu jai negrasino. Nukentėjusiosios sūnus parodė girdėjęs kivirčą ir grasinimą, kad jeigu motina eis į E. V. kiemą, tai šis ją papjaus. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas minėtų liudytojų parodymus, buvo šališkas, nes tas faktas, kad G. M. yra jo draugas, dar nėra pagrindas netikėti jo parodymais. Teismas nenurodė motyvų, kodėl tiki A. Š. ir jos sugyventinio L. P. parodymais, kai jo (kasatoriaus) ir šių asmenų santykiai yra tokie konfliktiški. Apeliacinės instancijos teismas šių jo apeliacinio skundo motyvų net nesvarstė.

          Atsakomybė už grasinimą nužudyti atsiranda tik tuo atveju, kai grasinimas yra realus. Jis, būdamas piktas ant nukentėjusiosios, pagrasino, kad ši neitų į jo kiemą, tačiau tai tikrai nereiškia, kad nukentėjusioji turėjo pagrindą bijoti, jog jis gali ją nužudyti. Nukentėjusioji nurodė, kad bijo jo dėl neprognozuojamo elgesio, nes jis ne kartą buvo teistas, todėl ji turėjo pakankamą pagrindą išsigąsti. Tačiau tai netiesa, nes iki jų konflikto jis buvo teistas tik vieną kartą už vagystę, tad nukentėjusioji neturėjo jokio pagrindo jo bijoti.

          Įsibrovimas į būstą reiškia, kai kaltininkas aktyviais veiksmais patenka į jį prieš būsto savininko valią, neturėdamas tam teisėto pagrindo. Jokių aktyvių veiksmų įsibrauti į butą jis neatliko. Įėjimas nepasibeldus pro neužrakintas duris negali būti laikomas aktyviu veiksmu, siekiant patekti į butą prieš savininko valią. Nukentėjusioji A. Š. G. M. veiksmų, kuris atėjo į jos butą kartu su juo, nelaikė įsibrovimu. Todėl kasatorius mano, kad jis turi būti išteisintas, nes nepadarė veikų, turinčių BK 145 straipsnio 1 dalyje ir 165 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų požymių (BK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

          Be to, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę padarė esminių klaidų, nesilaikė BK 54 straipsnio, 64 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Teismas nurodė, kad jis iki nusikaltimo padarymo buvo teistas penkis kartus, dėl padarytų nusikaltimų kaltu neprisipažino, yra linkęs nusikalsti, todėl jam skirtina reali laisvės atėmimo bausmė. Teismo išvada dėl teistumų iki nusikaltimų padarymo yra klaidinga, nes jis iki to laiko buvo teistas du kartus, vieną kartą baudžiamoji byla buvo nutraukta, kitą kartą buvo atidėtas nuosprendžio vykdymas. Taigi iki nusikaltimo padarymo jis buvo teistas tik vieną kartą. Be to, yra įsitikinęs, kad inkriminuotų nusikaltimų nepadarė, todėl kaltu neprisipažino. Ši aplinkybė negalėjo sunkinti jo padėties sprendžiant klausimą dėl bausmės paskyrimo. Taip pat teismas, skirdamas galutinę bausmę, neteisingai subendrino bausmes. Teismas negalėjo pakeisti nuosprendžių, priimtų kitose baudžiamosiose bylose po nusikaltimų, kuriais esąs kaltinamas šioje byloje padarymo (2009 m. balandžio 21 d., 2009 m. birželio 8 d., 2009 m. birželio 18 d., 2010 m. sausio 13 d. nuosprendžiai), ir šiais nuosprendžiais paskirtų bausmių vykdymo atidėjimo pakeisti realia bausme, nes tai prieštarauja BK 64 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Apeliacinės instancijos teismas jo argumento, kad teismas neteisingai nurodė jo ankstesnius teistumus bei paskyrė neteisingą bausmę, nenagrinėjo ir tik formaliai nurodė, kad šis netikslumas neturėjo įtakos nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui.

          Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokurorė prašo nuteistojo E. V. kasacinį skundą atmesti.

          Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatorius, prašydamas panaikinti teismų sprendimus ir bylą nutraukti, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios bei apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigia kasatorius, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Nuosprendyje pasisakyta, kodėl atmetami liudytojo G. M. parodymai, kad E. V. negrasino peiliu nukentėjusiajai A. Š. Teismas nurodė, kad kasatoriaus ir liudytojo G. M. parodymus paneigia nukentėjusiosios, liudytojo L. P., iš dalies ir liudytojo R. Š. parodymai. Šis liudytojas teisme patvirtino, kad nors peilio ir nematė, nes buvo kitame kambaryje, tačiau girdėjo E. V. išsakytus grasinimus papjauti. Įvertinęs byloje surinktų faktinių duomenų visumą – priešiškus E. V. ir A. Š. santykius, liudytojų parodymus – pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir motyvuotą išvadą dėl kasatoriaus kaltės.

          Kasatoriaus argumentai, kuriais ginčijamas BK 165 straipsnio 1 dalies taikymas, nepagrįsti. Pagal BK 165 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai slapta ar atvirai, panaudodamas apgaulę ar smurtą arba kitokiu būdu prieš savininko ar jo įgaliotų asmenų valią įsibrovė į kito žmogaus gyvenamąjį namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jos priklausinius, įskaitant saugomą būsto teritoriją. Įstatymo dispozicija nereikalauja, kad į būstą būtų patenkama šalinant kliūtis, naudojant smurtą ar apgaulę. Šiuo atveju tai buvo padaryta atvirai pro neužrakintas duris įeinant be savininkės sutikimo į gyvenamąjį namą. Byloje nustatyta ir kasatorius neginčija, kad savininkės A. Š. sutikimas nebuvo gautas ir byloje nėra abejonių, kad E. V. tai suvokė. Šiuo atveju reikšmingas ir E. V. siektas tikslas ir motyvas, skatinęs jį neteisėtai įsibrauti į nukentėjusiosios namus – siekis „išsiaiškinti“ su A. Š. tarpusavio nesutarimus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, realizuodamas šiuos savo tikslus, E. V. atliko veiksmus, kurie buvo įvertinti kaip BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas. Kasatorius nurodo, kad jam nesuprantama, kodėl A. Š. kartu su juo į namus įėjusio G. M. veiksmų nevertino kaip įsibrovimo. Šis kasatoriaus pastebėjimas yra paaiškinamas vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatomis. Ši norma nustato, kad viena iš aplinkybių, darančių baudžiamąją bylą negalima, yra nukentėjusiojo skundo ar jo teisėto atstovo pareiškimo arba prokuroro reikalavimo pradėti procesą nebuvimas tais atvejais, kai procesas gali būti pradėtas tik pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą arba prokuroro reikalavimą. BK 165 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už šiame straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, jei yra nukentėjusiojo asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, arba prokuroro reikalavimas. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2009 m. sausio 3 d. protokole-pareiškime nukentėjusioji kaip nusikalstamus įvardijo tik kasatoriaus veiksmus, o dėl G. M. kaip tik pabrėžė, jog šis jokių veiksmų neatliko, pats aktyviai ragino E. V. greičiau eiti iš nukentėjusiosios namų. Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiosios pozicija buvo aiškiai išreikšta, todėl  nebuvo jokio pagrindo spręsti G. M. atsakomybės klausimo.

          Taikant BK 145 straipsnio 1 dalį grasinimas nužudyti turi būti išsakytas konkrečiam asmeniui ir būti realus, t. y. nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turi pagrindo galvoti, kad grasinimas bus realiai įgyvendintas. Šiuo atveju teismas, įvertindamas aplinkybes, kurioms esant buvo pasakyti grasinantys žodžiai, pagrįstai nuteistojo veiksmus ir A. Š. išsakytus žodžius, kad ją papjaus, įvertino kaip realų grasinimą nukentėjusiąją nužudyti. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, E. V. veiksmus ir žodžius darytina išvada, kad nukentėjusioji jautė baimę ir turėjo pagrindą galvoti, jog grasinimas bus įvykdytas.

          Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei teigia kasatorius, BPK 320 straipsnio 3 dalies įstatymo reikalavimų nepažeidė. Nagrinėdamas bylą teismas patikrino pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, motyvuotai dėl to pasisakė, aptarė visus nuteistojo apeliacinio skundo argumentus ir juos atmetė. Nutartyje yra aptartos ir kasatoriaus minimas argumentas, kad pirmosios instancijos teisinas nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, jog jis nusikalstamas veikas įvykdė būdamas penkis kartus teistas. Nutartyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundo teiginiais, jog pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neteisingai nurodė, kad E. V. yra penkis kartus teistas, nes nusikalstamų veikų padarymo metu jis buvo teistas tik vieną kartą. Teismas pasisakė, kad šis netikslumas nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui įtakos neturėjo. Taigi, apeliacinės instancijos teismo nutartyje į visus esminius apeliacinio skundo argumentus yra atsakyta, teismo išvados yra motyvuotos, t. y. byla buvo patikrinta tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde.

          Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, bendrindamas bausmes BK 63 straipsnio 9 dalyje numatyta tvarka, įstatymo reikalavimų nepažeidė. Kasatorius neteisingai vertina jam paskirtą realią laisvės atėmimo bausmę kaip jo teisinės padėties pabloginimą. Vadovaujantis Teismų praktikos bausmių vykdymo atidėjimo apžvalgos išvadų 7 punkto išaiškinimu, teismas, paskyręs nuteistajam bausmę už nusikalstamą veiką, padarytą prieš priimant nuosprendį, kuriuo bausmės vykdymas atidėtas, subendrina bausmes vadovaudamasis BK 63 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis ir, esant BK 75 straipsnio 1 dalyje ar 92 straipsnio 1 dalyje išvardytoms sąlygoms, gali vėl atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Taigi teismas turi teisę, o ne pareigą, kaip teigia kasatorius, bausmės vykdymą atidėti. Šiuo atveju akivaizdu, kad byloje esantys teisiamojo asmenybę apibūdinantys duomenys apie jo polinkį daryti nusikalstamas veikas teismui neleido daryti išvados, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo.

          Kasacinis skundas atmestinas.

          Patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti kasatoriaus prašymą – panaikinti juos ir bylą nutraukti – nėra pagrindo.

 

          Dėl Baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalies ir 165 straipsnio 1 dalies taikymo

          Kasaciniame skunde nuteistasis, ginčydamas pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimą, nuosprendyje padarytų išvadų pagrįstumą, iš esmės pakartojo argumentus, kurie buvo išdėstyti apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, dar kartą išanalizavęs nukentėjusiosios A. Š., liudytojų L. P., R. Š., G. M. parodymus, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas ištirtus įrodymus įvertino tinkamai, nuosprendyje padarytos teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje į apelianto argumentus yra atsakyta ir motyvuotai paaiškinta, kodėl jie atmetami (BPK 320 straipsnio 3 dalis, 332 straipsnio 5 dalis). Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Konstatuoti, kad šio įstatymo nuostatos buvo pažeistos, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

          Pagal byloje nustatytas aplinkybes E. V. baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

          Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Kasacinės instancijos teismo nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti sveikatą gali būti išreikštas žodžiu, raštu, telefonu ir pan., gali būti išsakytas tiek nukentėjusiajam tiesiogiai, tiek ir per kitus asmenis ar viešus pasisakymus, kad svarbu yra tai, jog grasinimas būtų realus, duodantis pagrindą manyti, kad jis gali būti realizuotas. Sprendžiant klausimą apie grasinimo realumą, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, kaip grasinimo realumą suprato pats asmuo, kuriam buvo grasinama. Byloje nustatyta, kad E. V., neteisėtai įsibrovęs į nukentėjusiosios A. Š. namus, virtuvinį peilį ašmenimis pridėdamas nukentėjusiajai prie kaklo ir sakydamas, kad papjaus, grasino ją nužudyti. Atsižvelgdamas į konkrečius E. V. padarytus veiksmus, į konfliktiškus nukentėjusiosios ir E. V. santykius, į tai, kad nukentėjusiajai buvo žinoma, jog pastarasis buvo teistas, pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai pagrįstai pripažino, kad nukentėjusioji A. Š. turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas.

          Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms E. V. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.

          Pagal BK 165 straipsnį atsako tas, kas neteisėtai slapta ar atvirai, panaudodamas apgaulę ar smurtą arba kitokiu būdu prieš savininko valią įsibrovė į kito žmogaus gyvenamąjį namą, butą ar kitą gyvenamąją patalpą arba jos priklausinius, įskaitant būsto teritoriją. Byloje nustatyta, kad E. V. po anksčiau buvusio konflikto su A. Š. be leidimo pro neužrakintas duris pateko į jos namus, vaikščiojo po namą, užlipo į antrąjį aukštą, vėl be leidimo, prieš nukentėjusiosios valią, įėjo į jos kambarį ir peiliu grasino ją nužudyti. Tokie E. V. veiksmai bei patekimo į A. Š. namus negeranoriški tikslai nagrinėjamu atveju pagrįstai pripažinti neteisėtu įsibrovimu į nukentėjusiosios namus ir teisingai kvalifikuoti pagal BK 165 straipsnio 1 dalį.

          Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Apeliaciniu skundu bausmių, paskirtų šiuo ir kitais nuosprendžiais, subendrinimas nebuvo skundžiamas ir nebuvo nagrinėtas apeliacinės instancijos teisme. Apeliaciniame skunde buvo tik pažymima, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, jog jis (kasatorius) anksčiau buvo teistas penkis kartus. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl šio argumento, nurodė, kad iki nusikaltimų, už kuriuos E. V. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jis buvo teistas vieną kartą ir vieną kartą, vadovaujantis BK 93 straipsniu, baudžiamoji byla jam buvo nutraukta, paskiriant auklėjamojo poveikio priemones, bei pripažino, kad šis netikslumas neturi įtakos pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui. Iš kasacinio skundo galima spręsti, kad kasatorius mano, jog subendrinus bausmes jam dar kartą turėjo būti taikomas bausmės vykdymo atidėjimas. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas bausmes subendrino taikydamas BK 63 straipsnio 9 dalies nuostatas. Šio straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad pagal šio straipsnio taisykles skiriama bausmė ir tais atvejais, kai po nuosprendžio priėmimo nustatoma, kad asmuo iki nuosprendžio pirmojoje byloje priėmimo dar padarė kitą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą. Bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas bausmes subendrinus taikant tiek BK 63, tiek 64 straipsnių taisykles, tačiau tik esant BK 75 straipsnio 1 dalyje ar 92 straipsnio 1 dalyje nurodytoms sąlygoms ir teismui padarius išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. E. V teistas ne vieną kartą, visais atvejais jam buvo taikomas paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymo atidėjimas, todėl sutikti su kasatoriaus teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismo išvada, jog tai, kiek kartų E. V. buvo teistas prieš nusikaltimų, už kuriuos nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarymą, šio nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui esminės reikšmės neturi, yra formali, nepagrįsta, neatsakanti į apelianto argumentą, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

          Teisėjų kolegija konstatuoja, kad remiantis kasatoriaus argumentais naikinti ar keisti teismų sprendimus nėra pagrindo, todėl vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

 

          Nuteistojo E. V. kasacinį skundą atmesti.

 

 

Teisėjai                                                                                                                Olegas Fedosiukas

 

                                                                                                                            Egidijus Bieliūnas

 

                                                                                                                            Aldona Rakauskienė