Civilinė byla Nr.2S-1139-611/2013

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-12648-2013-6

            Procesinio sprendimo kategorija: 125.11.1; 122.2; 122.4;

 (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. birželio 7 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Andžej Maciejevski teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus UAB „Snoro lizingas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti kreditoriaus UAB „Snoro lizingas“ pareiškimą skolininkei L. R. dėl teismo įsakymo išdavimo.

Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą,

n u s t a t ė:

I.                    Ginčo esmė

kreditorius kreipėsi į teismą su pareiškimu išduoti teismo įsakymą priteisti iš skolininkės 4 039,60 Lt skolos, 822 Lt delspinigių, 5 proc. metines palūkanas.

II.                 Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. balandžio 16 d. nutartimi atsisakė priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo skolininkei dėl skolos priteisimo.

Teismas konstatavo, kad sutartiniuose santykiuose su vartotojais negali būti remiamasi vien sutarčių laisvės principu, o remiantis Vartojimo kredito įstatymo 11 str. 8 d., pavėluotų įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės nei 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną praleistą dieną. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką nusprendė, kad vartojimo kredito sutartimi sulygti 0,5 proc. dydžio delspinigiai yra netinkami ir neužtikrina prievolės šalių interesų pusiausvyros, todėl kreditoriaus nurodyta prašomų priteisti delspinigių norma 0,5 proc. yra aiškiai per didelė.

III.               Atskirojo skundo argumentai

Kreditorius atskiruoju skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį panaikinti ir išspręsti pareiškimo priėmimo bei teismo įsakymo išdavimo klausimą iš esmės – priimti pareiškimą bei išduoti teismo įsakymą dėl skolos priteisimo. Atskirąjį skundą grindžia šiomis aplinkybėmis:

1.      pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Vartojimo kredito įstatymo nuostatomis, kuris buvo priimtas 2010-12-23, o įsigaliojo nuo 2011-04-01, tuo tarpu pagal tris vartojimo kredito sutartis, pagal kurias prašoma 0,5 proc. dydžio delspinigių sudarytos dar iki šio įstatymo įsigaliojimo ir jis negali būti taikomas iš šių sutarčių kylantiems teisiniams santykiams. Tuo tarpu pagal kitas tris vartojimo kredito sutartis, kurios buvo sudarytos po minėto įstatymo įsigaliojimo, kreditorius prašo tik 0,05 proc. delspinigių.

2.      CPK 435 str. 3 d. aiškiai įtvirtina, kad teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo, ir jeigu skolininkas per nustatytą terminą pareiškią prieštaravimus, kreditoriaus reikalavimu, pareiškimas gali būti nagrinėjamas pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles. CPK numato, kad teismo įsakymas privalomai turi būti įteiktas skolininkui, priešingu atveju, kai skolininko gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos, teismas panaikina teismo įsakymą ir kreditoriaus reikalavimą palieka nenagrinėtą. Įvertinus tai, teismas neturi pareigos kontroliuoti netesybų normos, o skolininkas ginasi pats.

3.      pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškimą, pažeidė kreditoriaus teisę kreiptis į teismą, kadangi akivaizdu, jog kreditorius negali kreiptis į teismą, jeigu jo su klientais sudarytose vartojimo kredito sutartyse numatytas delspinigių dydis yra 0,5 proc. Tokia praktika prieštarauja LR Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose įtvirtintam teisės kreiptis į teismą principui.

4.      Sutarčių laisvės principas nedraudžia sutartyje numatyti priteistinų delspinigių dydžio. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia, kad kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio.

5.      Kreditoriaus pareiškimo negalima laikyti nepagrįstu, kadangi jo reikalavimas kyla iš tarp skolininkės ir kreditoriaus sudarytų sutarčių, o iš pateiktų įrodymų akivaizdu, kad kreditorius turėjo teisę reikalauti tiek likusių mokėjimų skolos priteisimo, tiek delspinigių, tiek 5 proc. metinių palūkanų.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkinamas iš dalies.

Pagal CPK 320 straipsnį, 338 straipsnį apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų pagal atskirojo skundo teisinį ir faktinį pagrindą, taip pat, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė, todėl pasisako tik dėl atskirojo skundo argumentų.

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, konstatavus, kad kreditoriaus prašoma priteisti delspinigių suma yra aiškiai per didelė, teisėtumo.

CPK XXIII skyrius nustato bylų dėl teismo įsakymo nagrinėjimo ypatumus. CPK 431 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šiame skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjamos bylos pagal kreditoriaus pareiškimą dėl piniginių reikalavimų (atsirandančių iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kt.). Teismo įsakymo instituto pagalba realizuojami CPK įtvirtinti proceso operatyvumo ir koncentruotumo principai leidžia veiksmingiau ginti pažeistas teises. Kreditorius, prašydamas išduoti teismo įsakymą, neprivalo pagrįsti savo reikalavimo ir jo faktinio pagrindo įrodymais, o teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo (CPK 433 str. 3 d., 435 str. 3 d.). Pažymėtina, kad teismas turi atsisakyti priimti pareiškimą išduoti teismo įsakymą tik tuo atveju, jeigu jis yra aiškiai nepagrįstas (CPK 435 str. 2 d.), tačiau šis pagrindas taikytinas tik tada, kai iš faktinio pareiškimo pagrindo matyti, jog reikalavimas yra absurdiškas arba materialiosios teisės normos vienareikšmiškai laikytinas nepagrįstu (pvz. jeigu pareiškėjas reikalauja įvykdyti terminuotą prievolę nesuėjus jos įvykdymo terminui (CK 6.34 str. 2 d.)). Todėl, atsisakydamas priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, kaip aiškiai nepagrįstą (CPK 435 str. 2 d. 4 p.), teismas turėjo nustatyti ir įvertinti aplinkybę, ar pareiškiamas reikalavimas yra iš esmės neįmanomas. Nagrinėjamos bylos atveju reikalavimas dėl 0,5 procentų dydžio delspinigių grindžiamas 2011-02-11 tikslinės paskolos sutartimi, 2011-02-15 tikslinės paskolos sutartimi, 2010-05-10 paskolos pavedimu, todėl vartojimo kredito įstatymo (įsigaliojusio 2011-04-01) 11 str. 8 d. nuostatos dėl maksimalaus delspinigių dydžio netaikytinos, dėl šios priežasties nebuvo teisinio pagrindo pripažinti kreditoriaus reikalavimą dėl delspinigių kaip aiškiai nepagrįstą (Vartojimo kredito įstatymo 41 str.). Pagal kitas tikslinės paskolos sutartis, iš kurių grindžiami kreditoriaus reikalavimai, kreditoriaus paskaičiuoti delspinigiai neviršija Vartojimo kredito įstatyme nustatyto maksimalaus delspinigių dydžio. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas per plačiai aiškino aiškiai nepagrįsto reikalavimo nuostatą ir nepagrįstai vertino kreditoriaus reikalaujamą delspinigių dydį, spręsdamas klausimą dėl teismo įsakymo priėmimo. Šis klausimas galėtų būti spendžiamas tik nagrinėjant bylą iš esmės, t.y. skolininkei pareiškus prieštaravimus ir teismui toliau bylą nagrinėjant ginčo teisenos tvarka (CPK 439 str.). Be to, pažymėtina, kad kreditoriaus kreipimasis į teismą su tokiais reikalavimas dėl skolos, delspinigių ir palūkanų priteisimo įstatyme nustatyta supaprastinto proceso tvarka yra vienas iš teisėtų jo pažeistų teisių gynybos būdų skolininkei pažeidus sutartines prievoles ar iš delikto.

Įvertinus nurodytus motyvus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesines teisės normas, reglamentuojančias pareiškimo priėmimo klausimą pagal kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, kas sudaro pagrindą skundžiamą teismo nutartį panaikinti. Pažymėtina, kad pagal CPK nuostatas tik pirmosios instancijos teismas sprendžia pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimą, todėl apelianto atskirasis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinant ir pareiškimo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui perduodant nagrinėti iš naujo (CPK 337 str. 1 d. 3 p.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 3 p., teismas

n u t a r ė :

            Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį panaikinti ir kreditoriaus UAB „Snoro lizingas“ pareiškimo skolininkei L. R. dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Teisėjas                                                                                                Andžej Maciejevski