Administracinė byla Nr. eA-1407-629/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04094-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 12.18

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugpjūčio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo
2017 m. vasario 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą atsakovui J. J. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas, Alytaus RATC) 2016 m. spalio 14 d. teismui pateikė skundą, prašydamas iš atsakovo J. J. (toliau – ir atsakovas) priteisti 239,38 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už laikotarpį nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d.
2. Pareiškėjo teigimu, atsakovas nuosavybės teise valdo 56/100 dalis nekilnojamojo turto objekto, esančio (duomenys neskelbtini), todėl turi pareigą mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Sutartis su atsakovu nebuvo sudaryta, kadangi prievolė mokėti už komunalinių paslaugų surinkimą ir tvarkymą yra nustatyta norminių teisės aktų pagrindu. Atsakovui buvo siųsti įspėjimai dėl susidariusios skolos sumokėjimo.
3. Atsakovas J. J. atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovas paaiškino, kad jis savo tėviškėje, esančioje (duomenys neskelbtini), gyvena tik II ir III metų ketvirčiais. Atsakovas nesutiko mokėti vietinę rinkliavą už laikotarpius, kai jis ten negyveno, t. y. I ir IV metų ketvirčius, nes tais laikotarpiais atliekų nesusidarė. Atsakovas taip pat nesutiko su pareiškėjo pozicija, jog nekilnojamojo turto turėtojas yra prilygintinas atliekų turėtojui.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 20 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Alytaus regiono atliekų tvarkymo centras“ skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė iš atsakovo J. J. 119,59 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos pareiškėjo naudai.
6. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir nustatė, kad, remiantis valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko
   2016 m. vasario 23 d. išrašu, atsakovui nuo 2004 m. sausio 5 d. priklauso 56/100 pastato, esančio (duomenys neskelbtini). Todėl ginčo laikotarpiu atsakovo komunalinės atliekos buvo tvarkomos Alytaus RATC ir atsakovas Druskininkų savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. T1-247 patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 3 punkto prasme turėjo pareigą mokėti vietinę rinkliavą.
7. Teismas akcentavo, kad vien faktinė aplinkybė, jog atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka. Nagrinėjamoje byloje nebuvo įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas nekilnojamuoju turtu, esančiu (duomenys neskelbtini), ginčo laikotarpiu nesinaudojo ir nebuvo atliekų turėtojas (pareiškėjo teiginiai dėl nesinaudojimo nepagrįsti įrodymais), taip pat tinkamai vykdė pareigą mokėti vietinę rinkliavą nustatytu laiku, todėl pareiškėjo reikalavimas iš atsakovo priteisti nesumokėtą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą patenkintas iš dalies, pareiškėjui iš atsakovo priteisiant 119,59 Eur už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d., t. y. už einamuosius – 2016 – metus ir penkerius praėjusius kalendorinius metus (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 68 str. 1 d.).

III.

8. Atsakovas J. J. apeliaciniu skundu, kurį vėliau papildė, prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimą panaikinti bei pripažinti Druskininkų savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. T1-247 patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų 3 punktą prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktui ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 3 punktams.
9. Atsakovo nuomone, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, pareigą visapusiškai ir objektyviai ištirti visas bylos aplinkybes. Negalima teigti, kad, vadovaujantis Rinkliavų įstatymo
   3 straipsniu, pareiga mokėti rinkliavą tenka visiems Nuostatuose nurodytiems fiziniams ir juridiniams asmenims, išskyrus Lietuvos banką. Nuostatų 3 punkte vartojamas žodis „visi“ šiai teisės normai suteikia imperatyvumą, kurio neturi Rinkliavų įstatymo 3 straipsnis. Rinkliavų įstatyme rinkliavos mokėtojai nėra apibrėžiami kaip nekilnojamojo turto savininkai. Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punkte imperatyviai nurodoma, kad rinkliavą galima rinkti tik iš atliekų turėtojų. Taigi, mokėti vietinę rinkliavą privalo tik atliekų turėtojai, o ne visi nekilnojamojo turto savininkai. Atsakovas pabrėžia, kad jis, nors ir būdamas nekilnojamojo turto savininku, bet ginčo nekilnojamame turte negyvendamas žiemos metu ir niekam jo neišnuomodamas, komunalinių atliekų neturi ir todėl nėra rinkliavos mokėtoju I ir IV metų ketvirčiais. Teismas nepagrįstai sutapatino atliekų turėtojo ir nekilnojamojo turto savininko sąvokas. Tokia situacija taip pat prieštarauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkto nuostatoms, nes atsakovas, neturėdamas atliekų, negaudamas jokių paslaugų ir nesinaudodamas jokiomis teisėmis ar privalumais, yra įpareigojamas už tai mokėti rinkliavą, bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos
   121 straipsnio 2 dalies nuostatoms.
10. Atsakovas nesutinka su teismo išvada, kad jis neįrodė nesinaudojantis ginčo nekilnojamuoju turtu (namu) I ir IV metų ketvirčiais. Atsakovas 2011 m. spalio 17 d. savivaldybei parašė laišką, kuriame nurodė, kad jis (duomenys neskelbtini) kaime I ir IV metų ketvirčiais negyvens, pateikė dokumentus, patvirtinančius deklaruotą gyvenamąją vietą bei turimą gyvenamąjį plotą Vilniuje. Šie dokumentai buvo pateikti ir teismui. Savivaldybė galėjo patikrinti atsakovo teiginių tikrumą, atlikdama patikrinimą, bet to nepadarė, jokių protokolų apie atsakovo gyvenimą (duomenys neskelbtini) kaime I ir IV metų ketvirčiais nėra. Atsakovas akcentuoja, kad administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens kaltę turi įrodyti administracinį teisės pažeidimą konstatuojanti institucija, todėl šiuo atveju būtent pareiškėjas turėjo įrodyti, jog atsakovas gyveno ginčo nekilnojamame turte ir turėjo atliekų I ir IV metų ketvirčiais. Tačiau tokių įrodymų pareiškėjas nesurinko ir teismui nepateikė.
11. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo
    2013 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-689/2013 ir tvirtina, kad Druskininkų savivaldybėje egzistuoja tokia pati atliekų surinkimo sistema kaip ir Varėnoje, pagrįsta tais pačiais Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos teisės aktais, egzistuojant galimybei nustatyti objektyvų konkretų atliekų kiekį ten, kur naudojami individualūs atliekų konteineriai. Atsakovas naudojasi individualiais konteineriais. Jis savo atliekas deklaravo 2011 m. spalio 17 d. rašte, o pakartotiniame 2013 m. rugsėjo 25 d. prašyme jis priminė Druskininkų savivaldybei apie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 22 d. sprendimą bei Nuostatų neatitikimus, bet Druskininkų savivaldybė į tai neatsižvelgė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

12. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos už atsakovui nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d.
13. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje
    Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo
    146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
14. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo teiginius dėl susidariusios vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą skolos, detaliai išanalizavo skunde pateiktus argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl skunde ir atsiliepime į skundą nurodytų aplinkybių, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar atsakovas sumokėjo visą vietinę rinkliavą už ginčui aktualų laikotarpį. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 119,59 Eur už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2016 m. rugsėjo 30 d. (pritaikius MAĮ 68 str. 1 d. įtvirtintą terminą). Apeliaciniame skunde atsakovas pakartoja ir plėtoja toliau savo argumentus apie tai, kad Nuostatų 3 punktas neatitinka aukštesnės galios teisės aktų, nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl įrodymų, kad atsakovas ginčo nekilnojamame turte I ir IV metų ketvirčiais negyveno ir atliekų neturėjo, pakankamumo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į anksčiau minėtas teisės normas, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių pareiškėjas apeliaciniame skunde kelia ginčą,
    t. y. dėl būtinybės vertinti Nuostatų 3 punkto teisėtumą tiek, kiek šie nuostatai nenumato jokios galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, ir dėl įrodymų vertinimo sprendžiant, ar pareiškėjas gyveno ginčo nekilnojamame turte (name) I ir IV metų ketvirčiais.
15. Rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę reglamentuoja Rinkliavų įstatymas, kurio
    2 straipsnio 3 dalis vietinę rinkliavą apibrėžia kaip savivaldybės tarybos sprendimu
    nustatytą privalomą įmoką, galiojančią tos savivaldybės teritorijoje. Rinkliavų įstatymo
    11 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas tik už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1-2 punktai numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taigi, vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d., 11 str. 1 d. 8 p., 12 str. 1-2 p., 16 str. 2 d.).
16. Nagrinėjamu atveju atsakovui pareigą mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą tiesiogiai nustato Druskininkų savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 20 d. sprendimas, detalizuoja – šiuo sprendimu patvirtinti Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatai. Nuostatų 3 punktas vietinės rinkliavos mokėtojus apibrėžia kaip atliekų turėtojus, visus fizinius ir juridinius asmenis, valdančius, naudojančius, disponuojančius nekilnojamuoju turtu savivaldybės teritorijoje. Byloje nekyla ginčas dėl to, jog atsakovui nuosavybės teise priklauso nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), t. y. jam priklauso nekilnojamasis turtas, esantis Druskininkų savivaldybėje. Teisėjų kolegijai taip pat nekyla abejonių dėl to, jog būtent pareiškėjui buvo pavesta administruoti vietinės rinkliavos mokėjimą (Nuostatų 10–13 p., 16 p.), o jis byloje pateikė visus reikiamus duomenis, pagrindžiančius susidariusį įsiskolinimą (2016 m. spalio 14 d. pažyma apie vietinės rinkliavos už atliekų surinkimą ir tvarkymą skolą, b. l. 7–8; Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2016 m. vasario 23 d. išrašas su istorija, b. l. 9–13; vietinės rinkliavos mokėjimo pranešimai, b. l. 15–50). Todėl konstatuotina, jog atsakovas pateko į subjektų, kuriems Nuostatai yra taikytini, ratą, o pareiškėjas buvo tinkamas subjektas reikalavimui dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos reikšti.
17. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, akcentuojama, kad, skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri, be kita ko, apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas expressis verbis (lot. aiškiais žodžiais, tiesiogiai) nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 išaiškino, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje akcentavo ir tai, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas, ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis. Todėl aptariamos vietinės rinkliavos objektas negali būti laikomas komunaline paslauga (šiukšlių išvežimu) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.584 straipsnio 1 dalies prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1109-442/2018).
18. Administracinių teismų praktikoje šiuo klausimu aiškinant Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo nuostatas, kiek tai susiję su savivaldybės teise nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet pagal turimo nekilnojamojo turto plotą, taip pat yra konstatuota, kad Atliekų tvarkymo įstatymas expressis verbis nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį. Aiškinant bylai aktualų principą „teršėjas moka“, nagrinėjamu atveju yra aktuali Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika.
    2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų (toliau – ir Direktyva) 15 straipsnyje įtvirtintas principas „teršėjas moka“, pagal kurį „atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti [atliekų] turėtojas, kurio atliekas tvarko atliekų surinkėjas arba įmonė, <...> ir (arba) ankstesni [atliekų] turėtojai arba produkto, iš kurio atliekos atsirado, gamintojai“. Pastebėtina, jog Atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos atitinka Direktyvos 1 straipsnio pateikiamas sąvokų inter alia (lot. be kita ko, įskaitant) atliekų gamintojo, turėtojo, atliekų tvarkymo bei atliekų surinkimo reikšmes. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas minėtą principą, yra nusprendęs, jog, kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remdamosi Direktyvos 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios Direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (2009 m. liepos 16 d. prejudicinis sprendimas byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinis sprendimas byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-3542/2011, 2015 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-210-438/2015).
19. Šiuo atveju pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo
    302 straipsnio 1 dalyje taip pat yra įtvirtintas solidarumo principas sudarant komunalinių atliekų tvarkymo paslaugos kainodarą.
20. Iš aptarto teisinio reguliavimo darytina išvada, kad asmuo, kuris yra vietinės rinkliavos mokėtojas, kartu su kitais vietinės rinkliavos mokėtojais turi kolektyviai padengti visas komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidas, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu yra apskaičiuojamas vietinės rinkliavos dydis (pagal atliekų kiekį ar pagal turimo nekilnojamojo turto plotą). Tai savo ruožtu lemia, kad net ir tais atvejais, kai vietinės rinkliavos mokėtojas faktiškai atitinkamais laikotarpiais nepriduoda komunalinių atliekų jų tvarkytojui, jis vis tiek turi sumokėti bent minimalaus dydžio vietinę rinkliavą. Tačiau tokią teisę – mokėti minimalaus dydžio rinkliavą ar būti atleistam nuo jos mokėjimo – asmuo gali įgyti tik tais atvejais, kai jis nustatyta tvarka kompetentingos institucijos yra atleidžiamas nuo visos ar dalies rinkliavos mokėjimo.
21. Nagrinėjamu atveju atsakovas teigia, kad komunalinių atliekų surinkimo paslaugomis jis I ir IV metų ketvirčiais nesinaudoja, nes tuo metu jis gyvena visiškai kitoje vietoje – Vilniuje, ir tokiu būdu iš jo rinkliava nepagrįstai yra renkama du kartus. Teisėjų kolegijos vertinimu, argumentas, jog atsakovas gyvena kitur, nepaneigia jo pareigos mokėti konkrečią vietinę rinkliavą, nes, kaip akcentuota anksčiau, tokia pareiga pagal Nuostatų 3 punktą yra sietina su nekilnojamojo turto, esančio savivaldybės teritorijoje, valdymu, naudojimu ir disponavimu, o ne su gyvenimo jame faktu. Teisėkūros subjektas atskaitos tašku vietinės rinkliavos apskaičiavimui bei mokėjimui pasirinko nekilnojamojo turto valdymą, naudojimą ir disponavimą, t. y. nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą (Civilinio kodekso 4.37 str.), kuris nebūtinai turi sutapti su asmens deklaruota gyvenamąja vieta (Civilinio kodekso 2.16–2.17 str.).
22. Nuostatų 33 punkte įtvirtinta, jog vietinės rinkliavos lengvatas nustato Savivaldybės taryba. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas kompetentingos institucijos sprendimu būtų buvęs atleistas nuo visos ar dalies rinkliavos mokėjimo už I ir IV metų ketvirčius. Priešingai, iš atsakovo paaiškinimų matyti, jog jis, dar 2011 m. informuotas apie susidariusį įsiskolinimą, kreipėsi į Druskininkų savivaldybės administraciją, prašydamas vietinę rinkliavą skaičiuoti tik už
    II ir III metų ketvirčius ir tik nuo 2011 m. rugpjūčio mėn., tačiau, kai tokie jo prašymai nebuvo patenkinti, jis tiesiog nusprendė vietinės rinkliavos nemokėti. Atsakovo nuomone, tiek
    Druskininkų savivaldybės administracijai, tiek pirmosios instancijos teismui buvo pateikti pakankami įrodymai, patvirtinantys, jog jis ginčo nekilnojamame turte (name) I ir IV metų ketvirčiais negyvena.
23. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Teismų praktikoje skiriami du tarpusavyje susiję įrodinėjimo naštos aspektai. Pirmasis apima pareigą pateikti įrodymus ir yra vadinamas pozityviuoju įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektu. Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo
    56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia šalys ir kiti proceso dalyviai. Kitas įrodinėjimo naštos paskirstymo aspektas – negatyvusis – tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Tokiu atveju sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta
    (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556–963/2009, 2017 m. gegužės 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-727-552/2017).
24. Teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentus, jog būtent pareiškėjui teko pareiga įrodyti, kad atsakovas gyveno ginčo nekilnojamame turte ir turėjo atliekų I ir IV metų ketvirčiais. Akcentuotina, kad ginčas kilo ne dėl administracinės atsakomybės atsakovui taikymo, todėl administracinių nusižengimų tyrimo procese taikytinos taisyklės, tarp jų – specialiosios įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklės, nagrinėjamam ginčui nėra aktualios. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pateikė pakankamus įrodymus, patvirtinančius jo teiginius, kad ginčo laikotarpiu atsakovui nuosavybės teise priklausė ginčo nekilnojamasis turtas (Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2016 m. vasario 23 d. išrašas su istorija, b. l. 9–13; byloje ginčo dėl šios aplinkybės nėra) ir todėl atsakovas, vadovaujantis Nuostatais, turėjo pareigą mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą. Atsakovas, tvirtindamas, jog jis ginčo nekilnojamame turte (name) I ir IV metų ketvirčiais realiai negyveno ir neturėjo atliekų, atitinkamai turėjo pateikti šiuos savo teiginius patvirtinančius įrodymus. Atsakovo argumentai, kad savivaldybė turėjo pareigą patikrinti, ar jis tikrai ginčo nekilnojamame turte I ir IV metų ketvirčiais negyvena, yra niekuo nepagrįsti, todėl atmetami.
25. Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Dėl įrodymų vertinimo Lietuvos vyriausias administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 yra konstatavęs, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (Administracinių bylų teisenos įstatymo 52 str. 2 d. ir 56 str. 4 d.). Administracinių bylų teisenos įstatymo
    56 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012).
26. Atsakovas kartu su atsiliepimu į skundą teismui pateikė savo 2011 m. spalio 17 d. raštą (savivaldybėje gautas 2011 m. spalio 24 d.) Druskininkų savivaldybės administracijos direktoriui ir UAB „Druskininkų komunalinis ūkis“ direktoriui, kuriame nesutiko su jam paskaičiuotu įsiskolinimu už atliekų tvarkymą, nurodydamas, jog jis gyvena Vilniuje ir tik 2011 m. rugpjūčio mėn. nusprendė vasaromis gyventi nekilnojamame turte (name), esančiame (duomenys neskelbtini), iki tol ginčo nekilnojamame turte niekas negyveno, jis nebuvo nuomojamas, todėl vietinė rinkliava paskaičiuota nepagrįstai (b. l. 93–95), 1999 m. sausio 8 d. tarnybinio buto nuomos sutartį, pagal kurią jam suteiktas butas, esantis (duomenys neskelbtini) (b. l. 96–97), 2016 m. vasario 9 d. pažymą apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą, kurioje nurodyta, jog atsakovas savo gyvenamąją vietą deklaravo adresu (duomenys neskelbtini) (b. l. 100), taip pat Druskininkų savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. lapkričio 22 d. raštą Nr. PVR-143(J) atsakovui, kuriame jam pakartotinai nurodyta pareiga mokėti vietinę rinkliavą bei informuojama apie galimybę gauti vietinės rinkliavos lengvatą, atitinkant sąlygas ir pateikus reikiamus dokumentus (b. l. 101–102). Atsakovas kartu su apeliaciniu skundui teismui pateikė 2013 m. rugsėjo 25 d. prašymą Druskininkų savivaldybės administracijos direktoriui ir UAB „Druskininkų komunalinis ūkis“ direktoriui, kuriame prašė, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pakartotinai įvertinti jo 2011 m. spalio 24 d. prašymą, nurodydamas, kad jis gyvena Vilniuje, o (duomenys neskelbtini) kaime gyvena tik II ir III metų ketvirčiais (b. l. 136–137). Atsakovas kartu su apeliacinio skundo papildymu pateikė Druskininkų savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. sausio 9 d. raštą Nr. S12-90-(17.25) ir 2013 m. spalio 24 d. raštą Nr. S12-4140-(17.25), kuriais atsisakyta tenkinti jo prašymus (b. l. 149, 150–151). Nei byloje, nei Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ nėra duomenų, kad atsakovas būtų skundęs bent vieną Druskininkų savivaldybės administracijos atsisakymą neskaičiuoti jam vietinės rinkliavos už I ir IV metų ketvirčius ar kėlęs panašaus pobūdžio ginčą teisme.
27. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas savo teiginį, jog jis ginčo laikotarpiu
    I ir IV metų ketvirčiais ginčo nekilnojamame turte negyveno ir neturėjo atliekų, grindžia iš esmės viena aplinkybe – tuo, kad jis savo gyvenamąją vietą yra deklaravęs Vilniuje. Kaip minėta, ši aplinkybė savaime nėra pagrindas atsakovą atleisti nuo visos ar dalies vietinės rinkliavos mokėjimo. Be to, byloje nėra duomenų, to nenurodė ir atsakovas, kad II ir III metų ketvirčiais, kai jis pripažįsta gyvenantis ginčo nekilnojamame turte, atsakovas atitinkamai pakeičia savo deklaruotą gyvenamąją vietą. Atsakovas jokių kitų duomenų ar dokumentų, galinčių patvirtinti, jog jis I ir IV metų ketvirčiais ginčo nekilnojamame turte negyvena ir neturi jokių atliekų, nepateikė. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas neįrodė, jog jis nekilnojamuoju turtu, esančiu (duomenys neskelbtini), ginčo laikotarpiu nesinaudojo ir neturėjo atliekų.
28. Atsižvelgdama į tai, jog atsakovas nepateikė pakankamų įrodymų, patvirtinančių,
    kad jis ginčo laikotarpiu I ir IV metų ketvirčiais ginčo nekilnojamame turte negyveno ir neturėjo atliekų, todėl pareiga mokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą jam būtų kilusi net tuo atveju, jei Nuostatų 3 punktas būtų buvęs suformuluotas jo pageidaujamu būdu, bei vadovaudamasi proceso operatyvumo, ekonomiškumo principais ir siekiu, kad byla būtų išnagrinėta per įmanomai trumpiausią laiką, teisėjų kolegija nenustatė pakankamo pagrindo kreiptis į administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Nuostatų 3 punktas tiek, kiek jame nenumatyta galimybė atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal faktinį iš jų surenkamų ir tvarkomų komunalinių atliekų kiekį, neprieštarauja Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktui, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 3 punktams ar kitiems teisės aktams. Apeliacinio skundo reikalavimai šiuo aspektu atmetami.
29. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normų, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo J. J. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai              Ričardas Piličiauskas

              Arūnas Sutkevičius

              Milda Vainienė