Administracinė byla Nr. eA-1018-1188/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-04083-2024-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.3; 8.6.4

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. D. (E. D.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1.       Pareiškėja E. D. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas, Migracijos departamentas) 2024 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. 24S170487 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos.

2.       Pareiškėja nurodė, kad Sprendimo pagrindas yra Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) išvados pagrindu nustatytas faktas, jog pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Sprendimas priimtas formaliai taikant Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 128 straipsnio 1 dalies nuostatas ir netinkamai įvertinus aplinkybes, susijusias su individualia pareiškėjos situacija, esamus jos socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuva. Departamentas konstatavo pareiškėjos ryšius su Lietuva, tačiau neaptarė jų, nepateikė argumentų ir motyvų, kodėl esamų ryšių nepakanka likti Lietuvoje. Pareiškėja ilgiau nei septynerius metus gyvena Lietuvoje, buvo susituokusi su Lietuvos Respublikos piliečiu A. K., turi nepilnametę dukrą V. K. (gim. (duomenys neskelbtini) Pareiškėjai buvo išduotos Europos Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi kortelės (toliau – ir ES kortelė), galiojusios nuo 2016 m. spalio 18 d. iki 2021 m. spalio 18 d., nuo 2021 m. rugsėjo 27 d. iki 2026 m. rugsėjo 27 d. Pareiškėja gyvenamąją vietą Lietuvoje deklaravo nuo 2016 m. spalio 24 d., o nuo 2018 m. vasario 5 d. iki 2023 m. lapkričio 23 d. dirbo Lietuvos įmonėse ir įstaigose, moka lietuvių kalbą ir integruojasi į visuomenę.

3.       Pareiškėja teigė, kad Sprendimu nustatytas draudimas atvykti 30 mėnesių neatitinka teisingumo, protingumo ir proporcingumo principų. Po santuokos nutraukimo su buvusiu sutuoktiniu liko labai konfliktiški santykiai, nėra pasibaigę teisminiai ginčai dėl nepilnametės dukros gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo. Laikinai nepilnametės dukros gyvenamoji vieta nustatyta su tėvu, o su motina (pareiškėja) nustatyta laikina bendravimo tvarka, kurios buvęs sutuoktinis sistemingai nesilaiko, neatveža vaiko į susitikimus ir neleidžia bendrauti. Uždraudus atvykti pareiškėjai į Lietuvos Respubliką neabejotinai bus prarastas bet koks ryšys su vaiku, o užtikrinti nuotolinį ir pilnavertį bendravimą su vaiku bus neįmanoma dėl vaiko tėvo priešiško nusistatymo. Sprendime šios aplinkybės nebuvo aptartos ir įvertintos. Aplinkybė, kad pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, neįvertinus reikšmingų aplinkybių, susijusių su individualia pareiškėjos situacija, neturėtų būti absoliutus išsiuntimo bei draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindas. Be to, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nors yra rimtas pagrindas manyti, jog užsieniečio buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, tačiau tokiems užsieniečiams gali būti taikomas ir negrąžinimo principas, kuris turi būti taikomas ir pareiškėjai.

4.       Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5.       Atsakovas nurodė, kad Sprendimas yra teisėtas, pagrįstas pareiškėjos individualią situaciją pagrindžiančių duomenų visuma. Pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. VSD nustatė, kad pareiškėja pasižymi prokremliškomis pažiūromis, yra dėvėjusi Georgijaus juosteles ir jas gaminusi, dalyvaudavo rusų šventėse, laikosi įsitikinimo, kad rusai yra skriaudžiami nacių, palaiko ryšius su artimais asmeninis Rusijos Federacijoje, kurie tarnauja Rusijos karinėse pajėgose, o tai sudaro prielaidas ją, kaip Rusijai lojalų asmenį, išnaudoti Lietuvai priešiškiems tikslams. Pareiškėja palaiko Rusijos agresiją Ukrainoje ir vertina, kad tai, kas vyksta Ukrainoje, yra teisinga. Asmens grėsmė patvirtinta įsiteisusiais teismų sprendimais (Regionų administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eI2-3964-484/2024, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. eA-1689-415/2024). Pareiškėja Lietuvos Respublikoje yra be teisėto pagrindo. Departamento 2023 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. 23S205019 panaikinta pareiškėjos teisė laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir ES kortelė Nr. 760055924; 2023 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. 23S207128 atsisakyta išduoti ES kortelę, 2024 m. liepos 8 d. ES kortelė Nr. 760055924 paskelbta negaliojančia. Departamentas Sprendime nurodė bei įvertino visas su pareiškėja susijusias individualias aplinkybes, socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje: tai, kad jai buvo išduotos ES kortelės, o paskutinioji panaikinta, jog pareiškėja gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje deklaravo nuo 2016 m. spalio 24 d., ji įtraukta į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą ((duomenys neskelbtini) nuo 2018 m. vasario 5 d. iki 2023 m. lapkričio 24 d. su pertraukomis dirbo skirtingose Lietuvos Respublikos įmonėse ir įstaigose; yra išsituokusi, asmens vaiko – Lietuvos Respublikos piliečio (gim. (duomenys neskelbtini)), šiuo metu deklaruota gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) (kartu su vaiko tėvu nuo 2023 m. lapkričio 23 d.). Pareiškėja yra Rusijos Federacijos pilietė, gyvenamosios vietos užsienyje adresas yra (duomenys neskelbtini), Rusijos Federacijoje. Pareiškėjai nustatytas 2 metų ir 6 mėnesių draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas.

6.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7.       VSD vertinimu, Sprendimas priimtas pagal Departamento kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra proporcingas ir atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus esamos geopolitinės situacijos kontekste. Pareiškėjai buvo panaikinta teisė laikinai gyventi Lietuvoje, atisakyta išduoti ES kartelę. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažintas faktas, kad pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, todėl iš naujo nėra įrodinėtinas. Sprendimas dėl išsiuntimo bei draudimas atvykti yra ankstesnių Departamento sprendimų pasekmė. Aplinkybė, kad pareiškėja buvimo Lietuvoje laikotarpiu nėra padariusi jokių teisės pažeidimų, nėra reikšminga pateisinti jos buvimą. Pareiškėjai dėl jos teisinio statuso buvo taikyta sulaikymui alternatyvi priemonė neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl išsiuntimo ir draudimo atvykti. Teisės į šeimos susijungimą galimas pažeidimas (pareiškėjos nepilnametė dukra gyvena Lietuvos Respublikoje) nepatvirtina Departamento Sprendimo nepagrįstumo ir neteisėtumo. Teisė į šeimos susijungimą nėra absoliuti, gali būti ribojama viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo pagrindu, toks ribojimas yra proporcingas ir pateisinamas.

8.       Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) atsiliepimo į skundą nepateikė.

II.

9.       Regionų administracinis teismas 2024 m. spalio 8 d. sprendimu pareiškėjos E. D. skundą tenkino, t. y. panaikino Sprendimą dėl pareiškėjos išsiuntimo į užsienio valstybę (Rusiją) ir uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo dienos 30 mėnesių (2 metus ir 6 mėnesius), priteisė pareiškėjai iš atsakovo Departamento 822,50 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

10.       Teismas nustatė, kad Sprendimu nuspręsta pareiškėją išsiųsti į užsienio valstybę – Rusiją, ir uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo 30 mėnesių (2 metus ir 6 mėnesius). Sprendime nurodytas išsiuntimo pagrindas – asmens buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 127 straipsnio 5 dalimi, 133 straipsnio 5 ir 8 dalimis, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 ,,Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“, 15 punktu, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka), 5 punktu.

11.       Teismas pažymėjo, kad Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. gruodžio 16 d. direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva) preambulės šeštoje konstatuojamoje dalyje nurodyta, jog pagal bendruosius Europos Sąjungos teisės principus sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais ir aptarė ginčui aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, jog užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai.

12.       Teismas nustatė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1689-415/2024, konstatuota, jog Departamento 2023 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. 23S205019 ir 2023 m. lapkričio 19 d. sprendimu Nr. 23S207128 teisėtai ir pagrįstai panaikinta pareiškėjai išduota ES kortelė ir atsisakyta išduoti ES kortelę, kad VSD pateikta išvada sudaro pakankamą pagrindą vertinti, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui (Įstatymo 54 str. 1 d. 2 p.), jog leidimo laikinai gyventi panaikinimas ir atsisakymas tokį leidimą išduoti laikytinas proporcinga priemone, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje bei užkardyti galinčias kilti grėsmes, o asmeniniai interesai, šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis ir pragyventas laikotarpis Lietuvos Respublikoje negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo interesų (38–42 punktai)

13.       Teismas pažymėjo, kad aplinkybė, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui nagrinėjamos bylos kontekste neįrodinėtina ir laikoma nustatyta (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 str. 1 d., 57 str. 2 d.), todėl yra pagrindas spręsti dėl pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos (Įstatymo 126 str. 1 d. 3 p.) bei dėl draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką (Įstatymo 133 str. 5 d.).

14.       Teismas vertino, kad iš Sprendimo turinio negalima vienareikšmiškai pripažinti, jog buvo atliktas kompleksinis ir visapusiškas su pareiškėja susijusios informacijos vertinimas, kaip tai numato Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai, juolab, įvertintos taikytinos priemonės proporcingumas, t. y. taikytinų ribojimų (suvaržymų) padariniai. Sprendimo motyvuojamoje dalyje apsiribota teisės normų bei pareiškėjos individulių aplinkybių, susijusių socialiniais, ekonominiais ir šeiminiais ryšiais su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, išdėstymu, nepateikiant savarankiško vertinimo. Nagrinėjamu atveju turėjo būti įvertintos teisės aktuose nurodytos aplinkybės visumoje (gyvenimo trukmė, šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika, aplinkybė, jog pareiškėjos vaikas yra mažametis), ir tik jas sistemiškai įvertinus, priimamas sprendimas dėl išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Nustatytos aplinkybės, kad pareiškėja Lietuvos Respublikoje gyvena nuo 2016 m., gyvenamąją vietą deklaravo nuo 2016 m. spalio 24 d. (ilgiau kaip 8 metus), supranta ir kalba lietuviškai (nurodė B1 lygį), dirbo su pertraukomis įvairiose įmonėse iki leidimo laikinai gyventi panaikinimo, yra išsituokusi, nepilnametis vaikas su tėvu gyvena nuo 2023 m. lapkričio 23 d., dėl vaiko gyvenamosios vietos bei išlaikymo priteisimo vyksta teisminiai ginčai, inicijuota atvejo vadyba bei teiktos socialinės paslaugos, – yra pakankamas pagrindas vertinti susiformavusius pareiškėjos ryšius su Lietuvos Respublika kaip ilgalaikio pobūdžio, be kita ko, esminius.

15.       Teismas nurodė, kad VSD 2023 m. liepos 13 d. raštu Nr. 18-7729 „Dėl informacijos teikimo“ prašė įtraukti pareiškėją į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti, sąrašą 5 metams. Sprendimu pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo 30 mėnesių (2 metus ir 6 mėnesius), nustatyta, kad yra šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis ir, atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punktą ir 38.3 papunktį bei vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punktu, draudimo atvykti laikotarpis įvertintas kaip proporcingas.

16.       Teismo vertinimu, vien to, kad Departamentas Sprendime nustatė perpus trumpesnį – 30 mėnesių laikotarpį nei siūlė VSD, nesant pareiškėjos individualios situacijos ir (ar) jos šeiminių ir kitų ryšių kompleksinio vertinimo, nepakanka išvadai, jog nustatytas draudimo atvykti laikotarpis yra proporcingas. Departamento pareiga visapusiškai įvertinti aplinkybes, kurios žinomos apie pareiškėją, ir, tik jas sistemiškai įvertinus, galima priimti sprendimą uždrausti asmeniui atvykti į šalį, kuris turi būti argumentuotas bei motyvuotas ir proporcingas.

17.       Teismas sprendė, kad Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalyje keliamų reikalavimų, kadangi Departamentas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo ir nenustatė visų teisiškai svarbių aplinkybių, t. y. nenustatė ir nevertino reikšmingų aplinkybių pagal Įstatymo 128 straipsnį. Teismas pripažino, kad Departamentas neatliko individualaus, objektyvaus ir nešališko aplinkybių, reikšmingų sprendimo priėmimui, nustatymo, todėl skundžiamas Sprendimas priimtas pažeidžiant pagrindines procedūras, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.), todėl reikalavimą dėl Sprendimo panaikinimo tenkino (ABTĮ 88 str. 2 d.).

18.       Kadangi teismo sprendimas priimtas pareiškėjos naudai, teismas priteisė pareiškėjai iš atsakovo ir jos patirtas bylinėjimosi išlaidas: sumokėtą žyminį mokestį – 22,50 Eur ir išlaidas advokato pagalbai apmokėti – 800 Eur pagal 2024 m. birželio 5 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 24-7-23 ir mokėjimo nurodymus 2024 m. liepos 26 d. Nr. 0726080056881, 2024 m. liepos 23 d. Nr. SI24072307414656, SI240723073884252.

III.

19.       Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundą atmesti.

20.       Atsakovas nurodo, kad teismas tinkamai neįvertino Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų, jog užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui arba viešajai tvarkai. Pareiškėjos grėsmės valstybės saugumui faktas yra nustatytas, tačiau teismas savo sprendime to nevertino.

21.       Atsakovas teigia, kad Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės savaime nesudaro draudimo priimti išsiuntimo sprendimą, toks draudimas yra įtvirtintas Įstatymo 130 straipsnyje. Priimant Sprendimą Įstatymo 130 straipsnyje nurodytos aplinkybės nebuvo nustatytos, tokių aplinkybių nenustatė ir pirmosios instancijos teismas. Priešingai nei nurodyta pirmosios instancijos teismo, atsakovo Sprendime buvo įvertinti Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai, t. y. buvo vertinami asmens socialiniai ir ekonominiai ryšiai Lietuvos Respublikoje, visos reikšmingos aplinkybės, susijusios su pareiškėjos asmeniu. Tačiau nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo neišsiųsti užsieniečio, kai nustatyta jo grėsmė valstybės saugumui (Įstatymo 126 str. 1 d. 3 p.). Pareiškėja išsituokė (duomenys neskelbtini) tačiau iki šiol dėl vaiko gyvenamosios vietos bei išlaikymo priteisimo vyksta teisminiai ginčai, t. y. ilgiau nei pusantrų metų. Šio proceso metu nuo 2023 m. lapkričio 23 d. vaiko gyvenamoji vieta ir laikina globa paskirta ne pareiškėjai, o jos buvusiam sutuoktiniui. Įstatyme nenustatyta galimybė kol vyksta civiliniai teisminiai ginčai neišsiųsti užsieniečio į jo kilmės šalį. Teismo posėdžio metu pareiškėja iš esmės sutinka su išsiuntimu, taip pat patvirtino kontaktuojanti su šeimos nariais Rusijos Federacijoje, kurie ją priima ir padėtų grįžus į kilmės valstybę. Šios aplinkybės tik dar labiau patvirtina, kad nėra Įstatymo 130 straipsnyje nurodytų aplinkybių, draudžiančių ją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, todėl pareiškėja išsiunčiama pagrįstai ir ši priemonė yra proporcinga.

22.       Atsakovas nurodo, kad Sprendime buvo įvertintos su pareiškėja susijusios aplinkybės (šeiminiai, socialiniai ir ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika (nustatyti)), todėl vadovaujantis Kriterijų vertinimo tvarkos 5, 37 ir 38.3 punktais, asmeniui nustatytinas 2 metų ir 6 mėnesių draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, kuris vertintinas kaip proporcingas. Teismas sprendime nepateikia jokių motyvų ir išvadų, kodėl atsakovo Sprendime toks vertinimas ir argumentai dėl proporcingumo yra netinkami ir nepagrįsti.

23.       Atsakovas remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo 2014 m. spalio 3 d. sprendimu byloje Jeunesse prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 12738/10), kuriame konstatuota, kad valstybės turi teisę, laikydamosi nusistovėjusių tarptautinės teisės normų ir savo sudarytų sutarčių (taip pat Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) įsipareigojimų, kontroliuoti užsieniečių patekimą į savo teritoriją, gyvenimą joje ir išsiuntimą iš jos. Konvencija negarantuoja užsienio valstybės piliečiui teisės atvykti ir apsigyventi tam tikroje valstybėje. Šios valstybės teisės įgyvendinimo padarinys yra užsieniečių pareiga paklusti imigracijos kontrolei ir procedūroms bei palikti valstybės teritoriją, kai to reikalaujama, jeigu jiems teisėtai atsisakoma leisti atvykti ar apsigyventi (100 p.). Tarp pareiškėjos ir jos buvusio sutuoktinio esantys nesutarimai ir kiti tarp jų vykstantys procesai nepaneigia Departamento Sprendime nustatytų aplinkybių ir nesudaro pagrindo pareiškėjos neišsiųsti ar neuždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, pažeidė proceso teisės normas ir dėl šios priežasties byla išspręsta neteisingai, todėl pagal ABTĮ 146 straipsnio 1 dalį yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą. Taip pat yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą ir pagal ABTĮ 147 straipsnį dėl materialiosios teisės normų taikymo ir jų aiškinimo pažeidimo.

24.       Pareiškėja atsiliepime į atsakovo skundą prašo jį atmesti.

25.       Pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendime teisingai nurodo, jog iš ginčijamo atsakovo Sprendimo turinio negalima vienareikšmiškai pripažinti, jog buvo atliktas kompleksinis ir visapusiškas su pareiškėja susijusios informacijos vertinimas, kaip tai numato Įstatymo 128 str. 1 d. 1 – 3 p., juolab, įvertintas taikytinos priemonės proporcingumas. Nagrinėjamu atveju turėjo būti įvertinta teisės aktuose nurodytų aplinkybių visuma (gyvenimo trukmė, šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvoje; socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuva, aplinkybė, jog pareiškėjos vaikas yra mažametis), ir tik jas sistemiškai įvertinus, priimamas atsakovo sprendimas dėl išsiuntimo iš Lietuvos. Priešingai nei teigia atsakovas, pirmosios instancijos teismas įvertino teismo sprendimų turinį dėl pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui fakto ir tuo rėmėsi. Atsakovas proporcingumą sieja tik su draudimo pareiškėjai atvykti terminu. Tačiau teismas apie pareiškėjai taikomos priemonės proporcingumą pasisakė ir jos išsiuntimo klausimo kontekste. Draudimo atvykti dalyje, pirmos instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad nors VSD prašė įtraukti pareiškėją į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti sąrašą 5 metams, atsakovo Sprendimu pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvą nuo išsiuntimo 2 metus ir 6 mėnesius, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, vien tai kad, atsakovas savo sprendime nustatė perpus trumpesnį – laikotarpį nei siūlė VSD, nesant pareiškėjos individualios situacijos ir (ar) jos šeiminių ir kitų ryšių kompleksinio vertinimo, nėra pakankama išvadai, jog nustatytas draudimo atvykti laikotarpis yra proporcingas. Atsakovo pareiga visapusiškai įvertinti aplinkybes, kurios žinomos apie pareiškėją, ir tik jas sistemiškai įvertinus, galima priimti sprendimą uždrausti asmeniui atvykti į šalį, kuris turi būti argumentuotas bei motyvuotas ir proporcingas.

26.       Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD sutinka su apeliacinio skundo reikalavimais ir prašo jį tenkinti.

27.       VSD nuomone, apeliaciniame skunde pagrįstai ir motyvuotai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus bei byloje esančią medžiagą, netinkamai aiškino teisės aktus, nesivadovavo aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažeidė proceso bei materialiosios teisės normas ir dėl šios priežasties byla išspręsta neteisingai. Departamento Sprendimas priimtas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra proporcingas ir atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus, o teismas pareiškėjos skundą tenkino nepagrįstai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

28.       Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. liepos 19 d. sprendimo Nr. 24S170487, kuriuo nuspręsta E. D. išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į užsienio valstybę (Rusiją) ir uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo dienos 30 mėnesių (2 metus ir 6 mėnesius), pagrįstumo ir teisėtumo.

29.       Pareiškėja skunde pirmosios instancijos teismui laikėsi pozicijos, kad jos skundžiamas atsakovo Sprendimas grindžiamas formaliu Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ taikymu, kuriuo netinkamai įvertintas jos ilgiau nei septynerius metus trunkantis gyvenimas Lietuvoje, gyvenamosios vietos Lietuvoje deklaravimas nuo 2016 m. spalio 24 d., darbas Lietuvos įmonėse ir įstaigose 2018–2023 m., lietuvių kalbos mokėjimas ir integravimasis į Lietuvos visuomenę, turėta išduota Europos Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi kortelė, buvusi santuoka su Lietuvos Respublikos piliečiu ir po jos nutraukimo nustatytas jos bendravimas su nepilnametė dukra, laikinai gyvenančia pas tėvą.

30.       Atsakovas atsiliepime į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui laikėsi pozicijos, kad dėl pareiškėjos buvimo Lietuvos Respublikoje kylanti grėsmė valstybės saugumui nulemta VSD nustatytų pareiškėjos prokremliškų pažiūrų, Rusijos agresijos Ukrainoje palaikymų, ankstesnio Georgijaus juosteles dėvėjimų ir jų gaminimų, dalyvavimų rusų šventėse, įsitikinimų dėl nacių rusams daromos skriaudos, ryšių su Rusijos karinėse pajėgose tarnaujančiais ir jai artimais esančiais asmeninis Rusijos Federacijoje ir prielaidų dėl to išnaudoti pareiškėją, kaip Rusijai lojalų asmenį. Tokiu asmeniu esanti pareiškėja yra Rusijos Federacijos pilietė ir turi gyvenamosios vietos šioje valstybėje adresą (duomenys neskelbtini) mieste, Lietuvoje yra išsituokusi, o jos vaiko, Lietuvos Respublikos piliečio (gim. (duomenys neskelbtini)), dabartinė deklaruota gyvenamoji vieta sutampa su vaiko tėvo deklaruota gyvenamąja vieta. Atsakovo nuomone, nustatytas 2 metų ir 6 mėnesių draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas.

31.       Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjos skundą, panaikindamas skundžiamą atsakovo Sprendimą ir tai pagrįsdamas išvada, kad iš Sprendimo turinio negalima vienareikšmiškai pripažinti kompleksinio ir visapusiško su pareiškėja susijusios informacijos vertinimo atlikimo pagal Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 1–3 punktus ir juo labiau taikytų ribojimų (suvaržymų) bei jų padarinių proporcingumo įvertinimo. Teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti įvertinta teisės aktuose nurodytų aplinkybių visuma: gyvenimo trukmė, šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; socialiniai, ekonominiai ir kiti ryšiai su Lietuvos Respublika; aplinkybė, jog pareiškėjos vaikas yra mažametis. Teismas pažymėjo atsakovo Sprendimo neatitikimą Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje keliamiems reikalavimams, nes atsakovas tinkamai ir visapusiškai neišnagrinėjo bei nenustatė visų teisiškai svarbių aplinkybių, numatytų Įstatyme. Teismas pažymėjo Sprendime nustatyto 30 mėnesių turinčio galioti uždraudimo pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką neproporcingumą vien dėl perpus sutrumpinto VSD siūlyto tokio uždraudimo laikotarpio.

32.       Atsakovas Migracijos departamentas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nepagrįstai nustatytas pareiškėjos socialinių ir ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje ir visų su pareiškėjos asmeniu susijusių reikšmingų aplinkybių netinkamas vertinimas pareiškėjos skundžiamame atsakovo Sprendime. Jame toks vertinimas atliktas tinkamai, pažymint pareiškėjos keliamą grėsmė valstybės saugumui, ištuoką (duomenys neskelbtini) ir po to ilgiau nei pusantrų metų vykstančius ginčus, kurių vyksmas nėra Įstatyme numatytas užsieniečio neišsiuntimo į jo kilmės šalį atvejis. Pareiškėja įtraukta į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos vaiko gyvenamoji vieta deklaruota šios savivaldybės teritorijai priskirtoje gyvenamojoje vietovėje (kartu su vaiko tėvu, atsakovo duomenimis, nuo 2023 m. lapkričio 23 d.). Be to, tarp pareiškėjos esantys nesutarimai su buvusiu sutuoktiniu ir kiti tarp jų vykstantys procesai nepaneigia Departamento sprendime nustatytų aplinkybių, kurios nesudaro pagrindo pareiškėjos neišsiųsti ar neuždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką, nes Įstatyme nenumatyta galimybė neišsiųsti užsieniečio į jo kilmės šalį tol, kol vyksta civiliniai teisminiai ginčai, juo labiau situacijoje, kai teismo posėdžio metu pareiškėja iš esmės sutinka su išsiuntimu ir patvirtino kontaktuojanti su ją priimti ir jai padėti galinčiais Rusijos Federacijoje gyvenančiais šeimos nariais. Tokios aplinkybės patvirtina Įstatyme numatytų aplinkybių, draudžiančių pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, nebuvimą.

33.       Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi aplinkybių, patvirtinančių galimas reikšmingai pažeistas valstybės, savivaldybės ir asmenų teises bei įstatymų saugomus interesus, teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėja neperžengdama apeliacinio skundo ribų

34.       Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2022 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-57-1062/2022 ir kt.).

35.       Įstatyme ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (ginčui aktuali redakcija) nustatyta, kad „Užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu <...> jo buvimas Lietuvos Respublikoje gresia valstybės saugumui <...> ( 126 str. 1 d. 3 p.); „Priimant <...> sprendimą <...> išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas) <...>“ (128 str. 1 d. 1–3 p.); „Užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai“ (133 str. 5 d.).

36.       Minėtomis ir kitomis Įstatymo nuostatomis grindžiamame trijų puslapių apimties atsakovo 2024 m. liepos 19 d. sprendime Nr. 24S170487, kurį pareiškėja skundė pirmosios instancijos teismui, atskleistas užsieniečių išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos teisinis reguliavimas ir nustatytos pareiškėjai taikytinos administracinio poveikio priemonės: „Išsiųsti iš Lietuvos Respublikos. Valstybė, į kurią išsiunčiama, – RUSIJA“; „Uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 30 mėnesių (2 metus ir 6 mėnesius)“. Be to, Sprendime nurodyta, be kita ko, tai, kad: 1) „vertinant asmens socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, nustatyta, asmeniui buvo išduotos Europos Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai gyventi kortelės <...>. Asmuo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje buvo deklaravęs nuo 2016 m. <...>. Šiuo metu asmuo įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą ((duomenys neskelbtini)). Asmuo nuo 2018 m. <...> su pertraukomis dirbo skirtingose Lietuvos Respublikos įmonėse ir įstaigose iki 2023 m. <...>. Šiuo metu duomenų apie jo įdarbinimą Lietuvos Respublikoje nėra. Migracijos departamentas nustatė, kad asmuo turi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Asmuo yra išsituokęs, asmens vaiko – Lietuvos Respublikos piliečio  <...>, gim. (duomenys neskelbtini), – šiuo metu deklaruota gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje, (duomenys neskelbtini) <...> (kartu su vaiko tėvu). Migracijos departamento turimais duomenimis, vaiko laikinoji gyvenamoji vieta nustatyta su tėvu, vaikas nuo 2023 m. <...> gyvena su tėvu“ (2 puslapis);
2) „Įvertinus <...> maksimalų draudimo atvykti laikotarpį (gali būti ilgesnis nei 5 metai), kad buvo nustatyta, jog asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, kad nustatyti asmens šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis, <...> asmeniui nustatytinas 2 metų ir 6 mėnesių draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis. Šis nustatytinas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas“ (3 puslapis).

37.       Byloje nėra ginčo, kad neskundžiama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 29 d. nutartimi (administracinė byla Nr. eA-1689-415/2024) patvirtinta, jog atsakovas 2023 m. lapkričio 15 d. sprendimu Nr. 23S205019 „Panaikinti ES piliečio šeimos nario teisę laikinai gyventi LR“ pagrįstai ir teisėtai vertino bei nustatė VSD nurodytą pareiškėjos buvimu Lietuvos Respublikoje keliamą grėsmę valstybės saugumui. Be to, nėra ginčo, kad pareiškėjos gyvenimui Lietuvos Respublikoje neliko ankstesnio teisinio pagrindo, kai galioja ir nėra pakeisti atsakovo sprendimai, naikinantys pareiškėjos įgytas teises laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir turėti atitinkamą leidimą bei ES kortelę. Tačiau nesutariama, ar pagrįstas ir teisingas pareiškėjos ne tik išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos į Rusijos Federaciją, bet ir draudimas jai atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių laikotarpiu dėl minėtos grėsmės valstybės saugumui tokioje situacijoje, kurioje pareiškėja turi mažametę dukrą, Lietuvos Respublikos pilietę, laikinai gyvenančią su tėvu, ir siekia su ja palaikyti šeimos narių (motinos-dukros) tiesioginius santykius, kurie nebūtų įmanomi (galėtų būti tik nuotoliniai) mažiausiai 2 metus ir 6 mėnesius motinai gyvenant Rusijos Federacijoje. 

38.       Bylos esmę, teisėjų kolegijos vertinimu, sudaro klausimas, ar išsiunčiamos motinos teisių suvaržymo padarinio, t. y. motinos ir jos mažametės dukros, laikinai gyvenančios su tėvu, tiesioginių šeimos santykių (nenuotolinio bendravimo galimybių) nutraukimas mažiausiai 2 metams ir 6 mėnesiams tinkamai įvertintas Migracijos departamento 2024 m. liepos 19 d. sprendime proporcingumo aspektu. Toks Sprendimas, kurio motyvų pabaigoje abstrakčiai nurodoma 30 mėnesių draudimo atvykti priemonės atitiktis proporcingumo principui, gali sudaryti įspūdį, kad tiesioginiai motinos ir mažametės dukros šeimos santykiai, kai dukra laikinai gyvena su tėvu ir tęsiasi tėvų ginčai dėl dukros gyvenimo vietos, esą neturi didesnio prioriteto palyginti su prokremliškų pažiūrų pareiškėjos buvimu Lietuvos Respublikoje, t. y. jos išsiuntimo į Rusijos Federaciją būtinybe dėl konkrečių VSD pažymoje nustatytų ir įvertintų jos veiksmų, įsitikinimų, pažinčių, ryšių.

39.       Taigi esminę nagrinėjamo administracinio ginčo aplinkybę sudaro motinos teisės ir teisėti interesai, juo labiau tiesioginio fizinio kontaktavimo (bendravimo) su mažamete dukra, net jei ji laikinai gyvena su tėvu, interesas minėto 30 mėnesių draudimo atvykti kontekste. Šios aplinkybės aptarimo ir įvertinimo atsakovo 2024 m. liepos 19 d. sprendime Nr. 24S170487 tinkamumo teisminė patikra turi lemti šio ginčo nagrinėjimo procesinę baigtį.

40.       Bylos duomenimis nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) gimusi ir teisėtai į Lietuvos Respubliką 2016 m. atvykusi, (duomenys neskelbtini) gyvenusi ir gyvenanti, nuo 2016 m. spalio mėnesio atitinkamus reikiamus leidimus gyventi Lietuvos Respublikoje įgydavusi, santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu sudariusi bei vėliau nutraukusi pareiškėja (buvusi E. K.) turi: 1) atsakovo duomenimis, Rusijos Federacijos pilietybę ir gyvenamosios vietos adresą šios valstybės (duomenys neskelbtini) mieste; 2) (duomenys neskelbtini) gimusią dukrą, kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė. Pareiškėjos šeimai, kurioje kilo ginčai dėl vaiko gyvenimo su tėvu ar motina, buvo suteikta socialinio darbuotojo, psichologo, mediatoriaus pagalba, kuri nurodyta, be kita ko, byloje esančiame (duomenys neskelbtini) socialinių paslaugų centro atitinkamame rašte. Pareiškėjos mažametės dukros gyvenamoji vieta pagal atsakovo duomenis sutampa su jos tėvo deklaruota gyvenamąja vieta.

41.       Pažymėtina, kad tiek valdžios institucijos, tiek teismai, siekdami įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių aplinkybių visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-878/2013; 2014 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-385/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1872-552/2015 ir kt.).

42.       Migracijos departamentas veikia kaip viešojo administravimo institucija, todėl jo priimtas Sprendimas turėjo atitikti tokių subjektų sprendimams keliamus reikalavimus, be kita ko, išdėstytus VAĮ 10 straipsnyje. Pagal VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktus, administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.) bei administracinio sprendimo motyvai (6 p.).

43.       Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas VAĮ 8 straipsnio nuostatas, kurios iš esmės yra labai panašios į 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintas nuostatas, yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1470-756/2018, 2019 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-432-502/2019, 2021 m. rugsėjo 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2099-602/2021). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-602/2021). Individualiam administraciniam aktui taip pat yra keliamas motyvuotumo reikalavimas. Administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, dėl kurio jis priimamas.

44.       Individualus administracinis aktas paprastai turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas. Visiškai nesilaikant minėtų nuostatų ar tai darant tik iš dalies, paprastai kyla pagrįsta abejonė dėl tokio administracinio akto teisėtumo bei pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1555-575/2021). Kiekvienu konkrečiu atveju vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama ir į teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1836-502/2024).

45.       Neabejotina, kad VSD pažymoje pagal kompetenciją nustačius, kad pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir tuo grindžiamą atsakovo 2023 m. lapkričio 15 d. sprendimo Nr. 23S205019 „Panaikinti ES piliečio šeimos nario teisę laikinai gyventi LR“ pagrįstumą bei teisėtumą neskundžiamai patvirtintus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 29 d. nutartimi, atsakovas turėjo faktinį ir teisinį pagrindą taikyti Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir priimti pareiškėjos skundžiamą 2024 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. 24S170487. Tačiau atsakovas, būdamas viešojo administravimo institucija, turėjo neformaliai atsižvelgti ir tinkamai įgyvendinti minėto Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies nuostatas, kad „Priimant <...> sprendimą <...> išsiųsti užsienietį iš Lietuvos Respublikos, atsižvelgiama į jo: 1) buvimo Lietuvos Respublikoje laiką; 2) šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje; 3) esamus socialinius, ekonominius ir kitus ryšius su Lietuvos Respublika, taip pat į tai, ar jis turi nepilnamečių vaikų, kurie mokosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą (programas) <...>“.

46.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, bylos medžiagą, atsakovo Sprendimo, kurį pareiškėja skundė pirmosios instancijos teismui, turinį bei aktualų teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Migracijos departamento Sprendimas neatitinka aukščiau aptartų reikalavimų, keliamų individualiam administraciniam sprendimui.

47.       Viena vertus, bendrai pritartina atsakovo apeliacinio skundo argumentams, kad po pareiškėjos ir jos sutuoktinio santuokos nutraukimo (duomenys neskelbtini) ilgiau nei pusantrų metų vykstantys šeimos ginčai nėra Įstatyme numatytas užsieniečio neišsiuntimo į jo kilmės šalį atvejis, ir kad pareiškėjos nesutarimai su buvusiu sutuoktiniu bei kiti tarp jų vykstantys procesai nepaneigia pareiškėjos skundžiamame Migracijos departamento sprendime nustatytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjos įgytų teisių gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimu ir teisinio pagrindo jos tolimesniam gyvenimui Lietuvos Respublikoje nebuvimu.

48.       Kita vertus, nepritartina atsakovo apeliacinio skundo argumentams dėl pareiškėjos šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, įvertinimo pakankamumo uždraudimo atvykti 30 mėnesių laikotarpiui aspektu. Atsakovo sprendime, kurį pareiškėja skundė pirmosios instancijos teismui, neaptartos ir neįvertintos pareiškėjos teisės susitikti su jos mažamete dukra, laikinai gyvenančia su tėvu. Tai neabejotinai yra šeiminių santykių aplinkybės, kurios pagal minėtas Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatas individualizuotinos ne tik pareiškėjos santykių su buvusiu sutuoktiniu, bet ir jos santykių su mažamete dukra aspektu. Nors minėtoje Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatoje nevartojama sąvoka „vaikas“ ir ši sąvoka vartojama kitoje Įstatymo 128 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatoje tik „nepilnamečių vaikų“ mokymosi Lietuvos Respublikoje pagal formaliojo švietimo programą aspektu, sistemiškai vertinant akivaizdu, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos „šeiminiai ryšiai su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje“ sudaro specifiką, individualizuotiną, be kita ko, pareiškėjos teisės susitikti su mažamete dukra, gyvenančia su tėvu, aspektu.

49.       Teisėjų kolegija vertina, kad atsakovo Sprendime, kurį pareiškėja skundė pirmosios instancijos teismui, tik formaliai konstatuota 30 mėnesių trukmės draudimo atvykti atitiktis proporcingumo principui, nes maksimalus draudimo atvykti laikotarpis galėtų būti perpus ilgesnis (5 metai). Toks vertinimas būtų tinkamas tuo užsieniečio išsiuntimo ir uždraudimo 30 mėnesių atvykti atveju, kai Lietuvoje nėra susiklosčiusių užsieniečio šeimos santykių ir juo labiau mažamečio vaiko, turinčio Lietuvos Respublikos pilietybę. Tačiau toks vertinimas neabejotinai nepakankamas pareiškėjos ir jos mažametės dukros, Lietuvos Respublikos pilietės, šeimos santykių specifikos kontekste. Akivaizdu, kad nuolatiniai tėvo santykiai su dukra, kuri su juo laikinai gyvena ir kurios deklaruota gyvenamoji vieta, atsakovo duomenimis, sutampa su tėvo deklaruota gyvenamąja vieta, yra nemažiau svarbūs vaiko ir jo abiejų tėvų teisių bei teisėtų interesų aspektu, negu nenuolatiniai dukros santykiai (tiesioginiai susitikimai, pasimatymai) su motina, kuri, atsakovo duomenimis, įtraukta į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą (duomenys neskelbtini).

50.       Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos 1992 m. spalio 25 d. Konstitucijoje įtvirtintos ir saugomos bei ginamos įvairios pamatinės teisinės vertybės, tarp jų – valstybės saugumas (žr. 32 straipsnio 2 dalį, 94 straipsnio 1 punktą, 135 straipsnio 1 dalį), šeima, motinystė ir vaikystė (žr. 38 straipsnio 1 dalį ir 2 dalį).

51.       Akcentuotina, kad Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatoje „Konstitucija yra vientisas <...> aktas“ yra įtvirtintas Konstitucijos vientisumo principas.

52.       Be to, akcentuotina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje, be kita ko, 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime, yra išplėtota šeimos samprata ne vien santuokos pagrindu, taip pat išaiškinta iš Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies kylanti valstybės pareiga užtikrinti šeimos, kaip konstitucinės vertybės, apsaugą, sudaryti prielaidas šeimai tinkamai funkcionuoti, stiprinti šeimos santykius, ginti šeimos narių teises ir teisėtus interesus. Tokia oficialioji konstitucinė doktrina atitinkamai taikoma Lietuvos teismų praktikoje, be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A-1713-1188/2023).

53.       Vadinasi, pareiškėjos bendro gyvenimo ar santuokos su Lietuvos Respublikos piliečiu (dukros tėvu) pasibaigimas, jos įtraukimas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą ar vykstantys ginčai dėl vaiko gyvenimo su tėvu ar motina nepaneigia Lietuvos Respublikoje formaliai be teisinio pagrindo gyvenančios motinos, Rusijos Federacijos pilietės, tiesioginių šeimos santykių su jos mažamete dukra, Lietuvos Respublikos piliete, svarbos. Todėl pareiškėjos skundžiamame atsakovo Sprendime turėjo būti atliktas taikomo uždraudimo 30 mėnesių atvykti, kaip priemonės atremti Rusijos Federacijos pilietės grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, proporcingumo įvertinimas mažametės dukros, Lietuvos Respublikos pilietės, ir jos išsiunčiamos motinos teisių ir teisėtų interesų aspektu.

54.       Pabrėžtina, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją, nurodomą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2023 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1714-415/2023), Konvencijos 8 straipsnis garantuoja teisę į šeimos gyvenimo gerbimą ir reikalauja nustatyti bei įvertinti, ar konkrečiu atveju tarp šeimos narių egzistuoja faktiniai šeimos santykiai, šeimos gyvenimas, artimas ryšys, t. y. ar teisės į šeimos gyvenimą ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje bei proporcingi siekiamam teisėtam tikslui.

55.       Be to, atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos duomenimis VSD nustatytą pareiškėjos prokremliškų pažiūrų išraišką Georgijaus juostelių dėvėjimu ir jų gaminimu, pažymėtina, kad EŽTT 2024 m. lapkričio 19 d. sprendime dėl priimtinumo byloje Borzykh prieš Ukrainą (pareiškimo Nr. 11575/24) pasisakyta dėl Georgijaus juostelių vertinimo, (a) šiuo aspektu nors ir nenustatant byloje Konvencijos pažeidimo, tačiau (b) nurodant, kad su Georgijaus juostelėmis susiję klausimai patenka į Konvencijos 8 straipsnio taikymo sritį (sprendimo 56 punktas).

56.       Šiame kontekste pabrėžtina ir tai, kad pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnį kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas.

57.       Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju adekvačiai taikytinos doktrininės nuostatos, kurias Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra atitinkamai nurodęs ir išplėtojęs, nagrinėdamas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje keliamą pavojų valstybės saugumui, pvz., 2024 m. vasario 14 d. nutartyje (administracinė byla Nr. eA-997-415/2024): 1) kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl būtina įvertinti individualią užsieniečio situaciją, taigi ir šeiminius ryšius Lietuvos Respublikoje, kitas reikšmingas aplinkybes; 2) pagal Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą nustatyti pagrindiniai nacionalinio saugumo objektai yra, be kita ko, žmogaus ir piliečio teisės, valstybės nepriklausomybė, konstitucinė santvarka, valstybės teritorijos vientisumas; 3) vertinant surinktus įrodymus ir atsižvelgiant į Rusijos keliamą grėsmę Lietuvai, be kita ko, ir dėl Rusijos karinės agresijos prieš Ukrainą (ši aplinkybė turi būti pripažįstama visiems žinoma ir papildomai neįrodinėtina; ABTĮ 57 str. 1 d.) bei su tuo susijusį geopolitinį kontekstą, teismui būtina vadovautis vidiniu įsitikinimu, protingumo bei teisingumo kriterijais.

58.       Be to, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose administracinėse bylose, kurios susijusios su mažamečių vaikų turinčių užsieniečių gyvenimo Lietuvos Respublikoje keliama grėsme valstybės saugumui (žr., pvz., 2024 m. rugsėjo 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2190-968/2024), atitinkamai atsižvelgiama į tėvų ir mažamečių vaikų priklausomumą, kuris yra preziumuotinas. Todėl nagrinėjamu atveju taip pat neatmestinas ir iš principo konstatuotinas motinos, kuriai po išsiuntimo būtų draudžiama atvykti 30 mėnesių, ir mažametės dukros preziumuotinas priklausomumas, kurio nepaneigia ir kurį individualizuoja pareiškėjos mažametės dukros gyvenimas su tėvu.

59.       Akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju taip pat atsižvelgtina į pareiškėjos mažametės dukros turimą ne tik Lietuvos Respublikos pilietybę, bet ir Europos Sąjungos pilietybę, t. y. dukros buvimą Europos Sąjungos piliete. Todėl mažiausia 30 mėnesių galintis tęstis pareiškėjos atskyrimas nuo dukros, esančios Europos Sąjungos piliete, papildomai individualizuotinas pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) išplėtotus Europos Sąjungos teisės išaiškinimus, reikalaujančius įvertinti priklausomumo ryšį tarp užsieniečio, keliančio grėsmę nacionaliniam saugumui, ir Europos Sąjungos piliečių (2024 m. balandžio 25 d. ESTT sprendimas Sujungtose bylose C-420/22 ir C-528/22).

60.       Vadinasi, atsakovas pagal Lietuvos Konstituciją, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją, Europos Sąjungos teisę ir jos dalimi esančią Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartiją turėjo (turi) nustatyti ir įvertinti, ar nagrinėjamu konkrečiu atveju tarp šeimos narių, pirmiausia tarp motinos ir jos mažametės dukros, egzistavo ir egzistuoja arba, pasibaigus užsitęsusiems ginčams dėl vaiko gyvenimo pas vieną iš tėvų, galėtų egzistuoti faktiniai motinos ir dukros šeimos santykiai bei atitinkamai jų dviejų šeimos gyvenimas, kuris būtų ribojamas uždraudus išsiųstai pareiškėjai atvykti 30 mėnesių laikotarpiui.

61.       Teisėjų kolegija sprendžia, kad minėtame 3 puslapių apimties atsakovo 2024 m. liepos 19 d. sprendime Nr. 24S170487, kurį pareiškėja skundė pirmosios instancijos teismui, vieną kartą yra pavartotas terminas „proporcingumas“ ir kartu atliktas proporcingumo principo taikymas, tačiau tik dėl minėto 30 mėnesių draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir tik tuo formaliu aritmetiniu aspektu, kad toks nustatytas terminas yra perpus trumpesnis nei maksimalusis. Toks proporcingumo dėl 30 mėnesių termino pasirinkimo vertinimas akivaizdžiai mechaniškas ir todėl netinkamas (nepakankamas), nes susietas tik su matematiniu argumentavimu, kad pasirinktas terminas yra perpus mažesnis negu maksimaliai galimas, nors nėra aptartas trumpesnio, pvz., 15 mėnesių, termino tinkamumas ar netinkamumas uždraudimo atvykti tikslui pasiekti. Be to, nevertinta, ar ir kaip galėtų paveikti mažametės dukros teises ir interesus (ne tik jos motinos teises bei interesus) mažiausiai 30 mėnesių užsitęsęs tiesioginis dukros nebendravimas (betarpiškas nesimatymas) su jos motina, kuri tokio tiesioginio bendravimo su savo vaiku siekia.

62.       Dėl atsakovo Migracijos departamento apeliacinio skundo argumentų, kad tarp pareiškėjos esantys nesutarimai su buvusiu sutuoktiniu ir kiti tarp jų vykstantys procesai nepaneigia Migracijos departamento sprendime nustatytų aplinkybių, pažymėtina, kad ne tokios apelianto akcentuojamos aplinkybės, bet motinos ir jos mažametės dukros šeimos santykių (tiesioginio bendravimo, t. y. nenuotolinio susitikimo galimybių) radikalaus pakeitimo, kuris neišvengiamas išsiuntus pareiškėją ir uždraudus jai 30 mėnesių atvykti, aplinkybės proporcingumo aspektu turėjo būti tinkamai įvertinos atsakovo sprendime. Todėl minėti apeliacinio skundo argumentai atmestini, konstatuojant atsakovo Sprendimo dalies, kuria nuspręsta pareiškėjai „Uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 30 mėnesių (2 metus ir 6 mėnesius)“, nepagrįstumą ir neteisėtumą dėl netinkamo proporcingumo principo taikymo.

63.       Dėl atsakovo Migracijos departamento apeliacinio skundo argumentų, kad nagrinėjamu atveju nėra Įstatyme numatytų aplinkybių, draudžiančių pareiškėją išsiųsti iš Lietuvos Respublikos į jos kilmės šalį ar ribojančių tokią galimybę tol, kol vyksta civiliniai teisminiai ginčai, juo labiau situacijoje, kai teismo posėdžio metu pareiškėja iš esmės sutinka su išsiuntimu ir patvirtino kontaktuojanti su ją priimti ir jai padėti galinčiais Rusijos Federacijoje gyvenančiais šeimos nariais, pažymėtina, kad, kaip minėta, neabejotina, jog VSD pažymoje pagal kompetenciją nustačius, jog pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, ir tuo grindžiamą atsakovo 2023 m. lapkričio 15 d. sprendimo Nr. 23S205019 „Panaikinti ES piliečio šeimos nario teisę laikinai gyventi LR“ pagrįstumą bei teisėtumą neskundžiamai patvirtintus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 29 d. nutartimi, atsakovas turėjo faktinį ir teisinį pagrindą taikyti Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir priimti pareiškėjos skundžiamą 2024 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. 24S170487, nes pareiškėjos gyvenimui Lietuvos Respublikoje neliko Įstatyme numatyto teisinio pagrindo. Todėl minėtiems apeliacinio skundo argumentams pritartina, konstatuojant atsakovo Sprendimo dalies, kuria pareiškėjai pritaikyta poveikio priemonė „Išsiųsti iš Lietuvos Respublikos. Valstybė, į kurią išsiunčiama, – RUSIJA“, pagrįstumą ir teisėtumą.

64.       Kiti apeliacinio skundo ir skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai nėra reikšmingi teisingam ginčo dėl Migracijos departamento 2024 m. liepos 19 d. sprendimo Nr. 24S170487 pagrįstumo ir teisėtumo išsprendimui, todėl dėl kiekvieno iš jų detaliai nėra pasisakoma.

65.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Migracijos departamentas šiuo konkrečiu atveju pagrįstai ir teisėtai taikė pareiškėjai poveikio priemonę „Išsiųsti iš Lietuvos Respublikos. Valstybė, į kurią išsiunčiama, – RUSIJA“, tačiau, nuspręsdamas pareiškėjai „Uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 30 mėnesių (2 metus ir 6 mėnesius)“, neįvykdė pareigos individualiai įvertinti nagrinėjamą situaciją, tokiais savo veiksmais neužtikrindamas objektyvaus visų reikšmingų aplinkybių (faktų) įvertinimo. Todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies ir priimamas naujas sprendimas – pareiškėjos skundas tenkinamas iš dalies, panaikinant Migracijos departamento 2024 m. liepos 19 d. sprendimo Nr. 24S170487 dalį, kuria nuspręsta „Uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 30 mėnesių (2 metus ir 6 mėnesius)“.

66.       ABTĮ 41 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas paprastai rašytinio proceso tvarka priimdamas nutartį.

67.       Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Šio straipsnio 5 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Kitų atstovų pagal pavedimą pagalbai apmokėti patirtos išlaidos atlyginamos, jeigu teismas pripažįsta, kad jos buvo būtinos ir pagrįstos ir jos nėra susijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

68.       Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka, atsakovo apeliacinį skundą tenkina iš dalies ir priima naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundas tenkinamas iš dalies – panaikinama atsakovo Sprendimo dalis, t. y. patenkinama iš esmės pusė pareiškėjos skundo reikalavimų, todėl ji turi teisę į pusės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

69.       Bylos duomenys patvirtina, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pareiškėja patyrė 822,50 Eur bylinėjimosi išlaidų (sumokėjo žyminį mokestį – 22,50 Eur ir išlaidas advokato pagalbai apmokėti – 800 Eur pagal 2024 m. birželio 5 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 24-7-23 ir mokėjimo nurodymus 2024 m. liepos 26 d. Nr. 0726080056881, 2024 m. liepos 23 d. Nr. SI24072307414656, SI240723073884252). Taigi pareiškėjai iš atsakovo priteistina 411,25 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

70.       Pareiškėja pateikė atsiliepimą į atsakovo apeliacinį skundą ir prašo priteisti už advokato suteiktas teisines paslaugas rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą 400 Eur. Pagrįsdama minėtas išlaidas pareiškėja pateikė advokato padėjėjo V. K. išrašytą 2024 m. spalio 25 d. sąskaitą Nr. 24-10-25 ir 2024 m. spalio 26 d. mokėjimo nurodymą, kuriuo pervesta 400 Eur suma į V. K. atsiskaitomąją sąskaitą, nurodytą anksčiau minėtoje sąskaitoje už teisines paslaugas. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, kad atsiliepimą į skundą pasirašė ir teismui elektroninėmis ryšio priemonėmis pareiškėjos vardu pateikė advokatas L. B.. Kadangi sąskaitą už advokato teisines paslaugas išrašė kitas asmuo ir 400 Eur buvo apmokėta ne tam advokatui, kuris pateikė teismui atsiliepimą į apeliacinį skundą pareiškėjos vardu, pareiškėjos prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme laikytinos nepagrįstomis ir jai nepriteistinos (ABTĮ 41 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 ir 5 dalimis, 41 straipsnio 1 ir 3 dalimis, 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies. 

Regionų administracinio teismo 2024 m. spalio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos E. D. (E. D.) skundą tenkinti iš dalies.

Migracijos departamento 2024 m. liepos 19 d. sprendimo Nr. 24S170487 dalį, kuria nuspręsta „Uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos 30 mėnesių (2 metus ir 6 mėnesius)“, panaikinti, kitą šio sprendimo dalį „Išsiųsti iš Lietuvos Respublikos. Valstybė, į kurią išsiunčiama, – RUSIJA“ palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjai E. D. (E. D.) 411,25 Eur (keturis šimtus vienuolika Eur 25 ct) bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai                                Gintaras Kryževičius

                                        Beata Martišienė

                                        Egidijus Šileikis