Administracinė byla Nr. I-93-789/2014

Proceso Nr. 3-61-3-01186-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 38, 74

(S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. birželio 3 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Blauzdžiaus, Rasos Ragulskytės-Markovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Halinos Zaikauskaitės, dalyvaujant pareiškėjui A. Z., pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB ,,Domus-optima“ atstovui advokatui Raimundui Lideikai, atsakovės atstovėms Dianai Bogdanovai, Linai Lizūnaitei ir Monikai Jakumei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Z. skundą atsakovei Turto vertinimo priežiūros tarnybai (trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Domus-optima“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė :

Pareiškėjas A. Z. 2013-04-12 išsiuntė paštu teismui skundą (t. 1, b. l. 1–6), kuriame prašo panaikinti Turto arba verslo vertintojų garbės teismo (toliau – ir Garbės teismas) 2013-02-26 sprendimą Nr. GT-12(13)-S „Dėl drausminės nuobaudos A. Z. skyrimo“.

Paaiškino, kad Garbės teismas 2013-02-26 skyrė A. Z. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme (toliau – ir Įstatymas) 29 str. 4 d. 1 p. nustatytą drausminę nuobaudą – pastabą. Mano, kad dėl drausminės nuobaudos skyrimo senaties termino pasibaigimo drausmės byla turėjo būti nutraukta. Nurodė, kad Lietuvos teisės sistemoje neegzistuoja jokia teisinės atsakomybės rūšis, kuriai nebūtų nustatyti senaties terminai, o Garbės teismas turto vertintojams bando įteisinti drausminę atsakomybę be jokių senaties terminų, nes joks teisės aktas, reglamentuojantis turto vertintojų veiklą ir drausminę atsakomybę, Garbės teismo veiklą, nenustato turto vertintojų drausminės atsakomybės senaties terminų. Minėtas ydingas teisinis reglamentavimas yra laikytinas teisės spraga, kurią Garbės teismas privalėjo užpildyti įstatymo taikymo analogijos būdu, o artimiausios, panašiausios ir universaliausios pagal prasmę ir teisinio reguliavimo sferą aptariamai teisinei problemai yra Darbo kodekso nuostatos. Darbo kodekso 241 str. 2 d. nustatytas draudimas skirti drausminę nuobaudą praėjus šešiems mėnesiams nuo tos dienos, kai pažeidimas buvo padarytas, o jeigu darbo drausmės pažeidimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių reviziją (inventorizaciją), drausminė nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per dvejus metus nuo pažeidimo padarymo dienos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog nurodyti terminai yra naikinamieji, kuriems pasibaigus drausminė nuobauda negali būti skiriama. Pareiškėjas galimą pažeidimą, kuris buvo išaiškintas 2012-11-30, padarė 2011-09-07, todėl 6 mėnesių naikinamasis drausminės nuobaudos skyrimo terminas pasibaigė 2012-03-07.

Nurodė, kad Turto vertinimo priežiūros tarnyba (toliau – ir Tarnyba) pagal kompetenciją turi teisę pateikti išvadą dėl turto vertinimo ataskaitų atitikties naujos Įstatymo redakcijos 22 str., nes minėtas straipsnis reglamentuoja reikalavimus turto arba verslo vertinimo ataskaitai, kuri surašyta po 2012-05-01, t. y. po Turto ir verslo vertinimo pagrindų pakeitimo įstatymo įsigaliojimo. Paaiškino, kad teisės aktuose nėra nustatyta Tarnybos kompetencija vertinti iki jos įsteigimo (2012-05-01) surašytas turto vertinimo ataskaitas pagal anksčiau galiojusią Įstatymo redakciją. Pažymėjo, kad 2011-09-07 pareiškėjo surašytą Nebaigto statyti daugiabučio gyvenamojo namo nuomojamame žemės sklype vertinimo ataskaitą Nr. 11-08-21 (toliau – ir Ataskaita) Tarnyba vertino peržengdama savo kompetencijos ribas, nustatytas Įstatymo 26 str. 2 d. 3 p., ir todėl neteisėtai pareiškėjui buvo iškelta drausmės byla. Atkreipė dėmesį, kad ginčai dėl iki 2012-05-01 surašytų turto vertinimo ataskaitų pagal Įstatymą buvo sprendžiami šalių susitarimu arba teismine tvarka, o ne drausmine tvarka, nes drausminė atsakomybė tuo metu neegzistavo. Nurodė, kad ginčas buvo išspręstas atgal taikant nuo 2012-05-01 įsigaliojusį įstatymą, kuris negaliojo Ataskaitos surašymo metu. Pabrėžė, kad turto vertintojo drausminės atsakomybės sąvoka Įstatyme atsirado tik nuo 2012-05-01 ir tik nuo tada buvo nustatyta nauja atsakomybės rūšis turto vertintojams – drausminė atsakomybė.

Atkreipė dėmesį, kad Ataskaitos surašymo metu galiojusiuose teisės aktuose turto vertintojų ir turtą vertinančių įmonių veiklos valstybinę priežiūrą atliekančiai įstaigai buvo suteikta teisė turto vertintojams taikyti poveikio priemones, kurios buvo administracinio poveikio priemonės. Kadangi iki 2012-05-01 norminiuose teisės aktuose nebuvo nustatyta turto vertintojų drausminė atsakomybė, mano, kad iki 2012-05-01 atlikti turto vertintojų veiksmai negali būti vertinami kaip drausmės pažeidimai. Paaiškino, kad Garbės teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, viršijo galiojančio Įstatymo 29 str. ir Garbės teismo nuostatų (toliau – ir Nuostatai), patvirtintų Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012-05-17 įsakymu Nr. 1K-192, IV skirsnyje nustatytą kompetenciją, nes nuo 2012-05-01 įsteigtas Garbės teismas negali nagrinėti turto vertintojų veiksmų, atliktų iki 2012-05-01, kadangi tie veiksmai pagal tuo metu galiojusius teisės aktus nebuvo drausmės pažeidimai, o Garbės teismas nėra įgaliotas nagrinėti ne drausmės pažeidimų bylas. Pažymėjo, kad Garbės teismas drausminę nuobaudą pareiškėjui skyrė pažeisdamas teisės principą lex retro non agit, nes teisės aktuose įtvirtintos turto vertintojų drausminės atsakomybės normos buvo pritaikytos juridiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, įvykusioms dar iki teisės aktų, nustatančių turto vertintojų drausminę atsakomybę, įsigaliojimo.

Pažymėjo, kad 2013-01-29 parengiamojo posėdžio protokole užfiksuotos išvados patvirtina, jog keliant drausmės bylą buvo pažeisti Garbės teismo teisėtumo, nešališkumo ir objektyvumo veiklos principai, įtvirtinti Nuostatų 3.2, 3.3 ir 3.6 p. Paaiškino, kad Įstatymo 29 str. 3 d. nustatytas principas, jog drausmės bylą kelia pats Garbės teismas, kuris ir nagrinės bylą, yra unikalus ir nebūdingas garbės teismams, nes drausmės bylos iškėlimo ir nagrinėjimo funkcijos įprastai būna pavestos vykdyti skirtingiems subjektams, kad būtų užtikrintas nešališkumas ir objektyvumas. Atkreipė dėmesį, kad Garbės teismas, keldamas drausmės bylą, negali reikšti išankstinės nuomonės dėl bylos baigties (Nuostatų 3, 3.2 p.), tačiau Garbės teismo nariai, keldami drausmės bylą pareiškėjui, padarė kategoriškas išvadas, kad pareiškėjo parengta Ataskaita yra nepagrįsta, t. y. veikė šališkai ir tuo pačiu neteisėtai. Taigi Garbės teismo nariai, padarę išvadą, kad ginčijama turto vertinimo Ataskaita yra ydinga ir nepagrįsta, iš esmės jau konstatavo (nustatė) aplinkybes, patvirtinančias pareiškėjo padarytus pažeidimus dėl netinkamo Ataskaitos surašymo, t. y. 4 Garbės teismo nariai parengiamojo posėdžio metu išreiškė savo išankstinę nuomonę apie pareiškėjo padarytus pažeidimus, nors pagal Nuostatų 4 priede pateiktą Garbės teismo sprendimo formą Garbės teismas tai galėjo padaryti tik galutiniame sprendime, priimtame išnagrinėjus drausmės bylą iš esmės. Mano, kad 2013-01-29 parengiamajame posėdyje dalyvavę ir už drausmės bylos iškėlimą balsavę keturi Garbės teismo nariai negalėjo nagrinėti drausmės bylos ir privalėjo nusišalinti, tačiau, pažeisdami Nuostatų 18 ir 19 p., to nepadarė.

Paaiškino, kad skundžiamame sprendime padaryta išvada, kad Turto apžiūrėjimo ir įvertinimo aktas nepasirašytas turto vertintojo, yra nepagrįsta, nes jį pasirašė UAB „Domus-optima“ turto vertintojo asistentu dirbęs S. J., turėjęs turto vertintojo asistento kvalifikaciją. Nurodė, kad pagal tuo metu galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-09-28 nutarimu Nr. 1157 patvirtintų Turto vertintojų kvalifikacijos reikalavimų 1 p. vertintojo asistentas taip pat buvo laikomas turto vertintoju, todėl turėjo teisę pasirašyti Turto apžiūrėjimo ir įvertinimo aktą. Be to, dabar galiojančioje Įstatymo redakcijoje nėra nuostatos, kad turto vertintojas (pagal kvalifikaciją) privalo pasirašyti Turto vertinimo ataskaitos apžiūros aktą, tai gali padaryti ir turto vertintojas asistentas (pagal kvalifikaciją). Pabrėžė, kad sutinka su Garbės teismo teiginiu, kad ataskaitos turinys turi būti pateikiamas taip, jog būtų aiškus ataskaitos naudotojui, t. y. užsakovui, be papildomos informacijos, todėl nagrinėjamoje Ataskaitoje likutinis metodas, jo esmė aprašyta taip, kad būtų aišku ne tik specialistui, bet ir paprastam naudotojui. Paaiškino, kad nepagrįsta Garbės teismo pastaba, kad Ataskaitos 17 p. pateikta lentelė yra be pavadinimo ir be išsamesnių paaiškinimų, nes Ataskaitos 16 p. prieš lentelę esanti preambulė aiškiai nurodo į lentelės turinį. Be to, Garbės teismas nenurodė, kad šiuo atveju būtų pažeistas koks nors Turto vertinimo metodikos (toliau – ir Metodika), patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996-02-14 nutarimu Nr. 244, punktas.

Atkreipė dėmesį, kad 17 p. antros lentelės 3 eilutėje padaryta rašybos klaida, kuri yra formali ir neturi įtakos Ataskaitos teisingumui. Nurodė, kad Ataskaitos 4.1 p. aprašomos sąlygos ir aplinkybės, kurios galėtų turėti įtakos turto vertei ir į kurias nebuvo atsižvelgta. 3.3 p. aprašomos prielaidos dėl investicinio projekto ateities. Paaiškino, kad Metodikos 46 p. nuostata reiškia, kad jeigu žemės sklypas yra nuomojamas, tai apskaičiuojant rinkos vertę šiuo metodu žemės sklypo nuomos vertė gali būti įtraukta į bendrą nekilnojamojo turto rinkos vertę, paliekant teisę vertintojui pačiam spręsti, priklausomai nuo duomenų turėjimo ir kitų aplinkybių įtraukti nuomojamo sklypo žemės sklypo nuomos rinkos vertę ar neįtraukti. Pažymėjo, kad Ataskaitos užsakovas niekada nereiškė jokių pretenzijų dėl jos turinio, formos bei turto vertės.

Atsakovė Tarnyba atsiliepime (t. 1, b. l. 24–32) nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė atmesti jį kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad Garbės teismas nustatė, jog Ataskaita turėjo būti parengta pagal Įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2012-05-01, bei Metodikos reikalavimus. Pažymėjo, kad tais atvejais, kai įstatyme nenustatyta kitaip, turi būti taikomas bendrasis senaties terminas, kuris yra dešimt metų. Mano, kad turto vertinimas yra neatsiejamas nuo viešojo intereso, nes atlieka specifinį vaidmenį valstybės ekonominėje sistemoje, o turto vertintojo profesija yra viena iš profesijos rūšių, kurios atstovams taikomi griežtesni profesionalumo standartai. Atkreipė dėmesį, kad aplinkybė, jog pagal galiojantį teisinį reglamentavimą parengtų turto vertinimo ataskaitų antrieji egzemplioriai turtą vertinančiose įmonėse turėtų būti saugomi 10 metų, patvirtina tai, kad ginčo santykiams turi būti taikomas bendrasis dešimties metų ieškinio senaties terminas.

Pažymėjo, kad nors pagal Įstatymo 26 str. 2 d. 3 p. Tarnyba turi teisę pateikti išvadą dėl turto vertinimo ataskaitų atitikties naujos Įstatymo redakcijos 22 str., o ne anksčiau galiojusio Įstatymo redakcijos nustatytiems reikalavimams, tačiau Tarnyba 2013-01-17 išvadoje Nr. GT-7(13)-I „Dėl turto vertintojo A. Z. veiksmų rengiant Nebaigto statyti daugiabučio gyvenamojo namo nuomojamame žemės sklype vertinimo ataskaitą Nr. 11-08-21“ pateikė išvadą ne dėl Ataskaitos atitikties iki 2012-05-01 galiojusios Įstatymo redakcijos 23 str., o išdėstė nuomonę dėl vertintojo atliktų veiksmų atliekant vertinimą ir rengiant Ataskaitą. Paaiškino, kad Įstatyme nenustatyta, kad kreipimuisi į Garbės teismą būtina sąlyga, jog turto vertinimo veiksmai būtų atlikti ir turto vertinimo ataskaita parengta tik po Įstatymo įsigaliojimo, t. y. po 2012-05-01, todėl Tarnyba, turėdama pagrįstos informacijos apie turto vertintojų tiek iki 2012-05-01, tiek po 2012-05-01 galimai padarytus pažeidimus, kreipiasi į Garbės teismą rašytiniu teikimu dėl drausmės bylos turto vertintojui iškėlimo.

Pabrėžė, kad 2012-05-01 įsigaliojo ne naujas Įstatymas, o tik nauja Įstatymo redakcija, t. y. išliko tų pačių teisinių santykių tęstinumas. Iki 2012-05-01 atsakomybės turto vertintojui už teisės aktų, reglamentuojančių turto vertintojų veiklą, pažeidimą taikymo tvarka buvo nustatyta Turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo išdavimo, galiojimo sustabdymo ir panaikinimo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės), patvirtintose Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003-04-29 įsakymu Nr. 1K-114. Pagal Taisyklių 20.3 p. vienintelė atsakomybės forma turto vertintojui buvo jam išduoto kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo panaikinimas, o 2012-05-01 įsigaliojus naujai Įstatymo redakcijai nustatytos švelnesnės atsakomybės formos – pastaba, papeikimas, kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo sustabdymas arba kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo panaikinimas. Taigi tiek iki 2012-05-01, kai įsigaliojo nauja Įstatymo redakcija, tiek po jos įsigaliojimo turto vertintojams, pažeidusiems teisės aktus, reglamentuojančius turto vertintojų veiklą, buvo taikomos atitinkamos poveikio priemonės, pasikeitė tik jų forma ir rūšys.

Atkreipė dėmesį, kad teisinėje valstybėje negali susidaryti situacija, kad asmeniui, pažeidusiam teisės aktų reikalavimus, nebūtų taikoma jokia atsakomybė. Pažymėjo, kad tuo atveju, kai turto vertinimo ataskaita parengta iki 2012-05-01, turto vertintojo veiksmai atliekant tokį vertinimą nagrinėjami remiantis iki 2012-05-01 galiojusių teisės aktų reikalavimais, tačiau sprendžiant klausimą dėl atsakomybės vadovaujamasi sprendimo dėl atsakomybės taikymo priėmimo metu galiojančiais teisės aktais, nes neigiamas pasekmes dėl nustatytų reikalavimų nesilaikymo gali sukelti tik galiojantys teisės aktai. Mano, kad teisės principas lex retro non agit (įstatymas negalioja atgal) nebuvo pažeistas, nes tiek iki 2012-05-01, tiek po 2012-05-01 teisės aktuose buvo nustatomi privalomi reikalavimai turto vertinimo ataskaitoms ir teisės aktų nuostatų nesilaikymas užtraukdavo turto vertintojams atsakomybę. Pabrėžė, kad naujas teisinis reglamentavimas įtvirtino galimybę turto vertintojams taikyti švelnesnes nuobaudas už padarytus teisės aktų pažeidimus, todėl Įstatymas, švelninantis atsakomybę už teisės aktų pažeidimus, taikytinas ir tai nelaikytina lex retro non agit principo pažeidimu.

Nurodė, kad jokių aplinkybių, keliančių abejonių Garbės teismo narių nešališkumu, nustatyta nebuvo, Garbės teismo posėdžio metu pareiškėjas tokių aplinkybių taip pat nenurodė. Paaiškino, kad nesutinka su tuo, jog Garbės teismo narių 2013-01-29 vykusio parengiamojo posėdžio metu išdėstytos aplinkybės dėl likutinės vertės metodo įvardijimo, Ataskaitoje padarytos prielaidos netikslumo, atkuriamosios vertės metodo taikymo vertintinos kaip Garbės teismo išankstinė nuomonė apie drausmės bylos baigtį. Mano, kad parengiamojo posėdžio metu Garbės teismo narių išsakytos abejonės dėl pareiškėjo padarytų prielaidų ar išvadų netikslumo ar neapibrėžtumo vertintinos kaip papildomos aplinkybės, sudarančios pagrindą kelti pareiškėjui drausmės bylą, bet ne išankstinė nuomonė apie drausmės bylos baigtį. Pabrėžė, kad Garbės teismo nariai nepateikė jokios išankstinės nuomonės, kaip turėtų baigtis pareiškėjo byla, t. y. ar jam turėtų būti skirta ir kokio griežtumo drausminė nuobauda, ar drausmės byla turėtų būti nutraukta, o tik nutarė, kad pagal Tarnybos pateiktą bei Garbės teismo narių parengiamojo posėdžio metu išanalizuotą medžiagą buvo pagrindas kelti pareiškėjui drausmės bylą. Pažymėjo, kad Garbės teismas, iškeldamas pareiškėjui drausmės bylą, vadovavosi Įstatymo 29 str. bei Nuostatų 12 p., Garbės teismo narių padarytų teisės aktų nuostatų pažeidimų, keliant pareiškėjui drausmės bylą ar ją nagrinėjant, nenustatyta, pareiškėjas jų taip pat nenurodė, todėl, Tarnybos nuomone, jo argumentas dėl Garbės teismo teisėtumo principo pažeidimo nepagrįstas.

Atkreipė dėmesį, kad Turto vertintojų kvalifikacijos reikalavimų 1 p. buvo išvardinti vertintojų kvalifikacijos lygiai, t. y. vertintojo asistento, vertintojo, vyresniojo vertintojo ir vertintojo eksperto, ir padarytas sutrumpinimas „toliau vadinama – turto vertintojas“, reiškiantis, kad toliau šioje tvarkoje visi minėtų kvalifikacijų lygių specialistai vadinami turto vertintojais, tačiau nepagrįsta teigti, kad tai sulygina vertintojų kvalifikacijos lygius. Nors turto vertintojo asistentas ir galėjo pasirašyti Turto apžiūrėjimo ir įvertinimo aktą, tačiau šis turėjo būti patvirtintas ir turto vertintojo parašu, nes Įstatymo 9 str. 2 d. 1 p. buvo nustatyta, jog vertintojas asistentas atlieka vertinimus vadovaujamas vertintojo, vyresniojo vertintojo arba vertintojo eksperto, o jo parengti ir pasirašyti vertinimo dokumentai turi būti patvirtinti vieno iš minėtų kvalifikacijos lygių specialisto.

Pažymėjo, kad, nors likutinės vertės metodas Ataskaitoje buvo aprašytas, tačiau iš Ataskaitos turinio nėra visiškai aišku, kad tai yra lyginamosios vertės ir atkuriamosios vertės (kaštų) metodų derinys. Atkreipė dėmesį, kad iš skunde nurodytos bei pareiškėjo paaiškinimuose esančios informacijos nėra aišku, ar Ataskaitos 17, 21–22 p. buvo taikytas lyginamasis metodas, ar skaičiavimai buvo atlikti rinkos analogų analizės būdu, kuris nėra vertinimo metodas, o Ataskaitoje tokia informacija nepateikiama. Mano, kad Garbės teismas pagrįstai nustatė, jog Ataskaitos 17 p. pateikta lentelė yra be pavadinimo ir be išsamesnių paaiškinimų. Be to, jeigu, kaip teigia pareiškėjas, nagrinėjamu atveju buvo taikytas lyginamosios vertės metodas, Ataskaitoje ne tik turėjo būti parodyti gauti skaičiavimų rezultatai, bet ir nuosekliai parodyta, kokie veiksmai su skaičiais, dydžiais ar kitais matematiniais reiškiniais buvo atlikti. Nurodė, kad nors Ataskaitos 17 p. pateiktoje lentelėje nurodytos tam tikros vertinamo objekto bei palyginamųjų objektų charakteristikos, tačiau neaprašyta, kokiomis savybėmis vertintojo pasirinkti palyginamieji objektai yra panašūs į vertintą objektą ir kuo skiriasi, nenurodyta, kokios paskirties yra palyginamieji objektai, jų plotas ir pan. Be to, Ataskaitoje nėra pagrįstas palyginamųjų objektų pasirinkimas, o pateiktas palyginamųjų objektų aprašymas nepakankamas išvadoms, kad vertinamas objektas ir palyginamieji objektai turi tų pačių arba artimų ypatybių, padaryti.

Nurodė, kad Ataskaitos 15 p. yra paaiškinama, kokie metodai bus taikomi, padaryta išvada dėl maksimalaus ir geriausio turto panaudojimo galimybės, tačiau informacija apie sąlygas ir aplinkybes, kurios galėtų turėti įtakos turto vertinimui ir į kurias nebuvo atsižvelgta, nėra aprašytos, o pareiškėjo nurodoma prielaida, pateikta Ataskaitos 14 p., daroma dėl butų realizavimo termino, bet ne dėl projekto ateities vystymo galimybių, Ataskaitoje nėra daroma prielaida, kad objektas gali būti baigtas vystyti. Pabrėžė, kad žemės nuoma nėra garantuojama, todėl pagrįsta Garbės teismo išvada, jog žemės sklypo vertė neturėjo būti įtraukiama į bendrąją atkuriamosios vertės metodu nustatytą vertinamo objekto atkuriamąją vertę.

Atkreipė dėmesį, kad Įstatymo 28 str. 8 d. nustatyta, jog Garbės teismui kitose institucijose atstovauja Garbės teismo pirmininkas, jo pavaduotojas, o Administracinių bylų teisenos įstatyme nėra nuostatų, kurios patvirtintų, kad viešojo administravimo institucija kaip proceso šalis turi būti suprantama tik kaip juridinis asmuo, todėl prašo pakeisti netinkamą atsakovą, t. y. Tarnybą, tinkamu atsakovu, t.y. Garbės teismu, kurio sprendimas yra skundžiamas, o Tarnybą laikyti trečiuoju suinteresuotu asmeniu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Domus-optima“ atsiliepime (t. 2, b. l. 80–81) nurodė, kad sutinka su skundu, ir prašė jį tenkinti. Paaiškino, kad atsakovės atsiliepime ir Garbės teismo skundžiamame sprendime išdėstytos pozicijos dėl drausminės nuobaudos skyrimo termino skiriasi: Garbės teismas laikėsi pozicijos, jog tokie senaties terminai negali būti taikomi, o atsakovė iš dalies sutiko su pareiškėjo skundu, kad tai yra teisės spragos problema, tačiau ją sprendė ne ieškodama panašiausio įstatymo, o siūlo nepagrįstai taikyti bendrąjį civiliniams teisiniams santykiams nustatytą 10 metų senaties terminą. Mano, kad atsakovės pozicija yra nepagrįsta, nes jokiai drausminei atsakomybei netaikomi tokie ilgi senaties terminai, todėl įstatymo analogijos būdu užpildant ir atsakovės pripažįstamą teisės spragą turi būti ieškoma panašiausio įstatymo.

Teismo posėdyje pareiškėjas, jo ir trečiojo suinteresuoto asmens UAB ,,Domus-optima“ atstovas skundą palaikė, remdamiesi jame nurodytais motyvais, ir prašė jį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad 2013-01-29 parengiamojo posėdžio metu keliant pareiškėjui drausmės bylą buvo pažeisti Garbės teismo teisėtumo, nešališkumo ir objektyvumo veiklos principai, įtvirtinti Nuostatų 3.2, 3.3 ir 3.6 p., nes į parengiamąjį posėdį Garbės teismas pakvietė tik vieną ginčo šalį (Tarnybą), tačiau nepakvietė pareiškėjo. Be to, parengiamajame Garbės teismo posėdyje jo nariai išsakė išankstinę poziciją dėl padaryto pažeidimo. Pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovo nuomone, M. R., kuris su 2012-11-30 raštu kreipėsi į Tarnybą, prašydamas išnagrinėti, ar pareiškėjo surašyta Ataskaita atitinka teisės aktų reikalavimus, yra nesuinteresuotas subjektas, todėl Tarnyba turėjo atsisakyti nagrinėti jo paklausimą. Mano, kad nėra būtinos atsakomybės taikymo sąlygos, t. y. padarytų pažeidimų nepatvirtina galiojančios teismų nutartys, sprendimai, nuosprendžiai (Taisyklių 20.3 p.). Be to, pateikė prašymą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą ir siekia išsiaiškinti, ar Įstatymo 29 str. 3 d., kurioje nustatytas principas, jog drausmės bylą kelia pats Garbės teismas, kuris ir nagrinės bylą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Atsakovės atstovės teismo posėdyje nurodė, kad palaiko atsiliepime išdėstytus argumentus, ir prašė skundą atmesti. Papildomai paaiškino, kad Garbės teismo konstatuotų pažeidimų padarymas šioje byloje nebuvo paneigtas. Atkreipė dėmesį, kad Garbės teismo veikimo principas, kai jis nagrinėja savo iškeltas drausmės bylas, nėra unikalus. Mano, kad nėra pagrindo abejoti tokio reglamentavimo konstitucingumu ir dėl to kreiptis į Konstitucinį Teismą. Pabrėžė, kad Tarnybos atstovė Garbės teismo parengiamojo posėdžio metu tik pristato teikimą iškelti drausmės bylą ir atsako į kilusius klausimus. Tarnybos atstovių nuomone, LVAT savo praktikoje laikosi pozicijos, kad teisės principas lex retro non agit nėra pažeidžiamas Garbės teismui skiriant nuobaudas už pažeidimus, padarytus vykdant veiklą iki 2012-05-01.

Skundas tenkintinas.

Ginčas kilo dėl Garbės teismo 2013-02-26 sprendimo Nr. GT-12(13)-S „Dėl drausminės nuobaudos A. Z. skyrimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2011-09-07 pareiškėjas surašė Nebaigto statyti daugiabučio gyvenamojo namo nuomojamame žemės sklype vertinimo ataskaitą Nr. 11-08-21 (t. 1, b. l. 37–199, t. 2, b. l. 1–12). M. R. su 2012-11-30 raštu kreipėsi į Tarnybą, prašydamas išnagrinėti, ar pareiškėjo surašyta Ataskaita atitinka teisės aktų reikalavimus (t. 1, b. l. 33–36). Tarnyba 2012-12-10 raštais Nr. T(1.13)A2-509(12) ir Nr. T(1.13)A2-510(12) kreipėsi į pareiškėją ir UAB „Domus-optima“ dėl informacijos, duomenų ir paaiškinimų, susijusių su Ataskaita ir jos rengimu, pateikimo (t. 2, b. l. 15–18). 2012-12-31 raštu Nr. 12-106 pareiškėjas ir trečiasis suinteresuotas asmuo UAB ,,Domus-optima“ Tarnybai pateikė paaiškinimus dėl Ataskaitos rengimo ir taikytų skaičiavimų (t. 2, b. l. 29–34). Tarnyba, vadovaudamasi Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 29 str. 2 d., Garbės teismui 2013-01-17 pateikė teikimą Nr. GT-7(13)-T iškelti pareiškėjui drausmės bylą (t. 2, b. l. 36–37). Prie minėto teikimo Tarnyba pridėjo Tarnybos 2013-01-17 išvadą Nr. GT-7(13)-I ,,Dėl turto vertintojo A. Z. veiksmų rengiant Nebaigto statyti daugiabučio gyvenamojo namo nuomojamame žemės sklype vertinimo ataskaitą Nr. 11-08-21“ (t. 2, b. l. 38–39). Garbės teisme 2013-01-29 surašytas parengiamojo posėdžio protokolas GT-6(13)-P, kuriame nutarta iškelti vertintojui drausmės bylą (t. 2, b. l. 41–42). Garbės teisme 2013-02-26 įvyko posėdis, kuris įformintas posėdžio protokolu Nr. GT-8(13)-P (t. 2, b. l. 43–46). Tą pačią dieną buvo priimtas garbės teismo sprendimas, vadovaujantis Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 29 str. 4 d. 1 p., skirti turto vertintojui A. Z. drausminę nuobaudą – pastabą (t. 2, b. l. 47–54).

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, Nuostatai, Metodika ir Taisyklės.

Įstatymo 28 str. 5 d. nustatytos Garbės teismo pareigos: nagrinėti turto arba verslo vertintojų drausmės bylas; kviesti turto arba verslo vertintojus dalyvauti Garbės teismo posėdžiuose nagrinėjant jų drausmės bylas; priimti sprendimus dėl drausminių nuobaudų turto arba verslo vertintojui skyrimo arba drausmės bylos nutraukimo. Už Įstatymo, Tarptautinių vertinimo standartų, Europos vertinimo standartų, Turto ir verslo vertinimo metodikos, Turto arba verslo vertintojų profesinės etikos kodekso pažeidimus Garbės teismas turto arba verslo vertintojui skiria vieną iš šių drausminių nuobaudų: pastabą; papeikimą; turto arba verslo vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo sustabdymą arba kitų valstybių narių turto arba verslo vertintojo, kuris laikinai arba vienkartinai vertina turtą arba verslą Lietuvos Respublikoje, teisės verstis turto arba verslo vertinimo veikla laikiną apribojimą ir kvalifikacijos patikrinimą; turto arba verslo vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo arba kitų valstybių narių turto arba verslo vertintojo, kuris laikinai arba vienkartinai vertina turtą arba verslą Lietuvos Respublikoje, teisės verstis turto arba verslo vertinimo veikla panaikinimą (Įstatymo 29 str. 1 ir 4 d.). Iš minėto teisinio reglamentavimo matyti, kad Garbės teismas už teisės aktų pažeidimus turto arba verslo vertintojui gali skirti vieną iš keturių drausminių nuobaudų. Pagal Nuostatų 3.5 p. Garbės teismas savo veikloje vadovaujasi proporcingumo principu, t. y. Garbės teismo sprendimo mastas ir griežtumas turi būti proporcingi vertintojo padarytų Įstatymo nurodytų pažeidimų mastui ir pasekmėms. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui buvo paskirta švelniausia Įstatymo 29 str. 4 d. įtvirtinta drausminė nuobauda – pastaba.

Pareiškėjas mano, kad dėl drausminės nuobaudos skyrimo senaties termino pasibaigimo drausmės byla turėjo būti nutraukta. Kadangi teisės aktai nenustato turto vertintojų drausminės atsakomybės senaties terminų, pareiškėjo nuomone, Garbės teismas privalėjo užpildyti įstatymo taikymo spragą analogijos būdu, taikydamas Darbo kodekso nuostatas. Pabrėžė, kad pareiškėjas galimą pažeidimą, kuris buvo išaiškintas 2012-11-30, padarė 2011-09-07, todėl 6 mėnesių naikinamasis drausminės nuobaudos skyrimo terminas pasibaigė 2012-03-07. Atsakovė pažymėjo, kad tais atvejais, kai įstatyme nenustatyta kitaip, turi būti taikomas bendrasis senaties terminas, kuris yra dešimt metų. Garbės teismas ginčijamame sprendime šį pareiškėjo argumentą atmetė kaip nepagrįstą, nes teisės aktai nenustato turto vertintojų drausminės atsakomybės senaties terminų ir nenukreipia į darbo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus.

Teismas konstatuoja, kad teisės aktai, reglamentuojantys pareiškėjo atsakomybės atvejį, t. y. Įstatymas ir Nuostatai, nenustato drausminės atsakomybės taikymo senaties termino. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), analizuodamas šią problemą, pabrėžė, kad negalima tokia situacija, kai asmeniui, galimai padariusiam drausminį nusižengimą, neribotą laiką galėtų būti taikoma atsakomybė (2013-11-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1551/2013). Minėtoje nutartyje LVAT padarė išvadą, kad, nesant specialaus įstatymo, nustatančio turto vertintojo drausminės atsakomybės terminą, pirmosios instancijos teismas, remdamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str. 6 d., pagrįstai taikė ginčo santykiams panašius santykius reguliuojantį teisės aktą – Valstybės tarnybos įstatymą – ir šio įstatymo 30 str. 1 d. nustatytą trejų metų terminą, per kurį gali būti skiriama drausminė nuobauda. Byloje nėra ginčo, kad A. Z. 2013-02-26 drausminė nuobauda skirta už 2011-09-07 padarytą pažeidimą, todėl 3 metų naikinamasis drausminės nuobaudos skyrimo terminas, skaičiuojamas nuo pažeidimo padarymo dienos, nebuvo praleistas. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatuoja, kad nors Garbės teismas skundžiamame sprendime pareiškėjo argumentą dėl drausminės nuobaudos skyrimo senaties termino taikymo atmetė remdamasis neteisingais motyvais (atsisakė taikyti įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius), tačiau nėra pagrindo naikinti ginčijamą sprendimą šiuo pagrindu, nes pagal minėtą LVAT praktiką taikytinas trejų metų drausminės nuobaudos skyrimo senaties terminas šiuo atveju nebuvo praleistas.

Pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovo nuomone, M. R., kuris su 2012-11-30 raštu kreipėsi į Tarnybą, prašydamas išnagrinėti, ar pareiškėjo surašyta Ataskaita atitinka teisės aktų reikalavimus (t. 1, b. l. 33–36), yra nesuinteresuotas subjektas, todėl Tarnyba turėjo atsisakyti nagrinėti jo paklausimą, t. y. drausmės byla iškelta remiantis nekompetentingo asmens kreipimųsi. Pagal Įstatymo 26 str. 2 d. 3 p. Tarnyba nagrinėja paklausimus dėl turto arba verslo vertinimo ataskaitos atitikties šio įstatymo 22 str. nustatytiems reikalavimams. Nagrinėdama minėtus paklausimus, Tarnyba vadovaujasi 2013-04-15 Tarnybos direktoriaus įsakymu Nr. B1-14 patvirtintomis Paklausimų dėl turto arba verslo vertinimo ataskaitų atitikties Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams nagrinėjimo taisyklėmis. Įstatymo 29 str. 2 d. nustatyta, kad Garbės teismui rašytinį teikimą iškelti turto arba verslo vertintojui drausmės bylą pagal esamą (asmenų raštu pateiktą arba Tarnybos turimą) informaciją apie šio straipsnio 1 d. nurodytus pažeidimus per ne ilgiau kaip 10 darbo dienų nuo šios informacijos gavimo (paaiškėjimo) dienos parengia ir pateikia Tarnyba. Teismas konstatuoja, kad nepagrįstas pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovo argumentas, jog Tarnyba turėjo atsisakyti nagrinėti M. R. paklausimą, nes minėtos taisyklės, kuriomis remiasi pareiškėjo atstovas, pagrįsdamas savo poziciją, buvo priimtos po ginčijamo Garbės teismo sprendimo priėmimo, o kaip matyti iš Įstatymo 29 str. 2 d., M. R. kreipimosi į Tarnybą metu (2012-11-30) besikreipiančių subjektų ratas ribojamas nebuvo.

Be to, ginčijamo Garbės teismo sprendimo neteisėtumą pareiškėjas sieja ir su aplinkybe, kad ginčas buvo išspręstas atgal taikant nuo 2012-05-01 įsigaliojusį įstatymą, kuris negaliojo Ataskaitos surašymo metu. Pabrėžė, kad turto vertintojo drausminės atsakomybės sąvoka Įstatyme atsirado tik nuo 2012-05-01 ir tik nuo tada buvo nustatyta nauja atsakomybės rūšis turto vertintojams – drausminė atsakomybė. Mano, kad nėra būtinos atsakomybės taikymo sąlygos, t. y. padarytų pažeidimų nepatvirtina galiojančios teismų nutartys, sprendimai, nuosprendžiai (Taisyklių 20.3 p.). Atsakovė pažymėjo, kad Įstatyme nenustatyta, jog kreipimuisi į Garbės teismą būtina sąlyga, jog turto vertinimo veiksmai būtų atlikti ir turto vertinimo ataskaita parengta tik po Įstatymo įsigaliojimo. Pabrėžė, kad 2012-05-01 įsigaliojo ne naujas Įstatymas, o tik nauja Įstatymo redakcija, t. y. išliko tų pačių teisinių santykių tęstinumas. Tarnybos nuomone, tiek iki Įstatymo naujos redakcijos įsigaliojimo 2012-05-01, tiek po jos įsigaliojimo turto vertintojams, pažeidusiems teisės aktus, reglamentuojančius turto vertintojų veiklą, buvo taikomos atitinkamos poveikio priemonės, pasikeitė tik jų forma ir rūšys. Pabrėžė, kad naujas teisinis reglamentavimas įtvirtino galimybę turto vertintojams taikyti švelnesnes nuobaudas už padarytus teisės aktų pažeidimus, todėl Įstatymas, švelninantis atsakomybę už teisės aktų pažeidimus, taikytinas ir tai nelaikytina lex retro non agit principo pažeidimu.

Pažeidimo padarymo metu galiojusių Taisyklių 20.3 p. buvo nustatyta, kad turto vertintojo pažymėjimo galiojimas panaikinamas, jeigu turto vertintojas pažeidžia Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius turto ir (arba) verslo vertinimą arba turto vertintojų veiklą, ir tai patvirtina galiojančios teismų nutartys, sprendimai, nuosprendžiai, Lietuvos Respublikos teisės aktus, reglamentuojančius turto vertintojų veiklą, ir (arba) Turto vertintojo profesinės etikos kodeksą ir tai, remdamasis dokumentais pagrįstais asmenų skundais, patvirtina instituto atsakingas darbuotojas savo išvadoje, teikiamoje instituto direktoriui kartu su siūlymu panaikinti turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimą. Aiškindamas minėtą nuostatą, LVAT 2012-09-28 sprendime administracinėje byloje Nr. A556-2199/2012 nurodė, kad turto vertintojo pažymėjimo galiojimas panaikinimas, kai yra nustatomi teisės aktų pažeidimai, reglamentuojantys turto vertintojų veiklą, ir (arba) Turto vertintojo profesinės etikos kodekso pažeidimai, o tuos pažeidimus patvirtina instituto atsakingas darbuotojas visa tai atvaizduodamas savo išvadoje, kuri, teisėjų kolegijos nuomone, taip, kaip numatė teisėkūros subjektas, turi baigtis siūlymu panaikinti turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimą, jei prieinama išvados, kad priešinga teisei ar profesinei etikai veika reikalauja griežto ir veiksmingo atsako. Kadangi šiuo atveju pareiškėjui atsakomybė buvo taikyta už pažeidimus, padarytus surašant Ataskaitą, t. y. už turto vertintojo veiklą, remiantis minėta LVAT praktika, nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad padarytų pažeidimų patvirtinimas galiojančiose teismų nutartyse, sprendimuose, nuosprendžiuose buvo būtina atsakomybės taikymo sąlyga.

Iki 2012-05-01 galiojusi Įstatymo redakcija turto vertintoją, be kita ko, įpareigojo vadovautis įstatymais ir kitais teisės aktais, Turto vertintojo profesinės etikos kodeksu; sąžiningai ir rūpestingai atlikti pareigas, profesionaliai atlikti vertinimą (12 str. 1 ir 2 p.). Turto vertintojų ir turtą vertinančių įmonių veiklos valstybinę priežiūrą atliko Lietuvos Respublikos audito, apskaitos ir turto vertinimo institutas (Įstatymo 27 str.). Įstatymo 28 str. 1 d. 3 p. buvo nustatyta, kad turto vertintojų ir turtą vertinančių įmonių veiklos valstybinę priežiūrą atliekanti institucija turi teisę išduoti, panaikinti, pratęsti, sustabdyti turto vertintojų kvalifikacijos pažymėjimus ir panaikinti jų sustabdymą. Iki 2012-05-01 atsakomybės turto vertintojui už teisės aktų, reglamentuojančių turto vertintojų veiklą, pažeidimą taikymo tvarka buvo nustatyta Taisyklėse, kurių 20.3 p. vienintelė atsakomybės forma turto vertintojui buvo jam išduoto kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo panaikinimas. Nuo 2012-05-01 įsigaliojusioje Įstatymo redakcijoje nustatyta, kad turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių veiklos priežiūrą atlieka Priežiūros įstaiga (25 str.). Tokia priežiūros įstaiga nuo 2012-05-01 yra Tarnyba, kuri pagal finansų ministro 2012-03-26 įsakymo Nr. 1K-116 2 p. patvirtintų Tarnybos nuostatų 9.2 p. pagal finansų ministro patvirtintas Turto ir verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių veiklos patikrinimo taisykles atlieka turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių turto arba verslo vertinimo veiklos patikrinimus.

Šiuo metu galiojančioje Įstatymo 28 str. 5 d. 1 p. redakcijoje įtvirtinta Garbės teismo pareiga nagrinėti turto arba verslo vertintojų drausmės bylas, o 3 punkte – pareiga priimti sprendimus dėl drausminių nuobaudų turto arba verslo vertintojui skyrimo arba drausmės bylos nutraukimo. Už pažeidimus Garbės teismas turto arba verslo vertintojui skiria vieną iš keturių Įstatymo 29 str. 4 d. nustatytų drausminių nuobaudų. Atsižvelgęs į tai, teismas daro išvadą, kad nors 2012-05-01 įsigaliojusioje naujoje Įstatymo redakcijoje pasikeitė atsakomybę taikantis subjektas, skiriamos sankcijos rūšys, atsakomybė įvardinta kaip drausminė, tačiau turto vertintojų atsakomybė už rengiant ataskaitas padarytus pažeidimus buvo ir iki naujos Įstatymo redakcijos įsigaliojimo 2012-05-01. Taigi, iš pasikeitusio teisinio reguliavimo matyti, kad atlikti turto vertintojo A. Z. veiklos patikrinimą (Ataskaitos atitiktį jos surašymo metu galiojusioms Įstatymo nuostatoms) pareigą turėjo Tarnyba, o nagrinėti pareiškėjo drausmės bylą ir priimti sprendimą dėl drausminės nuobaudos skyrimo – Garbės teismas. Todėl pagrįsta atsakovės pozicija, kad turto vertintojo veiksmai, surašant ataskaitą iki 2012-05-01, turi būti nagrinėjami remiantis iki 2012-05-01 galiojusių teisės aktų reikalavimais, tačiau sprendžiant klausimą dėl atsakomybės vadovaujamasi sprendimo dėl atsakomybės taikymo priėmimo metu galiojančiais teisės aktais, nes neigiamas pasekmes dėl nustatytų reikalavimų nesilaikymo gali sukelti tik galiojantys teisės aktai. Pažymėtina, kad, priimdamas byloje ginčijamą sprendimą, Garbės teismas taikė vieną iš Įstatymo 29 str. 4 d. nustatytų drausminių nuobaudų.

Nors 2012-05-01 nauja redakcija įsigaliojusiame Įstatyme nenustatyta atgalinio veikimo galia, tačiau sprendžiant klausimą, ar pareiškėjui galėjo būti taikyta drausminė atsakomybė lex retro non agit principo taikymo aspektu už Ataskaitą, kuri buvo parengta iki 2012-05-01, būtina nustatyti, ar dabar galiojantis teisinis reguliavimas nagrinėjamu atveju yra palankesnis pareiškėjui, ar pablogino jo teisinę padėtį, lyginant su galima turto arba verslo vertintojo atsakomybe pagal iki 2012-05-01 galiojusia Įstatymo redakcija.

Teisėjų kolegija, palyginusi sankcijas, skiriamas už padarytą pažeidimą, konstatuoja, kad, 2012-05-01 įsigaliojus naujai Įstatymo redakcijai, išliko galimybė kaip sankciją taikyti turto arba verslo vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo panaikinimą, tačiau nustatytos ir trys švelnesnės atsakomybės formos – pastaba, papeikimas ir turto arba verslo vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo sustabdymas arba kitų valstybių narių turto arba verslo vertintojo, kuris laikinai arba vienkartinai vertina turtą arba verslą Lietuvos Respublikoje, teisės verstis turto arba verslo vertinimo veikla laikinas apribojimas ir kvalifikacijos patikrinimas. Taigi vertinant tik taikytinas sankcijas, galiojantis Įstatymas yra palankesnis pareiškėjui. Tai patvirtina aplinkybė, kad pareiškėjui nagrinėjamu atveju buvo skirta pati švelniausia iš galimų nuobaudų – pastaba. Visgi, teisėjų kolegijos nuomone, sprendžiant, ar nebuvo pažeistas lex retro non agit principas, t. y. ar pareiškėjui buvo pritaikytas švelnesnis įstatymas, svarbu įvertinti ne tik taikytinas sankcijas, tačiau ir aplinkybę, ar už šiuo atveju nustatytus pažeidimus pagal iki 2012-05-01 galiojusį reglamentavimą pareiškėjui apskritai kiltų kokios nors neigiamos pasekmės, t. y. ar už tokio pobūdžio ir sunkumo pažeidimus, kurie buvo nustatyti, pagal iki 2012-05-01 galiojusį reglamentavimą pareiškėjui būtų taikyta atsakomybė ir panaikintas turto vertintojo pažymėjimo galiojimas. Minėtas vertinimas yra reikšmingas tuo aspektu, kad, jeigu pagal ankstesnį reglamentavimą pareiškėjui neigiamos teisinės pasekmės apskritai nebūtų kilusios, tai naujasis reglamentavimas šiuo konkrečiu atveju turėtų būti vertintinas kaip griežtinantis atsakomybę (pabloginantis pareiškėjo padėtį tuo aspektu, kad jam skirta pastaba kaip drausminė nuobauda).

Pažymėtina, kad Garbės teismas ginčijamame sprendime konstatavo tokius pažeidimus: 1) Metodikos 18 ir 83 p., nustatančių, kad turto apžiūrėjimo ir įvertinimo aktą pasirašo turto vertintojas, pažeidimą; 2) pažeidimą, susijusį su tuo, kad pareiškėjas: nepakankamai išsamiai aprašė likutinės vertės metodo kaip lyginamosios vertės ir kaštų metodų derinio taikymą, nepateikė išsamios informacijos apie sąlygas ir aplinkybes, kurios galėtų turėti įtakos turto vertinimui ir į kurias nebuvo atsižvelgta, bei apie vertinimo prielaidas (vertinimą atliekant minėtų metodų deriniu) (Įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2012-05-01, 23 str. 2 d. 7 ir 8 p.); nepakankamai išsamiai pagrindė turto vertės nustatymą minėtų metodų deriniu (Įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2012-05-01, 23 str. 2 d. 10 p.); nepagrįstai įtraukė žemės sklypo vertę į bendrąją atkuriamosios vertės metodu nustatytą vertinamo objekto atkuriamąją vertę (Metodikos 46 p.). Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, sprendžiant dėl turto vertintojo atsakomybės, svarbu tai, ar pažeidimai iš tiesų buvo padaryti, tačiau nereikšminga pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog Ataskaitos užsakovas niekada nereiškė jokių pretenzijų dėl jos turinio, formos bei turto vertės.

Dėl pirmojo pažeidimo pastebėtina, kad byloje nėra ginčo, jog Turto apžiūrėjimo ir įvertinimo aktą Nr. 11-08-22 pasirašė UAB „Domus-optima“ turto vertintojo asistentu dirbęs S. J., turėjęs turto vertintojo asistento kvalifikaciją. Pareiškėjas nesutinka su Garbės teismo pozicija, kad tai laikytina Metodikos 18 ir 83 p. pažeidimu, nes pagal tuo metu galiojusių Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-09-28 nutarimu Nr. 1157 patvirtintų Turto vertintojų kvalifikacijos reikalavimų 1 p. vertintojo asistentas taip pat buvo laikomas turto vertintoju, todėl turėjo teisę pasirašyti turto apžiūrėjimo ir įvertinimo aktą. Be to, atkreipė dėmesį, kad dabar galiojančioje Įstatymo redakcijoje nėra nuostatos, kad turto vertintojas (pagal kvalifikaciją) privalo pasirašyti turto vertinimo ataskaitos apžiūros aktą, tai gali padaryti ir turto vertintojas asistentas (pagal kvalifikaciją). Atsakovė pabrėžė, kad nors turto vertintojo asistentas ir galėjo pasirašyti turto apžiūrėjimo ir įvertinimo aktą, tačiau šis turėjo būti patvirtintas ir turto vertintojo parašu, nes Įstatymo 9 str. 2 d. 1 p. buvo nustatyta, jog vertintojas asistentas atlieka vertinimus vadovaujamas vertintojo, vyresniojo vertintojo arba vertintojo eksperto, o jo parengti ir pasirašyti vertinimo dokumentai turi būti patvirtinti vieno iš minėtų kvalifikacijos lygių specialisto. Pažymėtina, kad Metodikos 18 ir 83 p. vartojama sąvoka turto vertintojas yra apibrėžta Metodikos 2.5 p., kuriame įtvirtinta, kad turto vertintojas – nepriekaištingos reputacijos fizinis asmuo, turintis atitinkamą išsimokslinimą oficialiai pripažintoje mokymo institucijoje, kvalifikacinį turto vertinimo pažymėjimą ir pakankamai patirties bei kompetencijos, kad galėtų įvertinti turtą. Iš Ataskaitos surašymo metu galiojusios Įstatymo 9 str. 1, 3 d. redakcijos matyti, kad turto vertintojams galėjo būti suteikiama vertintojo asistento, vertintojo, vyresniojo vertintojo, vertintojo eksperto kvalifikacija, išduodamas turto vertintojo kvalifikacijos pažymėjimas. Įvertinęs minėtas nuostatas, teismas daro išvadą, kad turto apžiūrėjimo ir įvertinimo aktą galėjo pasirašyti ir turto vertintojas asistentas (pagal kvalifikaciją), tačiau, vadovaujantis Įstatymo 9 str. 2 d. 1 p., tokiu atveju jo pasirašytas turto apžiūrėjimo ir įvertinimo aktas turėjo būti patvirtintas vertintojo, vyresniojo vertintojo arba vertintojo eksperto (pagal kvalifikaciją). Taigi Garbės teismas pagrįstai nustatė Metodikos 18 ir 83 p. pažeidimą. Pareiškėjo argumentas dėl pasikeitusios turto apžiūrėjimo ir įvertinimo akto pasirašymo tvarkos nėra svarbus, nes, kaip jau minėta, kad Ataskaita turi atitikti jos surašymo metu galiojusius teisės aktų reikalavimus.

Dėl antrosios grupės pažeidimų pažymėtina, kad Įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2012-05-01, 23 str. 2 d. 7, 8 ir 10 p. buvo nustatyta, kad turto vertinimo ataskaitoje turi būti: sąlygos ir aplinkybės, kurios galėtų turėti įtakos turto vertinimui ir į kurias nebuvo atsižvelgta; vertinimo prielaidos, ypatybės ir metodai; turto vertės nustatymo pagrindimas. Tais atvejais, kai vertinamas objektas yra nekilnojamasis turtas su žemės sklypu, atskirai palyginamosios vertės metodu nustatoma žemės sklypo vertė (šis reikalavimas netaikomas, jeigu nekilnojamasis turtas yra susijęs su nuomojamu žemės sklypu) (Metodikos 46 p.).

Pritartina Garbės teismo pozicijai, kad pareiškėjas Ataskaitoje nepateikė išsamios informacijos apie sąlygas ir aplinkybes, kurios galėtų turėti įtakos turto vertinimui ir į kurias nebuvo atsižvelgta (Įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2012-05-01, 23 str. 2 d. 7 p.). Teismo nuomone, nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad Ataskaitos 4.1 p. 1–2 pastraipose aprašomos sąlygos ir aplinkybės, kurios galėtų turėti įtakos turto vertei ir į kurias nebuvo atsižvelgta, nes minėtose pastraipose (t. 1, b. l. 50) aprašomas likutinės vertės metodas, tačiau aiškiai neįvardijamos sąlygos ir aplinkybės, kurios nagrinėjamu atveju galėtų turėti įtakos turto vertinimui ir į kurias konkrečiu atveju nebuvo atsižvelgta. Be to, pareiškėjas Ataskaitoje nepateikė išsamios informacijos apie vertinimo prielaidas (Įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2012-05-01, 23 str. 2 d. 8 p.). Pareiškėjo nurodoma prielaida, pateikta Ataskaitos 3.3 p. (t. 1, b. l. 49), daroma dėl butų realizavimo termino, bet ne dėl projekto ateities vystymo galimybių, t. y. Ataskaitoje nėra daroma prielaida, kad objektas gali būti baigtas vystyti, nors tokia prielaida dėl investicinio projekto ateities vystymo galimybių pareiškėjas remiasi. Minėti Ataskaitos trūkumai turėjo įtakos ir tam, kad turto vertės nustatymo pagrindimas Ataskaitoje pateiktas nepakankamai neišsamiai (Įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2012-05-01, 23 str. 2 d. 10 p.).

Pareiškėjas mano, kad Metodikos 46 p. nuostata aiškintina kaip leidžianti vertintojui pačiam spręsti, ar įtraukti nuomojamo žemės sklypo nuomos rinkos vertę ar neįtraukti į vertinamo objekto rinkos vertę. Pritartina atsakovės ir Garbės teismo padarytai išvadai, kad žemės sklypo vertė nepagrįstai įtraukta į bendrąją atkuriamosios vertės metodu nustatytą vertinamo objekto atkuriamąją vertę, nes Metodikos 46 p. reikalavimas nustatyti žemės sklypo vertę ir ją įtraukti į vertinamo objekto atkuriamąją vertę netaikomas, jeigu nekilnojamasis turtas yra susijęs su nuomojamu žemės sklypu. Šiuo atveju nėra ginčo, kad vertintas nekilnojamasis turtas yra susijęs su nuomojamu žemės sklypu.

Įvertinus padarytus pažeidimus, jų kiekį, pobūdį, sunkumą, pasekmes ir proporcingumo principą, teisėjų kolegijos nuomone, pagal ankstesnį reglamentavimą pareiškėjui neigiamos teisinės pasekmės apskritai nebūtų kilusios, t. y. už padarytus pažeidimus pagal tuo metu galiojusius teisės aktus jam nebūtų panaikintas turto vertintojo pažymėjimo galiojimas. Esant tokiai situacijai, teismas daro išvadą, kad atsakomybės taikymas (nors ir švelniausios nuobaudos skyrimas) neatitiktų teisingumo ir protingumo principų. Be to, atsakomybės taikymas pagal pasikeitusį reglamentavimą, kai tokia atsakomybė pagal pažeidimo metu galiojusius teisės aktus nebūtų pritaikyta, vertintinas kaip pareiškėjo teisinės padėties pabloginimas, todėl taip pažeidžiamas lex retro non agit principas.

Be to, pareiškėjas ir jo atstovas pažymėjo, kad 2013-01-29 parengiamojo posėdžio protokolas ir garso įrašas patvirtina, jog keliant drausmės bylą buvo pažeisti Garbės teismo teisėtumo, nešališkumo ir objektyvumo veiklos principai, įtvirtinti Nuostatų 3.2, 3.3 ir 3.6 p. Pagal Nuostatų 3.3.2 p. Garbės teismo narys negali reikšti savo pažiūrų ar išankstinės nuomonės apie drausmės bylos baigtį. Garbės teismo parengiamojo posėdžio garso įraše girdėti, kad vienas Garbės teismo narys, paklausus, ar galime konstatuoti, kad neteisingai buvo pritaikytas metodas, atsakė, kad iš dalies teisingai, iš dalies ne, t. y. Garbės teismo narys jau parengiamojo posėdžio metu iš dalies patvirtino pažeidimo egzistavimą, taigi išreiškė savo nuomonę ir dėl drausmės bylos baigties, o tai nesuderinama su Nuostatų 3.3.2 p. detalizuotu objektyvumo principu.

Garbės teismas, be Įstatyme nurodytų teisių, turi teisę: kviesti Garbės teismo posėdyje dalyvauti Priežiūros įstaigos, pateikusios teikimą dėl drausmės bylos iškėlimo, parengtą užpildant Nuostatų 1 priede pateiktą formą, atstovą (-us); kviesti į Garbės teismo posėdį kitus asmenis, kurie gali pateikti informaciją (paaiškinimus, duomenis ar pan.), reikalingą nagrinėjant drausmės bylą (Nuostatų 6 p.). Nuostatų 10 p. nustatyta, kad Garbės teismo sekretorius suderina su Garbės teismo nariais Garbės teismo pirmininko siūlomą parengiamojo Garbės teismo posėdžio datą ir laiką ir apie tai informuoja Garbės teismo narius. Parengiamajame Garbės teismo posėdyje Garbės teismo nariai susipažįsta su teikimu ir nusprendžia, ar yra pagrindas kelti drausmės bylą (Nuostatų 12 p.). Iš minėtų nuostatų matyti, kad parengiamasis Garbės teismo posėdis yra skirtas Garbės teismo nariams susipažinti su teikimu ir nuspręsti, ar yra pagrindas kelti drausmės bylą, t. y. įvertinti teikimo pagrįstumą. Pažymėtina, kad Nuostatų 6 p. reglamentuojama Garbės teismo teisė reikiamus asmenis kviesti į Garbės teismo posėdį, tačiau nei Įstatyme, nei Nuostatuose expressis verbis nėra nustatyta Garbės teismo teisė į parengiamąjį posėdį kviesti ginčo šalis. Iš Garbės teismo 2013-01-29 parengiamojo posėdžio protokolo GT-6(13)-P (t. 2, b. l. 41–42) matyti, kad parengiamajame posėdyje dalyvavo Tarnybos atstovė, tačiau pareiškėjas į parengiamąjį posėdį kviestas nebuvo, t. y. buvo sudarytos sąlygos vienai iš ginčo šalių įtakoti drausmės bylos iškėlimą. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo atveju į Garbės teismo parengiamąjį posėdį pakvietus Tarnybos atstovę, tačiau nepakvietus pareiškėjo, buvo sudarytos sąlygos pažeisti asmenų lygiateisiškumo principą. Be to, parengiamojo Garbės teismo posėdžio garso įraše kelis kartus girdėti Garbės teismo narių išsakytas poreikis išklausyti pareiškėjo paaiškinimus. Tai patvirtina pareiškėjo dalyvavimo Garbės teismo parengiamajame posėdyje svarbą, o tai reiškia, kad pareiškėjo dalyvavimas šiame posėdyje galėjo lemti tai, kad drausmės byla būtų buvusi apskritai neiškelta.

Be to, pareiškėjas pateikė prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą ir siekia išsiaiškinti, ar Įstatymo 29 str. 3 d., kurioje nustatytas principas, jog drausmės bylą kelia pats Garbės teismas, kuris ir nagrinės bylą, neprieštarauja Konstitucijai. Paaiškino, kad Įstatymo 29 str. 3 d. nustatytas principas, jog drausmės bylą kelia pats Garbės teismas, kuris ir nagrinės bylą, yra unikalus ir nebūdingas garbės teismams, nes drausmės bylos iškėlimo ir nagrinėjimo funkcijos įprastai būna pavestos vykdyti skirtingiems subjektams, kad būtų užtikrintas nešališkumas ir objektyvumas. Atsakovės atstovės atkreipė dėmesį, kad Garbės teismo veikimo principas, kai jis nagrinėja savo iškeltas drausmės bylas, nėra unikalus, nes Lietuvoje taip veikia dar du garbės teismai. Teisėjų kolegijos nuomone, kompetencijos suteikimas Garbės teismui pačiam kelti ir nagrinėti drausmės bylas pats savaime nekelia abejonių dėl atitikties Konstitucijai, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkintinas.

Remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, išdėstytais motyvais ir teisės aktų analize, teismas daro išvadą, kad ginčijamas Garbės teismo 2013-02-26 sprendimas Nr. GT-12(13)-S „Dėl drausminės nuobaudos A. Z. skyrimo“ negali būti laikytinas teisėtu, todėl naikintinas, t. y. pareiškėjo skundas tenkintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 2 p.).

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 2 p., 127 ir 129 str.,

n u s p r e n d ė:

Pareiškėjo A. Z. skundą tenkinti.

Panaikinti Turto arba verslo vertintojų garbės teismo 2013-02-26 sprendimą Nr. GT-12(13)-S „Dėl drausminės nuobaudos A. Z. skyrimo“.

Netenkinti pareiškėjo prašymo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai                                                                                        Raimondas Blauzdžius

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Halina Zaikauskaitė