Civilinė byla Nr. 3K-3-102-421/2020
Teisminio proceso Nr. 2-49-3-02104-2015-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.3.4;
2.4.2.5; 2.6.7; 3.3.1.19.2
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. balandžio 29 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė), Donato Šerno (pranešėjas) ir Dalios Vasarienės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų E. A. ir S. A. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 24 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. N. ir V. N. patikslintą ieškinį atsakovams E. A., S. A., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretieji asmenys Ukmergės rajono 1-ojo notarų biuro notarė R. S., valstybės įmonė Turto bankas, dėl žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių žemės sklypo dalių priskyrimą gyvenamojo namo savininkams, restitucijos taikymą, absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą – teismui nusprendus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų, teismo procesinio sprendimo motyvavimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovai prašė teismo: 1) pripažinti negaliojančia Nacionalinės žemės tarnybos (toliau – NŽT) Ukmergės skyriaus vedėjo 2012 m. birželio 4 d. įsakymo Nr. 47VĮ-(14.47.2.)-1086 „Dėl valstybinės kitos paskirties žemės sklypo pardavimo išsimokėtinai E. A., S. A. (duomenys neskelbtini)“ dalį dėl 0,1872 ha žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas), pardavimo E. A. ir S. A. ir nustatyti, kad parduodama Žemės sklypo dalis yra 0,1670 ha; 2) pripažinti negaliojančia 2012 m. birželio 19 d. Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties (toliau – ir Sutartis) dalį dėl 0,1872 ha ploto sklypo dalies pardavimo, nustatant, kad parduodamo sklypo dalis yra 0,1670 ha; 3) taikyti restituciją natūra bei įpareigoti E. A. ir S. A. grąžinti valstybei 0,0202 ha; 4) pripažinti negaliojančia NŽT 2012 m. rugsėjo 28 d. įsakymo Nr. 47VĮ-(14.47.2.)-1822 „Dėl valstybinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini) suteikimo naudotis VĮ Ukmergės miškų urėdija“ dalį dėl VĮ Ukmergės miškų urėdijai 95 metams neatlygintinai perduodamo naudotis 0,1063 ha ploto Žemės sklypo dalies ir nustatyti, kad perduodamo naudotis sklypo plotas yra 0,0830 ha; 5) pripažinti negaliojančia 2012 m. spalio 3 d. valstybinės žemės panaudos sutarties dalį, kuria VĮ Ukmergės miškų urėdijai 95 metams neatlygintinai perduota naudotis 0,1063 ha ploto Žemės sklypo dalis, ir nustatyti, kad perduodamo sklypo dalis sudaro 0,0830 ha; 6) pripažinti negaliojančiu 2012 m. liepos 20 d. susitarimą dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo (toliau – Susitarimas); 7) nustatyti naudojimosi 0,5060 ha Žemės sklypu tvarką pagal 2015 m. liepos 16 d. matininko G. J. Žemės sklypo patikslintą planą.
3. Ieškovai nurodė, kad, VĮ Registrų centro duomenimis, gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), (toliau – gyvenamasis namas) nuosavybės teise priklauso ieškovams (198,73 kv. m), atsakovams (126,36 kv. m patalpa, suformuota name), turto patikėjimo teise valstybinį turtą taip pat valdo VĮ Ukmergės miškų urėdija (64,24 kv. m). Gyvenamasis namas su priklausiniais yra 0,5060 ha Žemės sklype, kuris buvo suformuotas atliekant kadastrinius matavimus. Atsakovams E. A. ir S. A. priklauso 468/1265 dalys sklypo (0,1872 ha), Lietuvos Respublikai – 797/1265 dalys (0,3188 ha). 2011 m. rugsėjo 23 d. NŽT buvo pateiktas prašymas sustabdyti Žemės sklypo pardavimą ir perdavimą neatlygintinai laikinai naudotis VĮ Ukmergės miškų urėdijai, nes galutinai nebuvo suformuotos ir įregistruotos Nekilnojamojo turto registre bendraturčiams priklausančios gyvenamojo namo dalys, pagal kurias jiems nustatytinos privatizuojamo Žemės sklypo dalys. NŽT, ieškovų įsitikinimu, bendraturčiams priklausančias Žemės sklypo dalis galėjo parduoti ir panaudos sutartį sudaryti tik išsprendusi klausimą dėl bendrąja daline nuosavybe valdomo gyvenamojo namo dalių nustatymo – įsiteisėjus Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 17 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. 2-96-879/2013. Atsakovams E. A. ir S. A. parduotas 202 kv. m didesnis žemės plotas, nei priklausytų pagal nuosavybės teise valdomą gyvenamojo namo dalį. NŽT siekė administracine tvarka patikslinti gyvenamojo namo dalių savininkams priklausančio namų valdos Žemės sklypo dalis. 2015 m. gegužės 14 d. vykusiame susitikime nutarta atlikti sklypo kadastrinius matavimus, plane nurodant naudojamas sklypo dalis pagal kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo dalį. Tačiau atlikus kadastrinius matavimus atsakovai E. A. ir S. A. atsisakė derinti planą, nurodydami, kad naudojimosi sklypu tvarka nustatyta ir įregistruota viešame registre.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
4. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. spalio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: pripažino negaliojančia Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo 2012 m. birželio 19 d. sutarties dalį dėl 0,0202 ha Žemės sklypo dalies perleidimo, kitą šios Sutarties dalį (dėl 0,1670 ha perleidimo) paliko galioti; taikė restituciją – įpareigojo E. A. ir S. A. grąžinti Lietuvos Respublikai 0,0202 ha Žemės sklypo dalį, o Lietuvos Respubliką – perskaičiuoti ir grąžinti E. A. ir S. A. už išsimokėtinai nuosavybės teise įsigyto Žemės valdos sklypo 0,0202 ha dalį sumokėto mokėjimo dalį; nustatė, kad Lietuvos Respublikai pagal nuosavybės teise valdomas gyvenamojo namo 19/100 dalis priklauso 0,096 ha namų valdos Žemės sklypo dalis; pripažino negaliojančiu Lietuvos Respublikos, atstovaujamos NŽT, ir E. A. bei S. A. 2012 m. liepos 20 d. susitarimą dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo; nustatė naudojimosi 0,5060 ha Žemės sklypu tvarką pagal 2015 m. liepos 16 d. matininko G. J. Žemės sklypo patikslintą planą; kitą ieškinio dalį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
5. Teismas nustatė, kad ieškovai praleido vieno mėnesio terminą NŽT įsakymams skųsti, tačiau nurodė, kad tai nereiškia, jog jie taip pat prarado teisę ginčyti pirkimo–pardavimo bei panaudos sutartis. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 5 straipsnio 2 dalies, 10 straipsnio 5 dalies 1 punkto, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 2, 3 dalių, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ patvirtintų taisyklių 6, 7 punktų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. lapkričio 13 d. nutarimu Nr. 1428 „Dėl valstybinės žemės perdavimo neatlygintinai naudotis taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių 3 punkto nuostatomis.
6. Teismas sprendė, kad gyvenamojo namo bendraturčiams V. N., V. N., E. A., S. A. ir Lietuvos Respublikai Žemės sklypo dalis NŽT turėjo nustatyti ir pirkimo–pardavimo bei panaudos sutartis sudaryti tik bendraturčiams išsprendus ginčą dėl bendrąja daline nuosavybe valdomo gyvenamojo namo dalių, t. y. įsiteisėjus Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 17 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. 2-96-879/2013. Šiuo sprendimu buvo pakeistos ieškovų (48/100), atsakovų (33/100) ir Lietuvos Respublikos (19/100), atstovaujamos VĮ Ukmergės miškų urėdijos, bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomos gyvenamojo namo dalys. Atsakovams, teismo vertinimu, neabejotinai buvo žinoma apie namo bendraturčių ginčą dėl jo dalių nustatymo, todėl nėra pagrindo sutikti su jų argumentu, kad ieškinys yra paremtas vėliau įvykusiomis faktinėmis aplinkybėmis. Aplinkybę, kad 2014 m. spalio 7 d. ieškovai papildomai įsigijo 323/12500 namo dalis, teismas laikė nereikšminga sprendžiant klausimą dėl ginčijamos Sutarties, nes ši aplinkybė nedaro įtakos atsakovams nuosavybės teise priklausančio namo daliai ir jiems priklausančio namų valdos ploto santykiui.
7. Teismas sprendė, kad valstybinės žemės pirkimo–pardavimo ir panaudos sutarčių sudarymas neišsprendus ginčo ir nesant aiškioms bendraturčiams priklausančioms gyvenamojo namo dalims prieštarauja imperatyvioms Žemės įstatymo 10 straipsnio, Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio 2 dalies nuostatoms, Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, Valstybinės žemės perdavimo neatlygintinai naudotis taisyklių nuostatoms, neatitinka protingumo ir sąžiningumo reikalavimų. Dėl to teismas pripažino negaliojančia žemės pirkimo–pardavimo sutarties dalį, kuria perleista namų valdos (duomenys neskelbtini), dalis viršija atsakovams nuosavybės teise priklausančio gyvenamojo namo dalį, nustatytą įsiteisėjusiu Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 17 d. sprendimu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.80 straipsnio 1 dalis, 6.224 straipsnis).
8. Atsižvelgdamas į tai, kad VĮ Turto bankas patikėjimo teise valdo 19/100 dalių (64,26 kv. m) gyvenamojo namo, teismas sprendė, kad yra pagrindas pripažinti negaliojančia panaudos sutarties dalį, kuria nustatyta urėdijai neatlygintinai perduoti naudotis 0,1063 ha Žemės sklypo dalį. NŽT vedėjo 2016 m. sausio 15 d. įsakymu nutraukus ginčo panaudos sutartį, teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikai, atstovaujamai NŽT, perėmusiai iš VĮ Ukmergės miškų urėdijos 0,1063 ha Žemės sklypo valdymą, pagal nuosavybės teise valdomas gyvenamojo namo dalis priklauso 0,096 ha namų valdos Žemės sklypo. Atsižvelgdamas į sutarties nutraukimo aplinkybę, teismas sprendė, kad atitinkama ieškinio dalis (dėl šios sutarties dalies pripažinimo negaliojančia) atmestina, bylos dalis nutrauktina.
9. Teismas rėmėsi CK 4.75 straipsnio 1 dalimi, 4.81 straipsniu, pripažino, kad vien tarp atsakovų E. ir S. A. ir NŽT pagal 2012 m. liepos 17 d. parengtą UAB „MTL Servisas“ planą patvirtinta Žemės sklypo naudojimosi tvarka prieštarauja imperatyvioms teisės normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 6.224 straipsnis), pažeidžia ieškovų, kaip teisėtų šios namų valdos Žemės sklypo naudotojų, teises ir teisėtus interesus ir Susitarimą panaikino.
10. Teismas pažymėjo, kad teismo proceso metu atsakovai akcentavo ieškovų pateikto Žemės sklypo plano rengimo procedūrinius pažeidimus, tačiau nepasisakė dėl ieškovų prašomos nustatyti naudojimosi Žemės sklypu tvarkos, dėl ieškovų pateiktame plane išskirtos kiekvienam bendraturčiui sklypo dalies ploto ir jo atitikties bendrosios nuosavybės dalims, naudojimosi daiktu racionalumo ir efektyvumo. Ieškovai kaip Žemės sklypo naudotojai turi teisę naudojamas sklypo dalis įsigyti iš valstybės sudarydami valstybinės žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis, vadovaudamiesi Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių nuostatomis, t. y. išsipirkdami Žemės sklypo dalį, proporcingą turimai gyvenamojo namo daliai, todėl turi reikalavimo teisę dėl Žemės sklypo naudojimo tvarkos nustatymo.
11. Teismas nurodė, kad nors atsakovai pagal NŽT pastabas koreguotame 2015 m. liepos 16 d. naudojimosi Žemės sklypu tvarkos plane (jo pateikime) įžvelgė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos – dokumento suklastojimo ar disponavimo suklastotu dokumentu – požymių, teismas su tokiais atsakovų samprotavimais nesutiko, pažymėjo, kad nurodomi žemės naudojimo tvarkos plano tikslinimo veiksmai turėjo procedūrinių trūkumų, tačiau jų nevertino kaip pavojingų veiksmų baudžiamųjų įstatymų požiūriu.
12. Išdėstytų aplinkybių pagrindu teismas sprendė, kad atsakovai nepateikė svarių argumentų ar priešieškinio dėl žemės naudojimo tvarkos, kuriuos įvertinus būtų galima teigti, jog ieškovų prašoma nustatyti naudojimosi 0,5060 ha Žemės sklypu tvarka pagal 2015 m. liepos 16 d. matininko G. J. parengtą ir NŽT pastabų pagrindu (20 kv. m padidinti Lietuvos Respublikai ir atitinkamai nuo 0,2580 ha iki 0,2560 ha sumažinti ieškovams prašomą pripažinti Žemės sklypo dalį) patikslintą Žemės sklypo planą neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų bei neužtikrina visų šalių interesų pusiausvyros principo, pažeidžia visų namų valdos Žemės sklypo naudotojų faktinį naudojimą bei poreikius.
13. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovų E. A. ir S. A. apeliacinį skundą, 2019 m. rugsėjo 24 d. nutartimi Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. spalio 17 d. sprendimą paliko nepakeistą, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
14. Kolegija nurodė, kad nagrinėjamoje byloje VĮ Registrų centras turės tik spręsti klausimą dėl daiktinių teisių įregistravimo pagal teismo sprendimą, registro tvarkytojo teisės ir interesai nebus pažeisti, taigi jo dalyvavimas procese nebūtinas, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
15. Kolegija atsižvelgė į teisinį reguliavimą, kuriuo rėmėsi pirmosios instancijos teismas, bei šio teismo nustatytas faktines aplinkybes ir sutiko su išvada, jog NŽT gyvenamojo namo bendraturčiams Žemės sklypo dalis turėjo nustatyti ir pirkimo–pardavimo bei panaudos sutartis sudaryti tik bendraturčiams išsprendus ginčą dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo gyvenamojo namo dalių, t. y. įsiteisėjus Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 17 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. 2-96-879/2013, kuriuo buvo pakeistos bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo gyvenamojo namo dalys.
16. Kolegija laikė nepagrįstu argumentą, kad tokiu būdu įstatymo galiojimas būtų pritaikytas retrospektyviai. Ginčas dėl gyvenamojo namo dalių buvo sprendžiamas teisme, atsakovai tame ginče dalyvavo, todėl žinojo, jog elgiasi nesąžiningai neinformuodami apie tai NŽT. Tokiu neveikimu atsakovai leido susidaryti neteisėtai situacijai, kai, neturėdami tam teisės, nuosavybės teise įgijo didesnę, nei jiems priklausytų, Žemės sklypo dalį. Atsakovų neteisėtas, nesąžiningas elgesys, t. y. neinformavimas apie vykstantį ginčą, negali jiems sukurti teisės į didesnę Žemės sklypo dalį.
17. Kolegija sprendė, kad atsakovai, teigdami, jog vienas iš G. J. sudarytų planų yra suklastotas, turėjo tai įrodyti. Ieškovai iš dalies sutiko su atsakovų argumentais, kad planas buvo patikslintas, kai šios bylos nagrinėjimo metu atsakovei NŽT pateikė patikslintus skaičiavimus dėl šalims priklausančių Žemės sklypo dalių, o plane nurodyta data buvo tik korektūros klaida.
18. Kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atlikti žemės naudojimo tvarkos plano tikslinimo veiksmai turėjo procedūrinių trūkumų, tačiau tai nėra pavojingi veiksmai baudžiamųjų įstatymų požiūriu, todėl nėra pagrindo teigti, jog pateiktas naudojimosi Žemės sklypu tvarkos planas yra suklastotas. Jokių kitų argumentų, kodėl pateiktas planas gali būti laikomas suklastotu, atsakovai nenurodė. Kolegija sprendė, kad atsakovai nepagrindė savo atsikirtimų dėl netinkamai nustatytos naudojimosi Žemės sklypu tvarkos.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
19. Kasaciniu skundu atsakovai E. A. ir S. A. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 24 d. nutartį ir priimti naują sprendimą – ieškovų ieškinį atmesti. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
19.1. Pažeistos CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatos, reglamentuojančios absoliutų sprendimo negaliojimo pagrindą – kai teismas pasisako dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų. Šiuo atveju į procesą kaip trečiasis asmuo nepagrįstai neįtrauktas VĮ Registrų centras, kuris išviešina su nekilnojamuoju turtu susijusius pakitimus. Ieškinio tenkinimo atveju VĮ Registrų centrui sukuriama atitinkama pareiga.
19.2. Teismai netinkamai pritaikė restituciją, pažeidė CK 6.145–6.153 straipsnių nuostatas, nesilaikė kasacinio teismo išaiškinimų, pateiktų 2014 m. gruodžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2014. Ieškovas negali būti restitucijos subjektas, nes ginčo Sutartis sudaryta tarp atsakovų. Restitucijos paskirtis – atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį (CK 1.138 straipsnio 2 punktas). Iš atsakovo atimtas turtas perduotas asmeniui, kuris niekada neturėjo į jį teisių. Panaikinus Sutartį, atsakovo padėtis atkurta tokia, kokia buvo 2012 m. birželio 19 d., o ieškovo – kokia buvo 2013 m. balandžio 17 d., t. y. jam suteiktos teisės, kilusios iš sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-96-879/2013. Teismai neįvardijo atsakovo veiksmų prieštaringumo konkrečiam teisės aktui.
19.3. Skundžiami teismų procesiniai sprendimai nemotyvuoti, teismų nurodyti motyvai neatitinka imperatyvių įstatymo reikalavimų. Teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad NŽT Žemės sklypo dalis galėjo bendraturčiams nustatyti tik išsprendus jų ginčą dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto (gyvenamojo namo). Notarė, tvirtindama Sutartį, paliudijo, kad sandoris yra teisėtas. Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 17 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-96-879/2013 nurodyta, kad ginčas vyksta dėl pagalbinių patalpų, ne dėl gyvenamojo ploto, taigi jo išsprendimas procentiniam gyvenamojo namo dalių pasiskirstymui įtakos neturės. Taigi atsakovas, priešingai nei nurodė teismai, neturėjo pareigos laukti šio sprendimo priėmimo. Pažymėtina, kad NŽT buvo ieškovų informuota, taigi apie bendraturčių ginčą žinojo. Ieškovų nurodytos teisės, kuriomis jie grindžia šioje byloje pareikštus reikalavimus, atsirado vėliau nei 2012 m. liepos 20 d.
19.4. Teismai nepagrįstai konstatavo matininko G. J. parengto plano teisėtumą, nepagrįstai procesinius sprendimus grindė suklastotais dokumentais. Poreikis patikslinti 2015 m. liepos 16 d. planą kilo po ieškinio pareiškimo. Patikslintas planas pateiktas kartu su patikslintu ieškiniu, nurodant, kad jis buvo sudarytas 2015 m. liepos 16 d. Šio plano data suklastota, siekiant išvengti imperatyvių teisės aktų nuostatų vykdymo (Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo taisyklių 25, 27 punktai), nebuvo informuoti gretimo sklypo savininkai. Planą sudaręs matininkas sulaužė teismui duotą priesaiką, nes patvirtino, kad patikslintas planas sudarytas 2015 m. liepos 16 d.
20. Ieškovai V. N. ir V. N. atsiliepimu į atsakovų kasacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai.
20.1. Atsakovų argumentai dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo buvimo – deklaratyvūs, neturintys teisinio pagrindo. Atsakovai nenurodė materialiosios teisės normos, patvirtinančios VĮ Registrų centro ryšį su bylos šalimis ir dėl to kylantį būtinumą šią instituciją įtraukti į bylos nagrinėjimą kaip trečiąjį asmenį; taip pat nepagrindė, jog teismo sprendimas galimai VĮ Registrų centrui sukurtų teisines pasekmes (tik baigiamosios kalbos metu nurodė šią aplinkybę).
20.2. Šioje civilinėje byloje nekeltas ir nespręstas klausimas dėl Žemės sklypo kadastrinių matavimų, kuriems taikomos atskiros procedūros. Atsakovai nepagrįstai sutapatina kadastrinių matavimų ir naudojimosi sklypu tvarkos nustatymo procedūras, taip klaidina teismą. Dėl išorinių Žemės sklypo ribų šioje civilinėje byloje nespręsta, nes sklypas suformuotas atliekant kadastrinius matavimus. Ieškinio ir patikslinto ieškinio skirtumas – 20 kv. m sklypo dalis, priskirta naudoti miškų urėdijai, atitinkamai sumažinant ieškovo naudotiną sklypo dalį ir nekoreguojant atsakovų sklypo dalies (dėl atsakovų sklypo dalies planas nekoreguotas).
20.3. Tiek NŽT, 2011 m. gavusi iš ieškovų informaciją apie bendraturčių ginčą, turintį tiesioginę įtaką parduodamo Žemės sklypo dydžiui, tiek atsakovai, būdami tokio teisminio ginčo dalyviai, sudarė Sutartį, atsakovai prisiėmė atsakomybę dėl tokio sandorio sudarymo.
20.4. Ukmergės rajono apylinkės teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-96-879/2013 spręsta dėl gyvenamojo namo dalių perskaičiavimo, papildomų gyvenamosios paskirties patalpų įteisinimo. Kasaciniame skunde nepagrįstai argumentuojama, kad ginčas dėl gyvenamojo namo dalių priklausymo neturi įtakos apskaičiuojant privatizuojamos žemės plotą.
20.5. Kasaciniame skunde nepagrįstai remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2014. Taikant restituciją 0,0202 ha žemės sklypo dalis grąžinta Lietuvos Respublikai, įpareigojant Lietuvos Respubliką perskaičiuoti ir grąžinti atsakovams už išsimokėtinai nuosavybės teise įgyto sklypo 0,0202 ha dalį sumokėtą sumą.
21. Atsakovė NŽT atsiliepimu į atsakovų kasacinį skundą prašo jį atmesti, skundžiamą nutartį palikti galioti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai.
21.1. VĮ Registrų centras nėra šio ginčo subjektas, turintis savarankišką teisinį suinteresuotumą, o tik valstybinė įmonė, vykdanti nekilnojamųjų daiktų ir teisių į juos įregistravimą pateiktų dokumentų pagrindu. Sutartis, kurios pagrindu atsakovai įgijo dalį Žemės sklypo, įvykdyta pagal Nekilnojamojo turto registre įregistruotas ieškovams ir atsakovams priklausančias gyvenamojo namo dalis. Statinio registro įraše duomenų apie iškeltą civilinę bylą Nr. 2-96-879/2013 nebuvo. Rengiant Sutarties projektą atsakovai nutylėjo šį faktą.
21.2. Žemės sklypas suformuotas atliekant kadastrinius matavimus, dėl jo išorinių ribų ginčų nėra. Planas buvo patikslintas tik NŽT Ukmergės skyriaus siūlymu, iškilus aplinkybei tikslinti naudojimosi ribų taškus, o ne išorines ribas, todėl nebuvo pagrindo informuoti gretimų sklypų savininkus. Tikslinta 20 kv. m Žemės sklypo dalis, priskirtina miškų urėdijai, atitinkamai mažinant ieškovų naudotiną sklypo dalį. Žemės sklypo ribos abiejuose planuose (pirminiame ir patikslintame) – tos pačios.
21.3. Atsakovai klaidina teismą argumentais dėl netinkamo restitucijos taikymo. Teismai įpareigojo atsakovus grąžinti Lietuvos Respublikai 0,0202 ha Žemės sklypo dalį, o Lietuvos Respubliką – perskaičiuoti ir grąžinti atsakovams už išsimokėtinai nuosavybės teise įgyto sklypo 0,0202 ha dalį sumokėtą sumą.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyto absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo ir jo taikymo nagrinėjamoje byloje
22. Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas toks atvejis, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų.
23. Nagrinėjamoje byloje atsakovai teigia, kad į procesą kaip trečiasis asmuo nepagrįstai neįtrauktas VĮ Registrų centras, kuris išviešina su nekilnojamuoju turtu susijusius pakitimus; ieškinio tenkinimo atveju VĮ Registrų centrui sukuriama atitinkama pareiga. Šiuo teiginiu atsakovai grindžia CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto absoliutaus teismo sprendimo negaliojimo pagrindo egzistavimą.
24. Įgyvendinant asmens tiesioginio dalyvavimo teismo procese principą, įstatyme draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų (CPK 266 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktą yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytais padariniais – sprendimu (nutartimi) turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai ar padariniams. Sprendimu CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme turi būti paveiktos nedalyvaujančio byloje asmens materialiosios teisės ir pareigos, be to, įtaka šioms teisėms ir pareigoms turi būti tiesioginė – sprendimu turi būti modifikuota asmens teisinė padėtis, t. y. nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos (ir pan.) materialiosios teisės ar pareigos. Tik kartu egzistuojant šioms dviem sąlygoms, gali būti konstatuotas aptariamas sprendimo negaliojimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-174-421/2018, 18 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika; 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-323-695/2019, 58 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).
25. Šios nutarties 24 punkte aptartos sąlygos lemia, kad aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nurodytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas (nutartis) turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-323-695/2019, 59 punktas).
26. Vertinant pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų motyvuojamosios ir rezoliucinės dalių turinį, konstatuotina, jog bylą nagrinėję teismai, analizuodami bylos duomenis ir darydami faktines išvadas, nesprendė dėl VĮ Registrų centro teisių ir pareigų pakeitimo, nedarė tokių išvadų, kurios turėtų įtakos šio asmens teisinei padėčiai. Pirmosios bei apeliacinės instancijos teismai sprendė tik dėl ginčo sandorio dalies pripažinimo negaliojančia, negaliojimo teisinių pasekmių taikymo. Teismų sprendimais nėra modifikuota VĮ Registrų centro teisinė padėtis, t. y. nėra nustatytos, pripažintos, pakeistos, panaikintos jo materialiosios teisės ar pareigos. Su nekilnojamuoju turtu susijusių pakitimų registravimas yra susijęs su šios įmonės funkcijų atlikimu, bet ne su teisinės padėties modifikavimu. Šių argumentų pagrindu teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra objektyvaus pagrindo teigti, jog pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismai nusprendė dėl neįtraukto dalyvauti byloje asmens – VĮ Registrų centro – teisių, pareigų ar teisinio statuso ir dėl to buvo pažeistos CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatos.
Dėl restitucijos taikymo
27. Pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalies nuostatą, restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio (nuo jo sudarymo momento) arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos.
28. Nagrinėjamoje byloje ginčijamą Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo 2012 m. birželio 19 d. sutarties dalį dėl 0,0202 ha Žemės sklypo dalies perleidimo pirmosios instancijos teismas pripažino negaliojančia CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms sandorį. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenustato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių.
29. Teismas, pripažinęs sandorio dalį dėl 0,0202 ha Žemės sklypo dalies perleidimo negaliojančia, taikė restituciją: įpareigojo atsakovus grąžinti Lietuvos Respublikai 0,0202 ha Žemės sklypo dalį, o Lietuvos Respubliką – perskaičiuoti ir grąžinti atsakovams už išsimokėtinai nuosavybės teise įsigyto žemės valdos sklypo 0,0202 ha dalį sumokėto mokėjimo dalį.
30. Ginčijamas sandoris – Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo 2012 m. birželio 19 d. sutartis – sudarytas Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ir E. A. bei S. A.. Taigi Sutarties šalys yra Lietuvos Respublika (pardavėja) bei atsakovai (pirkėjai) ir teismas restituciją taikė būtent Sutarties šalių atžvilgiu, kaip tai nustatyta CK 1.80 straipsnio 2 dalyje. Todėl atsakovų teiginys, kad iš jų atimtas daiktas (dalis Žemės sklypo) taikant restituciją yra perduotas asmeniui, kuris neturėjo į jį teisių, yra nepagrįstas byloje nustatytais duomenimis. Priešingai, taikant restituciją, dalis Žemės sklypo, pripažinus negaliojančia sandorio dalį, kuria ji buvo perduota atsakovams, perduota valstybei, kuriai ji ir priklausė iki valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo. Taigi pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl restitucijos taikymo priimtas tinkamai taikant CK 1.80 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisės normą, nustatančią imperatyvioms teisės normoms prieštaraujančio sandorio pasekmes.
Dėl skundžiamų procesinių sprendimų motyvavimo
31. Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 straipsnio 1 dalis). Teismas pagrindžia sprendimą tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo išnagrinėtos teismo posėdyje (CPK 263 straipsnio 2 dalis). Reikalavimai teismo sprendimo turiniui yra nustatyti CPK 270 straipsnyje.
32. Atsakovai teigia, kad skundžiami teismų procesiniai sprendimai yra nemotyvuoti, teismų nurodyti motyvai neatitinka imperatyvių įstatymo reikalavimų. Šį teiginį atsakovai grindžia iš esmės tuo, kad, jų nuomone, teismai padarė nepagrįstą išvadą, jog NŽT Žemės sklypo dalis galėjo bendraturčiams nustatyti tik išsprendus jų ginčą dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto.
33. Bylą nagrinėję teismai nustatė šias aplinkybes: 1) ieškovas V. N. 2011 m. rugsėjo 23 d. kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Ukmergės skyrių, prašydamas sustabdyti namų valdos (duomenys neskelbtini), pardavimo ir perdavimo neatlygintinai naudotis procedūrą; 2) gyvenamasis namas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso: V. N. ir V. N. – 323/12500 dalys pagal 2014 m. spalio 7 d. pirkimo–pardavimo sutartį; V. N. – 48/100 dalys pagal 1998 m. liepos 2 d. pirkimo–pardavimo sutartį ir Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 17 d. sprendimą; iš viso V. ir V. N. priklauso 198,73 kv. m; S. A. ir E. A. – 126,36 kv. m, arba 33/100 dalys, pagal 2007 m. lapkričio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartį, Lietuvos Respublikai – 64,26 kv. m, arba 513/3125 dalys, patikėjimo teise nuo 2015 m. spalio 7 d. valdomos VĮ Turto banko; 3) Ukmergės rajono apylinkės teismo sprendimu 2013 m. balandžio 17 d. nustatytos tokios gyvenamojo namo dalys: V. N. valdomos gyvenamojo namo dalys yra 48/100, E. A. ir S. A. – 33/100, Lietuvos Respublikos, atstovaujamos VĮ Miškų urėdijos, – 19/100; 4) šiuo sprendimu civilinėje byloje dėl nuosavybės teisių pripažinimo ir bendrosios nuosavybės dalių nustatymo bei pakeitimo, kurioje atsakovais buvo ir E. A. bei S. A., be kita ko, nustatyta, kad V. N. ir Lietuvos Respublika, atstovaujama Ukmergės miškų urėdijos, nuo 1998 m. spalio 18 d. iki 2007 m. lapkričio 30 d., kol namo bendraturčiais tapo atsakovai A., buvo vieninteliai gyvenamojo namo bendraturčiai; V. N., gavęs bendraturčio sutikimą, 1998 m. pradėjo įsirenginėti ir, iki pastato dalies bendraturčiais tampant A., įsirengė patalpas mansardoje iš bendrų patalpų šalia savo valdomų nuosavybės teise, jas naudojo savo ir šeimos reikmėms; faktinis pastato valdymas, pakeitus šalių turimas dalis, nepasikeitė ir bendraturčių nuosavybės teise valdomos dalys nesumažėjo.
34. Taigi, bylą nagrinėjusių teismų nustatytos šios nutarties 33 punkte nurodytos aplinkybės suponuoja, kad ginčijamų sandorių – valstybinės žemės pirkimo–pardavimo 2012 m. birželio 19 d. sutarties, 2012 m. spalio 3 d. panaudos sutarties ir 2012 m. liepos 20 d. susitarimo dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo sudarymo metu ieškovams faktiškai priklausė ne 42/100, o 48/100 gyvenamojo namo dalys ir atitinkamai atsakovams S. A. ir E. A. – ne 37/100, o 33/100 dalys.
35. Žemės įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje (ginčijamos sutarties sudarymo metu galiojusi redakcija) buvo nustatyta, kad valstybine žeme gali būti disponuojama ją perleidžiant nuosavybėn neatlygintinai, parduodant, išnuomojant ar perduodant neatlygintinai naudotis, sudarant sandorius dėl žemės konsolidacijos, žemės servitutų Civilinio kodekso, šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka; kiti sandoriai dėl valstybinės žemės negali būti sudaromi, jeigu kiti įstatymai nenustato kitaip. Pagal to paties įstatymo 10 straipsnio, reglamentuojančio valstybinės žemės perleidimą, 5 dalies 1 punkto nuostatą valstybinės žemės sklypai parduodami be aukciono, jeigu jie užstatyti fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais; valstybinės žemės sklypai parduodami tokio dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį.
36. Žemės reformos įstatymo 8 straipsnio, reglamentuojančio valstybinės žemės pardavimą, 2 dalyje nustatyta, kad ne žemės ūkio paskirčiai žemė miesto ir kaimo gyvenamosiose vietovėse parduodama Vyriausybės nustatyta tvarka. Tokia tvarka buvo nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintose Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklėse (toliau – ir Taisyklės). Pagal Taisyklių 6 punktą, tuo atveju, kai gyvenamasis namas priklauso keliems savininkams (bendraturčiams), jiems parduodamas bendras naudojamas namų valdos žemės sklypas, kurio ribos nustatomos teritorijų planavimo dokumente ar žemės valdos projekte. Taisyklių 7 punkte nustatyta, kad tuo atveju, kai gyvenamasis namas ar kitos paskirties statinys ar įrenginys, įregistruotas Nekilnojamojo turto registre kaip atskiras objektas (pagrindinis daiktas), kuriam eksploatuoti suformuojamas atskiras žemės sklypas, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso keliems asmenims (bendraturčiams), žemės sklypas gyvenamojo namo ar kito statinio arba įrenginio bendraturčiams parduodamas bendrosios dalinės nuosavybės teise; kiekvieno gyvenamojo namo bendraturčio perkama žemės sklypo dalis, esanti bendrąja nuosavybe, nustatoma atsižvelgiant į kiekvienam bendraturčiui priklausančią gyvenamojo namo dalį, į kurią neįskaitomos gyvenamojo namo ar kito statinio (pagrindinio daikto) priklausinių bendraturčių nuosavybės teise turimos dalys.
37. Bylą nagrinėję teismai, nustatę šios nutarties 33, 34 punktuose nurodytas aplinkybes, vadovaudamiesi šios nutarties 35, 36 punktuose nurodytomis teisės normomis, padarė pagrįstą išvadą, kad Žemės sklypo dalys gyvenamojo namo bendraturčiams turėjo būti nustatytos bei pirkimo–pardavimo ir panaudos sutartys sudarytos tik išsprendus ginčą dėl bendrąja daline nuosavybe valdomo gyvenamojo namo dalių ir esant aiškioms bendraturčiams priklausančio gyvenamojo namo dalims. Nustačius, kad ginčijama pirkimo–pardavimo sutartimi atsakovams Žemės sklypo dalis parduota, neatsižvelgiant į jiems priklausančią gyvenamojo namo dalį, t. y. parduota didesnė sklypo dalis, negu jiems faktiškai priklausiusi gyvenamojo namo dalis, pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijama pirkimo–pardavimo sutarties dalis prieštarauja imperatyvioms šios nutarties 35, 36 punktuose nurodytoms valstybinės žemės pardavimą reglamentuojančioms normoms. Todėl atsakovų teiginius, kad teismų procesiniai sprendimai yra nemotyvuoti, o jų nurodyti motyvai neatitinka imperatyvių įstatymo reikalavimų, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ir pažymi, kad skundžiami bylą išnagrinėjusių teismų sprendimai atitinka CPK 263 ir 270 straipsnių reikalavimus.
Dėl kitų kasacinio skundo argumentų
38. Atsakovai teigia, kad teismai nepagrįstai konstatavo matininko G. J. parengto plano teisėtumą ir procesinius sprendimus grindė suklastotais dokumentais. Poreikis patikslinti 2015 m. liepos 16 d. planą kilo po ieškinio pareiškimo. Patikslintas planas pateiktas kartu su patikslintu ieškiniu, nurodant, kad jis buvo sudarytas 2015 m. liepos 16 d. Šio plano data suklastota.
39. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad teismo proceso metu atsakovų E. ir S. A. atstovai kvestionavo išimtinai namų valdos (duomenys neskelbtini), Žemės sklypo kadastrinių matavimų procedūrą, tačiau neargumentavo, kaip jų nurodomi pažeidimai lėmė atsakovų teisių ir interesų pažeidimus bei nepateikė jokių konkrečių nesutikimo su ieškovų siūloma naudojimosi Žemės sklypu tvarka argumentų, priešieškinio dėl žemės naudojimo tvarkos, kuriuos įvertinus galima būtų teigti, kad ieškovų siūloma nustatyti naudojimosi Žemės sklypu tvarka neužtikrina šalių interesų pusiausvyros principo, pažeidžia faktinį naudojimą bei poreikius ar teisingumo, protingumo, sąžiningumo reikalavimus. Teismas taip pat nustatė, kad NŽT Ukmergės skyrius atsiliepime į ieškinį pateikė pastabas dėl apskaičiuotų Žemės sklypo dalių, su ieškinio patikslinimu sutiko. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nustatė, kad atlikti žemės naudojimo tvarkos plano tikslinimo veiksmai turėjo procedūrinių trūkumų, tačiau nėra pagrindo teigti, kad pateiktas planas yra suklastotas, bei iš esmės pripažino, kad plane nurodyta data yra korektūros klaida.
40. Atsakovai, kvestionuodami parengtą planą, kurio pagrindu nustatyta naudojimosi Žemės sklypu tvarka, kasaciniame skunde taip pat nenurodo naudojimosi tvarkos ydingumo, neteigia, kad nustatyta tvarka pažeidžia jų teises ir (ar) teisėtus interesus, nusistovėjusią naudojimosi tvarką ar pan. Nors planas patikslintas bei pateiktas vėlesne, nei jame nurodyta, sudarymo data, šiame plane atsakovams priskirtos naudotis Žemės sklypo dalies dydis ir vieta liko nepakitusios.
41. Teisėjų kolegija pažymi, kad šios nutarties 38 punkte nurodyti kasacinio skundo argumentai yra faktinio pobūdžio ir bylą nagrinėję teismai dėl jų esmės yra pasisakę (žr. šios nutarties 39 punktą). Šiuose kasacinio skundo argumentuose nėra iškelti teisės normų aiškinimo bei taikymo klausimai, kurie sudarytų kasacijos pagrindą, t. y. galėtų būti kasacinio nagrinėjimo objektu (CPK 346 straipsnis, 353 straipsnio 1 dalis). Todėl šie argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamus teismų procesinius sprendimus.
Dėl bylos procesinės baigties
42. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį teisės taikymo aspektu, nekonstatuoja CPK 346 straipsnyje nurodytų pagrindų, sudarančių pagrindą ją panaikinti ar pakeisti. Skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o atsakovų kasacinis skundas atmetamas (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 dalis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
43. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
44. Netenkinus kasacinio skundo, bylinėjimosi išlaidos atsakovams neatlygintinos.
45. Ieškovai V. N. ir V. N. bei atsakovė NŽT nepateikė teismui įrodymų, pagrindžiančių patirtas bylinėjimosi išlaidas už atsiliepimų į kasacinį skundą pateikimą, todėl šių išlaidų atlyginimo klausimas nespręstinas.
46. Kasacinis teismas patyrė 19,41 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 20 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Šių išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas lygiomis dalimis iš atsakovų (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. rugsėjo 24 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti valstybei iš atsakovų E. A. (a. k. (duomenys neskelbtini)) ir S. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 9,70 Eur (devynis Eur 70 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimo. Valstybei priteista suma mokėtina į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Nutarties kopiją išsiųsti VĮ Registrų centrui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Birutė Janavičiūtė
Donatas Šernas
Dalia Vasarienė