Baudžiamoji byla  Nr. 1A-540/2014

Proceso Nr. 1-41-1-00619-2013-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.3.1; 2.1.7.4.;2.1.15.3.1; 2.1.14.                                                              (S)

LIETUVOS Apeliacinis teismas

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. rugsėjo 17 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Elenos Vainienės,

teisėjų: Reginos Gaudutienės, Rūtos Mickevičienės,  

sekretoriaujant Agatai Minkel,

dalyvaujant prokurorei Linai Beinarytei,

gynėjui advokatui Benediktui Paulauskui,

nuteistajam S. Š.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gegužės 22 d. nuosprendžio, kuriuo S. Š. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 11 metų 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu ir 9 dalimi, paskirta bausmė apėmimo būdu subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo 2013-07-24 nuosprendžiu paskirta 1 metų laisvės apribojimo bausme ir S. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 11 metų 6 mėnesiams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš S. Š. priteista: V. L. 2 028 Lt turtinei ir 100 000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 1 000 Lt turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti; Šiaulių teritorinei ligonių kasai 62 391,32 Lt gydymo išlaidoms apmokėti; 880 Lt valstybės naudai antrinės teisinės pagalbos išlaidoms apmokėti.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą ir nuteistojo S. Š. apeliacinį skundą,

n u s t a t ė:

S. Š. nuteistas už tai, kad 2013 m. kovo 29 d. apie 23 val. namo, esančio (duomenys neskelbtini), III aukšto bendro naudojimo koridoriuje ir J. L. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių paskatų, tyčia sudavė ranka ir spyrė koja J. L. apie 4 smūgius į galvos, krūtinės, nugaros ir kitas kūno sritis, taip padarydamas J. L. kraujosruvas kaktos dešinėje pusėje ir abiejų akių viršutiniuose vokuose, nubrozdinimus galvoje, kairės pusės 3, 4, 5 šonkaulių lūžius, trauminę kraujo išlają po kietuoju galvos smegenų dangalu kairėje pusėje, galvos smegenų sumušimą, povoratinklinę kraujosruvą. Nuo padaryto sunkaus sveikatos sutrikdymo – trauminės kraujo išlajos po kietuoju galvos smegenų dangalu kairėje pusėje, galvos smegenų suspaudimo ir galvos smegenų sumušimo – J. L. 2013 m. balandžio 10 d. 00.40 val. mirė. Šias veiksmais S. Š. tyčia nužudė J. L..

Nuteistasis S. Š. apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2014 m. gegužės 22 d. nuosprendį panaikinti ir jį išteisinti.

Apeliantas teigia, kad jis nepagrįstai nuteistas už J. L. nužudymą ir iš jo priteisti per dideli civiliniai ieškiniai.

Jis J. L. nežudė ir jokių sužalojimų jam nepadarė, nes neturėjo tam pagrindo. Jis 2013 m. kovo 30 apie 8 val., išvykęs iš J. L. buto, duris paliko neužrakintas, tuo metu J. L. buvo gyvas ir sveikas, vilkėjo sportinę aprangą. Grįžęs 2013 m. kovo 30 d. apie 14.30 val. jis J. L. rado vilkintį striukę, kelnes ir apsiavusį batais. J. L. buvo girtas, gulėjo prie durų, pasiklojęs čiužinį. Jam J. L. būsena nepatiko, todėl jis iškvietė greitąją pagalbą ir policiją.

Jo pirminiai parodymai (2013-03-30 ir 2013-04-02) yra išsamūs, nuoseklūs ir nuoširdūs. Vėliau, kriminalistų paragintas, jis prisipažino stumtelėjęs J. L. ir buvo paleistas iš suėmimo. Jo 2013-04-03 apklausos protokolą surašė tyrėja S. M., jis šio protokolo neskaitė, nes neturėjo akinių. Jo 2013-04-11 apklausos protokolas yra pažodžiui perrašytas 2013-04-03 apklausos protokolas, tik su formaliai jam užduotais klausimais. Šį protokolą jis pasirašė taip pat neskaitęs, nes neturėjo akinių, be to, tuo metu buvo streso būsenoje dėl J. L. mirties.

Byloje nėra objektyvių ir patikimų jo kaltės įrodymų. Liudytojų I. R. ir F. T. parodymai yra neobjektyvūs, todėl nepatikimi. Apeliantas abejoja liudytojos I. R. parodymų patikimumu, teigdamas, kad liudytoja negalėjo pro savo buto durų akutę nakties metu tamsiame koridoriuje matyti ir girdėti jos nurodytų aplinkybių, nes tam trukdė įvykio vietos ir liudytojos buto išsidėstymo padėtis. Taip pat neatitinka tikrovės liudytojos parodymai apie apelianto įvykio metu vilkėtus drabužius. Jis vilkėjo striukę, o ne marškinėlius, kaip nurodė liudytoja. Be to, liudytoja jo neatpažino. Apeliantas mano, kad liudytoja I. R. duoda melagingus parodymus, norėdama iškeldinti nuolat girtuokliaujančius ir triukšmaujančius kaimynus. Apelianto teigimu, nenuoseklūs ir melagingi yra ir liudytojos F. T. parodymai, jos parodymai prieštarauja liudytojos I. R. parodymams. Liudytojos skirtingai nurodė nukentėjusiojo J. L. sumušimo vietą. Liudytoja I. R. parodė, kad J. L. buvo mušamas prie durų, kai durys dar nebuvo atrakintos, o liudytoja F. T. parodė, kad J. L. buvo mušamas miegantis kambaryje. Nenuoseklūs liudytojos F. T. parodymai apie išgertuvių aplinkybes. Liudytojos parodymai dėl A. S. dalyvavimo išgertuvėse prieštarauja jo (apelianto) ir M. V. nuosekliems parodymams. Apelianto teigimu, liudytoja bando nuslėpti A. S. dalyvavimą išgertuvėse, nes pastarosios parodymai jai nenaudingi. Liudytoja F. T., duodama melagingus parodymus, keršija jam už tai, kad jis papasakojo jos sugyventiniui M. V. apie jos įvykdytą ir planuotą įvykdyti vagystę bei apie įtarimus, kad F. T., bandydama juos apvogti, galėjo panaudoti stipriai veikiančius migdomuosius vaistus. Apeliantas įtaria, kad F. T. galėjo įpilti vaistų ir į atneštus du puodelius su degtine, kurią išgėrė J. L.. Be to, įvykio vakarą liudytoja F. T. buvo labai girta, todėl jos parodymai negali būti objektyvūs. Apelianto teigimu, liudytojo V. L. parodymai, kad apeliantas jam sakė, kad 2013-03-29 mušėsi su jo broliu J. (J. L.), neatitinka tikrovės. Apeliantas teigia, kad tokio pokalbio nebuvo, nes jis 2013-04-10 buvo sulaikytas ir paleistas tik 2013-10-31.

Apeliantas teigia, kad ikiteisminio tyrimas buvo neobjektyvus. Ikiteisminio tyrimo metu 2013-05-23 9 val. turėjo vykti jo akistata su liudytoja F. T., bet pastaroji į akistatą neatvyko, tačiau už tai nubausta nebuvo, nors tyrėja S. M. žadėjo tai padaryti. Vėliau, susipažindamas su bylos medžiaga, jis pastebėjo, kad 2013-05-23 nuo 8 iki 8.50 val. F. T. buvo apklausta kaip liudytoja. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo paskirta ekspertizė, tikslu nustatyti, ar ant jo rankų (kumščių srityje) yra sužalojimų, būdingų smūgių sudavimui. Byloje nėra nuotraukų iš įvykio vietos. Jis ikiteisminio tyrimo metu prašė atlikti papildomas akistatas, apklausą įvykio vietoje, patikrinti jo parodymus poligrafu, tačiau visi jo prašymai buvo atmesti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apeliantas nuteistasis S. Š. ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo S. Š. apeliacinį skundą, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo S. Š. apeliacinis skundas atmestinas.

Nuteistasis S. Š. apeliaciniame skunde prašo panaikinti skundžiamą teismo nuosprendį ir jį išteisinti. Tokį prašymą apeliantas argumentuoja ikiteisminio tyrimo neobjektyvumu ir teismo išvadų nepagrįstumu. Be to, apeliantas teigia, kad iš jo priteisti per dideli civiliniai ieškiniai.

Dėl ikiteisminio tyrimo neobjektyvumo

Apeliantas, nesutikdamas su jo nuteisimu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, teigia, kad ikiteisminio tyrimas buvo neobjektyvus. Ikiteisminio tyrimo neobjektyvumą apeliantas sieja su ikiteisminio tyrimo metu netenkintais jo prašymais atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmus: paskirti ekspertizę, tikslu nustatyti, ar ant jo rankų yra sužalojimų, būdingų smūgių sudavimui; pateikti nuotraukas iš įvykio vietos; atlikti akistatas su liudytojais; papildomai apklausti jį įvykio vietoje bei patikrinti jo parodymus naudojant poligrafą. Be to, ikiteisminio tyrimo neobjektyvumą apeliantas įžvelgia ir liudytojos F. T. nenubaudime už neatvykimą į akistatą.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, apeliacinio skundo teiginiai dėl ikiteisminio tyrimo neobjektyvumo nepagrįsti.

Nagrinėjamos bylos medžiaga liudija, kad visi nuteistojo ikiteisminio tyrimo metu pareikšti prašymai dėl ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo buvo išnagrinėti ir dėl jų buvo priimti atitinkami sprendimai. Nuteistojo prašymas apklausti jį panaudojant poligrafą buvo motyvuotai atmestas prokuroro nutarimu ir teismo nutartimi (2 t. 81-82; 87-88 b. l.). Nuteistojo prašymai dėl jo akistatos su liudytoja F. T. ir jo papildomos apklausos įvykio vietoje buvo patenkinti: 2013-09-18 buvo atliktas įtariamojo parodymų patikrinimas vietoje (1 t. 164-167 b. l.), 2013-11-13 atlikta akistata su liudytoja F. T. (1 t. 68-69 b. l.). Nuteistojo akistata su liudytoja A. S. nebuvo atlikta, nes ji buvo išvykusi į užsienį (2 t. 177-178 b. l.). Byloje nėra duomenų, kad ikiteisminio tyrimo metu įtariamasis būtų prašęs atlikti jam ekspertizę, tikslu nustatyti ar ant jo rankų (kumščių srityje) yra sužalojimų, būdingų smūgių sudavimui. Tačiau pirmosios instancijos teisme dalyvavusiam ekspertui J. S. buvo užduotas klausimas dėl tokių sužalojimų buvimo galimybės, ir ekspertas paaiškino, kad ant mušančiojo rankos nebūtinai turi likti mušimo žymės (2 t. 179-180 b. l.). Byloje yra pateiktas Šiaulių apskrities VPK tyrėjos S. M. tarnybinis pranešimas dėl įvykio vietos apžiūros metu darytų fotonuotraukų nebuvimo byloje priežasčių. Tarnybiniame pranešime nurodyta, kad įvykio vietos fotonuotraukos nebuvo prijungtos dėl techninių gedimų Šiaulių AVPK Šiaulių miesto PK Operatyvinės grupės kompiuteryje, į kurį jos buvo perkeltos iš fotoaparato (3 t. 30 b. l.). Apelianto pretenzijos dėl liudytojos F. T. nenubaudimo už neatvykimą į akistatą nesietinos su ikiteisminio tyrimo neobjektyvumu, nes pagal BPK 163 straipsnio nuostatas sprendimus dėl prievartos priemonių taikymo savo nuožiūra priima ikiteisminio tyrimo subjektai arba teismas.

Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija sprendžia, kad ikiteisminio tyrimo metu esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės, ar kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nenustatyta.

Be to, šiame kontekste pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti nėra būtina išnaudoti visas įmanomas įrodinėjimo priemones (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose 2K-209/2010, 2K-P-89/2014; 2K-273/2014), nes teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Dėl teismo išvadų pagrįstumo

Apeliantas neigia byloje nustatytas faktines aplinkybes ir reiškia nesutikimą su teismo atliktu bylos įrodymų vertinimo rezultatu, kurio pagrindu jis nuteistas už J. L. nužudymą. Apeliantas neigia mirtinai sužalojęs nukentėjusįjį J. L. ir teigia, kad iki jis buvo su J. L. kartu pastarasis buvo gyvas ir sveikas. Apeliantas pateikia savą byloje nagrinėjamų įvykių versiją, pagal kurią J. L. buvo sunkiai sužalotas nenustatytų asmenų nuo 2013 m. kovo 30 d. 8 val. iki 2013 m. kovo 30 d. 14.30 val., t. y. tuo metu, kai apeliantas buvo išvykęs iš J. L. buto pas savo sergantį sūnų. Tačiau tokia apelianto pateikta įvykių versija prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kurias teismas nustatė ištyręs ir įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą, kurią sudaro iš dalies paties nuteistojo S. Š. parodymai, liudytojų I. R., F. T., J. G., V. L. parodymai, specialisto išvados ir eksperto teisme duoti paaiškinimai bei kita rašytinė bylos medžiaga.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusysis J. L. su nuteistuoju S. Š. buvo seniai pažįstami ir labai artimai bendravo (kartu dirbo, leido laisvalaikį, nuteistasis padėjo nukentėjusiajam parduoti ir nupirkti nekilnojamąjį turtą, saugojo jo pinigus ir pan.). Šioje byloje nagrinėjamų įvykių metu jie taip pat buvo kartu. Nuteistasis S. Š. pirmosios instancijos teisme parodė, kad jis nuo 2013 m. kovo 29 d. 8.30 val. iki 2013 m. kovo 30 d. 8 val. buvo su nukentėjusiuoju J. L. Jie nuo 2013 m. kovo 29 d. ryto iki pietų kartu važinėjo nuteistojo reikalais, po pietų grįžo į apelianto namus ir kartu vartojo alkoholį, apeliantui susipykus su sugyventine J. G., abu išėjo pas J. L.. J. L. pasiūlius nuėjo pas jo kaimynę F. T., kur vartojo alkoholį. Išgėrę pas F. T. atsineštą alkoholį ir davę pinigų F. T. sugyventiniui, kad šis nupirktų dar alkoholio, jie su J. L. išėjo, žinodami, kad kai atneš alkoholio, juos pakvies. J. L. buvo labai girtas, todėl praėjo pro savo butą, sakydamas, kad eina į butą P. Cvirkos gatvėje, kuriame anksčiau gyveno. Apeliantui pasakius J. L., kad šis persikraustė, J. L. apsisuko ir apeliantas jam sudavė per petį, J. L. susipynė kojos ir šis nugriuvo. Apeliantas, paspyręs J. L. į bato padą, liepė keltis, J. L. atsikėlus jie nuėjo prie J. L. buto durų. J. L. bandė atrakinti buto duris, bet nepataikė, todėl apeliantas pastūmė J. L. į šoną ir atrakino duris. J. L. namuose nusirengė ir atsigulė, apeliantas nusivilko striukę ir atsigulė į tą pačią lovą. Kadangi vis ateidavo F. T., apelianto teigimu, ieškodama progos jį apvogti, jis, grįžus J. L., kuris buvo išėjęs parūkyti, užrakino duris. Vėliau F. T. pabeldė į duris ir atnešė du puodelius su degtine, tačiau jis negėrė, padėjo juos ant spintelės. J. L. gulėjo, jis užrakino duris ir užmigo. Iš ryto jis išvažiavo aplankyti savo sergančio sūnaus, o J. L. liko gulėti. Apie 10.30 val. jis skambino J. L., bet šis neatsiliepė. Grįžęs apie 15 val. jis nuėjo pas J. L., rado jį apsirengusį striuke, su kepure ir batais, jis gulėjo kniupščias ir knarkė. Apeliantas žadino J. L., bet šis buvo be gyvybės ženklų. Jis pavertė J. L. ir pamatė pakraujavusią jo nosį, tada iškvietė greitąją bei policiją. Apeliantas neigia naudojęs smurtą prieš J. L., tvirtina, kad iki jis išėjo iš J. L. buto, pastarasis sumuštas nebuvo, mano kad, jam išvykus, J. L. su kažkuo girtuokliavo (3 t. 21-23 b. l.).

Nagrinėjamoje byloje duomenų, kurie patvirtintų apelianto versiją, kad, jam 2013 m. kovo 30 d. ryte išvykus iš nukentėjusiojo J. L. buto, nukentėjusysis būtų bendravęs (girtuokliavęs) su kitais asmenimis ir šie būtų sunkiai J. L. sužaloję, nėra. Priešingai, byloje surinkti duomenys liudija, kad 2013 m. kovo 29 d. naktį prieš J. L. fizinį smurtą naudojo tik nuteistasis S. Š.. Šis faktas nustatytas iš dalies paties nuteistojo ir liudytojų F. T. bei I. R., kurios matė prieš nukentėjusįjį naudojamą fizinį smurtą, parodymais.    

Apeliantas ikiteisminio tyrimo metu prisipažino vartojęs fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį J.L., tačiau vėliau tokius parodymus paneigė, teigdamas, kad jo 2013-04-03 ir 2014-04-11 įtariamojo apklausos protokoluose užfiksuoti parodymai apie smurto naudojimą prieš nukentėjusįjį J. L. yra neteisingi, šiuos parodymus surašė tyrėja, o jis, neturėdamas akinių, apklausos protokolus pasirašė jų neperskaitęs. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įtariamasis 2013-04-03 ir 2014-04-11 apklausos protokolus ne tik pasirašė, bet juose savo ranka padarė ir įrašus, pirmu atveju nurodydamas ,,Protokolą perkaičiau surašyta teisingai“, antru atveju – įtariamasis patikslino tyrėjos surašytą protokolą, nurodydamas ,,J. L. nugriuvo tik vieną sykį, o į veidą sudaviau tik vieną kartą. Protokolą perkaičiau likęs turinys surašytas teisingai“. Įtariamojo 2013-04-03 duoti parodymai buvo patikrinti įvykio vietoje ir užfiksuoti fotonuotraukose (1 t. 157-163 b. l.). Visuose paminėtuose ikiteisminio tyrimo veiksmuose dalyvavo įtariamojo gynėja, kuri jokių pastabų nei dėl protokolų turinio, nei dėl ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimo procedūrų nereiškė (1 t. 150-151 b. l.; 153-154; 157-163 b. l.). Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad aukščiau paminėtų įtariamojo apklausos protokolų turinys neatitinka tikrovės. Be to, apeliantas ir 2013-04-02 apklausoje bei duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme neneigė, kad 2013 m. kovo 29 d. naktį namo, kuriame gyveno nukentėjusysis, koridoriuje tarp jo ir nukentėjusiojo J. L. įvyko susistumdymas, kad jis sudavė jam per petį, tačiau teigė nesudavęs nukentėjusiajam tokių smūgių, nuo kurių šis galėjo mirti. Šie nuteistojo parodymai teisme buvo ištirti ir paneigti liudytojų F. T. ir I. R., kurios matė 2013 m. kovo 29 d. naktį S. Š. smurtaujantį prieš J. L., parodymams bei specialisto išvadoms ir paaiškinimams.

Nagrinėjamoje byloje objektyviai nustatyta, kad J. L. mirtis buvo smurtinė ir įvyko nuo trauminės kraujo išlajos po kietuoju galvos smegenų dangalu kairėje pusėje, sukėlusios galvos smegenų suspaudimą, ir galvos smegenų sumušimo. Mirtį sukėlę ir kiti J. L. nustatyti sužalojimai: povoratinklinė kraujosruva, kraujosruva kaktos dešinėje pusėje ir abiejų akių viršutiniuose vokuose, nubrozdinimai galvoje, kairės pusės šonkaulių lūžiai, buvo padaryti apytikriai 2 parų bėgyje iki nukentėjusįjį 2013-03-30 14.24 val. paguldant į ligoninę. Visi paminėti sužalojimai, išskyrus nubrozdinimus galvoje, kurie galėjo būti padaryti griuviminės traumos metu atsitrenkiant į buką kietą paviršių, padaryti suduodant tiesioginius smūgius. Visi J. L. rasti sužalojimai vienodo senumo, atitinka įvykio nurodytam laikui, galėjo būti padaryti vienu metu (Specialisto išvada Nr. M 198/13(04) 1 t., 18-20; Specialisto išvada Nr. pM 23/13-198/13(04) b. l.; 23-24 b. l.). Ekspertas J. S. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad mirtį sukėlęs sužalojimas J. L. buvo padarytas suduodant stiprų smūgį į kaktos dešinę pusę. Smūgis galėjo būti suduotas tiek koja, tiek kumščiu (2 t. 179-180 b. l.).

2013 m. kovo 29 d. naktį nuteistąjį S. Š. smurtaujantį prieš nukentėjusįjį J. L. matė liudytojos F. T. ir I. R.. Apeliantas nesutinka su minėtų liudytojų parodymais ir teigia, kad jie nepatikimi, nes yra melagingi. Tokie apelianto teiginiai nepagrįsti objektyviais duomenimis.

Nuteistųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai yra subjektyvios kilmės įrodymų šaltinis, todėl tokių įrodymų patikimumui pagal nusistovėjusią teismų praktiką keliami papildomi reikalavimai. Asmenų parodymai gali būti vertinami kaip patikimi, jeigu jie nuoseklūs, detalūs, duoti gera valia, be pašalinės įtakos sugebant būti pakankamai objektyviems dėl nagrinėjamos bylos aplinkybių. Išvada dėl parodymų patikimumo daroma įvertinus jų turinį ir sulyginus su kitais byloje esančiais įrodymais gautais iš skirtingų šaltinių (kasacinė praktika 2K-589/2006, 2K-440/2010, 2K-309/2011 ir kitose bylose).

Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs liudytojų F. T. ir I. R. parodymus duotus ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, juos palyginęs tarpusavyje ir įvertinęs kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, padarė motyvuotą išvadą, kad netikėti liudytojų F. T. ir I. R. parodymais nėra pagrindo, nes jie yra iš esmės nuoseklūs, detalūs, atitinka kitą bylos medžiagą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su tokia pirmosios instancijos teismo išvada. Abi paminėtos liudytojos byloje nagrinėjamų įvykių metu buvo nukentėjusiojo J. L. kaimynės: liudytojos I. R. butas buvo prieš nukentėjusiojo J. L. butą, o liudytojos F. T. – šalia nukentėjusiojo buto. Abi liudytojos nurodė mačiusios 2013 m. kovo 29 d. naktį bendrabučio koridoriuje prieš kaimyną J. L. smurtaujantį jo draugą S. Š., nurodė matytas aplinkybes ir jas patvirtino parodymų patikrinimo vietoje. Apeliantas iš esmės neginčija liudytojų nurodyto smurtavimo prieš nukentėjusįjį fakto, tačiau įžvelgia prieštaringumą jų parodymuose dėl nukentėjusiojo mušimo vietos, teigdamas, kad liudytoja I. R. parodė, kad J. L. buvo mušamas prie buto durų, o liudytoja F. T. - kad J. L. buvo mušamas kambaryje. Lyginant tarpusavyje liudytojų F. T. ir I. R. parodymus atkreiptinas dėmesys į tai, kad liudytojos smurtavimo faktą stebėjo iš skirtingų vietų: liudytoja I. R. pro savo buto durų akutę matė įvykius, vykusius prieš jos duris, o liudytoja F. T., būdama bendrabučio koridoriuje ir nukentėjusiojo bute, matė smurtą ne tik bendrabučio koridoriuje, bet ir nukentėjusiojo bute, todėl akivaizdu, kad jų parodymai negali būti identiški. Tačiau abi liudytojos vienodai ir nuosekliai parodė, kad 2013 m. kovo 29 d. naktį apie 23 val. bendrabučio koridoriuje, tarp J. L. ir S. Š. įvyko susistumdymas, kad S. Š. mušė rankomis ir kojomis J. L., o šis į smurtą reagavo pasyviai, nesipriešino. Atmestini kaip prieštaraujantys byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms apelianto teiginiai, kad liudytoja I. R. negalėjo pro savo buto durų akutę nakties metu tamsiame koridoriuje matyti ir girdėti jos nurodytų aplinkybių, nes tam trukdė įvykio vietos ir liudytojos buto išsidėstymo padėtis. Liudytoja I. R. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu vienodai ir nuosekliai parodė aplinkybes, matytas per savo buto durų akutę, ir nurodė garsus, girdėtus koridoriuje. Šie liudytojos parodymai buvo patikrinti įvykio vietoje. Iš liudytojos parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad nukentėjusiojo J. L. ir liudytojos buto išsidėstymas (durys priešais) leido liudytojai stebėti įvykius vykusius prie kaimyno (nukentėjusiojo J. L.) durų (1 t. 54-58 b. l.). Be to, ir pats nuteistasis pirmosios instancijos teisme pripažino, kad liudytoja I. R. galėjo girdėti pasistumdymą koridoriuje (3 t. 21-23 b. l.). Apeliantas teigia, kad liudytoja I. R. jo neatpažino, neteisingai nurodė jo įvykio metu vilkėtus drabužius. Šiame kontekste teisėjų kolegija pastebi, kad liudytoja nuteistojo anksčiau nepažinojo, tačiau jos nurodytos smurtavusio prieš nukentėjusįjį asmens žymės ir ypatybės (ūgis, kūno sudėjimas) atitiko nuteistojo apibūdinimą. Be to, nuteistasis neneigia, kad liudytojos nurodytu laiku jis buvo su J. L. prie pastarojo buto durų, kad jis atrakino buto duris ir nakvojo nukentėjusiojo bute. Apelianto teiginys, kad liudytoja I. R. duoda melagingus parodymus, norėdama iškeldinti nuolat girtuokliaujančius ir triukšmaujančius kaimynus, nelogiškas, nes nuteistasis S. Š. nėra liudytojos I. R. kaimynas. Remiantis išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatyta aplinkybių, kurios leistų abejoti liudytojos I. R. parodymų objektyvumu ir patikimumu, todėl teismas pagrįstai vadovavosi šios liudytojos parodymais grįsdamas nuteistojo S. Š. kaltę.

Apeliantas nesutinka ir su liudytojos F. T. parodymais, teigdamas, kad šios liudytojos parodymai yra nenuoseklūs, neobjektyvūs ir melagingi. Parodymų neobjektyvumą apeliantas sieja su liudytojos girtumu įvykio metu, parodymų nenuoseklumą – su liudytojos parodymais apie pas ją vykusias išgertuves ir jose dalyvavusius asmenis, o melagingumą - su kerštu apeliantui už jo atskleistą netinkamą liudytojos elgesį (jos įvykdytas ir planuojamas įvykdyti vagystes ir tam naudojamus stipriai veikiančius migdomuosius vaistus).

Tokie apelianto teiginiai nėra pakankamas pagrindas abejoti liudytojos F. T. parodymų apie nuteistojo smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį J. L. objektyvumu ir patikimumu. Kaip jau buvo minėta, liudytojų parodymai vertinami atsižvelgiant į tai, kiek jie yra nuoseklūs, išsamūs, logiški, koks jų ryšys su kitais byloje surinktais duomenimis ir pan. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas liudytojos F. T. parodymus ištyrė ir juos vertino ne tik atskirai, bet ir kitų bylos duomenų kontekste, t. y. liudytojos parodymai buvo sulyginti tarpusavyje, patikrinti įvykio vietoje, palyginti su nuteistojo, liudytojos I. R. parodymais, specialisto išvadomis, ir padaryta išvada, kad liudytojos F. T. parodymai iš esmės yra nuoseklūs, atitinka kitus bylos įrodymus, todėl netikėti jais nėra pagrindo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, nes ji pagrįsta bylos medžiaga. Byloje nustatyta, kad fizinis smurtas prieš J. L. buvo pradėtas naudoti nuteistajam S. Š. ir nukentėjusiajam J. L. pasišalinus iš liudytojos F. T. buto, todėl įvykiai vykę liudytojos F. T. kambaryje nėra susiję su J. L. sužalojimu ir nužudymu. Apelianto teiginiai apie liudytojos F. T. įvykdytas ar planuotas įvykdyti vagystes, joms įvykdyti naudotus stipriai veikiančius migdomuosius vaistus, nesvarstytini, nes jie nesusiję su nagrinėjama byla. Byloje objektyviai (Specialisto išvada) nustatyta, kad J. L. mirtis buvo smurtinė ir ji įvyko nuo galvos traumos, padarytos suduodant tiesioginius smūgius į galvą, todėl apelianto prielaidos apie nukentėjusiojo išgertą alkoholį, kuriame galimai buvo įdėta stipriai veikiančių raminančių vaistų, nėra priežastiniame ryšyje su nukentėjusiojo mirtimi. Vertinant apelianto teiginius apie girtumo įtaką liudytojos parodymų objektyvumui, pastebėtina, kad įvykio metu nuteistasis taip pat buvo apsvaigęs nuo alkoholio. Be to, liudytoja buvo apklausta ne iš karto po įvykio, o vėliau (2013-04-01), ir kelis kartus, jos parodymų objektyvumas buvo patikrintas BPK numatytais proceso veiksmais. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje nėra duomenų, kad liudytoja F. T. būtų suinteresuota apklabėti nuteistąjį, liudytojos parodymai apie esmines įvykio aplinkybes yra vienodi ir nuoseklūs, atitinka kitus byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, todėl pagrįstai pripažinti patikimu nuteistojo S. Š. kaltumo įrodymu.

Apeliantas teigia, kad neatitinka tikrovės liudytojo V. L. (nukentėjusiojo brolio) nurodyta aplinkybė, kad apeliantas jam sakė, kad 2013-03-29 mušėsi su J. L. Apelianto teigimu, tokio pokalbio nebuvo, nes jis 2013-04-10 buvo sulaikytas ir paleistas 2013-10-31. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad nuteistojo S. Š. kaltė dėl J. L. sužalojimo liudytojo V. L. parodymais negrindžiama. Kaip jau buvo minėta, pagrindiniai įrodymai, patvirtinantys faktą, kad nukentėjusįjį J. L. sumušė (sunkiai sužalojo) S. Š., yra liudytojų F. T. bei I. R. parodymai, kurie atitinka specialisto išvadas ir eksperto teisme duotus paaiškinimus, ir kurių objektyvumu ir patikimumu teismas neturi pagrindo abejoti.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje surinktų ir teisme iširtų, patikrintų įrodymų visuma leidžia daryti vienareikšmę ir kategorišką išvadą, kad J. L. veikdamas netiesiogine tyčia nužudė S. Š., todėl S. Š. nusikalstami veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam S. Š. bausmę už tyčinį nužudymą, vadovavosi BK 41 straipsnio (bausmė ir jos paskirtis) nuostatomis, atsižvelgė į BK 54 ir 61 straipsniuose nurodytas aplinkybes ir įvertinęs jų visumą motyvuotai nuteistajam parinko 11 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kuri nežymiai viršija BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės vidurkį, kuris yra 11 metų. Apeliantas skunde aplinkybių, kurios galėtų būti pagrindas švelninti jam paskirtą bausmę, nenurodė. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių nenustatė. Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistajam S. Š. už jo įvykdytą nužudymą paskirta bausmė atitinka BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus, laikyti ją aiškiai per griežta nėra pagrindo.  

Dėl civilinių ieškinių dydžių

BPK 109 straipsnyje numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

Nagrinėjamoje byloje ikiteisminio tyrimo metu buvo pareikšti du civiliniai ieškiniai: ieškinį pareiškė nužudytojo dukra nukentėjusioji V. L. dėl 2 028 litų turtinės ir 100 000 litų neturtinės žalos atlyginimo (1 t. 35-43 b. l.) ir Šiaulių teritorinė ligonių kasa dėl 62 391,32 Lt turtinės žalos padarytos PSDF biudžetui už nukentėjusiojo J. L. gydymą (1 t. 45-47 b. l.).

Pirmosios instancijos teismas motyvuotai patenkino byloje pareikštus civilinius ieškinius.

Apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo motyvų, remiantis kuriais buvo patenkinti byloje pareikšti civiliniai ieškiniai, tik deklaratyviai teigia, kad civiliniai ieškiniai yra labai dideli.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino šioje baudžiamojoje byloje pareikštus civilinius ieškinius.

Asmuo, kurio tyčiniais nusikalstamais veiksmais buvo padaryta žala kito asmens sveikatai, privalo atlyginti privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto išlaidas, išleistas nukentėjusiojo sveikatos priežiūros paslaugoms apmokėti (CK 6.263 straipsnis, Sveikatos draudimo įstatymo 27 straipsnis), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino Valstybinės ligonių kasos civilinį ieškinį dėl J. L. gydymo išlaidų atlyginimo ir jas priteisė iš nuteistojo S. Š.

Nukentėjusiosios V. L. pareikštame civiliniame ieškinyje nurodytas jai padarytos turtinės žalos dydis pagrįstas dokumentais (1 t. 35-43 b. l.) ir atitinka protingumo kriterijų, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo jo mažinti. Nukentėjusiajai priteistos neturtinės žalos dydis – 100000 Lt taip pat nėra aiškiai per didelis. Toks neturtinės žalos dydis atitinka CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus bei teismų praktiką analogiškose bylose (kasacinė nutartis 2K-641/2012, 2K-118/2013 ir kt.). Nustatant neturtinės žalos dydį nukentėjusiajai V. L. – nužudytojo dukrai, atsižvelgta į negrįžtamas ir tragiškas nusikaltimo pasekmes, jų įtaką artimą asmenį (tėvą) praradusios nukentėjusiosios gyvenimui. Nukentėjusioji patyrė skaudžius dvasinį sukrėtimą ir emocinius išgyvenimus, neigiamas emocijas ir stresą, nepatogumus, kurie jausis ir ateityje. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nustatytas neturtinės žalos dydis nukentėjusiajai yra adekvatus nuteistojo padarytai nusikalstamai veikai ir dėl jos kilusioms pasekmėms, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, todėl mažinti jį nėra teisinio pagrindo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti nuteistojo S. Š. apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais ir argumentais, nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl gynėjo dalyvavimo išlaidų priteisimo

Lietuvos apeliaciniame teisme 2014 m. rugpjūčio 26 d. iš Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos buvo gauta pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo už nuteistajam S. Š. suteiktą antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje 1A-540/2014, prašant išieškoti iš nuteistojo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas 156,32 Lt (44,40 Eur).

Toks prašymas netenkintinas.

BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia netenkinti Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą priteisti iš nuteistojo valstybės garantuojamos teisinės pagalbos turėtas išlaidas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Nuteistojo S. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė              Elena Vainienė

Teisėjai              Regina Gaudutienė

              Rūta Mickevičienė